Šį įspūdingą tiltą ir geležinkelį, jungiantį Prūsiją su Jelgava Latvijoje, pastatė okupacinė vokiečių valdžia kariuomenės reikmėms. Iš pradžių jis buvo medinis, – nuostabi tokio dydžio konstrukcija. Tačiau greitai, frontui stabilizavusis, ji buvo pakeistas plieniniu devynių santvarų, ant betoninių atramų, kurių kiekviena po 350 tonų masės. 1918 m. gegužę tiltu jau dundėjo kariniai traukiniai. Šis statinys pavadintas buvo Vokietijos feldmaršalo Pauliaus von Hindenburgo garbei. Tiltas prieškariu sąžiningai tarnavo nepriklausomai Lietuvai, juo kursuodavo ir keleiviniai, ir prekiniai traukiniai.

1937 m. lakūnas Vladas Murmulaitis pademonstravo lėktuvo „Anbo 41“ valdymo meną, praskrisdamas 62,4 m pločio santvarą.  Antrojo pasaulinio karo metu Lyduvėnų tiltą atakavo elitinis vokiečių specialiųjų pajėgų dalinys „Brandenburgas 800“, neleisdamas jo sunaikinti besitraukiantiems raudonarmiečiams.

Tačiau 1944 m. jau patys vokiečiai tiltą išsprogdino. Jis buvo atstatytas 1951 m., išbetonavus 6 naujas atramas, o tris palikus labai tvirtas senąsias. Šiandien  tiltu retai terieda traukiniai, ir tai tik prekiniai. Užtat tiltas dabar tampa turistiniu objektu, juo rengiamos ekskursijos norintiems pasidomėti technikos paveldu ir pasigrožėti Dubysos slėniu, jo piliakalniais. Grakšti konstrukcija įspūdingai įsiterpia į apylinkių kraštovaizdį.

Dažnas tiltas turi įdomią istoriją, vertą pagarsinimo. Štai birželio 3 dieną 84 metų sulaukė ilgiausias medinis važiuojamas tiltas Lietuvoje. Ne tiek ir mažai medinukui… Nutiestas jis per Asvejos ežerą šalia Dubingių. Tilto ilgis 87 metrai, plotis – 4,5 metro, o ežero gylis ten siekia iki 8 m.

Įdomi jo statybos istorija. Ilgiausias Lietuvoje ežeras miestelio žmonėms sudarydavo daug keblumų susisiekiant su kitu krantu. Važiuok aplinkui ežerą, o jo ilgis – 22 km! Tilto statymu pasirūpino pats prezidentas Antanas Smetona. Gražios buvo jo atidarymo iškilmės, sutraukusios tūkstančius ir tolesnių apylinkių gyventojų. Prie tilto ant sartų žirgų sėdėjo 12 ulonų, o tilto atramos buvo papuoštos ąžuolo šakelių vainikais. Žmonių ir šiandien tiltas tebevadinamas Antano Smetonos vardu. Ne taip seniai rekonstruotas, dar ilgai tarnaus vietiniams ir turistams, vykstantiems pasigrožėti didžiausiu Lietuvoje piliakalniu, ant kurio buvo įsikūrusi Radvilų pilis ir miestelis. O senovėje į piliakalnį būta net dviejų tiltų.

Yra ir daugiau tiltų tiltelių, nutiestų per ežerų vandenis. Pats ilgiausias pėstiesiems, net 525 m ilgio, yra per Širvenos ežerą, jis jungia Biržų miestą su Astravo dvaru. Pastatytas tiltas 1987 m., o paminėtas ežeras yra dirbtinis, susidaręs  dar XVI a., užtvenkus du upelius. Tiltais tenka eiti į Trakų pilį; aišku, kad jie čia nuo senų senovės. Povandeninė archeologija atskleidė Platelių ežero paslaptį. Į Pilies salą vedė labai ilgas, iš skaldyto ąžuolo kamienų sukaltas tiltas. Tokio būta ir į Drūkšių ežero salą, kurioje dunksojo mūrinė pilis.

Daug pasako tiltų vardai. Kaune 1929 m. pastatytas tiltas per Nerį gavo Petro Vileišio vardą. Kaip rašė to meto spauda: „Tiltui duotas didžiausio lietuvių dvasios galiūno ir garbingiausio inžinieriaus vardas“. Beje, P. Vileišis savo švietėjiškus, lietuvybę skatinančius raštus pasirašinėdavo Nėrio slapyvardžiu. 1904 m. jis buvo pastatęs geležinkelio ir plento tiltus per Nerį ties Jonava. Ir šiandien pro traukinio langus galima pamatyti vieno jų akmeninį taurą, teberymantį upės viduryje. Daug inžinieriaus tiltų pastatyta Rusijoje, kai imperija plėtojo geležinkelių tinklą. O uždirbtus nemažus pinigus P. Vileišis paaukojo lietuviškai spaudai rastis. Tai vyko XX a.  pradžioje. O XIX a. pirmoje pusėje geriausi tiltų inžinieriai Rusijoje buvo lietuviai broliai Stanislovas ir Ipolitas Kerbedžiai.

Kudirkos Naumiestyje per Šešupę pastatytas tiltas buvo pavadintas Vinco Kudirkos vardu; šios garbės jis tikrai nusipelnė už satyrinę apysaką „Lietuvos tilto atsiminimai“, kandžiai išjuokiančią rusų valdžios biurokratus. 1919 m. vasario 19 d. kovose su bolševikais ant Alytaus tilto per Nemuną žuvo I savanorių pulko vadas Antanas Juozapavičius. Dabar šiam tiltui vėl sugrąžintas didvyrio vardas, yra ir paminklas. 1933 m. Čiobiškyje per Musės upę pastatytas modernus kombinuotos konstrukcijos tiltas, jis pavadintas transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno vardu. Prano Stanaičio vardas suteiktas tiltui per Šešupę Slabaduose. Jis jungia zanavykų ir kapsų kraštus, o pastatytas šio talentingo inžinieriaus rūpesčiu. Tiltas per Virvytę kelyje Šiauliai – Palanga gavo kito puikaus inžinieriaus – Jono Striauko vardą.

Uostamiestyje daug kas savita, būdinga tik jūros vartus saugančiam miestui. Ir tiltai čia įdomūs: per Danės upę – pakeliamas, o įplaukiant į Pilies uostą – pasukamas. Niekur kitur tokių nėra, tad jie – technikos istorijos paveldas. Vandens turizmą pamėgę keliautojai kitame Karaliaus Vilhelmo kanalo gale suras ilgiausią kabantį ant lynų tiltą. Jis nutiestas per Miniją ties Lankupiais; yra 130 m. ilgio. Tiltą galima pamatyti ir miesto herbe. Tai Pakruojo dvaro tiltas, statytas 1821 m. iš dolomito luitų. Gražus ir monumentalus statinys, tikrai vertas herbo. Iš šiuolaikinių automagistralinių tiltų pats ilgiausias, bemaž puskilometrio, jungia Jurbarką su Kiduliais. Šiemet jis paminės 40 metų sukaktį.

Apskritai kiekvienas statinys, ilgėliau tarnavęs žmogui, gali papasakoti ne vieną pamokančią ar net prajuokinančią istoriją. Kaip, pavyzdžiui, seniausias Lietuvoje – Vilniaus Žaliasis, kurio permainingą bei sudėtingą daugiaamžę istoriją savaip papildome ir šiandien.

O savo kūriniui tiltui žmogus teikė ir giluminę, sakytume, filosofinę prasmę. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas labai paprasta: tai inžinerinis įrenginys, pratęsiantis kelią per vandens telkinį. Jo istorinė raida – nuo paprasčiausio per upokšnį nukritusio audros išversto stuobrio iki sudėtingiausių arkinių, santvarinių, pakabinamų ant lynų ir kitokių techninių sprendimų. Bet ne mažiau sudėtinga yra tilto mitologema – pirmapradė reikšmė, suformuota mitinės archajiškojo žmogaus mąstysenos.

Tiltas sujungia priešingus upės krantus; apmąstant tai kyla vis naujos asociacijos, metaforos ir prasmės. Gal tuose priešinguose upės krantuose gyvena skirtingos gentys, skamba kitokia kalba ar tarmė, laikomasi kitokių papročių? O gal tai jungtis ir su mitiniu pasauliu? Tokia prasmė skleidžiasi liaudies dainose, ypač kalendorinėse.

Liberto Klimkos pasakojimas skambėjo per LRT RADIJĄ.

Glaudus ryšys su gamta – pagrindinis mūsų tautinių papročių ir tradicijų bruožas. Visa čia persmelkta pagarba gyvybei, kokia įvairia forma ji besireikštų... Kitados žemdirbio rūpesčiai, o kartu ir pasaulėjauta labai buvo susieti su gamtos reiškiniais. Tūkstantmetė patirtis išmokė pagarbaus santykio su gamta, neardančio tos tūkstančiais ryšių susietos ekosistemos, kurią dvasinėje kultūroje simbolizuoja medis galiūnas. Kaip Simono Daukanto ištarta, „kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius taip pat nuvargęs ilsėjo.“

Neseniai Vilniuje įvyko konferencija, pavadinta „Medžiai milžinai atvirame kraštovaizdyje“; ji buvo skirta ekologinio tinklo nuo brandžių medžių priklausomiems organizmams sukūrimo projektui aptarti. Įdomu buvo išgirsti apie medžių galiūnų būklę Lietuvoje, arboristų draugijos pastangas juos išsaugoti. Daug kalbėta ir apie ąžuolų drevėse gyvenantį retą bei saugotiną vabalėlį tokiu įmantriu pavadinimu: niūraspalvis auksavabalis, lotyniškai Osmoderma barnabita. Pasirodo, kad šis ąžuolų įnamis – tai bioįvairovės indikatorius; jeigu jau jis drevėje apsigyveno, tai aplinkui bus pilnas gyvybės ratas. Džiugu, kad šis auksavabalis aptinkamas Kauno ąžuolyne, jis puikiai įsikūręs ir Dūkštų ąžuolyne, nusidriekusiame netoli Vilniaus. Entomologų siekis – sudaryti niūraspavio auksavabalio plitimui palankių biologinių sąlygų tiltą Neries slėniu.

Šią dieną verta pakalbėti ir apie medžių sąsajas su etnokultūra. Juk keliaujant po Lietuvą, dar nereta pamatyti prie medžio kamieno prigludusią apsamanojusią koplytėlę su dievdirbio išdrožta skulptūrėle. Kelių sankryžose, buvusiose sodybvietėse, senkapiuose šitaip yra dar labiau sureikšminti, papuošti išskirtiniai medžiai. Išsiskiriantys drūtumu, amžiumi, vainiko forma; dažniausiai tai ąžuolas, liepa, uosis, pušis. Galima manyti, kad šis paprotys bus kilęs iš priešistorinės mitinės pasaulėžiūros. Medžio archetipas kadaise buvo suvokiamas kaip simbolinė pasaulio modelio ašis, per kurią malda pasiekia dievų pasaulį. Tad tautodailėje jis vadintinas Pasaulio medžiu; pagal paskirtį tai – ir Gyvybės medis. Būtent Medžio atvaizdu dažniausiai būdavo dekoruojami etnografiniai buities daiktai. Išraižytą ar nutapytą, medį matome ant kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, prieverpsčių bei sprąsčių.

Seniau nebuvo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugtų įvairiausių medžių. Nors žemė ir brangi, ir taupytina. Medžius kaimo žmonės pasisodindavo kartu su statomu namu. Jaukumui, grožiui, pavėsiui, kad perkūnas namų neįtrenktų, kad vėjas šakose pailsėtų... Senų senovėje ir tam, kad dievai arčiau žmogaus būtų. Šiek tiek apie tai galima rasti žinių istoriografiniuose šaltiniuose bei tradiciniuose papročiuose. Sudėjus į visumą, ima ryškėti mitologinė potekstė, atliepianti lietuvio pasaulėjautą. Ąžuolas – tai rūstaus Perkūno, karių globėjo medis; liepoje likimo deivė Laima gegutės balsu bylojanti; po uosiu, teisybės medžiu, žyniai pranešdavo dievų teismo ištarmę, šermukšnis gindavęs sodybą nuo blogio, eglutė priglobia pavargusį žemės artoją.

Tradiciniai pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai bei stogastulpiai taip pat dažnas turėdavo Pasaulio medžio įvaizdį. Šie paminklai, tikėtina, išsirutuliojo iš aukos medžio. Istorijos šaltiniuose minimos baltų religijos apeigos, atlikinėtos prie švento medžio ar šventoje giraitėje. Tiek išskirtinio medžio, tiek ir stogastulpio funkcinė kaip kulto objekto prasmė, keičiantis religinei sistemai, išliko nepakitusi, – tai maldos kelias į dieviškąsias sferas. Pamaryje išliko antkapinių paminklų, vadinamų krikštais, tradicija. Jų siluetas labai primena Pasaulio medį. Gal buvo tikima, kad medžiu vėlei bus lengviau kopti į dausas. Štai todėl medžiais būdavo būtinai apsodinamos kaimo kapinaitės.

Lietuvių tradicinė gyvensena glaudžiausiai buvo susipynusi su medžiais.

Iš tolo jos išsiskirdavo gražiu guotu. Keistas ir nesuprantamas dabar Lietuvą siaučiantis vajus – naikinti kapinių medžius. Nesuvokiant tautinių tradicijų, bjauriausiai niokojamas kultūrinis kraštovaizdis! Skaudu žiūrėti, kai mūsų tėvų ir protėvių kapinaitės tampa tarsi kokių stepių klajoklių. O juk teisingai sakoma, kad kapinių vaizdas  geriausiai atspindi tautos kultūros lygmenį.

Lietuvių tradicinė gyvensena glaudžiausiai buvo susipynusi su medžiais. Ir mišku, kuris senovės lietuvį ir maitino, ir šildė malkomis, ir tiekė medžiagą dirbiniams. Lietuvio troba ir visi ūkiniai pastatai būdavo suręsti iš medžio kamienų. Jaukusis šeimos prieglobstis sukuriamas, paaukojant medžio gyvastį. Viduje namų bene visi baldai ir rakandai iš medžio – stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo – mediniai šaukštai. Iš medžio seniau būdavę ir darbo padargai; iš geležies tik kalavijas ir noragas, o iš akmens – girnos... Nelaimių, priešo užpuolimų metu miškas tapdavo saugia priebėga, – taip buvo nuo senų senovės iki partizaninių kovų XX amžiaus viduryje...

Tad mūsų tauta istorijos tėkmėje buvo medžio kultūros kūrėja. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkose saugomos sengirės ir pavieniai medžiai galiūnai teskatina suvokti, kokį tėviškės gamtos turtą ir grožį turime ir kaip privalome tai išsaugoti. O pasodintas ąžuolas, uosis, liepa – gražiausias paminklas svarbiam šeimos, giminės, bendruomenės, tautos ar valstybinės reikšmės įvykiui paminėti. Tautinio atgimimo ąžuolyne, patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje, šį pavasarį gražiai sulapojo Lietuvos šimtmečio giraitė...

Gegužės 15-oji reikšminga keleriopai: bažnytiniame kalendoriuje ji pažymėta Izidoriaus Artojo vardu, o šiuolaikiniame – tai tarptautinė šeimos diena, minima Jungtinių Tautų sprendimu. Istorinių Lietuvos įvykių atmintyje – tai Steigiamojo Seimo diena, 1920 metais praskleidusi demokratijos pumpurus mūsų krašte.

Prisimintina, kad pirmajam išrinkto Seimo posėdžiui pirmininkavo rašytoja ir visuomenininkė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tą tolimą gegužės dieną Seimo pirmininku buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis ir vienbalsiai patvirtinta Nepriklausomybės rezoliucija. O štai tų metų rudenį, Lenkijos kariuomenei veržiantis į Lietuvą, Seimo nariai išėjo ginti savo valstybės. Bene keturis mėnesius tuomet veikė tik Mažasis Seimas, kurį sudarė pirmininkas ir 6 skirtingų partijų atstovai. Savanoriams apginus valstybę, Steigiamasis Seimas priėmė 268 svarbiausius šalies įstatymus.

Gamtoje dabar akis džiugina gaivioji žaluma, šimtais atspalvių padabinusi mūsų žemę. Pievas ir pakeles užliejo linksmas pienių, o įkalnes – raktažolių geltonis.

Kaimo žmogui – pats pavasario darbymetis, net ir gegužės mėnuo dažniau būdavo vadinamas sėjiniu.  Dažnoje kaimo bažnytėlėje vienas iš šoninių altorių paskirtas Izidoriui Artojui. Tai kuklios kasdienybės šventasis, Madride 1070-aisiais metais gimęs padienis valstietis. Legenda pasakoja jį buvus labai pamaldžiu; net orės metu kasdien išklausydavęs rytines mišias, o darbo metu vis darydavęs pertraukas maldai. Tačiau žemės ūkio darbus, kuriuos jam pavesdavęs šeimininkas, atlikdavęs visada laiku ir nepriekaištingai. Iš jo dirbamo lauko ir derlius būdavęs dvigubai didesnis. Pasirodo, maldos metu jaučių jungu traukiama žagre ardavęs angelas, nusileidęs iš dangaus.

Lietuviai šventąjį meiliai vadindavo Zidorėliu, o dievdirbiai  išdroždavo  jį besimeldžiantį lauke, greta jaučių ir angelo, arba beriantį grūdus iš sietuvės. Įkeltas į prie sodybų stovinčias koplytėles, šv. Izidorius primindavo, kad sėją reikia baigti laiku. Artimas šis šventasis žemdirbio širdžiai; pasimelsdavo jam, kad orės meto orai palankūs būtų, kad noragai nediltų... Poetas Bernardas Brazdžionis šventajam paskyrė tokias eilutes:

Juodų vagų atriektos šiltos riekės

toli toli per lygų lauką tiesias,

noragų kieto plieno nebesiekia

saulėlydis ramus, išblėsęs... 

Mūsų laikais Izidoriaus vardas tapo labai retu. Gal, kad artojo darbą dabar dažniau atlieka išmanusis traktorius, centimetro tikslumu vagas riekiantis. O kilme vardas yra vedinys iš graikų kalbos, reiškiantis „deivės Izidės dovana“. Ši deivė tikrai dosni, – Egiptui ji dovanoja po du kviečių derlius per vasarą. 

Lietuvos artojai gamtos palankumo tikėdavosi, atidžiai stebėdami jos reiškinius bei jų sąsajas. Artojai sakydavo, kad vasarojaus sėjos eiliškumą rodanti pati gamta: jeigu pavasarį pirmas beržas išsprogo, pirma reikėtų sėti kviečius, jeigu alksnis – miežius. Kviečių sėjos geriausias laikas – kai purienos žydi ir ant dilgėlių lapelių susidaro pirmieji rasos lašeliai. Būsimą jų derlumą rodo vešlios ir sunkios kvietės – tai pušų vyriški žiedynai. Tik bėda, kad pasėtus kviečius labai lesa žvirbliai. Atginti šiuos nenaudėlius yra daug būdų; ir sunku pasakyti, kuris geriausias.

Kviečius senoliai sėdavo pasninko dieną, labai anksti arba vėlai, kol žvirbliai miega, arba vidurdienį, kai ilsisi prisilesę. Maišą atsigabendavo užrištą virvagaliu, ant kurio buvo pakabinta rūkymui mėsa. Neatrišdavo jo, o praardydavo kampą – tai vis žvirbliams apgauti. Maža to, – sėją pradėdavo nuo kaimyno ežios ir eidavo savo namų linkui. Į burną įsidėdavo tris akmenėlius, kuriuos sviesdavo pamatę žvirblius. Pasėjus maišą ir sėtuvę iškratydavo svetimame lauke ar karklyne. Tada pakuliniu siūlu, išteptu kiškio taukais, apvesdavo lauką. Arba sėjėjas apeidavo jį, rankoje nešdamasis šiaudų, kuriais buvo svilinama kiaulė...

Miežiams laiką sėti atskaičiuodavo savaitėmis atbulai nuo šv. Onos, liepos 24-osios. Ankstyvuosius sėdavo 12-ą ir 11-ą savaitę, dešimtoji yra žolių, netinkama sėjai, vėlyvuosius sėdavo 9-ą ir 8-ą savaitę.

Esama ir pačios gamtos nuorodų. Garsiojo tautosakos rinkėjo Mato Slančiausko užrašyti tokie žmonių pastebėjimai, Joniškio krašte vadinami „pasargomis“: „Pats laikas miežius sėti, kai rugio varpa – lauke, nebe bembly; apynys – pusėj virpsčio, šermukšnis žydi, pušų metūgės pasvirusios, kadugys žiedadulkes barsto.“ Dzūkai pridurtų, reikia kad ir mėnuo būtų „ragučiuose“, taigi jaunas, augantis. Miežių būsimą derlumą rodo alksnio žirginiai: daug jų – bus pilni aruodai. Bet į lauką sėjėjas vis tik turėtų eiti pusryčiams suvalgęs kiaulės uodegą – varpos užaugs ilgos.

Avižų sėjai geras laikas, kai ievos ir šermukšniai žydi, epušės nuraudusios. O tiksliau – kaip toje dienoje, kada rudenį pirmą kartą buvo apšerkšniję medžiai. Štai kada valstiečiui praversdavo kalendorius! Dar gerai, jeigu padange driekiasi ilgi debesys, tarsi kokios šluotos.

Grikių sėjos laiką parodo atsiradę margi vabaliukai; jie ir vadinami grikavabaliais. Sakoma, kad grikiai prašo šeimininko: „Sėk mane arčiau namų, kad geriau galėčiau girdėti gaidžio giesmių!“ Suprask, jiems reikalinga geresnė žemė. Po grikių jau kitų javų nebesėdavo. Etnologijos mokslo požiūriu šie tradiciniai papročiai, žaismingi tikėjimai ir maginės atodairos – svarbi ir įdomi lietuvių etnožinijos dalis.

Šviesioji paros dalis  jau įveiks nakties tamsą. Kitados saulės teka Avino žvaigždyne sutapdavo su pirmąja pievų žaluma. Tada ir prasidėdavo ganiava. O kur tai būdavo? Gal labai tolimų mūsų protėvių indoeuropiečių protėvynėje kažkur Kaukazo priekalnėse...

Senovės lietuviai pavasarį sutikdavo taip pat pasidairydami į dangaus reiškinius ir atlikdami tam tikras apeigas. Apie tai žinome tik tiek, kiek užrašyta istoriniuose šaltiniuose. Istorikas Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijos“ pirmajame tome, išleistame 1836 m., pasakoja apie pavasario šauktuvių paprotį Vilnijos krašte. Stojus trečiam tais metais jaunam mėnuliui, kai jau vakaro žaroje būdavo matyti plonas jo pjautuviukas, mergaitės, basos, lengvai apsirengusios, bėgdavusios už kaimo į laukus dainomis tekančios saulės pasitikti. Jos pirmiesiems spinduliams nuauksinus žemę, grįždavo į kaimą, visus sutiktuosius sveikindamos su atėjusiu pavasariu ir linkėdamos gerų metų – sveikatos ir derliaus. Vyskupas Motiejus Valančius savo raštuose pažymėjo, kad Žemaitijoje pavasario pasitikti jodavę vaikinai, persiskyrę į dvi grupes. Vienos jų vadas turėdavo šventojo paveikslą, kurį stengdavosi lenktynėse paveržti kita grupė. Laimėtojai ilgai didžiuodavosi šia pergale. Tos raitelių varžytuvės primena karingų genčių prosenoviškus papročius. Beje, šios dienos vakaras –  tretysis trečiojo jauno mėnulio.

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO kvietimu pavasario astronominė pradžia pažymima kaip Žemės diena. Įsigali tradicija prie įvairių šalių parlamento rūmų tądien pakelti Žemės vėliavą, kurioje pavaizduota mūsų planeta – kaip ji atrodo iš kosmoso – įsisiautusi į baltą debesų šydą. Kasmet ekvinokcijos tašką Žemė pasiekia kiek kitu laiku, įvairuojančiu maždaug paros tarpsnyje. Žinia,  Žemės  greitis vis toks pats,  nekinta; tai mūsų  kalendorius tiksliai neatitinka gamtos reiškinio. Senovėje lygiadienio data būdavo susekama Saulės laikrodžiu. Šešėlio viršūnė per skalę tądien brėžia  tiesut  tiesutėlę liniją, o ne parabolę, kaip kitomis dienomis. Lygiadienio saulė pateka tiksliai rytuose ir vakaruose leidžiasi. Po šios dienos šviesusis paros laikas vis ilgės kasdien maždaug po 4 minutes.

Nuo lygiadienio kokį mėnesį reiktų skirti aplinkai tvarkyti. Pats laikas gydyti gamtos žaizdas, padarytas žiemos šalčių ir žmonių nevalyvumo. Labai svarbu, kad pavasario talkose dalyvautų vaikai, nes pagarba gamtai ir joje pulsuojančiai gyvybei perauga į harmoningus santykius su žmonėmis: be pykčio, be patyčių, be keiksmų. Tebūna pavasaris kartu ir dvasios ekologija! O meilė tėvynei juk išauga per gerus darbelius  gamtai...

Senovės lietuviai kitados turėjo savuosius mitinius Žemės globėjus. Jų melsdavo, kad žemė būtų derlinga, dosni. Pirmiausia tai Žemyna, kurią maldoje vadindavo malonybiniu Žiedkelėlės, Žiedeklės  vardu. Jos prašydavo: „Žemynėle, Žiedkelėle, pakylėk mūsų rankų darbus“. Šios žemės deivės vardas sutinkamas ir Liudviko Rėzos užrašytų dainų tekstuose, ir net užkalbėjimuose nuo gyvatės kirčio. Po Lietuvos krikšto Žemynos kultas žmonių sąmonėje perėjo Švč. Dievo Motinai.

Martyno Mažvydo „Katekizme“, pirmojoje lietuviškoje knygoje, taip kreipiamasi į skaitytojus: „Kaukus, žemėpatis ir laukosargus pameskit, visas velniuvas deives apleiskit“. O istoriko Motiejaus Strijkovskio 1582 m. parašytoje „Kronikoje“ sakoma, kad „Žemininkas buvo žemės dievas, kurį garbino žalčius laikydami bei pienu juos lakindami, jam irgi juodas vištukes užmušdavo aukoms“. Matome, kad senojoje baltų religijoje būta žemės dievų  poros  – Žemynos ir Žemėpačio, globojusios visą sodybos erdvę – namus, dirvas, gyvulių ūkį. Jų garbinimo apeigos vadintos žemyneliavimu ir būdavo atliekamos per visas svarbesnes agrarines bei  šeimos šventes.

Kai kuriuose mitologijos šaltiniuose sodybos dievybė įvardijama senoviniu žodžiu „apydėmė“. Tačiau labiau tikėtina, kad tai – žmonių užgyventos vietos pavadinimas. Štai eini pavasario laukais, ir matai  plotelį juodos žemės, –  tai čia kitados būta sodybos, o gal ir ne vieną šimtą metų gyventa žmonių ... Tai ta vieta ir vadinta apydėme.

Žemdirbystė mūsų krašte – pragyvenimo šaltinis nuo senų senovės, ėmęs rastis neolite, II tūkstantmečio prieš Kr.g. viduryje. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriuje eksponuojamas rankinis arklas, kuriam 3500 metų, – ar ne tretysis pagal senumą Europoje. Baltiškąją (aisčių genčių) žemdirbystę geru žodžiu paminėjo savo raštuose 98 m. po Kr. garsusis romėnų rašytojas Publijus Kornelijus Tacitas.

Žemdirbystei tampant pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, keitėsi ir prigimtinės religijos pobūdis. Imta tikėti, kad pasėlius globojančios protėvių dvasios, – juk rugio grūdas darbu susieja kartų kartas. Vėlės būdavo pagerbiamos, simboliškai pamaitinamos per visas šaltojo pusmečio šventes, pradedant rudens sambariais bei Vėlinėmis. Žemdirbystė atnešė ir naujus mitinius vaizdinius, – indoeuropietiškų tautų šeimai būdingą pagrindinių dievų trejybę. Tai  buvo pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Tokią sistemą sąlygojo ankstyvosios visuomenės socialinės struktūros pakopos: aukščiausioji – vadai ir žyniai, tada genties gynėjai kariai ir žemdirbiai bei gyvulių augintojai. Baltų bendrumo laikais neabejotinai tikėta ir į Žemynos bei Žemėpačio porą, suteikiančią žemei derlumą. Priėmus krikštą, senieji ritualai palaipsniui neteko sakralumo, tačiau savaip išliko tautos atmintyje, virtę tradicinės kultūros  papročiais bei liaudiškais tikėjimais.

Lietuva nuo seno agrarinės kultūros kraštas; žemė – vienintelis ir didžiausias jos turtas.  Šiuolaikinio mokslo duomenimis, socialinė patirtis  paveldima ne tik kultūriškai, bet kažkiek netgi genetiškai. Lietuviui pavasarį žemė kvepia...  Patarlės, priežodžiai sako: „ Juodoj žemėj balta duona auga“, „Duok tu žemei, ir žemė duos tau“, „Nearsi nesėsi – duonos neėsi“, „Įsikibk į žemę – žemė į tave penkis kartus labiau įkibs“, „Ką blogoji žemė atneš, to nė geroji giminė neįduos“, „Žemė už viską yra riebesnė“, „Išvark vargelius, išdirbk darbelius, tai tada būsi žemės martelė“...  Tokių posakių yra iš kur rinktis – Lietuvių kalbos žodyne žodžiui „žemė“ paskirti net dvidešimt devyni puslapiai. Tad pasveikinkime vieni kitus su Žemės diena!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Ten iškilmingai buvo paskelbtos pirmosios dešimt sąvado vertybių, įvardyti jų saugotojai, suteikiant jiems atitinkamus sertifikatus.

Tuo pradėta tautos kultūros lobyno peržiūra, atrenkant didžiausias vertybes. Kad ir patys žinotume, ką išskirtinio turime, kad ir kitiems būtų pamatoma. Taigi, tarsi į kraičio skrynią ar kuparą bus vis kraunamos tautos dvasinės vertybės – kas gražiausia, kas įdomiausia, kas gyvybingiausia ateičiai… Tai valstybinės reikšmės veikla, nes naudojant šias vertybes švietime ir kultūros raiškoje, ugdoma tautinė tapatybė, taigi lietuvybė ir pilietiškumas…

Žinia, tarptautinė kultūros UNESCO organizacija turi sudarytą ir nuolat papildomą pasaulinį nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą. Jame, beje, įrašytos lietuvių sutartinės, kryždirbystės tradicija ir bendros su Baltijos šalimis Dainų šventės. Tačiau Lietuvos valstybė, dar 2004 m. ratifikavusi UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, įsipareigojo uoliai saugoti savąjį paveldą kaip itin svarbų tautos, bendruomenės, šeimos, asmens tapatybės dėmenį ir sukurti visuomenei reikšmingo šio paveldo sąvadą, užtikrinantį vertybių nustatymą, apsaugą, tęstinumą ir sklaidą. Šis darbas – tai Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro rūpestis.  Atranka buvo pavesta Sąvado komisijai, pirmininkaujant etnologei ir kraštotyrininkei Irenai Seliukaitei. O paraiškas teikia ar talkina jas sudarant įvairios kultūros, mokslo ir studijų institucijos, taip pat savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos, miestelių ir kaimų bendruomenės.

O kaip minėtoje konvencijoje apibrėžiami saugotini nematerialaus kultūros paveldo objektai? Gana plačiai: ten pasakyta, kad šis paveldas – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį dvasinį turtą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės nuolat atkuria, reaguodamos į aplinką, į sąveiką  su gamta ir savo istorija; ir tai teikia joms tapatybės ir tęstinumo pojūtį, skatina pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui.

Rotušės salėje tą vakarą nebuvo atlikėjų ir žiūrovų atskirai. Eilė po eilės pakildavo iš savo vietų ir ant sceninės pakylos primindavo kitiems etnokultūros globėjams savo išpuoselėtą tradiciją ar kultūros reiškinį. Dar ir ekrane parodydami, kaip tai vyksta savoje aplinkoje. Tad ir man dabar maga suminėti  tas pirmąsias  dešimt jau sertifikatais pažymėtas mūsų kultūros vertybes…

Pirmoji jų perteikiama su mamos pienu: tai lopšinės, kūdikio migdymai ir jo žaidinimai. Šią švelniausią ir jautriausią mūsų tradiciją pristatė Lietuvos nacionalinio kultūros centro Folkloro poskyrio vadovė Jūratė Šemetaitė ir etninės kultūros ugdytoja Daiva Bradauskienė su šeima. Dar viena gili giliausia lietuviškos šeimos tradicija yra Kūčios. Juk susėsti prie bendro šventosios vakarienės stalo parvyksta šeimynykščiai iš tolimiausių pasaulio kampelių. Tai – laukiamiausia mūsų kalendorinė šventė.  Savo patirtimis pasidalijo šios paraiškos rengėja tradicinių papročių žinovė Nijolė Marcinkevičienė su savo šeima.

Bendruomeninę  tradiciją lankyti kaimo kryžius su maldomis bei giesmėmis prieš Šeštines pristatė Bliuviškių kaimo bendruomenė, Griškabūdžio parapijos žmonės. Nuo senų senovės prieš artėjančius žemės ūkio darbus būdavo prašoma jiems palaimos: palankaus oro, globos gyvuliams, gero derliaus, sveikatos šeimynai ir kryžių statytojams. Ši tradicija gražiai papildo lietuviškosios kryždirbystės reiškinį.

Apeigine eisena savo paraišką pristatė etnografinio ansamblio „Kupkėmis“ nariai su vadove Alma Pustovaitiene. Šis kolektyvas tęsia kupiškėnų vestuvių vaidinimo tradicijas, užsimezgusias dar prieškariu.  Savo spektaklyje, pavadintame „Vesėlios anoj šaly“, atkartoja  krašto vestuvių papročius su  apeiginėmis dainomis, sutartinėmis, verkavimais, palaiminimais, oracijomis.

Kurtuvėnai garsėja žiemos palydų – Užgavėnių – tradicija, puoselėjama šiame bažnytkaimyje nuo seno ir labai stropiai. Atvykę į Rotušę smagūs išdaigininkai persirengėliai sakėsi ryžtingai išvysią žiemą su jos piktomis kliautimis iš Lietuvos.

Apie vienus įspūdingiausių senųjų tautodailės dirbinių – šiaudinius sodus – papasakojo Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Milda Ričkutė ir jų pynėja Marija Liugienė. Paukšteliais, saulutėmis išpuošti sodai būdavo kabinami virš vestuvinio stalo, virš kūdikio lopšio, dovanojami naujakuriams linkint darnos namuose. O štai vyriausioji iš atvykusių į rotušę pynėja tarė, kad sode protėvių vėlės ilsinčios, tad  jų pynimas – dvasios ramybei…

Mindūnų kaime Molėtų rajone yra unikalus Ežerinės žvejybos muziejus. Jo rengiamose žiemos žvejybos šventėse galima stebėti senovinį stintelių ir seliavų gaudymo būdą, labai išmoningai per eketes traukiant  tinklą. Tam naudojamos vadinamosios  bobos – tai tokios statinaitės, sukamos su kartimi. Vienintelis to krašto žvejas Albertas Kaminskas temoka jomis naudotis. Na o prie skaniųjų žuvelių tiktų ir gurkšnis ypatingo alaus. Pasirodo, Jūžintuose Rokiškio rajone mokama keptinio alaus pasidaryti, nestipraus ir skanaus. Tai taip pat saugotina prosenoviška tradicija.

Kaimo vakaronėse apie XIX šimtmečio vidurį  jau pasigirsdavo smagaus, gyvo tempo polkos muzika. Atklydęs iš Europos, šis šokis įgavo lietuviškumo spalvų ir daugybę formų bei variantų. Kam gi nėra tekę šokti polką „su ragučiais“?  Folkloro ansamblių „Nalšia“, „Poringė“ ir „Reketukas“ šokėjai ant rotušės pakylos parodė visa lietuviškos polkos žingsnelių įvairovę.  Na o patį reiškinį pristatė jų vadovė Audronė Vakarinienė. Po tų šokių galingai suskambo šilinių dzūkų dainos, kurias atliko gausus visų kartų Žiūrų ansamblis. O juk šiame kaime ant  vaizdingo Ulos kranto yra mūsų folkorinio sąjūdžio, atvedusio į dainuojančią revoliuciją,  šaknys...

Tarpus tarp paraiškų parodymo užpildė  sutartinių giedotojos „Trys keturiose“ ir karingų vyrų grupė „Ugniavijas“. Malonu, kad  tradicinės kultūros puoselėtojus pasveikino, jiems padėkojo Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonson. O savo krašto paraiškas į Vilnių atlydėjo Kupiškio meras Dainius Bardauskas, Molėtų meras Stasys Žvinys, Šakių meras Edgaras Pilypaitis, Varėnos meras Algis Kašėta, Šiaulių rajono vicemeras Algis Mačiulis. Tai rodo išskirtinę valdžios pagarbą ir paramą tradicinės kultūros sklaidai, kuri yra būtina tautinei tapatybei ugdyti, taigi stiprinti mūsų valstybės pamatus.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Prisimintina, kaip įspūdingai šių metų Vasario 16-ąją 12 val. ir 30 min. miestuose, miesteliuose ir bažnytkaimiuose suskambo varpų dūžiai. O iškilmingame koncerte „Gloria Lietuvai“ šimto varpų iš viso krašto garsai, įsiliedami į muziką,  pašlovino tautos nuveiktus darbus. Tad varpai apvainikavo valstybės jubiliejų skambesiu, kuriame girdėjome savo istorijos žingsnių aidus…

Juk minėdami modernios Lietuvos tapsmo šimtmetį, laiko tėkmėje – praeityje ir ateityje – vertiname tautos ir jos sukurtos valstybės raidą. O jos pradžioje – Vinco Kudirkos leidinys „Varpas“. Šis pavadinimas vis suskambėdavo tautai sunkmečiais; tai buvo J. A. Greimo ir K. Bradūno 1942 m. išleistas kultūros almanachas Šiauliuose; tai ir Sibiro lageriuose laisvės kovotojų 1955 m. pradėtas sudarinėti slaptas leidinėlis, nuo 1975 m. tapęs pogrindžio spaudiniu Lietuvoje...

Varpas – tai Dievo įkvėpimu sukurtas instrumentas, savo prakilniais garsais susiejantis dangų ir žemę. Varpų garsai apskritai ženklina sakralųjį laiką, kreipiantį mintis nuo kasdienybės link amžinybės. Varpais taip pat skelbiami svarbūs bendruomenės įvykiai: bažnytinės šventės, šventikų ingresai, parapijiečių vestuvės, o ir palydos į amžinybę. Netikėtai ir nerimastingai pasigirsdavo varpo dūžiai priešų užpuolimo, gaisro, kitų nelaimių metu...

Legenda byloja, kad pirmąjį bronzinį varpą apie 410-sius metus nuliedino vyskupas Pontijus Meronijus Paulinas, formą nusižiūrėjęs iš vėjų blaškomos pievų gėlės. Vyskupas gyveno Italijos šiaurinėje provincijoje Kampanoje, Nolos miestelyje. Nuo tada didelis varpas ir vadinamas kampana, o mažas signalinis – nola. Tokiais vardais jie įrašyti bažnytiniuose inventoriuose.         

2017 m. vasarį entuziastų pastangomis buvo įkurta visuomeninė Lietuvos kampanologų draugija „Societas campanarum Lituaniae“. Draugijos tikslai – talkinti paveldosaugininkams ir Bažnyčiai,  moksliškai tyrinėjant varpus, fiksuojant jų stovį, sudarant varpų registrą, tvarkant skambinimo  mechanizmus, konsultuojant naujų varpų įsigijimą. Taip pat – ir skatinti muzikavimą varpais ir karilionais; pristatyti išskirtinę varpų vertę visuomenei žiniasklaidoje bei kitais būdais. Draugija nėra gausi, tačiau jos narių – istorikų, menotyrininkų, inžinierių, kraštotyrininkų, fotografų – interesai aprėpia visus varpo kultūrologinius bei technologinius aspektus. Tad tyrinėjimai, kaip ir pridera, nukreiptiems į tokį sudėtingą objektą, gali būti atliekami kompleksiškai. O kokios sudėtingos ir įdomios varpų istorijos – tarsi nuotykių pasakojimai!

Pirmieji draugijos veiklos metai, vadovaujant prezidentui Leonardui Šablinskui ir valdybos pirmininkui Gintautui Žalėnui, jau davė gana apčiuopiamų rezultatų. Pavyko išaiškinti patį seniausią visose Baltijos šalyse varpą, – jis aptiktas  Kriaunų Dievo apvaizdos bažnyčios varpinėje; dabar yra eksponuojamas Laisvės kovų muziejuje Obeliuose. Manoma, kad šis varpas yra išlietas apie XIII-XIV amžių sandūrą, o gal siekia ir karaliaus Mindaugo laikus. Šią ypatingą kultūros vertybę matė visa Lietuva iškilmingojo šimtmečio minėjimo koncerto televizinės transliacijos metu. Beje, draugijos nariai talkino ir muzikinio kūrinio „Gloria Lietuvai“ sumanytojams.  Per veiklos metus draugija surengė dvi didesnes kampanologines ekspedicijas – į Latgalą Latvijoje ir Pomeraniją Lenkijoje; jos buvo labai naudingos lyginamiesiems tyrimams. Kartu buvo užmegzti moksliniai bei bendradarbiavimo ryšiai su lenkų kolegomis, dalyvauta su pranešimais tarptautinėje konferencijoje. Dar draugijos nariai pasirūpino, kad būtų tinkamai sutvarkytas Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios varpas bei pašalinta avarijos grėsmė Siesikų Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčios varpinėje.

Savo pirmųjų metų darbo sukaktį draugija paminėjo renginiu vasario 24-25 dienomis Rokiškyje. Čia buvo surengti elektroninio kariliono, kurį sukonstravo draugijos narys inžinierius Saulius Stulpinas,  koncertai Krašto muziejuje ir Šv. Mato bažnyčioje. Atlikėjai – karilionieriai Raimundas Eimontas, Austėja Staniunaitytė, Arvydas Karaška, vibrafoninkas Marius Šinkūnas, solistė Eglė Gerasimovaitė. Viename  koncertų improvizaciją  Lietuvos himno ir Marseljietės tema atliko draugijos svečias puikus prancūzų muzikantas Žanas Bernardas Lemoine. Tarp kitų renginio svečių – žinomi lenkų kultūros istorikai profesoriai Marcel Tureczek, Joachim Zdrenki, Jacek Jamski.

Kartu atidarytos ir dvi parodos: viena istoriniais dokumentais posteriuose pristatanti Laisvės varpą, Amerikos lietuvių dovaną,  su tokiu skaudžiai teisingu įrašu „O, skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“ (parodą parengė dr. Aušra Jurevičiūtė); kita paroda – 100 varpelių iš įvairių pasaulio kultūrų, muzikologo A. Karaškos kolekcijos. Greta buvo eksponuotos didelio formato įdomiausių Lietuvos varpų nuotraukos (jų fotografas Renatas Dūda).

Kodėl buvo nutarta draugijos sukaktį pažymėti Rokiškyje? Pirmiausia – dėl tiesioginių sąsajų su sostine Vilniumi: Rokiškio bažnyčios varpą Vilniuje 1822 m. nuliejo meistras Danielis Veneris iš didžiojo Katedros varpo Žygimanto duženų. O netolimo Panemunėlio Šv. Juozapo globos bažnyčios bokšte kabantis varpas – rusų valdžios tremtinys iš vilniškės Šv. Kazimiero bažnyčios.

Jį 1754 m. nuliejo garsus meistras Gustavas Miorkas. Kriaunų bažnyčios varpinėje. Be ten kabėjusio seniausiojo varpo dar yra du įžymių Vilniaus meistrų dirbiniai. Belieka pridurti, kad Rokiškis ateinančiais metais taps Lietuvos kultūros sostine. Kampanologų draugijos pirmosios sukakties paminėjimas buvo tarsi įvadas į renginių ciklą Rokiškyje. Akivaizdžiai parodęs, kad mūsų kultūros paveldas bei šiuolaikinis jo taikymas yra neabejotinai svarbus ir įdomus europiniame kontekste, šis renginys kartu puikiai atitiko ir šių prasidėjusių 2018-ųjų Europos kultūros paveldo metų devizą, kuris taip skamba: „Europos kultūros paveldas: išsaugoti, aktualizuoti ir perduoti ateities kartoms“. Tad kaip sako lietuviškas priežodis – „Tuščiai niekas varpais neskambina“.

Štai, kad ir per antradienį švenčiamas Užgavėnes. Juk tai pavasario šauktuvės! Sėdant prie šventinio stalo šeimos galva sakydavo: „Mes užsigavim, kad užsigavėtų ir visos bėdos ar nelaimės.“

O štai į trečiadienio kalendoriaus lapelį įrašytas šv. Valentinas primena, kad meilė, šis stebuklingos galios jausmas pakeis pasaulį į gerą. Juk taip pasakyta žmonijos Išganytojo lūpomis. Didžiąją lietuvių tautos šventę Vasario 16-ąją pažymėsime su viltimi, kad prieš šimtmetį atkurtoji Lietuvos valstybė ir dar po šimto metų skambės pasaulyje. O mūsų vaikai ir anūkai čia suras savo tikrąją laimę...

Pasitinkant šventę dera prisiminti ir geru žodžiu paminėti tuos mūsų tautiečius, kurie įžiebė nepriklausomybės viltį. Ir jie tai darė istorinėje Lietuvos sostinėje! XIX a. pabaigoje Vilniuje ką nors lietuviškai kalbant reta buvo išgirsti. Dauguma inteligentų, net ir laikančių save lietuviais, tarpusavyje bendraudavo lenkiškai; o valdiškoje tarnyboje ir viešai – rusiškai. Oficialioji statistika rodo, kad lietuvių tuomet Vilniuje buvę tik kiek daugiau kaip du procentai. Mykolas Biržiška, prisimindamas tuos laikus, sako, kad Vilnius, kaip tautinės kultūros centras, lietuviams buvo išnykęs ne tik faktiškai, bet ir, „kas pikčiausia, žmonių sąmonėje“. O pasak tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus, tuomet į Vilnių atvykęs lietuvis „pirmučiausiai turėdavo išsinerti iš savo lietuviško kailio ir užmiršti, pražudyti tą, kas žmogui visuomet ir visur brangiausia yra – savo tėvų kalbą“. Tačiau Maironis, 1892 m. rašydamas eilėraštį „Vilnius“, jau viltingai sako: „Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti Lietuvai, mūsų Tėvynei.“

Ilgą laiką lietuvių ir lenkų kalbos mūsų krašte buvo vartojamos skirtingų visuomenės sluoksnių, tad jos gyvavo visai nepanašiose viešojo gyvenimo plotmėse: lietuviškai buvo kalbama kaime, o dvaruose, mieste – lenkiškai. Prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, tokia padėtis ėmė keistis, nes lietuvių kalba tapo ir išsilavinusių žmonių bendravimo laidu. Nelengva tuomet buvo apsispręsti tiems bajorams, kurie puoselėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintį bei kultūrines vertybes, įskaitant išlaikytą skirtingumo nuo lenkų tautos jausmą. Tad jau tada ėmė aiškėti, kad tautybę lemia kultūrinis apsisprendimas, o ne genetinė kilmė.

Kaip lietuvių tautos dvasia atbudo sostinėje? 1895 m. Jono Andriaus Domaševičiaus bute susirinkusi grupelė vyrų sutarė vienyti savo pastangas žadinant vilniečių tautinę savimonę. O to siekti reikėjo pirmučiausiai iškovojant lietuvių kalbai teises dvasiniame gyvenime: kad lietuviai turėtų Vilniuje savo atskirą bažnyčią, kad ir kitose Vilnijos bažnyčiose vyktų pamaldos lietuvių kalba. Žinia, vyrai tarėsi ir dėl to, kaip slapta remti knygnešystę, lietuviškų knygų leidybą Prūsijoje bei visokeriopą lietuvybės sklaidą kultūriniame gyvenime. Šią grupelę vilniečiai praminė „Apaštalų kuopa“, arba „Dvylikos apaštalų draugija“. O nepritariantys jų siekiams piktai šaipydamiesi pravardžiavo „litvomanais“, ar ir dar grubiau – „chlopomais“.

Pirmieji draugijos nariai – jau minėtas buto šeimininkas gydytojas J. A. Domaševičius, agronomas Donatas Malinauskas, miškininkas Povilas Matulionis, veterinaras Elijošius Nonevičius, bankininkas Boleslovas Stankevičius, valdininkas Valentinas Urbonas, inžinierius Jonas Bortkevičius, kunigas Juozas Ambraziejus. Prie jų netrukus prisijungė broliai Vileišiai – gydytojas Antanas, teisininkas Jonas ir inžinierius Petras. Taip pat – dvarininkas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, vaistininkas Kazimieras Landsbergis, gydytojas Zigmantas Fedaravičius ir kiti. Tarp jų buvo ir vienintelė moteris – Felicija Bortkevičienė, kuri kartu su keliais „apaštalais“ dar tik mokėsi kalbėti lietuviškai. Šiuos įvairių politinių pažiūrų, skirtingos socialinės padėties žmones vienijo lietuvybės idėja. „Apaštalų kuopa“ – tai ne kokia slapta organizacija, tik bičiuliškas sambūris, nes įstatų ji neturėjo, veiklos nutarimai būdavo priimami bendru visų narių sutarimu.

Pirmajam viešam savo siekių pareiškimui kuopa pasirinko labai gerą progą. 1898 m., minint Adomo Mickevičiaus gimimo šimtąsias metines, rusų valdžia leido Varšuvoje poetui pastatyti paminklą. Jo atidengimo iškilmėse „Dvylikos apaštalų“ delegatai padėjo vainiką su lietuvišku užrašu, o per šventinę vakarienę E. Nonevičius pasakė kalbą, kviesdamas brolius lenkus netrukdyti lietuvių tautiniam atgimimui. Tad šia akcija buvo pareikštos ir lietuvių teisės į bendrą Abiejų Tautų Respublikos kultūros paveldą.

Įteisinti lietuvių kalbą Vilniaus bažnyčiose sekėsi nelengvai. Teko išbandyti įvairią taktiką: vyskupijos valdžiai atmetus prašymą, mėginta subtiliai išgauti generalgubernatoriaus užtarimą, kreiptasi paramos į Peterburgo dvasinę akademiją, netgi rengta apeliacija Vatikanui. Vilniaus lenkų ir daugumos kunigų nuomonė nebuvo palanki „litvomanų“ pretenzijoms, o vyskupas tiesiog vengė galimo konflikto. Veiksmingiausia kovos priemonė pasirodė esantis religinių apeigų atlikinėjimas, lietuviškai giedant apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tad galiausiai 1901 m. ši pati seniausia Vilniaus šventovė ir oficialiai atiteko įkurtai lietuviškai parapijai. Pirmosios lietuviškos pamaldos čia įvyko tų metų gruodžio 8 dieną. Nuo tada net 40 metų Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė Vilniuje, kur vykdavo pamaldos lietuvių kalba. Ne tik prieškariu, bet ir karo bei pokario metais ji buvo ne vien religinės, bet ir kultūrinės bei tautinės veiklos prieglobsčiu.

„Apaštalų kuopos“ nariai Vilniuje taip pat organizuodavo lietuviškus vakarus bei spektaklius. Kartais privačių pobūvių pretekstu, kartais ir su išsirūpintu policijos leidimu. Išsinuomotose salėse skambėdavo liaudies dainos, vykdavo dramos vaidinimai. 1904 m. carinei valdžiai panaikinus lietuvių spaudos draudimą, „Apaštalų kuopa“ savo lėšomis pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“. Greit atsirado ir kitų svarbių rūpesčių – reikėjo imtis Vilniuje steigti lietuvišką mokyklą ir vaikų bendrabutį. Tad dr. Jonas Basanavičius, atvykęs į Vilnių 1905 m. rugpjūtį, čia rado jau nemenką lietuvybės įdirbį. Pratęsė tuos darbus 1907 m. įkurdamas Lietuvių mokslo draugiją. Du „apaštalai“ – D. Malinauskas ir J. Vileišis – vėliau tapo Nepriklausomybės Akto signatarais. Stebėtina, kaip nedidelei šviesuolių grupelei pavyko pažadinti tautos dvasios jėgas, kurių reikėjo Lietuvos valstybei atkurti. Minint Vasario 16-ąją, dera prisiminti šiuos tautos didvyrius, kurių valia, protu, gal ir paaukota asmenine laime buvo susigrąžinta laisvė – didžiausia vertybė pasaulyje.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

O šiandien kviečiu prisiminti  žmogų, kuris 1856 m. parašė ir išleido pirmąjį vadovą po Vilnių. Juolab, kad tik prieš porą dienų, sausio 21-ąją sukako lygiai 200 metų nuo jo gimimo. Tai Adomas Honoris Kirkoras – literatas, leidėjas, vienas pirmųjų archeologiškai tyrinėjęs mūsų tautos praeitį. Jo veikla stebina daugybe kultūrinių ir švietėjiškų sumanymų, kuriuos įgyvendinti buvo nepaprastai sunku carinių posukiliminių represijų prispaustame krašte. O ir visuomenės požiūris į šio žmogaus pastangas buvo labai nevienareikšmiškas...

Atrodytų, iš istorijos perspektyvos lengviau įvertinti tikruosius nuopelnus tautai ar padarytą jai žalą; tačiau  ne – dažniausiai kartojamos to meto emocijomis nuspalvintos nuomonės. O tyrinėtojų pateikiamos išlygos – tokios atsainios arba atsargios... Gal todėl, kad gūdžiuoju sovietmečiu susidurta su ta pačia kūrybinės veiklos, meninės ar mokslinės, vertinimo dilema. Ar tai buvo kolaboravimas, ar tautos gyvasties palaikymas? Ir kur eina skiriančioji riba? Žinia, ji eina per kūrėjo sąžinę, per savosios misijos šiame pasaulyje suvokimą...

Tad peržvelkime A. H. Kirkoro (1818-1886) gyvenimo ir veiklos faktus. Jis gimė   Mogiliovo gubernijos Slivino dvare; iš gimtosios vietovės pavadinimo ir jo literatūrinis slapyvardis – Janas iš Slivino. Bajorai Kirkorai – sena  giminė, žinoma nuo Jogailaičių laikų, tačiau turtais jau nebeblizgėjo.

Adomas mokėsi Mogiliovo gimnazijoje, ten baigęs tris klases, 1834 m. rudenį buvo perkeltas į Vilniaus 2-ąją gimnaziją. Slopios ir liūdnos nuotaikos tuomet vyravo sostinės visuomenėje – žmonės gyveno lapkričio sukilimo pralaimėjimo skausmu. Baigęs gimnaziją, 1838 m. A. H. Kirkoras įsidarbino Vilniaus iždo rūmuose, o nuo 1849 m. ėjo kanceliarijos viršininko pareigas Vilniaus gubernijos Statistikos komitete.

Jam priklausė ir šio komiteto leidžiamo informacinio metraščio „Памятная книжка Виленской губернии“ redagavimas. Tame leidinyje buvo skelbiami ne tik valdžios potvarkiai, bet ir žinios iš Lietuvos istorijos, krašto etnografiniai duomenys. Įdomu, kad viename numerių A. H. Kirkoras įdėjo ir kelias lietuvių liaudies dainas, kai kurių papročių bei legendų aprašymus.

Kai 1855 m. balandžio 29 d. Vilniaus šviesuoliams pavyko įkurti Laikinąją  archeologijos komisiją bei jos Senienų muziejų, A. H. Kirkoras ėmėsi vadovauti Istorijos ir archeologijos skyriui. Jo rūpesčiu buvo sudarytas ir 1858 m. išleistas eksponatų katalogas.

Komisijos narių posėdžiai, vadovaujant  direktoriui Eustachijui Tiškevičiui, vykdavo kiekvieno mėnesio 11 dieną. Ši veikla kiek palaikė po universiteto uždarymo varganą mokslo ir kultūros būvį krašte. Vasaromis A. H. Kirkoras imdavosi archeologinių darbų: kasinėjo Bražuolės piliakalnį, pilkapius Varėnos, Švenčionių ir kitose apylinkėse. Savo tyrimų rezultatus jis išdrįso skelbti ne tik vietos spaudoje, bet taip pat Peterburgo, Maskvos ir Lenkijos žurnaluose. Šios publikacijos pagarsino A. H. Kirkoro vardą mokslo sferose; jis buvo išrinktas Rusijos imperatoriškosios archeologijos draugijos nariu korespondentu, Rusijos geografijos draugijos tikruoju nariu, Peterburgo viešosios bibliotekos garbės korespondentu.

Tačiau ypatingai daug pastangų A. H. Kirkoro dėta norint įsteigti periodinį kultūros ir istorijos leidinį lenkų kalba. Tačiau arba negaudavo cenzūros komiteto leidimo, arba jo leisti almanachai būdavo uždaromi, išaiškėjus jų medžiagose patriotiniams motyvams. Bet 1856 m. jam pavyko publikuoti minėtąjį vadovą, įvardytą „Pasivaikščiojimais po Vilnių ir jo apylinkes“.

Autorius čia aprašė Vilniaus geografinę padėtį, jo praeitį ir garsias asmenybes, jų memorialines vietas, tekstą suskirstydamas į 18 skyrių. A. H. Kirkoro knyga yra išskirtinė savo požiūriu į miestą, nuspalvinta patriotizmu ir meile. Tai kartu ir amžininko liudijimai, ir istoriko studija. Net nelabai svarbu, kad kai kuriuos autoriaus teiginius vėlesni istorikų tyrinėjimai pakoregavo.

Rašydamas „Pasivaikščiojimus“ A. H. Kirkoras turėjo galimybę pasinaudoti daugeliu dokumentų, kurie vėliau pražuvo XX a. įvykių verpetuose; tad čia užfiksuoti faktai  yra svarbūs kaip miesto istorijos šaltiniai. Pavyzdžiui, vadove plačiai aprašyta Senienų muziejaus steigimo  istorija, senojo universiteto kabinetai, juose sukauptos kultūros vertybės. Leidinyje daug medžiagos apie Vilniaus žmones, čia palikusius savo veiklos pėdsakus. Labai neįprasta ir originali knygos forma – pasivaikščiojimai, pakylant ant vienos ar kitos aukštumėlės, pasigrožint urbanistikos jungtimi su gamta. Vėlesnių laikų vadovuose, kurių buvo išleista tikrai nemažai, to nebėra. Ir aišku, kodėl – pramonės plėtra atskyrė miestą nuo supančios gamtos gamybiniais priemiesčiais, sandėliais, geležinkelio mazgais. Nebeliko tos organiškos jungties tarp miesto ir užmiesčio.

Autoriaus mintys apie miesto ir kraštovaizdžio dermę labai aktualios ir šiandien. Jo pasakojimuose daug netikėtų palyginimų, subtilaus romantiško jausmingumo, tad knygelę tiesiog malonu skaityti.  Vadovą visuomenė įvertino labai palankiai, po kelerių metų knygą teko išleisti pakartotinai. Mūsų laikais ji du kartus išleista ir lietuvių kalba. Vėliau, 1862 m. A. H. Kirkoras išleido dar vieną knygą lenkų kalba apie Vilnių, kurią jau pats pavadino „Vadovu“ su paantrašte „Vilnius ir geležinkeliai iš Vilniaus į Dinaburgą ir Rygą bei iki sienos, į Kauną ir Varšuvą“.

Kitaip nutiko su A. H. Kirkoro rengtu rusišku Vilniaus albumu. Mat tas prašmatnus leidinys buvo skirtas padovanoti neseniai pradėjusiam valdyti carui Aleksandrui II, jo vizito į Vilnių 1858 m. rugsėjo 6 d. proga. Į albumą, kurio atspausta apie pusantro šimto egzempliorių, įdėti ir du A. H. Kirkoro straipsniai – „Vilniaus miesto istorijos ir statistikos bruožai“ ir trumpesnis „Pasivaikščiojimų po Vilnių“ variantas. Tokiu caro priėmimu pasipiktino dalis vietinės visuomenės, o ypač politiniai emigrantai, buvę sukilėliai.

Albumo rengėjai buvo apkaltinti pataikavimu carui, tėvynės išdavyste. O juk Vilniaus šviesuoliai su naujuoju valdovu siejo viltis gauti lengvatų kultūriniam gyvenimui, svajota net apie universiteto atgaivinimą... Sklido žinia ir apie greit įvyksiantį  baudžiavos panaikinimą. Negana to albumo istorijos, A. H. Kirkorui priekaištauta ir dėl jo redaguojamo, rusų ir lenkų kalbomis leidžiamo oficialaus laikraščio „Vilniaus kurjeris“ prielankumo rusų valdžiai.  Tokie jo veiklos vertimai literatą labai skaudino, apkartino jo gyvenimą Vilniuje.

O štai aiškus A. H. Kirkoro nuopelnas lietuvybei. 1859 m. įsigiję iš T. Gliuksbergo visai apleistą spaustuvę, sutvarkęs ją ir steigęs kartu su Mikalojumi Akelaičiu leidybos fondą, išspausdino penkias lietuviškas knygeles iš sumanytos serijos „Liaudies knygynėlis“. Tos knygelės – tai  lietuviškas ir žemaitiškas elementoriai, maldynėlis,  M. Akelaičio didaktinė apysaka „Kvestorius, po Lietuvą važinėdamas, žmones bemokinąs“. Viso net 26 tūkstančių egzempliorių!

Po 1863 m. sukilimo prasidėjus represijoms, uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, likvidavus Senienų muziejų, A. H. Kirkoras išvyko iš pradžių į Peterburgą, tada į Krokuvą. Ten gyvendamas vėl ėmėsi archeologinių tyrinėjimų, tačiau neapleido ir literatūrinės veiklos.

1882 m. iš spaudos pasirodė didžiulio puošnaus, iliustruoto leidinio „Vaizdingoji Rusija“ trečiasis tomas. Jame aprašoma tuometinės Rusijos imperijos vakarų dalis – Lietuva ir Baltarusija. Net aštuoniolika šio tomo apybraižų parašė A. H. Kirkoras. Kaip viename laiške žmonai jo  prisipažinta: „Esu lietuvis, ir niekada tas jausmas manyje nebus sunaikintas...“ O dar kiek vėliau lietuvių kalba buvo išleista jo knygelė „Vytautas, didis Lietuvos kunigaikštis“. Savo gyvenimo kelią nenuilstantis kultūros darbininkas užbaigė 1886 m. lapkričio 23 d., palaidotas Krokuvos Rakovicų kapinėse.

Tad dėkime visus A. H. Kirkoro darbus ir veiklą ant protingų istorijos svarstyklių... Kuri pusė – tautinė ar Rusijos imperijos interesų – nusvers?  Tik neabejokime jo meile Lietuvai ir Vilniui, darbų reikšme tautiniam atgimimui...

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mat rudenį sukaks 225 metai nuo šio tautos žadintojo, istoriko ir rašytojo gimimo. Stiprindami savo tautos laisvės pilį – Lietuvos valstybę, turime nuolat prisiminti tuos, kurie įritino į ją kertinius akmenis. O gal ir pasitikrinti, ar nenukrypome nuo Lietuvos projekto, ar tiesūs auga pilies kuorai ant tų pamatų.

Taigi, didžiavyris Simonas Daukantas – pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius. Taip pat išguldęs raštuose ir mūsų etnokultūros istoriją. Tautinėje sąmonėje jo vardas žėri aukso raidėmis: istorikas buvo kelrodžiu sunkiame tautos kelyje į laisvę, vis iš praeities stiprybės po gurkšnį teikdamas. O šiandien mums S. Daukantas – didis tėvynės meilės mokytojas!

Gimė S. Daukantas Lietuvai beprarandant nepriklausomybę, 1793-ųjų spalio 28 d., o mirė pralaimėjus paskutiniajam bandymui atgauti laisvę, 1864 m. gruodžio 6 d. Tas 70 metų tarpsnis – senosios, istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visiško sugurimo laikas. S. Daukantui liko tik savo raštais stiprinti pavergtosios tautos dvasią, ugdyti jaunąją kartą būsimiems laisvės žygiams. Jis pirmasis suprato, kad tautos atgimimo daigai atsiras ne dvaruose, ne miesto rūmuose, o kaimo grytelėse. Tad rašė vien liaudies kalba, gimtąja motinos tarme –žemaitiškai, nes lietuvių bendrinės tada nė nebuvo...

S. Daukanto darbų reikšmę yra gražiai įvertinę istorikai Vytautas Merkys ir Vincas Trumpa. Jų nuomone, rašytojo patriotines nuostatas suformavo Apšvietos epochos, filosofų Jeano-Jacqueso Rousseau, Johanno Gottfriedo Herderio idėjos. S. Daukantas nebuvo šauklys į ginkluotą kovą. Jo ginklas – šviesa ir mokslas, kad tauta įsisąmonintų savo prigimtinę ir istorinę teisę į laisvę.

Ir dar. Jo parašytoje abėcėlėje vaikams pirmasis skiemenuotas žodis yra „Do-ry-bė“! S. Daukantas turbūt vienintelis iš to meto šviesuolių išdrįso Lietuvos ateitį pamatyti ne kaip unijinę, atskirą nuo Lenkijos, tautinę valstybę. Ir skelbė naujosios Lietuvos atėjimą, žinia, dar labai tolimą jos viziją. Pasak istoriko V. Trumpos, „pralaimėjus sukilimams, daugiau progos atsirado kilti ir augti naujai revoliucinei kartai, kuri iš šiaudinės pastogės išaugusi, baudžiavos užgrūdinta, ims vadovauti naujai Lietuvai, kuri per „Aušrą“ ir „Varpą“ nuves tikrai į laisvos ir nepriklausomos Lietuvos rytojų“.

Visi S. Daukanto darbai: monumentalūs Lietuvos istorijos veikalai, žodynai, žemaitiškos maldaknygės, praktiškos ūkininkavimo knygelės, pradžiamoksliai, liaudies dainų ir tautosakos rinkiniai buvo skirti atgimsiančiai Lietuvai, jos žadinimui.

S. Daukantas Lietuvos senovę idealizuoja, savo raštuose jos praeitį piešia jausmingai ir romantiškai. Tačiau dabarčiai jis buvo griežtas ir labai kritiškas; tiesiai šviesiai įvardija visus Lietuvos nuopuolio kaltininkus. 1845 m. Petrapilyje išleistame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ S. Daukantas taip nusako Lietuvos padėtį: „vienok viso to šiandien nebėra: kaipgi pati Lietuva aptvinusi svetimomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai ir patys jos kunigai kalba jau svetima kalba, svetimą rėdą, svetimą taisą sakanti, trumpai sakant, savo pavasario žalių lapelių nieko nebeturinti, tiktai vienus minavojimus savo veikalus senovės raštuose, it giria žiemos laiku savo žagarus rodanti, tarp kurių tiktai viena pati kalba, it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio...“ Ir rūpinosi Daukantas kiek begalėdamas tosios bruknelės žaluma... Jei kalba bus gyva, gyvens ir tauta – štai pagrindinis rašytojo priesakas ateities Lietuvai.

Paties istoriko biografijoje yra keletas bruožų, akivaizdžiai liudijančių apie savosios istorinės misijos suvokimą ir pasišventimą jai. Mokytis į Vilnių iš Kalvių kaimo, tolimojo Skuodo apylinkių S. Daukantas atėjo pėsčias, mat neturėjo pinigų pašto karietai nei prekybiniam vežimui; gal juos išleido už būtinus studijoms bajorystės dokumentus? Viename iš senojo Vilniaus universiteto kiemelių žygeiviai, pažymėdami šimtąsias jo mirties metines, pasodino ąžuoliuką, atgabentą iš rašytojo gimtinės. Ir kaip tas sulapojo, mūrus jau seniausiai praaugo! Ir dar simboliška, kad S. Daukantui skirtas ąžuolas gražiai auga Atgimimo ąžuolyne Jono Basanavičiaus gimtinėje.

1835 m. S. Daukantas išvažiavo į Petrapilį, ten įsidarbino Senato departamente eiliniu valdininku. Neabejotinai tam, kad galėtų būti šalia Lietuvos Metrikos, mūsų krašto istorinių dokumentų lobyno, išvežto iš Vilniaus. Kiek suspėdamas nurašinėjo tas svarbių svarbiausius archivalijas. Ir ne tik jas panaudodamas savo rašomai istorijai, bet siuntinėdamas nuorašus taip pat ir Teodorui Narbutui, rašiusiam Lietuvos istoriją lenkiškai. Petrapilyje S. Daukantas pragyveno 15 metų; liko viengungis, smarkiai sugadino sveikatą, nusilpnino akis. Jo toji tarnystė Petrapilyje – tai ne imperijai, bet nelaimingajai Tėvynei, užguitai tautai. Istoriko raštų kalba – pakili, šviesių spalvų. Vieniša ir nyku imperijos sostinėje, o tolimoji Lietuva – meilinga svajonė...

S. Daukantas palaidotas kapinaitėse ant piliakalnio, stūksančio Ventos pakrantėje. Labai gražų paminklą Papilės miestelyje jam sukūrė skulptorius Vincas Grybas. Ten iš savo knygos moko S. Daukantas mus gimtosios istorijos. Papilėje ir senoji klebonija, istoriko senatvės priebėga, tebestovi. Karo metais, artilerijai apšaudant miestelio centrą, skeveldra prakirto statulos galvą. Ir ką gi, vasarą joje susimetė bičių spiečius; medaus prinešė. Istorinė ir kultūrinė atmintis – saldžiausias medus tautos dvasiai.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Viešojoje erdvėje tapo įprasta pažymėti geriausius praėjusių metų žmones, ar tai pasižymėjusius sporto arenose, ar scenose, ar darbinėje veikloje. Kad turėtume į ką lygiuotis, sektume jų pavyzdžiu, matytume mūsų gyvenimo lyderius. Tai tikrai prasminga tradicija...

Ji puoselėjama ir labai svarbioje tautinės tapatybės ugdymo srityje. Būtent saugant, skatinant mūsų krašto tradicinius amatus. Auksarankiai meistrai išsaugojo kalvystės, puodininkystės, audimo ir kitų smulkesnių amatų tradicines technologijas bei daiktų puošybos tautinius bruožus, o lietuviškoji kryždirbystės tradicija UNESCO organizacijos pripažinta pasaulio nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Visa tai – ypatingai didelė Lietuvos kultūros paveldo vertybė. Tai yra senovinės lietuvių darbinės veiklos, kitados buvusios pragyvenimo šaltiniu, gyvoji raiška.

Tradiciniai amatai, perduodami iš kartos į kartą, – svarbi etnokultūros dalis. Prieš dešimtį metų priėmus Tautinio paveldo produktų įstatymą ir pradėjus sertifikuoti tautinio paveldo produktus, buvo iš esmės sustiprinta ši prasminga veikla. Visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose susikūrė amatų centrai; dabar jų yra dvi dešimtys. Ir tai ne tik laisvalaikio praleidimui; čia atliekamuose darbuose įspūdingai atskleidžia tautos kūrybinės galios. Meistrų gaminių sertifikavimas, įrodantis atitikimą senajai tradicijai, vyksta Žemės ūkio ministerijos suburtoje ekspertų komisijoje.

Kad ši veikla, puoselėjanti tautinę tapatybę, yra valstybinės reikšmės, kalbėta gruodžio mėnesį ministerijos surengtame renginyje, pavadintame „10 metų tautinio paveldo atgimimui“. Jo metu buvo apdovanoti 2017 metais sėkmingiausiai dirbusieji Lietuvos amatininkai ir geriausias tradicinių amatų centras, taip pat pagerbti kiti aktyviausieji tradicinio amato mokovai. Pasidžiaugti metų geriausiųjų sėkme iš visos Lietuvos susirinko auksarankiai meistrai ir tautinio paveldo puoselėtojai. Juos sveikino žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ir kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

O nuveikta išties nemažai. Iš viso Žemės ūkio ministerijoje nuo 2008-ųjų pradžios sertifikuoti bemaž 3 tūkstančiai tautinio paveldo produktų. Didžiąją jų dalį (2489) sudaro medžio, audimo, kalvystės, puodininkystės, gintaro ir kitų medžiagų bei technologijų dirbiniai. Taip pat ir tradiciniai maisto gaminiai, vadinamas kulinarinis paveldas: ruginė duona, šakočiai, meduoliai, rūkyta mėsa ir žuvis. Taip pat buvo sertifikuoti 443 tradicinių veislių augalai, gyvūnai ir jų produktai. Per dešimtmetį sertifikuotos net 42 šių amatų mokymų programos bei atestuoti 159 tradicinių amatų meistrai. Sertifikuotas gaminys gauna specialų ženklą, pažymintį jo ypatingą vertę. Išskirtinės sąlygos jais prekiauti meistrams suteikiamos tradicinių mugių metu. Savivaldybės padeda pripažintiems meistrams lengvatinėmis sąlygomis įsirengti dirbtuves, įsigyti įrangą, organizuoti mokymus jaunajai kartai.

Iš viso Lietuvoje tautinio paveldo produktus gamina 630 amatininkų ir 127 įmonės. Jų rankų dirbiniais galime originaliai papuošti savo būstą ir aplinką, o valgiais paskaninti šventinį stalą. Tad kas tie – praėjusių metų geriausieji ?

Pirmuoju renginyje buvo paminėtas ir pinigine premija apdovanotas laivadirbys iš Rusnės Simas Knapkis. Šio meistro suręstais Kuršmarių kurėnais ir upių vytine sėkmingai plaukiojo nacionalinių ekspedicijų Nemunu ir Vysla dalyviai. Kaip malonu vėl matyti mūsų vandenyse bures iškėlusius, vėtrungėmis pasipuošusius istorinius laivus! Apdovanojimą taip pat gavo tautodailininkė Rita Vasiliauskienė, kuri Arklio muziejuje Niūronyse kepa tikrą lietuvišką duonelę. Ji taip pat pamoko, kaip lieti vaškines žvakes, išmarginti tradiciniais raštais velykinius margučius, iškarpyti popierines puošmenas. O sėkmingiausiai praėjusiais metais savo veiklą plėtojęs tradicinių amatų centras yra įsikūręs Arnetų name Kėdainiuose. Čia darbuojasi 5 meistrai, pamokydami austi staklėmis, vyteles supinti, puodą ar vazą nužiesti, medinį šaukštą ar kokį įmantresnį dirbinį išdrožti. Šiame amatų centre jau įvyko per 2 tūkst. edukacinių užsiėmimų, eksponuojamos vis naujos paveldo produktų parodos.

Tradicinių amatų ir verslų globa bei plėtra Lietuvoje prasminga daugeliu aspektų. Tai puikiausia krašto reprezentacija, atspindintis ilgaamžes tautos vertybes, tradicijas ir vietinį savitumą. Taip pat efektyvus kultūrinio ir kaimo turizmo skatinimo veiksnys, žinia, ir alternatyvi gamybinė veikla kaime, remiama ES per kaimo plėtros priemones. Betgi svarbiausia, kad įsitraukimas į šiuos procesus – labai geras tautinės tapatybės ugdymo praktinis būdas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.