Įstatymas stumiamas skubos tvarka

Lapkričio viduryje šilumos tiekėjai Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui pristatė Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo projektą. Juo siūloma panaikinti šilumos gamintojų varžymąsi, juos visus tiesiog sureguliuojant. Su įstatymo projektu jau supažindinti tiek Seimo Ekonomikos komiteto, tiek Energetikos komisijos nariai.

Nors projekte skambiai teigiama, kad siūlomi pokyčiai neva bus naudingi vartotojams, tačiau nėra pateikiama jokių tai pagrindžiančių duomenų ar skaičiavimų. Priešingai – siekiama, kad vartotojai nuolat padengtų dalį visų šilumos gamintojų – tiek viešų, tiek privačių – sąnaudų, nepaisant to, ar šie tam tikrą mėnesį vykdė veiklą, ar ne.

Įstatymo projektą parengusi LŠTA taip skuba, kad net nepasiūlė Ekonomikos komiteto nariams atlikti poveikio ekonomikai, valstybės finansams ir socialinei aplinkai vertinimo, kuris yra būtinas iš esmės keičiant teisinį reguliavimą. Ką jau kalbėti apie kainų prognozių pristatymą ar poveikio konkurencijai vertinimą.

Tačiau dėl to nereikėtų stebėtis, nes panašu, jog pasiūlymo vertinimas atskleistų galimą kainų augimą. Išorės ekspertų skaičiavimais, šilumos tiekimo bendrovių siekiami pokyčiai padidintų šilumos kainas Klaipėdos gyventojams vidutiniškai 19 proc., Kauno – maždaug 14 proc., o Vilniaus – apie 2 proc.

Nepaisant kainų kilimo grėsmės, LŠTA siekia, kad siūlomas įstatymas įsigaliotų kuo skubiau – jau nuo kitų metų pradžios. Palyginimui, Kainų komisijos patvirtintos ir šių metų gruodį įsigaliojusios šilumos supirkimo tvarkos rengimas, derinimas su institucijomis ir rinkos dalyviais, įtakos šilumos kainoms ir kitų aspektų vertinimas truko apie porą metų.

Siekia apsaugoti privilegijas

LŠTA siūlomi įstatymo pakeitimai yra ne kas kita, kaip bandymas pakeisti Kainų komisijos priimtą šilumos supirkimo tvarką. Ji neparanki šilumos tiekimo bendrovėms, nes nuo gruodžio visi rinkos dalyviai šilumos aukcionuose turės vienodomis sąlygomis varžytis dėl gamybos apimčių.

Šilumą gamins tik tie, kurie pasiūlys mažiausias kainas. Atitinkamai ir vartotojai susimokės tik už pačius efektyviausius, realiai šilumą gaminančius įrenginius.

Šilumos tiekėjai dėl to neteks anksčiau galiojusios privilegijos prioriteto tvarka susipirkti savo pačių pagamintą šilumą, net jei ji brangesnė už siūlomą rinkoje. Tuo pačiu neteks ir automatiškai garantuotų pajamų, kurios net nepriklausė nuo to, ar buvo veikiama efektyviai, ar ne.

Būtent noras išvengti realios konkurencijos ir lemia paskubomis siūlomus naujus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus. Ir tai nepanašu į vartotojų interesų gynimą. Tai – dar vienas siekis bet kokia kaina išlaikyti sau palankias sąlygas šilumos gamybos rinkoje.

Būti ir nebūti skirtumai

LŠTA, siūlydama Šilumos ūkio įstatymo pataisas, ragina politikus atsižvelgti į šilumos tiekimo įmonių ir nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos skirtumus. Susidaro įspūdis, kad tokiu palyginimu tiesiog bandoma parodyti nepasitenkinimą tuo, kad šilumos tiekimo bendrovės yra išlaikomos vartotojų lėšomis ir joms privaloma jas naudoti skaidriai ir efektyviai.

Pabrėždama tuos neva milžiniškus rinkos dalyvių veiklos sąlygų skirtumus, LŠTA nutyli, kad jie susidaro dėl šilumos tiekimo veiklos. Nepriklausomi šilumos gamintojai šilumą tik gamina, o šilumos tiekimo bendrovės – gamina ir vykdo monopolinę jos tiekimo veiklą. Būtent dėl šių dviejų savo prigimtimi skirtingų – konkurencinės (gamyba) ir monopolinės (tiekimas) – veiklų samplaikos ir susidaro skirtumų.

Paprasčiausias būdas jų išvengti – atskirti tiekimo ir gamybos veiklas į atskiras įmones. Tai garantuotų maksimalų skaidrumą, o ir vartotojai iš to tik išloštų. Jie mokėtų tik už šilumos gamybą ir tiekimą, o ne, pavyzdžiui, už nuostolingo ir su tiesiogine veikla nesusijusio, šilumos tiekimo įmonėms priklausančio, nekilnojamojo turto išlaikymą.

Tačiau, žinoma, šilumos tiekėjai tokiam siūlymui niekada nepritars, nes veiklų atskyrimo principas tuomet neleistų jiems vienos veiklos finansuoti kitos pajamomis.

Skaidri ir lygiavertė konkurencija nėra lengvas kelias, o šilumos tiekėjams – deja, bet dar ir neįprastas.

Konkurencijos nauda

Teisę ieškoti įsivaizduojamų konkurencijos trūkumų ir kovoti prieš naudą vartotojams bei taip išlaikyti savo privilegijas palikime savivaldybių šilumos tiekimo bendrovėms. Mes kalbėsime skaičiais ir svarbiausias jų bus – 30 mln. eurų.

30 mln. eurų – tiek Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojai nuo 2015 m. sutaupė mažiau mokėdami už šilumą dėl nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos ir konkurencijos, rodo verslo konsultacijų bendrovės „PwC“ atlikta studija. Konkurencija gyventojams Kaune sutaupė 15,5 mln., Klaipėdoje – 11,4 mln., o Vilniuje – 2,7 mln. eurų.

Kaune veikia daugiausiai nepriklausomų gamintojų, todėl čia sutaupyta daugiausiai. Tuo tarpu Vilniaus gyventojams nauda yra kuklesnė, kadangi sostinėje vis dar trūksta aktyvesnės konkurencijos bei pačių biokuro įrenginių – miestas iki šiol pusę šilumos gamina iš gamtinių dujų, triskart brangesnių už biokurą.

Faktas akivaizdus – jei Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje nebūtų biokuro katilinių konkurencijos ir veiktų vien savivaldybių šilumos tiekimo įmonės, gyventojai už šildymą būtų sumokėję gerokai brangiau.

Be to, Kainų komisija rugsėjo-spalio mėnesiais nustatė, kad ankstesniais metais kauniečiai „Kauno energijai“ už šilumą permokėjo daugiau nei 15 mln. eurų, o Klaipėdos gyventojai „Klaipėdos energijai“ – per 9 mln. eurų.

Jeigu šių miestų savivaldybės priimtų sprendimus susidariusias permokas gražinti per dvejus, o ne ketverius metus, kaip kad nutarta dabar, tai gyventojai konkurencijos naudą mažesnėmis šildymo sąskaitomis pajustų dar labiau. Panašu, jog savivaldybių sprendimai permokas grąžinti per ilgesnį laikotarpį tik dar kartą parodo, kad rūpinamasi šilumos tiekimo bendrovėmis, o ne vartotojais.

Atsižvelgus į visa tai, Seimo nariams, kurių palankumo siekia suinteresuota pusė, siūlydama skaičiavimais neparemtus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, derėtų įsitikinti, ar juos palaikydami jie tikrai atstovauja gyventojų interesus. Juk kartais tai, kas gali būti supakuota it Kalėdų dovana, iš tiesų yra prabangus čekis, kurio nauda ir vėl atguls šilumos tiekimo bendrovių, o ne vartotojų piniginėse.

Konkurencija mažina kainas

Tiek Lietuvos, tiek užsienio kapitalo bendrovės nuo 2012 m. pradėjo investuoti į biokuro katilines. Lietuvos šilumos rinka tuomet priklausė nuo Rusijos „Gazprom“ dujų, o didžioji dalis savivaldybėms priklausančių šilumos tiekimo įmonių snaudė letargo miegu, nepajudindamos piršto situacijai pakeisti.

Nepriklausomų šilumos gamintojų investicijos į šilumos gamybą iš biokuro tapo kirčiu ne tik „Gazpromui“, jos pažadino ir tuos pačius šilumos tiekėjus investuoti į biokuro katilines. Biokuras tapo strategine žaliava Lietuvos šilumos rinkai, sumažinusia kainas.

Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, savivaldybių šilumos tiekimo įmonės yra įpareigotos supirkti nepriklausomų gamintojų pagamintą šilumą, jei šie ją pagamina pigiau, nei galėtų patys tiekėjai.

Tokios tvarkos pastarųjų metų rezultatą Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojams galima apibrėžti konkrečia suma. 30 mln. eurų – tiek šių miestų gyventojai nuo 2015 m. sutaupė mažiau mokėdami už šilumą dėl nepriklausomų šilumos gamintojų veiklos ir konkurencijos, rodo verslo konsultacijų bendrovės „PwC“ atlikta studija. Konkurencija gyventojams Kaune sutaupė 15,5 mln., Klaipėdoje – 11,4 mln., o Vilniuje – 2,7 mln. eurų.

Kaune veikia daugiausiai nepriklausomų gamintojų, todėl čia sutaupyta daugiausiai. Tuo tarpu Vilniaus gyventojams nauda yra kuklesnė, kadangi sostinėje ne tik vis dar trūksta aktyvesnės konkurencijos, bet ir pačių biokuro įrenginių – miestas iki šiol pusę šilumos gamina iš gamtinių dujų, triskart brangesnių už biokurą.

Keisis šilumos supirkimo tvarka

Vis dėlto galiojanti supirkimo tvarka turi savo trūkumų. Esminis jų – konkurencija šilumos gamyboje tarytum yra, bet varžytis eina ne visi.

Kas mėnesį vykstančiuose šilumos supirkimo aukcionuose šilumos tiekėjams pakanka pasiūlyti kainą, kuri padengtų biokuro įsigijimo sąnaudas, kadangi kitus kaštus, tokius kaip darbuotojų atlyginimai, remonto ar nusidėvėjimo sąnaudos, jiems kompensuoja vartotojai. Tokiu būdu pelnas šioms įmonėms yra garantuojamas automatiškai, nepriklausomai nuo to, ar jos dirba efektyviai, ar ne.

Nepriklausomiems šilumos gamintojams tokios kompensacijos netaikomos, aukcionuose jie turi siūlyti pilnas kainas, įtraukiant visus kaštus.

Tai reiškia, kad šiuo metu šilumos tiekėjai turi privilegiją pirma susipirkti savo pačių pagamintą šilumą, net jei ją gamina brangiau, o tik trūkstamą kiekį įsigyti iš nepriklausomų gamintojų.

Gyventojams nėra užtikrinama teisė šilumą gauti iš pigiausių šaltinių.

Painu, tiesa? Šią situaciją lengviau įsivaizduoti, jei ją palygintume su prekyba turguje. Įsivaizduokite, kad norite nusipirkti savo mėgstamų obuolių, kainuojančių 20 centų už kilogramą. Tačiau pardavėjas į jūsų krepšį pirmiausia prikrauna savo parinktų obuolių, kurie kainuoja 50 centų už kilogramą, o tik likutį užpildo pigesniais, jūsų mėgstamais obuoliais. Ir, galiausiai, jūs esate priverčiamas už juos sumokėti. Ar nesijaustumėte apgauti?

Tokia situacija rinkoje lemia, kad gyventojams nėra užtikrinama teisė šilumą gauti iš pigiausių šaltinių. Jie taip pat nėra skaidriai informuojami, kiek moka už šilumos gamybą, kiek už jos perdavimą, kiek kainuoja klientų aptarnavimas ir kitos paslaugos.

Tačiau viskas pasikeis jau šį gruodį, kuomet įsigalios Kainų komisijos patvirtinta, nauja šilumos supirkimo tvarka, kuri suvienodins konkurencines sąlygas šilumos gamybos rinkoje. Pati Kainų komisija prognozuoja, kad pokyčiai leis sumažintini kainas centralizuoto šildymo vartotojams Vilniuje iki 16,2 proc., Kaune – iki 6,4 proc., o Klaipėdoje – iki 3,4 proc.

Naujoji tvarka sumažins ir gyventojų permokų savivaldybių šilumos tiekimo įmonėms kaupimosi galimybę. Dabar gi konkurencijos nauda nepasiekia gyventojų laiku, kadangi mažėjant nepriklausomų gamintojų šilumos kainoms, tiekimo įmonės tą naudą sukaupia gyventojų permokų pavidalu.

Štai rudenį Kainų komisija nustatė, kad kauniečiai „Kauno energijai“ už šilumą permokėjo daugiau nei 15 mln. eurų, o Klaipėdos gyventojai „Klaipėdos energijai“ – daugiau nei 9 mln. eurų.

Bijo netekti privilegijų

Šilumą tiekiančios savivaldybių bendrovės baiminasi lygiavertės konkurencijos su nepriklausomais gamintojais, kadangi negalės automatiškai užsitikrinti iki šiol garantuotų pelnų. Šilumos tiekėjai, nepaisydami Seimo Energetikos komisijos, Konkurencijos tarybos, Kainų komisijos rekomendacijų, eina va banque ir reikalauja Seimo narių atšaukti konkurenciją bei palikti jiems monopolines, šiltnamio sąlygas.

Šilumos tiekėjai teigia, kad keičiama šilumos supirkimo tvarka neva pataikauja nepriklausomiems gamintojams, kad šie netrukus ims žarstyti pelną ir perims šilumos rinką.

Tačiau nutylima, kad ne gamintojai, o tos pačios šilumos tiekimo bendrovės jau metų metus kaupia gyventojų pinigus permokų už šilumą pavidalu. Pamirštama užsiminti apie pačių šilumos tiekėjų pelnus, o juk yra konkrečių pavyzdžių, kai tokių, neva vartotojų interesais besirūpinančių, įmonių pelningumas vos per penkmetį išaugo net ne procentais, o dešimtimis kartų.

Tačiau ne į tai turime badyti pirštais – vartotojams nėra skirtumo, kas uždirba iš paslaugos. Svarbiausia – kad su jais būtų elgiamasi skaidriai ir sąžiningai, o šilumos kainos būtų pagrįstos.

Mokėdamas gyventojas turi aiškiai žinoti, kad moka už šildymą, o ne savo lėšomis išlaiko perteklinį, nenaudojamą ir su tiesiogine veikla nesusijusį šilumos bendrovių turtą.

Nepriklausomi gamintojai nesiekia perimti ar atimti veiklos iš šilumos tiekėjų. Kalbame tik apie aiškias, skaidrias ir vienodas veiklos sąlygas šilumos gamyboje, nes esame tikri, kad dėl konkurencijos sukurta ta pati 30 mln. eurų nauda turėjo likti vartotojams, o ne nusėsti permokų pavidalu šilumos tiekimo bendrovių sąskaitose, būti išmokama dividendais ar premijomis už neva gerus rezultatus.