Dar geresnių žinių pažėrė „Luminor“ banko atstovas, teigiantis, kad šalies ekonomika šiemet augs net 2 procentais. Prognozuojama, kad ekonomikos augimas 2025 metais sieks kone 3 proc.

Ar tikrai viskas taip, ar jau visos ekonominės bėdos išspręstos ir tik reikia sulaukti Europos Centrinio Banko (ECB) palūkanų mažinimo pradžios (kurios gali tekti palaukti ir iki rudens, kas irgi visiškai nedžiugina)? Aš manau, kad net šios optimistinės prognozės gerokai prasilenkia su realybe. Ir matau du scenarijus, vieną blogą, o kitą, sakykime taip, pakenčiamą. Įsivertinkime situaciją realiai.

Pirma, šių metų ekonomikos atsigavimas ne itin džiugins Lietuvos pramonės atstovus. Tam yra kelios priežastys.

Manau, kad šitas užburtas stagnuojančios Europos – užsiblokavusio ECB – vis labiau stringančių investicijų Lietuvoje ratas neleis mums pasiekti tokių rezultatų, kokius prognozuoja optimistai bankų analitikai.

 

Pradėkime nuo to, kad tiek Europos Sąjungos, tiek Lietuvos apdirbamosios gamybos produkcijos apimtys 2023 metais, palyginti su 2022 metais, sumažėjo. Visoje Europos Sąjungoje jos mažėjo 1,4 proc., o Lietuvoje jos sumažėjo 4,6 proc. Vokietijos apdirbamosios gamybos, kuri yra svarbi mūsų apdirbamosios gamybos užsakovė, produkcijos apimtys krito 0,6 proc. Tai jau ketvirtas metinis apdirbamosios gamybos susitraukimas per pastaruosius 5 metus.

Po pandemijos turėjusias atsigauti pasaulio tiekimo grandines ir tarptautinę prekybą šiandien darko geopolitiniai konfliktai. Prekių pristatymai trunka ilgiau, įmonės formuoja didesnes atsargas, nes nori sumažinti rizikas likti be atsargų. Strateginių produktų tiekimo grandinės „nacionalizuojamos“ arba „regionalizuojamos“. Tai gali lemti didėjančias produkcijos kainas ir mažėjantį išteklių panaudojimo efektyvumą.

Pasaulio tarptautinės prekybos žemėlapis „regionalizuojasi“ taip pat. Prognozuojama, kad artimiausiais metais tarptautinė prekyba augs gerokai lėčiau nei praeityje. Jei 2015–2019 metais tarptautinė prekyba augdavo daugiau kaip 3 proc. kasmet, tai 2020–2024 metais jos augimas jau vos peržengia 2 proc. Geresnių žinių nesitikima ir po 2024 metų.

Lietuvos prekių eksportas 2023 metais buvo 11 proc. mažesnis nei 2022 metais, lietuviškos kilmės prekių eksportas sumažėjo kiek mažiau, bet ir apčiuopiamai –10,6 proc. Didžioji dalis Lietuvoje pagamintų prekių yra eksportuojamos į Europos Sąjungos šalis. Ten iškeliauja apie 60 proc. visų eksportuojamų prekių, iš kurių beveik 70 proc. yra lietuviškos kilmės prekės. Būtent šios mūsų eksporto rinkos patiria sunkumų.

Praėjusiais metais daugiau nei 25 proc. sumažėjo eksportas į Latviją, į Estiją – daugiau nei 15 proc., į Švediją – daugiau nei 13 proc., į Vokietiją – daugiau nei 12 proc. Šiose mūsų bene pagrindinėse tarptautinės prekybos partnerėse ekonomikų augimas šiais metais irgi nedžiugins. Prognozuojama, kad visos Europos Sąjungos ekonomika šiais metais augs tik 0,9 proc.

Šalia visų išorinių šalies veiksnių, nepakankamos paklausos eksporto rinkose, apdirbamoji pramonė ir verslas Lietuvoje susiduria ir su vidiniais iššūkiais. Nors energijos kainos yra sumažėjusios, jos išlieka palyginti aukštos. Per aukštos. O praktinių sprendinių, kurie iš esmės keistų energijos kainas, dar nėra. Nepakankamos paklausos (ypač eksporto rinkose), aukštų kapitalo kaštų laikais stringanti žalioji transformacija, stringanti debiurokratizacija ir Europos verslo konkurencingumas (kurį reikia tiesiog iš naujo išrasti, nes, manau, esame užstrigę Europos konkurencingumo 2.0 versijoje, kai JAV ir Kinija sparčiai žengia link 5.0 konkurencingumo etapų) turėtų būti ta „emergency“ žinutė (kurias pamėgo siuntinėti tarnybos kiekvienam piliečiui į mobiliuosius telefonus, kai tik stipresnis vėjas pakyla) kiekvienam iš mūsų ir ypač politiką formuojančioms ir įgyvendinančioms institucijoms. Taip, kažkas kažkur juda, bet per lėtai, o politikų geri norai ir ambicijos vis atsitrenkia ir į mūsų pačių biurokratijos džiungles. Kol beviltiškai ginčijamės, ar vis dar reikia remti atsinaujinančią energetiką, mūsų konkurencingumo laikrodis tiksi.

Sukus apsukus, grįžtame prie aukštų palūkanų, kurioms nukrapštyti politinės valios ECB gali ilgai nerasti. O kuo ilgiau neras, tuo labiau neturėsime ko investuoti į našesnes technologijas, tvarumą (...)

 

Na, ir sukus apsukus, grįžtame prie aukštų palūkanų, kurioms nukrapštyti politinės valios ECB gali ilgai nerasti. O kuo ilgiau neras, tuo labiau neturėsime ko investuoti į našesnes technologijas, tvarumą ir tą pačią atsinaujinančią energetiką. Kas dar nepadaryta, kad RRF pinigai vis dar niekaip negali mūsų pasiekti? Ilga pauzė...

Todėl ir manau, kad šitas užburtas stagnuojančios Europos – užsiblokavusio ECB – vis labiau stringančių investicijų Lietuvoje ratas neleis mums pasiekti tokių rezultatų, kokius prognozuoja optimistai bankų analitikai. Mano prognozė kur kas niūresnė: manau, jei RRF lėšos nepasieks verslo laiku, turėsime vos 0,8 proc. augimą. Kitu atveju – jei užstrigęs ratas pajudėtų – manau, maksimumas, kurios galime tikėtis, yra 1,5 proc augimas.

Taigi net Lietuvos banko scenarijus įmanomas tik su viena sąlyga – gerėjančios prieigos prie kapitalo. Bet kol šiuo klausimu šviesos tunelio gale nematyti, pramonės sektoriaus atstovus šį pavasarį greičiausiai džiugins tik žydinčios sakuros.

Bet tos tikros ar dirbtinės nuotaikos neturėtų tokio efekto, jei mūsų visuomenė jaustųsi saugi. Akivaizdu, kad tokia nesijaučia. Ar tam yra pagrindo? Taip, ir ne vienas.

Nesiplėsiu apie Rusijos sėkmes ir nesėkmes Ukrainoje, nesu karo apžvalgininkas. Taip pat neturiu pakankamos kompetencijos įvertinti Rusijos armijos pokyčius. Akivaizdu tik, kad ir viena, ir kita mums nesudaro galimybės ramiai snausti įsikibus į NATO apsaugos sparną. Kita vertus, siūlau karštoms galvoms audringose diskusijose nepamiršti, kad mes daug dirbome, kad tas sparnas būtų, tad ir nuvertinti jo nereikėtų.

Bet. Akivaizdu, kad turime ruoštis. Ne todėl, kad ryt-poryt karas, o todėl, kad pasiruošusi šalis užpuolikui nepatraukli. Ir tai turėtų būti mūsų pagrindinis prioritetas. Suprantu, kad raginimai ruoštis ir dirbti gerokai nuobodesni nei politinės batalijos dėl tikslios būsimo karo dienos, bet žinot, gerokai prasmingesni.

Todėl mąstau, ką mes, kaip Lietuvos verslas, galėtume nuveikti. Juolab mūsų ryžtas ginti šią šalį ir siekis, kad ji būtų jau dabar vertinama kaip kuo saugesnė – neabejotinas, nes tiesiog labai pragmatiškas. Nes mus čia amžiams surišo ne tik meilė Tėvynei (be abejo, ji yra), bet ir investicijos, metų metus svajota ir daryta Lietuvos ateities vizija. Mes visi, kurie patikėjome šia valstybe ir investavome į jos pramonę, tikrai esame laiko patikrinti patriotai.

Akivaizdu, kad turime ruoštis.

Todėl tikrai neatmetu, kad šiuo neramiu periodu reikia daugiau investuoti į mūsų gynybą. Bet tai daryti reikia jau šiandien. Ir vėl ne todėl, kad karas čia bus jau rytoj – priešingai, kad visi pasaulyje suvoktų, kad jo čia tikrai nebus.

Kaip jau paskaičiavo darbštūs žurnalistai, PVM ir GPM didinimas gynybos biudžetui atneštų iki poros šimtų milijonų eurų kiekvienas. Ir bent jau PVM didinimas, manau, vėl skatintų mūsų ilgai nepagydomą ligą infliaciją.

Kokie mūsų laukia ekonominiai metai, ar atsigavimo lūkesčiai pagrįsti?

Prognozuojama, kad euro zona dar šiais metais patirs recesiją, nes tikėtina ir ketvirtąjį metų ketvirtį bus fiksuojamas ekonomikos susitraukimas. Ir tai didele dalimi priklauso nuo iššūkių, su kuriais šiuo metu susiduria būtent pramonės sektorius Europos Sąjungoje ir Lietuvoje. Praėjusių metų energijos kainų krizė kol kas nepadėjo išspręsti labai svarbios problemos, net jei galėjome konstatuoti, kad ES pramonė jos tarpinį egzaminą išlaikė. Nors apsirūpinimo energijos ištekliais (tiekimo grandinės) problemos yra išspręstos, tai, deja, konkurencingų energijos kainų problema sunkiai sprendžiama. Energijos kainos Europos Sąjungos pramonei yra daug didesnės nei pagrindinėse jos konkurentėse JAV ir Kinijoje, o Lietuvoje jos didesnės nei vidutiniškai Europos Sąjungoje.

Kitas iššūkis Lietuvos pramonei yra paklausos problemos tradicinėse eksporto rinkose (kitose Europos Sąjungos šalyse) ir bendras tarptautinės prekybos augimo lėtėjimas. Vokietijos pramonės problemos atsiliepia ir Lietuvos gamintojams, kurie ilgus metus buvo jos globalių tiekimo grandinių partneriai. Vystantis globalių tiekimo grandinių diversifikavimas, santykių su Kinija reguliavimas sukuria neapibrėžtumą, kuris diktuoja atsargumą darant ilgalaikius pramonės investicijų sprendimus.

Lietuvos apdirbamosios gamybos produkcijos apimtys mažėjo penkis iš dešimties šių metų mėnesių (lyginant su prieš tai ėjusiu mėnesiu). Pramonės lūkesčiai Europos Sąjungoje stagnuoja. Tokios pačios tendencijos fiksuojamos ir Lietuvoje. Metų pabaiga optimizmu nekvepia ir, manau, kad panaši bus ir kitų metų pradžia. Ryškesnių pramonės atsigavimo ženklų reikės laukti, tikėtina, iki kitų metų vidurio.

Todėl atsižvelgiant į mūsų gana trapią būseną, siūlau jau dabar pasvarstyti, kiek naudos ir kokios galėtų atnešti aiškiai sumodeliuotas gynybos mokestis. Jei ant mūsų stalo atsigultų aiškus, terminuotas ir svarbiausia su pagrįstais panaudojimo tikslais suplanuotas gynybos mokestis, manau, labai rimtai ir greitai apsispręstume.

Tačiau ir be mokesčio jau dabar galėtume prisidėti, galų gale pradėję kurti realią mūsų gynybinę pramonę ir prisidėdami prie gynybos infrastruktūros kūrimo. Man atrodo, kad šis bendradarbiavimo dėmuo tarp verslo ir valstybės yra nepelnytai pamirštas ir apleistas, tad turėtų skubiai grįžti tiek į Lietuvos pramonės, tiek į Lietuvos politikų darbotvarkę.

Visus praėjusius metus skyrėme mokytojo profesijos prestižo klausimams, kurį vainikavo mokytojų užsibarikadavimas Švietimo ir mokslo ministerijoje. Neaišku, kokią formą įgaus aukštųjų mokyklų reforma. Tačiau didžiausia bėda, kad mokslo turinio ir kokybės klausimai taip ir netapo net pirminės diskusijos objektu. Daug kalbėjome apie tai, kas ruoš mokytojus ir kiek tam reikia lėšų, bet klausimo, kokį mokytoją ir kokiai ateities mokyklai mes jį turėtume rengti, niekas net nepradėjo nagrinėti. Mes struktūriškai pertvarkėme mokytojų rengimą, bet taip ir nesutarėme, kokį mokytoją mes norime turėti.

Kodėl vėl grįžtu prie turinio klausimo? Todėl, kad visos diskusijos viešumoje rodo, kad mes eilinį kartą vysimės nuvažiuojantį traukinį, kuriuo vykstantys jau ne pirmus metus kalba ne apie profesijas ir specialybes, o apie ateities kompetencijas ir įgūdžius. Paskelbus priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus, vėl užvirė diskusija apie studijų vietų planavimą: ar reikia daugiau inžinerinio profilio, tiksliųjų mokslų ir IT specialistų ar socialinių ir humanitarinių studijų. Žurnalistai verslui taip pat klausimus formuluoja labai siaurai – tai kiek ir kokių specialybių žmonių verslui reikia?

MOSTA neseniai paskelbė analitinę apžvalgą "Žmogiškasis kapitalas Lietuvoje. Kryptis – ateities darbo rinka", kurioje kalbama apie konkrečias profesijas, aukštas ir žemas kvalifikacijas... Bet juk pasaulis jau ne vieni metai kalba ne apie specialybes ir profesijas, o apie kompetencijas ir kuo platesnį išsilavinimą. Bendrosios kompetencijos, kurios taip pat kinta kas keleri metai dėl technologinių permainų, yra kertinis diskusijų objektas. Viso pasaulio politikai, mokslininkai ir pramonės lyderiai jau seniai diskutuoja apie technologijų įtaką ne tik ekonomikai, bet ir visai visuomenei, bei kokius sprendimus reikia priimti, kaip veikti, kad žmonėms būtų suteikta galimybė įgyti reikiamas kompetencijas, o svarbiausia – jas nuolat atnaujinti.

Mes dar niekaip negebame išeiti iš to užburto rato, kur tikslieji mokslai kovoja su socialiniais, inžineriniai – su humanitariniais. O juk visos tendencijos akivaizdžiai rodo, kad turime galvoti, kaip praplėsti bendrąsias studentų kompetencijas. Kodėl mes galvojame, kad humanitarinius ar socialinius mokslus studijuojantis žmogus, gavęs IT ar dirbtinio intelekto žinių, negalės viso bendro žinių bagažo pritaikyti daug plačiau nei baigęs tik humanitarinius ar socialinius mokslus? Juk visas pasaulis jau juda šia linkme.

Pasižiūrėkime į šiandieninius pasaulinio lygio performansus – sutinkate, kad ir menininkas nebeišsiverčia be programavimo žinių, ir programuotojas jau nieko nenuveikia be kūrybinio suvokimo, nes techninis supratimas vystosi per vaizduotės prizmę.

Ir menininkas nebeišsiverčia be programavimo žinių, ir programuotojas jau nieko nenuveikia be kūrybinio suvokimo, nes techninis supratimas vystosi per vaizduotės prizmę.

Pažengusios ekonomikos jau seniai kalba apie mokymosi visą gyvenimą svarbą, apie tai, kaip svarbu yra vaikus išmokyti MOKYTIS, kad jau baigę mokyklą jie turėtų platesnį požiūrį į kintančią aplinką, antreprenerystės, kūrybiškumo, dirbtinio intelekto, gebėjimo generuoti ir pristatyti savo idėjas pagrindus, nes tik tai jiems padės sukaupti daug didesnį ir universalesnį kompetencijų bei žinių bagažą aukštosiose mokyklose, o ateityje atnaujinti savo žinias ir greičiau prisitaikyti prie vis sparčiau besikeičiančios aplinkos.

Didžiausios pasaulinės korporacijos vis daugiau dėmesio skiria savo darbuotojų vadinamiesiems minkštiesiems įgūdžiams lavinti. Tokiems sunkiai apčiuopiamiems dalykams, apie kuriuos pas mus dar mažai kalbama, – empatiją, gebėjimą greitai prisitaikyti kintančioje aplinkoje ir gebėjimą perteikti bei įgyvendinti savo idėjas. Šiems įgūdžiams jau suteiktas naujas vardas – galios įgūdžiai, nes be žmonių technologinės žinios vis labiau nuvertėja.

McKinsey pranešime apie ateities darbo jėgą aiškiai pabrėžiama, kad automatizavimas suteiks dirbantiems žmonėms vis daugiau galimybių naudotis įgimtais įgūdžiais, kuriuos mašinoms atkartoti yra sunkiausia. Kalbama apie žmogaus socialinius ir emocinius gebėjimus, minkštuosius įgūdžius ir kūrybiškumą.

Visuomenė ir ekonomikos išgyveno jau keturias pramonės revoliucijas, kurios pakeitė mūsų suvokimą apie visuomenines santvarkas, ekonomikos kryptis ir t.t. Dabartiniai technologiniai lūžiai dėl savo apimties ir pokyčių greičio, matyt, daug kam atrodo grėsmingiausi, tačiau mes turime juose įžvelgti ne grėsmę žmogui ir jo darbo vietai, bet naujas atsiveriančias galimybes. Kiekvieno žmogaus tos galimybės bus tiek didelės, kiek pats žmogus gebės, naudodamasis technologijų teikiamomis galimybėmis, tapti kūrėju. O toks žmogus gebės tapti, jeigu jam bus suteikta galimybė įgyti reikalingas kompetencijas ir jas nuolat atnaujinti.

Valstybės pareigūnų argumentas dėl MMA didinimo verčia iš koto – darbdaviai privalo dalintis pelnu su darbuotojais, o šis žingsnis jokios įtakos ekonomikai neturi. Ekonomistai, kurių kompetencija negali abejoti, su tokia logika nesutinka ir savo pozicija grindžia nenuginčijamais faktais: produktyvumas per metus didėja 3–4 proc., o atlyginimų augimas pastaruosius trejus metus siekia beveik 10 proc. Tai perkaitimo ženklas – trumpuoju laikotarpiu atlyginimai gali augti greičiau nei yra sukuriama vertė, o toks atotrūkis ypač mažina eksportuojančių įmonių konkurencingumą, bei prarandamos rinkos. Bet kam tai rūpi, juk po rinkimų dalies tų pažadų dalintojų nebebus, tad po jų kad ir tvanas...

Šiandien reikia apsispręsti, ko mes tikimės ir kokias funkcijas valstybė deleguoja viešajam sektoriui.

Pridėkime sprendimus dėl pensijų reformos ir dėl to kilusį chaosą, kurio dėka daugelis žmonių priėmė sprendimus tiesiog pasiklausę kaimyno; aukštojo mokslo reformą ir kt. Tarptautiniai ekspertai jau ne vieneri metai baksnoja į tas pačias problemas – reikia spartinti švietimo ir sveikatos reformų įgyvendinimą, sprendimų laukia mokesčių sistemos klausimai. Visa tai byloja, kad kai kuriuose sektoriuose mes arba neturime sprendimų problemoms, arba stokojame politinės valios priimti reikiamus sprendimus.

Tad vėl grįžtame prie atsakomybės priimant sprendimus, viešojo sektoriaus kompetencijos ir profesionalumo klausimo. Akivaizdu, kad vystantis valstybei, technologijoms ir globalioms permainoms ateinant į visas be išimties sritis, adekvatus augimas ir permainos labai reikalingi taip pat ir viešajame sektoriuje. Kalbėdami apie profesionalumą ir pokyčius, kur galime rasti verslo ir viešojo sektoriaus sąsajas? Jeigu verslas negebėtų profesionaliai konkuruoti savo produktais ir paslaugomis pasaulyje, tai mes neturėtume tokios apimties eksporto, kuris iki šiol yra pagrindinis mūsų ekonomikos variklis. Verslas jau geba savo produktais konkuruoti pasaulio rinkose, bet reikia kad ir viešasis sektorius neatsiliktų nuo verslo. Ar šiandien neadekvačiai apmokamos viešojo sektoriaus paslaugos atitinka valstybės vystymosi greitį? Ne. Mes turime kelti viešojo sektoriaus profesionalumą, užtikrinti konkurencingus atlyginimus, nes valstybė negali augti ir judėti į priekį pasiremdama tik privataus sektoriaus pažanga.

Be abejonės, nustekendami viešąjį sektorių mes nustekename valstybę – lėtiname valstybės augimo tempą. Verslas jau seniai suprato, kad vienas veikti efektyviai negali, kadangi viešasis sektorius įtakoja verslo aplinką – derinimo ir planavimo procedūros, struktūrinės paramos įsisavinimas ir t.t. Valstybė judės į priekį, jeigu turės kompaktišką ir efektyviai veikiantį viešą sektorių bei investuos į jo kompetencijas. Verslas jau ne pirmi metai ragina vyriausybę atkreipti dėmesį į viešojo sektoriaus efektyvumą, viešųjų paslaugų kokybę, žmonių profesionalumą ir jo skaitmenizaciją.

Šiandien reikia apsispręsti, ko mes tikimės ir kokias funkcijas valstybė deleguoja viešajam sektoriui. Taip pat labai svarbu užtikrinti, kad tas funkcijas atliktų reikiamas kompetencijas turintys žmonės (skaitmeninis raštingumas, savo srities išmanymas, užsienio kalbos – turėtų būti jau ne privalumas, o būtinybė). Aišku, negalime tikėtis, kad už mažą ar vidutinį atlyginimą į viešąjį sektorių prisitrauksime reikiamų kompetencijų ir aukštos kvalifikacijos žmones. Turime suprasti, kad rinkos ekonomikos valstybėje atlyginimus nustato rinka, todėl ir viešojo sektoriaus atlyginimai turi būti konkurencingi.

Valdžia įsipareigojo kitąmet didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, bet ar bazinio atlyginimo pakėlimas 3 eurais išsprendžia sistemines viso viešojo sektoriaus problemas? Viešasis sektorius negali pasigirti dideliais atlyginimais, todėl šis vyriausybės žingsnis yra sveikintinas, bet prieš jį žengiant reikia spręsti esminius klausimus – apsispręsti, kokio viešojo sektoriaus mes norime, ir kokių tikslų siekiame. Klausimas: kokio dydžio jis turi būti, kokias ir kokios kokybės paslaugas jis turi užtikrinti bei kokių kompetencijų žmonės turi dirbti?

Jau kuris laikas kalbama apie tai, kad reikia optimizuoti viešąjį sektorių, bet politinės valios ir strateginio matymo, kaip tą padaryti, iki šiol nėra. Lietuvos viešasis sektorius gerokai lenkia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkį – apie 27 proc. visų užimtųjų dirba viešajame sektoriuje, kai EBPO vidurkis yra apie 20 proc. Demografinės prognozės akivaizdžiai rodo, kad gresia darbingo amžiaus žmonių ir mokesčių mokėtojų praradimas, kas įtakos viešuosius finansus ir socialinės apsaugos sistemos tvarumą. Atrodo, visiems turėtų būti suvokiama elementari ekonominė logika, kad mažėjant darbuotojų, lėtės vartojimas, mažės mokesčių mokėtojų, todėl tuštės valstybės biudžetas, mažės galimybių finansuoti viešąsias paslaugas. O pridėkime dar faktorių, kad ilgėjant gyvenimo trukmei bei daugėjant pensinio amžiaus žmonių, mūsų valstybės laukia dar vienas iššūkis – sveikatos ir socialinė sistema. Abu šie sektoriai reikalaus vis daugiau lėšų, išplėtoto priežiūros paslaugų sektoriaus ir t.t. Valstybei kils iššūkis finansuoti konstitucinius įsipareigojimus, todėl valstybės valdyme reikia sparčiau diegti efektyvios vadybos principus ir skaitmeną, padėsiančius optimizuoti procesus ir taupyti lėšas. Matant tokias ateities tendencijas, mums reikia daryti sprendimus dėl viešo sektoriaus optimizavimo. Jis turėtų būti kompaktiškas, efektyvus, progresyvus ir gerai apmokamas.

Klausimų, kaip visada, daug, bet kada juos pradėsime spręsti? Turime didesnį dėmesį skirti apsisprendimui, koks optimalus viešojo sektoriaus modelis reikalingas šiai valstybei. Per tris dešimtmečius nepriklausomybės diskusijos šiais klausimais taip ir neturėjome. Gal todėl, kad iš principo neturime matymo, kokią valstybę mes norime turėti po 10 ar 30 metų? Gal todėl iki šiol mūsų Seime priiminėjamų įstatymo projektų skaičius muša rekordus, dažnu atveju sprendimai priimami visiškai neįvertinant pasekmių, o tik atsižvelgiant į bendruomenių reakcijas ir nuotaikas ar jų gebėjimą rėkti garsiau už visus. Tas pats ir su valstybės įgyvendinamais projektais, kur kaštų ir naudos analizė niekada nebūna pagrindas priimant sprendimus.

Pamenat Moljero pasakymą: „Mes esame atsakingi ne vien už tai, ką darome, bet ir už tai, ko nedarome“, o kol kas nedaroma labai daug...