Penkiasdešimt metų iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo didžiosios metų ciklo šventės (Velykos, Joninės, Žolinė ir Kalėdos) oficialiai buvo vertinamos kaip „religinė atgyvena“. Per paskutinius tris laisvės dešimtmečius jos sugrįžo į viešą gyvenimą, imtasi plačiai organizuoti specialius masinius renginius. Pasikeitė ir valstybinių švenčių, per kurias nedirbama Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kalendorius – senosios šventės tapo valstybinėmis.
Šiemet minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo trisdešimtmetį, nenutrūkstamos, kaip dar neseniai atrodė, skubos rutinoje, kažin ar kas susimąstėme, jog galimybė laisvai ir viešai švęsti visas širdžiai mielas ir iš protėvių paveldėtas šventes – taip pat šio istorinio įvykio išdava... Vieni spėjome susigyventi ir primiršti,o kiti, gaudami „su motinos pienu“, priėmėme kaip savaime suprantamą. Mes, Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojai, kiekvienam renginiui stengiamės sukurti savitą tradicijų ir nūdienos aktualijų „kokteilį“, o šis – jubiliejinis! Ir jubiliejus – ne bet koks – lygiai toks, kaip ir valstybės Nepriklausomybės! Taip ir šiemet galvojome, kaip surengti ypatingas Velykas. Ligi šiol gyvas posakis „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“ – Velykas mes visi atšvęsime tikrai ypatingai, tik su didesne rimtimi ir mažesne skuba. Nekviesdami viešėti muziejaus sodybose, kviečiame atrasti laiko kitokiai kelionei. Tokiai, kokia dabar galima – kviečiame pakeliauti Lietuvos liaudies buities muziejaus Velykų renginių „istorijos“ puslapiais. Juk jie – dalis mūsų Nepriklausomybės trisdešimtmečio istorijos.
Suprantama, jog ligi tol ateizmą propaguojančios „plačiosios tėvynės“ prieglobstyje toks renginys atsirasti negalėjo. Tiesa, „[...] „margučių šventės” vyko ir anais, sovietiniais laikais ir visoje Lietuvoje iki 1985 m. buvo rengiamos būtinai per Verbas. Su vaikais margučiai buvo ritinėjami savaitę prieš Velykas, – griežtai sekta, kad šventės nesutaptų su Velykomis, nors viešumoje psichologiškai išderintų dalyvaujančių žmonių vidines nuostatas“ . Leista buvo ir muziejuje, aukštaitiškoje Pagirių gryčioje, atidarytoje lankytojams 1981 m. birželio 28 dieną, įrengti teminę margučių ekspoziciją, kuri veikia ligi šiol. Velykų tema čia išreikšta daiktais: šventiškai išpuoštoje gryčioje ant stalo stovi Velykų eglutė, ant suolo – dubuo su margučiais, už paveikslo – verba, ant aslos – ridynė margučiams ridenti.
Renginio idėjos autorės – tuometinė Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Janina Samulionytė ir vyr. muziejininkė Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė. Buvo nutarta renginį organizuoti ne pirmąją, skirtą maldai ir šeimai, o antrąją šv. Velykų dieną, kurią ir tradicija skatina keliauti bei viešėti. Renginio proga paankstinta vasaros sezono pradžia – antrai Velykų dienai numatyta atidaryti penkių namų interjerus (po du Žemaitijoje ir Aukštaitijoje bei vieną Suvalkijoje). Interjeruose įrengtos velykinės ekspozicijos: kraštui būdingas ir turtinę padėtį atitinkantis stalo serviravimas velykiniam pusryčiui, vietovei charakteringi žalumynai, verbos, margučiai. Taigi, palyginti su Užgavėnėmis, vykstančiomis tik sodybų kiemuose, per Velykas nueita toliau: į renginio erdvę įtraukti ir gyvenamųjų namų interjerai.
Didelę organizacinio darbo dalį prisiėmė muziejaus Buities, verslų ir amatų skyrius, vadovaujamas J. Samulionytės. Remdamasi etnografine literatūra ir tyrimais, atliktais ekspedicijų metu, N. Pliuraitė-Andrejevienė parengė šventės scenarijų. Erika Nenartavičiūtė ir Regina Laucienė, atidėjusios kitus darbus į šalį, atsivertė P. Galaunės „Lietuvių liaudies meną“ ir ėmėsi gaivinti tradicinius margučių skutinėjimo raštus, o dailininkė, restauratorė Elena Kniūkštaitė kiaušinius margino vašku. Visi šie tradiciniais ornamentais numarginti velykaičiai papuošė 5 sodybų velykinius stalus bei buvo išdalinti šventės dalyviams kaip suvenyrai.
Į Velykas organizatoriai sugužėjo pasipuošę tautiniais drabužiais, kuriuos paskolino muziejaus teatro trupė (Lietuvių folkloro teatras, vadovaujamas Dalios ir Povilo Mataičių, dabar šie drabužiai – Teatro, kino ir muzikos muziejaus Vilniuje eksponatai). Sodybose buvo įrengtos sūpuoklės ir priminta apeiginio supimosi prasmė, organizuotas margučių ridenimas specialiai iš žievės padarytais loveliais, įvyko gražiausio, stipriausio margučio konkursai, „sodybų šeimininkus“ – šventiškai pasipuošusius muziejininkus – aplankė folkloro ansambliai, primindami lalavimo paprotį. Šis scenarijus tapo metmenimis visiems būsimiems velykinių renginių scenarijams. Apie pirmosios Velykų šventės Liaudies buities muziejuje dvasią, entuziazmą byloja tos dienos įrašas atsiliepimų knygoje: „Pirmosios viešos Šv. Velykos liaudies buities muziejuje. Serviruoti stalai, ant stalų margučiai. O jau lankytojai tik ridena, ridena margučius. Folkloriniai ansambliai dainuoja velykines dainas. Ir einame, einame mūsų Tėviškės takeliais, o kad būtų gyvos mūsų Gimtinės. Deja… deja… Ar pakilsime, ar pakilsime tikram geram gyvenimui, teisingam, be apsimetimo, kaip mūsų liaudies daina. O kad taip atgytume!“
Velykos tapo kasmetiniu muziejaus renginiu. Bėgant metams, berželių šakų sproginimas, avižų daiginimas, kiaušinių dažymas ir kiti Velykų paruošiamieji darbai jau tapo įprastiniais. Be to, kiekvienai šventei stengiamasi paruošti ką nors nauja. Dažniausiai nauja muziejaus šventės programoje – tai gerokai primiršta, kartais į naują rūbą įvilkta sena. Keli pavyzdžiai – atgaivintas ir išpopuliarintas margučių ridenimas lazdomis, buvęs populiarus Skuodo rajone bei J. Kudirkos aprašytas margučių ridenimas į duobutę, kuris iš pradžių vadintas velykiniu golfu, bet vėliau „perkrikštytas“ į „velykinę kiaulę į dvarą“. Kad ir kaip vadintas, žaidimas muziejuje išlieka populiarus, o atgaivintas greičiausiai pratęs savo gyvavimą ir už jo ribų.
Mažųjų lankytojų džiaugsmui muziejų pamėgo ir Velykų mitinė būtybė – Velykė. Belieka tikėti, kad muziejų lanko tik geri vaikučiai, mat, kasmet čia Velykų proga sugužėjus, dažnam pavyksta Velykės dovanėlę rasti, jos organizuotoje viktorinoje dalyvauti ir net ją gyvą pamatyti. Lalavimas – iki šiol Dzūkijoje išlikęs paprotys, kasmet demonstruojamas renginyje . Taip pat renginyje priminti plakimo papročiai, gyvavę Klaipėdos krašte ir Šiaurės vakarų Žemaitijoje, bei velykinio prausimo papročiai, būdingi Vidurio Lietuvai.
Renginius paįvairina ir dinaminės parodos, kuriose ne tik matomas koks nors procesas, bet ir pats lankytojas gali jame dalyvauti. Lankytojai gali pasimokyti velykaičius marginti vašku, skutinėti, rišti tradicinę Vilniaus krašto verbą, gaminti karpinius. Kasmet lankytojai mokomi iš „dūžių“ – sudužusių velykaičių – apie būsimus metus paspėlioti, o sveikų margučių apie vasaros orus paklausinėti. Smagią linksmybių nuotaiką padeda sukurti folkloro ansambliai iš įvairių etnografinių regionų.
Nepastebimai greit pralėkė dar vienas dešimtmetis, kurį prisimenant, galima būtų išmarginti ne vieną, ką ten velykaitį – istorijos puslapį. Bet negalime piktnaudžiauti Jūsų kantrybe, mieli ir mylimi mūsų lankytojai. Bet mūsų ir Jūsų – bendra – istorija, kaip ir tradicija, pabaigos neturi! Tad prisidaiginę avižų ar pasipuošę stalą berželiais, prisikepę ragaišio ar mielinių bandelių-paukštelių, prisimarginę vašku ar prisiskutinėję velykaičių, visi tradiciškai būkime pasveikinti: „Sveiki sulaukę Velykų šventų, pakajaus, derliaus, metų gerų, pyragų baltų, kiaušinių margų, vaikų mažų...“
Gi sveikinimą priėmę, tarkime kartu tvirtai tverečėnų pavyzdžiu „Mes atsigavime, tegul užsigavi mūsų bėdos ir nelaimės!“ Tada – netruks – ir vėl susitiksim! O kad laukimas neprailgtų, kviečiame, kaip dažnai daroma švenčiant sukaktį, pavartyti nuotraukų „albumą“.
