Anot jos, esant stipriam pervargimui nebemotyvuoja ir didesnis darbo užmokestis.

– Ką vadiname stipriu pervargimu darbe?

– Tai tokia emocinė ir fizinė būsena. Ji kyla, kai ilgesnį laiką patiriame intensyvią protinę, emocinę ir fizinę įtampą. Dėl tokios būsenos jaučiame energijos stygių, rytais būna sunku keltis, taip pat nesinori eiti į darbą. Paprastai grįžus namo reikia daugiau laiko pailsėti, norisi atsiriboti nuo darbo. Žmonės pradeda mažiau stengtis, jiems neatrodo, kad jų veikla verta pastangų.

– Kuo skiriasi nuovargis, kai žmogui reikia atostogų, po kurių jis jaučiasi pailsėjęs, ir pervargimas, kai darbas tampa nebeįdomus ir atostogos nebepadeda?

– Jeigu nuovargis tęsiasi ilgesnį laiką, galime sakyti, kad tai yra pervargimas. Jei norint pailsėti pakanka savaitgalio arba kelių dienų, tai yra tik nuovargis, jį galima įveikti atostogomis.

– Kokių profesijų atstovai dažniausiai kenčia nuo pervargimo?

– Ilgą laiką buvo įprasta manyti, kad su pervargimu susiduria tų profesijų atstovai, kurie dirba su žmonėmis. Darbo metu jie daug bendrauja, tai gali būti gydytojai, mokytojai, slaugytojai, netgi savanoriai. Vis dėlto šiuo metu manoma, kad tai nepriklauso nuo profesijos – bet kuris žmogus, ilgą laiką susiduriantis su tam tikromis darbo sąlygomis, gali pervargti.

Bet kuris žmogus, nepriklausomai nuo jo profesijos, gali pervargti.

– Ar šiandien ši problema aktualesnė, negu buvo prieš 10 metų?

– Galima sakyti, kad taip. Šiuo metu tuo vis intensyviau domisi ir mokslas – keliamas klausimas, kaip padėti įveikti pervargimą, kokios turėtų būti sudarytos darbo sąlygos.

– Ar pervargimo poveikis sveikatai yra psichologinis, ar gali būti ir fizinių sutrikimų?

– Pervargimas gali pasireikšti ir fiziniais simptomais. Tai gali būti miego sutrikimai, nerimas, dažnai pablogėja atmintis, atsiranda kaklo, juosmens ar skrandžio skausmai. Ypač daug dėmesio tokiai problemai skiriančios šalys, pavyzdžiui, Suomija, kaip vieną iš pervargimo darbe simptomų išskiria ir padidėjusią infarkto riziką.

– Dėl ko žmonės patiria didesnį pervargimą darbe? Ką gali pakeisti kolegos ar darbdaviai?

– Prie to prisideda ir darbdavio atsakomybė, ir aplinkos suderinimas. Dažnai protiškai arba emociškai sudėtingą darbą dirbantys žmonės gali susidurti su dideliu darbo krūviu. Kyla klausimas, kaip galime tai sutvarkyti – ar turime vadovų paramą, ar galime tikėtis kolegų palaikymo ir pagalbos, ar turime laisvės planuoti savo darbus, atlikti juos taip, kaip norime.

Didelis darbo krūvis yra dažnas reiškinys – tai nėra problema tol, kol darbuotojas savo veiklą gali planuoti savo nuožiūra. Situacija, kai žmogus patiria didelį krūvį ir gauna nurodymus, kaip atlikti savo darbus, gali tapti problema ir sukelti pervargimą. Turi būti balansas.

– Atlikti eksperimentai, kurių metu žmonės dirba trumpesnę darbo savaitę arba trumpesnę dieną. Ar tai gali padėti geriau jaustis?

– Tikrai gali. Pervargimą galima įveikti labai paprastu ir efektyviu būdu – kasdieniu poilsiu. Dažnai manome, kad tiesiog reikia ilgesnių atostogų, o po jų žmogus turėtų grįžti pailsėjęs. Mokslininkai nustatė, kad atostogų poveikis, kai žmogus grįžta į tą pačią sekinančią darbo aplinką, trunka dvi savaites. Vadinasi, po dviejų savaičių žmogus būna toks pats pavargęs, todėl atgauti jėgas turime kiekvieną dieną.

– Kas labiausiai padeda atsipalaiduoti?

– Tai lemia darbo pobūdis. Jei darbas reikalauja intensyvaus bendravimo su žmonėmis, grįžus namo reikėtų kuo mažiau bendrauti. Jei žmogus dirba su skaičiais, pavyzdžiui, finansų srityje, namuose geriau nesiimti sąskaitų apmokėjimo. Svarbu atsiriboti nuo darbo, apie jį negalvoti, todėl patartina susitelkti ties kitomis veiklomis.

– Ar yra duomenų, kokiose valstybėse nuo pervargimo kenčia daugiausiai žmonių?

– Nebūtų galima rasti tikslių skaičiavimų, tai labiau tam tikrų žmonių bei organizacijų bruožas. Pervargimas taip pat susijęs su netinkamomis darbo sąlygomis.

– Kokios turėtų būti atostogos, kad padėtų geriau atsigauti nuo pervargimo?

– Tinka bet kas, kas žmogui padeda negalvoti apie darbą. Atostogų metu patariu išjungti išmanųjį telefoną, neskaityti darbo pašto, nebendrauti su klientais. Galimybė bet kada pasiekti vadovus bei kolegas gali atrodyti patraukliai, tačiau tai nepadeda atsipalaiduoti.

– Populiarėja darbo iš namų forma. Atrodo, kad tai labai patogu, tačiau kai kurie psichologai sako, jog tokiu atveju sunku atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo.

– Tai priklauso nuo skirtingų žmonių. Kai kurie neprieštarauja, kad jų darbas įsiveržtų į asmeninį gyvenimą, jie tai išgyvena lengviau, tačiau kiti turi poreikį atskirti darbo ir asmeninio gyvenimo erdves. Jie tokias darbo sąlygas išgyvena sunkiau, jiems nepriimtina, kai spręsti su darbu susijusioms problemoms jie turi aukoti asmeninį laiką. Tyrimai rodo, kad, norėdami efektyviau pailsėti, šias dvi erdves turėtume atskirti.

– Ar tai turėtų būti fizinis atskyrimas, pavyzdžiui, įrengtas darbo kambarys?

– Gali būti ir fizinis, ir psichologinis erdvių atskyrimas, tai priklauso nuo darbo pobūdžio. Tam tikrą protinį darbą žmogus gali dirbti bet kuriuo metu, tam nereikia specialios vietos. Tada gali kilti bėdų, tačiau kiekvienas gali atrasti savo būdą, padeda išvykos be skaitmeninių technologijų, žmonės leidžia laiką su šeima, vaikais ar kitais artimaisiais. Apie darbą taip pat nerekomenduojama kalbėti neigiamai, tai turi blogą poveikį.

– Ar kokioje nors valstybėje yra nustatytos tam tikros normos, ar rūpinamasi, kad darbuotojai nepervargtų?

– Taip, yra tam tikri rodikliai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Tai gali būti darbe kylantys konfliktai su kolegomis bei vadovais, grįžtamojo ryšio trūkumas, vaidmens neaiškumas, kai žmogus tiksliai nežino, ką turi daryti. Trumpas laiko tarpas ir didelis darbo krūvis taip pat veikia neigiamai. Šias blogybes kokia nors forma galime aptikti bet kuriame darbe, tačiau svarbu stebėti, koks jų lygis.

– Kaip pats žmogus gali įsivertinti, kada jam reikėtų pailsėti?

– Galima savęs paklausti, kokia savijauta būna rytais – gal žmogus jaučiasi pavargęs jau prieš atvykdamas į darbą, yra emociškai išsekęs, o gali būti atvirkščiai – darbuotojas jaučiuosi energingas. Reikėtų atkreipti dėmesį, ar po darbo žmogus turi jėgų kitoms veikloms, ar ne.

Kiti dalykai pastebimi organizacijose, juos įvardija ir žmonės. Padidėjęs sergamumas tam tikromis įprastomis ligomis, pavyzdžiui, peršalimo ligomis, darbuotojų jaučiami kaklo, skrandžio skausmai taip pat gali būti pervargimo simptomai.

– Kada reikia kreiptis pagalbos?

– Kai pajunti, kad darbas nebedžiugina, nebeteikia pasitenkinimo, kai atsiranda fiziologinių ir psichologinių simptomų. Reikėtų susirūpinti, kai jaučiamas nuovargis, o žmogus ir po darbo negali atsipalaiduoti.

– Gal kartais reikia pakeisti darbą?

– Galima ir taip pasakyti.

– Kiek tokioje situacijoje svarbus atlygis? Ar jis gali padėti?

– Praėjus kuriam laikui didesnis atlygis nebemotyvuoja ir nebeturi teigiamo poveikio. Man tenka bendrauti su žmonėmis, kurie dirba tikrai sudėtingą darbą, pavyzdžiui, su slaugytojais. Labai dažnai jie nesako, kad didesnis užmokestis jiems padėtų geriau jautis, jie akcentuoja, jog labai svarbus vadovo grįžtamasis ryšys, kolegų dėmesys, galimybė ugdyti įgūdžius.

– Kokius ženklus turėtų pastebėti darbdavys, kad galėtų rūpintis ir padėti darbuotojams?

– Darbdavys gali pastebėti pasikeitusią emocinę būklę, darbinėje aplinkoje gali kilti daugiau konfliktų, nepasitenkinimo, nenoro įsitraukti į tam tikras veiklas. Ypač gali pablogėti santykiai su klientais, padidėti darbuotojų sergamumas.

Naujiems komentatoriams ateiti sunku

LRT sporto prodiuseris R. Grumbinas džiaugiasi, kad sulaukia skirtingų nuomonių, nes tai tik įrodo, kad rungtynes stebi įvairūs žmonės, tačiau kartais pasigenda daugiau tolerancijos ir kantrybės. Be žiūrovų pakantumo negali atsirasti nauji komentatoriai, kuriems reikia praktikos, o ir šiaip šis darbas nėra lengvas.

Jis primena, kad šiame futbolo čempionate komentuojančios moterys nėra profesionalios komentatorės – Justina Lavrenovaitė-Perez yra futbolo teisėja, o  Greta Kaselytė – Šiaulių komandos „Gintra-Universitetas“ vartininkė.

„Pagalvojau, kad būtų įdomu sulaužyti šiek tiek stereotipų – Lietuvoje įprasta, kad futbolo varžybų metu skamba vyriški balsai. Na, mano sprendimas sukėlė tam tikrą reakciją, kurios iš dalies tikėjausi. Tačiau liūdna, jog iš žmogaus, kuris bando pirmą kartą, reikalaujama tiek daug“, – kalba R. Grumbinas.

Jis tikina, kad kai kuriems žmonėms tiesiog sunku išeiti iš komforto zonos ir girdėti moteriškus balsus.

„Paklausykite, kaip komentuoja Justina. Jeigu tuos pačius žodžius, kuriuos sako ji, ištartų koks nors ekspertas vyras, visi sakytų, kad jis protingai kalba. Kai kurie galvoja, kad merginos nieko neišmano“, – apgailestauja R. Grumbinas.

Komentavimo reikia mokytis pačiam

P. Jakelis įsitikinęs, kad, norint išmokti komentavimo subtilybių, reikia daugiau praktikos, svarbiausia, kad tai darytų srities profesionalas – nesvarbu, ar tai moteris, ar vyras.

„Nemanau, kad moterys turi kepti blynus, o vyrai – komentuoti futbolą. Niekas nepradeda būdamas tobulas. Reikėtų šiek tiek daugiau tolerancijos. Kam nors nepavykus lengviausia išlieti įtūžį ir kritikuoti“, – sako P. Jakelis.

Jis pasakoja, kad apie savo komentavimo stilių sulaukia įvairių nuomonių, todėl suprato, kad visiems įtikti neįmanoma. Anot P. Jakelio, nemažai laiškų jis sulaukia ir socialiniuose tinkluose – kai kurie išsako pastabas, pataria, tačiau būna ir teigiamų atsiliepimų, kurie visada džiugina. Komentatorius pripažįsta, kad į pagrįstą kritiką stengiasi atsižvelgti, tačiau kartais sulaukia tokių laiškų, kad belieka tik šypsotis.

„Yra žmonių, kurie manęs nemėgsta, anot jų, aš reiškiu per daug emocijų, per stipriai reaguoju į įvarčius. Kitiems toks mano komentavimo stilius patinka. Vieni mėgsta Nerijų Kesminą ar Tautvydą Meškonį, o kitiems nepatinka jokie komentatoriai. Šioje pozicijoje esame kaip ir treneriai – gauname nemažai kritikos“, – sako P. Jakelis, kuris yra ir specialios LRT pasaulio futbolo čempionatui skirtos laidos vedėjas.

P. Jakelis šypsosi, kad jokie universitetai neruošia futbolo komentatorių, todėl mokytis reikia pačiam. Anot jo, norint šį darbą atlikti profesionaliai, reikia aistros ir meilės sportui.

Skirtingose šalyse – skirtingi komentavimo stiliai

Sporto rungtynių komentavimo tradicijos pasaulyje labai įvairios. Pavyzdžiui, vienoje Vokietijos televizijoje komentatoriai nepateikia daug papildomos informacijos, o dažniausiai kalba apie įvykius aikštėje: kas kam perdavė kamuolį, kėlė kampinį ir t. t.

Vaikystę P. Jakelis praleido Latvijoje, jis pažįsta vieną garsiausių Latvijoje dirbančių komentatorių, todėl mato komentavimo situaciją kaimyninėje šalyje. Ten, pasak jo, komentatoriai labiau gerbiami, jie sulaukia mažiau kritikos.

„Garsiausio Latvijos komentatoriaus stilių palyginčiau su Tautvydo Meškonio stiliumi. Nors Lietuvoje toks komentavimas sulaukia nemažai kritikos, Latvijoje šis komentatorius yra vienas populiariausių sporto žmonių visoje šalyje. Nors jis taip pat mėgsta pasakoti įvairias istorijas, pateikti faktų, už tokias žinias Latvijoje jį gerbia“, – svarsto P. Jakelis.

R. Grumbinas įsitikinęs, kad Lietuvos visuomenė labai įvairi, todėl sunku pasakyti, ar ji gerbia komentatorius. Pasak prodiuserio, tai yra sunkus darbas, komentatorius tarsi sėdi ant parako statinės – vieną dieną gali sektis gerai, kitą – nebe.

Parengė Domantė Platūkytė ir Eglė Zubriūtė.

Plačiau apie tai – laidoje „10–12“.

V. Grašys nepritaria nuomonei, kad atšilus orams ir motociklininkams išvažiavus į gatves, padaugėja avarijų, tačiau įsitikinęs, kad vairuotojai vasarą turėtų būti atidesni: „Žiemą motociklininkai eisme nedalyvauja, jų plieniniai žirgai stovi garažuose. Kadangi važinėjimas motociklu yra sezoninis, automobilių vairuotojai apie juos pamiršta ir nesiima atsargumo priemonių – nepažiūri į galinio vaizdo veidrodėlį ar nepraleidžia iš šalutinio kelio važiuojančio motociklininko“, – sako V. Grašys.

K. Jurevičius džiaugiasi nauja tendencija, kai motociklininkai tampa vis drausmingesni ir į motociklą žiūri kaip į transporto priemonę, su kuria keliauja ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Tikriausiai kelią ar gatvę įsivaizduojame kaip kovos areną, kurioje turime varžytis, kuris pravažiuos pirmas ar praleis kitą.

Viena geriausių priemonių, mažinančių motociklininkų greitį, K. Jurevičius vadina vairuotojo pažymėjimo atėmimą – jei maksimalus leistinas greitis viršijamas 30 kilometrų per valandą arba daugiau, vairuotojas praranda pažymėjimą. Tai labai didelis saugiklis, dėl kurio motociklininkai labiau kreipia dėmesį ir į leistiną važiavimo greitį.

V. Grašys nemano, kad reikėtų kovoti su nedrausmingais vairuotojais. Pasak jo, derėtų sutarti, kad eismo saugumas privalo rūpėti visiems eismo dalyviams: motociklininkams, dviratininkams, automobilių vairuotojams. Anot pareigūno, eismo sąlygos priklauso nuo požiūrio į saugumą ir atsakomybės.

Ugdyti nuo mažens

„Trūksta dalyvavimo eisme kultūros. Sunku pasakyti, kodėl taip yra. Tikriausiai kelią ar gatvę įsivaizduojame kaip kovos areną, kurioje turime varžytis, kuris pravažiuos pirmas ar praleis kitą. Reikia skatinti atsakingą ir kultūringą dalyvavimą eisme, ne tik pagarbos demonstravimą, bet ir suvokimą, kad gerbdami vienas kitą apsaugosime ir save“, – pasakoja V. Grašys.

K. Jurevičius pasakoja, kad atsakingą dalyvavimą eisme derėtų skatinti rodant pavyzdį kitiems. Anot instruktoriaus, jaunuoliai mokosi iš savo artimųjų, jie stebi, kaip elgiasi tėvai: ar jie kultūringi, ar šaukia ant kitų. Jis teigia, kad visų pirma reikėtų rodyti pavyzdį savo vidiniame rate.

V. Grašys pritaria tokioms mintims ir teigia, jog didžiausia problema yra kultūros ir pagarbos vienas kitam stoka. Pareigūnas įsitikinęs, kad už saugų eismą atsakomybę derėtų prisiimti nepriklausomai nuo to, ar vairuojame motociklą, automobilį, ar einame pėsčiomis.

E. Genio/LRT nuotr.

„Vairavimo kultūra keičiasi. Vis dėlto apie saugų eismą turėtume kalbėti ne tik su atvykusiu į vairavimo kursus, o nuo mažens – dar lankydamas darželį, mokyklą, vaikas turėtų būti supažindinamas su kultūra keliuose. Jaunuoliams derėtų mokytis iš tėvų pavyzdžio, taip ugdysime kultūringą eismo dalyvį“, – kalba V. Grašys.

K. Jurevičius pastebi, kad motociklininkai tampa draugiškesni, jų kultūra keičiasi ir automobilių vairuotojai pradeda juos toleruoti.

„Žinoma, nemanau, kad galima pakeisti tuos, kurie važinėja beprotišku greičiu, jiems reikia adrenalino. Tokius vairuotojus aš vadinu „benzingalviais“. Reikėtų skatinti specialių trasų naudojimą lenktynėms, ten vairuotojai gali išlieti savo pyktį, pasisemti adrenalino ir ramiai grįžti namo“, – ragina K. Jurevičius.

– Kiek šiuo metu jūsų šeimoje yra svetimų vaikų?

– Šiuo metu globojame vieną vaiką, tai labai gera patirtis. Džiaugiamės, kad galime bendradarbiauti su „SOS vaikų kaimu“ – jis turi globos centrą ir teikia reikalingą pagalbą globojant vaikus.

– Ar dažnai priglaudžiate svetimą vaiką, kuris savo šeimoje susiduria su didelėmis problemomis?

– Kiekvieno vaiko biologinėje šeimoje situacija skirtinga. Vienos problemos būna išsprendžiamos, kitos – ne. Kai kurie vaikai globėjų šeimose pasilieka kelis mėnesius, kiti gali likti net iki metų. Valstybė stengiasi, kad dėl vaikų gerovės po metų jau būtų priimtas galutinis sprendimas, ar vaikas gali grįžti į savo šeimą. Mes šiuo metu globojame antrą vaiką, pirmasis pas mus gyveno apie pusmetį, o tada grįžo pas tėvus.

– Kokie vaikai pas jus atvyksta? Ar sunku su jais bendrauti?

– Kol kas globojome tik kūdikius. Pirmasis mūsų prižiūrimas vaikas buvo trijų savaičių. Kalbant bendrai, pas socialinius globėjus atvyksta sužaloti vaikai. Kyla klausimas, kodėl jie paimami per vėlai. Norint juos priimti, reikia daugelio specialistų pagalbos. Dabar globojame 10 mėnesių vaiką, tačiau jau matome, kad jis turi raidos sutrikimų. Kodėl šis vaikas iš savo šeimos nebuvo paimtas anksčiau?

– Kodėl šie vaikai iš šeimų paimami per vėlai?

– Manau, silpnoji grandinės dalis yra tai, kad per mažai dirbama su rizikos šeimomis. Visoje Lietuvoje trūksta socialinių darbuotojų, jie reikalingi ir dirbant su tomis šeimomis, kurios dar nepatekusios į rizikos grupę, tačiau jau artėja prie ribos. Tokiose šeimose vaikai taip pat kenčia. Šeimoms reikia padėti auginti vaikus – dažnai pastebime, kad trūksta tėvystės įgūdžių. Tam, kad būtų mažiau sužalotų vaikų, šią problemą reikia spręsti.

Pixbay nuotr.

– Kaip manote, kodėl tėvams taip trūksta įgūdžių? Kas nutinka su vaikais?

– Yra įvairių priežasčių, kodėl vaikai neprižiūrimi. Kartais tai lemia tėvų priklausomybės ligos – alkoholizmas, narkomanija. Yra atvejų, kai žmonės nėra gavę jokių įgūdžių iš savo tėvų – jie patys buvo taip užauginti, todėl nežino, kad galima elgtis kitaip. Kitos priežastys – skurdas ir bedarbystė. Žmonės turėtų lengviau pasiekti įvairius kursus, pagalbos šaltinius, kad galėtų išmokti auginti ir tinkamai prižiūrėti vaiką.

– Sakėte, kad vienas kūdikis pas jus buvo net pusę metų. Ar jums, kaip globėjui, sunku išsiskirti su vaiku?

– Sunku atsisveikinti su kiekvienu vaiku, kurį augini. Vis dėlto tie, kurie imasi tokio darbo, žino, kokie sunkumai jų laukia. Dirbant padeda komanda, yra psichologų, vyksta bendri aptarimai, juose gauname daug patarimų, kaip įveikti įvairius sunkumus.

Būti socialiniu globėju nėra lengvas darbas. Manau, kad jei valstybė nori spręsti problemas, ji turėtų labiau atsižvelgti į tai, jog trūksta socialinių globėjų. Norint, kad šį darbą rinktųsi profesionalai, reikia investuoti.

– Numatyta, kad kai socialinių globėjų šeimoje atsiranda vienas vaikas, mokama minimali mėnesinė alga, jeigu prižiūrimi du vaikai – pusantros, o jei trys – mokamos dvi minimalios mėnesinės algos. Ko trūksta?

– Žinoma, yra mokama minimali mėnesinė alga, tačiau socialiniai globėjai turi patys išsiimti individualios veiklos pažymą. Pavyzdžiui, mano žmona pasilieka namuose tam, kad galėtų auginti šiuos kūdikius, tačiau negauna jokių socialinių garantijų.

Tai yra sudėtingas ir atsakingas darbas. Manau, kad trūksta specialistų, kurie būtų šalia socialinio globėjo ir jam padėtų, nes tai yra komandinis darbas. Taip, tai gražu ir prasminga, tačiau, kai nėra pagalbos, socialiniam globėjui tenka būti ir vaiko psichologu, ir vadybininku... Tai yra per daug.

– Dirbate pedagogu prancūzų mokykloje. Jūsų žmona taip pat pedagogė, tačiau šiuo metu yra paskyrusi savo gyvenimą tam, kad būtų namuose. Kaip nusprendėte, kad norite būti socialiniais globėjais ir didelę dalį savo laisvo laiko skirti svetimiems vaikams?

– Tai buvo labai sąmoningas pasirinkimas. Apie tai kalbėjome dar prieš santuoką, žinojome, kad norėtume arba globoti, arba įsivaikinti. Labai svarbu, kad šeima subręstų tokiam žingsniui. Tai nėra darbas, kurį dirbi aštuonias ar dešimt valandų. Su vaiku būni visą parą, nėra jokių laisvų dienų. Žmonės turi būti rimtai apsisprendę tai daryti.

– Kodėl jūs apsisprendėte?

– Tikriausiai tai buvo meilė vaikams. Dirbdamas su vaikais ir pats labai daug gauni. Vaikai labai imlūs, tie, kurie perkeliami į globėjų šeimas, labai greitai atsigauna. Smagu tai matyti. Dažnai vaikai atvyksta labai liesi, susigūžę, jie verkia. Patekę pas mus jie atsiskleidžia per gana trumpą laiką.

Didelę dalį gyvenimo atiduoti vaikams – pašaukimas. Reikia suprasti, kad ne vaikų kaltė, jog jie atsiduria tokioje situacijoje. Mes, suaugusieji, privalome jiems padėti.

Pixabay nuotr.

– Ar pakanka pinigų, kuriuos valstybė skiria už vieną vaiką? Ar būna atvejų, kai vaikui reikia daugiau pagalbos, reikmenų, ir jūsų šeima netgi patiria nuostolį?

– Tokių atvejų mūsų šeimoje nebuvo. Visada galima kreiptis į globos centrą, kur suteikiama reikalinga pagalba. Kartais papildomų pinigų reikia vaiko sveikatos priežiūrai, pavyzdžiui, reikalinga odontologo apžiūra ar klausos aparatas.

Lietuvoje žmonės dažnai investuoja ir aukoja šiems vaikams, nes žino, kad jie labai nelaimingi. Kartais žmonės bijo priimti vaikus, tačiau aš norėčiau pakviesti – nesibaiminkite. Žinoma, labai gražu aukoti įvairioms organizacijoms, tačiau tikrai yra šeimų, kurios išdrįstų ir galėtų priimti bei globoti šiuos vaikus.

– Visoje Lietuvoje yra tik šiek tiek daugiau nei 100 socialinių globėjų. Lietuvoje yra 60 savivaldybių, o socialinių globėjų – tik 26 iš jų. Kaip manote, kodėl? Ar taip yra dėl žmonių požiūrio, abejingumo, ar finansinė situacija taip pat prie to prisideda?

– Tai gali būti ir žmonių požiūrio problema. Dažnai vaikas būna patyręs daug kančių, sutrikęs emociškai. Tokiais atvejais, ypač vyresnio amžiaus vaikai, neretai pasmerkiami – žmonės mano, kad jei tėvai gėrė, situacija šeimoje buvo prasta, vaikui padėti neįmanoma. Iš tikrųjų vaikai lankstūs, su gerų profesionalų pagalba jie gali keistis.

Kita problema – trūksta specialistų, žmonės bijo įsipareigoti, o tai tikrai sudėtingas darbas. Reikalinga įvairi pagalba, o šalies regionuose ji nėra lengvai pasiekiama.

– Kaip suprantu, nėra vaikų, kuriems nebūtų galima padėti.

– Dirbdamas pedagogo darbą pastebiu, kad suaugusiam žmogui sunkiau pakeisti savo elgesį ar mąstymą, nes jis jau turi savo pasaulėžiūrą. Vaikas auga ir tampa toks, kokiam mes, suaugusieji, padedame tapti. Mes galime formuoti vaiką, todėl ir sužaloti vaikai gali atsitiesti bei gyventi kitaip.

– Nuo liepos 1 d. įsigalios nauja vaiko teisių apsaugos pertvarka. Esminis dalykas yra tai, kad regionuose bus suformuotos tokios brigados, kuriose bus ir vaiko teisių apsaugos specialistai, ir socialiniai darbuotojai bei psichologai. Jeigu šeima patenka į bėdą, tokia brigada važiuoja, padeda, paima vaiką iš šeimos ir nuveža ten, kur jam geriausia. Kaip manote, ar ši pertvarka yra mažas žingsnelis į priekį? O gal bus taip, kad pasiklysime biurokratijoje, o labiausiai ir toliau kentės vaikas?

– Manau, kad einame tikrai gera linkme, tačiau bus labai svarbu įvertinti reformą po pusmečio ar metų. Viskas gerai, jei daugiau vaikų pateks į globėjų šeimas, o globos namų nebeliks. Vis dėlto jeigu globos namai liks ir nedaug vaikų pateks į globėjų šeimas, gerai vertinti reformos nereikėtų. Taip pat nederėtų pamiršti, kad centre yra vaikas – jis svarbiausias.

– Ko palinkėtumėte tėvams?

– Auginant vaiką reikia daug išminties ir kantrybės. Prireikus pagalbos, linkėčiau kreiptis į specialistus. Jeigu susiduriate su gėdos jausmu, kad patys nesusitvarkote, galite klausti ir kitų tėvų – gal jie taip pat yra atsidūrę panašioje situacijoje. Nesame tobuli, mokomės auginti vaikus, todėl nebijokite kreiptis į specialistus. Būkite išmintingi ir kantrūs, tada, manau, pasiseks.

Kaip LRT RADIJUI komentavo L. Kukuraitis, šia iniciatyva siekiama skatinti didesnį tėčių įsitraukimą į vaikų priežiūrą ir mažinti moterims tenkančią naštą.

„Neproporcingai didelė vaiko priežiūros našta moterims stipriai mažina jų socialinių garantijų, dalyvavimo visuomenėje, grįžimo į darbo rinką galimybes. Dalinimasis vaiko priežiūros našta užtikrina lygias galimybes tiek vyrams, tiek moterims dalyvauti darbo rinkoje ir prieiti prie visų socialinių garantijų, kurias teikia darbo rinka“, – sakė ministras.

Jo teigimu, jei minėtais 2 neperleidžiamais mėnesiais tėtis ar mama nenorėtų naudotis, jų šeima tiesiog netektų.

„Dėl laikotarpio, kada tėčiai gali pasirinkti tas atostogas, dar deramasi. Jeigu būtų nustatyta, kad gali pasinaudoti per metus, dvejus ar trejus, bet tėvas jų taip ir nepasiimtų, tai motina, pasinaudojusi savo teisėmis, pvz., 2+8, tų kitų 2 mėnesių, kurie buvo numatyti tėčiui, naudoti negalėtų“, – aiškina L. Kukuraitis.  

Žada išlaikyti dosnią tvarką

Ministras pabrėžia, kad 2+2+8 mėnesiai vaiko priežiūrai yra bazinės, minimalios nuostatos, o šalys yra kviečiamos užtikrinti dar didesnes garantijas.

„Jei būtų sutarta [dėl formulės] 2+2+8, tai nereiškia, kad visose šalyse įsigaliotų vienoda tvarka. Lietuvoje ir toliau ją išlaikysime pakankamai dosnią, tik reikės modifikuoti atliepiant į direktyvos siūlymus“, – tikino L. Kukuraitis.

Dabar Lietuvoje apmokamos vaiko priežiūros atostogos gali trukti iki 2 metų, o tėvai gali rinktis iš dviejų modelių: arba prižiūrėti vaiką vienus metus ir gauti 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio dydžio išmoką, arba prižiūrėti vaiką dvejus metus – tokiu atveju pirmaisiais vaiko priežiūros metais mokama 70 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio išmoka, antraisiais – 40 proc. Vaiko tėvai gali keisti vienas kitą priežiūros atostogose.

Paklaustas, ar ši ES direktyva nesikerta su Sveikatos apsaugos ministerijos propaguojama žindymo skatinimo politika ir ar nebūtų taip daroma žala žindymo trukmei, ministras sakė: „Jei tėvai atostogas rinktųsi per pirmuosius 2 mėnesius, tai būtų nesuderinama su žindymo skatinimo politika. Dėl to ir yra svarbus tas terminas, per kiek mėnesių ar metų galima tuos du mėnesius panaudoti. Aš tikiuosi, kad jis bus pakankamai adekvatus ir tėvai galės surasti ir vaikui, ir sau geriausią laiką.“

Didžiausia rizika – per trumpas terminas

Komentuodama siūlomą direktyvą rašytoja, visuomenininkė ir trijų vaikų mama Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė sako, kad labai daug priklauso nuo to, kaip šis siūlymas bus įgyvendintas: „O tai, kad siūloma kuo labiau įtraukti pačius tėčius į vaiko priežiūrą, yra sveikintina. Ar tai yra pats geriausias būdas, galima diskutuoti.“

Anot V. Pilipauskaitės-Butkienės, pagrindinė rizika – kad bus atimta galimybė mažyliui būti su mama pirmaisiais mėnesiais po gimimo, jei bus nustatytas trumpas terminas, kada tėčiai galės pasinaudoti minėtais 2 mėnesiais.

„Tačiau jei turime šeimai palankų terminą – visus pirmuosius metus ar dvejus, per kuriuos tėtis gali pasiimti 2 mėnesius atostogų, tuomet, mano galva, tai būtų vienas iš galimų sprendimų“, – teigė pašnekovė.

Į LRT RADIJĄ paskambinę klausytojai siūlomą ES direktyvą vertino neigiamai.

Pasak Genovaitės, tai labai žalinga iniciatyva ir nepagrįstas kišimasis į šeimos reikalus.

„Tai neatsižvelgimas ne tik į žindymą, bet ir į prieraišumo teoriją, motinos ir kūdikio bent jau dvejų metų neperskiriamo simbiotinio ryšio apsaugos svarbą. Lietuvai reikėtų nepritarti [šiai direktyvai ją] svarstant. Mes dabar turime kur kas sveikesnę sistemą. Tai kažkoks keistas kairuoliškas vyrų teisių gynimas.

Motinai tas simbiotinis periodas, ypač žindymo laikas ir buvimas su kūdikiu pradžioje, yra džiaugsmo laikas. Gal geriau mažinkime smurtą prieš moteris, skatinkime pozityvią tėvystę, tėvo vaidmenį kaip apsaugančio, kaip globojančio, kaip suteikiančio galimybes, o ne bandykime direktyva atimti iš kūdikio motiną“, – kalbėjo Genovaitė.  

Klausytojas Zenonas akcentavo, kad tokių dalykų už pačius žmones niekas neturėtų spręsti, nes čia svarbios ir jų karjeros, ir norai: „Atlyginimas yra, karjera... Pvz., žmona kepa bandeles, o vyras karjeros siekia, arba atvirkščiai. O dabar kažkas nusprendžia, kad vienodai lygiai: tai kažkuris karjerą praranda – ar vyras, ar moteris. Arba gal žmona nori labiau namuose būti, nes darbas jos nelabai traukia... Tai kas čia per demokratija?“       

Klausytoja Aušra pastebėjo, kad „jei tėvai nenorės, tai ir nesinaudos suteikta galimybe daugiau laiko būti su vaikais. Net ir dabar per mamadienius ar tėvadienius vaikai būna darželiuose, o laisvos dienos nenaudojamos pagal paskirtį – neskiriamos būti su vaiku.“

Akcentuoja laisvę rinktis

Pasak V. Pilipauskaitės-Butkienės, iš tiesų emocinio ryšio tarp vaiko, mamos ir tėčio, jei jo nėra, jokie įstatymai sukurti nepadės.

„Prievarta mielas nebūsi. Ir jei bus tėčių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorės dalintis tuo džiaugsmu su mamomis, tai turbūt jokie įstatymai nepadės. Tokie tėvai, net naudodamiesi tomis atostogomis, gali su mažyliu laiko neleisti. Tai tikrai neužtikrina kokybiško laiko su vaiku“, – sakė LRT RADIJO pašnekovė.

V. Pilipauskaitė-Butkienė taip pat akcentavo šeimos laisvę rinktis: „Pirmieji treji metai prieraišumui susiformuoti su vienu suaugusiu žmogumi, kuris nuolat rūpinasi mažyliu, yra labai svarbūs. Tačiau akcentuočiau ir šeimos laisvę rinktis. Dažniausiai tas ryšys formuojasi tarp mažylio ir mamos, bet vis dėlto ne visais atvejais. Yra mamų, kurios sąmoningai rinktųsi grįžimą į darbą ir patikėtų mažylio auginimą ir saugaus ryšio kūrimą tėčiui, ir yra tėčių, kurie rinktųsi tą daryti. Negalime uždrausti tai rinktis.“

Rašytojos ir visuomenininkės teigimu, Lietuvoje dabar turime visas galimybes taip ir daryti.

„Tiek mama, tiek tėtis gali pasirinkti, kuris su mažyliu yra tuos metus. Tokiu būdu, sakyčiau, mes atsižvelgiame į abiejų pusių interesus ir tai yra galimybė tiek vyrams, tiek moterims realizuotis kaip mamoms ir tėčiams.

Jeigu ta direktyva bus priimta, linkėčiau, kad išlaikytume tas sąlygas, kurias turime, ir kad tėčiai tuos du mėnesius pasirinktų panaudoti tuo metu, kai tai palankiausia visai šeimai“, – sakė V. Pilipauskaitė-Butkienė.

Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. vaiko priežiūros atostogų buvo išėję 16,3 tūkst. vyrų, arba beveik pusė tais metais vaikų sulaukusių tėvų. Tėčiai Lietuvoje paprastai eina vieno mėnesio trukmės apmokamų tėvystės atostogų gimus vaikui.

ES ministrai dėl naujosios tvarkos dar diskutuos birželio 21 d. Liuksemburge.