Anot Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorės Rimos Jucienės, tyrimai rodo, kad vaikai prie ekranų praleidžia gana daug laiko. Be to, trukmė padidėja savaitgaliais ir atostogų dienomis. „Ši trukmė iš tiesų ilgėja vos ne vidutiniškai valanda. Bet šiaip, deja, kol kas ko Lietuvoje neturime, nei atliktų tokio pobūdžio tyrimų, nei aiškių rekomendacijų tėvams, ugdytojams, kitiems specialistams.“

Remdamasi kitų šalių atliktais tyrimais, R. Jucienė tvirtina, kad iki dvejų metų vaikams išvis nerekomenduojama būti prie ekranų, tačiau Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, tokios rekomendacijos nėra laikomasi ir kai kurie vaikai prie ekranų praleidžia gana daug laiko.

„Kaip sakiau, vidutiniškai trečdalis iki dvejų metų vaikų per dieną prie ekranų praleidžia apie valandą laiko. Turėkime omenyje, kad kartais tėvai (ir jie patys tai pastebi) sumažino tą trukmę, atsakydami į klausimus apklausose“, – akcentuoja R. Jucienė.

Jos teigimu, atlikti tyrimai parodė, kad trejų–penkerių metų amžiaus vaikams, praleidžiantiems prie ekranų daugiau nei dvi valandas, pasireiškia prastesnė emocinė savijauta, padaugėja elgesio problemų, miego sutrikimų, fizinės sveikatos problemų.

„Labai įdomu tai, kad pastebėjome sąsajas su gastroenterologiniais simptomais: neaiškios kilmės pilvo skausmais, pykinimu ir pan. Trejų–penkerių metų vaikų netgi apie trečdalis savaitgaliais prie ekranų būna netgi tris valandas ir daugiau. Tai vėlgi labai didelė trukmė buvimo prie ekrano“, – atkreipia dėmesį R. Jucienė.

Jos aiškinimu, tyrimai taip pat rodo, jog neretai tėvai mano, kad technologijos gali turėti teigiamos įtakos jų vaikui, todėl buvimo prie įvairių ekranų neriboja. Medikės teigimu, tėvai nurodo esantys įsitikinę, kad technologijos gali pagerinti pažintinius gebėjimus ir paskatinti kalbos raidą.

„Tai mus nustebino. Šiaip kaip tik gana nemažai užsienio šalyse atliekamų tyrimų rodo, kad yra atvirkščiai – ypač kalbos raidai tai gali netgi kenkti. [...] Tėvai dažniausiai motyvuoja taip. Mes netgi tyrime pastebėjome – kuo palankiau tėvai vertina technologijų poveikį vaikų raidai, tuo jie ilgiau leidžia vaikams būti prie ekranų.“, – sako R. Jucienė.

Ji akcentuoja – nėra išskirtinio tėvų, leidžiančių vaikams daug laiko naudotis išmaniaisiais prietaisais, socialinio portreto. Tačiau mokslininkė tvirtina – kuo žemesnio išsilavinimo tėvai, tuo jie ilgiau leidžia vaikams naudotis mobiliaisiais telefonais ir žiūrėti televizorių.

„Dar viena pastebime (tai ypač didelė problema, susijusi su mažais vaikais), televizorius naudojamas kaip fonas. Televizorius tiesiog būna namuose įjungtas, nors tuo metu, atrodytų, vaikas jo aktyviai nežiūri. Tai daro įtaką netgi miego kokybei“, – tvirtina R. Jucienė.

Jai antrina ir Santaros klinikų Vaikų ligoninės Vaikų neurologijos skyriaus vedėja Rūta Praninckienė, kuri pabrėžia – svarbu ne tik tai, kad televizorius įjungtas, bet ir tai, ką vaikas žiūri: „Pastebima koreliacija tarp, ar vaikai žiūri suaugusiems skirtas laidas, suaugusiųjų filmus, ir prabudimų naktį. Vaiko miegas tampa neramus, kenčia miego kokybė. Be to, pailgėja užmigimas ir sutrumpėja pati miego trukmė, nes užmigimas užtrunka iki 1–3 valandų.“

Medikės aiškinimu, dėl ekranų skleidžiamos mėlynos šviesos sutrinka melatonino, hormono, kuris reguliuoja miegą, išsiskyrimas. Dėl to gali kilti su miego kokybe susijusių problemų. Be to, ilgas sėdėjimas prie kompiuterių ar kitų elektroninių prietaisų gali lemti ir koncentracijos stoką, dėl ko sutrinka mokymosi, įsiminimo procesai. Visa tai gali lemti emocijų problemas ir netgi paskatinti polinkį į depresiją.

R. Praninckienė taip pat pabrėžia, kad iki trejų metų vaikai, naudodamiesi išmaniaisiais prietaisais nieko neišmoksta, net kai naudojasi specialiomis lavinamosiomis programėlėmis.

„Mažiems vaikams jos neveikia. Truputėlį vyresniems – taip, ugdymo tikslais galima jas naudoti. Reikėtų atskirti – nieko baisaus, kai mokyklose yra ugdomos informacinių technologijų žinios. Tai toks tikslingas naudojimasis [išmaniosiomis technologijomis] sprendžiant problemas, mokantis ir t. t., bet mes kalbame apie buvimą prie ekranų užsiimant kitomis veiklomis“, – akcentuoja pašnekovė.

Ji apibendrina, kad net ir mokyklinio amžiaus vaikams, paaugliams prie ekranų rekomenduojama praleisti nedaug laiko: „Vis dėlto rekomenduojama, kad ta trukmė nebūtų daugiau kaip dvi valandos. Kaip bedarysi tyrimus, jeigu prie ekranų praleidžiamo laiko trukmė būna trys ir daugiau valandų, lyginant ilgiau ir trumpiau praleidžiančius, atrandi skirtumai. Kalbame apie neigiamas pasekmes.“

R. Praninckienės teigimu, tyrimas taip pat parodė, kad vaikai išmaniaisiais prietaisais naudojasi dažniau ir ilgiau, kai šie yra kambaryje. Dėl šios priežasties medikė rekomenduoja įvairius prietaisus išjungti ar tiesiog išnešti iš kambario, kuriame vaikas miegos.

„Kreipiamės į tėvelius ir prašome, kad prietaisai prieš miegą, ramybės laikotarpyje, kambaryje, kur vaikas miegos, būtų išjungti, kad visai nebūtų tuose kambariuose telefonų, nes iš tiesų vaikai tada laukia tos žinutės, nerimauja, todėl sutrinka užmigimas“, – sako R. Praninckienė.

Docentės teigimu, būreliai labai naudingi, tačiau jei lankomi dėl prestižo, gali ir pakenkti: „Vienas iš pastebimų reiškinių šiuo metu tas, kad vaikai lanko labai daug būrelių. Atrodo, kad jie įdarbinti nuo ryto iki vakaro, visą darbo dieną.“

– Kaip pasirinkti būrelį?

– Vaikų būrelio pasirinkimas – sudėtinga užduotis. Bet iš tiesų jaunesnio amžiaus vaikams įvairūs meninės pakraipos (muzikos, dailės, keramikos ir pan.) būreliai labai naudingi, jie padeda vaiko augimui, emocinei brandai. Tačiau svarbu tai, kad būrelyje taikomi mokymosi būdai atitiktų vaikų amžių, kad tai nebūtų nukreipta tik į rezultatą, nebūtų prievolė.

Labai svarbu atsižvelgti į paties vaiko norus – ko jis labiau norėtų. Tėvams taip pat reikia pagalvoti – kodėl norima, kad vaikas eitų į būtent šitą būrelį. Galbūt kažkada vienas iš tėvų negalėjo to lankyti, galbūt įsivaizduojama, kad tai prestižas ar kad vaikas pasieks ką nors įspūdingo. Tokie dalykai gali trukdyti vaiko raidai, nes jis turi skleisti savo jau turimus gabumus. Į tuos gabumus reikia atsiliepti, juos pastebėti.

Tačiau nieko baisaus, jei vaikas lanko muzikos mokyklą  ar baletą nuo pirmos klasės, bet netampa profesionalu. Juk tik vienetai tampa profesionalais, koncertuojančiais muzikantais ar žinomais menininkais. Vaiko intelektinei raidai padės pats mokymasis.

Dar vienas svarbus dalykas, kurį vaikai gauna būreliuose, yra santykis su mokytojais, būrelių vadovais. Jei tas santykis palaikantis ir padrąsinantis, vaiko raidai jis gali suteikti labai daug pozityvių dalykų. Ne mažiau svarbūs santykiai su bendraamžiais, vaiko bendravimas ne tik su klasės draugais, bet ir kitais vaikais. Jei vaikui sunku rasti draugą klasėje, galbūt tai jam pavyks padaryti būrelyje.

– Jei vaikui būrelis nepatinka, ar tėvai turėtų leisti jį mesti?

– Vienareikšmio atsakymo nėra, bet galima jo ieškoti. Labai svarbu patiems tėvams suprasti, kodėl vaikas nenori lankyti to būrelio. Taip pat – įvertinti ir pažiūrėti, kokie kiti jo užsiėmimai. Vienas iš pastebimų reiškinių šiuo metu yra tai, kad vaikai lanko labai daug būrelių. Atrodo, kad jie įdarbinti nuo ryto iki vakaro, visą darbo dieną, kartais net su kelione. Taip jiems nebelieka laiko būti vaikais, paaugliais – tiesiog augti, būti su draugais ir pan.

Tėvai kartais vaikus nuvertina, neva šie nieko neveikia. Tačiau tas nieko neveikimas, tas laikas ir erdvė labai svarbu. Kad ir kompiuteriniai žaidimai – jie taip pat svarbūs, turi pozityvią funkciją. Negeri jie tada, kai tampa maksimalia veikla.

Mąstant apie tai, kodėl vaikas nenori lankyti būrelio, reikia pabandyti įvertinti jo veiklos, užimtumo ir interesų kontekstą. Vaikas gali būti pavargęs arba jam tai nusibodę. Tėvams svarbu tai patikrinti, pasistengti suprasti, kalbėtis su būrelio vadovais. Taip pat – labai rimtai klausytis, ką sako vaikas. Galbūt noras neiti į būrelį kyla dėl to, kad ten vyrauja prasti santykiai – gal vaikas bijo, kažkuo nepasitiki, jaučia nuvertinimą.

– Ką daryti, jei vaikas nuolatos keičia būrelius ir neatranda jį džiuginančios veiklos?

– Geriausia rasti aukso vidurį. Kad vaikas, pradėjęs būrelį, neturėtų iš karto jo mesti. Reikėtų pasiekti susitarimą, kad vaikas palankytų būrelį pusmetį, gal metus, o toliau, jei tai nepatiks, ieškoti kitų. Į vaiko nenorą reikėtų žiūrėti rimtai – ar tai nėra emociniai dalykai. Taip pat svarbu, kad vaikas turėtų galimybę pakankamai pailsėti.

– Koks yra optimalus būrelių skaičius vaikui?

– Nesu mačiusi su tuo susijusių tyrimų, tad negaliu atsakyti. Reikia vadovautis logika ir sveiku protu. Taip pat nepamiršti, kad vaikams reikia ir poilsio. Tada manau, kad galėtų būti 1–3 būreliai. Dar vienas svarbus aspektas, į kurį galima atkreipti dėmesį – koks yra dabartinis gyvenimo tempas. Patys dažnai matome, kad esame labai užsiėmę, neturime laiko ramiai pabūti su šeima ar kurti santykius.

– Kokį vaiką mokslininkai vadina gabiu?

– Gabūs vaikai labai skirtingi ir mokslininkai, analizuodami šiuos vaikus, tai vis dažniau pastebi. Kai kurie dalykai yra bendri visiems gabiems vaikams ir pagal tai atpažįstame, kad vaikas yra gabus. Vienas tokių dalykų – aukštas vaiko intelekto koeficientas. Žinoma, jis turėtų būti matuojamas testais, bet ne kiekvienas vaikas jais įvertinamas. Tokie vaikai jau nuo mažumės vadinami mažais suaugusiaisiais – jie kalba suaugusiųjų kalba, jų žodynas labai platus ir kartais tėvai patys nesupranta, iš kur jis toks platus. Kartais vaikai netikėtai pradeda skaityti būdami 3,5–4 metų amžiaus. Jis susidomi spausdintiniu žodžiu ir skaito viską, ką tik paima – nuo enciklopedijų iki pasakų, kartais net suaugusiems skirtos literatūros.

Dar vienas gabių vaikų skiriamasis požymis – samprotavimas. Jie logiškai mąsto ir geba logiškai paaiškinti. Yra ir kitų savybių, kurias galima pastebėti. Tai, pavyzdžiui, labai greitas vaiko mokymasis. Tėvai kartais sako, kad užtenka vieną kartą perskaityti eilėraštį ir vaikas jį jau moka atmintinai, jo labai gera atmintis. Žinoma, yra pavojus, kad tėvai arba seneliai su vaikais labai daug dirba ir tarsi patys įkrauna jiems tą žodyną, samprotavimo ir mąstymo laisvę. Dėl to kartais kyla pavojus supainioti vaikus, kurie tarsi išmokyti būti suaugusiaisiais su tais, kurie gabūs savaime.

Kitas dalykas, būdingas gabiems vaikams yra tai, kad jie kūrybiški. Tik nereikia painioti kūrybiškumo su piešimu, dainavimu, šokiais. Gali būti, kad gabus vaikas turi talentų ir šiose srityse, dažnai taip ir būna. Visgi omenyje turiu kitokį kūrybiškumą – tą, kuris pasireiškia kasdienėje veikloje, kai vaikas sugalvoja, kaip netradiciškai galima išspręsti kai kurias, kad ir kasdieniškas, užduotėles. Galiausiai, kaip galima išspręsti tradicinį matematikos uždavinį visiškai kitokiu būdu.

– Ar gabus vaikas toks visose srityse? Gal jis gabus tik, pavyzdžiui, matematikai, ar tik kalboms?

– Yra tokių vaikų, kurie gabūs visose srityse. Kartais mokytojai nepasidalija, kurioje olimpiadoje vaikas turi dalyvauti, nes jis tinkamas visur – ir kalbų olimpiadoje, ir biologijos, ir matematikos. Kitų vaikų gebėjimai yra aiškiai išreikšti tik vienoje ar keliose srityse, pavyzdžiui, vaikas gali būti labai imlus tiksliesiems ar gamtos mokslams, o kitam tai yra silpnoji sritis, jis pasižymi kitokiais gebėjimais.

– Beveik prieš ketverius metus jūs vykdėte didžiulį gabių Lietuvos moksleivių tyrimą. Ką išsiaiškinote tuo metu? Kiek mūsų šalyje gabių ir talentingų vaikų? Kaip jie realizuoja savo gebėjimus ir ar mokytojai pastebi jų talentus?

– Tyrimas buvo didžiulis, jo metu mes ištyrėme daugiau nei penkis tūkstančius 5–10 klasių moksleivių iš visos Lietuvos. Buvo remiamasi vaikų intelekto testo rezultatais. Paėmus 5 proc. iš 100 proc. galima suskaičiuoti, koks skaičius vaikų iš 5 tūkst. yra gabūs. Mes turėjome galimybę palyginti šiuos atrastuosius gabius vaikus su likusiais vaikais, apie kuriuos sakoma, kad jie ne tokie gabūs. Negalima sakyti, kad jie visai negabūs. Jie turi tam tikrų gebėjimų, galbūt net išskirtinių tose srityse, kurių mes neištyrėme.

Reikia pasakyti, kad tarp tų 5 proc. vaikų, turinčių išskirtinius intelektinius sugebėjimus, 36 proc. mokosi vidutiniškai ir prastai. Tai gana didelis procentas, daugiau nei trečdalis vaikų. Tai yra būtent tie gabumų nerealizuojantys mokiniai. Kyla klausimas, kuo skiriasi gabus vaikas nuo tiesiog gerai besimokančio vaiko, kuris neturi išskirtinių intelektinių sugebėjimų, bet tiesiog pasiekė maksimumą iš savo turimų. 

Pirmiausia, jis nuo savo bendraamžių skiriasi išskirtiniais samprotavimo gebėjimais. Antra, jis turi loginį matematinį mąstymą. Visai nesvarbu, kurioje srityje vaikas yra gabus, kalbinėje ar gamtamokslinėje, jo loginis matematinis mąstymas yra daug geresnis nei bendraamžių. Dar viena savybė – mąstymo lankstumas, susijęs su kūrybiškumu. Gabus vaikas nemato vieno vienintelio teisingo atsakymo. Jis mato daug kelių ir jeigu vienas kelias per daug tolimas, galima paieškoti artimesnio. Tai yra išskirtinai gabių vaikų savybės.

O kuo pasižymi gerai besimokantys vaikai? Kalbiniais gebėjimais, jie moka puikiai kalbėti. Taip pat jie yra motyvuoti, pasižymi aukšta motyvacija. Jei kalbame apie vaikus, kurie moka kalbėti ir pasižymi aukšta motyvacija, žinoma, kad jie gerai mokosi ir mokykloje yra pastebimi, vertinami mokytojų.

Atlikdami tyrimą turėjome galimybę pamatyti, kaip mokytojai vertina gabius vaikus nežinodami, kad tai – gabus vaikas. Su rezultatais mokytojai tikrai nebuvo supažindinti. Pamatėme tai, kad mokytojai kaip smalsų, atkaklų, turintį daug idėjų vertina bet kurį vaiką, kuris gerai mokosi. Nesvarbu, ar jis gabus, ar ne toks gabus, tai yra pagrindinis kriterijus, kurį mokytojai pamato. Dėl to pavojinga, kad gabus vaikas, kuris mokosi šiek tiek prasčiau, nebus matomas kaip gabus. Reiškia, kad kitoks, jam tinkamas ugdymas bus nepasiekiamas.

– Dešimtukininkas nebūtinai yra gabus vaikas. Ar įmanoma daug mokantis, stengiantis, turint rimtų motyvų tapti gabiam ar talentingam?

– Gabiam ne, bet toks vaikas daug pasieks. Kita vertus, nenoriu sakyti, kad dešimtukai yra tik kalimo pasekmė. Gali būti, kad tai aukšta motyvacija, vedanti vaiką nuo pirmos klasės, jis tiesiog išmoksta mokytis. Nebūtinai remiamasi atmintimi, gal susidaroma mokymosi sistema, efektyvi mokykloje, ir vaikas prie jos puikiai prisitaiko. Dešimtukininkai, nors ne tokie gabūs, moka mokytis. O gabūs vaikai, kurie gauna prastus rezultatus ir blogiau mokosi, neturi tinkamų mokymosi įgūdžių.

– Kodėl gabūs vaikai nesimoko? Kas žlugdo gabius vaikus pradinėje mokykloje ir pakiša koją progimnazijoje ar gimnazijoje?

– Jei turėtume atsakymus į šiuos klausimus, turbūt būtų galima išgelbėti kiekvieną gabų vaiką. Pirmiausia reikia skirti du amžiaus tarpsnius, tai – pradinė mokykla ir pagrindinė mokykla. Pradinėje mokykloje dauguma gabių vaikų savo pasiekimais lenkia bendraamžius. Juk yra viena mokytoja, ji mato, globoja. Dažnai vaikas yra skatinamas savo gebėjimus rodyti arba realizuoti. Perėjus į pagrindinę mokyklą, kai atsiranda daugiau mokytojų, vaikas pasimeta. Kitas dalykas – pagrindinėje mokykloje natūraliai visiems vaikams labai smarkiai sumažėja motyvacija mokytis. 7–8 klasės yra visiška mokymosi motyvacijos duobė. Žinoma, kad į šią duobę įkrenta ir gabūs vaikai, o kai kurie iš jos ir nebeišlipa.

Kitas dalykas, kaip minėjau, tokie vaikai neturi susiformavusių tinkamų mokymosi įgūdžių. Kodėl taip atsitinka? Yra išties logiškas paaiškinimas. Kai vaikas ateina į mokyklą, jo mokymosi sparta yra didžiulė, atmintis puiki, jis mąsto efektyviai, gerai samprotauja ir jam nereikia įdėti daug pastangų įgyjant žinių. Toks vaikas pamokoje gali viena ausimi klausyti, viena akimi pažiūrėti ir puikiai susirinkti informaciją. Namuose jam nereikia net pasikartoti, nes užtenka to, kas vyksta mokykloje.

Tokiu atveju vaikas per ketverius metus išmoksta nieko neveikti. Penktoje ar šeštoje klasėje, pasikeitus mokymosi sistemai, iš vaiko pareikalaujama daugiau pastangų. Tačiau per ketverius metus jis būna užmiršęs, kaip reikia tas pastangas dėti. Tai išties galima pastebėti – atlikus intelekto testą matyti, kad intelektiniai gebėjimai yra puikūs, bet vaiko rezultatai prasti. Tuomet nebeaišku, ko reikia griebtis. Mokymosi ir žinių spragos yra tokios didelės, kad neįmanoma paprastai jų užpildyti.

– Ar tiesa tai, kad gabūs vaikai, ypač mergaitės, linkę savo gabumus slėpti? Kodėl jie tai daro?

– Ši problema būdingesnė mergaitėms. Įdomu pastebėti tai, kad apie šią tendenciją vėl kalba viso pasaulio mokslininkai, nepriklausomai nuo to, ar kultūra vakarietiška, ar rytų. Tai būdinga tam tikram amžiaus tarpsniui. Mergaitės savo gabumus pradeda slėpti ne pradinėje mokykloje, o paauglystėje, pagrindinėje mokykloje. Kodėl taip yra? Reikia atsigręžti į problemas, kurios būdingos paauglystei. Tuo metu svarbiausias dalykas yra pritapti prie grupės. Kuo labiau supanašėjama su savo bendraamžėmis, klasiokėmis, tuo didesnė tikimybė, kad mergaitė bus priimta į bendrą ratą. Balta varna, tikėtina, bus viena. Dėl to mergaitės sprendžia dilemą – ar mokytis pagal savo gebėjimus ar pritapti prie bendraamžių? Dažnai nusveria būtent bandymas pritapti, taip paminant savo prigimtinę galią, prigimtinius gabumus. Augant, jau gimnazijoje, kai mokslas vėl vertinamas, jos tarsi iš naujo atsiskleidžia.

– Teko girdėti, kad gabus vaikas, pavadintas moksliuku ar kaliku, to gėdijasi. O štai tikras kalikas taip pavadintas didžiuojasi. Ar tai tiesa?

– Reikia pakalbėti apie gabaus vaiko emocinį išskirtinumą. Mokslininkai, tyrinėdami gabius vaikus, domisi ir tuo, kokia jų emocinė sfera, ar ji kitokia. Tam tikrų skirtumų tikrai yra, jie įvardijami jaudrumo terminu. Tai ne jautrumas, o jaudrumas. Jis apibrėžiamas kaip kanalas, per kurį teka labai įvairi informacija.

Pavyzdžiui, turime dvi kempines, iš kurių viena geba labai puikiai sugerti vandenį, o kitą kiek mažiau. Gabus vaikas, tokiu atveju, yra kaip labai smarkiai absorbuojanti, didelį informacijos kiekį sugerianti kempinė. Nesvarbu, ar kalbame apie žinias, jausmus ar socialinius santykius. Šie vaikai, lyginant su bendraamžiais, daug geriau atpažįsta ir kitų vaikų emocijas, daug geriau orientuojasi socialiniuose santykiuose. Įvardijimas, kad vaikas yra moksliukas, jam gali sukelti vidinį diskomfortą dėl to, kad jis į visą informaciją reaguoja ir ją priima jautriau.

– Kas motyvuoja mokytis tą moksliuką, o kas – gabų ir talentingą vaiką?

– Psichologai vienareikšmiškai sutinka su tuo, kad tiek išorinė, tiek vidinė motyvacija yra puiku, ji tinkama. Tai gali būti ir tam tikri blizgučiai, žaisliukai – jei vaikui tuo metu jie svarbūs ir motyvuoja siekti, dirbti, tai vėliau ta išorinė motyvacija gali pereiti į vidinę. Tuomet vaikas tiesiog norės siekti kažko dėl paties siekio, dėl žinių alkio, nepriklausomai nuo to, kas jis gabus, o gal neturi tokių išskirtinių gebėjimų.

– Manoma, kad auginti gabų vaiką yra labai lengva – tėvas nereikia nieko daryti, nes vaikui viskas puikiai klojasi. Tačiau gabūs vaikai dažnai yra nelaimingi, neretai neturi draugų. Kodėl?

– Vaiko gabumas yra visapusiška dovana su visomis pasekmėmis. Ir jų savybės, ir mokymosi greitis jau nuo pat kūdikystės yra kitokie. Gabūs vaikai yra energingesni, judresni, jie mažiau miega, o tėvai nuo to pavargsta. Kartais tokį vaiką jie vertina net kaip hiperaktyvų, nes vaikas pradeda nemiegoti, kai kiti vaikai miega. Mokykloje lygiai tas pats. Tokiems vaikams viskas turi vykti labai greitai, jie pradeda nerimti, kai negauna naujos informacijos. Jiems visko reikia čia ir dabar, jie tarsi kempinė – reikia daug gerti, o kai nėra ko gerti, vaikai pradeda elgtis net destruktyviai.

– Ką gali padaryti tėvai, auginantys gabų vaiką ir matantys, kad pedagogai jo neskatina?

– Neseniai teko skaityti apie vieną tyrimą, kurio metu buvo ieškoma atsakymo, kokios ugdymo formos galėtų būti pačios efektyviausios gabiems vaikams. Labiausiai pagrįstas, daugiausiai naudos teikiantis ugdymo metodas – vaiko mokymasis bendroje klasėje su visais, įvairiais vaikais. Tačiau vaikas būtinai turi turėti papildomos veiklos – mokytis papildomoje mokyklėlėje, užsiėmime, būrelyje. Ten, kur jo gebėjimai būtų realizuojami.

Kai vaikas mokosi bendroje klasėje, jis būna su savo bendraamžiais, nuo jų neatitrūksta, suformuoja savo draugų ratą, kuriame gali jaustis komfortiškai. Tuo pat metu jis, būdamas ir kitokioje aplinkoje, kur realizuojami jo gebėjimai, gali pasimatuoti naują vaidmenį, pabūti su tokiais pat vaikais, kaip ir jis. Nėra taip, kad gabiems vaikams reikia atskirų klasių ar mokyklos. Dauguma pripažįsta, kad šiems vaikams galima pakankamai gerai jaustis ir paprastoje klasėje. Tačiau tuomet tėvai turi pareigą, jei tik leidžia galimybės, ieškoti tokiems vaikams papildomų užsiėmimų. 

Reikia paminėti, kad papildomoje veikloje nebūtina išbandyti visko. Tėvai turėtų pasižiūrėti, kas vaikui labiausiai tinka, kas jam patinka, kur jis labiausiai nori ko nors siekti. Kai kuriais atvejais reikia atsisakyti ir kai kurių stereotipų.

– Ar tiesa, kad mokslams gabūs vaikai sunkiau įveikia fizines užduotis?

– Tikrai negalėčiau taip sakyti. Susidaręs stereotipas, kad gabus vaikas yra paliegęs, su akiniais ir pan. Gabūs vaikai, palyginti su bendraamžiais, dažnai yra net šiek tiek geriau fiziškai išsivystę. Jie aktyvūs, energingi, o dažnai būna taip, kad gabus vaikas dalyvauja ne tik matematikos, fizikos ar biologijos olimpiadoje, bet ir puikiai žaidžia krepšinį, važinėja su komanda ir laimi.

– Kas daugiau pasiekia – ar tie, kurie turi 99 proc. talento ir įdeda 1 proc. darbo, ar tie, kurie turi 1 proc. talento ir įdeda 99 proc. darbo?

– Sunku pasakyti, nes turime įvairių pavyzdžių. Turtingiausi pasaulio žmonės giriasi, kad jie mokykloje buvo paskutiniai, kai kurie sunkiai ją baigė, o dabar jiems sekasi ir jie žinomi visame pasaulyje. Turbūt svarbiausia, ką reikia žinoti, yra tai, kad gabus vaikas nebūtinai bus gabus visur ir visada, kad jis bus pasiryžęs mokytis ir realizuoti mūsų svajones. Jis yra vaikas ir be mokslo ar kitos veikos jam įdomūs ir paprasti, vaikiški užsiėmimai.