-
Žalojančios aplinkos poveikis vaikams: prasta sveikata ir pakitusi genetika
Be to, pabrėžia ji, mokslininkai nustatė dar vieną svarbų aspektą – gali kisti net vaikų, užaugusių sunkumuose, genetika.
– Profesore, kam labiau reikia pagalbos – ar kenčiantiems vaikams, ar jų artimiesiems, kad nežalotų negalinčių apsiginti vaikų?
– Bendražmogiškai sakant, jei žmogus kenčia, tai jam reikia pagalbos. Bet vaikai ir jų interesai turėtų būti pirmi. Todėl pagalba reikalinga būtent jiems, nes vaikai – silpniausia mūsų visuomenės grandis.
– Kas lemia netinkamą suaugusiųjų elgesį su vaikais?
– Atlikus tą tyrimą, galvojau, kodėl situacija tokia. Man į galvą visada ateidavo mintis, kad mes išgyvename tokią bendražmogiškumo krizę. Mūsų pagalbos sistema yra tikrai neprasta, jei žiūrėtume į sukurtas pozicijas – užimamus etatus, specialybes. Bet, kai pasilenki prie vaiko ir su juo kalbi, pamatai, kad pagalbos sistema yra, bet vaiką ji labai menkai pasiekia arba visai nepasiekia.
– Teigiate, kad „žalojanti vaikystės patirtis nepalieka žmogaus net ir jam suaugus. Gniuždanti vaikystės patirtis lemia ir išeminę širdies ligą, vėžį, lėtines, plaučių ligas ir pan. Taip pat prastos sveikatos rizikos veiksnius – rūkymą, alkoholio, narkotikų vartojimą. Taip pat psichikos sveikatą – depresiją, nerimą, miego sutrikimus. Pagaliau, seksualinės ir reprodukcinės sveikatos sutrikimus, t. y. ankstyvus lytinius santykius, seksualinį nepasitenkinimą, paauglių nėštumą ir kt. Be to, žlugdanti vaikystės patirtis paveikia smegenų vystymąsi aktyvuodama atsaką į stresą, t. y. žmonėms sunku atsipalaiduoti, jie būna nuolatinio budrumo būsenoje, o tai turi ypač didelę reikšmę sveikatos blogėjimui ir socialiniams ryšiams.“ Kaip rašoma jūsų tyrimo pristatyme, naujausi genetiniai tyrimai rodo ir tai, kad vaikystėje patirtas stresas keičia ir mūsų palikuonių genetiką. Ar tai reiškia, kad žmogui, vaikystėje išgyvenusiam įvairiausias traumas, sunkias patirtis, nėra galimybių būti sveikam tiek fiziškai, tiek psichologiškai, perduoti gerą genetiką ateities kartoms?
– Ko gero, vienareikšmio atsakymo nėra. Mokslininkai Vincentas Felittis su kolegomis ir amerikiečių mokykla žalojančios vaikystės patirties paradigmą tyrinėja dar tik keliolika metų, su Pasaulio sveikatos organizacijos parama.
Yra kita grupė, kuri tyrinėja vaikų atsparumą, t. y. atsparumą sunkioms sąlygoms – kaip vaikai sunkumuose vis tiek išvysto funkcionalumą, socialumą ir labai gerus rezultatus visuomenėje. Dabar naujausi tyrimai rodo, kad, nors vaikai išvysto puikius socialinius įgūdžius, sunki žalojanti aplinka atsiliepia jų fiziniam kūnui. Įtampa pasireiškia fizinės sveikatos lygmenyje. Taigi tyrimai rodo, kad vaikystėje prioritetą turime teikti saugumui.
Galvojame, kad vaikai galbūt išgyvens tas sunkias sąlygas, bet tai nėra tik išgyvenimo klausimas. Tai suaugusio žmogaus sveikatos klausimas. Aplinka labai svarbi. Nesu epigenetinių tyrimų specialistė, bet jų rezultatai labai įdomūs. Jie rodo, kad aplinka gali daryti įtaką. Tai reiškia, kad, jei vaikai užaugo sunkumuose ir išvystė atsparumą, puikiai funkcionuoja, jų genetika vis tiek gali keistis.
Jei vaikai neišvysto atsparumo, galima sakyti, kad ciklas kartojasi – žalojančią aplinką jie vėliau sukuria savo vaikams. Tai svarbu, turėtume keisti aplinką į kuo saugesnę ir stengtis, kad vaikai išvystytų atsparumą.
– Jūsų ir kolegų tyrime taip pat kalbama apie pagalbos šeimai ir vaikams priemones. Kas, jūsų vertinimu, yra efektyvu? Kokios priemonės visai nepaveikios?
– Kalbant apie sistemą bendrai, norėčiau akcentuoti, kad pagalbos sistema turi būti sufokusuota į vaiką. Mes galime kurti labai daug programų, europinių ir kitų, bet jos gali būti neefektyvios. Dabartiniai moksliniai tyrimai rodo, kad apsaugos sistemos efektyvumą reikėtų matuoti pagal tai, ar vaikas gauna veiksmingą pagalbą. Tai, ar vaikas gauna pagalbą, galima nustatyti tik pakalbėjus su vaiku ir pasižiūrėjus, kaip jis gyvena. Matau, kad Lietuvoje trūksta būtent pasilenkimo prie vaiko.
Užsienio mokslininkai dirba su tokiomis probleminėmis šeimomis, kurių Lietuvoje turime tikrai nemažai. Labai svarbu nukreipti žvilgsnį nuo tėvų problemų, kurių gausu, ir pasižiūrėti į vaiką. Tai, kokių problemų turi būtent vaikas. To dabar neturime.
Į tai turėtų orientuotis ir visa švietimo sistema, ieškoti naujausių mokslinių tyrimų, žiūrėti, ko vaikui reikia. Ką galėtų daryti socialiniai darbuotojai? Pažiūrėti į šeimą ir išlaikyti tradicijas, jei jos yra sveikos. Taip pat mokyti vaikus, kad jie pasišalintų iš tokių sudėtingų, juos žalojančių situacijų. Mūsų tyrime dalyvavo vaikai su labai žalojančiomis patirtimis – savižudybių, smurto ir kitokiomis.
Be to, su vaikais kalbantys socialiniai ar kiti pagalbos darbuotojai turėtų identifikuoti, ar vaikas turi bent vieną stabilų suaugusį asmenį, su kuriuo gali pasikalbėti, palaikyti ryšius, prie kurio yra prisirišęs, su kuriuos kontaktuoja. Reikia pažiūrėti, ar vaikas turi stabilius santykius, kaip gali juos suformuoti, pavyzdžiui, mokykloje ar po pamokų.
Kitą svarbų dalyką pabrėžia vaikų atsparumą tyrinėjantys mokslininkai. Jie sako, kad labai svarbu, jog pagalbos darbuotojai, kurie dirba su nestabiliose šeimose augančiais vaikais, ugdytų vaikams jausmą, leidžiantį būti patenkintiems ir didžiuotis savimi – dėl to, kad išgyvenamos ir įveikiamos tos sunkios situacijos, neinama tėvų pėdomis.
Labai svarbu, kad vaikas turėtų savigarbos, supratimo, kad jis gali kontroliuoti situaciją, keisti savo gyvenimą, turi pasirinkimą. Tačiau to praktiškai nėra Lietuvoje nei mokyklų sistemoje, nei tarp socialinių darbuotojų. Šiek tiek to yra vaikų dienos centruose, nors pasaulio mokslininkai, tyrinėjantys šią sritį, įvardija tai kaip pačius svarbiausius dalykus.
-
Vaikai gali tukti net dėl dietų, kurių prieš nėštumą laikėsi mamos
Be to, pabrėžia profesorė, tyrimai rodo, kad reikia žinoti, kokia buvo mamos, kuri gimdo vaikelį, sveikata, netgi močiutės ir to vaikelio promočiutės aplinka bei mitybos tipas. Nes, jei vaikas paveldi tam tikrų dalykų, kurie skatina medžiagų apykaitą lėtėti, jis bus labiau linkęs tukti.
– Šiandieniniai vaikai ir paaugliai panašėja į apvalučius cepelinus, kokiais bemaž prieš 30 metų buvo kai kurių jų tėvai. Tiesa, niekados iki šiol Lietuvoje nebuvo tokios gausos vaikų, turinčių antsvorio bei nutukusių. Šiandien pas mus skirtingose amžiaus grupėse jau yra nuo 4 iki 7 proc. nutukusių vaikų. Anksčiau mūsų šalyje nutukusių vaikų skaičius nesiekė nė 1 proc. Beje, liesiausi mūsų vaikai buvo apie 2000 m. Tai rodo VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros surinkti sveikatos patikrinimų bei skirtingų tyrimų duomenys. O, kaip įspėja augimo ir brendimo tyrėjų mokslininkų auksologų 2012–2013 m. atlikti žvalgomieji tyrimai, tukšlių vaikų ir paauglių skaičius, regis, nesiliaus didėjęs. Šios auksologų įžvalgos gąsdina, tad ar galėtumėte paaiškinti, kodėl padaugėjo ir kodėl dar daugės nutukusių jau ikimokyklinio bei mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių ir studentų?
– Kaip rodo augimo ir sveikatos programavimo tyrimai, mes turėtume atsigręžti į ankstesnius laikus ir pasižiūrėti, kaip augo, kokia buvo sveikata, kaip maitinosi, kokia buvo mamos, kuri gimdo vaikelį, aplinka, netgi močiutės ir to vaikelio promočiutės aplinka ir mitybos tipas. Visi augimo programavimo tyrimai rodo, kad, jei vaikas epigenetiniu lygmeniu (epigenetinis – tas, kuris daugiau priklauso nuo išorinių sąlygų) paveldi tam tikrų dalykų, kurie, pavyzdžiui, skatina jo medžiagų apykaitą lėtėti, tuomet toks vaikas labiau linkęs tukti. Ir priešingai, jei vaikas paveldės tam tikrus dalykus, kurie šiek tiek saugos jį nuo nutukimo, jis bus mažiau linkęs tukti.
Olandų bado žiemos studija parodė, kad per karą labai badavusių ir paskui iš karto gimdžiusių moterų vaikai, sulaukę 40–50 metų, turėjo daug didesnį polinkį tukti, dažniau sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis, II tipo cukriniu diabetu. Ši studija sukėlė audrą ir prasidėjo detalesni augimo programavimo tyrimai. Mūsų katedra taip pat keliais aspektais pažvelgė į šiuos procesus. Pirmiausia mes kas 5–10 metų atliekame žvalgomuosius tyrimus, per kuriuos pamatėme, kad iš tikrųjų po 2000 m., ypač po 2005 m., pamažu pradėjo daugėti nutukusių ir vaikų, ir paauglių. Pastarųjų kelerių metų tyrimai rodo, kad mes labai priartėjome prie daugelio Vakarų Europos šalių – epideminis nutukimo lygmuo nepasiektas, bet mes iš tikrųjų pradedame artėti. Tuomet katedroje pradėjome augimo programavimo tyrimus su eksperimentiniais gyvūnėliais ir pastebėjome, kad tų patelių, kurios ėdė mažiau, net antros kartos palikuonys linkę tukti. Tai mano doktorantės Violetos Bartuškienės darbas.
Kalbant apie žmones, pastebėta, kad vyriškos lyties palikuonys netgi labiau linkę tukti, jei mama laikėsi įvairių dietų, prieš nėštumą badavo. Taigi mūsų tyrimas sako, kad sąlygos iki nėštumo galbūt netgi reiškia daugiau, juo labiau kad mes pažiūrėjome ne tik pirmą, bet ir antrą kartą. Peržiūrėję žmonių tyrimo duomenis, pastebėjome, kad pas mus liesiausi paaugliai buvo apie 1998–2002 m., kai liesumas buvo ypač propaguojamas (tos kartos moterys kaip tik dabar gimdo). Kita vertus, dabar situacija tikrai pagerėjusi, bet kas bus, kai jos pradės gimdyti, dar nežinome.
– Taupydami laiką, dažnai perkame pusgaminius. Nors mitybos ekspertai ragina daugiau gaminti namuose, maisto pramonės atstovai aiškina, kad pusgaminiai yra sveiki ir kad maistas gardinamas tik tokiais ir tiek priedų, kiek leista. Tiesa, priedų kiekiai apskaičiuoti ne vaiko, o suaugusiojo svoriui. Jūs ne viename interviu esate protinusi dėl koncentruoto greitojo maisto, kuriame gausu konservantų, ir pabrėžiate, kad toks maistas turi hormoninį poveikį. Kas nutinka mergaitėms ir berniukams, jeigu jie nuolatos valgo tokį maistą?
– Žmogus niekada nesimaitino tokiu koncentruotu, energetinėmis bombomis vadinamu maistu, kaip nuo XX a. vidurio ir pabaigos. Jis per visą savo raidą ir evoliuciją nevartojo tiek baltymo, tiek koncertuotų ir gausių riebalų, o visa tai, žinoma, turi reikšmės. XX a. pabaigoje auksologai pastebėjo, kad pradėjo didėti vaikų ūgis – įvyko ūgio akceleracija. Lietuvoje sparčiausia akceleracija įvyko maždaug 1960–1990 m. Tie vaikai paaugo labiausiai. Paskui akceleracija tarsi sustojo, bet, kaip rodo pastarųjų metų tyrimai, jei akceleraciją skatinantis veiksnys nenustoja veikti, kai organizmas išsemia potencialą didėti į viršų, jam belieka tik plėstis į šonus.
Maždaug prieš 15 metų mūsų nepaprasto liesumo ir aukštumo duomenis rodžiau įvairiems pasaulio antropologams, auksologams, o jie sakė, kad situacija pas mus tokia, kokia Vakarų šalyse buvo maždaug prieš 20–30 metų, o jeigu pradėsime taip pat gyventi ir maitintis, netrukus ir turėsime tas pačias bėdas. Tada nelabai tikėjau, bet jie buvo teisūs – bendrieji augimo dėsniai veikia: akceleracija į viršų lyg ir sustojo, bet, matyt, toks maistas turi reikšmės ir veikia.
Bėda ta, kad mes praktiškai neturime tyrimų, susijusių su įvairiais priedais pripildyto maisto poveikiu, ir galime pasiremti tik viena kita studija. Dabar jau visi kalba apie gliutamato poveikį, kuris prieš 10–15 metų buvo labai tyrinėjamas. O visų kitų konservantų, priedų poveikis iki šiol neaiškus, nes norint tai ištirti reikia labai daug lėšų ir investicijų. Tačiau pamažu tyrimai atliekami, jau rašoma apie tam tikrų nesveikų riebalų poveikį. Taigi, norėdami šiek tiek apsaugoti savo vaikus, turėtume daugiau dėmesio skirti namuose gaminamam, švariam, ekologiškam maistui. Galbūt kada nors, po 10–15 metų, paaiškės, kas iš tikrųjų labai turi didelę reikšmę, bet manau, kad būsime bent šiek tiek apsisaugoję.
– O kaip hormoninis poveikis?
– Nustatyta, kad kai kurios medžiagos, naudojamos konservuojant produktus, patekusios į organizmą turi estrogeninį, arba moteriškųjų lytinių hormonų, poveikį. Yra studijų, kurios sako, kad apskritai didėja visos aplinkos (net ir žemės, vandens ir oro) hormoninė tarša. Mes visi puikiai žinome, kad estrogenai net dirvoje išsilaiko labai ilgai: tarkim, jei į tokią dirvą sodinami kažkokie augalai, galbūt jie irgi modifikuojami. Be to, kalbama apie tai, kad ir plastiko buteliai ar juose laikomi produktai gali turėti įtakos. Bet, kadangi studijų labai stinga, ar iš tikrųjų poveikis toks didelis, deja, dar negalime pasakyti.
Tačiau auksologai, tyrinėjantys vaikų augimą, brendimą, kūno formos kitimą, pastebi labai įdomių dalykų, kurie leidžia manyti, kad medžiagų apykaita tikrai trinka. Visai neseniai dalyvavau tarptautinėje auksologų konferencijoje ir išklausiau pranešimą, kaip šiuolaikinių jaunų merginų paauglystės pabaigoje pakito ne tik bendras kūno dydis, bet ir pati forma. Palyginti su tokio paties svorio ir ūgio merginomis, kuriuos buvo įvertintos prieš 20–25 metus, dabar matome, kad šiuolaikinių merginų skeleto ir raumenų masė šiek tiek sumažėjusi, o riebalinio audinio šiek tiek padaugėję. Taigi tas pats svoris ir ūgis, bet kūno sudėjimas pakitęs „pigaus kūno linkme“.
Jei dabartinių merginų riebalinis audinys būtų šiek tiek pagausėjęs moteriškose (genocidinėse) vietose, nebūtų didelės problemos. Bet merginos labiau kaupia riebalinį audinį liemens srityje, ypač viršutinėje liemens dalyje. Tai reiškia, kad dėl tokio kūno sudėjimo kyla daug didesnė rizika vyresniame amžiuje sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, metaboliniu sindromu, nutukimu, II tipo cukriniu diabetu ir kitomis panašiomis endokrininėmis ligomis.
– Tėvai, auginantys paauglius, ypač sportuojančius berniukus, pastebi, kad vaikai atsisako kai kurių maisto produktų, yra labai susirūpinę savo kūnu, nori didelės raumenų masės. Pavyzdžiui, berniukai valgo tik kiaušinių baltymą, valgo varškę. O mergaitės labai bijo riebalų – tarkim, valgo tik labai liesą varškę. Bet po vienos pasaulinės mokslinės konferencijos pareiškėte, kad riebalus reikėtų reabilituoti, ir pasakojote, kad pati ne tik neperkate liesų pieno produktų, o priešingai, ieškote kuo riebesnių. Kodėl?
– Manau, kad riebalai jau yra reabilituoti. Tačiau tai iš tikrųjų labai įdomus fenomenas. Jei norite labai greitai numesti kažkiek svorio, tai, pradėję valgyti labai baltymingą maistą, poveikį pamatysite iš pat pradžių. Bet po keliolikos metų, priklausomai nuo organizmo, gali būti atvirkštinis poveikis. Baltymo poveikio medžiagų apykaitai tyrimai pirmiausia buvo atlikti tiriant eksperimentinius gyvūnėlius, o paskui jau stebint ir vaikų augimą.
Kai gimsta neišnešiotas ir labai mažo svorio vaikas, mes, gelbėdami jį, iš dviejų blogybių turime rinktis mažesnę – jis yra maitinamas maistu, kuriame gerokai daugiau baltymų. Tai išgelbsti kūdikį nuo tokių didelių problemų, kaip, tarkim, nepakankama neurologinių mechanizmų raida. Bet lazda turi du galus. Toks gausus baltymų vartojimas sutrikdo riebalų apykaitą, ir jų pradeda kauptis daug daugiau. Įrodyta, kad tokie vaikai, kurie buvo labai gausiai maitinti baltymu, vyresniame amžiuje, paauglystės pabaigoje daug labiau linkę tukti.
-
Kur stoti, norint ateityje turėti gerai apmokamą darbą 3
Tie, kuriems tikslieji mokslai vis dėlto nesiseka ir nori savo karjerą sieti, pavyzdžiui, su kalbomis, turėtų puikiai mokėti ne tik lietuvių ir anglų kalbas, bet ir bent dvi skandinavų kalbas, tvirtina specialistas.
– Abiturientai vis dar nežino, kaip jiems sekėsi išlaikyti valstybinius brandos egzaminus, bet, ko gero, dar didesnė ir dar labiau kankinanti nežinia – kaip pasirinkti tokias studijas, kurios patiktų ir galėtum sakyti, jog ne dirbi, o atostogauji. Be to, dar būtų gerai ateityje užsidirbti orų atlyginimą ir žinoti, kad tikrai esi reikalingos profesijos atstovas. Ar tokie lūkesčiai nėra utopiniai?
– Manau, kad tam tikriems žmonėms tai tikrai nėra utopiniai lūkesčiai, ypač jei jie turi gerus pagrindus, kuriuos privalo atsinešti iš mokyklos. Turbūt kalbame apie tuos fundamentalius dalykus, kurie šiandien reikalingi daugumoje sričių. Daug kas prieštarauja priverstiniam valstybiniam matematikos egzaminui, bet manau, kad tai tikrai labai teisingas kelias Lietuvai. Būtent tiksliųjų mokslų žinių mums dažnai pritrūksta, norint pasirinkti tam tikrą specialybę, [...] nes kažkada žmogus sugalvojo, kad jam galbūt to nereikės.
– Vis dėlto daugybė žmonių skundžiasi, kad matematika, fizika, chemija, informacinės technologijos jiems – sunkūs mokslai. Kodėl tokia gausa mokinių skundžiasi, kad jiems nesiseka mokytis tiksliųjų mokslų disciplinų?
– Žmonės, atėję į universitetą ar besirinkdami studijų programą, lygiai taip pat galvoja, kad reikia pasirinkti kuo lengvesnę studijų programą, nes tada lengvai gyvens. Mokslas neturi būti lengvas. Kadangi tai [tikslieji mokslai – LRT.lt] sunku, dažniausiai ne kiekvienam įkandama. Konkurencija toje srityje dažniausiai yra daug mažesnė.
Globaliai vertinant tendencijas Vakarų Europos universitetuose, jauni žmonės juose taip pat dažniausiai renkasi tas studijų programas, kurios yra lengvesnės – visokios „sofijos“, „logijos“, „filo“, „psicho“. Atrodo, kad šie mokslai bus lengvesni ir tada man bus viskas gerai. Baigę keturis kursus jie supranta, kad galbūt neturės ką veikti darbo rinkoje.
Labai svarbu orientuotis ne į tai, kas lengva, bet į tai, ką galima veikti ateityje. Kaip tai sužinoti? Net jei mokykloje nėra karjeros konsultanto, universitetai kiekvienais metais rengia karjeros dienas. Moksleiviams renginiai nemokami. Jie gali ateiti ir pamatyti, kokios realios kompanijos kokių specialistų šiandien ieško. Visa informacija prieinama ir internete. Kiekvienas mokinys gali suprasti, kokių specialistų šiandien reikia, kokių reikės po kelių metų.
– Daugiau nei 15 metų užsiimate personalo paieška įvairiausioms Lietuvos bei tarptautinėms kompanijoms, skaitote paskaitas jauniems žmonėms apie tai, kas yra sėkminga karjera, tačiau kas yra nesėkminga karjera?
– Dažnai kalbame apie tai, kad turbūt labiausiai reikėtų rinktis tai, kas geriausiai sekasi arba kas mažiausiai blogai sekasi, tačiau tuo pačiu metu reikia turėti mintyje, kad tam tikrų sričių specialistų pasauliui reikia labai nedaug.
Daug kas iš mūsų yra baigę muzikos, dailės ar kitų meno sričių mokyklas (panašią paralelę galima išvesti ir su sportu), bet galiausiai paaiškėja, kad vunderkindų yra vienetai. Galvoti, kad baigęs muzikos mokyklą tikrai būsiu muzikas, turbūt nereikėtų.
Taip pat yra, kai žmonės pasirenka sporto sritį. Sportas yra geras dalykas bendrąja prasme, bet nutinka nedidelė klaida ir patirta trauma tave iš sportinio gyvenimo išmeta visam laikui. Tada turi į kažką atsiremti, todėl vis tiek reikia turėti fundamentalias žinias, išsilavinimą.
– Labai dažnai atsitinka taip, kad žmogui sueina 15–16 metų, treneris pasako „iš tavęs krepšininko nebus“ arba „iš tavęs profesionalaus pianisto nebus“. Ką tada daryti? Akademiniai dalykai dažnai jau būna apleisti.
– Manau, kad labai dažnai, jei žmogus daro keletą dalykų vienu metu, jis viską suspėja. Tie žmonės, kurie lanko papildomos užsiėmimus, dažniausiai turėtų suspėti ir pasiruošti pamokoms, nebent [...] nededikuoja tam laiko. Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai – mano toks atsakymas.
– Dažnai jauni žmonės sako, kad ketina studijuoti socialinius mokslus (pirmiausia, žinoma, teisę, vadybą ar ekonomiką), nes tikisi būti geriausiais savo srities profesionalais. Ką atsakytumėte tokiems pasiryžėliams?
– Tiek teisė, tiek vadyba, tiek ekonomika nėra blogi mokslai, bet tai yra „minkštesni“ mokslai. Galiu tai palyginti su sumuštiniu – šiuos mokslus galima kaip sviestą tepti ant duonos, tačiau reikia turėti labai tvirtą pagrindą – kažkokią specialybę. Jei neturi specialybės, būdamas vadybininku, privalai turėti savo specializaciją, nes kitu atveju negalėsi parduoti prekių.
Pavyzdžiui, chemijos inžinieriaus išsilavinimą turintis žmogus gali gerai prekiauti, pavyzdžiui, papildais [...] maisto pramonėje, biochemijos pramonės įmonėms. Energetikas, inžinierius, elektrikas labai gerai gali prekiauti didelėse tarptautinėse kompanijose elektros įranga ir ją pardavinėti specialistams. Kontaktas, prekyba vyksta tarp specialistų. Jei nesurandi bendros kalbos ir nekalbi viena kalba, nesupranti fundamentalių dalykų, niekas iš tavęs to dalyko nepirks, nors tu ir labai gražus, labai daug gražių žodžių moki pasakyti.
– Ar tas jūsų paminėtas sumuštinis reiškia, kad bakalauro studijoms reikėtų rinktis „kietuosius“ mokslus – matematiką, fiziką, chemiją, inžineriją, o magistrantūroje jau užsidėti vadybininko ar ekonomisto kepurę, t. y. rinktis tuos „minkštuosius“ mokslus?
– Vieninteliai žmonės, kuriems tikrai reikia stoti į vadybą, renkantis bakalauro studijas, (tai kiekvienas moksleivis gali patvirtinti, apsidairęs tarp klasės draugų) yra tie , kurie yra verslininkai. Tai yra tas žmogus, kuris prekiauja telefonais, sugeba suktis įvairiose situacijose, sugalvoja idėjų, ką padaryti, nebijo, rizikuoja ir tai daro. Tam žmogui galima sudėti pagrindinių vadybos žinių, kad jis, baigęs vadybos studijas, būtų darbdavys, o ne darbo prašytojas.
Labai dažnai būna taip, kad žmonės baigia vadybą ir ateina prašyti darbo. „Vadyba“ reiškia „vadovauti“. Jie nori vadovauti pas ką nors kitą, o rinka sako – gerai, jei tikrai pasiruošęs vadovauti, tai pirmiausia vadovauk kažkam savo, sukurk įmonę, parodyk, ką tu gali. Pas mus įmonėse reikia užaugti, norint būti vadovu.
– Kokių sričių studijos garantuotų saugią ateitį arba saugiausią ateitį šiandien?
– Šiandien gyvename ketvirtojoje industrinėje revoliucijoje. Turbūt apie tai ne visi yra girdėję. Tai reiškia, kad šiandien vyksta tas technologinis lūžis, kai robotai, įvairios naujausios technologijos, paremtos emociniu, dirbtiniu intelektu, skaitmeninėmis technologijomis, ateina į mūsų pasaulį. [...] Nors to nesuprantame, informacinės technologijos šiandien yra kaip elektra. Daug išradimų buvo padaryta būtent atsiradus elektrai – visos šakos pradėjo daug efektyviau dirbti.
Tai dabar ateina su informacinėmis technologijomis. Ateina tie darbai, kurie generuoja daug didesnę pridėtinę vertę. Jie yra visur. Netolimi futuristai sako, kad po 10–15 metų visos kompanijos bus IT kompanijos. Jau šiandien automobilio gamyboje didžiąją dalį procesų valdo robotai. Kitose pramonės šakose yra lygiai taip pat.
– Kokias studijų programas patartumėte pasirinkti tiems, kuriems vis dėlto nesiseka tikslieji mokslai, bet puikiai sekasi, pavyzdžiui, kalbos, socialinių mokslų disciplinos mokykloje?
– Kalbos yra viena iš tų galimybių, kurią Lietuvoje turime. Esame maža šalis, turėjome daug istorinių momentų, kai buvome kitų skirtingų šalių dalimi, tad, būdami maži, turime mokėti mūsų kaimyninių šalių kalbas ir tarptautines kalbas.
Didžiausios perspektyvos šiandien siejamos su Skandinavijos kalbomis: švedų, danų, norvegų, suomių. Jei pasižiūrėtume į mūsų investicijų portfelį, t. y. didžiausių užsienio investuotojų Lietuvoje sąrašą, pirmoje vietoje yra Švedija. Tame pačiame dešimtuke sėkmingai yra Danija, Norvegija. Tai yra tos šalys, kurios daugiausia investuoja į Lietuvą. Jei pasižiūrėsime į kompanijas arba tuos prekinius ženklus, kurie yra aplink mus, pajausime, kad yra daug skandinaviškų prekinių ženklų. Skandinavai atvažiavę į Lietuvą jaučiasi beveik kaip namuose.
– Kiek reikėtų mokėti tų svetimų kalbų, kad, net ir nemokėdamas matematikos, nepaskęstum gyvenime?
– Pasaulis tampa globalus. Labai pritariu, kad mums tikrai visiems reikia mokėti lietuvių kalbą ir tai daryti labai gerai. Turbūt be anglų kalbos, kaip prieš kokių 30 metų be rusų kalbos, pasaulis mums uždarytas. Šios dvi kalbos neturėtų būti skaičiuojamos kaip užsienio kalbos, kurias moki.
Turbūt turėtume kreipti dėmesį į tas kalbas, kurios yra po šių dviejų. [...] Kuo daugiau kalbų moki, tuo jas lengviau mokytis. Poliglotams, žmonėms, kurie moka daug kalbų, tikrai labai lengva mokytis naujų kalbų. Mokėdamas be anglų kalbos vieną arba dvi kalbas, tikrai turėsi gerą, gerai apmokamą darbą.
– Lietuvoje vis dar gyvas mitas – aukštojo mokslo diplomas yra raktas į šiltą, sotų ir laimingą gyvenimą bei karjerą. Ar tikrai darbdaviai ieško bet kokio darbuotojo, turinčio aukštąjį išsilavinimą?
– Kaip dalinis darbdavys galiu pasakyti, kad nesu matęs nė vieno savo darbuotojo aukštojo mokslo diplomo, paties fizinio dokumento, kuris tai patvirtina. Taip, jaučiasi, kuris žmogus turi aukštąjį išsilavinimą, tam tikrus pagrindus, yra buvęs tam tikroje aplinkoje, bet labiausiai dėmesį vis tiek kreipi į jo patirtį ar asmenines savybes, kurios galėtų būti didesniu privalumu nei patirtis, kurios jis galbūt neturi. Matai potencialą, kuris labai greitai galėtų augti toje organizacijoje.
Aukštasis išsilavinimas šiandien prieinamas beveik bet kam. Tie, kurie turi pinigų, jį gali nusipirkti. Tikrai neperdedu – yra virtualių universitetų JAV ir kitur, kuriuose gali studijuoti nuotoliniu būdu ir gauti diplomą. Lietuvoje tai taip pat galima daryti. [...]
– Kokių įgūdžių, gebėjimų ar žinių stokoja ieškantieji darbo?
– Turbūt stokoja tų žinių, kurios labiausiai reikalingos šiandien, arba įgūdžių ir gebėjimų, kurių ieško darbdaviai. Pradėkime nuo paprastų dalykų – orientacija į rezultatą. Kiekvienas darbdavys nori, kad darbuotojas orientuotųsi į rezultatą. Taip pat svarbus strateginis mąstymas, problemų sprendimas, darbas komandoje, kūrybiškumas – tai tokie universalūs dalykai. Tas pats lankstumas yra svarbus, negali vien tik laikytis savo – aš darysiu taip, o ne kitaip. Šiandieniniame pasaulyje visi turime būti lankstūs.
– Kokios naujos profesijos šiandien jau atsirado rinkoje arba atsiras po ketverių ar šešerių metų, kurios bus itin paklausios, o kokioms kvalifikacijoms ar kokiems specialistams, deja, jau šiandien skambina varpai?
– Dar kartą galiu tik pabrėžti teisininkus ir jų jau esamą šiandieninę perprodukciją rinkoje. Labai gaila, kad advokatų kontoros garsiai nepasako – nebesimokykite teisės, nes mes jums neturime darbo. Šiandien paruošiama apie 1,5 tūkst. teisininkų, kai rinka gali priimti apie 70. [...] Visi šią žinutę turi transliuoti. Rinkodara viena negali nieko padaryta. Architektų mes taip pat paruošiame per daug – 150 baigia kiekvienais metais. Latviai jų per metus paruošia 20, o estai – 15. Perspektyvos susijusios su biotechnologijomis, genų, informacinėmis technologijomis, duomenų analitika. Tai pagrindinės sritys, kuriose yra didžiausias potencialas.
