Kad atsirastų daina, kartais reikia gerokai palaukti

Kai kurie dainų tekstai naujajame albume net penkerių metų senumo, tačiau jiems reikėjo laiko, LRT RADIJUI sako grupės „Garbanotas bosistas“ narys M. Joneikis. Anot jo, kartais parašomas tekstas, bet, kad būtų sukurta daina, reikia palaukti: „Man kartais net baisu, nes kai kurios dainos skamba pranašiškai. Atrodo, prisirašai tekstų ir pagal juos nugyveni. Tai net gąsdina, reikia gal atsargiau rašyti.“

Paklaustas, kaip kitiems žmonėms apibūdina tai, ką groja, M. Joneikis tikina visada įvertinantis tokius klausimus. „Kartais sakau, kad tiesiog roką. Nes jei pradėsi plėstis, žmogus gali ir nesuprasti. Viskas priklauso nuo klausiančiojo. Jei žmogus domisi ir klausia, kokį roką grojame, imu pasakoti, apibūdinu terminus, nukeliauju prie to, kas mane įkvepia ir pan.“, – aiškina pašnekovas.

Anot M. Joneikio, dabar susimaišę ne tik muzikos žanrai, bet ir daugelis dalykų: „Kai pakalbi su draugais fizikais, pamatai, kad grynieji dalykai tarsi baigiasi. Fizika be biologijos negali nieko padaryti ir pan. Galvoju, kad mes visiškai išsėmę grynus dalykus, bet tai norisi net paskubinti, suderinti tai, kas dar labiau nesuderinama.“

Gaila laiko kažkuo piktintis

Paklaustas apie kūrybinį procesą, grupės vokalistas Šarūnas Joneikis teigia, kad tai vyksta įvairiai, kartais motyvai atsiranda improvizuojant. „Kuriam nors grupės nariui šauna daugiau idėjų ir įkvėpimo, kuris nors atsineša tam tikrus dalykus. Naujausiame mūsų albume daug Manto tekstų ir jo idėjų, kurios mus įtraukė ir kurias bandėme išrutulioti“, – aiškina muzikantas.

M. Joneikis sako, kad dainų tekstus lengviau rašyti anglų kalba: „Studijavau kalbas, todėl šis reikalas man aktualus. Aš pats mėgstu anglų kalbą ir manau, kad yra šioks toks roko muzikos ir angliškų tekstų kanonas. Dar manau, kad aš, kaip lietuvis, neklausau muzikos čekų ir lenkų kalba. Ir žinau, kad čekai ar lenkai neklausys dainų lietuvių kalba. Visos šalys klauso muzikos angliškai, nors yra mažų išimčių.“

M. Joneikis teigia turintis ir kitą teoriją, kodėl lietuviški dainų tekstai nėra tokie mėgstami tarp atlikėjų. „Mane galima sukritikuoti, nes seniai studijavau, bet turiu omenyje žodžio semantinį lauką. Kai mokykloje reikėjo skaityti „Iliadą“ lietuviškai, tai atrodė nesąmonė. Bet kai studijavau graikų ir lotynų kalbas ir skaičiau šį kūrinį graikiškai, buvo nuostabiai įdomu. Lietuviškai „Iliada“ skambėjo kaip K. Donelaičio „Metai“, kur Achilas ne su kardu, o šakėmis ar kastuvu. Taip yra dėl kultūrinio konteksto, esančio su kalba“, – tvirtina pašnekovas.

Paklaustas, kaip vertina vinilų atgimimą ir nepasitenkinimą didelėmis jų kainomis, M. Joneikis teigia nusiskundimais nesidomintis: „Visame pasaulyje – tas pats bambėjimas. Juk jei nori, perki. Jei nenori, neperki, neverta komentuoti tokių dalykų. Anksčiau kompaktiniai diskai kainuodavo po 50 litų, reikėdavo jiems taupyti, bet dabar tai atrodo juokinga, nes kavos puodelis – maždaug 2 eurai. Gaila ir laiko tuo piktintis.“

– Kokia jūsų vasara?

– Vasara labai aktyvi. Yra ir poilsio, ir veiklos, tai suderinta. Vasarą pradėjau nuo savo turo, kuris truko porą mėnesių. Apvažiavau 27 Lietuvos miestus, surengiau 27 koncertus.

– Tai buvo mažesni miestai, kuriuose ne taip dažnai muzikuojama?

– Tai įvairios vietos, tokios kaip Akmenė, Jurbarkas, Molėtai. Praėjusiais metais dalyvavau televizijos projekte „Auksinis balsas“. Žmonės iš provincijos mane pamatė, tad pagalvojau, kad tai galimybė juos pasiekti. Galbūt pamatę mane per tą stebuklingą dėžutę jie ateis į koncertą.

Daug kas skundžiasi, kad provincijose nieko nevyksta, tačiau kai ten atvyksti, žmonės tavęs nežino. Dabar viskas praėjo sėkmingai. Pavyzdžiui, kai grojau Šilutėje, salėje sėdėjo daugiau nei 50 senyvo amžiaus žmonių, jaunimo beveik nebuvo.

– Ar į televiziją ėjote būtent dėl to – kad apie jus sužinotų tokiose Lietuvos vietose?

– Taip, vienas iš tikslų toks ir buvo – pasiekti auditoriją, kurios nepasiekiu. Projekte kitiems sakiau – kodėl jūs nerimaujate? Juk kas savaitę turite po penkias eterio minutes ir absoliučią laisvę išsakyti kokias tik norite mintis. Man regis, net prezidentė taip dažnai neturi eterio.

Projekte buvo labai smagu, nevaržiau savęs, patobulėjau. Nemėgstu stovėti vietoje, mėgstu iššūkius, ten taip ir buvo. Pagalvojau, kad pateksiu į formatą, kuriame be galo greitas tempas. Skaičiavome, kad jei neiškrenti per 12 laidų, įsipareigoji kas savaitę parengti tuos 12 pasirodymų. Namuose tikrai nebūčiau prisivertęs tiek dainuoti ir judėti, kiek padariau per tą pusmetį.

– 1992–2005 mokėtės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Kiek girdėjau, buvote vienas geriausių pianistų.

– Viskas prasidėjo, kai man buvo šešeri metai. Mano tėvai taip pat meninės pakraipos. Mama, jau amžinatilsį, buvo baigusi Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, scenos meną. Ji pasirodydavo restoranuose, vėliau įsidarbino legendiniame Lietuvių folkloro teatre.

Ten mama ir susipažino su mano tėčiu, kuris baigė klasikinį dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar jis jau pasukęs kitais keliais, nedainuoja. Taigi klasikinė muzika mane supo nuo vaikystės.

Lietuviškos muzikos scenoje gali turėti visišką laisvę, daryti ką nori, būti alternatyviausias, tačiau kyla klausimas, kaip iš to pragyvensi. Tai reikia pasverti.

Tėvai mane mažiuką atidavė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, norėjo, kad įgyčiau geriausią muzikinį paruošimą. Ta mokykla konkurencinga – varžosi ir mokytojai, ir mokiniai. Man buvo sudėtinga, nes iki dešimtos klasės nemėgau groti.

Dabar ratas apsisuko ir mano sūnus, kuriam devyneri, baigė antrą klasė, jis groja fortepijonu. Kai žiūriu į jį, matau, kiek daug su manimi buvo neiššnekėta. Nebuvo pasakyta, kam tai darau, kad per muziką galiu kažką pasakoti.

Mokykloje, jei mokaisi aštuntukais, devintukais ir dešimtukais, esi iš geresnių. Tačiau devintos klasės egzaminuose gavau septynis. M. K. Čiurlionio menų mokykloje tai tolygu apokalipsei. Taigi aš sėdėjau, atėjo kitas, ne pats artimiausias draugas, ir tarė – juk ir taip visi žino, kad tu šiek tiek prastesnis už kitus.

Gal jis bandė kažkaip vaikiškai paguosti, bet tai buvo tarsi dūris. Aš atsistojau ir išėjau namo. Tai buvo paskutinis egzaminas ir nuo tos dienos įsipareigojau kasdien groti po penkias valandas. Rudenį atėjau išmokęs programą, mano mokytoja vos neišvirto iš kėdės. Pasakiau jai supratęs, kad per tris metus galime kažką nuveikti. Taip ir prasidėjo lavina. Kai įdedi darbo, gauni dėmesio ir paskatinimo. Visi pamato, kad tu visai neblogas.

– Bet ar nuoširdžiai pamilote muziką?

– Taip, ir kai tai prasidėjo, gal supratau, kam tai darau. Supratau, kodėl reikia groti Frederiką Šopeną, ką jis norėjo tuo pasakyti, koks buvo Piotro Čaikovskio gyvenimas. Tie dalykai man atsivėrė, bet tam prireikė net dešimties metų.

– Ir kaip tuomet pasukote į aktorystės studijas?

– Bebaigiant mokyklą atsirado papildomų veiklų – šventės ir pan. Su įvairiais renginiais prasidėjo ir mano režisūra. Esu sakęs, kad matyt visą laiką užsiiminėsiu šimtadieniais, tik keisis salės. 12 klasėje nuėjau į miuziklo „Medžioklė su varovais“ atranką, pas Gytį Padegimą, mane priėmė. G. Padegimas mus išsivežė į stovyklą Juodkrantėje. Tai buvo mano pirmas prisilietimas prie teatro, to stebuklingo dalyko.

– Ar jus veikė mitologija, susijusi su teatru, ir tvyranti aplinkui?

– Be abejo, tai turėjo įtakos. Po miuziklo man viskas susidėliojo. Supratau, ką reiškė tėvų žodžiai, kad jie pianisto iš manęs nedarys, tačiau man tai pravers. 12 klasėje tikrai žinojau, kad stosiu į aktorinį. Ėmiau lankyti spektaklius, peržiūrėjau begalę jų.

– Įstojote pas Gintarą Varną. Banalus klausimas, bet ką jis jums davė?

– Jis labai daug davė, vien gerus dalykus. Ir net nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Davė sąžiningumo jausmą prieš meną, prieš save. Tiek tuomet, tiek dabar akademijoje buvo nesąžiningų žmonių. Ypač vadovų, kurie surenka jaunų žmonių grupę ir elgiasi su jais nesąžiningai. Tačiau juk jie tokie įtakingi. Pats dirbdamas su studentais matau, kokią įtaką jiems darau. Dar įsiminiau vieną G. Varno frazę – daryk meną, o pinigai ateis.

– Dabar daug kas mąsto priešingai – reikia užsikalti pinigų, o šalia galima bus daryti ir meną. Jūsų nusakytoje frazėje atsispindi kitoks, bet teisingas požiūris.

– Žinoma, dar reikėtų pridėti, kad nesitikėk turėti daug pinigų. Tai faktas. Lietuviškos muzikos scenoje gali turėti visišką laisvę, daryti ką nori, būti alternatyviausias, tačiau kyla klausimas, kaip iš to pragyvensi. Tai reikia pasverti.

– Kokia jūsų vasara?

– Ji intensyvi, kaip ir visi metų laikai. Derinu savo koncertų grafikus taip, kad būtų laiko ir poilsiui. Kaip žinia, man nebe 18 metų, tad reikia šiek tiek patausoti sveikatą. Sumažinau ne tokių reikšmingų renginių kiekį, pagalvojau, ar tikrai esu ten reikalinga. Galiausiai, ar man tai įdomu. Pradėjau labai nemėgti daryti to, kuo netikiu.

– Liaudiškai sakant – daryti chaltūros?

– Chaltūra chaltūrai nelygi. Net įvairūs vieši koncertai vieni kitiems nelygūs – jei dalyvauja profesionalūs žmonės, būna smagu. Man labai svarbu, kad šalia manęs būtų partneriai. Savo koncertuose groju kartu su Olegu Ditkovskiu. Daugiausia dėmesio skiriama tam, kad publika ateitų ne gerti ar valgyti, o klausytis.

– Vasarą daug festivalių, į kuriuos tenka atvažiuoti dieną, atlikti garso patikrą, pagroti, tada naktį grįžti į namus. Kaip ilsitės po tokių koncertų?

– Kai kurie muzikantai tokiuose renginiuose dalyvauti moka. Jie atvažiuoja prieš pat pasirodymą, galbūt pasitiki garso kokybe, ne taip atsakingai žiūri į visą situaciją. Tačiau yra tokių muzikantų, kaip aš ir O. Ditkovskis, durnelių gerąja prasme, kurie dar tikintys. Tikintys ne Dievą, bet profesionalumą. Ir tikintys tuo, kad jei tu skleisi geranoriškumą ir atsakomybę, tave sups atsakingi žmonės. Deja, taip nėra.

Teko tuo įsitikinti. Ypač kai atvažiuoji sutartu laiku į garso repeticiją. Tačiau, jei tai didžiulis festivalis, visiškai beprasmiška daryti garso pasitikrinimą. Tai labai vargina, bet, galiu pasakyti, kad mano gyvenime tokių festivalių labai nedaug.

Mano grafike dominuoja soliniai koncertai, kameriniai. Vasarą bus tam tikrų vienkartinių projektų, vienas kitas festivalis. Tačiau daug varginančių dalykų nėra.

– Kaip ilsitės? Kokie jūsų pomėgiai?

– Man nėra būtina sulaukti konkrečių dviejų savaičių ir tik tada įjungti atostogų režimą. Jei kokią dieną ar savaitę neturiu darbų, leidžiu laiką spontaniškai. Šovė į galvą – važiuoju pas draugus į sodybą. Jei lyja, nevažiuoju, galiu pasėdėti namuose, pasiklausyti muzikos ar paskaityti.

Mėgstu miegoti, ypač kai lyja. Supratau, kad man geriausias poilsis, kai atsigauna ir kūnas, ir siela, yra tada, kai ramu ir tylu, kai nėra žmonių ir aš galiu pamiegoti.

– Nesate gamtos žmogus?

– Ne, aš bijau visokių uodų. Šiuo atžvilgiu esu kiek išlepinta, nemėgstu palapinių ir įvairių nepatogių dalykų. Esu visiškas miesto žmogus, bet pabūti gamtoje, miške yra gera. Gyvenu prie pat Verkių parko, kur nuostabi gamta. Už kelių kilometrų yra sodas, kuriame sėdi mano mama, skaito knygas ir kalbasi su pomidorais ir braškėmis. Kai ten apsilankau, pabūnu tokioje tyloje... Nebent kažkas pjauna žolę.

– Kada pirmą kartą pajutote, kad nebegalite gyventi be muzikos?

– Manau, kad jau mamos įsčiose. Niekada nekalbėjau su mama apie tai, kaip ir kur ji leisdavo laiką. Tačiau mano tėtis muzikantas, tad gal genuose buvo užkoduota, kad būsiu muzikantė. Man sakė, kad, kai gimiau, pradėjau ne rėkti, o labai gražiu ir sodriu balsu išreiškiau savo atėjimą.

Vėliau viskas vyko labai natūraliai. Namuose buvo pianinas, juo grodavo mano vyresnė sesuo, tėtis muzikavo pučiamaisiais. Niekas manęs groti nevertė, bet sėdėdavau prie pianino, rinkdavausi melodijas, viskas taip susidėliojo. Tada nuėjau į muzikos mokyklą.

– Kodėl pasirinkote fleitą?

– Specialybę muzikos mokykloje reikia išsirinkti tik vėliau. Kadangi patekau pas V. Čekasiną, jis labai norėjo ir siūlė groti klarnetu. Tuomet V. Čekasinas būtų buvęs mano specialybės dėstytojas.

Tačiau aš užsigeidžiau groti fleita. Nežinau kodėl. Tačiau kai, pavyzdžiui, klausydavausi radijo, girdėdavau muziką filmuose ir pan., visad išgirsdavau fleitą. Grodavo daug instrumentų, bet aš visad atkreipdavau dėmesį į fleitą.

Taigi galbūt fleita pati mane pasirinko. Nebuvo jokių svarstymų apie tai, kad gročiau klarnetu ar kuo kitu. Kategoriškai pasakiau apie fleitą ir niekam nekilo klausimų.

– Ar V. Čekasinas padarė jums didelę įtaką?

– Nežinau, kas aš būčiau, jei nebūčiau pakliuvusi pas V. Čekasiną. Įdomiausia, kad tai, ką jis man davė, įvertinau labai vėlai. Aš jį keikdavau, sakydavau, kad jis beprotis, kankintojas ir pan. Tačiau jis tiesiog skirdavo daug dėmesio vaikams, turintiems ritminį džiazo pojūtį ir gabumų tam. V. Čekasinas matydavo potencialą. Mane jis laikydavo pamokose po 2–3 valandas, tik vėliau supratau, kokia esu jam dėkinga.

Nežinau, kas aš būčiau, jei nebūčiau pakliuvusi pas V. Čekasiną. Įdomiausia, kad tai, ką jis man davė, įvertinau labai vėlai. Aš jį keikdavau, sakydavau, kad jis beprotis, kankintojas.

Galiu pasakyti, kad man sekasi ir man patinka mano gyvenimas. Manau, kad pradžia, tie pamatai labai svarbūs. O pamatai ir padėti Balio Dvariono muzikos mokykloje. Jei šiame gyvenime man pavyko ką nors nuveikti, tai didelis indėlis priklauso V. Čekasinui.

– Esate viena populiariausių dainininkių Lietuvoje, bet neturite vadybininko. Kartais net 20-mečiai pataria šnekėtis su jų vadybininkais. Ar jums to nereikia?

– Man to nereikia. Jaunimo kultinė frazė dabar yra tai, kad viskas eina į priekį, reikia prisitaikyti ir pan. Tačiau aš užsirašinėju savo koncertus į knygelę, neturiu interneto telefone, neturiu vadybininko. Gyvenant Lietuvoje, vadybininkas visiškai nereikalingas.

Žinoma, smagu, kai kažkas už tave viską sureguliuoja, bet man įdomiau toje veikloje dalyvauti pačiai. Man nereikia vadybininkų, nes taip yra paprasčiau. Daugumą aš pažįstu, su manimi sveikinasi apšvietėjai, garso režisieriai, su kuriais dirbame jau 20–30 metų.

– Vilniuje – renginių perteklius, kai kas sako, kad tai lyg renesansas. Ką apie tai manote?

– Man patinka ta renginių gausa. Prisimenu vienus metus, kai gruodžio mėnesį buvau Stokholme ir man pasakė, kad miestas po Kalėdų būna lyg miręs, nevyksta jokie renginiai, visi atostogauja. Tuomet pagalvojau, kad man labai smagu šurmulys ir dūzgesys.

Tačiau kalbant apie Lietuvą, yra vienas „bet“. Vyrauja perdėti kraštutinumai. Jei kažkas mylimas, tai mylimas visų ir bet kokiu atveju. Juntamas tas bandos jausmas. Rengiama daug gerų koncertų, atvyksta fantastiški atlikėjai, bet kai kuri iš jų neišreklamuojami.

Tai organizatorių problema. Nesigilinu į tą virtuvę, man tai sunku suprasti. Tačiau matau, kad yra daug kičo. Net lietuviškuose spektakliuose, kurių neįvardysiu, viskas taip išreklamuojama, kad surenkamos pilnos salės, daromi papildomi spektakliai, nors jokios meninės vertės jie neturi.

Anot jo, su amžiumi žmonės nori kuo mažiau atsakomybės: „Jie turi kitų atsakomybių, kurios spaudžia prie žemės. Kalbant apie muziką, daug kas nori nebent atsipalaiduoti, gerai praleisti laiką ir pagroti su draugais.“

– Ar vasara muzikantams – įtemptas metas?

– Gana įtemptas. Pastaruoju metu yra nemažai veiklos, bet ta įtampa tokia maloni. Vis tiek koncertas, kaip užsiėmimas, juk ne duobės kasimas. Koncertas toks įkvepiantis, pilnas emocijų, kelionių, naujų žmonių. Tačiau taip, kažkokia įtampa tame egzistuoja.

– Ar galima sakyti, kad T. Augustinas ir yra „Baltasis kiras“? Ar tai bendras visų grupės narių vardiklis?

– Pastebiu, kad žmonės dažnai sieja pavadinimą su manimi. Pagalvojau, kad pavadinimas yra tas raktinis žodis, gražu, jei viską, kas daroma, galima būtų susieti su vienu pavadinimu. Nors jų galima būtų prikurti daugiau.

– Kaip toks pavadinimas atsirado?

– Iš tiesų, pavadinimą mes nukopijavome, o ne sugalvojome. Tačiau, galima sakyti, kad jis pats atėjo pas mus. Buvo tokia situacija, kad vieną vasaros dieną Vidmantas Aškinis man paskambino ir pasakė – ar nori su manimi nuvažiuoti į „Akropolį“, man reikia įsigyti kuprinę, dviese bus smagiau. Taigi mes su Vidu ten nuvažiavome ir „Maximoje“ radome gražią, nebrangią kuprinę. Tai buvo „Baltojo kiro“ kuprinė.

– Ar ten buvo nupieštas baltas kiras?

– Ne, ten buvo taip užrašyta. Pasirodo, buvo tokia lietuvių kompanija, kuri gamino kuprines, krepšius ir pan.

– Taigi visai įmanoma, kad galėjote pasivadinti „Utenos trikotažu“ ar „Audimu“?

– Ne, vis tiek taip susiklostė, kad paėmėme tą kuprinę negalvodami apie pavadinimą. Net nieko neįtardami grodavome, vėliau sumanėme, kad vasarą reikia išeiti į gatvę. Pasiimdavome akustinius instrumentus ir grodavome

Galiausiai, į savo renginius mus pradėjo kviesti Vilniaus universiteto studentai, pirmiausia – filologai. Jie mus pastebėjo, nes grodavome įvairiose kultūrinėse vietose Vilniaus senamiestyje.   

– Ką grodavote?

– Tai, kas vėliau išsivystė į pirmąjį albumą – savo kūrybą ir improvizaciją. Kurį laiką paimprovizavę vienoje miesto vietoje, eidavome į kitą ir vėl iš naujo improvizuodavome. Bet kai kas išlikdavo – žodžiai, eilutės, struktūra. Per kelias savaites išsirutuliodavo kūrinai, kuriuose niekam tikusios eilutės būdavo pamirštos, o prasmingos – laisva valia paleistos į „eterį“. Taigi išlikdavo tik geriausi kūriniai, taip susiformavo pirmas albumas.

– Kaip išmokote groti tiek instrumentų?

– Manau, kad prie to prisidėjo visi draugai, su kuriais teko groti. Kurdami savo muzikinę dėlionę mes mokydavomės, keisdavomės instrumentais. Kadangi daug laiko praleisdavome kartu, kažko išmokdavome.

Labai geras ir universalus instrumentas yra smuikas. Prisimenu, kaip mama nuvedė mane į Panevėžio muzikos mokyklą ir paklausė, kuo norėčiau groti. Sakiau, kad būgnais. Tačiau ten nebuvo būgnų klasės ir mama parodė į smuiką. Pasakiau, kad gerai, jis tiks.

– Kiek metų mokėtės juo groti?

– Smuiku pragrojau 11 metų. Buvo privalomas ir orkestras, ir solfedis, ir muzikos literatūra. Kai jau Vilniuje ėmiau groti gitara, jaučiau, kad po smuiko pirštai labai klauso. Man buvo lengviau nei bendraamžiams, nelankiusiems muzikos mokyklos.

– Dalyvavote daugybėje įvairių projektų, grupių ir pan. Buvo ir „Arklio galia“, dabar egzistuojanti be jūsų. Kiek iš viso buvo kolektyvų, kuriuose teko dalyvauti?

– Buvo nemažai. Įtariu, kad gali būti kokie 23–25 kolektyvai. Mes eksperimentavome, ieškojome, per daug nieko nesitikėdami, tiesiog susipažindami. Manau, kad su visais muzikantais ir žmonėmis, kurie buvo nusiteikę muzikuoti, kurie nuoširdžiai prisidėdavo, mes kartu tapydavome. Kiekvienas muzikantas turi savo spalvą, nuotaiką, taip tapydavome vieną paveikslą. Albumų nutapėme mažiau, bet gal daugiau nei dešimt. Vien su „Arklio galia“ išleidome kokius 5–6.

– Kiek veikiančių narių dabar turi „Baltasis kiras“?

– Šiuo metu aktyvių yra apie 17, iki 20.

– Ar būna koncertų, kai jie visi groja vienu metu?

– Ne, tai būtų sudėtinga įgyvendinti.

– Jūs esate tas kūrybinis variklis?

– Pastaruoju metu taip. Jaučiu, kad su amžiumi žmonės nori kuo mažiau atsakomybės. Jie turi kitų atsakomybių, kurios spaudžia prie žemės. Kalbant apie muziką, daug kas nori nebent atsipalaiduoti, gerai praleisti laiką ir pagroti su draugais. Jaučiu, kad seniau buvo didesnis bendras indėlis, kai visi dalyvaudavo ir duodavo kiek galėdavo – ir tekstus, ir muziką. Dabar visi labiau to tikisi iš manęs.

Sukritikuotas teisingai

Protesto kultūros Lietuvoje nėra – ne tik muzikos, bet ir literatūros srityje, sako J. Žilinskas. Kaip teigia jis, jei reikėtų išskirti protesto simbolį lietuvių literatūroje, tai galėtų būti nebent Liudas Vasaris: „Kitose tautose rastume daugiau tokių simbolių, ypač kultūrose, kur drąsiai kalbama apie socialinius dalykus. Dažnai sakoma, kad bitnikų karta – protesto kultūra. Taip pat ir Erichas Maria Remarque`as. Mes turime refleksijos, gilaus liūdesio literatūrą. Kalbant apie muziką, neturime gerų protesto dainų, atmetus Sąjūdžio laikus.“

D. Puslys, paklaustas, kas gali būti laikomas Lietuvos kultūros protesto vedliu, tikina, kad sunku tai pasakyti. „Kai prieš kurį laiką, krizės metu prie Seimo vyko didysis protestas, buvo tokia Tomo Sinickio daina „Dek, parlamente“. Iš interneto ji dingo gan greitai. Manau, kad neseniai vykęs koncertas „Laisvė rokenrolui“ kai kurių buvo sukritikuotas teisingai. Jei tai rokenrolas, jo nereikia iš nieko atsiimti“, – tvirtina pašnekovas.

J. Žilinskas teigia prisiminęs sovietiniais metais rengtus vadinamuosius politinės dainos konkursus: „Tos dainos buvo lyg užsakomosios, tačiau kai kurie atlikėjai per jas sugebėdavo perduoti ir lietuvišką žinutę. Tai ir buvo protestas. Šiais laikais man susidaro įspūdis, kad žmonės galvoja, jog protestuoti galima prieš ką nors labai didelio. Jie nepagalvoja, kad protestas gali būti ir prieš labai siauras sritis, kurios gali būti svarbios kiekvienam atskirai.“

Pasak D. Puslio, anksčiau protestas buvo vien dainavimas laisvai, nereikėjo sukurti ypatingo teksto. „Dabar, kai galima kalbėti laisvai, atsiranda klausimas dėl turinio. Viešajame diskurse dažnai juntama nuostata nepolitikuoti. Tačiau, jei tai viešas gyvenimas, mes susirinkome dalytis ne asmeniniais prisiminimais ar tuo, kokį receptą radome, o spręsti problemų, kalbėtis, nesutarti ir diskutuoti“, – aiškina pašnekovas.

Dabar daug atlikėjų, dainuojančių angliškai, o taip labai sunku reikšti kažkokį lietuvišką protestą.

Kaip sako D. Puslys, svarbus dalykas yra bendro raštingumo stygius: „Kai turi didelį priešą, yra kažkoks didis blogis, kalbėti paprasta ir aišku. Šiandienos reikalus suprasti gerokai sunkiau. Prasideda laviravimas ant plono lyno tarp esminės protesto dainos ir infantilumo, be pasiūlymo, alternatyvos, kur – vien tik vaikiškas maištas.“

Intelektualų trūkumas

Paklaustas, ar vaikai rusų ir lenkų mokyklose neranda, į ką lygiuotis muzikoje (didžioji jų dalis klausosi „Russkoje radio“), J. Žilinskas teigia, kad kiekvieną idėją reikia sugebėti perduoti. „Kai augau, klausiausi itališkos popmuzikos. Ne todėl, kad ji man labai patiktų – tiesiog ji visur skambėjo. Taigi daug nulemia aplinka. Būtina veikti, nes, jei norisi nunešti žinią, reikia tapti žinianešiu“, – aiškina pašnekovas.

Kalbėdamas apie mokyklas, D. Puslys teigia, kad viena iš problemų – kai kurių dalykų, pavyzdžiui, muzikos, dėstymas: „Yra rimtais laikomi dalykai ir tie, per kuriuos galima paruošti namų darbus ar palošti kortomis. Muzika šiuo atveju yra vienas pastarųjų. Galbūt per ją derėtų ne mokyti dainuoti, o padėti atsirinkti, kas yra gerai, kad ir šiuolaikinės popkultūros kontekste. Kartais mokiniams Justinas Bieberis mažai kuo skiriasi nuo kokio nors rokerio. O jų muzikos vertinimas – arba gerai „duoda“, arba blogai.“

D. Puslys tvirtina suprantantis, kodėl dauguma vyresnės kartos žmonių klausosi rusiškos muzikos. „Nes ir mano tėvų karta jos klauso. Tiesiog jie supranta rusiškai, o angliškai nemoka. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas, kokios būtent rusiškos muzikos klauso – kodėl ne tos, kuri aktualizuoja tam tikras problemas. Ko gero, taip yra todėl, kad muzika priimama kaip atsipalaidavimas, ji turi būti lengva, neprovokuojanti, neverčianti mąstyti“, – aiškina pašnekovas.

J. Žilinskas įsitikinęs, kad yra mažai prodiuserių, galvojančių ne tik apie tai, kaip susižerti kuo daugiau pinigų: „Čia jau kalbame apie tai, kad mūsų visuomenė maža. Mąstant dar giliau, manau, kad problema tai, jog nesame miesto, kolektyvinė visuomenė – gyvename savo kaimuose, sodybose, užmiesčiuose, nesivienijame į grupes dėl bendro tikslo.“

Pasak J. Žilinsko, muzikos srityje trūksta intelektualų. „Yra tarsi kažkokia duobė tarp Sąjūdžio kartos ir naujosios. Paminėsiu dar vieną problemą, ji kai kuriems gali ir nepatikti. Tai susiję su kalba. Dabar daug atlikėjų, dainuojančių angliškai, o taip labai sunku reikšti kažkokį lietuvišką protestą“, – įsitikinęs pašnekovas.

Anot jo, norint išpopuliarėti kitose šalyse, pirmiausia reikia turėti produktą – kai kurie nišiniai lietuvių atlikėjai rengia turus ir džiugina užsienio gerbėjus.

– Kaip nusakyti, kas yra popmuzika?

– Yra skirtumas tarp populiariosios muzikos ir popmuzikos. Dažnai popmuzika vadinama ta, kuri pasiekiama masėms, tai galioja ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Populiarioji muzika apima ir nišinius žanrus, tai gali būti ir folk muzika, ir vokiečių šlageriai. Popkultūrą galima įvertinti globaliai.  

2006–2007 m. buvo įkurtas Muzikos eksporto biuras, arba Muzikos informavimo centras. Jau daugiau nei dešimt metų stebiu, kas vyksta, kaip viskas keičiasi. Galima matyti, kurie atlikėjai važiuoja į muzikos parodas ir pan.

– Kaip Lietuva atrodo pasauliniame kontekste?

– Šnekame apie lietuvišką popmuzikos industriją, bet informacijos apie tai, kaip ji sudaryta, kokia ji yra, kokios įmonės vyrauja, kokie atlikėjai, kaip jie siejasi vienas su kitu, nėra. Tačiau visa struktūra yra įdomi – kas su kuo bendrauja, kokie pagrindiniai rinkos dalyviai ir pan.

Struktūra lyg ir aiški, spaudoje, medijose matomi pagrindiniai žaidėjai. Mano magistrinio darbo problema buvo tai, kur glūdi to neišėjimo į platesnę rinką, priežastis. Pirmiausia, norint „prasimušti“, reikia turėti produktą. Yra nišinių atlikėjų, kurie džiugina gerbėjus kitose šalyse, rengia turus, džiaugiasi. Jų yra maža grupelė.

– Ir mes patys dažnai jų nežinome.

– Tai jau kitas dalykas – medijų pralaidumas, formatas, neformatas. Pradėjus gilintis atrodo, kad atlikėjų ir daug, ir mažai vienu metu. Pastebėjau, kad susikuria mažos leidybinės grupės. Pavyzdžiui, „Garbanotas bosistas“ veikia savo erdvėje, turi kontaktus ir dirba.

– Ko reikia, kad apie kurį nors popmuzikos vardą sužinotų platesnė auditorija?

– Reikia atlikėjo arba kelis atlikėjus globojančios leidybinės kompanijos strategijos, kaip ir kas bus daroma. Tačiau galimybių yra ir nepriklausant leidybinei kompanijai. Pavyzdžiui, atlikėja GJan, kiek girdėjau, pasirašė sutartį Bulgarijoje, jos muzika skambėjo vokiškoje reklamoje.

– Tačiau paprastesnis būdas – priklausyti leidybinei kompanijai?

– Nežinau, ar tai paprastesnis, ar sunkesnis kelias, tai diskutuotina. Svarbu, kaip atlikėjai sutaria su leidybos įmonės viršininkais, kokias dainas nori leisti, ar sutampa požiūriai, ar nori plėstis kartu. Kyla klausimas, kur plėstis? Pavyzdžiui, mes norime, kad muzika skambėtų Anglijoje. Tiesa yra seniai žinoma – važiuoti ir dirbti ten.

Kartais atrodo, kad žiūrime į užsienio rinką, bet nežinome, kaip ir kas yra pas mus.

Tačiau norint eiti kitur, reikia apsikuopti savo šalyje. Turiu omenyje, kad nešvara gali vyrauti atlikėjų, kurie Lietuvoje nėra populiarūs, mintyse. Užsienyje žiūrima, kokią bazę atlikėjas turi savo šalyje, ar apsimoka į jį investuoti. Tas investavimas taip pat yra dalinis, nes kiekvienas nori įdėti kuo mažiau pinigų ir gauti gerą rezultatą. Taigi pirmiausia Lietuvos atlikėjai turėtų būti žinomi čia, turėti savo gerbėjų ratą, tik tada eiti toliau. 

– Savo magistro darbe apie muziką rašote, kad 80 proc. pasaulinės muzikos rinkos – kelių stambių kompanijų rankose.

– Galima taip sakyti. Yra monopolija ir apie 80 proc. to, ką girdime, priklauso pagrindinėms įmonėms, jos Amerikoje. Žinoma, kuo didesnė kompanija, tuo sunkiau ją restruktūrizuoti, prisitaikyti prie pokyčių. Tačiau yra tik 20 proc. nepriklausomų atlikėjų ar įmonių.

– Kaip pasiskirsčiusi muzikos rinka Lietuvoje?

– Reikia pasakyti, kad Lietuvos rinka taip pat segmentuota. Veiksmas dažniausiai vyksta Vilniuje. Tai normalu, nes čia didesnė perkamoji galia, rengiami koncertai. Nepriklausomos ar sąlyginai nepriklausomos įmonės turi daugiau ryšių, gali išpopuliarinti atlikėją. Žmonių įdirbis taip pat turi įtakos. Kalbant apie Lietuvą ir tokias įmones, jų nėra daug. Kartais atrodo, kad žiūrime į užsienio rinką, bet nežinome, kaip ir kas yra pas mus.

– Kiek metų gyvuoja grupė „Arbata“?

– Šią vasarą, birželio mėnesį, grupei sukaks 16 metų.

– Jūsų vinilinė plokštelė vadinasi „15+-1“. Ar tai galima pavadinti grupės veiklos retrospektyva?

– Jūs teisus, tačiau mes visada stengiamės, kad žinutė būtų koduota. Todėl pavadinime – plius minus vieneri metai. Sunku atsekti pradžią. Grupės pavadinimas atsirado kai sėdėjome po vieno koncerto pas draugus ir gurkšnojome arbatą. Draugas uždainavo „Foje“ dainą „Arbata“ ir mums tiesiog ėmė bėgti ašaros. Pasakėme, kad taip ir vadinsimės – „Arbata“.

– Kaip atsirado grupė?  

– Atsiradimo formulė – kaip ir daugumos muzikantų. Mokykloje turėjome draugų grupę, klausėmės panašios muzikos. Tai dar buvo tarybiniai metai, mes pionieriai, tačiau maištavome. Mūsų muzikavimas apsiribojo tuo, kad ateidavome į namus, įsijungdavome juostinį magnetofoną, klausydavome AC/DC ir šokinėdavome. Buvo ir daug rusiško roko, bet galbūt todėl, kad augau Naujoje Vilnioje.

– Ką tuo metu reiškė augti priemiestyje?

– Kai gyveni, neakcentuoji, kokioje aplinkoje gyveni. Tik bėgant metams pradedi analizuoti. Tada tik gyvenai ir tiek, matei, kur eina dauguma. Aš visada sugebėdavau mintimis atsiriboti, mano draugų ratas galbūt atrodė kiek grėsmingas, nešiodavome praplėšytus marškinius.

– Kaip iš žmogaus, užaugusio nesaugiame priemiestyje, susiformavo lyriškas kūrėjas?

– Pirmosios „Arbatos“ dainos buvo gana agresyvios. Tačiau laikas viską atrenka. Nors per koncertus klausytojai labiau „suvalgydavo“ agresyvesnes dainas, buvo ir lyrinių dainų, kurios labiau prigijo. Beje, mes rašėme ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Matyt, įtakos tam turėjo Naujoji Vilnia.

– Kalbinė aplinka turėjo jums įtakos?

– Taip, dėl to puikiai moku rusų kalbą. Turėjau labai gerus rusų literatūros mokytojus. Mokytojai sakydavo – kas jūs per išsilavinę žmonės, jei neskaitėte Fiodoro Dostojevskio ar Levo Tolstojaus. Ir nutikdavo taip, kad visą vasarą rusų kalba skaitai, pavyzdžiui, „Karą ir taiką“. Tačiau įtaką padarė viskas – ir draugai, ir klausyta muzika, ir t. t

– Kada prasidėjo jūsų pirmieji koncertai?

– Dar mokykloje. Aš vienintelis nemokėjau groti. Iki šiol manau, kad nemoku groti gitara. Mano grojimas paprastas, jo pakanka ritminei daliai palaikyti. Tačiau kažkam grupėje reikėjo rašyti dainas ir jas dainuoti, o tai man puikiai sekėsi.

– O kada prasidėjo vieši koncertai už mokyklos ribų?

– Pirmasis koncertas, už kurį gavome šiek tiek pinigų, įvyko kavinėje „Balti drambliai“. Tai buvo 2001 m., kavinė buvo ką tik atsidariusi. Žmonės, kurie ten buvo, sakė, kad viskas skambėjo labai įdomiai.

– Kodėl dabar išleidžiate vinilinę plokštelę? Ar jus veikia akivaizdi vinilo mada, ar tai sena svajonė?

– Tame, ką paminėjote, yra krislelis tiesos. Pirmiausia, kiekvienas albumas muzikantui yra nueito etapo įrėminimas. Vinilinę plokštelę išleisti labai sudėtinga. Tai ne komercinis produktas, kai žinai, kad jis atsipirks. Šios plokštelės tiražas – 300. Galima tikėtis jį išparduoti.

– Esate gavęs pasiūlymų dalyvauti įvairiuose televizijos projektuose, realybės šou ir pan. Kodėl ten nedalyvaujate?

– Tokie projektai neturi kūrybinės vertės. Tai labiau sporto varžybos – muzika tampa sportu, ją vertina pagal kažkokius neaiškius kriterijus, sako, kas gerai, o kas blogai. Dar tai primena klounadą, kurioje svarbu, kas daugiau fokusų parodys. Kalbant apie realybės šou, dažniausiai jie ugdo turinčius mažai kūrybinio potencialo.

– Tai atlikėjiška kultūra, ne kūrybinė.

– Būtent, atlikėjiška. Tuos kvietimus į projektus puikiai prisimenu. Man paskambindavo ir sakydavo, kad yra penki tūkstančiai norinčių dalyvauti, tačiau galiu ateiti be jokių konkursų. Aš atsakydavau – mielai ateisiu ir pagrosiu, bet nesėdėsiu ir nerodysiu savo užpakalio. Aš to niekada nenorėjau ir nenoriu.

Kai pamatau atlikėją, kuriam svarbiausia išpopuliarėti, jis siekia to visai būdais, o paklaustas, ką padainuos, atsako, kad bet ką, aš netikiu, kad jis dainuoja man. O aš noriu tikro dalyko.

– Dirbate su vaikais, turinčiais įvairių protinių sutrikimų. Kaip pasirinkote tokį darbą?

– Su vaikais dirbu apie 14 metų. Esu baigęs socialinės pedagogikos studijas, mano magistras – specialioji pedagogika. Dirbi tai, ką sugebi geriausiai, o geriausia dirbti ten, kur matai daugiausia prasmės.

– Ar toks darbas nėra sunkus, slegiantis? Kokios emocijos jus lydi?

– Lydi tokios pačios emocijos, kaip ir kitus. Kartais būnu pavargęs, noriu kur nors ištrūkti. Žmones, su kuriais dirbu, visuomenė gal ir atstumia, tačiau man visada buvo artimi dalykai, kurie nėra priimtini visiems. Tokiame darbe gali padaryti kažką gero savo buvimu. Nereikia nei akcijų, nei atrakcijų.

– Man labiausiai patinka tai, kad nesiafišuojate, nors su vaikais dirbate jau 14 metų. Kai kurie padaro vieną koncertą per 14 metų ir išsireklamuoja taip, lyg būtų išsivalę karmą tūkstančiui metų į priekį.

– Greičiausiai, kiekvienas mes skirtas skirtingiems dalykams. Pasakysiu vieno garsaus aktoriaus ir režisieriaus mintį, kai jo paklausė, kaip jam taip pasisekė. Jis atsakė – tiesiog taip yra, tu kažką darai neanalizuodamas, ir tiek. Kiekvienas mes darome tiek, kiek mums duota, nereikia sureikšminti.

Anot kompozitoriaus Vytauto Leistrumo, jei kritikas mato scenografiją, vaidybą ir režisūrą, turėtų išgirsti ir muziką.

Muzika teatrui gimsta dvejopai

Yra nemažai muzikos, skambančios teatre, bet parašytos su teatru nesusijusių žmonių, sako I. Juzokas. Anot jo, kalbant apie šiuolaikinį kompozitorių, pageidautina, kad šis turėtų  šiokį tokį suvokimą apie teatrą – tai, kas yra aktorius, režisierius.

Kalbėdamas apie tai, kaip pats pradėjo kurti muziką spektakliams, I. Juzokas teigia šioje srityje atsidūręs atsitiktinai: „Gal 2006 m. pradėjau nuo kino muzikos. Vyko toks trumpametražių filmų festivalis AXX, sukūriau garso takelį filmui „Ostija“. Jis net buvo nominuotas už geriausią garso takelį. Tuo metu studijavau kontraboso klasėje ir kartą su režisieriumi Dainiumi Kazlausku pradėjome kalbėti apie muziką spektakliui „Duetai“. Šiam spektakliui ir parašiau muziką.“

V. Leistrumas, paklaustas, kaip rašoma muzika teatrui, tikina, kad tai gali vykti įvairiai. „Mano muzika gimsta dvejopai. Arba ji suskamba mano galvoje, arba atsiranda iš po pirštų, atsisėdus prie instrumento – violončelės, pianino, sintezatoriaus. Arba jau atsinešu muziką ir tiesiog prie instrumento ją išpildau, arba atsisėdu ir ji atsiranda“, – aiškina pašnekovas.

Pasak V. Leistrumo, yra žmonių ar grupių, išleidžiančių vieną albumą ar hitą, su kuo viskas ir pasibaigia. Tačiau yra ir kita dalis žmonių, kuriančių daug stebėtinai geros muzikos: „Galvoju, kaip atsiranda daug gerų kūrinių. Manau, kad jei kiekvieną dieną eskizuoji, groji viską, bet kokius žanrus, atsiranda bagažas, iš kurio, reikalui esant, gali kažką išsitraukti. Taip miklinasi ranka, galva ir, jei galima taip pavadinti, atsiveria kažkokia čakra.“

Išryškina užkoduotą informaciją

V. Leistrumo teigimu, muzikos kompozitoriui dažnai paskambina režisierius, jau turintis spektaklio medžiagą, vietą, kurioje jį statys, finansavimą ir numatytą datą. „Kiekvienas kompozitorius kuria tam tikro kolorito, nuotaikos ar savito stiliaus muziką. Režisierius, norėdamas vienokio ar kitokio efekto, tą kompozitorių ir pasikviečia“, – pasakoja pašnekovas.

Kritikas turėtų išgirsti muziką. Jei jis mato scenografiją, vaidybą, režisūrą, tai tikriausiai girdi ir muziką.

Paklaustas, ar Lietuvoje vyrauja konkurencija, V. Leistrumas tikina, kad čia nėra daug žmonių, tad ir kuriančių nėra itin daug: „Manau, kad su visais galima būtų pasisveikinti. Tačiau yra žmonių, kuriančių muziką. Kai pats susitinku su režisieriumi, klausiu, kokios muzikos jam reikia, kokią funkciją ji atliks. Pats būdamas aktorius, teatro žmogus, stengiuosi padėti, būti partneriu, per muziką suteikti pagrindą aktoriui, ant kurio jis galėtų vaikščioti.“

I. Juzoko manymu, kiekvieno teatro kompozitoriaus patirtis kitokia. „Tačiau pradžia dažniausiai būna dialogas su režisieriumi. Tai negali būti vieno žmogaus kūrinys, jokiu būdu. Režisierius pristato, ką nori pasakyti, kaip atrodys spektaklis, kokios bus scenografijos idėjos ir pan. Jis suteikia užuominas, kaip atrodys jau pastatytas spektaklis“, – teigia pašnekovas.

Kaip priduria I. Juzokas, svarbi yra ir spektaklio pjesė: „Visada skaitoma pjesė, net ne vieną kartą, nes joje – daug kodų. Pjesėje užkoduota daug informacijos, kurią galima, o kartais ir reikia, išryškinti muzikos pagalba. Dažnai jau po pirmojo dialogo su režisieriumi, vadovaujantis rašytiniais dokumentais arba intuicija, gimsta pirmoji tema.“

Kartais, kaip pasakoja pašnekovas, režisierius prašo kompozitoriaus atsiųsti bent muzikos eskizą. „Kai viską pasinešioju mintyse, pabrandinu ir išleidžiu eskizą, nusiunčiu jį elektroniniu paštu režisieriui. Dažniausiai ir neprašaunu. Dažnai režisieriai turi savo mėgstamus kompozitorius, tad pastarieji ir nesuklysta“, – tikina I. Juzokas.

Trūksta muzikos kritikos

Pasak I. Juzoko, muzika spektakliui priklauso nuo jo pastatymo: „Jei režisierius stato Antoną Čechovą taip, kaip tai daryta XX a. pradžioje, tai turi atitikti ir muzika. Ne viskas turi būti atlikta kontrasto principu, kartais reikia eiti koja kojon.“

Paklaustas, ar klausosi kitų teatro kompozitorių kūrybos, V. Leistrumas tikina su I. Juzoku dirbantis toje pačioje studijoje. „Kartais Ignas pristato man muziką, skirtą vieno ar kito spektaklio finalui, kuriame rodomas graudus atsisveikinimas ir pan. Paklausau tos muzikos, o pats tuo metu kuriu elektroninę muziką „Raudonkepuraitei“, epizodui, kur Raudonkepuraitė linksmai susitinka su vilku. Tad kažkaip pasinaudoti kita muzika nėra šansų“, – aiškina pašnekovas.

I. Juzokas tvirtina, kad nėra perskaitęs nė vieno profesionalaus kritinio straipsnio, kuriame būtų apžvelgta spektaklio muzika: „Žmogus neprivalo būti muzikologas, užtektų, jei teatrologai būtų pakankamai muzikalūs. Jie juk jaučia ir girdi muziką.“

V. Leistrumas priduria, kad 2016 m. sukūrė muziką maždaug septyniems spektakliams, tačiau skaitytuose straipsniuose tai paminėta nebuvo. „Kritikas turėtų išgirsti muziką. Jei jis mato scenografiją, vaidybą, režisūrą, tai tikriausiai girdi ir muziką. Girdi, bet nerašo“, – sako pašnekovas.