Nors norisi nugalėti visas vaiko traumas, kartais tai sunku, nes įvaikinami vaikai – labai nelaimingi, LRT RADIJUI sako psichologė, paramos vaikams centro steigėja Erna Petkutė.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vyriausioji specialistė Giedrė Mikalauskienė teigia, kad įvaikinimas – ilgas procesas, sudarytas iš kelių etapų, tad impulsyviai to padaryti tikrai nepavyks.

– Kaip vaikai tampa tais, kuriuos galima įvaikinti?

G. Mikalauskienė: Kad vaikas būtų įvaikintas, jis privalo turėti galimo įvaikinti vaiko statusą. Šį statusą vaikas įgyja, kai jo biologiniams tėvams neterminuotai apribojama valdžia, arba jie būna mirę, ar patys patvirtina sutikimą leisti įvaikinti savo vaiką ir pan.

– Kiek Lietuvoje šiuo metu vaikų, kurie gali būti įvaikinti?

G. Mikalauskienė: Svarbu pasakyti, kad ne visi vaikai, gyvenantys globos įstaigose, turi galimų įvaikinti vaikų statusą. Šiandien įstaigose globojami maždaug 3 tūkst. vaikų, bet tik 600 iš jų galima įvaikinti. Tai lemia daug sąlygų. Vieni vaikai turi pernelyg glaudžius santykius su artimaisiais, bet artimieji jais nesirūpina. Yra ir vaikų, kurie nesutinka būti įvaikinti, ypač jei turi vyresnių brolių ir seserų. Vaiko nuomonės paisoma ir klausoma, tik jis turi būti galintis išreikšti savo nuomonę.

– Ką turėtų žinoti žmonės, norintys įvaikinti vaiką?

E. Petkutė: Man pačiai įvaikinimo procesas truko devynis mėnesius, bet kitiems gali užtrukti ir dešimt metų. Reikia laiko prisiruošti turėti vaiką, nuspręsti, ar norisi įvaikinti kūdikį, ar vyresnį vaiką. Patarčiau nesielgti impulsyviai, nepulti įvaikinti vos šovus minčiai į galvą. Reikia pasikalbėti su savimi, artimaisiais. Džiugu, kad Lietuvoje galiojantis įstatymas lankstus ir įvaikinti gali ir vieniši ar išsiskyrę žmonės. Manau, kad tai pažangu.

– O gal kartais galima pasielgti impulsyviai? Ar įstatymai ir procedūra nuo to apsaugo?

G. Mikalauskienė: Impulsyviai to padaryti tikrai nepavyks, nes procedūra nėra trumpa, ji susideda iš kelių etapų. Asmuo, sumanęs įvaikinti vaiką, turi kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, kur atliekamas pradinis įvertinimas.

Tai reiškia, kad kai asmuo pateikia reikiamus dokumentus, vaiko teisių apsaugos specialistai įvertina, ar jis atitinka tam tikrus keliamus reikalavimus. Vertinama žmogaus sveikatos būklė, teistumas, bausmės, susijusios su vaiko teisių pažeidimais, administracinės baudos, amžius. Jei viskas tinka, prasideda antrasis etapas, asmuo lanko mokymus. Kalbant apie pajamas, nėra nustatyta konkreti suma, kiek šeima ar vienas asmuo turi uždirbti. Vertinama tai, ar įvaikintas vaikas bus išlaikomas, jo poreikiai – patenkinti.

Įsivaizduojama, kad iš vaiko, kurį įvaikini, gali sukurti tokį pat žmogų, koks esi pats. Tačiau ne visada viskas išsipildo.

E. Petkutė: Visų svarbiausia – kad tėvai suprastų savo lūkesčių ribas. Įsivaizduojama, kad iš vaiko, kurį įvaikini, gali sukurti tokį pat žmogų, koks esi pats. Tačiau ne visada viskas išsipildo. Bet kokiu atveju reikia daryti geriausia, ką galima, kad vaikas atskleistų savo maksimalias galimybes, kitaip globėjų ar įtėvių laukia nusivylimai.

Įvaikinantys žmonės galvoja, kad, suteikę vaikui šeimą ir namus, jie nugalės visas traumas, palikimą, apleistumą. Tačiau laimingų vaikų niekas neįvaikina, mes įvaikiname nelaimingus vaikus. Tai gali būti kūdikis, kurio mama nepasiėmė iš gimdymo namų. Šis kūdikis turi išlikusius randus ir didžiausias įtėvių darbas – randus apgydyti. Bet nebus taip, kad randų nebeliks. Todėl labai svarbu kontroliuoti savo lūkesčius.

– Kam reikia nusiteikti, ruoštis?

E. Petkutė: Visoms galimoms situacijoms niekada nepasiruoši. Manau, kad mes klaidingai galvojame, jog įvaikinami kūdikiai neturi atminties ar patirties. Čia mūsų žinios per siauros ir nepažangios. Neuromokslas įrodė, kad bet kokia patirtis susispaudžia  neuronų lygmenyje, daug nulemia smegenų medžiagų apykaita. Todėl ir kūdikiai tam tikra prasme gali viską atsiminti. Ankstyvoji patirtis veikia jų charakterį, temperamentą, gebėjimą pakelti sunkumus.

Tačiau to nereikia bijoti, nes smegenys yra plastiškos, jos prisitaiko. Įvaikintas vaikas gali daug pasiekti įtėvių šeimoje, jis gali išsigydyti traumas, išmokti reguliuoti per didelį judrumą, greitumą, kartais – drovumą ir kt. Žmogaus raida sudaryta iš kelių etapų ir kiekviename galima tam tikrus dalykus pakeisti.

Žmonės vis labiau tai supranta. Amerikiečių bendruomenėje visiškai natūralu, kad šeimoje auga ir biologiniai, ir įvaikinti vaikai. Gali būti penki vaikai, iš kurių vienas ar du įvaikinti, o kiti – biologiniai. Tai pažangus požiūris ir man atrodo, jis ateina ir į Lietuvą.

– Kokie mitai lydi įvaikinimą?

E. Petkutė: Baiminamasi sužinojus, kad vaiko tėvai turi priklausomybių, taip pat bijoma dėl raidos sutrikimų. Gajus mitas, kad vaikas būtinai norės grįžti pas biologinius tėvus, ypač jei kils konfliktai su įtėviais.

Dar viena problema, kad įtėviai kartais galvoja, kad nesusitvarkys ir nepajėgs. Kartais globėjai vaikų po kurio laiko atsisako – nuo to globotiniai labai nukenčia. Reikia žinoti, kad įtėviai ir globėjai gali lankyti grupes, kuriose aptariamos problemos. Galimybės susitvarkyti tikrai yra.

– Taigi sakote, kad mitais tikėti neverta?

E. Petkutė: Čia prasideda subtilūs dalykai. Kai prasideda problemos, tėvai dažnai tai priskiria paveldimumui, blogiems genams, prastai buvusiai vaiko šeimai ir pan. Svarbu ne tai, kaip vaikas tam tikru metu elgiasi, o tai, kaip mums pavyksta suprasti vaiko elgesį, pakelti tai ir sukontroliuoti. Pavyzdžiui, paauglystėje visko suvaldyti negalima, bet negalima ir tiesiog atkentėti, kol vaikas impulsyviai viską bando.

Kai ką reikia toleruoti, bet svarbu turėti aiškias ribas. Dar reikia žinoti, kad paauglystė – pereinamasis laikas. Beje, kartais globojami ir įvaikinti vaikai savo psichologinę brandą pasiekia kiek vėliau. Jų prisitaikymas, rezultatai, intelektas atsiskleidžia kelis metus vėliau nei kitų. Sulaukus to meto jie tampa visiškai panašūs į mus.

Anot jos, intuityvų valgymą propaguojantys žmonės renkasi maistą, kuris ir skanus, ir reikalingas kūnui – netiesa, kad jei leis sau viską, žmogus valgys tik picas ir mėsainius.

– Galima pamanyti, kad intuityvus valgymas žalingas, kad valgoma norint prastumti laiką, pagerinti nuotaiką. Kaip yra iš tikrųjų?

– Tai, ką paminėjote apie nuotaiką ir laiko prastūmimą, – emocinis valgymas. Intuityvus valgymas su emociniu siejasi nebent tiek, kad stengiamasi neslopinti emocijų maistu. Intuityvus valgymas skatina remtis žmogų savo kūno pojūčiais, valgyti tada, kai žmogus jaučiasi alkanas ir nustoti tada, kai jaučiasi sotus.

Svarbus dalykas, būdingas intuityviam valgymui, – leisti sau valgyti viską, ko norisi. Tai labai svarbu žmonėms, kurie riboja save. Kai žmonės išgirsta, kad reikia valgyti tai, ko norisi, juos apima nerimas. Manoma, kad taip tik didės svoris.

Intuityvus valgymas su emociniu siejasi nebent tiek, kad stengiamasi neslopinti emocijų maistu. Intuityvus valgymas skatina remtis žmogų savo kūno pojūčiais, valgyti tada, kai žmogus jaučiasi alkanas ir nustoti tada, kai jaučiasi sotus.

Taip, gali būti, kad jei kurį laiką žmogus neleido sau valgyti mėgstamų produktų, jis kurį laiką jų valgys kur kas daugiau. Tačiau ilgainiui, po kokios savaitės, viskas susinormalizuoja. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie renkasi tai, ko nori, pasižymi geresniais mitybos įpročiais. Jie pasirenka maistą, kuris ir reikalingas kūnui, ir yra skanus.

Žmonės nėra tokie blogi, kaip patys įsivaizduoja ir, jei leis sau valgyti tai, ko norisi, nesirinks vien picų ir mėsainių. Iš tiesų, žmonės mėgsta ir daržoves, ir vaisius. Jei pagal kažkokias rekomendacijas nereikia maitintis vien daržovėmis, jie mielai jas valgo.

Esminis dalykas yra tai, kad jei ko nors valgyti sau neleidi, to labiausiai norisi. Galbūt tas maistas net nėra toks skanus, bet kai jis uždraustas, labai vilioja. Dalis žmonių patiria vienkartinį persivalgymą, kuris baigiasi nemaloniu jausmu, skrandžio skausmu. Tačiau tai nieko tokio. Blogiau yra daliai žmonių, kurie nuolatos laikosi dietos, save riboja ir jiems persivalgymai būdingi dažnai. Būtent tas ribojimas ir neleidimas valgyti provokuoja persivalgymus.

– Tai – vadinamasis dietinis valgymas?

– Taip, dietinis mąstymas. Viena tokio mąstymo apraiškų – kai maistas suskirstomas į gerą ir blogą, leidžiamą ir neleidžiamą. Tuomet neleidžiami produktai kažkur padedami, neperkami, bet jie kelia įtampą. Ta įtampa visuomet tvyro, o baigiasi palengvėjimu, kurį sukelia persivalgymas.

– Kas nutinka, kai žmonės ima neriboti maisto?

– Kai klientai pradeda valgyti viską dėmesingai, neskubėdami, jausdami maisto skonį, jie ima pastebėti, kad maistas, anksčiau jiems buvęs itin skanus, nėra toks jau ir skanus. Tikslas nėra, kad tam tikri produktai taptų neskanūs ar jų nesinorėtų.

Valgant normaliai, tai nesibaigs persivalgymu. Valgymas turėtų būti malonus, su pasimėgavimu. Tuomet ir nauda kūnui kitokia. Nustatyta ir tai, kad jei valgoma su malonumu, maistinės medžiagos geriau įsisavinamos.

– Dietos besilaikantis žmogus neleidžia sau tam tikrų produktų, bet kartais gali jų persivalgyti. Tuomet jis jaus ne tik malonumą, bet ir kaltę.

– Taip, po to lieka kaltės jausmas. Todėl ir svarbus besąlyginis leidimas sau valgyti. Kai žmogus pasirenka, kad leis sau valgyti viską, tai reiškia, kad jis sau nepriekaištaus, nekaltins, nenuspręs likusią savaitę visiškai nieko neragauti. Žmonės skirtingi, todėl kai kurie jaučia labai stiprų kaltės jausmą. Tuomet jiems reikia gydymo programos, pagal kurią dirbama ir su tuo kaltės jausmu. Tačiau kai kuriems užtenka tik pamąstyti apie savo gyvenimą, pagalvoti – kodėl neleidus sau valgyti to, kas skanu?

– Ar egzistuoja išimtys, kai tam tikrus maisto produktus reikia riboti?

– Be abejo. Tokių situacijų nėra daug, bet yra. Pavyzdžiui, tikrai nerekomenduosiu visko valgyti alergiškam žmogui. Sau leisti viską, ko norisi, galima tik tada, jei nėra medicininių draudimų. Nereikėtų valgyti visko, kai yra alergija maistui, kai netoleruojamas gliutenas. Intuityvus valgymas netinka ir sergantiems anoreksija ar bulimija. Jis gali tikti nebent vėlesniame gydymo etape, tačiau iš pradžių nei alkio, nei sotumo jausmu negalima pasitikėti.

– Intuityvus valgymas – gana novatoriška idėja. Kokių klaidų įžvelgiate?

– Pastebiu, kad intuityvus valgymas kartais priskiriamas emociniam valgymui.

– O kaip reikia suvokti emocinį valgymą?

– Jei susitelkiama į kažką kitą, o ne maistą, tai greičiausiai emocinis valgymas. Jam būdinga tai, kad valgoma tuomet, kai nejuntamas alkis. Lyg ir kažko norisi, gerai būtų užkrimsti, bet nejaučiamas alkis.

Su emociniu valgymu siejamos stiprios emocijos, bet jos dažnai nebūtinos. Gali veikti ir nuobodulys, televizoriaus žiūrėjimas, sėdėjimas prie kompiuterio, rutina dirbant. Tuomet valgymas suteikia malonumo ir, atrodo, kad suteikia jėgų. Regis, visi tai daro ir užkandžiauja, bet jei valgoma prie kompiuterio ir televizoriaus, reikia pasigilinti, kas tai provokuoja.

Žmonėms, galvojantiems, kad jie priklausomi nuo tam tikro maisto, reikia pasakyti, kad tokios priklausomybės nėra.

– Tačiau retai kada žmonės vien tik valgo ir niekuo kitu neužsiima. Dažnai valgoma kavinėje bendraujant su bičiuliais ir pan.

– Bendravimas prie maisto – svarbus ir skatintinas dalykas. Reikia tai daryti, nes maistas suteikia malonumą ir sujungia žmones. Bendravimas prie maisto – kitoks. Taigi jei bendraujame, tai nėra emocinis valgymas.

Tačiau skatinčiau valgant neskaityti, nežiūrėti televizoriaus, nenaršyti internete. Žmonės, kurie valgo ir užsiima papildoma veikla, turi keturis kartus didesnę riziką nutukti. Taip nutinka todėl, kad nebesusitelkiama į maistą, sunku pastebėti, kada atsiranda sotumas, koks maisto skonis. Lieka keistas jausmas – nei pavalgęs, nei nepavalgęs. Geriausia yra susitelkti į maistą.

– Dabar daug maisto produktų savo sudėtyje turi skonio priedų. Gali būti sunku pajusti, kad maistą renkiesi pats, o ne veikiamas priedų.

– Maisto pramonė tikrai stengiasi, kad maistas turėtų kažkokį ypatingą skonį, kad produktai būtų perkami. Tam dedama daug pastangų. Tačiau sakyčiau, kad nereikia labai bijoti išorinių medžiagų, jų poveikis nėra toks stiprus.

Pavyzdžiui, natrio glutamatas – medžiaga, kurią galima rasti ir natūraliai. Jos yra motinos piene, todėl mes jos gauname nuo pat kūdikystės. Taip pat natrio glutamato yra mėsoje, kai kuriose daržovėse ir pan. Mūsų kūnai prie šios medžiagos pripratę. Tačiau taip, natrio glutamatas naudojamas ir keičiant prasto produkto skonį, bandant padaryti jį skanesniu.

Žmonėms, galvojantiems, kad jie priklausomi nuo tam tikro maisto, reikia pasakyti, kad tokios priklausomybės nėra. Kai kažką valgant atrodo, kad neįmanoma sustoti, reikia bandyti mažinti savo pažeidžiamumą išoriniams veiksniams. Jei asmuo pavargęs, neišsimiegojęs, patyręs stresą, yra tikimybė, kad jis norės kažkokio prastesnio maisto, turinčio skonio stipriklių.

Apetitą sutrikdo miego stoka, nuovargis, todėl pirmiausia reikia susitvarkyti su tuo. Tai reikia daryti kiekvieną dieną. Jei valgome sąmoningai ir kreipiame dėmesį į skonį, galime pajusti, ar tai skanu, ar ne, ar yra kažkokių poskonių, kurie nepriimtini. Tuomet gal savijauta suvalgius bulvių traškučių nebus tokia gera, kaip buvo anksčiau.

– Ką naujo galima pasakyti apie alkoholį ir jo vartojimą?

– Kaip ir nieko naujo, nelabai kas keičiasi. Tačiau, kalbant apie priklausomybės aspektus, alkoholio vartojimo tendencijas, kas savaitę galima rasti ką nors naujo. Alkoholizmas yra viena išmoningiausių ligų. Šis sutrikimas turi vieną ypatingą požymį, dėl kurio dar kartais vadinamas neigimo liga. Tas įmantrumas ir sugebėjimas slėptis po vis nauju apvalkalu klaidina tiek medikus, tiek kitus žmones. Reikia ieškoti vis naujo priėjimo ir būdo užbėgti ligai už akių. Alkoholizmu sergantys naudoja gynybos mechanizmus. Pagrindinė gydytojų užduotis ir yra darbas su gynyba. Kuo sudėtingiau pacientas slepia problemas, tuo sunkiau jas išlukštenti.

Net medikams nėra smagu diagnozuoti ligą, nes susiduriama su pagrindiniu jos akcentu – gėda. Pacientas nežino, ką daryti, jam baisu prisipažinti ir tarsi iškristi iš konteksto, nes alkoholizmas siejamas su  apsileidimu, nepriežiūra.

Alkoholizmu sergantys naudoja gynybos mechanizmus. Pagrindinė gydytojų užduotis ir yra darbas su gynyba.

Kartais žmonės bando imituoti – panorėsiu ir viskas bus taip, kaip buvę. Žinoma, mes galime panorėti būti vaikais, bet niekada jais nebūsime. Taip ir su alkoholizmu. Ji palieka antspaudus, žiūrint, kaip giliai kojos buvo įlindusios į tą pelkę. Būtų nieko, jei liga paliktų antspaudus tik sergančio žmogaus kelyje. Tačiau vienas alkoholikas įtraukia ne mažiau 20 žmonių, kartais ir daugiau.

Šalia sergančiojo visada atsiranda manančių, kad jie gali padėti. Tačiau dar niekam nepadėjo grasinimai, bauginimai ar įpareigojimai, papirkinėjimai. Tik kartais būna išimčių, kai sergantysis būna nurašytas, bet staiga įvyksta stebuklas.

Lietuvoje būdinga užsiimti savigyda. Kai toks asmuo ateina į gydymo įstaigą ir sako, kad gydysis pats, jis nepalieka vietos medicinos personalui. Būtent savigyda sukelia didžiausius padarinius. Žmogus, kurdamas gydymo programas, nenumato kraštutinių pavojų. Taip jis lieka nusivylęs ir kiti bandymai jam asocijuojasi su nesėkmėmis. Gera pradžia yra tada, kai žmogus sutinka būti gydomas nuo alkoholizmo kitų.

– Koks turi būti medikų požiūris?

– Medikų požiūris visuomet turi būti akcentuotas į žmogaus elgseną. Svarbus permainų etapas, kai žmogus ima bjaurėtis savo elgsena. Padariniai, tokie kaip šeimos, darbo, pinigų, draugų praradimas, žmogaus negąsdina. Šiems dalykams jis visada gali rasti priežastį. Sergantysis išgirsta pasakymus būtent apie jo elgesį – kai aplinkiniai ima akcentuoti, kad toks elgesys netinkamas, netoleruotinas, kelia pasibjaurėjimą.

Dažnai, norint paaiškinti gėrimo priežastis, prisidengiama kitomis ligomis. Viena madingiausių pozicijų – pasitelkti psichikos ligas, tokias kaip bipolinis afektinis sutrikimas, depresija, potrauminis stresinis sindromas. Kartais akcentuojami kažkokie įvykiai – netektys, pralaimėjimai ir pan.

Klientas paprastai visada gudresnis už gydytoją. Todėl gydytojas neturi eiti į kovą ir siekti pergudrauti asmenį. Gydytojas turi būti budrus. Nereikia pulti moralizuoti, aiškinti tiesų pacientui, nes taip nieko neįmanoma laimėti. Svarbiausia, kad sergantysis ir gydytojas, ar socialinis darbuotojas, ar psichologas susikalbėtų. Pacientas, išgirdęs vien nuorodas, palinksės galva, pasakys „ačiū“, apsisuks ir išeis, galvodamas, kad tai eilinis nusivylimas, jo niekas nesupranta.

– Ką daryti, jei žmogui laikas į gydymo įstaigą? Per prievartą jo ten uždaryti negalima, tai būtų neefektyvu. Ar sergantysis turi pats parodyti norą?

– Jis rodys norą tada, kai jam bus patogiausia. Moralai, pretenzijos, lūkesčiai neveiks, nes juos žmogus jau girdėjęs daugybę metų. Kai žmogus dar gėrimo procese, kartais jis sutinka su viskuo tam, kad būtų paliktas ramybėje. Tuomet, atėjus išvykimo į įstaigą dienai, jis padaro savaip – pavartoja alkoholio ir sako – darykite, ką norit.

– Koks yra darbas priklausomybės srityje?

– Tai savotiška intriga. Tai ne kova su kardais ar beisbolo lazdomis, o šokis. Jei klientas kviečia šokti tango, šoki tango. Jei valsui, šokį valsą. Gydytojas negali rodyti, kad geriau žino. Galima žinoti geriau tada, kai matomi laboratoriniai tyrimai, akcentuojamos tendencijos ir progresavimas. Tačiau gydytojas nieko nežino apie naujo paciento išgyvenimus, nusiskundimus.

Tai ne kova su kardais ar beisbolo lazdomis, o šokis. Jei klientas kviečia šokti tango, šoki tango. Jei valsui, šokį valsą. Gydytojas negali rodyti, kad geriau žino.

Atėjęs žmogus signalizuoja savo būseną ir duoda progą daktarui jį išgirsti – jei tau, gydytojau, gerai seksis, aš sutiksiu būti gydomas. Jei nesiseks, gydysiuosi pats. Vėl grįžtu prie gydymosi pačiam. Šis procesas gali labai užsitęsti.

– Kokie yra priklausomybės etapai?

– Pirmasis etapas – vartojimo. Jo metu žmogus gali sakyti, kad, kai tik sugalvos, kai jam bus blogai ar atsibos, jis tikrai turėsi pasirinkimą nevartoti alkoholio. Jei šiame etape žmogų kas nors bars, grasins tuo, kad sutiks organų veikla ar psichika, tai neturės poveikio. Vartojimo etape asmuo dar nebijo ir mato tik alkoholio vartojimo privalumus.

Kitas etapas – sąmoningo susilaikymo. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmogus priima iššūkį susilaikyti. Tai gali būti varžybos, sprendimas nevartoti iki vaiko gimimo, mokslų pabaigimo ir pan. Sąmoningas susilaikymas ateina ir, pavyzdžiui, žmogui gulint reanimacijoje. Šiame etape žmogui atrodo, kad viskas įmanoma.

Galutinis etapas yra sveikatinimosi. Jo metu pasirodo visas grožis ir realybė. Šis etapas sergančiajam nelabai patinka, nėra priimtinas. Be to, šiuo metu itin svarbi pagarba sau.

Anot jos, vaikus užvaldančios emocijos verčia elgtis netinkamai, tai gali tapti iššūkiu tėvams, turintiems išankstinių auklėjimo lūkesčių: „Nereikia pamiršti, kad vaikai pagal užsakymą neauga.“

– Ar šiais laikais vaikus auginti lengviau ar sunkiau? Informacijos yra daug, gal net perteklius. Kaip nepasimesti?

– Klausimas, lengviau ar sunkiau auginti vaikus, turbūt užduodamas visais laikais. Pritariu, kad informacijos perteklius yra. Pagrindinė problema – atsirinkti, kurie patarimai ir rekomendacijos tinkamiausi.

Šiais laikais tėvai labai domisi, skaito knygas, informacijos ieško internete. Kartais jie labai pasimeta. Informacija lyg ir padeda, bet kartu ir apsunkina. Nepaisant visų teorijų ir patarimų, vaikai yra individualūs. Tam tikri dalykai bendri, bet vaikai skirtingi, kokie skirtingi yra ir juos auginantys tėvai. Taigi sunku atsakyti, vaikus auginti lengviau ar sunkiau.

– Ar įmanoma pasakyti, koks vaiko elgesys yra tinkamas?

– Tai individualu, priklauso ir nuo vaiko amžiaus, ir nuo tėvų. Kai tėvai augina kūdikį, tikisi, kad jis gerai miegos, valgys, bus ramus, nesirgs, nesikels vidury nakties, šypsosis, kai bus kalbinamas, džiaugsis, kai ateis senelė.

Kai vaikas eina į darželį, tikimasi, kad jis lengvai atsiskirs, susiras draugų ir pan. Kiekviename amžiuje galima išgirsti, ko tėvai tikisi, lūkesčių būna daug. Tačiau nereikia pamiršti, kad vaikai pagal užsakymą neauga. Jie būna ir pavargę, ir supykę, nori prieštarauti. Tuomet susiduriama su įtemptomis situacijomis, su kuriomis vieni tėvai susitvarko greičiau, o kitiems reikia daugiau laiko ir pagalbos.

– Kaip galima apibūdinti vaiką iki dvejų metų? Su kokiais iššūkiais susiduriama?

– Nuo gimimo iki dvejų metų pagrindinis vaiko poreikis yra saugumo jausmas. Jam tikrai nereikia daug spalvotų žaislų ar kažkokių rūbų. Svarbiausia, kad jis jaustųsi saugus. Kai kuriems tėvams užtikrinti saugumą sunku, kitiems tai pavyksta lengvai ir natūraliai.

Kai jam bus 18 metų, nereikės lėkti vos jam pakvietus, bet kūdikiui svarbu pasijusti svarbiam.

Tokios amžiaus vaiką auginantys tėvai dažnai klausia – ar galima vaiką nešioti, kai verkia? Ar reikia reaguoti, o gal leisti paverkti? Šiame amžiuje reaguoti reikia greitai, vaiko poreikį patenkinti čia ir dabar.

Kai jam bus 18 metų, nereikės lėkti vos jam pakvietus, bet kūdikiui svarbu pasijusti svarbiam. Jei jis alkanas, jį reikia pamaitinti, jei jis išsigandęs, jį reikia nuraminti. Tik tada jis supranta, kad pasaulis draugiškas, jame galima jaustis patogiai, saugiai augti ir priimti žmones. To užtikrinimas tėvams gali būti iššūkis, nes reikia savo poreikius atidėti į šalį, gali nukentėti miegas ar savirealizacija.

– Koks kitas etapas?

– Tai amžius, kai vaikui 2–3 metai. Toks vaikas jau nebeguli lovytėje ir nebūna vien glėbyje. Jis pradeda daugiau vaikščioti, apžiūrinėti aplinką, yra leidžiamas į darželį. Su tuo susijęs pirmas atsiskyrimas ir didesnis pasaulio pažinimo siekimas. Pagrindiniai poreikiai šiame etape – savarankiškumas ir nepriklausomybė.

Vaikas jau turi savo nuomonę. Kai tėvai jam liepia eiti valgyti, jis sako – ne, neinam valgyti. Galbūt po sekundės vaikas sakys, kad nori eiti valgyti, tai bus jo sprendimas. Šiame amžiuje svarbu nesileisti į karą, bet leisti vaikams būti savarankiškiems.

– Kaip spręsti tokias situacijas? Pavyzdžiui, reikia eiti į lauką, tėvai sako, kad laikas autis batus, o vaikas prieštarauja.

– Vienas patarimų, kad nenukentėtų vaiko savarankiškumas ir orumas, yra leisti jam pasirinkti iš tokių variantų, kokių tik galima. Jei siūloma eiti į lauką, vaiko atsakas bus priešingas. Todėl reikia pasiūlyti du variantus. Pavyzdžiui, ne klausti, ar vaikas nori eiti į lauką, o pasakyti – mes einame į lauką, kurią kepurę šiandien norėtum užsidėti, žalią ar raudoną? Taip vaikas gali savarankiškai išsirinkti.

Jei siūloma eiti į lauką, vaiko atsakas bus priešingas. Todėl reikia pasiūlyti du variantus.

– Kokie iššūkiai laukia ruošiantis arba jau pradėjus eiti į mokyklą?

– 4–6 metų amžius – laikas, kai vaikas labai iniciatyvus. Jis turi daug idėjų, sumanymų, nori kažką nuveikti. Šis amžius – tarsi galių pasitikrinimas. Vaikas supranta, kad suaugusieji yra tie, kurie gali viską, todėl pradedama rungtyniauti. Vaikai nori pirmi įbėgti į kambarį ir įjungti šviesą, pirmi įlipti į liftą, automobilį, pirmi kažką pasakyti.

Šiame amžiuje svarbu neužgesinti iniciatyvumo. Vaikas nori būti panašus į suaugusįjį, bet dėl amžiaus susiduria su pasakymu – tu per mažas. Ir jei tai nuolat kartojama, vaikas ima jaustis kaltas, per daug išsišokantis.

Tokiu laiku tėvai pastebi, kad vaiko emocijos suaktyvėja. Atsiranda pykčio priepuolių, baimių. Tai susiję su tuo, kad vaikai auga, jų jausmai tampa intensyvesni, bet tai suvaldyti sunku. Šiuo metu labai išsiplečia vaizduotė, vaikai ima daugiau fantazuoti, dėl to atsiranda baimių. Todėl reikia tėvų nuraminimo, padrąsinimo. Tai tokie pagrindiniai iššūkiai.

– Nežinia, ar kai vaikui, pradėjusiam lankyti mokyklą, ten patiks.

– Tikrai, nežinia kas mokykloje tokio, kas turėtų patikti, žvelgiant iš vaiko pozicijos. Nereikia vaiko gąsdinti ir iš anksto ruošti įvairioms situacijoms. Bet jei jis ateina ir sako, kad rytoj nenori eiti į mokyklą, jau reikia pasikalbėti, nes kažkas vyksta. Priežasčių gali būti milijonas.

Gal vaikas susipyko su klasiokais, gal mokytoja ką nors piktai pasakė, gal gavo blogesnį pažymį, buvo palygintas su kitu. Į mokyklą vaikas gali nenorėti dėl įvairiausių dalykų. Tai ne visada didelė drama. Bet tai visada – priežastis pokalbiui, nuraminimui.

– Ar noras įgyti žinių turi būti natūralus?

– Vaikai labai smalsūs. Darželinukams ir 5–6 metų vaikams viskas įdomu. Jiems svarbu, kokios suaugusiųjų reakcijos sulaukia, ar jų smalsumas patenkinamas, ar ne. Pradinukai dažniausiai taip pat užsidegę, nori žinių, tik svarbu, kaip tos žinios pateikiamos.

– O kaip elgtis tokioje situacijoje, kai vaikas parduotuvėje krinta ant žemės, rėkia ir verkia?

– Kai mažesnius vaikus užvalgo stiprios emocijos, jie elgiasi netinkamai. Tai labai priklauso nuo situacijos, bet taip dažnai atsitinka prekybos centruose, kur labai daug dirgiklių – šviesos, garsai, žmonės, spalvos, pagundos. Vaikų psichika nėra tokia atspari ir daugelis to neatlaiko.

Gal jie nugriūna ties žaislų lentyna, nes tikrai yra paveikti nuovargio, dirgiklių pertekliaus. Vaikai gali būti alkani, nes paimti iš darželio, gal jie nori gerti, jiems karšta. Tai paprastos priežastys ir ženklas, kad vaikas apsipirkinėjimui dar per mažas, nereikia su juo važiuoti. Jei taip nutinka, vaiką reikia nuraminti, paimti į glėbį, paglostyti.

Tačiau vaikai gali taip elgtis ir kai kažko nori, bet negauna. Jei mama sako, kad šiandien žaislo nepirks, vaikas griūna ant žemės ir galvoja, kad šis būdas suveiks. Viskas priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos. Jei žaislo tėvai neperka, vaikas supranta, kad griūk negriuvęs, to daikto negausi. Bet jei tėvams vaiko gaila ar įtampą kelia aplinkinių reakcijos, žaislą jie nuperka, kitą kartą pasikartos lygiai tas pats. Vaikas užfiksuos, kad šis elgesio būdas tikrai veikia.

– Dažnai savo klientų klausiate, ar jie savo vaikams aiškina, kaip šie atsirado. Kaip tėvai atsako į šį vaikų klausimą?

– Vaikams reikia viską paaiškinti. Reikia aiškinti ne apie gandrą, o tai, iš kur jie atsirado. Svarbu, kad nepamestume esmės. Vaikui reikia sužinoti techninius dalykus, kaip atsiranda vaikai. Vaikas turi turėti žinių ir įgūdžių apie lytiškumą. Joks lytiškumas negali apsieiti be vertybių, supratimo, santykio. Tėvai, atsakydami į daugybę vaiko klausimų, turi nepamiršti santykių aspekto.

Jei mama ar tėtis tikrina namų darbus ir mato klaidas, svarbu vaikui pasakyti, ką darydamas jis suklydo ir kaip gali tai ištaisyti. Bet taip pat turime galvoti, koks santykio aspektas čia pradės veikti. Ar mes sukritikuosime savo vaiką, ar jį paguosime, ar žinome, kad jis apskritai pajėgus ir padarė klaidą, nes galbūt buvo neatidus, ar nusiviliame savo vaiku.

Tokie aspektai yra beveik kiekviename susidūrime, ištartame žodyje ir kiekviename žaidime, atsakyme. Tikrai reikia, kad vaikas žinotų techninius dalykus. Reikia paaiškinti, kaip dalykai veikia.

– Sakote, kad tėvystė yra didžiausias stebuklas, suteikiantis galimybę gyvenimą nugyventi antrą kartą.

– Tai stebuklas be išimties. Juk ta būtybė, tam tikra prasme, atsiranda iš niekur. Buvo du žmonės, štai jau trys. Žmogus pagamina pyragą ir tuo džiaugiasi. Pagamina automobilį ir tuo labai didžiuojasi. Žmogus sukūrė kompiuterį ir tai yra stebuklas. Tačiau sukurti žmogų yra su niekuo nepalyginamas stebuklas.

Be to, padėti tam žmogui užaugti, kad jis džiaugtųsi ir mėgautųsi gyvenimu, yra didelis iššūkis. Aš tikrai neturiu nei naivumo, nei iliuzijų, kad vaikų auginimas yra tik nuolatinė laimė ir džiaugsmas. Yra daug nuovargio, susierzinimo, kyla daug neaiškumų ir problemų. Šie dalykai gali užgožti tokio kasdienio džiaugsmo pamatymą, kai, pavyzdžiui, vaikas atrado koją ir ją susikišo į burną. Tai žmogaus auginimo stebuklas.

– Vaikas pamato kažką nauja, bet suaugusieji gali galvoti, kad tai ne taip jau reikšminga. Koks elgesys tokioje situacijoje būtų klaidingas?

– Nevartočiau žodžio „klaidingas“, bet būtų tikrai liūdna, jei vaiko kvietimas pasižiūrėti į skruzdę ar saulę liktų neišgirstas, nes mama, tėtis, močiutė ar senelis yra pavargę, susipykę, turi didelių buitinių ar darbinių rūpesčių. 

Būtų gerai, jei vaikas galėtų tiesiog supykti ir pasakyti – mama ir tėtis šiandien yra negeri, manęs neklauso. Kažkuria prasme tai nemalonu, bet vaikui būtų sveikiau. Tačiau dažniausiai vaikas, susidurdamas su tokiu ignoravimu, supranta, kad jis yra neįdomus. Didžioji bėda, kad jis supranta esantis neįdomus šiems dideliems, protingiems, geriems žmonėms.

Nemanau, kad tai yra klaida, nes tokios klaidos ištaisomos. Tikrai labai svarbu pamatyti tą balansą. Kasdienybėje visos mamos, visi tėčiai, visos močiutės ir visi seneliai daug dalykų neišgirsta ir nepamato. Nėra taip, kad viską visada pamatome. Nėra idealaus gyvenimo.

Bet balansas yra klausimas, kiek pamatome, kiek nepamatome, kiek išgirstame, o kiek lieka neišgirsta, neatliepta, nepritūpta. Vaikas gali jaustis neįdomus, o tada stebimės, kad jo savivertė žema. Arba kad jis, jau būdamas mokyklinukas, nedrįsta išsakyti savo minčių, neturi nuomonės, yra nekūrybingas. Tai prasideda gana anksti, nuo ženklo, kad vaiko pasaulis nėra įdomus. Tai ir galėčiau pavadinti klaida.

– Jei toks tėvų elgesys kartojasi, vaikui ir formuojasi, pavyzdžiui, žema savivertė?

– Viena pasekmių tikrai bus jausmas, kad jis neįdomus ir nevertingas. Reikia suprasti, kad yra labai įvairių priežasčių, dėl ko žmonės pavargę, užsisukę darbuose, turi rimtų iššūkių. Galbūt kai vaikui jau bus 30 metų ir jis pats augins vaikus, jis galės pamatyti kitą priežastį. Tačiau kai jam dveji, treji, penkeri, jis nežino šitų dalykų.

– Kaip susidoroti su informacijos apie tėvystę srautu?

– Šiais laikais turbūt neįmanoma susidoroti su informacijos srautu, jos yra begalė. Reikia žinoti, kad visko neperskaitysi, daug dalykų kartojasi. Jei perskaitėte kažkokią informaciją ir ji jums tinka, naudokitės ja. Nebūtina perskaityti visų pasaulio knygų ir taikyti savo vaikui įvairius metodus.

Tikrai reikia truputį nuleisti kartelę, visur yra spaudimas. Yra tiek socialinio spaudimo viską turėti, visur būti, viską nuveikti. Reikia sau leisti ne viską žinoti, suprasti, daryti klaidas. Svarbu ne tai, ar padarysime klaidą, svarbu ją ištaisyti, suprasti ją padarius. Tuomet tikrai padarysime kitaip. Tai, kad klysime ir nežinosime, yra labai žmogiška.

– Kada pradedame kurti su vaiku ryšį? Ar jam gimus, ar vaikui esant sąmoningesniam?

– Manau, kad tada, kai jis apsigyvena mūsų galvoje. Kai atsiranda idėja, kad aš noriu arba mes norime kūdikio, prasideda ryšys. Ir tas ryšys gali keistis. Tai nėra konstanta, kad jei moteris sako norinti turėti kūdikį, o vyras atsako „ne dabar“, tai nepasikeis ir nebus sukurtas kokybiškas ryšys su savo būsimu kūdikiu.

Tėvai fantazuoja, koks tas vaikas bus – ar moksliukas, ar sportininkas. Ta fantazija jau yra tokio ryšio užuomazga. Labiau nepasiteisinti gali tai, kad jei vėliau paskęstama fantazijose ir nepamatomas realus vaikas. Gal jis gal nėra sportiškas ar moksliukas, gal yra menininkas, dainininkas, poetas, krapštukas inžinierius. Bet tai neišvengiama pasirengimo ir ryšio kūrimo dalis.

– Kaip svarbu, vaikui gimus, turėti laiko dviese?

– Labai svarbu. Kartais, kai gimsta kūdikis, suaugę žmonės praranda vardus – jie tampa mama ir tėčiu, nebežino, kad buvo Petras ir Onutė. Jie liaujasi vienas kitą vadinti vardais. Labai svarbu neprarasti savo interesų, draugų, poros gyvenimo. Žinoma, čia tikrai reikia artimųjų, auklių pagalbos.

Iš pradžių gali tekti tai atidėti keliems mėnesiams, nes kūdikis mažas ir nėra daug erdvės būti dviese. Tačiau nereikia pamiršti, kad buvimas dviese gali būti puodelis arbatos ryte, kol kūdikis miega ar paskutinis puodelis vakare prieš užmiegant. Tai gal tik akimirkos, bet jos tikrai turi išlikti. Vėliau laiko atsiras daugiau, nes bus daugiau pagalbos, vaiką bus galima su kažkuo palikti bent valandai, dviem ar savaitgaliui.

Anot jo, prasmingo gyvenimo formulės nėra, o vien svajonėmis gyventi nereikėtų – į priekį tempia kasdieniai darbai ir veikla, ne samprotavimai.

– Susitikome pakalbėti apie žmogaus gyvenimo prasmę ir kaip jos reikėtų ieškoti. Temos atspirtimi tapo Viktoras Franklis ir jo knyga „Žmogus ieško prasmės“, kuriai jūs parašėte įžangą. Kuo jums įdomi psichoterapeuto, humanisto Viktoro Franklio asmenybė?

– Jį atradau labai seniai, tuo metu, kai man labiausiai reikėjo. Kai pradėjau dirbti psichologu ligoninėje, pirmieji mano klientai buvo labai sunkūs, nepagydomi ligoniai. Man, kaip jaunam žmogui ir specialistui, buvo sunku rasti kažkokį atspirties tašką, kuo galėčiau būti naudingas jiems, už mane vyresniems.

Kartą svečiavausi pas tėvą Stanislovą Paberžėje ir paklausiau, gal jis gali man padėti. Tėvas Stanislovas atnešė knygelę iš savo bibliotekos. Tai buvo V. Franklio „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“.

Dar nemokėjau anglų kalbos, bet skaičiau su žodynu ir mokiausi. Man buvo netikėta, nes tikėjausi rasti būdus, kaip padėti žmonėms, o aptikau tai, kaip derėtų su jais būti – su jų kentėjimu, gyvenimo sunkumu. V. Franklis siūlo ne tai, kaip daryti, o kaip būti. Jis kalba apie prasmę, kaip svarbu rasti buvimo būdą su kitu žmogui didžiausiuose sunkumuose. Tai buvo mano pirmas „susitikimas“ su V. Frankliu. Vėliau juo domėjausi ir šiandien galiu laikyti vienu didžiausių mokytojų.

– Tikėjotės V. Franklio knygoje rasti atsakymus apie tai, kaip elgtis su ligoniais, bet radote, kaip su jais būti. Taigi kaip reikia būti su kitais ir su savimi?

– Ne veltui tai, kuo užsiimu ir kam atstovauju, yra egzistencinė psichoterapija. Jos tikslas man, kaip psichologui, yra būti su savo klientu. Dažnai pagalbą įsivaizduojame kaip kažką instrumentiško, ką galime duoti ar pasiūlyti kitam. V. Franklis ir egzistencinė psichoterapija – apie tai, kad reikia rasti būdą būti nelengvoje situacijoje, kurioje nežinoma, kaip elgtis.

Kartais mums atrodo, kad jaučiame kažką svaraus, o kartais liaujamės tai jausti. Tuomet atrodo, kad neturime pagrindo, neturime, už ko užsikabinti. Prasmės ieškojimas yra nuolatinis uždavinys.

Kitam žmogui, atsidūrusiam tokioje padėtyje, savo buvimu galima padėti pačiam ieškoti išeities, priimti iššūkius ir tai, ką atneša likimas. Nieko ypatingo nedaryti, kalbėtis, padėti ieškoti savų resursų ar atsparos taškų yra gerokai sunkiau nei pasiūlyti kokią tabletę.

– V. Franklis išaukštino žmogaus dvasioje slypinčius resursus. Kaip tai reikėtų suprasti?

– Pačiu svarbiausiu dalyku jis laikė prasmę. Ne veltui psichoterapijos istorijoje jis laikomas žmogumi, kuris ypatingai išaukštino prasmės svarbą žmogaus gyvenime. Jo mokykla laikoma trečiąja Vienos psichoterapijos mokykla. V. Franklio nuomone, svarbiausia jėga, skatinanti žmogų judėti į priekį, yra prasmės ieškojimas ir tai, kaip savo gyvenimui suteikti reikšmės.

– Ar ieškant prasmės egzistuoja baigtinis momentas? Ar tai kas kartą vis nauji iššūkiai?

– Vienas svarbiausių V. Franklio mokyklos principų skelbia, kad prasmės egzistavimas yra besąlygiškas, ji visada egzistuoja. Kitas dalykas – ji nėra mums automatiškai duota. Žmogus privalo jos ieškoti nežinia kur, bet ne abstrakčiai, o gyvenimo konkretybėje. Tai nelengva užduotis. Kartais mums atrodo, kad jaučiame kažką svaraus, o kartais liaujamės tai jausti. Tuomet atrodo, kad neturime pagrindo, neturime, už ko užsikabinti. Prasmės ieškojimas yra nuolatinis uždavinys.

– Ar prasmės paieškos V. Frankliui ir padėjo išgyventi nacių laikotarpiu koncentracijos stovyklose?

– Jo paties tvirtinimu, taip. Knygose jis rašė, kad būnant lageryje tokiomis nežmoniškomis sąlygomis svarbu už ko nors užsikabinti, turėti tai, dėl ko norėtųsi gyventi. Juk kartais tokiomis sąlygomis gyventi nesinori. Tai gali būti noras išlikti, noras kam nors apie tai papasakoti, susitikti su artimais žmonėmis.

V. Franklis sakė, kad jam padėjo ir troškimas išsaugoti savo knygą „Žmogus ieško prasmės“. Prieš karą jos rankraštį konfiskavo, knyga buvo sunaikinta. V. Franklis mėgindavo prisiminti jos nuotrupas, užsirašinėti jas ant popiergalių. Buvo svarbu nepamesti idėjos ir to, ką jis tuo metu jau buvo pasiekęs.

Atrodo, lyg tai nieko ypatingo, bet tai suteikė jėgų kasdienei egzistencijai, išlikimui. Visada yra kažkas, kas yra priekyje ir link ko žmogus juda. Tikslas palaiko gyvastį.

– Padeda ir mažų tikslų turėjimas? Kita vertus, kas gali nuspręsti, tikslai yra dideli ar maži?

– Tai nuspręsti gali tik pats žmogus. Niekas už jį negali pasakyti, tikslas mažas ar didelis. Kai kalbame apie prasmę, įsivaizduojame kažką didelio ir globalaus. Galima mąstyti tokiomis kategorijomis, bet tai turi mažai reikšmės žmogaus kasdieniam gyvenimui. Kasdienis gyvenimas pilnas uždavinių. Jei įsivardijame, ką turime padaryti iki vakaro ar artimiausiu metu, kasdienybė taip pat gali tapti prasminga.

– Ar universalus prasmės dėsnis net neegzistuoja?

– Kuo tikslai ir uždaviniai konkretesni, kuo realistiškesni, tuo geriau, tai padaro gyvenimą realesnį. Itin dideli ir nepasiekiami tikslai – labiau svajonės, o ne tikslai. Tai svarbu, bet negalime gyventi vien svajonėmis. Kasdieniai uždaviniai artina prie svajonių išsipildymo.

Jei svajonės papildomos kasdieniais darbais ir veikla, tai gali tempti į priekį. Prasmė reikalauja būti įgyvinta, gyva. Tą gyvumą suteikiame kažką darydami, o ne samprotaudami.

– Kokios didžiausios prasmės iliuzijos?

– Prasmė gali būti iliuzija. Dažnai mums nesiseka įprasminti kai kurių dalykų, jie tampa nevertingi, atrodo nepasiekiami. Didžiausia iliuzija yra tai, kad prasmė visada po kojomis, galima ją paprastai rasti ir pakelti. Tai neteisingas įsitikinimas.

Savo gyvenimo įprasminimas yra nuolatinis ir sunkus uždavinys, kurį ne visada pavyksta realizuoti. Galbūt todėl neretai puolame į beprasmybės duobes. Neretai išgyvename nusivylimą, kai nepavyksta tai, ką norėjome padaryti. Tuomet patenkame į sunkias, krizines situacijas.

Pasak V. Franklio, labai svarbu, kokį klausimą sau keliame, kai mums nesiseka. Daugelis žmonių formuluoja jį taip – kodėl visa tai atsitiko, juk aš stengiausi, ieškojau, kas dėl to kaltas. Kaltų ieškojimas yra mėgstamas mūsų užsiėmimas, kuris tik dar labiau pagilina beprasmybės prarają.

V. Franklis siūlo klausti kitaip – ką galiu padaryti šioje beviltiškoje situacijoje? Kokia mano užduotis? Klausimas, ką dar galima padaryti, yra tai, kas veda į priekį, padeda ieškoti išeities iš aklavietės.

– Ar nuolatinis prasmės ieškojimas ir didelių tikslų siekimas nekelia rizikos, kad realaus progreso nebus?

Kiekvienas gyvenime turėtų ieškoti savo kelio. Prasmingo gyvenimo formulės nėra. Tačiau yra kiekvienos dienos judėjimas. Kai ką nors renkamės, visada kažko ir atsisakome, tai kuria gyvenimą, nuo to priklauso, kiek sėkmingi mūsų pasirinkimai.

– Vienareikšmiškai. V. Franklis pasisakė prieš abstrakčios prasmės ieškojimą. Jei kelsime klausimą, kur gyvenimo prasmė apskritai, mūsų išvados greitai gali tapti labai pesimistiškos. Yra graži V. Franklio mintis, kad jei klaustume, koks geriausias ėjimas šachmatuose apskritai, klausimas skambėtų absurdiškai. Tačiau kai yra konkreti žaidimo situacija, galima kelti klausimą, koks geriausias ėjimas, kaip ir gyvenime. Yra daugybė situacijų, nuolat esame kažkurioje iš jų. Kelti klausimą, kas yra gerai vienoje ar kitoje konkrečioje situacijoje yra gerai, bet klausti apskritai reiškia prarasti ryšį su gyvenimu.

– Nėra jokio gyvenimo prasmės apibūdinimo?

– Žinoma, jokios formulės nėra. Dabar madinga skelbti įvairias laimingo gyvenimo formules. Atrodo, lyg kai kurie žmonės tą formulę turėtų. Greičiausiai jie turi formulę savo gyvenimui, todėl kažką pasiekė. Tačiau juokinga piršti formulę kitiems, turintiems savo istorijas, galimybes, ribas.

Kiekvienas gyvenime turėtų ieškoti savo kelio. Prasmingo gyvenimo formulės nėra. Tačiau yra kiekvienos dienos judėjimas. Kai ką nors renkamės, visada kažko ir atsisakome, tai kuria gyvenimą, nuo to priklauso, kiek sėkmingi mūsų pasirinkimai. Ar tam gali būti formulė? Nėra jokios. Yra konkretus gyvenimo kontekstas, situacijos, kuriose kažką kuriame.

– Kalbate apie pasirinkimus ir kad kiekvienoje situacijoje egzistuoja keli variantai. O kur tuomet spontaniškumas?

– Nesakau, kad visi pasirinkimai turi būti gerai ir racionaliai apgalvoti. Tuomet mūsų judėjimas būtų lėtas, pernelyg apsvarstytas. Akivaizdu, jei dirba tik mūsų protas, o jausmai nedalyvauja, tampame robotizuoti.

Mūsų pasirinkimus dažnai lemia jausmai, nuojautos. Jei kartais pasiduodame vidiniams impulsams, dažnai atsiduriame ten, kur norime būti ne tik protu, bet visa esatimi. Spontaniškumas ir jausmai reikalingi. Mūsų pasirinkimai ne visada apgalvoti, bet vėliau galime vėl rinktis ir judėti į priekį. Gyvenimas nėra tiesė. Jis turi įvairių užsisukimų, kartais reikalingų, kartais ne, bet dėl to jis įdomus. Todėl svarbu, kad vadovautumėmės ne tik protu, bet ir jausmais, nes tai atneša spalvų.

– Ar manote, kad mūsų kultūroje pernelyg mėgstama dalyti patarimus kitiems?

– Man sunku atsidurti žmonių, kurie dalija patarimus, kailyje. Kai kurie tai daro iš aukšto, mėgindami savo gyvenimo pavyzdį pateikti kaip sektiną, tinkamą kelią. Man tai siejasi su ne visai adekvačia didybės manija ir nesuvokimu, kad kiekvieno žmogaus kelias ir likimas – skirtingi.

Galima dalytis savo patirtimi, kartais ji kam nors svarbi. Tačiau dalytis patirtimi ir piršti savo sėkmės formulę yra skirtingi dalykai. Pastarąjį dalyką darantys nesupranta, kad žmonės nėra vienodi, vadovaujasi skirtingomis motyvacijomis, jų pozicijos kitokios ir t. t.

– Galbūt kartais verta skirti daugiau dėmesio ne prasmės paieškai, o kitiems žmonėms?

– Kai kalbame apie savo prasmę ir per daug į tai koncentruojamės, atskiriame save nuo pasaulio. V. Franklis vienoje diskusijoje yra sakęs, kad svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra ne savirealizacija, o savęs transcendavimas.

Tai – išėjimas iš savęs, į pasaulį, link kitų žmonių. Į tai, ką galime duoti kitiems, ne tik sau. Per tai mes realizuojame save, nes to negalime padaryti vien būdami savyje. Daugiausia gauname duodami kitiems. Prasmė ir tikslai visada susiję su kitais. Dėl to sutinku su V. Frankliu, kad pamiršdami save daugiausia sau ir duodame.

Anot jos, komandinio darbo privalumai atsiskleidžia tam tikrose situacijose: „Pavyzdžiui, jei darbas prastai apmokamas, buvimas komandoje yra papildomas priedas – galima paplepėti, pašnekėti.“

– Vienišiai ir intravertai. Ar tai tapačios sąvokos?

– Manau, kad visiškai jų tapatinti nereikėtų. Man labai nepatinka etiketės. Ką turime omenyje, kai kalbame apie intravertus? Atrodo, kad suprantame, bet nelabai. Intraversijos ir ekstraversijos sąvokos garsiausiai nuskambėjo dėl Carlo Gustavo Jungo. Teigiama, kad intravertas stiprybės semiasi iš vienumos, buvimo tyloje, su knygomis, su meškere kažkur prie ežero. Ekstravertas – iš bendravimo su žmonėmis, iš dėmesio ir pan.

Tačiau man atrodo, kad nėra tik dviejų tipų. Mes visi savyje turime ir intravertiškumo, ir ekstravertiškumo. Visi esame toje skalėje, bet negalima visos žmonijos sugrupuoti į visiškus intravertus ir ekstravertus.

Tuomet galima galvoti, kaip apibūdinti vienišius. Man asmeniškai, vienišumas yra graudi samprata, reiškianti tai, kad amžinai jautiesi vienišas. Tave gali supti begalė mylimų šeimos narių, draugų, bet vis tiek esi vienišas.

– Tai reiškia, kad nesuvokiame, ką reiškia sąvokos intravertas ir vienišius?

– Sampratos labai sudėtingos. Reikia susitarti, apie ką kalbame. Kai kalbame apie žmogų, kuriam geriausia dirbti vienam, nebūtinai jis yra intravertas. Galbūt jam labai norėjosi sudalyvauti vakarėlyje, pabūti su šeima. Gal jis turėjo nuostabų savaitgalį, sėmėsi energijos iš kitų. Tačiau kai ateina laikas dirbti, tokiam žmogui reikia visiškos vienatvės, tylos. Ne vienišumo, o vienatvės. Psichologai skiria vienatvę ir vienišumą.

– Kai kurie žmonės, linkę dirbti vieni, dirba komandiniuose darbuose ir neturi išeities.

– Psichologai nemėgsta dalinti patarimų, bet pasakysiu, kad reikia nenurimti, nepasitenkinti, ieškoti geriausio sau sprendimo. Esu sutikusi žmonių, kurie praleidžia visą dieną biure, bet tik jam ištuštėjus pradeda dirbti. Man atrodo, kad tai netinkamas variantas. Žmogus turėtų grįžti į šeimą, o jis dar tik pradeda dirbti.

Šiuolaikiniame pasaulyje galima dirbti ne tik komandoje, bet ir iš namų. Anksčiau tai nebuvo įmanoma. Dabar biuras gali būti įsikūręs kur nors Šiaurės Korėjoje, o žmogus sėdėti ir dirbti Lietuvoje. Beje, komanda yra labai svarbu, tačiau kartais tai susiję su bandymu slėptis nuo atsakomybės, baime ją prisiimti.

– Kaip vienišiui save atpažinti?

– Gali būti daug vienišių rūšių ir porūšių. Manau, kad daug lemia žmogaus raida. Vieni augo šeimoje, kur mama sakydavo – mes pavalgėme, mes eisime į darželį ir t. t. Iš karto formuojama komandinio tipo asmenybė. Galbūt tai šeima, kurioje ribos buvo neaiškios.

Kitų šeimose buvo kitaip. Jiems galėjo būti sakoma – tau nepavyko šįkart, bet pavyks kitą, čia tavo kambarys, tavo šventovė. Taip suformuojamos aiškios ribos.

– Ar sutinkate, kad komandiniai pasiekimai ir rezultatai šiuo metu tarsi labiau akcentuojami?

– Taip, taip pat ir komandinė projektinė veikla. Sakoma – kaip čia vienas kažką darysi. Manoma, kad komandoje galima ką nors atlikti giliau, plačiau. Tačiau mano nuomone, tokioje veikloje daug laiko švaistymo. Aš verčiau prisėsiu ir į ką nors pasigilinsiu pati, o ne diskutuosiu. Manęs netenkina komandinio darbo rezultatas, nes dažnai tai kaip drungnas vanduo.

Visų mūsų nuomonės skiriasi ir kai dirbame komandoje, nė vienas nebūna galutinai patenkintas. Komandos kartais pareikalauja drungno kompromiso. Tai argumentuoti galima tuo, kad žmonės, kuriems komandose sunku, tampa lyderiais. Tuomet jie turi komandą, einančią paskui juos.

Tačiau yra veiklų, kurios tiesiog nuobodžios. Pavyzdžiui, jei darbas prastai apmokamas, buvimas komandoje yra papildomas priedas – galima paplepėti, pašnekėti. Kai kurie fiziniai darbai yra labai neįdomūs. Pavyzdžiui, kasti griovį gali būti labai nyku. Tačiau kasant dviese ar aštuoniese, darbą nudirbti lengviau.

– Ką manote apie susirinkimus darbe?

– Susirinkimai gali būti laiko švaistymas. Tik nuoširdūs susirinkimai, kurių metu pasidalijama reikšmingais dalykais, gali būti pozityvūs ir vesti į priekį. Neturėtų būti bijoma pasisakyti, net apsiverkti susirinkimo metu. Kitu atveju jie reikalingi tiek, kad būtų greičiau paskirstoma, kas už ką atsakingas.

– Koks vadovas yra geras? Juk jei nepastebės vienišiaus, jis gali prarasti darbuotoją.

– Geras vadovas – nuolat besimokantis vadovas. Toks vadovas girdi ir supranta, kad galime būti labai skirtingi. Kalbant apie mokymąsi, svarbu, kad būtų mokomasi iš naujoko. Būtent naujokai geriausiai mato, ko trūksta, kokia atmosfera vyrauja. Laikui bėgant tampame lojalūs vadovui, negalime reflektuoti.

Geras vadovas – besimokantis, suprantantis kiekvieno unikalumą ir skatinantis bendrauti. Ne spėliojantis, o klausiantis. Darbuotojai taip pat turi pasakyti, kas negerai. Svarbu, kad su vadovu galima pakalbėti, jis prieinamas, jo durys atviros, galima derėtis. Kartais negalima pakelti atlyginimo, tačiau galima leisti darbuotojui ketvirtadienio popietę dirbti iš namų.

– Kas yra savivertė?

– Tai sudėtingas dalykas. Kita vertus, visi tai turime ir nuolat patiriame. Savivertė – tai supratimas, priėmimas ir džiaugsmas dėl savo gerų ir blogų savybių. Normali savivertė pasižymi tolerancija savo blogoms savybėms. Bandoma ne paslėpti, o priimti, susitaikyti.  

– Kaip formuojasi savivertė? Ar tai priklauso tik nuo mūsų, ar nuo aplinkos?

– Savivertė formuojasi santykyje. Pirmiausia, su ankstyvaisiais globėjais, tėvais, kai esame maži. Tėvai nuo kūdikystės mus mato kaip neblogus žmones. Tą jų matymą perimame. Nebeglobojami tėvų, kitose situacijose, matome save tarsi tėvų akimis.

Jei tėvai ar kiti artimi žmonės nuo pat vaikystės buvo linkę kritikuoti, atsiranda grėsmė. Kai kada skatinama slėpti tam tikras savo dalis, sakoma – nebūk purvinas, nevalgyk kaip kiaulė, neverk, nes tu berniukas. Jei vyras auga su nuostata, kad jis negali verkti ir rodyti savo jausmų, vėliau jis labai pyksta ant savo liūdnosios, verksmingos dalies, stengiasi ją slėpti, jam dėl to gėda. Tai ir lemia žemą savivertę.

– Kas vyksta, kai bandome kažką nuslėpti?

– Tuomet mes labai stengiamės, tam skiriame labai daug savo jėgų. Kad ką nors paslėptume, reikia investuoti nemažai energijos. Dėl to lieka ne tiek daug energijos visiems geriems dalykams. Ne tiek daug nuveiksi ir sukursi, jei beprotiškai stengsiesi kažką nuslėpti.

– Kas įvyksta, jei vaikystėje tėvai giria vaiką tik už pasiekimus?

– Labai padidėja orientacija į pasiekimus. Tačiau mes nieko negalime išmokti neklysdami – nei plaukti, nei skaityti, nei skaičiuoti. Mes nuolatos klystame ir tik taip suprantame, kur mums dar reikia pasistengti. Klaidas galime priimti kaip turtą, mokytis jas taisyti ir užaugti stipresni.

Kai žmogus orientuojasi tik į dalykus, už kuriuos bus giriamas, jo gyvenimo kelias vingiuoja labai saugiais koridoriais – ten, kur jis gaus pripažinimą. Situacijų, kur jis gali pasirodyti ne taip gerai, jis dažniausiai vengia. Dėl to žmogus praranda dalį gyvenimiškos patirties, ji tampa siaura.

– Kokią įtaką paauglių savivertei turi tėvai?

– Aplinka savivertei įtakos daro nuolatos, paauglystėje – taip pat. Tėvai yra reikšmingi, nes jie gali arba stengtis suprasti, pažinti paauglį, arba eiti kitu keliu. Pavyzdžiui, jei paauglys nusprendžia tapti gotu, tėvai turi daugiau nei vieną pasirinkimą, kaip elgtis. Jie gali bandyti suprasti, kas vyksta, domėtis, atkreipti dėmesį į rizikas ir pan. Kitas kelias yra drausti, kritikuoti, žeminti. Tėvai kartais tai daro iš baimės, o jų baimė kyla iš nesupratimo. Visada galima bandyti suprasti, o suprasti galima kalbantis.  

– Savivertė ryškėja paauglystėje. O ar yra nepasitikinčių savimi vaikų?

– Yra labai nudrąsintų vaikų. Tačiau joks kūdikis negimė nudrąsintas, bijantis tyrinėti. Kūdikiai nuo pat mažumės eina, tyrinėja, krenta, nusidegina. Taip išmoksta, kas galima, o kas ne. Kartais ribos, kurių jie išmokomi, labai siauros. Vaikai būna išmokyti bijoti praktiškai visko.

– Kaip atpažinti žemą savivertę?

– Pirmasis požymis – nuolatinis skausmas, nepasitenkinimas, liūdesys dėl to, koks iš tikrųjų esi. Jei nuolat norisi tam tikrą savo pusę slėpti, dėl jos gėda, norisi keistis, tačiau nepavyksta, tai ir yra žema savivertė. Kuo didesnis atstumas tarp tikrojo „aš“ ir idealo, kuriuo norėtųsi būti, tuo žemesnė savivertė.

– Kaip žema savivertė atsispindi santykiuose su partneriu, draugais?

– Yra banalus, bet daug prasmės turintis posakis – mylėk savo artimą taip, kaip pats save. Ką dažniausiai išgirstame? Kad reikia mylėti kitą žmogų. Tačiau praleidžiame dalį, sakančią, kad jį mylėti reikia taip, kaip save. Kol pats nemyli savęs, beprotiškai sunku ir praktiškai neįmanoma pamilti kito.

Kol kritikuojamos tam tikros savo savybės, jas bandoma nuslėpti, sunaikinti, tol sunku pamatyti kitą žmogų kaip galintį klysti, nesusivokiantį, kartais nevėkšlą. Kuo prasčiau žmogus vertina save, tuo sunkiau pamatyti kitą, kaip šaunų žmogų.

– O ką daryti, jei savivertė per didelė? Toks klausimas būdingas mūsų visuomenei.

– Savivertė yra kaip sveikata. Nėra pernelyg sveiko žmogus, nėra ir per gerai save vertinančio. Savivertė – tai ne tik savo gerųjų bruožų žinojimas ir išaukštinimas. Tai taip pat ir savo minusų suvokimas, žinojimas, kad aš nelabai koks žmogus, bet su tuo galima gyventi. Toks yra save vertinančio žmogaus apibūdinimas – aš esu ir geras, ir blogas, ir viskas su manimi tvarkoje.

Todėl pernelyg save vertinantys žmonės yra labai žemos savivertės. Tai matoma iš jų brangių atributų, drabužių demonstravimo, visur rodomų savo nuotraukų, nuomonės brukimo kitiems ir pan. Tokiu būdu žmonės bando užmaskuoti savo žemą savivertę. Jie mano, kad jei nepasirodys visu gražumu, kiti galvos, kad jie – visiškas niekas.

Žmonės, turintys aukštą savivertę, neprivalo nieko demonstruoti. Jie gerai jaučiasi ir vieni, ir su kitais. Šalia aukštą savivertę turinčių žmonių yra gera, laisva ir paprasta būti. Jie nieko nei išaukština, nei kritikuoja. Kadangi yra ramūs dėl savęs, gali būti ramūs dėl kitų.

– Psichologai nemėgsta generalizavimo, bet galima pastebėti, kad mūsų visuomenė pozityviau reaguoja į kuklius, linkusius save nuvertinti žmones. Ar tai tiesa?

– Taip, kai žmogus neleidžia sau pasidžiaugti, nuolat save kritikuoja, jam labai pikta matyti kitą, atvirai besidžiaugiantį. Atrodo, kad žmogus tarsi per daug sau leidžia.

– Kaip bendrauti su savimi ir jausti meilę?

– Pirmiausia, reikia su savimi susipažinti. Reikia pasidomėti savimi tiek iš gerosios, tiek iš blogosios pusės. Tuomet spręsti, ar norisi bendrauti, kaip geriau bendrauti su tokiu, koks esi. Reikia pripažinti, kas yra negerai.

Dažnai susiduriu su mitybos, grožio, išvaizdos temomis. Iš tiesų, kuo labiau žmogus nepatenkintas savo svoriu, tuo dažniau jis persivalgo naktimis. Nuolatinis nepasitenkinimas savimi kelia daug intensyvių jausmų, kuriuos sunku perdirbti. Taip vienas dalykas skatina kitą. Reikia galvoti, kaip galima save pamilti tokį, koks esu. Jei neįmanoma pamilti, derėtų pasvarstyti, ką galima dėl to padaryti.

– Kartais žmonės pasielgia nederamai, peržengia asmeninę ribą, tačiau jiems nesugebama pasakyti „stop“.

– Nemanau, kad vieni kitiems turime iškelti plakatus su užrašu „stop“. Nesvarbu, ar tai artimi, ar ne tokie artimi santykiai, turime nuspręsti, ko iš jų norime. Dažnai tikimės, kad kitas žmogus skaitys mūsų mintis. Galbūt jis pakankamai išsilavinęs, gali suvokti neverbalinius ženklus, bet neretai patys elgiamės netinkamai – prisileidžiame asmenį arčiau, bet truputį kenčiame. Vėliau svarstome, kodėl jis kažko nesupranta.

Paprasčiausia yra su tuo žmogumi atsisėsti ir mandagiai jam pasakyti, kad visko per daug, juntamas spaudimas, ko norisi iš santykių ir pan. Manau, kad viskas prasideda nuo mūsų pačių.

– Kas yra asmeninės ribos?

– Tai labai individualu. Populiariojoje psichologijoje sakoma, kad asmeninė arba socialinė riba – ištiestos rankos atstumas. Tačiau jei kalbame apie asmeninio, ne fizinio komforto ribas, jos labai individualios.

Vienam patinka, kai bendraujant prie jo liečiasi, pasilenkia žmonės, atstumas būna nedidelis. Taip pat su psichologiniu artumu – kai esame atviri, galime kalbėti apie asmeninius dalykus. Tai susiję su daug dalykų – mūsų išsiauklėjimu, vieta, kurioje gimėme, kur užaugome, gyvename. Įdomu, kad kaimo vietovėse gimę ir užaugę žmonės turi tolimesnes asmenines ribas.

– Jie kitus prisileidžia arčiau?

– Ne, atvirkščiai. Tai miestuose gyvenantys yra gerokai arčiau vieni kitų. Įdomu stebėti, kaip studentai atvažiuoja iš mažesnių miestelių ir kurį laiką išgyvena socialinį šoką. Didmiesčiuose sparta didesnė, mes įlindę į vieni kitų ribas.

– Kai kurie žmonės nemoka pasakyti „ne“. Jiems lengviau padaryti paslaugą, kurios prašoma, nei atsisakyti.

– Kiekvienas turėtų būti sau pats svarbiausias. Ir tai nėra egoizmas. Kiek gebame mylėti save ir pasirūpinti savimi, tiek gebame pasirūpinti kitais. Tai sena tiesa. Netiesa tai, kad jei aš rūpinsiuosi tik kitais, gyvensiu dėl kitų, mane labiau mėgs, mylės. Tai klaidinga informacija.

Reikia pasitikėti savimi, taip kiti žmonės pradės jausti pagarbą.

Santykių kokybė visiškai kitokia, kai žmogus jaučiasi patogiai, yra ramus, pailsėjęs. Šie dalykai susiję su auklėjimo ypatumais, ypač Lietuvoje. Kartais teigiama, kad reikia pakentėti, kad tik kitam būtų geriau. Psichologinė, o kartais net fiziologinė kančia anksčiau buvo lyg pliusas, ne minusas. Tačiau taip neturėtų būti. Nesugebėjimas pasakyti „ne“ taip pat susijęs su atstūmimo baime.

– Sakant „ne“ yra baisu kitą nuvilti, sulaukti jo reakcijos.

– Manau, kad visi esame ir turime būti laisvi, ramūs. Ir jei sakome „ne“, tai yra „ne“. Turime būti autentiški ir apsispręsti, kada ir kodėl sakome „ne“, o kada – „taip“. Reikia pasitikėti savimi, taip kiti žmonės pradės jausti pagarbą. Gerbiant kitus žmones, jų aplinką, santykius, sulaukiama tokios pat reakcijos. Žmonės mėgsta ribas – ir patys jas nustatyti, ir jausti.

Esame įdomūs, žavūs, patrauklūs tada, kai esame laisvi, būname savimi. Gyvenime turime daug vaidmenų – esame dukros, sūnūs, broliai seserys, draugai, kaimynai, vaikai. Kai nesupainiojame vaidmenų ir būname tokie, kokie norime būti, jaučiamės ramesni, tvirtesni ir laimingesni.

– O kaip bendrauti su žmonėmis, kurie visada ir viskam sako „ne“?

– Reikėtų paklausti – „O kodėl ne?“ Tai gali būti įprotis, nes žmogus per ilgai sakė „taip“. Gali būti, kad jis net nesigilina į pasiūlymo esmę, jam saugiau atsisakyti. Tai nagrinėčiau iš psichologinės pusės. Yra įsitempusių žmonių, kurie ilgai taip gyvena, dėl to nesileidžia į kompromisus.

– Jei darbdavys skambina darbuotojui po 20 val., ar tai asmeninės ribos peržengimas?

– Manau, kad taip, vienareikšmiškai. Nebent tai force majeure aplinkybės, pasitaikančios tam tikrose profesijose. Tačiau taip, tai asmeninio gyvenimo ribos peržengimas. Darbuotojai dažnai atsiliepia, nenorėdami darbdavio nuvilti. Aš manau, kad tai reiškia žemą skambinančio darbdavio savivertę. Save gerbiantis darbdavys sau to neleis daryti.

– Kartais net ir suaugusiuosius kontroliuoja tėvai, pavyzdžiui, gerų ketinimų turinti mama. Kaip tai sustabdyti?

– Kai žmogui sukanka 18 metų, jo santykiai su tėvais turi transformuotis – iš vaiko ir tėvų santykių į suaugusiojo ir kito suaugusiojo santykius. Tėvams vaikai liks vaikais iki paskutinio atodūsio, jei kalbama apie rūpestį, domėjimąsi. Tačiau ateina metas, kai santykius reikia transformuoti. Kokie yra suaugę žmonės? Atsakingi, nepriklausomi, laisvi ir pagarbūs. Pagarba abipusė – tiek aš gerbiu savo tėvus, tiek tėvai gerbia mane.

Tėvai visuomet turi ką pasakyti, jei kalbama apie keturias gyvenimo sritis. Tai pasiekimai (mokslai, profesija), gyvenimo partnerio pasirinkimas, gyvenimo būdas, vaikai. Tačiau pasiekus suaugusiojo su suaugusiuoju bendravimą galima išvengti konfliktų.

– Ką galima padaryti, kad tėvų pasisakymai taip stipriai nepaveiktų?

– Tėvų reakcijos ar pastabos veiks visada. Nes mumyse, norime to ar nenorime, visada yra vidinis vaikas. Ta nusivylimo reakcija – ne suaugusiojo, o vaiko. Blogiausia, ką galima padaryti santykiams su tėvais – arba juos visiškai nutraukti, ar paklusti.

Jei neišsprendžiame vaikystės nuoskaudų, kurias siejame su tėvais, negalime kurti brandaus santykio su savo partneriu.

Esu girdėjusi, kad psichologai pataria nutraukti santykius su tėvais, bet man tai atrodo pernelyg drastiška. Tėvai mūsų gyvenime užima svarbią vietą. Juk be jų nebūtų mūsų. Ir už teigiamas, ir už neigiamas savybes turime būti dėkingi jiems.

Jei neišsprendžiame vaikystės nuoskaudų, kurias siejame su tėvais, negalime kurti brandaus santykio su savo partneriu. Nuolat dėl ko nors kaltinti tėvus – nekonstruktyvu, taip prarandamas gyvenimas. Reikia išsilaisvinti, gal kai ką pamiršti. Man patinka posakis, kad žmonės – nepaprastai keisti sutvėrimai, kurie skaudina vieni kitus, o vėliau eina atleidimo pas Dievą. Ne taip turėtų būti. Lengviausia nueiti pas žmogų, kurį įskaudinome.

– Kokios turi būti asmeninės ribos poros santykiuose?

– Poros santykiuose asmeninės ribos taip pat labai individualu. Vienos poros praleidžia labai daug laiko kartu, turi bendrų interesų, jiems gera būti kartu. Tokioms poroms patinka liesti vienas kitą, laikytis už rankų ir pan. Kitiems žmonėms poroje reikia daugiau erdvės. Porų santykiai skirtingi, apibendrinti tai labai sunku.

Pradėdami partnerystę, turime būti savimi. Pavargstame nuo netikrų santykių, tad asmeniniuose turime būti savimi. Taip galime suvokti ir priimti kitą partnerį. Ne keisti jį, o priimti tokį, koks yra. Tuomet visos ribos susidėlioja automatiškai.