– Kam apskritai žmonijai prisireikė tokių statinių, kaip fontanai?

– Nuo seniausių laikų fontanai daugiausia susiję su praktine paskirtimi – tai vandens atvedimas į tą vietą, kur gyvena žmonės, bet mes fontaną suprantame truputį kitaip – kaip kažką, kas atspindi gyvenimo džiaugsmą, prabangą, kartais netgi pažymi statusą.

Tikriausiai šiuolaikinis žmogus fontaną ir asocijuoja su ta pramogine ir reprezentacine funkcija. Klausti, kam reikalingi fontanai, praktiškai tas pats, kaip klausti, kam žmonijai reikalinga muzika, džiaugsmas, pramogos ir apskritai grožis gyvenamojoje aplinkoje.

– Tai iš pradžių fontanai turėjo praktinę paskirtį, bet ji ir šiandien kartais pritaikoma – fontanai tiesiog naudojami nusiprausti. Iš esmės funkcija pasikeitė – tapo dekoratyviu statiniu?

– Praktinę funkciją atliekančių fontanų ypač daug buvo anksčiau. Fontanas skirtas vėsinti ne tik miesto atmosferą, sukurti mikroklimatą viešojoje erdvėje. Sovietmečiu fontanai buvo naudojami kaip aušintuvai. Jie tikrai neturėjo nei kažkokių estetinių, nei meninių požymių. Jie tiesiog buvo kaip vandens rezervuarai, skirti vėsinti parduotuvių šaldytuvams ir pan. Šiandien fontanai, be abejo, daugiausia puošia mūsų viešas erdves. Ne tik viešas, bet ir privačias.

– Tik puošia ar gali ir darkyti?

– Visaip būna. Kaip sako, dėl skonio nepasiginčysi. Gal kai kam negražu, kai kam gražu. Kalbant apie viešąsias erdves, fontanas mūsų visuomenės, apskritai pasaulio visuomenės suprantamas kaip kažkas labai pozityvaus. Greičiausiai vargiai rasite žmogų, kuris pasakytų – man nepatinka fontanai, geriau išasfaltuokite ar išgrįskime trinkelėmis šią aikštę.

Kiek teko bendrauti su įvairių miestų savivaldybėmis, bendruomenėmis, tai, jeigu tik pradedame kalbą apie tai, kad reikia atnaujinti kažkokią viešąją miesto erdvę ar sutvarkyti pakrantę, ir klausiame, ko jūsų žmonės norėtų, vienas iš pirmų dalykų, kas pasakoma, – norėtume fontano.

– LRT RADIJO klausytojo nuomone, septintajame dešimtmetyje jaunimo sode buvo puikus fontanas – drambliai, purškiantys vandenį. Kaip manote, gal reikėtų fontanus iš tų laikų atgaivinti?

– Klausytojas užsiminė apie žymųjį fontaną su drambliukais. Pati jo nebeatsimenu, bet mano mama yra vilnietė. Jai tas fontanas su drambliukais, iš kurių straublių tryško vanduo, yra kažkas, kas reprezentuoja jos vaikystę. Šiandien mes vaikštome po Bernardinų sodą ir ji sako – va, prisimenu, buvo tie drambliukai.

Taip, tie drambliukai, kaip suprantu, vidutinio ir vyresnio amžiaus vilniečių kartai yra kažkas, kas simbolizavo jų vaikystę, jaunystę. Labai gražu tai prisiminti. Labai džiaugiuosi, kad Bernardinų sode yra tie fontanai. Drambliukų nėra, bet yra kiti fontanai, kurie galbūt šiandienos jaunimui ir vaikams, kai jie užaugs, po 20 metų prisimins vaikystę ar jaunystę.

– Pratęskime kalbą apie pradingusius fontanus. Kai kurie pasigenda egzistuojančių, bet nebeveikiančių fontanų, pavyzdžiui, fontano prie Operos ir baleto teatro, prie Seimo rūmų. Kas atsitiko, kad tų fontanų neišlaikėme?

– Apskritai Vilniuje nuo sovietmečio fontanų sumažėjo beveik perpus. Kas atsitiko? Kaip minėjau pokalbio pradžioje, fontanas yra prabangos dalykas. Jis kainuoja labai daug.

– Bet juk mes dabar gyvename geriau.

– Gyvename geriau, bet tada, kai gyvenome blogiau, toks visuomeninis turtas, kaip fontanai, priklausė valstybei ir jais buvo rūpinamasi, naudojant valstybės pinigus. Šiandien, kai gyvename geriau, fontanai yra kaip ir vieni iš mūsų viešosios infrastruktūros našlaičių. Kaip ir turime viešųjų erdvių, kurioms trūksta pinigų, kad jos būtų sutvarkytos, taip ir fontanams trūksta šeimininko rankos.

Miestai, savivaldybės dažniausiai ieško verslininkų, kurie norėtų investuoti į fontanus, atnaujinti viešąją erdvę. Deja, sunku rasti tų mecenatų, nes čia tikriausiai turime kalbėti apie mecenatystę. Pats fontanas pinigų verslui neatneš.

– Kokių nebeveikiančių fontanų jums, kaip architektei, gaila labiausiai?

– Pirmiausia turbūt jau minėto fontano prie Seimo rūmų. Jis buvo pagrindiniu akcentu toje viešojoje erdvėje. Tai buvo tas dalykas, dėl kurio ta vieša erdvė buvo gyva. Šiandien ten auga gražios gėlės, padaryta meninė instaliacija, tačiau nėra tiek žmonių, kiek galėtų būti. Šio fontano gaila bene labiausiai.

Buvo paminėtas fontanas prie Operos ir baleto teatro. Ten labai trūksta šeimininko rankos. Tas fontanas taip pat yra brangus. Ten reikėtų tvarkyti ne tik fontaną, bet apskritai visą viešąją erdvę aplink Operos ir baleto teatrą.

Galima paminėti ne tiek prarastus, kiek geresnių laikų laukiančius fontanus. Tai populiarusis fontanas Kauno Laisvės alėjoje. Jis yra pagrindinis susitikimo taškas. Kai kauniečiai klausia vienas kito „kur susitiksime“, tai dažniausiai atsakoma „prie fontano“. Visi žino, prie kurio fontano.

Be abejo, ta vieša erdvė laukia šiek tiek jaukesnių laikų. Tikiu, kad tas fontanas taip pat sužydės savo viešąja funkcija ateinančiais metais.

Žinoma, yra daug prarastų fontanų gyvenamuosiuose rajonuose, ne tik miestų centruose, ypač kalbant apie sovietmečiu pastatytus daugiabučių rajonus. Tada teritorijos buvo planuojamos kompleksiškai, ne po vieną namą, o po keliolika. Tose zonose buvo projektuojami ir vaikų darželiai, ir prekybos centrai, ir viešosios erdvės. Dažniausiai jose, kaip gerovės simbolis, buvo įrengiamas fontanas, nes tada vanduo tikrai nebuvo tai, ką reikėjo taupyti. Kaip amerikiečiai netaupo naftos, taip sovietmečiu nebuvo taupomas vanduo, jo buvo daug. Fontanai tikrai buvo įrengiami daugumoje didesniųjų gyvenamųjų rajonų.

Jeigu pasivaikščiotume, daug kur stovi tiesiog tuščios duobės, prižėlusios žolės su kažkokiu skulptūriniu akcentu, kuris rodo, kad ten akivaizdžiai buvo fontanas. Kas su jais įvyks ateityje, kelia daugiausia abejonių, nes tie fontanai, kurie įrengti miestų centrinėse dalyse, greičiausiai turi vilties būti atnaujinti. Tie, kurie stovi gyvenamuosiuose rajonuose, kur dauguma namų priklauso jau žmonėms, likę be šeimininko.

– Šiais laikais fontanai kartais įrengiami tiesiog ežeruose, kur ežero pakraščiu tiesiog trykšta vandens srovė. Ar tai taip pat yra architektūrinis sprendimas?

– Be abejo. Architektūra yra menas, kuriantis erdves, ne vien tik pastatus. Sakyčiau, kad daugiau nei erdves, nes architektūra ne tik fiziškai kuria tą erdvę, bet programuoja scenarijų, kuris vyksta toje erdvėje.

Jeigu mieste yra ežeras ar upė, bet aplink jį prižėlę meldų, negali vaikščioti žmonės, nėra, kur atsisėsti ir nėra nieko, kas atkreiptų dėmesį į tą vandens telkinį, turėsime vandens telkinį, kuriame galbūt labai smagu pažvejoti, nes ten nieko nevyksta, yra tylu ir ramu.

Jeigu kalbėsime apie vandenį, kaip apie vieną iš išteklių, kuriuos būtų galima naudoti kasdien, būtų galima eiti pramogauti ar praleisti savo laisvą valandėlę tarp darbo valandų, be abejo, ten turėtų atsirasti ir, kaip paminėjote, tie fontanai, kurie įrengiami upės ar ežero viduryje. Vandens srovės ir yra erdvinės kompozicijos, kurios padaro tą ežerą ar upę ne vien tik kažkokia plokštume su vandeniu, bet kažkuo daugiau.

– Fontanai gali tapti ir istorinės atminties įamžinimo simboliais, tačiau kažkodėl labiau esame linkę statyti kokius nors paminklus, monumentus, realistinius ar nuobodžius. Matome įvairiausių iniciatyvų, kaip įprasminti mūsų istorinę atmintį, ypač artėjant valstybės šimtmečiui. Kodėl nekyla minčių įprasminti tą atmintį ar kokius nors istorinius įvykius fontanu?

– Tai jau visai kita tema, bet iš tiesų gerai pastebėjote – mes, tikiu, einame į tą pusę, kad perlaušime savo požiūrį į atminimo ženklus. Pasaulyje apskritai įsivyrauja tendencija, kad nuo pompastiškumo, nuo kažkokių miesto vaizdą užgožiančių ženklų pereinama prie demokratiškesnių formų.

Toks įmažinimas tampa miesto kasdienio gyvenimo dalimi. Tai gali būti ne tik fontanas, gali būti ir viešoji erdvė, kažkoks kraštovaizdžio, žemės, augmenijos suformuotas objektas, kuriame žmonės galėtų leisti laisvalaikį ar ateiti prisiminti tuos įvykius ar asmenybes, kurios įamžintos.

Fontanas ar vanduo apskritai yra pasaulyje mėgstama įamžinimo forma, nes ji labai traukia dėmesį, yra poetiška, romantiška. Galima sukurti dramą. Vanduo, fontanas turi tam tikro emocinio krūvio. Vienas iš žymiausių šiuolaikinių pavyzdžių, kuriuos galima paminėti, yra „Ground zero“ paminklas Niujorke. Tai memorialas rugsėjo 11-osios teroro atakos aukoms atminti.

Vietoje tų dviejų dangoraižių menininkai ir architektai sukūrė memorialą, kuris ir yra buvusių dangoraižių vietoje. Ten padarytos tos pačios formos skylės, į kurias tarsi Niagaros krioklys krenta vanduo, paminėtos žuvusios aukos. Tas krentantis vanduo turbūt turi tą stiprų emocinį krūvį, kad buvo išrinktas šis projektas kaip pats geriausias.

Kitas paminklas padeda labai gražiai prisiminti žinomą žmogų – princesę Dianą. Jai Londone taip pat sukurtas memorialas Haid Parke. Buvo pasirinktas fontanas. Princesė Diana – graži moteris, buvo galima sukurti gražią skulptūrą, tačiau buvo pasirinktas labai kuklus memorialas.

Tai žiedo formos fontanas, kuris neturi jokių čiurkšlių, iškylančių dešimt metrų. Tai tiesiog tekantis vanduo, į kurį kojas gali įmerkti bet kuris parko lankytojas. Vanduo čiurlena skirtingai, nes padarytas tam tikras pagrindas tam vandeniui bėgti. Jis bėga tai laipteliais, tai kažkokiais smulkiais akmenukais, tai lygiu paviršiumi, todėl srovės greitis ir kylantys purslai yra skirtingi.

– Lietuvos vaikų mityba menkavertė, mūsų vaikai dažnai nutukę, serga įvairiomis alergijomis ir kitomis ligomis, kai kurio maisto netoleruoja.

– Visoje Europos Sąjungoje kalbama apie šias problemas: vaikų ligas, nutukimą ir kiek mityba turi įtakos sveikatai. Gal Lietuva ne taip ir blogai atrodo kitų šalių atžvilgiu, bet Europoje apie trečdalis 11-mečių vaikų jau turi antsvorio arba yra nutukę, kas sukelia ir emocines problemas, vaikai prasčiau mokosi, blogiau save vertina, suserga širdies ir kraujagyslių ligomis, II tipo diabetu ir t. t.

Teigiama, kad per 60 proc. vaikų, turinčių antsvorio arba nutukusių, tokie liks ir suaugę, taigi tos problemos užaugs kartu su vaikais. Todėl ir kalbama apie mitybą: kaip organizuojamas vaikų maitinimas, ką patys vaikai perka, apie reformuliuotą maistą (pramoniniu būdu pagamintą maistą).

– Turite galvoje pusgaminius arba jau paruoštą maistą?

– Reformuliuotas maistas – jau gatavi maisto produktai, kuriuos įsigyjame parduotuvėje. Reformuliavimo esmė – maistas turėtų būti pagamintas taip, kad būtų kuo palankesnis sveikatai, t. y. kad jame būtų mažiau druskos, cukrų, riebalų, ypač transriebalų. Tarkim, jogurtai Lietuvoje labai saldūs, tad reformuliuotame jogurte cukrų būtų mažiau. Arba daug druskos gauname su duona, o reformuliuotoje duonoje jos būtų mažiau.

– Sakoma, kad svarbiausia vaikus mokyti nepersivalgyti, nevalgyti iki soties, nes tai – pirmas žingsnis į nutukimą, kita vertus, vaikas turi valgyti noriai ir su apetitu. Kaip įpratinti vaikus valgyti tinkamą maistą?

– Suaugusieji yra didelis pavyzdys, be to, įpročiai yra formuojami. Jei vaikas bus įpratęs gerti vandenį, o ne saldžius gėrimus, valgyti šviežias daržoves, ne per saldžias, ne per sūrias, ne per riebias košes, įpročiai augs su vaiku ir mityba bus daug sveikesnė.

Suaugusieji yra didelis pavyzdys, be to, įpročiai yra formuojami.

Viso pasaulio tyrimai rodo, kad vaiko kūno masė labai susijusi ir su tėvų – dažnai, jei tėvai turi antsvorio arba yra nutukę, ir vaikai tokie būna. Ir tai lemia ne tik genetika – didžiąja dalimi dėl to kalti įpročiai. Todėl reikia susiformuoti įpročius, kad būtų neskanu sūrus, riebus, daug cukraus arba kitų cukrų turintis maistas.

– Kas labiausiai kenkia? Ar per daug sočiųjų riebalų, ar per daug cukraus, ar per daug druskos?

– Labai priklauso nuo situacijos, nes kiekvienas turi kitokį poveikį. Nors europiniai teisės aktai dar to nenumato, Lietuvoje planuojama apriboti transriebalų (kai pramoniniu būdu skystas augalinis aliejus yra kietinamas) kiekį maisto produktuose.

Mes maisto produktų etiketėse kartais matome, kad sudėtyje yra iš dalies hidrintų riebalų, kas rodo, kad galime tikėtis, jog maiste yra transriebalų. O jie tikrai neigiamai veikia sveikatą – visų pirma kraujagysles, be to, yra svarbus rizikos veiksnys atsirasti aterosklerozei.

– Kur daugiausia iš dalies hidrintų riebalų?

– Lietuvoje jie populiariausi kepiniuose. Tai – kreminė, miltinė konditerija (sausainiai, pyragaičiai, pyragai). Juos gaminant dažniausiai naudojamas už sviestą pigesnis margarinas. Labai dažnai hidrintų riebalų būna ir pigesniuose saldainiuose – „subšokoladiniuose“.

– Ko jokiu būdu nesiūlyti, jei vaikas ištroško, išalko?

– Saldūs gėrimai tikrai turėtų būti tik per šventes ir tik viena stiklinėlė. Jei norėsite atsigerti, rinkitės vandenį. Net su viena stikline saldaus gėrimo (kad ir sulčių) gauname beveik visą paros cukrų rekomenduojamą normą. Praalkus irgi reikia rinktis sveikus užkandžius – pravartu turėti šviežių morkyčių, obuolį ar kitą vaisių, viso grūdo duonelės.

– Prisistatote kaip internetinių pažinčių konsultantas. Ar tai – nauja profesija, ar tiesiog veikla?

– Tai veikla. Dirbu pažinčių svetainėje flirtas.lt. Joje stengiamės padėti žmonėms surasti vieniems kitus. Teikiame tiesiogines konsultacijas – kas nors parašo, kad nesiseka, mes nagrinėjame tą atvejį, patariame, kaip sulaukti daugiau dėmesio ir pan. Taip pat atliekame apklausas, kurių rezultatais dalijamės su vartotojais ir tikimės, kad tai padės sėkmingiau ieškoti antros pusės.

– Kodėl galvojama, kad internete pažinčių ieško tik nevykėliai?

– Tai labai senas požiūris, ši mintis jau seniai paneigta. Tą mitą ir stigmą sugriovė programėlė „Tinder“, Lietuvoje pasirodžiusi gal prieš trejetą metų. Jos atėjimą pajutome ir mes, gal pusmetį buvo sumažėjusi naujų narių registracija svetainėje flirtas.lt. Vėliau ji vėl pasiekė ankstesnį lygį ir dabar tik auga.

Žmonės suprato, kad bendrauti pažinčių svetainėse nėra blogai.

Žmonės suprato, kad bendrauti pažinčių svetainėse nėra blogai. Ten susirenka normalūs žmonės, jie vieni, tačiau ieško vienas kito. Pats paieškos procesas taip pat normalus, jis niekuo nesiskiria nuo susipažinimo gatvėje.

– Tačiau sakoma, kad tokios programėlės skirtos labiau momentinei pažinčiai. Esą ilgalaikių santykių ten neužmegsi.

– Bet tokių momentinių pažinčių būna ir baruose, ir kitur.

– Bet, pavyzdžiui, bare reikia vizginti uodegą ir pan.

– Uodegą vizginti reikia ir internete, reikia save pateikti. Svarbiausias dalykas – nuotraukos. Jei jos blogos, nekokybiškos, žmogus vos atpažįstamas, geriau tokių nuotraukų nedėti. Apskritai geriau pasidaryti vieną gerą nuotrauką nei dešimt blogų.

– Ar verta turėti reikalavimų, lūkesčių? 

– Pats ieškodamas antros pusės supratau, kad kuo mažiau reikalavimų, tuo geriau. Norime to ar nenorime, antrai pusei keliame išvaizdos, elgesio, pomėgių reikalavimus. Tai nėra gerai. Kokia tikimybė rasti idealų partnerį, pavyzdžiui, pagal išvaizdos reikalavimus? Nulis procentų.

Svarbu, kad bendraujant kitas žmogus būtų priimtinas, su juo būtų gera, malonu dalytis, vyrautų pasitikėjimas, saugumas.

– Kaip pristatyti save pažinčių svetainėse, kad tai neatrodytų kaip melas? Kaip sudominti kitą?

Labai akivaizdu, kai žmogus apsimeta tuo, kuo nėra.

– Vėl pakartosiu – reikia turėti gerą nuotrauką. Tai gali būti ir telefonu nufotografuota nuotrauka, svarbiausia – geras apšvietimas, tvarkingas fonas. Reikėtų vengti nuotraukų prie svetimų automobilių, svetimose jachtose. Labai akivaizdu, kai žmogus apsimeta tuo, kuo nėra. Neseniai pažinčių svetainėje užsiregistravę žmonės gali apsigauti, bet po savaitės jau ims atskirti, kas yra paslėpta nuotraukose. Labai greitai išryškėja tam tikri niuansai, kurie išduoda, ar žmogus gali sau leisti tuos automobilius ar jachtas, ar ne. Tai ir stilius, ir žvilgsnis, ir stovėsena.

– Kas aktyvesni pažinčių svetainėse – vyrai ar moterys?

– Šis santykis jau lyginasi, bet vyrų yra šiek tiek daugiau. Taip yra dėl labai tradicinių priežasčių. Vyrai labiau linkę parizikuoti ir išmėginti įvairias pažinčių formas.

– Tačiau skaičiuojama, kad Lietuvoje moterų yra gerokai daugiau nei vyrų. Kaip internete jų gali būti daugiau?

– Yra daugiau jaunesnių vyrų. Negalime pabėgti nuo fakto, kad internetinėmis pažinčių svetainėmis dažniau naudojasi jaunesni žmonės. Grubiai tariant – 18–34 metų amžiaus žmonių grupė yra pati didžiausia. Kalbant apie šią amžiaus kategoriją, vyrų ir moterų santykį, jaunų vyrų Lietuvoje daugiau. Galbūt jie tik kažkur išsibarsto. Pažinčių svetainėse gana daug ir vyresnio amžiaus žmonių, mūsų svetainėje – dešimtys tūkstančių.

Yra tarsi dvi kupranugario kupros. 18–34 metų amžiaus žmonės ieško antros pusės, nes jos neturi, nėra susituokę, neturi vaikų. 45–50 metų amžiaus žmonės antrų pusių ieško, nes jau yra išsiskyrę, jų santuokos nepavyko, bet vis dar norisi turėti kitą žmogų, būti mylimiems, saugomiems ir pan. To ir siekiama.

– Pažintys, užmegztos internete, nebūtinai turi nuvesti iki altoriaus. Galų gale, žmonės gali tiesiog bendrauti.

– Taip, pažinčių svetainės naudingos ne tik ieškant gyvenimo partnerio. Kai kurioms merginoms, su kuriomis buvau bendravęs, galėjau padėti pats, jos galėjo padėti ir man. Turėjau darbų, tai tarsi bendradarbiavimas verslo klausimais. Galima susirinkti kontaktų, pažinti žmones, suprasti, kaip jie galvoja, gal pasiūlyti kokį darbą ir pan.

– Svetainėje flirtas.lt paskelbti apklausos duomenys rodo, kad moterys jau per pirmą pasimatymą norėtų būti nustebintos gėlėmis. Tačiau jūs sakote, kad į pirmą pasimatymą gėlių neštis nereikia. Kodėl?

– Moterims gėles reikia dovanoti visada, o kuo santykiai rimtesni, tuo dažniau. Tačiau per pirmą pasimatymą gėlių dovanoti nereikia, nes vaikinas dar nepažįsta merginos ir nežino, kokias gėles ji mėgsta. Be to, jei pasimatymas vykęs ir nei vaikinas, nei mergina po pusvalandžio nedingsta, merginai nereikės tampytis gėlių po visą miestą ar kavines. Taigi gėles geriau dovanoti per antrą ar trečią pasimatymą.

– Yra prancūziškų patarimų, teigiančių, kad į pirmą pasimatymą žmonės turėtų ateiti tarsi po darbo dienos, pernelyg nesiruošę. Pasipuošus derėtų eiti į antrą pasimatymą, nes jis laikomas tuo tikruoju.

– Taip, per pirmą pasimatymą reikia pažiūrėti, ar esate suderinami – ar patogu bendrauti, ar jaučiatės patogiai kalbėdamas, dalindamasis dienos įspūdžiais, ar kitas žmogus neerzina. Pirmas pasimatymas turi būti paprastas, trukti iki valandos.

Antrasis – jau rimtas, kuriam galima daugiau pasiruošti. Pirmam užtenka šarmo, geros nuotaikos, šypsenos. Jokiu būdu negalima gerti alkoholio. Geriausia tiesiog pasivaikščioti, toks pasimatymas tobuliausias. Vaikštant atsiskleidžia, koks kitas žmogus, ką jis pastebi ir pan.

– Kodėl savo kirpyklą pavadinote „Nebūk pudelis“?

– Kadangi pati auginu pudelį ir jis apkirptas pagal visus veislės standartus – su burbuliukais, išskutinėjimais ir pan., dažniausiai, kai vedu jį gatve, sulaukiu klausimų, kas čia per veislė. Kai žmogus vedasi kokį kudlotą debesiuką, tai visiems aišku, kad čia pudelis. Todėl ir atsirado „nebūk pudelis“ – nebūk tuo kudlotu šuniuku, bet būk tikru pudeliu.

– Vadinasi, kirpimas gali atskleisti tikrąjį veislės grožį?

– Taip, kartais iš tokio debesėlio galima padaryti visiškai naują šunį.

– Ar Lietuvoje visada buvo populiaru taip rūpintis šunų stiliumi?

– Su laiku klientų vis daugėja. Žmonės vis labiau rūpinasi savo gyvūnais. Kadangi gyvename mieste, šunys su mumis absoliučiai visur: miega su mumis, kartu keliauja, todėl norisi, kad šuo atrodytų tvarkingai, kvepėtų, nesišertų, jį būtų malonu glostyti.  Dažnai pasitaiko, kad šeimininkas ir šuo labai supanašėja ir šukuosena, ir išvaizda, ir elgesiu.

– Šunys kerpami tik dėl grožio ar ir dėl sveikatos?

– Kirpėjai ne tik kerpa, bet dažnai pastebi pirmus augintinių negalavimų, ligų požymius. Tada patariame šeimininkams apsilankyti pas veterinarus.

– Nuo ko priklauso, ar šunį reikia kirpti, ar ne?

– Trumpaplaukiai šunys dažniausiai nekerpami, bet jie irgi apsilanko kirpyklose, kad būtų išmaudyti, iššukuotas poplaukis, sutvarkyti nagai, išvalytos ausys. Taigi kad būtų švarūs ir kvepėtų.

– Kiek veislė lemia kirpimo stilių?

– Dauguma veislių turi savo kirpimo formas ir standartus, pavyzdžiui, ir pudeliams, ir Jorkšyro terjerams yra atskiri standartai parodoms, o namams – jau visiškai kitos šukuosenos.

– LRT RADIJO klausytoja nori sužinoti, kokios paskutinės mados tendencijos amerikietiškiems kokerspanieliams?

– Taip, įvairių veislių kirpimo formos ir stiliai ateina ir išeina iš mados. Kadangi spanieliai – šunys, kurie daug laiko praleidžia gamtoje, tarp žolių, prie vandens, kirpimas dažniausiai būna kuo trumpesnis, kad priežiūra būtų minimali, kad šuo kuo ilgiau išliktų švarus, o paįvairinti kirpimą galima įvairiausiai akcentais. Pavyzdžiui, galima palikti kuoduką, ant uodegytės – bumbuliuką. Galima išskusti kokią nors šuns vardo raidę, žaibą ar žvaigždę ir tokiu būdu suteikti kirpimui kažkokio išskirtinumo.

– Anksčiau buvo madinga išskutinėti garsių mados ženklų pavadinimus ar ženklus.

– Vis dar yra šis būdas... Nesakyčiau, kad ant bangos, bet pasitaiko klientų, kurie to nori. Dabar dažniausiai išskutinėjamas pėdutės, žvaigždutės, o noras pasirodyti su kažkokiais prekės ženklais jau menksta.

– Ar tuos prekės ženklus skutinėja „rožiniams“ šuniukams?

– Taip, bet dėl to, kad visi jorkšyriukai, maltukai ir turi vardus Gučis, Zara, Prada ir pan.

– Klausytojas domisi, ar šunims plaukų pešimas toks pats skausmingas, kaip ir žmogui?

– Ne, šiurkščiaplaukėms veislėms, pavyzdžiui, terjerams, plaukas auga stadijomis. Kai jis pasiekia maksimalų ilgį, plauko svogūnėlis apmiršta ir plaukas daug lengviau pašalinamas. Su laiku, kai jau perauga, kailis pats iškrinta.

– Tai net ir šukuojant galima tuos plaukus pašalinti?

– Taip, negyvas plaukas pasišalina. Kad būtų išlaikytas gražus ilgis, kad šuo atrodytų gražiai, reikia šukuoti tuo metu, kai plaukas vos laikosi, nes jo vietoje atauga naujas.

– Mačiau, kad yra šunų kirpimų mados žurnalai.

– Kol kas Lietuvoje savo žurnalų dar neturime, bet didesnėse Vakarų, Azijos šalyse leidžiami katalogai su įvairiausiomis šukuosenomis, stiliais. Todėl žmonės, atėję į mūsų kirpyklą, dažniausiai atsineša su savimi nuotrauką, išsaugotą telefone, ir parodo. Dažniausiai Vakarų ir Rytų šalys diktuoja madas.

– Kokios tos madų tendencijos?

– Mano specializacija – pudeliai, todėl apie juos ir papasakosiu. Anksčiau buvo madinga skusti pudeliukų pėdutes, snukučius. Dabar iš Rytų atėjo mada, kad pudeliukai atrodytų kaip maži šuniukai, meškiukai. Jie turi būti plaukuotu, apvaliu snukučiu, atrodyti kaip žaisliniai.

– Ar šunims dažomi plaukai?

– Asmeniškai nedažau, bet tai daroma. Yra netgi specialūs konkursai – ant šuns padaroma visa skulptūra, kažkoks paveikslas. Lietuvoje yra kirpyklų, kurios tuo užsiima, bet kol kas pas mus tai dar nėra taip populiaru. Dažniausiai nudažomi tik uodegyčių, ausyčių galiukai. Tai kaip kirpimo akcentas.

– Kokie būna šunų kirpimo čempionatai? Kokios jų taisyklės?

– Dažniausiai kiekviena šalis, kurioje yra šunų kirpimo asociacija, bent kartą per metus rengia savo šalies čempionatą. Vyksta ir Europos, ir pasaulio čempionatai. Juose dar neteko apsilankyti, bet teko aplankyti nemažai šalių. Pagrindinė taisyklė – atvažiuoji su apaugusiu šuniu. Jis turi būti iššukuotas, išmaudytas, išdžiovintas, paruoštas kirpti. Tada pagal tam tikras veisles skiriamas tam tikras laikas. Yra teisėjų komisija, kuri įvertina šunį prieš kirpimą. Tada stebi tavo darbą ir įvertina rezultatą.

– O jei šuo pradeda muistytis kerpamas, ar už tai gali būti atimami taškai?

– Ne, taškai neatimami, bet stebima, kaip kirpėjas susitvarko su ta situacija. Kadangi šunys neretai labiau patyrę nei patys kirpėjai, jie nuostabiai elgiasi, stovi kaip statulėlės. Tokį šunį kirpti – vienas malonumas.

– Jūs į konkursus keliaujate su savo pudeliu. Ar šunų kirpėjai į tokius konkursus ir važiuoja su savo augintiniais?

– Dažniausiai taip. Kirpėjai yra maniakai – jie turi ne vieną šuniuką, o daug. Dažniausiai kirpėjai, dalyvaujantys konkursuose, turi įvairių veislių šuniukų, kad galėtų nuolat kažkur važiuoti, nuolat dalyvauti.

Kirpėjai ne tik kerpa, bet dažnai pastebi pirmus augintinių negalavimų, ligų požymius. Tada patariame šeimininkams apsilankyti pas veterinarus.

– Žinau, kad turite ir dar vieną šunį.

– Taip, prieš kelis mėnesius įsigijau šiurkščiaplaukį foksterjerą. Kol kas jis visai mažiukas. Nuo kitų metų galbūt bandysime ir jį pratinti prie konkursų.

– Žmonės neretai bijo šunų. Kiek šunų stilistas turi gebėti susibendrauti su šunimi?

– Tai jis privalo išmokti, bet viskas ateina su praktika. Reikia mokėti pajusti, kada šuo ima nervintis, kada reikėtų duoti porą minučių pailsėti, kada reikia su juo pasikalbėti, pajuokauti, kada geriau palikti jį ramybėje. Su metais imi jausti, kai šuo geranoriškai į tave reaguoja, o kada geriau viską atlikti greitai, tyliai ir jį paleisti. Nuspėti, kaip šuo elgiasi, būtina išmokti. Tai darbo saugumo garantas, kad rankos būtų nenukandžiotos, neapdraskytos ir pan.

– Seriale „Draugai“ buvo epizodas, kai mergina pasisiūlo apkirpti vieną iš veikėjų, nes yra kirpusi šunis. Ar šunų kirpėjai gali kirpti ir žmones?

– Manau, kad gali (juokiasi). Juokingas faktas – apkerpu ir savo draugą. Įrankiais pasidaliname ir tarp šunų, ir tarp žmonių. Kai reikia palyginti plaukų galiukus – laisvai.

– Ar šeimininkams reikia palaikyti šunų šukuoseną?

– Kai apkerpi šunį, padarai gražią šukuoseną ir ji išlieka iki kito kirpimo – tai gero šunų kirpėjo kokybės įvertinimas. Plaukai nesukrinta bet kaip, matyti, kad šuo buvo apkirptas būtent taip.

– Ar matosi, kai patys šeimininkai ką nors patobulina?

– Deja, taip. Dažnai būna, kad, atvedus šuniuką po pusės metų, matyti, kad bandyta palyginti, pakirpti, nes per tiek laiko šuo jau nemato, kur eiti, kas nors įsivelia į plaukus, o iššukuoti nepavyksta. Todėl visada prašome šeimininkų – kai tik kas blogai, geriau ateikite pas mus ir mes gražiai viską sutvarkysime, kad paskui nebūtų pliko lopo ant šuns.

– Kas kiek laiko reikėtų lankytis pas šunų kirpėją?

– Rekomenduojama kas šešias aštuonias savaites, kad šuo nuolat gražiai atrodytų. Jei užleidžiama iki trijų ar keturių mėnesių, ateina avinėlis, kuriam šukuoseną reikia kurti nuo nulio.

– Gal tada kaip tik įdomiau?

– Kirpėjui visai įdomu, žinoma, jei šuo visą laiką buvo prižiūrimas. Bet dažnai šuo atvedamas po keturių mėnesių, šeimininkai prašo tos pačios šukuosenos, o vienintelė išeitis – šuniuką nukirpti labai trumpai.

– Kaip šunį reikėtų prižiūrėti nuo vieno kirpimo iki kito namuose?

–  Pagrindinis tikslas – kad šuniukas nesusiveltų. Jei kailis iššukuotas ir prižiūrėtas, galima padaryti beveik bet kokį kirpimą, kurio užsigeidžia šeimininkai. Pagrindinės taisyklės, prižiūrint kailį, nešukuoti sauso kailio. Būtina naudotis purškiamus kondicionierius ar kailio drėkiklius. Šuniuką taip pat reikia dažniau pamaudyti, nes tik švarus kailis nesivelia.

– Kaip dažnai reikėtų maudyti? Kartą per savaitę?

– Taip, naudojant profesionalias priemones, galima maudyti kas savaitę. Seniau, kai šunims skirtų priemonių nebuvo, šunys buvo maudomi daug rečiau. Žinoma, svarbus ir šukavimas. Reikia nepatingėti prabraukti, patikrinti, ar nėra kažkur susivėlimų.

– Ar būna šunų, kuriems visa tai – didžiausia kankynė, o ne išvyka į SPA?

– Didžioji dalis šeimininkų, atėję į kirpyklą, sako – mes negalime jo iššukuoti namie. Šuo nesileidžia, cypia, inkščia, draskosi, kandžiojasi. Kai pastatome tą šuniuką ant kirpimo stalo, jis gražiausiai iškenčia visas procedūras. Šeimininkai klausia, kaip taip įmanoma. Dažniausiai taip yra dėl to, kad šuniukai namie jaučiasi šeimininkais. Jie parodo, kad nenori būti šukuojami ir šeimininkas sako – vargeli mano, gerai bėk, nuvesime į kirpyklą ir ten tave sutvarkys. Kirpykloje nėra kitos išeities – šuo turi būti sutvarkytas, jis žino, kad niekur nepabėgs, todėl gražiai atkenčia.

 – Vis dažniau žiniasklaidoje kalbama apie gyvūnų teises, bet dar ir dabar kur ne kur rastume prie būdos pririštą šunį. Kaip keičiasi mūsų požiūris į augintinius? Ar mes labiau pradedame rūpintis savo šunimis?

– Taip, manau, kad situacija po truputį gerėja, mes daugiau dėmesio skiriame savo augintiniams, ypač sveikatos klausimais. Vis dažniau šeimininkai pastebi, kad, pavyzdžiui, ant šuns dantų susidaro apnašos, todėl reikia eiti pas veterinarą ir tvarkyti šią problemą.

Šeimininkai vis dažniau pastebi, jei šuniui pasireiškia kažkokia alergija. Vis daugiau šeimininkų žino, kad reikia naudoti profesionalią kosmetiką, o ne žmonių šampūną, kad reikia atrinkti tinkamą maistą – gal reikia maisto, kuris tinkamas kastruotiems, ar turintiems alergija, ar viršsvorį šunims.

Visi jau žino, kad negalima išleisti trumpai nukirpto šuns žiemą į lauką, reikia jį aprengti. Visi žino, kad reikia pėdutes patepti vašku, kad jos neskilinėtų. Šunys tampa beveik lygiaverčiais šeimos nariais. Priežiūra yra beveik identiška vaikų priežiūrai – geras maistas, rūbeliai – viskas kaip vaikui.

Galiausiai atsiranda net privatūs šunų „Facebook“ ar „Instagram“ puslapiai, kur keliamos išvykų, kelionių, viešbučių, šunų SPA procedūrų nuotraukos.

Poreikis išaugo

Pasak J. Šengaut, per paskutinius 25 metus požiūris į naminį gyvūną pasikeitė, todėl išaugo naminių gyvūnų populiacija. Kaip teigia pašnekovas, tam yra kelios priežastys. Jo nuomone, bene svarbiausia – gyvūnai tapo šeimos nariais.

„Anksčiau jie buvo laikomi kaip gyvuliai, gyvūnai tvarte. Šuo turėjo būti pririštas prie būdos, katė – gaudyti peles. Per paskutinius 15 metų labai smarkiai pradėjo keistis požiūris ir žmonės į juos žiūri kaip į šeimos narius“, – tikina J. Šengaut.

Jis priduria, kad įtakos turi ir kitos priežastys, pavyzdžiui tai, kad žmonės vis dažniau pasirenka vienatvę: „Dabar tikrai gyvename gana turtingai. Jei anksčiau, kad pragyventų, žmogus turėjo sukurti šeimą, dabar matome demografinę krizę. Ji iš dalies yra dėl to, kad gerai gyvename. [...] Amžinai lieka viena problema – vienišumas. Pinigai su tavimi nedraugauja, nebendrauja. Nuo vienišumo išsigelbėjama su tuo mažu draugu.“

J. Šengaut priduria – naminius gyvūnus žmonės pamėgo ir dėl to, kad jie niekada nepaveda, nuoširdžiai laukia sugrįžtančių iš darbo: „Jie neveidmainiauja, tikrai nuoširdžiai tavęs laukia, nemeluoja. Su jais paprasčiau nei su vaikais. Žinoma, jie kartais pridaro kažkokių išdaigų, bet jie visą laiką sąžiningi, tave myli.“

Su šia nuomone sutinka ir veterinarijos gydytoja ir kaniterapinės pagalbos centro narė Vytautė Matusevičienė. Jos teigimu, kartais gyvūnai namuose tampa jungiamąja grandimi: „Tikime, kad bet koks augintinis šeimoje suteikia įvairovės, naujų potyrių. Tai visiems būtina, visiems svarbu netikėtos situacijos, jų sprendimas.“

Veterinarai tvirtina, kad turėti gyvūną namuose ypač naudinga vaikams, nes tai padeda išmokti pareigingumo, taip pat – kaip globoti kitą, juo pasirūpinti.

Rinktis ir pagal jų poreikius

J. Šengaut teigimu, apsisprendus auginti šunį, reikėtų atkreipti dėmesį į konkretaus gyvūno poreikius. Pavyzdžiui, sportiniams, medžiokliniams šunims reikia daugiau vaikščioti, bėgioti, nei kitiems.

„Ko jūs tikitės, kai bus šalia jūsų augintinis? Jeigu daug keliaujate, negalite skirti daug dėmesio, katės užteks, ir katei užteks to kontakto“, – antrina V. Matusevičienė.

Veterinarai taip pat siūlo pagalvoti, ar pavyks šunį prižiūrėti ir dėl jo fizinių savybių. J. Šengaut nepataria vyresniems žmonėms įsigyti itin didelių šunų, kuriuos gali būti sunku suvaldyti vedžiojant.

Bet koks augintinis šeimoje suteikia įvairovės, naujų potyrių. Tai visiems būtina, visiems svarbu netikėtos situacijos, jų sprendimas.

V. Matusevičienė akcentuoja, kad gyvūno nereikėtų rinktis ir dėl vyraujančių madų, nes jos praeina. Be to, mados nėra naudingos pačioms veislėms, nes tuomet padaugėja veisėjų, kurie dėl didelės paklausos gyvūnus gali veisti, nesilaikydami reikalavimų.

„Kai veislė populiari, atsiranda daugintojų, [...] žmonės žiūri, kaip tą šunį įsigyti pigiau. Tada atsiranda norinčių tos veislės šunis dauginti ir tai daryti be dokumentų, kad būtų pigiau. Pavyzdžiui, jorkšyrai, berno zenenhundai... Žmonės tiesiog taupydami galvoja, kad išlošia, bet lazda turi du galus“, – pabrėžia V. Matusevičienė.

Kada eutanazija neatliekama?

Pašnekovai atkreipia dėmesį – jau turintys gyvūną turėtų nepamiršti, kad kartais gali tekti priimti ir sudėtingus sprendimus, pavyzdžiui, augintiniui susirgus gali tekti atlikti eutanaziją. „Nereikia to bijoti. Visi numirsime kada nors“, – sako J. Šengaut.

V. Matusevičienė priduria – vis dėlto šį sprendimą dažniausiai priima patys veterinarai, matydami, kad gyvūnas kankinasi. „Jei tai sergantis gyvūnas, jei matome kančią, tai visiems patariu – geriau užmigdyti, kad nebūtų toks kančios. Labai apmaudu, skaudu, kai į kliniką atneša sveiką gyvūną ir tada bando rasti priežasčių, kodėl tą gyvūną reikia užmigdyti. Tai baisu.“

Vis dėlto J. Šengaut tikina, kad sveiki gyvūnai dažniausiai nėra migdomi, nes suteikti tokią paslaugą atsisako patys specialistai. „Tai labai reti atvejai šiais laikais, tokių eutanazijų veterinarai praktiškai neatlieka. Jeigu tai jaunas gyvūnas, kuriam įmanoma surasti kitą šeimininką, gyvūną atsisakoma migdyti. Manau, tokia praktika Lietuvoje taikoma 99 proc. atvejų“, – tvirtina J. Šengaut.

Jo aiškinimu, eutanazija atliekama tik sergantiems gyvūnams, kuriems ji yra reikalinga, o kiti neretai atsiduria gyvūnų globos namuose arba jiems iš karto pasistengiama surasti naujus šeimininkus.

Anot jo, svarbu akis saugoti nuo saulės, bet čia išryškėja blogi tėvų įpročiai: „Tenka pastebėti, kad tėveliai saulės akinius nešioja, bet vaikams jų nededa. Iš tiesų, turėtų būti atvirkščiai, nes vaikų akys jautresnės UV spinduliams, reikia jas saugoti.“ 

– Kaip išsirinkti saulės akinius?

– Reikia įsidėmėti, kad saulės akinių kokybę lemia ne vardas ir ne kaina. Brangūs akiniai nebūtinai bus geri, kaip nebūtinai pigūs akiniai bus blogi. Žinoma, jei norite garantuotos apsaugos nuo saulės, verta įsiminti, kad ultravioletinius spindulius 100 proc. blokuoja poliarizuoti akiniai. Taigi pirkdami poliarizuotus akinius tikrai neapsiriksite šiuo aspektu.

Reikėtų atkreipti dėmesį į dar kelis dalykus. Dažniausiai ant vidinės saulės akinių kojelės pusės būna keli žymėjimai. Turėtų būti CE ženkliukas, kuris parodo, kad daiktas aprobuotas ir saugus naudoti.

Iki tam tikro lygio akys blogėja šiaip, tikrai nėra vaisto, kuris sustabdytų regos kitimą. Tačiau tą problemą tikrai puikiai išsprendžia akiniai.

Svarbus filtro intensyvumas, tad reikia atkreipti dėmesį, kad būtų parašyta UV 400. Tokie akiniai visada 100 proc. blokuos UV spindulius. Dar vienas dalykas – filtro stiprumas, t. y. kategorija. Lietuvos sąlygomis rekomenduočiau 2 arba 3 kategorijos saulės akinius. 4 ir 1 kategorijų akiniai specifiniai. Su 4 kategorija galima eiti į kalnus, kur sniegas, ledynai, labai intensyvi spinduliuotė.

– Ką dar reikia žinoti apie poliarizuotus stiklus?

– Kaip minėjau, visi poliarizuoti stiklai apsaugo nuo UV spindulių. Be to, labai gera poliarizuotų stiklų savybė – jie iš tiesų pašalina tam tikros krypties atspindžius. Todėl su jais tikrai gerai, pavyzdžiui, žvejoti. Tokie stiklai pašalina atspindžius nuo vandens paviršiaus, raibuliavimus.

– Ar žmonės vis dar galvoja, kad jei regėjimas silpsta, akinių vis tiek nereikia nešioti, kad nepablogėtų dar labiau? Neva akiniai gali dar labiau pakenkti.

– Tai labai gajus mitas. Ar tėvai atvestų vaiką dėl pablogėjusio regėjimo, ar ateitų vyresni toliaregiai žmonės, esmė ta pati – visi bijo akinių. Pavyzdžiui, atveda aštuonerių metų vaikutį, kuris nebemato, tėvai susiėmę už galvos, kaip tai blogai. Išrašai vaikui akinius, o tėvai ima derėtis – gal visai nereikia tų akinių?

Noriu pasakyti, kad akys blogėja ne dėl to, kad uždedami akiniai. Iki tam tikro lygio akys blogėja šiaip, tikrai nėra vaisto, kuris sustabdytų regos kitimą. Tačiau tą problemą tikrai puikiai išsprendžia akiniai.

Mes ir sakome, kad akinius dedame todėl, kad regėjimas pablogėjo. Prieš tai vaikas ar suaugęs būna nenešiojęs akinių, o matymas vis tiek pasikeitė. Jis pasikeitė ne todėl, kad buvo nešiojami akiniai, o todėl, kad tiesiog pasikeitė.

Akiniai suteikia komfortą. Žmogaus koja auga ir niekas neavi per mažų batų – aunasi tokius, kokių reikia. Taip su akiniais, iki tam tikro laiko rega visada keičiasi. Žmonių, kurių regėjimas blogėtų iki begalybės, praktiškai nėra. Regėjimas vienaip ar kitaip nusistovi, stabilizuojasi ir akinių nebereikia keisti. Taigi reikia nešioti akinius, kokių reikia, o ne bandyti prisitaikyti, merktis ir pan.

– Nors akiniai suteikia komfortą, vis labiau populiarėja lazerinė akių regos korekcija – operacija, leidžianti atsisakyti akinių. Kokie šios operacijos pliusai ir minusai? Ar ji visiems atliekama?

– Tikrai ne kiekvienas gali išsigydyti. Prieš operacijas visada atliekami specialūs tyrimai, kad būtų nustatoma, ar tam tikram žmogui galima daryti operaciją. Šiuo atveju labiau pasisekė trumparegiams, nes trumparegystės ribos kartais labai didelės. Daug kas priklauso nuo tam tikrų akies parametrų, bet lazeriu galima koreguoti ir iki minus 12, kartais, tam tikrais individualiais atvejais, net ir daugiau dioptrijų.

Reikia įsivertinti savo lūkesčius – ko galima tikėtis iš akių. Jei žmogus ir prieš operaciją negali matyti 100 proc., tai ir po operacijos tiek nematys. Lūkesčiai turi būti teisingi. Mes tikrai niekada nežadame daugiau nei galime. Be to, kiekviena operacija, kiekviena invazija turi tam tikras galimas pasekmes.

Taigi galima rinktis akinius, kontaktinius lęšius ir operaciją. Labai prašyčiau kontaktinių lęšių nešiotojų laikytis tvarkos. Jei su kontaktiniais lęšiais viskas gerai, tai gerai. Bet kai prasideda bėdos, jos labai didelės.

Grupuojant šiuos tris dalykus, žinoma, saugiausia ir sveikiausia yra akiniai. Antroje vietoje – lazerinė korekcija, bet svarbūs amžiaus reikalavimai, tam tikri akių rodikliai. Trečioje vietoje – kontaktiniai lęšiai.

– Kiek akims gali pakenkti saulė tokią lietuvišką vasarą, jei nenešiojame saulės akinių?

– Jei nėra saulės, nereiškia, kad nėra UV spindulių. Jie prasiskverbia ir per debesis. Jei viską semia lietus, saulės akiniai tikrai nereikalingi. Tačiau šviesesnėmis, su pragiedruliais dienomis aš pats visada nešioju tamsius akinukus. Rekomenduoju tai ir kitiems. Kai dangus giedras, daug saulės, tikrai reikia užsidėti akinius.

Tenka pastebėti, kad tėveliai saulės akinius nešioja, bet vaikams jų nededa. Iš tiesų, turėtų būti atvirkščiai, nes vaikų akys jautresnės UV spinduliams, reikia jas saugoti. Savisaugą nuo žalingų UV spindulių akys įgyja su amžiumi – lęšis įgyja šiek tiek kitokį atspalvį ir nufiltruoja žalingus spindulius, o vaikai to filtro neturi.

– Ar padeda specialūs akiniai, skirti darbui kompiuteriu?

– Dirbantiems kompiuteriu oftalmologai dažniausiai rekomenduoja akinius su antireflektine danga. Tokie akiniai pasižymi tuo, kad nuima pašalinius atspindžius nuo stalo, nuo lango, lempų, apšvietimo, o tai mažina pašalinio šviesos srauto patekimą į akis ir, atitinkamai, mažina nuovargį.

Kartais žmonėms, kurių akys geros, rekomenduojami akiniai su +0,25, +0,5 dioptrijomis tam, kad pašalintų papildomą įtampą. Visi žinome, kad žiūrint iš arti, akys įsitempia. Dirbant be pertraukų akys gali būti pertempiamos ir tuomet žmonės, išėję po darbo dienos, prastai mato net troleibuso numerį. Vaizdas tampa išplaukęs, nors jų akys iš tikrųjų geros.

– Ar blakstienų tušas gali pakenkti akims?

– Tiesiogiai pakenkti negali. Tačiau kai ateina moterys ir apžiūrime jų akis, patempiame vokus žemyn, juose matyti tarsi tatuiruotės – tušas vis tiek krinta į akis, pereina gleivinę ir yra pagaunamas audiniuose. Tikrai matome įdomių tušo susikaupimo vaizdinių audiniuose. Tačiau tiesiogiai akims tušas neturėtų kenkti. Nebent tada, kai moterys, ypač vyresnio amžiaus, su šepetėliu tiesiogiai pažeidžia rageną.

– Jau ne kartą esame kalbėję apie aliejų naudą. Apie juos yra dviprasmiškų nuomonių. Kaip išeina, kad, ką valgome, tą ir ant savęs tepame?

– Taip, natūralios kosmetikos principas ir yra toks, kad reikėtų naudoti būtent tas medžiagas, kurios yra artimos mūsų biologiniam kūnui.

Reikėtų pradėti nuo to, kad ne bet koks aliejus tinka. Pirmiausia verta naudoti tik rafinuotą, šaltuoju būdu spaustą aliejų. [...] Jame svarbiausias tas nedidelis procentas medžiagų, antioksidantų, kurie ypač vasarą, kai veikia saulės spinduliai, kaip labiausiai oksiduojantis faktorius, kartais keliantis nerimą, jeigu perdozuojame saulės spindulių, nes tai gali baigtis įvairiomis ligomis, vėžiu, tai aliejai padeda nuo to apsisaugoti.

– Ar norite pasakyti, kad aliejus turi apsauginį faktorių nuo žalingų saulės spindulių?

– Taip. Atliekant tyrimus laboratorijoje yra žinoma, kad, pavyzdžiui, alyvuogių, kokosų, sviestmedžių, baobabų aliejus turi maždaug apie 7 SPF faktorių. Tai, atrodo, nedidelis skaičius, tačiau tepantis kūną keliskart tos medžiagos susideda. Tokiu būdu Lietuvoje, mūsų platumose vasarą galima praleisti saugiai.

Tačiau, jeigu išsiruošime į pietus, arti pusiaujo, kur saulės aktyvumas bus trigubai ar keturgubai didesnis nei Lietuvoje, ar keliausime į kalnus žiemą, tai pirmosiomis dienomis, žinoma, ko gero neapsieisime be rimtesnės apsaugos.

– Turite omenyje tradicinį kremą, kurį galima nusipirkti vaistinėje ar net prekybos centre?

– Taip, tik, jeigu jau kalbame apie natūralią kosmetiką, tai ir tos apsaugos reikėtų ieškoti tokios, kuri yra ne cheminiai apsaugos filtrai, bet mineraliniai: cinko oksidas ir titano dioksidas. Tai yra dvi medžiagos, kurias leidžiama naudoti ekologiškoje, sertifikuotoje kosmetikoje, kremuose nuo saulės.

Dar, jeigu prakalbome apie kremus, stiprią apsaugą tais atvejais, kai mūsų platumų žmogus, baltas žmogus, nuvažiuoja į ne sau būdingą aplinką, tai atkreipkite dėmesį, kad kremas, paliekantis baltą pėdsaką, laikomas natūraliu. Jame yra ne nanodalelių, o mikronizuotų mažų mineralų dalelių.

Dabar žmonėms nepatinka, kad ant odos pasilieka baltas pėdsakas. Žinoma, gamintojai labai greitai prisitaikė. Jie pradėjo smulkinti metalo oksidus iki nanodalelių dydžio. Tokie kremai jau nepalieka balto pėdsako, tačiau su nanotechnologijomis mums vis dar reikėtų elgtis atsargiai. Bent jau pati laikausi tokios nuomonės.

Natūralistai ir netgi sveikatos apsaugos specialistai laikosi tokios pačios nuomonės. Nanotechnologijos dabar yra stebimos. Jeigu jos naudojamos kosmetikoje, reikalaujama tai pažymėti.

– Paprastai moterys tepasi ir tepasi kremais, aliejais, o paaugliai, vyrai dažnai visiškai nesitepa. Kodėl turime prižiūrėti savo odą?

– Tepimasis be atvangos nežinia kuo vien dėl to, kad visi tepasi arba tai yra reklamuojamos priemonės nereiškia, kad tai reikia daryti. Mūsų oda yra kaip bet koks kitas organas. Ji gali funkcionuoti visiškai savarankiškai. Taip ir yra žmogus sukurtas, kad kiekvienas organas, dirbdamas kartu su kitais, gali palaikyti bendrą organizmo homeostazę. Su visais iššūkiais oda turėtų susitvarkyti pati. Tačiau, kai įstumiame savo kūnus į sudėtingas sąlygas, kad ir vasarą būdami paplūdimyje, tada jau iškyla klausimas, ką daryti, kad nenudegtum arba, jeigu jau nusvilai, ką daryti po to.

Pagrindinė taisyklė – reikia pagalvoti, ar verta aktyviausiomis valandomis nuo 11 val. iki 16 val. eiti į pliažus. Gal tą laiką geriau išnaudoti pasivaikščiojimams kažkur miške ar parke su knyga praleisti, o į paplūdimį eiti ryte arba vakarop.

Aš, pavyzdžiui, taip ir darau. Neturiu dėl to jokių problemų. Tuomet nebūtina odos tepti net ir aliejais, juo labiau kremais. Jų Lietuvoje niekada nenaudoju. Oda gauna nedidelius kiekius ultravioletinių spindulių, per kelias dienas pamažu atsiranda pigmentacija. Ta odos pigmentacija, patamsėjimas, įdegis ir yra natūrali apsauga nuo saulės spindulių, kuri toliau stabdo ir filtruoja ultravioletinius A ir B spindulius. Yra tokia taisyklė – reikia palaipsniui įgauti įdegį. Jis toliau saugos mus likusias atostogų dienas nuo nudegimų.

– Kaip išsirinkti aliejų?

– Tai gali sužinoti tik pabandęs. Tas aliejaus palankumas odai, priėmimas vieno ar kito tipo aliejaus priklauso daugiausia nuo visiškai nematomų dalykų – mūsų odos mikrofloros. Ant odos gyvena milijardai mikrobų, grybelių ir pirmuonių. Kokias medžiagas jie mėgsta, ką jie valgo, tą jiems ir reikia tepti, tuo juos ir maitinti. Nuo mikrofloros labai priklauso ir mūsų odos sveikata. Greičiausiai ne tik odos, bet ir dar daugybės visokių kitokių organų.

– Vis tiek oda juk paprastai atspindi, kokį gyvenimo būdą gyveni, kiek patiri streso, kokioje aplinkoje gyveni, ką valgai.

– Viskas labai susiję. Nuo odos sveikatos priklauso labai daug dalykų. Pradedant tuo, kad nuo to priklauso mūsų savijauta, kaip mes jaučiamės. Jeigu mūsų oda graži, mes turime daugiau pasitikėjimo savimi. Aliejai, beje, padeda tai labai lengvai sutvarkyti.

Jie tiesiog harmonizuoja, atkuria normalią odos būklę, normalias odos funkcijas, nes oda iš aliejaus pasisavina tai, ko jai reikia. Dažniausiai geros kokybės nerafinuotame aliejuje būna ląstelių sienelių statybinės medžiagos. Jeigu ląstelės sveikos, jeigu sveiki tarpląsteliniai tarpai ir sienelės sukibimai su ląstele, tai oda iš tiesų gerai laiko drėgmę, neišdžiūsta taip greitai.

Žinoma, reikia vartoti skysčių. Ši taisyklė jau visiems žinoma, tačiau pats odos barjeras iš tiesų labai lengvai sutvarkomas ir palaikomas su natūraliais aliejais, nenaudojant jokių cheminių medžiagų ar sudėtingos kosmetikos.

– Dažniausiai žmonės geriausiai žino alyvuogių aliejų. Ar jį galima tepti ant odos?

– Jis ir po ranka dažniausiai yra. Alyvuogių aliejus tinka. Gal tai yra tiesiog vienas labiausiai ištyrinėtų aliejų ir kosmetikos naudojime, ne tik maiste. Vasarą jis tikrai tinkamas. Žinoma, pačių alyvuogių aliejų būna labai įvairių rūšių, nes priklauso ir nuo paties medžio, alyvmedžio rūšies. Skiriasi pačios uogos. [...]

Bet nepamirškime ir sviestmedžio, kokosų, baobabų aliejaus. Yra netgi tokia taisyklė – jeigu jau save pasmerksime ar džiuginsime pietietiškais saulės spinduliais, tai tuos tropikų augalų aliejus ir verta naudoti. Tinka ir jau minėti. Tai tropinių kraštų aliejai. Jie labai gerai saugo nuo saulės spindulių.

[...] Kremai nuo saulės turi vieną bėdą. Atrodo, žmonės pasitiki kremais, jaučiasi saugūs būdami pliaže kad ir kiaurą dieną. Taip iš tiesų nėra. Kremas negali padėti neprotingai būnant saulėje. Geriau saulę dozuoti.

– Jeigu vis dėlto saulėje planuojama praleisti 4–5 valandas, tai kas kiek laiko derėtų teptis kremu?

– Tai priklauso nuo odos tipo. Šviesiaodžiams žmonėms reikės dažniau teptis kremu, bet jie ir patys žino save ir, tikriausiai, aktyviausiomis valandomis, nebūna saulėje. Tai labai individualu. Gali būti, kad reikės teptis kas pusvalandį, kas valandą, kitiems – kas dvi valandas.

Jeigu kūnas jau įdegęs, galima teptis ir dar rečiau, pavyzdžiui, prieš einant vieną kartą. Aliejaus jūros vanduo nenuplauna. Nėra tokios bėdos, bet kremą po maudynių reikėtų užsitepti dar kartą.

– Ar pamaitinti plaukus vasarą taip pat reikia?

– Taip pat, kaip ir odą. Aliejaus kaukę reikėtų palaikyti bent valandą, jeigu norime ryškesnio efekto. Geriausia, apsivyniojus rankšluosčiu galvą išmiegoti naktį, kad aliejaus kaukė išbūtų šiltai. Ryte reikėtų išplauti plaukus švelniu šampūnu. [...] Atrodytų keista, tačiau plaukas iš tiesų labai nemažai to aliejaus ir sugeria. Dėl to išsilygina plauko išorinis sluoksnis, žvyneliai gražiai vienas ant kito sugula ir plaukas pradeda blizgėti, pasidaro lengvai šukuojamas.

– Kaip ir sakėte, alyvuogių aliejų visuomet turime po ranka, visuomet galime išbandyti. Po kiek laiko turėtų būti aišku, kad aliejus tinka?

– Iš karto. Poveikį pajusite iš karto vien dėl to, kad daug pasako pats pirmas pojūtis. Aliejų būtinai reikia tepti ant šlapios odos. Tada užteks kelių lašų. Jeigu kalbame apie veidą, tai reikia sudrėkinti veidą vandeniu ar, dar geriau, gėlių hidrolatu pasipurkšti. Tada ant šlapios odos kelis lašelius aliejaus reikėtų paskirstyti.

Nereikia galvoti, kad tame aliejuje maudysimės. Žinoma, ant sausos odos kelių lašų nepavyktų paskirstyti, oda liktų blizgi, per daug naudotume aliejaus. Užsitepus tuos kelis lašus po maždaug 10 min. jau aliejus turėtų būti susigėręs. Svarbus pirmas pojūtis: ar jūsų odai gera, ar jaučiate diskomfortą, ar oda atrodo kaip tik gaivi. Iš to galima ir spręsti – ar aliejus jūsų, ar ne.

– Kokosų aliejus ypač riebus, turi visai kitokią konsistenciją. Kuo jis pasižymi?

– Kokosų aliejus – tropikų aliejus. Jame vyrauja sotieji riebalai, sočiosios riebalų rūgštys, todėl iki 24 laipsnių jis yra kieto pavidalo. Vasarą jau galime jį naudoti kaip termometrą – jei kokosų aliejus suskystėjo, vadinasi turime 24 arba daugiau laipsnių.

Kokosų aliejuje dėl jo ypatingos sudėties vyrauja lauro riebalų rūgštis. Jis labai gerai atkuria odos mikroflorą. Daugiausia jį rekomenduotina teptis po prausimosi, kai su įvairiais prausikliais ar muilais nuplauname ne tik nešvarumus, bet ir mūsų geruosius mikrobus.

Kokosų aliejus ir pH padeda greičiau atstatyti, ir kartu pamaitina tas mūsų bakterijas. Taip pat jį laikyčiau pliažo aliejumi. Daugelis naudoja jį ir kūnui, ir plaukams. Atėjus į paplūdimį gali tekti išsitepti ne tik kūną, bet ir plaukus ar plaukų galiukus, jei kas nenorite daryti visos procedūros. Pamatysite, kad iš tiesų nėra taip jau viskas riebu. Tai užtrunka tik 10 min. Procedūrą reikėtų pakartoti po valandos ar dviejų, kaip prašo oda.

– Kodėl mums reikalingas judėjimas?

– Reikia pradėti nuo to, kad žmogaus kūnas sutvertas judėti. Tikrai ne sėdėti ar gulėti. Šiuolaikinio žmogaus bėda, kad jis sėdi ilgiau nei miega. Statistiškai, dirbantis biure žmogus per dieną sėdi 12–14 valandų.

Į sėdėjimą galima žiūrėti kaip į statinę treniruotę, prie kurios kūnas prisitaiko, bet ne visai sėkmingai. Todėl atsiranda nugaros skausmai, limfos užsistovėjimas, širdies ligos, riebalus deginančių fermentų deaktyvacija ir kitos bėdos.

– Skaičiau, kad judėjimas veikia ir mūsų smegenis. Kiek įtakos intelektui turi judėjimas?

– Reikia pradėti nuo to, kad aerobinė veikla yra vienintelė, kuri suteikia kūnui laisvos energijos. Jei norime gerai mąstyti, dirbti protinį darbą, privalome turėti laisvosios energijos. Fizinis krūvis didina hipotalamo (smegenų dalies, atsakingos už kognityvines funkcijas) apimtį. Kuo didesnis hipotalamas, tuo geresni ir mūsų protiniai gebėjimai, atmintis.

Ypač tai galioja kalbant apie moksleivius, vaikus. Jie labai mažai juda, o turėtų to daryti daugiau. Vien tam, kad turėtų geresnius protinius gebėjimus.

– Duomenys rodo, kad vos apie 15 proc. lietuvių treniruojasi nuolat. Jei žinoma apie judėjimo privalumus, kodėl nesportuojama?

Jei nežinote, ką daryti, kaip sportuoti, ką rinktis, visada galima tiesiog eiti.

– Tai viena šiuolaikinio žmogaus bėdų. Mes daug ką žinome, renkame informaciją, bet mažai darome. Todėl galbūt geriau mažiau žinoti, bet daryti. Fiziniam aktyvumui itin daug nereikia. Pati paprasčiausia ir natūraliausia veikla – ėjimas. Jei nežinote, ką daryti, kaip sportuoti, ką rinktis, visada galima tiesiog eiti.

– Nors statistika teigia, kad sportuoja vos 15 proc. lietuvių, atrodo, kad jų šiandien kaip niekada daug. Nemažai bėgiojančių žmonių, vyksta maratonai, renginiai, yra daug informacijos apie sportą. Kaip tokiame informaciniame triukšme atsirinkti tikslią informaciją?

– Taip, yra daug informacijos apie judėjimą, sveiką mitybą ir pan. Viena vertus, tai gerai, nes motyvuoja žmones. Kita vertus, yra daug melagingos informacijos. Atsirinkti tai, kas tikra, gana sudėtinga. Viena bėdų yra tai, kad lietuviai turėję mažai edukacijos apie sveikatą, jos priežiūrą, stiprinimą ir pan.

Net medikai gali sunkiai patarti. Jie išmano ligas, vaistus – tai, kaip gesinti gaisrą. Bet kaip stiprinti ir didinti organizmo potencialą – nelabai. Taigi informaciją reikia atsirinkti, o ji apipinta mitais ir legendomis.

– Kurie mitai jums labiausiai įsiminė?

– Pavyzdžiui, kad kuo intensyviau sportuosiu, tuo geresnis bus rezultatas. Tačiau prie krūvio intensyvumo turime priaugti. Pradžia turi būti nuosaiki ir rami. Krūvis turi būti ekstensyvus – mažo intensyvumo. Tik padidinus trukmę ir sudarius bazę, galima eiti prie intensyvesnio.

Šiuo metu intensyvumo metodikos labai populiarios, nes yra tikrai efektyvios. Tačiau reikia suvokti, kad tokios metodikos skirtos pasiruošusiam žmogui. Jei žmogus pasižymi raumenų disbalansu, jo kraujagyslių ir širdies sistema nėra treniruota ir pradedama nuo intensyvių treniruočių, taip tik ieškoma bėdos.

– Tapo labai populiaru bėgioti. Ką apie tai manote?

– Tai tapo manija. Žmogus sėdi biure, sužino, kad bus maratonas, puola į jį vos ne nuo stalo, kad pasidarytų asmenukę ir užsikabintų medalį. Norint įveikti pusmaratonio bėgimą, kūną reikia ruošti pusę metų ar net metus.

Norint įveikti pusmaratonio bėgimą, kūną reikia ruošti pusę metų ar net metus.

Ilgas bėgimas neturėtų būti tikslas. Reikia įveikti savo distanciją, kurią nustato mūsų savybės. Ilgalaikis aerobinis krūvis, jei jis labai intensyvus, gali tapti ir senėjimą aktyvuojančiu veiksniu, ima vystytis uždegimai ir t. t. Veikia fiziologija. Sportuojant, kaip ir visur kitur, turi veikti sveikas protas ir nuosaikumas.

– Sakote, kad sportui reikia saiko, nes jis gali tapti priklausomybe. Kaip tai nutinka?

– Reikia suvokti, kas yra fizinis krūvis. O jis yra stresorius mūsų kūnui. Streso nereikia bijoti, nes, jei negauname optimalaus streso, mūsų organizmas degraduoja. Bet jei stresoriai pernelyg dideli, mes išsekiname savo resursus. Taip fizinis krūvis gali tapti griovimu.

Sportinė treniruotė – griovimas. Mes griauname baltymus, eikvojame energetines medžiagas, fermentus ir pan. Organizmas yra tinginys. Nuo fizinio krūvio praėjus kuriam laikui jis bando atstatyti tai, kas išnaudota. Tai superkompensacijos dėsnis, taip įgyjame savybes, kurių neturėjome – daugiau jėgos, ištvermės.

– Kai žvelgiate į sportuojančius žmones, kada pagalvojate, ar tai nėra priklausomybė nuo sporto?

– Kalbant apie priklausomybę, galima į tai žvelgti per tam tikrus veiksmus. Tai siejasi su uždarumu, intravertiškumu. Galima pastebėti, kad žmogus nėra profesionalas, bet bando viską atlikti maksimaliai. Tačiau tokiu atveju gali neužtekti energijos resursų kitoms sritims.

Labiausiai užkliūva įvairūs kūno disbalansai, kai žmonės nepasiruošia ir užsiima fizine veikla – ar tai būtų važiavimas dviračiu, ar bėgiojimas, ar teniso žaidimas. Matai, kad žmogaus nestabilūs keliai, juosmuo, kaklas ir kitos kūno dalys. Suvoki, kad jis visiškai nepasiruošęs, bet bando atlikti sportinius veiksmus. Tai veda prie dar didesnio disbalanso. Taip atsiranda skausmų, galimos traumos.

– Kaip įvertinti savo fizinę būklę prieš pradedant sportuoti?

– Tai nėra paprasta. Reikėtų įvertinti, kiek realiai judama. Kadangi visi turime išmaniuosius telefonus, nesunku atsisiųsti programėlę, kuri suskaičiuotų nueitus žingsnius. Jei per dieną nueiname mažiau nei 7–8 tūkst. žingsnių, fizinis aktyvumas – nepakankamas. Tokiu atveju reikia tiesiog pradėti daugiau vaikščioti. Toks patarimas paprasčiausias.

Reikia atkreipti dėmesį, ar sėdimą, ar stovimą darbą dirbame. Dėl sėdėjimo net paauglių galvos jau palinkusios į priekį, formuojasi kupros. Tuomet reikia rinktis pratimus, kurie ištiesintų. Jei darbas reikalauja daug stovėti, tai irgi nėra gerai. Reikia dinaminių pratimų, įvairovės.

Pirmiausia reikia rinktis ne sporto šaką, o bazinį kūno parengimą. Jei nėra praktikos sportuojant, siūlau pirmus žingsnius atlikti su profesionalu. Vėliau, jau turint žinių, galima kapstytis pačiam.

– Vis populiarėja asmeniniai treneriai, jų tikrai netrūksta. Ar galima jais pasitikėti?

– Reikia suprasti, kad Lietuvoje ši veikla nėra reglamentuojama, todėl kiekvienas gali pasivadinti asmeniniu treneriu. Treneris – plati sąvoka. Lietuvoje specialisto standartas dar tik kuriamas. Žmonėms, kurie renkasi specialistą, siūlau pasižiūrėti, kokius mokslus jis baigęs, kokie atsiliepimai.

Trenerio su išryškintu pilvo presu nuotrauka dar nieko nesako apie jo išsilavinimą ir supratimą. Sveikatingumo treniruotės turi remtis tuo, kad reikia įgyti sveikatos, o ne ją prarasti. Tam reikalingos specialios žinios. Sporto specialistų nėra daug, tik „Facebookas“ jų pilnas.

– Vyrauja nuomonė, kad kreiptis į specialistą yra brangu, todėl dalis žmonių imasi sportuoti savarankiškai, renkasi madingiausias sporto šakas.

– Kalbant apie kainas, vyrauja paradoksas. Lietuvoje žmonės linkę investuoti į automobilius, techninę profilaktiką ir kt., bet ne į sveikatą. Manoma, kad ji turi ateiti nemokamai. Nesakyčiau, kad asmeninio trenerio paslaugos savo įkainiais išsiskiria iš kitų paslaugų teikėjų.

Žinoma, pas gerą trenerį, su kuriuo galima pasiekti rezultatų, įkainiai bus didesni. Tačiau, kaip minėjau, pradžioje pasportavus su specialistu, galima tai tęsti savarankiškai. Manau, kad pradžiai su treneriu užtenka 6–10 treniruočių.