– Kaip surandate ir pritraukiate tuos, kurie moka taisyti daiktus? Šiandien tikriausiai tai gana sudėtinga.

– Pirmiausia ieškojome per draugus. Klausėme, ar jie pažįsta meistrų, mokančių taisyti daiktus. Taip pat bendradarbiaujame su nevyriausybine organizacija „Homo ecos“, kuri skatina aplinkai palankų gyvenimo būdą. Jie turi nemažai socialinių tinklų sekėjų ir naujienlaiškio prenumeratorių.

Bandėme užmegzti kontaktą su privačiais daiktų taisymo centrais. Pasiūlėme įsitraukti į iniciatyvą dviračių ar elektronikos prietaisų taisykloms. Bet bent jau iki šiol mums nepavyko jų prisikviesti. Dažnai jie turi svarbesnių dalykų, rūpinasi savo verslu. Taigi dauguma mūsų ekspertų yra savanoriai.

– Kaip suprantu, jų darbai nesusiję su daiktų taisymu?

– Siuvimo ekspertai dirba su taisymu susijusį darbą – jie taiso ar kuria drabužius. Elektronikos prietaisus dažniausiai taiso žmonės, kurie tiesiog turi geras rankas. Pavyzdžiui, mūsų ekspertas Fricis yra produkto dizaineris, todėl turi suprasti, kaip visi šie dalykai veikia. Panašiai su dviračiais – žmonės yra savamoksliai, pasiruošę savo žiniomis pasidalyti su kitais.

– Ar jūs pati ką nors taisote?

– Nė vienas iš organizatorių nėra „ekspertas“. Bet į kiekvieną susitikimą atsinešame daiktų ir mokomės taisyti kartu su kitais. Esu sutaisiusi ausines, tiesą pasakius, tai daiktas, kurį taisyti pas mus žmonės atneša dažniausiai. Taip pat susitaisiau savo dviratį – sutvarkėme priekinio rato stabdį. Per paskutinį susitikimą susisiuvau savo palto kišenę, nes daiktai joje pastaruoju metu tiesiog pranykdavo. Taigi taip, esu sutaisiusi daug daiktų.

– Tikriausiai jūsų renginiuose smagu. Bet ar žmonės pasitiki neprofesionalais?

– Vadovaujamės taisykle, kuri galioja ir kitose taisymo kavinėse. Kadangi mūsų taisymo ekspertai nėra apmokami meistrai, yra tikimybė, kad taisant daiktas gali ir dar labiau sugesti. Mūsų susitikimai orientuoti į mokymosi procesą, ir žmogus, nusprendęs čia dalyvauti, turi suprasti, kad rizika yra.

Šiandien įsigyti daiktai dažnai sukurti taip, kad negalėtum jų sutaisyti ir reikėtų pirkti naują.

Žinoma, tikrovėje mūsų ekspertai gerai suvokia, kuris žingsnis ar veiksmas gali sugadinti daiktą, taigi jie informuoja savininką. Tada šis gali atsakyti – viskas, nebelieskime, palikime kaip yra. Apie šią taisyklę informuojami visi dalyviai, jie žino, ko tikėtis ir ko nesitikėti dalyvaujant tokiame renginyje.

– O kaip su tais prietaisais, kurie yra nepataisomi ar sunkiai pataisomi? Ar taisymo kavinėje daug tokių daiktų?

– Taip, man tai buvo didelis atradimas. Vienas mūsų ekspertas papasakojo, kad prieš 50 metų prie televizoriaus būdavo pridėta instrukcija, kaip jį sutaisyti. Šiandien įsigyti daiktai dažnai sukurti taip, kad negalėtum jų sutaisyti ir reikėtų pirkti naują. Puikus pavyzdys – telefonų kroviklių laidai. Jie beveik nepataisomi. Taisymo kavinėje ekspertai bandė keletą kartų taisyti, bet tam laidą reikia visiškai nulupti, o paskui lieka tik apvynioti lipnia juosta. Tai atrodo nelabai estetiškai.

Nepataisomi daiktai yra didelė problema, ir manau, kad visuomenė turi prašyti kompanijų gaminti pataisomus daiktus. Tai vienintelis būdas. Nes jei to neprašysime, vargu ar kas nors keisis. Verslui nepelninga daryti pataisomus daiktus, nebent to prašo pirkėjai.

– Ar galite pateikti pavyzdžių, kaip daiktų taisymas sumažina atliekų?

– Savo taisymo susitikimuose mes sveriame pataisytus daiktus ir skaičiuojame, kiek „sutaupėme“ į sąvartyną išmetamų atliekų.

Šiandien labai lengva įsigyti naujų daiktų ir tas lengvumas traukia žmones. Tarkim, sugedo ausinės. Jeigu jos kainuoja iki 20 eurų, greičiausiai žmogus neis ieškoti taisyklos, nelauks, kol ausinės bus sutaisytos ir nemokės už tai 5 eurų. Dažnam mintis, kad daiktą galima taisyti, net neateina į galvą. Todėl savo renginiu siekiame sugrąžinti mąstymą, kad daiktus galima sutaisyti. Kad, kai kas nors sulūžta, nebeveikia, žmogus pagalvotų, ar pirkti naują, ar vis dėlto paieškoti meistro, kuris gali padėti.

Didžiausia problema šiandien – elektronikos atliekos, nes niekas dar nerado būdo, ką su jomis daryti. Internete pilna nuotraukų su kompiuterių krūvomis, jos guli įvairiose pasaulio šalyse. Nuo to apsisaugoti geriausias būdas, mūsų įsitikinimu, yra taisymas.

– Ar elektronikos atliekų problema ir paskatino Rygoje įkurti taisymo kavinę?

– Taip, norėjome prisidėti prie sprendimo. Bet, jei kalbame apie Rygą, apskritai daug iniciatyvų yra nukreiptos į moksleivius. Žinoma, tai svarbi žmonių grupė, juos būtina šviesti apie problemas. Tačiau su draugais supratę, kad nėra labai daug iniciatyvų, skirtų suaugusiems žmonėms, nutarėme, kad reikia veiklos, kuri būtų skirta mums ir mūsų kaimynams.

– Kaip pradėjote? Ar mokėtės iš užsienyje veikiančių daiktų taisymo kavinių?

– Ėjome bandymų ir klaidų keliu. Žinoma, internete perskaitėme viską apie tai, ką daro kitos taisymo kavinės. Ir iškart pradėjome. Mūsų partnerė, organizacija „Homo Ecos“, surengė pirmąją taisymo kavinę 2013 m. Tada buvo dvejų metų pertrauka. Vėl pradėjome rengti susitikimus 2015-aisiais.

Iš tiesų surengti tokius susitikimus nėra labai sudėtinga. Tereikia laiko surasti taisymo ekspertų, vietos, kurioje galėtų vykti susitikimas, ir nedidelės informacinės kampanijos. Tai nėra sudėtingas darbas, bet jis atneša gana gerų rezultatų. Kaskart į taisymo kavinę Rygoje susirenka apie 50 žmonių.

– Kas labiausiai kliudo daiktų taisymo kultūrai paplisti Rygoje?

– Kalbant apie Rygą, pirmas dalykas, kuris man ateina į galvą yra tai, kad žmonės nežino, kur jie galėtų pataisyti sugedusį daiktą. Pati žinau labai mažai tokių vietų – tik tas, kur nešu taisyti drabužius. Bet jei reikėtų sutaisyti lempą, kompiuterio pelę ar kokį nors mažesnį už skalbimo mašiną prietaisą, tikrai nežinočiau, kur jį nešti, kad sutaisytų. Turėčiau praleisti daug laiko, kad išsiaiškinčiau, kur juos taiso, kiek tai kainuos ir ar apsimokės. Manau, kad privačios taisyklos nelabai gerai save reklamuoja, nes nedaug žmonių apie jas žino.

Ateityje mes norėtumėme sukurti interneto svetainę, kurioje būtų taisyklų sąrašas, suskirstytas pagal daiktų pobūdį. Manau, tai būtų pirmas žingsnis, galintis padėti labiau integruoti taisymo kultūrą mūsų visuomenėje.

„Manau, kad būtent todėl mūsų kultūra tokia prisodrinta vaizdų, o ne garsų. Mūsų garsinė aplinka užteršta akustinėmis šiukšlėmis, kurios neperduoda jokios prasmingos žinios“, – mano D. Monacchi.

– Ar tiesa, kad šiandien žemėje vis mažiau vietų, kur galima pasiklausyti gamtos, bet kartu ir žmonės mažiau pajėgūs ją girdėti?

– Miestai yra triukšmingiausios planetos buveinės. Mes, kaip rūšis, sąmoningai gyvename akustinėse šiukšlėse. Kad išgyventume, tikriausiai turėjome iš dalies apkursti. Jei mūsų ausis būtų tokia jautri, kaip pigmėjų Afrikoje ar vaoranių Amazonėje, negalėtume atlaikyti tos triukšmo sienos, kuri supa mieste. Manau, kad būtent todėl mūsų kultūra yra tokia prisodrinta vaizdų, o ne garsų. Mūsų garsinė aplinka yra tokia užteršta akustinėmis šiukšlėmis, kurios neperduoda jokios prasmingos žinios.

– Vartojate terminus bioakustika, ekoaukstika ir garsovaizdžio ekologija. Ką jie reiškia?

– Bioakustika yra įsitvirtinęs mokslas. Jau dešimtmečius atliekamos studijos, daugiausia bandančios suprasti gamtą rūšies, šeimos arba bendrijos lygiu. Tačiau šiandien turimi duomenys mums leidžia tyrinėti ištisas ekosistemas – ne tik gyvūnus, bet ir gamtą bei žmones joje. Garsovaizdžio ekologija stengiasi praplėsti tą žvilgsnį panaudojant įvairias metodikas.

– Bet tai daroma laikais, kai mums patiems būdingas išmoktas kurtumas, ir vietų, kur būtų galima pasiklausyti natūralių gamtos garsų, vis mažėja. Jūs ieškote būtent tokių ir dar randate?

– Žinoma. Aš dirbu tropikuose ir ten tikrai galima rasti tokių vietų. Tiesa, tenka labai pasistengti, kad ten patektume. Labai pasiseka, jei pavyksta išvengti praskrendančių lėktuvų arba upių, kur motorinėmis valtimis plaukioja vietos gyventojai.

Mano projektas „Išnykimo fragmentai“ teikia pirmenybę ties pusiauju esančioms gamtos buveinėms Amazonėje, Afrikoje ir Borneo. Pirmiausia todėl, kad ten gamtos ritmai labai reguliarūs. Be to, ten galima rasti žmogaus veiklos nepaliestų sengirių – niekada nekirstų miškų ir miškų, kur neužsuka net brakonieriai su moderniais ginklais. Taip pat ten yra vietų, kur didžiausia rūšinė įvairovė planetoje, turtingiausia bioįvairovė, o kartu ir garsų choras.

Žinoma, koraliniuose rifuose irgi labai daug rūšių ir garsų, bet mūsų technologija pritaikyta garsams, sklindantiems oru, o ne vandeniu.

– Kokias naujas galimybes suteikia technologijų pažanga? Jūs gebate užfiksuoti ir žmogaus ausiai negirdimus garsus, kurių ir klausytis reikia specialiomis technologijomis.

– Taip. Mes naudojame 3D garso įrašymo technologijas. Kas tai? Tai koncepcija, kuri jau yra virtualiosios realybės dalis. Mes nuolat esame apsupti sferinių garsų. Įprasti mikrofonai, toks, kokiu įrašinėjame dabar, geba įrašyti mūsų pokalbį iš dviejų pusių, 180 laipsnių kampu. Tačiau jis neima garso iš šono, statmenai.

Yra mikrofonų, kurie gali įrašyti garsą iš visų pusių, bet jie nefiksuoja erdvinės informacijos, iš kur konkrečiai jie sklinda. Mes įrašinėjame tokią informaciją. Amazonėje dirbome su 38 mikrofonais, keturiais įrenginiais vienu metu. Tokius įrašus galima atkurti įvairiais būdais, keliais garsiakalbiais arba sferoje.

– Kitaip tariant, tuomet galima būtų atkurti tokį įspūdį, tarsi beždžionė rėkauja mums virš galvos, o varlė kurkia ežere apačioje?

– Būtent, taip galima nustatyti ir individo balso kryptį ir atstumą, arba perspektyvą, kaip mes sakome. Atkurtume tokią pačią akustinę aplinką, tik virtualiai. Ir tai nuostabu – įspūdis labai galingas, nes pradedi jausti santykius tarp rūšių. Atkurdamas sferą, gali atkurti tai, kaip jos dalijasi teritoriją, kaip signalizuoja apie savo buvimą, bendrauja su poravimosi metu, garso funkcijas. Įvairių disciplinų mokslininkai iš tos informacijos gali nustatyti ir ekosistemoje vykstančius pokyčius, jos įvairovę, būklę.

Tačiau net jei pajėgtume suprasti bioįvairovės  nykimo mastą iš garso, tik įrodytume, kad tai vyksta. Bet mes tai jau žinome. Verčiau dėti pastangas užkirsti tam kelią ar bent užfiksuoti, kad galėtume vaikaičiams parodyti, kaip pasaulis skambėjo prieš 50 metų.

– Vadinasi, jūsų tikslas daugiau fizinis ir emocinis, tos reakcijos, kurias sukelia jūsų įspūdingi įrašai? Todėl ir įrenginėjate ekoakustinį teatrą?

– Taip, aš pirmiausia esu menininkas ir kompozitorius, nors dabar daugiau laiko skiriu ekologinei veiklai, o ne muzikai. Dabar labiausiai stengiuosi sujungti įvairias disciplinas ir didinti visuomenės sąmoningumą meninėmis priemonėmis, subtiliai interpretuodamas gamtą. Žinoma, tai panašu į mokslo komunikaciją, vykstančią gamtos ir mokslo muziejuose.

Mes sukūrėme ir patentavome naują priemonę – ekoakustinį teatrą, kuris yra sferos formos. Ten išdėliota daugybė garsiakalbių, o centre atkuriama trimatė garsinė iliuzija, apie kurią pasakojau. Taip pat ratu yra atvaizduojamos garso spektrogramos, iliustruojančios tą garsovaizdį ir padedančios suprasti jo struktūrą. Tai nėra audiovizualinis teatras, visa ko pagrindas yra garsas.

– Kokia buvo didžiausią pasitenkinimą suteikusi žmonių reakcija į jūsų darbus?

– Kai kurie žmonės man sakė, kad atpažino tuos garsus. Aš labai nustebau, nes ne vienas, o keletas žmonių tai paminėjo. Kaip gali būti pažįstami garsai iš atogrąžų miškų, į kuriuos keliavau keturias dienas? Kaip taip gali būti? Ilgai apie tai galvojau ir manau, kad tai susiję su mūsų genuose užkoduotu atpažinimu, kad tai mūsų sistema. Net jei esame nutolę nuo gamtos, instinktai ją atpažįsta kaip subalansuoto pasaulio garsą.

– Kolektyvinė garsinė atmintis, ne patys garsai?

– Atmintis arba ryšiai, kuriuos atpažįstame. Harmonija.

1968 m. Kalėdų išvakarėse trys amerikiečių astronautai Frankas Bormanas, Jimas Lovellas ir naujokas Wiliamas Andersas skrieja aplink Mėnulį. Jų užduotis – fotografuoti jo paviršių. Misijos vadui keičiant erdvėlaivio padėtį, W. Andersas virš atsivėrusio Mėnulio horizonto pamato melsvą taškelį.

„O Dieve, pažiūrėkite į tą vaizdą! Ten Žemė kyla. Kaip gražu“, – NASA`os archyviniame įraše girdėti jo reakcija. Netrukus jis paprašo spalvotos juostos. Kol kolega ieško, jis ragina paskubėti. Bet, erdvėlaiviui toliau sukantis, Žemė dingsta iš akiračio. „Man regis, nespėjome“, – su nusivylimu balse sako B. Andersas.

Tačiau netrukus Žemė pasirodo vėl ir astronautai susiginčija, kuris padarys geresnį kadrą. Taip gimsta pirmoji Žemės nuotrauka iš kosmoso, kurios istorinės reikšmės jie tuomet net neįtarė.

„Pamatyti kitą Mėnulio pusę ir jo paviršių iš arti buvo labai jaudinantis dalykas, bet, žvelgiant atgal, iš tiesų nuostabiausia buvo pamatyti Žemę iš Mėnulio“, – taip prieš trejus metus amerikiečių visuomeninio radijo laidai „BackStory“ pasakojo pats W. Andersas, jau į 9-ąją dešimtį įkopęs buvęs astronautas.

Pasak jo, fotografo pareigos jam teko atsitiktinai: „Pirmą kartą Žemę pamačiau, kai skridome į Mėnulį. Mums tolstant, ji traukėsi, žvelgiant iš Mėnulio ji yra maždaug kumščio dydžio – nedidelė. Man iškart įspūdį padarė tai, kad mūsų planeta fiziškai tokia maža. Tačiau ji mums labai svarbi, todėl turėtume ja geriau rūpintis.“

Astronautas pasakojo, kad, žiūrėdamas į Žemę iš Mėnulio, galvojo ne tik apie tai, kokia ji maža. Palyginti su negyvu ir netvarkingu Mėnuliu, Žemė atrodė spalvinga ir pilna gyvybės. Kartu astronautas sakė suvokęs, kad žmogus nėra visatos centras ir kokia beprasmiai visi karai bei konfliktai.

Mes, gyvendami čia, Žemėje, kovodami už savo būvį, gal per retai pagalvodavome apie mūsų Žemės trapumą.

Simboliškumas nesumenko

Vėliau W. Andersui antrino daugybė mokslininkų, filosofų ir rašytojų. Nuotrauka „Tekanti Žemė“ įtraukta į 100 įtakingiausių visų laikų nuotraukų sąrašą. Jos atsiradimo istorija pasakojama kartu su 7-ojo dešimtmečio pabaigos hipių, rokenrolo, seksualinės revoliucijos, aplinkosaugos ir žmogaus teisių judėjimo istorijomis.

„Mes, gyvendami čia, Žemėje, kovodami už savo būvį, gal per retai pagalvodavome apie mūsų Žemės trapumą. Būtent neaprėpiamas juodo dangaus gilumas parodo, kokioje aplinkoje mes skriejame“, – sako Vilniaus universiteto profesorė Gražina Tautvaišienė, vadovaujanti Teorinės fizikos ir astronomijos institutui.

Anot jos, kaip kosminė aplinka gali paveikti žmones, tyrinėja astronomai, bet patiems žmonėms  savo ruožtu reikia susirūpinti, kaip saugoti savo Žemę. „Taigi ši nuotrauka buvo postūmis filosofiškai pažvelgti į mus supantį pasaulį, į save pačius ir įvertinti savo veiklą“, – pastebi G. Tautvaišienė.

Profesorė nė kiek nesistebi, kad, praėjus pusšimčiui visatos tyrinėjimo metų, vienišos ir trapios planetos Žemės simboliškumas nesumenko. „Aš net sakyčiau atvirkščiai. Anksčiau, kai turėjo mažiau žinių, žmonės galvojo, kad nieko tokio, gal surasime kitą planetą, nuskrisime į Marsą ar dar kažkur ir ten gyvensime, jei čia pasibaigs resursai, arba nuskrisime ten ir pasikasime, ko mums trūksta. Sakyčiau, kad atsakomybės jausmo buvo mažiau“, – svarsto mokslininkė.

Dabar, priduria ji, mes turime daug daugiau žinių, Saulės sistema gana gerai ištyrinėta, buvo daug kosminių misijų, dabar turime duomenų, kad ir kitos žvaigždės turi planetas ir planetų sistemas: „Bet dabar mes žinome ir tai, kad rasti kitą planetą, kurioje būtų mums reikalinga atmosfera, kurioje būtų vanduo, nepavyksta, nors jau ir pora tūkstančių planetų prie kitų žvaigždžių rasta.“

Žmonės apgaudinėja save

Nors Žemės nuotrauka dažniausiai apeliuojama į būtinybę ja rūpintis, yra ir kitokių interpretacijų. Rašytojas Kurtas Vonnegutas kažkada ironizavo, kad Žemė toje nuotraukoje atrodo tokia švari, negali įžiūrėti nei jokių alkanų ir piktų žemiečių, nei dūmų, nei atliekų, nei šiukšlių, nei įmantrios ginkluotės.

Tai mes žmonės esame trapūs ir pažeidžiami, o Žemė yra energinga, galinga ir laiko mus savo rankose.

O žinoma kanadiečių žurnalistė ir aktyvistė Naomi Klein įsitikinusi, kad globėjiškas požiūris gali būti ir pavojingas. Naujausioje savo knygoje „Tai viską keičia“ ji sako, kad, prisiimdami ypatingą Žemės gynėjų vaidmenį, žmonės apgaudinėja save.

„Tai mes žmonės esame trapūs ir pažeidžiami, o Žemė yra energinga, galinga ir laiko mus savo rankose. Kalbant pragmatiškai, reikia ne tiek gelbėti Žemę nuo mūsų, kiek išsigelbėti patiems nuo Žemės, kuri, pernelyg mūsų nukamuota, gali mus užversti, sudeginti ir visiškai mūsų atsikratyti“, – rašo N. Klein.

Visgi, kaip patikino profesorė G. Tautvaišienė, nors tikimybė, kad į Žemę panašių planetų visatoje yra, didelė, nukeliauti ten vilčių tėra nedaug: „Mes nesame visko ištyrinėję, taigi tokia vieta galėtų būti. Bet jau dabar mes galime pasakyti, kad iki tokios planetos tikrai užtruktų nuskristi.“

Organizacija „Animals International“ neseniai paviešino tyrimą, kuris atskleidžia grubius galvijų transportavimo teisės aktų pažeidimus Europos Sąjungos (ES) ir kitose šalyse.

Vaizdo įrašuose bei nuotraukose matyti karvės ir jaučiai, padengti savo pačių mėšlu, nepajėgiantys įlipti į laivus ir mušami prižiūrėtojų, naudojančių elektrošoką. G. Paunas pasakoja matęs itin daug į Artimųjų Rytų šalių uostus atgabentų galvijų su lietuviškais įsagais. Vaizdo medžiaga iš Artimųjų rytų, Šiaurės Afrikos ir Turkijos skerdyklų, į kurias keliauja Europos galvijai, – ypač šokiruojanti.

Iš Lietuvos per metus eksportuojama daugiau kaip 130 tūkst. galvijų, apie 30 tūkst. kiaulių bei 2 mln. paukščių. Atsakingos institucijos tikina, kad gyvų gyvūnų transportavimo taisyklių pažeidimų užfiksuojama labai mažai.

Tuo metu Europos Komisijos (EK) duomenys rodo, kad šalių priežiūros institucijos daugybę metų nepajėgia užtikrinti tinkamo galvijų transportavimo.

Kelionė iš Lietuvos galvijams viena ilgiausių

Organizacijos „Animals International“ atstovas G. Paunas sako nustebęs, kai pamatė, kiek daug į Artimųjų Rytų šalių uostus atgabentų galvijų turėjo lietuviškus įsagus. Pasak jo, galvijai iš Baltijos šalių į Viduržemio jūros uostus atvyksta jau labai išsekę.

„Tai ne pirmas mūsų tyrimas apie gyvų gyvūnų eksportą, bet pirmas tokios apimties, įtraukiantis Europos valstybes, įskaitant Lietuvą. Sekėme galvijų transportavimą iš Europos į įvairiausias pasaulio šalis, daugiausia Šiaurės Afriką, Turkiją ir Artimuosius Rytus. Buvome Izraelyje, Jordanijoje, Libane, Egipte ir Turkijoje. Nustebome pamatę ausų įsagus iš daugybės Europos šalių – Lietuvos buvo vieni iš dažniausių“, – pasakoja G. Paunas.

Gyvūnui iš Lietuvos tenka turbūt ilgiausia kelionė, nes vilkikui nuo Baltijos iki Viduržemio jūros tenka keliauti tris dienas.

Jis prisipažįsta to nesitikėjęs. Anot aktyvisto, taip pat daug galvijų buvo vežama iš Vengrijos, Rumunijos, Prancūzijos, Airijos, Ispanijos: „Tai neįtikėtina. Supratome, kad po sėkmingos kampanijos Australijoje, kai buvo paviešinti galvijų eksporto žiaurumai, mes vieną problemą pakeitėme kita. Vis daugiau gyvūnų eksportuojami iš Europos vilkikais ir laivais. Jie keliauja labai ilgai.“

Pašnekovo teigimu, gyvūnui iš Lietuvos tenka turbūt ilgiausia kelionė, nes vilkikui nuo Baltijos iki Viduržemio jūros tenka keliauti tris dienas.

„Jei vežėjai laikosi ES taisyklių daryti pertraukas, kelionės trukmė pailgėja. Mačiau savo akimis ir esu nufilmavęs gyvūnus, atvykstančius į uostus Kroatijoje ir Slovėnijoje. Jie jau yra išsekę. Jie nepajėgia patys užlipti į laivą, todėl prižiūrėtojai juos turi priversti. Suka jiems uodegas, naudoja elektros šoką, bet galvijai per daug išsekę, o rampos per stačios“, – tvirtina G. Paunas.

Į trečiąsias šalis išvežama daugiau kaip 2 mln. gyvūnų

G. Paunas prisimena buvęs laive, vykstančiame į Izraelį, kur vėl matė daugybę veršiukų iš Lietuvos ir Vengrijos: „Tie veršiukai buvo pernelyg jauni, jie rėkė iš alkio ir šaukdamiesi motinos. Į Izraelį iš Lietuvos kasmet eksportuojama apie 10 tūkst. galvijų. Šioje šalyje nėra tokių gyvūnų gerovės reikalavimų kaip ES. Iš Izraelio mes sekėme vilkikus į palestiniečių teritorijas. Palestinoje nufilmavau vieną baisiausių skerdimų, kuriuos teko matyti gyvenime“, – neslepia G. Paulas.

Pasak jo, bulius iš Lietuvos buvo paguldytas ant nugaros ir pririštas virvėmis, taip paruoštas perpjauti gerklę: „Jo lėta mirtis, regis, truko amžinybę. Tas gyvūnas kentė milžiniškas kančias. Europoje tai nelegalu, tai taip pat prieštarauja tarptautiniams gyvūnų gerovės reikalavimams.“

G. Paulo teigimu, tokia filmuota medžiaga surinkta iš įvairių šalių: „Viskas nufilmuota, turime šimtus valandų įrašų, padarytų Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Turkijoje, keliuose Europos uostuose, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Rumunijoje. Visur tas pats. Baigę kelionę vilkikais tie gyvūnai patenka į laivus. Būtina atminti, kad jie yra 40–50 metų senumo. Dauguma buvę krovininiai laivai, nepritaikyti vežti gyvūnus.“

G. Paulas akcentuoja, kad dauguma tų laivų surūdiję, gyvūnų tankumas juose didelis, higiena labai prasta, o prižiūrinčio veterinaro nėra. „Kai gyvūnas krenta, yra tiesiog išmetamas per bortą. Taip aš galėjau nufilmuoti jų kūnus išplaukiančius paplūdimyje, turistinėje zonoje“, – sako G. Paulas.

Europa kasmet daugiau kaip 2 mln. gyvūnų išveža į trečiąsias šalis, kurios neturi gyvūnų gerovę reglamentuojančių teisės aktų: „Skausmo neįmanoma išmatuoti. Matai persigandusį gyvūną, kuris žino, kad lėtai artinasi mirtis. [...] Europos maisto saugos organizacija irgi rekomenduoja, kad gyvūnai turėtų būti skerdžiami kuo arčiau ūkio, kuriame užaugo, tačiau to nepaisoma. Tai blogai ir gyvūnų gerovės požiūriu, ir vartotojams, ir ypač šaliai. Turėtų būti eksportuojama tik mėsa, sprendimas labai paprastas. Valstybė turėtų skatinti ūkininkus daryti būtent tai.“

ES teisę galima pritaikyti ir Artimuosiuose Rytuose

Organizacijos „Animals International“ atstovas tikina, kad jo tyrimas apie Europos gyvūnų keliones į trečiąsias šalis ir skerdimą jose atspindi ne pavienius atvejus, bet įprastą praktiką.

„Mūsų surinkti įrodymai atskleidžia pasikartojantį transportavimą ir skerdimą nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir ypač tai, kad institucijos to neprižiūri. Institucijos neturi jokio supratimo apie tai, kas nutinka gyvūnams tada, kai jie pasiekia Artimuosius Rytus ar Afriką. Jie turi pilnai pasitikėti transporto bendrovėmis, o šios nesuinteresuotos kalbėti apie tuos skaičius“, – tikina G. Paunas.

Jo aiškinimu, erdvės reikalavimų dažnai nepaisoma, kaip ir reikalavimų patalpų klimatui: „Mačiau bulius, kurie atvyko visiškai padengti storu savo mėšlo sluoksniu. Negalėjai net pasakyti, koks tai gyvūnas ar kokios jis spalvos. Galiausiai skerdimas ten vyksta pažeidžiant tarptautinius standartus, kuriuos numato Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija. Lietuva taip pat yra pasirašiusi tą sutartį.“

G. Paunas akcentuoja, kad ES šalių atsakomybė už galvijus nesibaigia ties Bendrijos siena: „Taip dažnai teigiama, tačiau pernai Europos teisingumo teismas išaiškino, kad atsakomybė dėl iš Europos Sąjungos gabenamų gyvūnų galioja iki pat paskirties vietos. Taigi vienintelis būdas užtikrinti priežiūrą yra paskirti lydintį veterinarą.“

Vis dėlto G. Paunas pripažįsta, kad, net ir pagerinus transporto priemones, galvijams padėti sunku: „Oras visada sunkiai prognozuojamas. Įsivaizduokite gyvūnus laive per audrą: kaip jie trankosi vieni į kitus, jie gali susižeisti ir žūti. Vandens tiekimo sistema gali sugesti, tai labai didelė rizika. Pernai buvau viename Rumunijos uoste, kai išvyko vienas didelis laivas su daugiau kaip 13 tūkst. avių. Kai kurie jau atrodė sergantys, dalis buvo kritę. Po kelių dienų Jordanijos žiniasklaida pranešė, kad laivas atvyko su visais galvijais kritusiais. Nežinome, kas nutiko, pareigūnai nieko nepaaiškino. Rumunija vis dar eksportuoja ten, kaip ir kitos šalys.“

Gerosios praktikos pavyzdys – Australija

Organizacija „Animals International“ siekia gyvų galvijų eksporto draudimo arba bent galiojančių taisyklių sugriežtinimo. Kaip gerosios praktikos pavyzdį G. Paunas mini Australiją, kur prieš kelerius metus jie paviešino panašų tyrimą.

„Dabar Australijoje pereinama prie mėsos eksporto, geriau stebimas ir sekamas įstatymų įgyvendinimas iki pat skerdyklos. Atsakomybė tenka eksportuojančioms bendrovėms ir jos yra tikrinamos. Mes tikriname pakartotinai ir galiu pasakyti, kad Jordanijoje pats mačiau galvijų skerdimą licencijuotoje skerdykloje pagal Australijoje galiojančius teisės aktus. Galvijai buvo apsvaiginti“, – sako G. Paunas.

Jo nuomone, tai gali nustebinti europiečius, kurie dažnai galvoja, kad ritualinis skerdimas to neleidžia. Tačiau, tikina G. Paunas, tai priimtina ir religiniai lyderiai tai skatina.

„Gerkles neapsvaigintiems galvijams pjauna tik tie, kuriems nerūpi gyvūnai. Amane tai daroma kitaip ir visi iš Australijos importuojami gyvūnai keliauja į tą skerdyklą. Nors nepalaikome galvijų eksporto, pasisakome prieš mėsos vartojimą apskritai, bet manome, kad tai žingsnis teisinga kryptimi“, – teigia G. Paunas

G. Paunas vaizdo medžiagą apie Europos galvijų keliones į trečiąsias šalis rinko beveik metus. Britų dienraštis „The Guardian“ paprašė specializuotų teisininkų ją įvertinti. Jie pakomentavo, kad visi užfiksuoti vaizdai kertasi su teisės aktais ir atsakingos institucijos net neturėjo išduoti leidimų šiuos gyvulius vežti.

VMVT: nėra taip, kad kažkas elgtųsi brutaliai

Oficiali Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) pozicija apie šį tyrimą yra tokia: esą Lietuvos ūkiniai gyvūnai (galvijai, avys ir ožkos) dažniausiai parduodami ne skersti, o veislei ar auginti toliau. Dauguma keliauja į ES šalis. Institucijos atstovai taip pat tikina, kad tyrime akcentuojami pavieniai pažeidimai ir neatsispindi tikroji padėtis.

Pasak VMVT direktoriaus pavaduotojo Vidmanto Paulausko, teritorinių tarnybų, kurių teritorijose yra pakrovimo centrai, darbuotojai tik patvirtina, kad didesnių problemų nėra. Be to, kadangi ūkiniai gyvūnai yra prekės, netinkamai elgiantis, bet kaip kraunant, „jos susigadins ir nebeturės net prekinės išvaizdos“.

„Nėra taip, kad kažkas elgtųsi brutaliai. Praktika visada skiriasi. O pats įgyvendinimo procesas nėra paprastas, nes priklauso nuo vežėjo“, – kalba V. Paulauskas ir priduria, kad į reglamentą įtraukti ir saugikliai, ir kontrolės priemonės, be to, krovinius seka VMVT specialistai.

Tarnybos turima statistika išties skamba neblogai: pavyzdžiui, 2015 m. inspektoriai atliko beveik 4 tūkst. patikrų, iš kurių tik 44 kartus nustatė pažeidimų. Dažniausiai šie susiję su kelionės plano nesilaikymu.

Nors 2009 m. EK ataskaitose nurodyta, kad 37 proc. kelionių turėjo trūkumų, V. Paulauskas teigia, kad dabar jų yra 5 proc. „Kelionės metu įgyvendinti gerovės reikalavimą yra sudėtingiausia. Dabar aptarėme su kolegomis galimybę įvesti naujovę ir lydėti krovinius – mūsų inspektoriai kai kuriais atvejais lydėtų siuntą ir žiūrėtų, kaip laikomasi gerovės reikalavimų“, – aiškina jis.

Paklaustas, ar tarnyba turi tokių pajėgumų, nes praėjusiais metais per dieną būdavo vidutiniškai 10 siuntų, VMVT direktoriaus pavaduotojas pripažįsta, kad niekas nelydės kiekvienos siuntos: „Tai – kaip papildoma kontrolės priemonė galbūt sykį per pusmetį ar pan. Realiai neįmanoma to padaryti. Tik kartais, identifikavus tuos vežėjus, kurie padaro daugiausia pažeidimų, galima taikyti ir tokią priemonę. Mes diskutavome ir galbūt tai bus šių metų naujovė.“

Nustatomi tik pavieniai pažeidimai

Nors, pasak V. Paulausko, statistika gerėja dėl augančios priežiūros kokybės, bet gilinantis į procedūras aiškėja, kad viskas kur kas sudėtingiau. Lietuvos ir ES teisės aktai numato, kad gyvūnų kelionės turėtų būti kuo trumpesnės, transporto priemonės specialiai pritaikytos, palydovai apmokyti ir rūpestingi. Taip pat yra reikalavimas ilgose kelionėse kas devynias valandas gyvūnus iškrauti, pailsinti ir pašerti.

Pasak tarnybos atstovų, reikalavimų laikymąsi kelionės metu stebi veterinarai, pažymintys sertifikatus sustojimo punktuose. VMVT inspektorė Gintarė Okulevičiūtė atsakinga už transportuojamų gyvūnų stebėseną visos kelionės metu. Ji tai daro sėdėdama prie kompiuterio savo kabinete Vilniuje. 2016 m. iš Lietuvos gabentų galvijų patikros ataskaita rodo, kad pakeliui buvo patikrinta 42 proc. siuntų, nustatyti tik pavieniai pažeidimai.

„Patikrinus daugiau nei 2 tūkst. siuntų, buvo nustatyti vos keli pažeidimai. Vieną kartą – per didelis gyvūnų tankumas, du kartus – per ilgas kelionės laikas ir t. t. Dažniausiai krinta maži veršeliai – kai veža apie 200, būna, kad kartais krinta koks vienas silpnesnis. Dažniausiai kur nors Lenkijos kontrolės poste nustatoma, kad gyvūnas netinkamas vežti, o tada jis iškraunamas ir priimamas sprendimas, ar paskersti, ar humaniškai nužudyti, ar suteikti jam daugiau poilsio, kad jis galėtų grįžti atgal arba keliauti toliau. Tokių buvo tik keturi“, – tikina G. Okulevičiūtė.

Už tolimas šalis pasiekusius gyvūnus Lietuva nebeatsakinga?

Visgi G. Okulevičiūtė pripažįsta, kad ilgose kelionėse užsibuvę surinkimo punktuose gyvūnai pereina kitos šalies atsakomybėn. Taigi mūsų institucijos dažniausiai nieko nežino apie tai, kokios būklės lietuviški galvijai pasiekia savo kelionės tikslą už ES ribų.

„Mes reaguojame į kiekvieną gautą pranešimą apie pažeidimą, visi atvejai ištiriami. Jei reikia bendradarbiauti su kita šalimi, rašome jos institucijai ir bandome išsiaiškinti situaciją, kur ir kodėl buvo pažeidimų, kaip jų išvengti ateityje“, – sako inspektorė.

Jos žodžiais, ES teisės aktai sako, kad gyvūno paskirties vieta yra ta vieta, į kurią gyvūnas išsiunčiamas ir kurioje prabūna bent 48 val.: „Tai labai trumpas laikotarpis. Mums užtenka išsiųsti gyvūnus į Vengriją, Kroatiją ar Rumuniją, ir jeigu jie dvi dienas prabūna ten surinkimo centre, tai ir yra paskirties vieta. Mūsų kontrolė tada baigiasi, nes gyvūnai atvyko į paskirties vietą.“

Kas vyksta toliau, teigia G. Okulevičiūtė, VMVT nebemato, nes gyvūnai jau parduoti kitai šaliai.

„Čia ir bėda, kad negalime užtikrinti stebėsenos. Iš Lietuvos į Izraelį per Slovėnijos uostą buvo gabenami gyvūnai. Slovėnijoje yra gydytojas, kuris net buvo kažkada nustatęs tam tikrų pažeidimų ir apie juos pranešęs. Manau, kad tikrai dirba žmogus ir reaguoja į pažeidimus. Taigi kol kas problemos bent jau su Slovėnijos kompetentingomis institucijomis tikrai nebuvo. Kaip kitos šalys veža, reikėtų klausti jų. Bet turėtų būti skatinamas šalių bendradarbiavimas ir keitimasis informacija“, – pabrėžia VMVT inspektorė.

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, neseniai duodamas interviu LRT RADIJO laidai „60 minučių“, irgi išsigynė atsakomybės už Lietuvą palikusių gyvūnų likimą tolimose šalyse.

A. Stančikas: negalime prisiimti atsakomybės už tai, kas vyksta kitose šalyse

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas A. Stančikas sako irgi susipažinęs su minėto tyrimo medžiaga. Pats buvęs ūkininkas, jis tikina, kad gyvūnai transportuojami tinkamai, ir nemano, kad reikia imtis priemonių, kad būtų galima išsiaiškinti tikrąją padėtį. Pasak jo, gyvūnų gerovė transportuojant, skerdžiant, laikant užtikrinama, nes Europos standartai yra vieni griežčiausių pasaulyje. Politikas akcentuoja ekonominę klausimo pusę.

„Sakykim, iš Lietuvos gali būti išvežama tik skerdiena. Tada kyla klausimas, o kaip su veisliniais gyvuliais? Čia yra mūsų ūkininkų verslas. Mūsų ūkininkai arba mes, kaip pardavėjai, Lietuva, negalime prisiimti atsakomybės dėl to, kas vyksta Turkijoje, kur patenka mūsų gyvuliai. Kai kalbama, kad gabenama turi būti tik mėsa, supraskime, kad atvėsinta mėsa į tokias šalis, kaip Afrika ar Vidurio Azija, nepateks. Ji ten patektų tik apdorota giluminio užšaldymo būdu, o tai visai kita kokybė ir kaina“, – mano A. Stančikas.

Kalbinti gyvūnų eksportu užsiimančios bendrovės atstovai nesutiko kalbėti įrašui, bet pripažino, kad esama sistema turi trūkumų. Jie kritikavo priežiūros institucijas, kurioms esą labiau rūpi formalios procedūros, o ne gyvūnų gerovė. Taip pat pasakojo apie itin prastas sąlygas kai kuriuose sustojimo punktuose Lenkijoje. Esą kelionės plano pažeidimai neišvengiami todėl, kad kartais gyvūnams geriau važiuoti valanda ilgiau nei praleisti parą prastoje poilsio vietoje ir būti iškrautiems bei vėl pakrautiems. Apibendrindami galvijais prekiaujantys verslininkai sako, Lietuvos ūkininkams dažnai patiems stinga rūpesčio savo gyvūnu gerove ir kad mūsų standartams dar iki vakarietiškų irgi toloka.

Įrašai – tik stiprių nervų žmonėms

EK duomenys rodo, kad šalių priežiūros institucijos daugybę metų nepajėgia užtikrinti tinkamo galvijų transportavimo, ypač reikalavimo užtikrinti gyvūnų priežiūrą iki kelionės tikslo. Pareigūnai taip pat pažymi, kad įstatymų interpretacija ir taikymas įvairiose šalyse skiriasi, o verslininkai dažnai renkasi dirbti tose šalyse, kur priežiūra atsainesnė, nes taip galima sumažinti sąnaudas.

Seimo narys Linas Balsys pripažįsta, kad paviešinti vaizdo įrašai yra tik stiprių nervų žmonėms, ir žada daugiau parlamentinės kontrolės: „Ir Europos Sąjungos komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis pabrėžė, kad kaip tik šiuo metu EK kuria gyvūnų gerovės platformą ir būtent šiems dalykams skirs didžiulį dėmesį.“

Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius, specialios gyvūnų gerove besirūpinančios grupės narys, taip pat matė paviešintą medžiagą ir yra įsitikinęs, kad, net jei tai pavieniai gyvūnų kankinimo atvejai, praktika nepriimtina.

„Vieno atvejo pakanka, kad netoleruotume tokios situacijos. Tai nežmogiškas elgesys ir tai nėra mūsų tradicinis požiūris į gyvulius. Jei slepiame tokius atvejus ir manome, kad tai nevyksta, save apgaudinėjame. Taip situacijos neišspręsime ir nepagerinsime – reikia konkrečių sprendimų“, – kalba P. Auštrevičius.

Europarlamentaras žada naują tyrimą apie transportuojamų gyvūnų gerovę, apribojimus vežti ypač jaunus gyvūnus, privalomą veterinarų palydą kai kurioms siuntoms ir siūlymus palaipsniui atsisakyti mėsos eksporto iš Europos Sąjungos apskritai.

Net ir atvežtinių augalinės kilmės produktų neigiamas poveikis aplinkai yra kur kas mažesnis nei gyvūninės kilmės, LRT RADIJUI sako Vilniaus senamiestyje įsikūrusios veganams skirtos parduotuvėlės darbuotoja Gabija Enciūtė. Ji pastebi, kad gyvulininkystė labiau teršia aplinką nei visas pasaulio transportas.

Galvijų ūkiai prisideda prie klimato kaitos problemos ir teršia orą, vandenį bei dirvožemį. Mėsos suvartojimas pasaulyje taip pat nuolat auga, prognozuojama, kad iki šimtmečio vidurio jis netgi padvigubės.

Palyginti su europiečiais, Lietuvos gyventojai mėsos vidutiniškai per metus suvartoja panašiai, tačiau valgo mažiau jautienos. Pasak mokslininkų, būtent raudonos mėsos vartojimą ateityje gali tekti riboti, nes jos neigiamas poveikis aplinkai yra didžiausias. Pasaulio sveikatos organizacija taip pat rekomenduoja valgyti daugiau vaisių, daržovių ir grūdinių kultūrų.

Vegetarams ir veganams skirtos parduotuvės ir kavinės Vilniuje – ne naujiena. Vienos jų darbuotoja G. Enciūtė rodo iš pažiūros įprastai atrodančias dešreles ir sūrius, tačiau šiose pakuotėse ne mėsos ir ne pieno gaminiai, nes parduotuvė skirta veganams – žmonėms, kurie visai nevalgo gyvūninės kilmės produktų.

„Prekiaujame dešrelėmis, kurios pagamintos iš lubinų sėklų, jos turi neryškų gėlių poskonį, bet jų konsistencija visiškai kaip mėsos. Joms pagaminti naudojami augaliniai baltymai, paimti iš augalų ir suformuoti į mėsą primenančią tekstūrą“, – sako G. Enciūtė.

Pašnekovė pripažįsta, kad šiose lentynose daugiausia importuotos prekės, tačiau, pasak jos, net ir atvežtinių augalinės kilmės produktų neigiamas poveikis aplinkai yra kur kas mažesnis: „Tai, ką parduodame, stengiamės importuoti iš netoliese esančių šalių arba Lietuvos, nes taip yra patogiau, pigiau ir ekologiškiau. Bet tai, iš kur atvežti vaisiai ir daržovės, nėra pats svarbiausias dalykas, svarbiausia, ar labai daug pesticidų tuose produktuose ir ar jie nėra genetiškai modifikuoti“, – pastebi ji.

G. Enciūtė yra veganė, ji dirba gyvūnų teisių apsauga besirūpinančioje organizacijoje, todėl merginai tenka nemažai domėtis ir aplinkosauginiais galvijų ūkių veiklos klausimais. „Gaminant veganinį maistą į aplinką išskiriama mažiau metano, anglies dvideginio ir dujų, todėl tokio maisto gaminimo procesas prie globalinio atšilimo prisideda kur kas mažiau. Auginant veganinį maistą neteršiami gruntiniai vandenys ir sunaudojama kur kas mažiau vandens. Gyvulininkystė išskiria net 17 proc. daugiau dujų ar kitokios taršos į aplinką negu visas pasaulio transportas – lėktuvai, automobiliai, traukiniai, laivai kartu sudėjus“, – pasakoja G. Enciūtė.

Pašnekovė pabrėžia, kad dar vienas labai svarbus dalykas, neigiamai veikiantis ekologiją, – produktų pakuotės. Į šią problemą, anot jos, per mažai kreipiame dėmesio. Mergina prisimena vieną organizacijos „Tušti narvai“ aktyvistę, kuri šiais metais nusprendė pabandyti gyventi be šiukšlių: „Kai kruopščiai viską suplanuoji, tai yra įmanoma. Juk šiandien viską galime perdirbti, panaudoti vėl arba nusipirkti be pakuočių.“

Po Černobylio katastrofos mažai kas pasikeitė – Fukušima yra patvirtinimas, kad Černobylio pamokos neišmoktos, LRT RADIJUI sako buvęs Černobylio jėgainės ketvirtojo reaktoriaus operatorius, dirbęs ir tris dienas po avarijos, Aleksejus Brėjus. „Anksčiau ar vėliau išgirsime, kad kurioje nors atominėje ne viskas gerai. Juk po avarijos panašiuose reaktoriuose buvo šalinami defektai, po kelių mėnesių reaktoriai vėl pradėjo veikti ir po metų buvo nuspręsta įvertinti modernizacijos naudą. Atliko bandymus ir parengė rezultatų ataskaitą. Tos ataskaitos autoriai padarė išvadą, kad RBMK reaktoriai tam tikrais aspektais net tapo mažiau saugūs nei iki avarijos“, – pabrėžia A. Brėjus.

– Koks Jūsų ryškiausias prisiminimas apie tą rytą?

– Ryte sėdau į autobusą ir išvažiavau į darbą jėgainėje. Nieko nežinojau, niekas nieko nepasakė. Privažiavęs prie atominės elektrinės, pamačiau sugriautą bloką. Tos akimirkos įspūdis man įsiminė labiausiai... Pirmoji mintis buvo – to negali būti. Paskui pagalvojau – ką mes čia darome, ką dabar daryti? Ir pajutau, kaip plaukai stojo piestu. Nuo tada žinau, kad ši frazė nėra metafora. Taip išties būna.

– Ką darėte paskui?

– Paskui autobusas privažiavo prie apsaugos posto, kur stovi sargyba, tikrinanti leidimus. Apsaugos darbuotojas buvo apsivilkęs karinį guminį kostiumą. Jis atsisakė mus įleisti, nes buvo duotas toks įsakymas. Kadangi mes atvažiavome į darbą, paskambinome savo viršininkui, jis – savo, ir, jiems sutarus, mus įleido į teritoriją. Labai svarbu tai, kad sargybinis mums davė po jodo tabletę. Aš ją prarijau ir tai šiek tiek apsaugojo skydliaukę, kitaip būtų buvę kur kas blogiau.

Iš išorės pastatas buvo labai sugriautas, todėl nustebau viduje pamatęs koridorius. Jais nuėjau į darbo vietą prie pulto. Ten buvo labai daug žmonių, kurie turėjo tiekti vandenį ir aušinti reaktorių. Aš prie jų prisijungiau ir iki pat keturių popiet tai darėme.

Iš jėgainės operatorių žuvo 20 mano kolegų. Naktį jie padėjo gaisrininkams gesinti ugnį, tiekė jiems vandenį, ieškojo ir padėjo gelbėti dingusius žmones, padėjo sužeistiesiems, nešė juos ant pečių iš pastato, todėl patyrė radiacinius nudegimus. Nuo paprastų šie nudegimai skiriasi tuo, kad kartojasi visą gyvenimą – praeina ir vėl atsiranda. Vieno žmogaus taip ir nepavyko rasti. Jis ten liko amžiams.

Taip pat operatoriai bandė suprasti, kokia yra pastato ir reaktoriaus būklė, kad būtų galima nuspręsti, ką toliau daryti. Jie bėgiojo po pastatą, rizikavo savo gyvybe. Reikėjo užkirsti kelią naujiems sprogimams, gaisrams ir aukoms. Prie bloko turbinų buvo bakai su tepalu, iš viso 100 tonų. Kilus gaisrui numatyta, kad raktu atidarius sklendes jis vamzdžiais sutekėtų į specialius požeminius rezervuarus. Tačiau dėl avarijos sistema neveikė, todėl operatoriai ėjo į pavojingą zoną ir rankomis turėjo išleisti tą tepalą. Jie žuvo dėl radiacijos. Kiti taip pat žuvo atlikdami panašias užduotis.

Aš negesinau gaisro, negelbėjau sužeistųjų, daugiausia užsiėmiau įrengimų būklės vertinimu ir vandens tiekimu reaktoriui aušinti. Iki vidurdienio vanduo baigėsi, siurbliai nustojo veikti, pradėjo pumpuoti į bakus vandenį iš upės. Tai tęsėsi ilgai, iki vakaro. Dalis žmonių dirbo lauke, susirgo spinduline liga. Ačiū Dievui, išgyveno. Popiet bakai buvo pilni, gavau komandą įjungti siurblius ir paduoti vandenį į reaktorių. Visi įsakymai ėjo iš Maskvos. Nors aš jaučiau, kad visas šitas darbas beprasmis, tačiau turėjau vykdyti komandą.

– Vėliau paaiškėjo, kad tas vanduo tik dar labiau paskleidė radiaciją iš pažeisto bloko, ar ne?

– Vanduo pažeistais vamzdynais užliejo visus rūsius ketvirtame, paskui trečiame ir kituose blokuose. Mažai kas žino, kad Černobylis, kaip ir Fukušima, patyrė potvynį. Tai kėlė pavojų visiems blokams, tačiau nukentėjo tik ketvirtas. Likusieji susitvarkė. Rūsiuose yra elektros tiekimo sistemos. Jas užtvindžius, dingo elektra, kuri būtina, kad veiktų įrengimai, ventiliacija, aušinimo siurbliai. Įsijungė papildomi generatoriai, tačiau jų pakako tik trumpam. Po kurio laiko pamainos viršininkas liepė visiems palikti bloką ir prie pulto likome tik mes dviese – jis ir aš, kaip jo pavaduotojas. Vėliau jis liepė ir man išeiti, pats pasiliko, nors labai prastai jautėsi, vėliau jam prireikė medikų pagalbos.

Popiet, gavęs komandą, grįžau į ketvirtą bloką ir bandžiau įjungti paskutinį veikiantį vandens siurblį, tačiau, ačiū Dievui, jis neįsijungė. Kai palikau patalpas, daugiau niekas jose nebedirbo. Taigi taip nutiko, kad buvau paskutinis, spaudęs mygtukus ketvirtajame bloke.

– Kaip šios katastrofos aplinkybės ir priežastys Jums atrodo šiandien?

– Pradžioje buvo įvairių teorijų apie tai, kas nutiko. Paskui, aistroms nurimus, specialistai pasidalijo į dvi grupes. Galima sakyti, kad yra viena versija ir dvi jos interpretacijos. Atvirai sakant, egzistuoja dešimtys įvairių versijų, dėl ko įvyko Černobylio avarija. Aš jų visų nežinau. Dalis jų gana šizofreniškos. Bet inžineriniu požiūriu galima sakyti, kad reaktoriaus turėjo rimtų projektinių trūkumų ir tą naktį susiklostė tokios aplinkybės, kad jie kaip tik ėmė ir pasireiškė.

1988 m. išėjau dirbti žurnalistu ir pradėjau į tai žiūrėti iš šalies – ne kaip jėgainės operatorius, ne kaip projektuotojas, tad manau, kad turiu gana nepriklausomą nuomonę. Labiau linkstu į operatorių palaikomą versiją. Projektuotojai laikosi nuomonės, kad reaktorius turėjo trūkumų, bet operatorių veiksmai nulėmė avariją, pasibaigusią sprogimu. O operatoriai teigia, kad jie apie tuos trūkumus nežinojo ir reaktorius sprogo jiems bandant jį sustabdyti, spaudžiant avarinio stabdymo mygtuką, kuris buvo ne kartą anksčiau naudojamas. O tą naktį reaktorius buvo tarsi be stabdžių. Stabdymas sukėlė sprogimą.

– Kaip tas įvykis pakeitė Jūsų požiūrį į atominę energetiką?

– Sunku kalbėti tik apie atominę energetiką. Ji apskritai yra tik dalis mokslo ir technikos pažangos. Juk yra daugiau pavojingų technologijų. Transportas pareikalauja daug aukų, elektra, chemijos pramonė taip nesaugi, žmonės nuolat apsinuodija. Net informacinės technologijos kenkia, ypač jaunų žmonių psichikai. Jei kas nors sako, kad reikia atsisakyti atominės energetikos, aš sakyčiau, kad kitos ne geresnės.

– O kaip branduolinės atliekos? Galima būtų teigti, kad atominė skiriasi tuo, jog yra tokia technologija, kurią, kartą pasirinkus, nebegalima persigalvoti. Jos padariniai paskui kelia pavojų tūkstantmečius.

– Net ne avarinės situacijos, o būtent atliekos yra didžiausias atominės energetikos minusas. Manau, kad nėra saugaus būdo naudoti atominę energetiką elektrai gaminti, todėl jos reikėtų atsisakyti. Bet nereikia iš jos daryti baubo, reikėtų nepamiršti ir kitų pavojingų pramonės rūšių, ypač chemijos, ir atsargiai naudotis informacinėmis technologijomis.

– Kaip reagavote sužinojęs apie avariją Fukušimos jėgainėje?

– Negalėjau patikėti, kad taip gali nutikti po Černobylio. Iki tol maniau, kad Černobylio avariją nulėmė sovietinė sistema, sovietinis mentalitetas, o po Fukušimos supratau, kad tai lemia žmogiški veiksniai – atsakomybės neturėjimas. Iš esmės Fukušimos avarijos priežastis tokia pat, kaip Černobylio, – blogas projektas. Jis netiko tai seisminei zonai. Cunamis pažeidė energijos sistemas ir buvo nebeįmanoma aušinti reaktoriaus.

– Kaip per tą laiką pasikeitė viešos diskusijos apie atominę energetiką? Bent jau Ukrainoje.

– Aštriausius klausimus, susijusius su tuo, užgožė pastarojo meto politiniai įvykiai – karas, Ukrainos santykiai su pasauliu. Dabar tai pirmoje vietoje. Pirmaisiais metais po avarijos ekologijos klausimai buvo labai aktualūs, jais visuomet spekuliavo politikai bandydami pelnyti rinkėjų balsus. Vėliau Černobylio aktualumas blėso, iškilo socialiniai klausimai – sveikatos apsauga, pragyvenimo lygis. Vienintelis klausimas, kuris grąžina dėmesį Černobyliui, yra sarkofagas. Pasaulio bendruomenė surinko lėšas naujam apsauginiam sarkofagui ir jis greitai turėtų būti baigtas.

O kalbant apie esmę, katastrofos priežastis ir jų šalinimą – šioje srityje mažai kas pasikeitė. Fukušima yra patvirtinimas, kad Černobylio pamokos nėra išmoktos. Anksčiau ar vėliau išgirsime, kad kurioje nors atominėje ne viskas gerai. Juk po avarijos panašiuose reaktoriuose buvo šalinami defektai, po kelių mėnesių reaktoriai vėl pradėjo veikti ir po metų buvo nuspręsta įvertinti modernizacijos naudą. Atliko bandymus ir parengė rezultatų ataskaitą. Tos ataskaitos autoriai padarė išvadą, kad RBMK reaktoriai tam tikrais aspektais net tapo mažiau saugūs nei iki avarijos. Ką padarė sovietų valdžia? Įslaptino tą dokumentą. Reaktoriai tęsė darbą, Rusijoje jie vis dar veikia. Tai rodo, kaip „išmoktos“ Černobylio pamokos.

– Jūs kalbate taip ramiai, daug šypsotės. Ar jau susitaikėte su tuo, kas įvyko, ar radote būdą su tuo gyventi?

– Sunku pasakyti. Visų pirma dauguma, kas išgyveno Černobylį ir jaučia pasekmes, stengiasi apie tai negalvoti. Tai įvyko ir reikia eiti į priekį. Aš stengiuosi viso gyvenimo nekurti apie tą įvykį. Yra daug kitų įdomių dalykų ir problemų. Gyvenu toliau, Černobylis yra praeitis, bet kažkiek tai yra ir dabartis, tikriausiai ir ateitis, nes ne visos pamokos išmoktos. Kartais tenka girdėti, kaip žmonės net asmeninėse situacijose priekaištauja vieni kitiems „tu neišmokai Černobylio pamokų“.

– Daug bendraujate su jaunais žmonėmis. Vedate ekskursijas. Koks svarbiausias dalykas, kurį jie turėtų prisiminti po tokių susitikimų čia?

– Bene svarbiausia Černobylio katastrofos priežastis yra atsakomybės trūkumas. Kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus, ir nebus tokių černobylių. Tuo metu atsakomybės trūko daug kur: tiek projektuojant, tiek statant, tiek priimant politinius sprendimus po avarijos. Buvo daug slaptumo. Po kelių mėnesių KGB būstinėje pasirašiau, kad įsipareigoju nepasakoti apie daugybę dalykų: ką dariau, kaip jaučiausi, bet svarbiausia, man uždraudė kalbėti apie tikrąsias Černobylio avarijos priežastis. Man sunku suvokti, kas turėta omenyje. Tikriausiai sovietų valdžia nenorėjo, kad pasakotume, jog reaktorių susprogdino jo stabdys.

– Kartais pokalbiuose Černobylio avarijos likvidatoriai sako, kad žmonės gana greitai pamiršo jų pastangas ir drąsą. Dabar, regis, dažniau minimos jų pensijos ir lengvatos. Ar Jums tenka su tuo susidurti?

– Tai nuolat vyksta. Jūs irgi klausiate apie tai, ar pensijos du, tris kartus didesnės. Taip nėra. Yra čenobyliečių, kurių pensija didesnė, bet daugelis gauna minimalią. Esą jie nori nepelnytai daug. Ne visi su tuo susiduria, bet to yra.

– Kaip Jūs dėl to jaučiatės?

– Žiūriu ramiai. Juk negaliu pakeisti kitų žmonių sąmonės. Tai – jų supratimas, mentalitetas, galų gale auklėjimas.

Jei pirkėjai dažniau klausinėtų apie laisvalaikio drabužių sudėtį, gamintojai būtų priversti ieškoti, kuo pakeisti perfluorintus junginius, sutrumpintai vadinamus PFC, ir kitas panašias galimai pavojingas medžiagas. Taip LRT RADIJUI sako „Greenpeace“ atstovas Manfredas Santenas.

„Greenpeace“ atlikto tyrimo duomenimis, perfluorintų junginių, naudojamų siekiant padidinti audinių atsparumą vandeniui ir nešvarumams, randama net atokiausiuose planetos kampeliuose. Tai reiškia, kad šios medžiagos, pavyzdžiui, išmetus drabužius, nesuyra ir pasklinda ore.

– Ar teisinga sakyti, kad didžioji dalis vandeniui ir purvui atsparių gaminių sudėtyje turi perfluorintų junginių?

– Dauguma gamintojų vis dar naudoja šias medžiagas, nes jos drabužiams ir batams suteikia gerų savybių. Jos taip lengvai pritaikomos, kad kartais naudojamos ten, kur visai nebūtina. Dalis gamintojų jomis apdoroja net džinsus ar megztinius, kad jie būtų atsparūs vandeniui ir greitai nesiteptų.

Dėl to esame kalbėję su tokiais didžiaisiais gamintojais, kaip „Zara“, „H&M“ ir kitais. Prašėme atsisakyti PFC, kaip pavojingų chemikalų. Jie atliko tyrimus ir galiausiai priėjo išvadą, kad naudoti šių medžiagų nebūtina. Gamintojai pažadėjo tokius gaminius pašalinti iš rinkos. Tačiau laisvalaikio ir turizmo aprangos gamintojams minėtos savybės labai svarbios.

Vis dėlto „Greenpeace“ mano, kad tiek sningant, tiek lyjant galima leisti laiką gamtoje su apranga, kuri nebuvo apdorota perfluorintais junginiais. Įrodėme tai savo ekspedicijų metu. Kinijoje užlipome į 5 km aukštį, Slovakijoje keliavome tris dienas smarkiai lyjant, patekome į pūgą Čilėje, Patagonijoje. Visos mūsų komandos dėvėjo drabužius be PFC ir nesušlapo, nesušalo. Tai įmanoma.

– Kaip ir kodėl mėginius ėmėte atokiose vietovėse Pietų Amerikoje, Europoje, Rusijoje ir Kinijoje?

– Mes norėjome paimti 2014–2015 m. iškritusio sniego mėginių. Tai buvo svarbu siekiant gauti naujausius duomenis apie oro kokybę. Patekę į aplinką šie junginiai išlieka atmosferoje ir pasklinda po pasaulį. Kalnuose jie iš oro išsiskiria su sniegu. Aptikti neseniai iškritusiame sniege, jie gali būti laikomi naujos oro taršos įrodymu.

Pasirinkome atokias kalnuotas vietoves, nes jos nutolusios nuo kitų taršos šaltinių – miestų, gamyklų, turizmo traukos taškų. Kyla klausimas – kaip teršalai ten pateko? Vadinasi, tos medžiagos yra patvarios, nesuyra, geba pasklisti gamtoje. Mokslininkai jų aptinka Arktyje ir Antarktidoje, šiaurės meškų organizme, žuvyse, net geriamame vandenyje.

– Jūsų ekspedicijos nebuvo mokslinės. Labiau siekėte prisidėti prie visuomenės švietimo. Kodėl šios medžiagos nėra draudžiamos naudoti?

– PFC junginių grupė apima daug medžiagų. PFOA ir PFOS naudojimą riboja Europos Sąjungos REACH reglamentas. Gerai žinoma, kad jie gali sukelti vėžį. Visi kiti junginiai plačiai naudojami, nes nepakanka duomenų, įrodančių jų toksiškumą. Taip pat nėra žinoma, ar jie neskyla į pavojingesnes medžiagas. Kai kurios studijos tai patvirtina. Be to, yra daug mokslininkų, kurie ragina atsargiai elgtis su šiomis cheminėmis medžiagomis, todėl mūsų organizacija ragina jų nenaudoti, ypač, jei yra alternatyvų.

– Dalis gamintojų, ypač Skandinavijoje, teigia atsisakę šių junginių. Minėjote, kad funkcionalumu tie gaminiai nenusileidžia. Papasakokite daugiau.

– Tikrai yra slidinėjimo įrangos gamintojų, kurie nenaudoja PFC. Tai įmanoma. Mes juos išbandėme savo ekspedicijose, ir tai tiesa. Perfluorintus junginius naudojančios pramonės įmonės teigia, kad alternatyvų yra tik vandens atsparumui užtikrinti, bet ne teplumui ar atsparumui riebalams, ir tai tiesa. Vis dėlto tos savybės greičiausiai reikalingos tik laivų darbininkams ar panašia veikla užsiimantiems žmonėms, o ne žygeiviams, kuriems svarbu nesušalti ir nesušlapti.

– Jūsų organizacija siekia įtikinti gamintojus pakeisti perfluorintus junginius saugesnėmis cheminėmis medžiagomis. Kaip jie reagavo į ekspedicijų metu surinktus duomenis apie PFC pasklidimą atokiuose gamtos kampeliuose visame pasaulyje?

– Kai kurie gamintojai kalbasi su mumis, o kiti ne. Yra aiškus skirtumas tarp Šiaurės Amerikos ir Europos gamintojų. Taip yra todėl, kad Jungtinių Amerikos Valstijų aplinkos apsaugos agentūra ir Europos Sąjungos aplinkos agentūra skirtingai vertina šias medžiagas.

Europoje vyrauja požiūris, panašus į mūsiškį, – ateityje šių medžiagų laisvalaikio ir turizmo aprangoje neturėtų likti. Todėl Europos gamintojai deda kur kas daugiau pastangų ir ieško, kuo jas pakeisti, kai įsigalios ribojimai. Per pastaruosius dvejus metus šioje srityje įvyko daug pokyčių. Net didieji gamintojai skelbia žadantys atsisakyti PFC.

Net „DuPont“, kurie yra pagrindiniai „Teflon“ technologijos gamintojai, apie tai kalba. „Teflon“ technologijoje taip pat yra kenksmingų medžiagų. Vadinasi, mes neklystame. Žinoma, tai nereiškia, kad visos alternatyvos ekologiškos, bet jos turi būti palankesnės aplinkai, o nevalstybinių organizacijų darbas – stebėti pramonę ir patikrinti, kad jos daro tai, ką žada.

– Paprastai tokių drabužių etiketėje yra įmantrus membranos pavadinimas, bet cheminės medžiagos neminimos. Kaip pirkėjui žinoti, kad perka gaminį be perfluorintų junginių?

– Tai išties svarbus aspektas. Mes prašome gamintojų, kad jie skelbtų tokią informaciją, bet jokie įstatymai neįpareigoja to daryti, todėl nelieka nieko kito, kaip klausti pardavėjų, prašyti, kad jie tuo pasidomėtų. Kai kurie gamintojai dabar skelbia apie tai, kad nenaudoja PFC, ir tai išnaudoja savo reklamai. Tačiau vartotojui kol kas gauti tokios informacijos nėra lengva.

Lietuvoje apie altruistines dovanas žinoma nedaug, tačiau kai kurie Skandinavijos gyventojai kito asmens vardu besivystančioje šalyje gyvenančiam žmogui dovanoja ožką arba skiria pinigų miško išsaugojimui. Anot Katharine Wroth, populiaraus amerikiečių aplinkosaugos portalo grist.org redaktorės, tai mažiau apčiuopiama, bet kai kurie žmonės tikrai renkasi tokias dovanas. „Yra žmonių, kurie vis tiek nori dovanos, kurią galėtų laikyti rankose, o čia jau reikia vaizduotės – įsivaizduoti sodinamą medį arba šeimą, kuri nuo šiol turės pragyvenimo šaltinį. Tačiau tokios dovanos taip pat populiarėja – yra organizacijų, kurios tai siūlo“, – LRT RADIJUI sako žurnalistė.

– Kokią eglutę – gyvą ar dirbtinę – geriau rinktis, jei rūpi aplinka?

– Mūsų manymu, gyvi medeliai yra geresnis pasirinkimas. Dirbtinės yra pagamintos iš plastiko,  kartais – iš aliuminio. Vadinasi, į namus parsinešate nuodingas chemines medžiagas. Ypač jei turite mažų vaikų, tikrai to nenorite. Manau, kad natūralūs medeliai yra geriau, tačiau raginame žmones rinktis dar vieną alternatyvą – pasigaminti savo medelį arba papuošti medelį kieme. Tačiau nesirinkite dirbtinio iš parduotuvės.

– Žmonės taip pat dažnai Jūsų klausia apie dovanų įpakavimą ir šventinius atvirukus. Kaip būtų galima išvengti neigiamo poveikio aplinkai šiuo atveju?

– Per šventes tikrai susidaro daugiau atliekų, regis, papildomas milijonas tonų Amerikoje keliauja į sąvartynus. Dažniausiai tai vyniojamas popierius ir atvirukai, kurie džiugina žmones kelias akimirkas ir yra išmetami. Reikia šiek tiek išradingumo – galbūt geriau naudoti medžiagą ar laikraštį, kuriuos galima būtų perdirbti. Galbūt dovaną galima būtų pateikti taip, kad nereikėtų vyniojamo popieriaus?

– Jauni tėvai neretai nuogąstauja dėl to, kad giminaičiai vaikams pridovanoja pigių plastikinių Kinijoje pagamintų žaislų, kuriuose gali būti pavojingų medžiagų. Kaip išmintingai pradžiuginti vaikus, apsaugant ir juos, ir aplinką?

– Prieš porą metų vienas mano kolega rašė straipsnį, pavadinimu „Prašau, nedovanokite nieko mano vaikams per Kalėdas“. Net nacionalinė televizija atkreipė dėmesį – paėmė iš jo interviu, nes buvo šokiruoti, kad taip apskritai galima sakyti! Be abejo, vaikams patinka Kalėdos, tačiau mes siūlome jiems dovanoti ne daiktus, o patirtis. Geriau nusivesti juos į renginį ir panašiai – tie prisiminimai bus ne mažiau prasmingi nei akimirkos džiaugsmas atidarant dovanų dėžutę.

– Jei vis dėlto negalima išvengti daiktiškų dovanų, galbūt yra geresnių alternatyvų?

– Be abejo, geriausia rinktis jūsų vietovėje pagamintus dirbinius – amatininkų rankdarbius, padarytus ne iš plastiko, be pavojingų cheminių medžiagų. Tai gerai ir todėl, kad palaiko jūsų šalies verslą. Knygos taip pat yra gera dovana, mediniai žaislai. Vaikus galima pradžiuginti ir maistu bei drabužiais.

– Lietuvoje nedaug žinoma apie altruistines dovanas, išskyrus pavienes verslo iniciatyvas. Tačiau yra tekę girdėti, kad Skandinavijoje populiaru kito žmogaus vardu besivystančioje šalyje gyvenančiam žmogui dovanoti ožką arba skirti pinigų miško išsaugojimui ir pan.

– Taip, tai mažiau apčiuopiama, bet kai kurie žmonės tikrai renkasi tokias dovanas. Yra žmonių, kurie vis tiek nori dovanos, kurią galėtų laikyti rankose, o čia jau reikia vaizduotės – įsivaizduoti sodinamą medį arba šeimą, kuri nuo šiol turės pragyvenimo šaltinį. Tačiau tokios dovanos taip pat populiarėja – yra organizacijų, kurios tai siūlo. Bet reikia pasidomėti ir įsitikinti, kad tie pinigai iš tiesų panaudojami sąžiningai ir pagal paskirtį. Tačiau yra tokių, kurie labai skaidriai pateikia informaciją apie savo veiklą ir tokias dovanas galima rinktis ramia sąžine.

– Tokios neįprastos dovanos nebūtinai būna brangesnės ir jų įvairovė vis auga. Bet ar jos skirtos tik keistuoliams, ar išties populiarėja? Galbūt alternatyviu gyvenimo būdu garsėjančiame Sietle, iš kur Jūs esate, arba Portlande. Bet kaip yra kitur Amerikoje?

– Geras klausimas. Deja, manau, kad vartotojiškumas Amerikoje vis tiek nugali. Kalėdų prekyba prasideda jau rugsėjį ir spalį, o po Padėkos dienos lapkritį būna vadinamasis juodasis penktadienis, kai jau vidurnaktį prasideda šventiniai išpardavimai. Gerai nuteikia tai, kad šiemet dalis didžiųjų prekybininkų nusprendė nedalyvauti ir leisti savo darbuotojams pabūti su šeima. Norėtųsi tikėti, kad tai tampa didesne vertybe už besaikį vartojimą.