Baltijos valstybėse iniciatyvos kelią skynėsi sunkiai

1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salė – sausakimša. Pavėlavę į renginį atbėga ir keli studentai. Atsistoję salės gale, jie įdėmiai stebi, kas vyksta, ir negali patikėti savo ausimis. Mokslininkai, akademikai, žinomi rašytojai ir menininkai rengiasi steigti Sąjūdį. Jaunuolių pora nervingai dairosi ir būgštauja, kad netrukus pro duris kas nors įsiverš ir lieps skirstytis.

1988 m. vasarą Kazys Preikšas buvo dvidešimt kelerių metų matematikos studentas. Sovietinėje sistemoje gimęs ir augęs jaunuolis buvo aktyvus ir be galo smalsus. Prabėgus 30 metų, K. Preikšas juokauja, kad jo iniciatyva ne visada tilpo į sovietinės sistemos rėmus, tad galbūt dėl to jam pavykę tapti karščiausių Lietuvos atgimimo įvykių liudininku.

K. Preikšas prisimena, kad, 1985 m. naujajam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui paskelbus perestroiką, gaivaus oro jau galima buvo įkvėpti daugiau. Tačiau, anot jo, pokyčiai pirmiausia prasidėjo Maskvoje. Tuo metu okupuotose Baltijos valstybėse bet kokios iniciatyvos kelią skynėsi lėtai ir sunkiai.

„Daug jaunuolių jau nuo 1986 m. diskusijų klubuose ruošėsi, skaitė Maskvos spaudą, kuri buvo daug laisvesnė nei Lietuvos. Vilniaus spauda buvo sukaustyta iki pat pirmųjų Sąjūdžio mitingų“, – prisimena filosofas Arvydas Juozaitis.

Nors visuomenė jau buvo aktyvesnė (būrėsi mokslo, folkloro, paminklosaugos klubai), tačiau viešumoje apie įsisenėjusias problemas, sustabarėjusią sovietinę sistemą ir Lietuvos dalią dar niekas nekalbėjo. Atvirkščiai – po pirmojo 1987 m. rugpjūtį disidentų organizuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo tuometinė valdžia ėmėsi slopinti bet kokias prasidėjusio tautinio atgimimo apraiškas.

A. Juozaičio pranešimas balansavo ties pavojinga riba

Tačiau vieną gražią balandžio dieną žibalo į ugnį šliūkštelėjo tuo metu jaunas filosofas A. Juozaitis – Dailininkų sąjungoje susirinkusiai gausiai auditorijai jis perskaitė į jokius sovietinės sistemos rėmus netelpantį pranešimą.

„Mano pranešimas buvo apie politinę kultūrą Lietuvoje. Galima sakyti, jaunystės beprotybė laužia sienas, nes žinai, kad kitąsyk nebus progų, kad jei žūsi, tai viešai ir iškilmingai, ne kur nors rūsyje. Pranešimo niekas nenutraukė, o dalyvavusieji patyrė šoką, nes buvo labai drąsu. Buvau prisiskaitęs apie Staliną, Leniną, apie nelegalų Lietuvos užėmimą, tiesiog reikėjo viską sudėti vieną pranešimą ir duoti viešumai tokią adatą. Man ne vienas žmogus pasakė, kad dar per anksti, bet man neatrodė, kad per anksti“, – prisimena A. Juozaitis.

K. Preikšas sako, kad A. Juozaičio pranešime buvo daug aštrių formuluočių – to, už ką dar nebaudžiama, bet kas jau balansuoja ties pavojinga riba. O paskui vilniečiai pranešimą ėmė dauginti ir platinti. „Tai buvo bene pirmas pojūtis, kad kažkas jau pradeda burbuliuoti“, – pastebi K. Preikšas.

„Visur, kur tik nueidavai, žmonės svarstė, kalbėjo ir, svarbiausia, nebijojo šnekėti. Anksčiau užsidarę virtuvėje keliese pasikalbėdavome, o staiga viskas pasikeitė“, – prisimena Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas.

Jo žodžiais, į svarbesnes diskusijas rinkdavosi iniciatoriai – aktyvesni žmonės, o į vieną tokią diskusiją iš Estijos, kur jau buvo įkurtas Liaudies frontas, atvykęs žmogus kreipėsi į lietuvius: „Jeigu jūs dabar nepradėsite savo judėjimo, mus sutraiškys, mes vieni neatsilaikysim.“ Būtent tai, pabrėžia A. Skučas, ir paskatino būsimą Sąjūdžio jaunimą imtis veiksmų.

Visi suprato, kad jų gyvenimą galėjo labai lengvai sulaužyti

Labiausiai vietoje nenustygo būsimo Sąjūdžio jaunimas. Jauni mokslo darbuotojai, architektai, ką tik disertacijas apsigynę filosofai tryško entuziazmu ir ragino steigti Sąjūdį kuo greičiau. Savo ruožtu vyresnioji akademikų karta ragino palaukti bent jau iki rudens – esą dauguma gyventojų atostogauja ir Sąjūdžiui gali pritrūkti paramos.

„Birželio 2 d., po susirinkimo Verkių rūmuose, aš, Eigirdas Gudzinskas, Alvydas Medalinskas, A. Juozaitis ir Zigmas Vaišvila nusprendėme paskambinti Romualdui Ozolui, nes jis akademiniuose sluoksniuose turėjo daug įtakos. Juk mes – kaip vaikėzai, 25–30 metų, o ten – mokslų daktarai, kuriems jau po 50 metų.

Sėdėjome ant Tauro kalno kone iki vidurnakčio ir įrodėme, kad reikia kurti Sąjūdį birželio 3 d., kai Mokslų akademijoje vyks renginys.

Sėdėjome ant Tauro kalno kone iki vidurnakčio ir įrodėme, kad reikia kurti Sąjūdį birželio 3 d., kai Mokslų akademijoje vyks renginys. Pasidalinome, kas kokią grupę žmonių kvies: vieni kvietė mokslininkus, aš – menininkus. Tokia buvo pradžia“, – pasakoja A. Skučas.

Pirmakursių studentų į Mokslų akademijoje numatytą istorinį susitikimą, žinoma, niekas nekvietė. Tačiau keli jų čia atėjo patys. Kartu su vietoje nenustygstančiu K. Preikšu tąkart į Mokslo akademiją išskubėjo ir Miglė Klimantavičienė – dabar vaikų pulmonologe dirbanti moteris 1988 m. vasarą buvo medicinos studentė.

„Atsimenu, Kazys pasakė: „Einam, bus labai labai įdomu. Kursime „Liaudies frontą“. Nuėję pamatėme pilną salę žmonių. Kažkur atsistojome, atsisėsti nebegavome“, – prisimena M. Klimantavičienė.

Būtent šią akimirką, kai uždusę studentai Kazys ir Miglė įbėgo į Mokslų akademijos salę, užfiksavo fotografas Jonas Česnavičius. Tą akimirką dar niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. K. Preikšas pasakoja kurį laiką tik baikščiai dairęsis ir laukęs, kada kas nors įžengs pro duris ir susirinkimą lieps nutraukti.

„Tu supranti, kad tai – lindimas po represiniu volu. Jei toks renginys, vadinasi, ten tikrai bus saugumo agentų. Prieš įeinant buvo toks jausmas – iš vienos pusės nori, iš kitos pusės nežinai, kuo baigsis. Geriausiu atveju gali likti be universiteto, blogiausiu – tave pasodins. Bet iš esmės tavo gyvenimą sulaužyti galėjo labai lengvai. Ir tą visi daugmaž suprato“, – kalba K. Preikšas.

Pakviesti kurti Sąjūdį neišdrįso nė vienas akademikas

Tačiau susirinkimas tęsėsi jau kelias valandas, o lemiamų žodžių „kurkime sąjūdį“ niekas taip ir neištarė. Susirinkimo liudininkai pasakoja, kad kažkurią akimirką jiems atrodė, kad nieko nebeįvyks, visi išsiskirstys ir gyvenimas toliau tekės įprasta sovietine vaga.

K. Preikšas prisimena momentą, kai kalbėjo Juozas Bulavas: kalbėjo jis ilgai, monotonišku balsu, truputį nenuosekliai, ir publika plojimais jį nuvarė nuo tribūnos.

„Bet, mano manymu, emociškai tai buvo labai svarbus momentas, nes visi susirinkusieji nuplodami pajuto, kad atėjo to paties. O organizatoriai, gavę publikos paramą, staiga suprato, kad mūsų čia daug ir mes galime daryti“, – pasakoja K. Preikšas.

„Nė vienas akademikas, nors ir prižadėjęs išeiti į tribūną, pasakyti kalbą ir pakviesti kurti Sąjūdį, to nepadarė – visi bijojo. Ir tada neapsikentęs, nekreipdamas dėmesio į Eduardą Vilką, kuris pirmininkavo susirinkimui, aš išėjau į sceną, pasiėmiau mikrofoną ir pasakiau, kad dabar kuriamas Sąjūdis, užteks plepalų. Išdalinau lapus, kad žmonės, kurie nori aktyviai dalyvauti kuriant Sąjūdį, paliktų savo koordinates. Atrodo, užsirašė 169“, – pasakoja A. Skučas.

„Buvo labai įdomu paskui permąstyti, kaip elgėsi akademikas E. Vilkas. Iš esmės, jei vedi susirinkimą ir matai, kad kažkas vyksta ne taip, turi jį visai baigti. Bet vieni darė, o jis leido: atrodė, kad jis tarsi ir pasako, kad čia šiek tiek ne į temą, bet kartu supranta, kas čia darosi, ir tam pritaria, nebando išvaikyti susirinkusiųjų. [...] Galų gale, kai grupė buvo įsteigta, jis nusišypsojo tokia gera gera šypsena – „aha, padarėte, ką norėjote“, – prisimena K. Preikšas.

Taktika paaiškėjo jau pirmajame susirinkime

Ką tik įkurto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio taktika buvo aiški jau pirmajame susirinkime: kurį laiką viešai neskelbti nepriklausomybės siekio, oficialiai kalbėti tik apie šalies pertvarkymą. Tuo metu nė vienas šių žmonių nė nenumanė, kad jau po kelių mėnesių, ruošdamiesi Sąjūdžio mitingams, šimtai tūkstančių iki tol uždarą gyvenimą gyvenusių ir tik pašnibždomis apie istorinę šalies praeitį kalbėjusių žmonių naktimis sius trispalves ir mokysis užmirštus tautiškos giesmės žodžius.

„Pradėjus pildyti iniciatyvinės grupės sąrašą, visi atsipalaidavo, visiems pasidarė lengviau, laisviau. Nes tie, kas atėjo steigti „Liaudies fronto“, kaip aš, dvi valandas nervinosi, kodėl jis nesteigiamas, kas vyksta... O pradėjus visiems stipriai palengvėjo“, – prisimena K. Preikšas.

„Nė vienas iš mūsų tą birželio 2 d. net neplanavo pakliūti į iniciatyvinę grupę. Ant Tauro kalno mes sudarėme 12 garsių žmonių, kuriuos reikėtų pakviesti, sąrašą, bet mūsų pačių jame nebuvo. Paskui, kai sąrašas buvo perskaitytas, salė pradėjo siūlyti ir kitus. Taip ir jaunimas pakliuvo. Nors nedaug žmonių, tik penki šeši, ko gero, jie buvo varomoji jėga“, – kalba A. Skučas.

Į įkurto Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę tąkart išrinkti 35 žmonės. Beveik pusė jų tuo metu buvo Komunistų partijos nariai. Anot Sąjūdžio jaunosios kartos atstovų, tuo metu tai suteikė šiokią tokią garantiją, kad naujoji organizacija nebus išvaikyta.

Jau po kelių savaičių Vilniuje iš rankų į rankas keliavo pirmas „Sąjūdžio žinių“ numeris. Gandai apie Vilniuje prasidėjusius pokyčius pasiekė ir atokiausius Lietuvos kampelius. Sąjūdį remiantys žmonės ruošėsi pirmajam Sąjūdžio mitingui Katedros aikštėje.

Kol vieni rėkė „gėda“, kiti švilpė, o treti lipo čia pat ant taburetės ir kalbėjo dalykus, apie kuriuos ištisus dešimtmečius tylėta, vienas vyras santūriai ir smalsiai lūkuriavo laukdamas, į ką visa tai išsirutulios. Kas tądien įvyko? Kas yra tas žmogus, užfiksuotas fotografo Raimondo Urbakavičiaus nuotraukoje? Ir kaip tų dienų įvykius jis vertina šiandien?

Tikėti Lietuva paskatino senelis

Linguodamas nuosavame laivelyje Drevernos uoste, menininkas Kęstutis Balčikonis dažnai pradeda dieną su pieštuku rankoje. Neseniai įsigytas laivas Kęstučiui atstoja ir transporto priemonę, ir namus, ir net dirbtuvę. Tada, 1988 m. šioje nuotraukoje užfiksuotas vyras nė nenumanė, kaip susiklostys gyvenimas. Nepasikeitė tik viena: kaip ir prieš trisdešimt metų, taip ir dabar jis tebesiekia laisvės. Tik tada jis kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, o dabar siekia asmeninės laisvės gyventi ir kurti, kaip širdis geidžia.

„Sovietiniu laikotarpiu aš buvau netipiškas vaikas. Dalį laiko augau mieste, dalį – kaime, pajūrio Žemaitijoje, – pasakoja K. Balčikonis. – Turėjau neįprastą senelį, kuris tapo paralyžiuotas, kai man buvo septyneri. Aštuonerius metus jis išgyveno paralyžiuotas. Įdomiausia seneliui buvo vasarą gulėti ar sėdėti po liepa, diskutuoti su manimi, man pasakoti viską“, – vaikystės dienas atsimena menininkas.

Tarpukariu besikuriančios Lietuvos kariuomenės savanoriu buvęs senelis Kęstučiui pasakojo apie nepriklausomą Lietuvą, nevyniodamas žodžių į vatą kritikavo esamą santvarką ir tapo visišku berniuko autoritetu. „Tėvai ant jo pyko, sakė, kad nereikia tiek vaikui žinoti apie politiką, okupaciją, priešus. Senelis nesutiko, sakė, kad vaikai turi žinoti viską, jie irgi žmonės, jei jiems pasakysi laikyti paslaptis, jie laikys“, – pasakoja Kęstutis.

Kai Stalinas mirė, man buvo pusantrų metų. Bet stalinizmo liekanas atsimenu. Buvau kaime, kai grįžo pirmieji žmonės, paleisti iš lagerių. Po to grįžo tremtiniai.

Didelį įspūdį jaunuoliui paliko į Lietuvą grįžusių tremtinių istorijos, kurių jis slapta klausydavosi vasarodamas kaime. Tai buvo tos temos, kuriomis viešai Lietuvoje nebuvo kalbama ir daugelis jo bendraamžių apie atšiaurų Sibirą ir pražūtingus vagonus nieko nežinojo. O jis, dar būdamas vaikas, iš padrikų pasakojimų ir senelio prisiminimų jau dėliojo galvoje tikrosios Lietuvos istorijos paveikslą.

„Kai Stalinas mirė, man buvo pusantrų metų. Bet stalinizmo liekanas atsimenu. Buvau kaime, kai grįžo pirmieji žmonės, paleisti iš lagerių. Po to grįžo tremtiniai. Pamenu, mano tetos gyveno vienišos, tremtiniai, neturėdami kur gyventi, apsigyveno pas jas. Pamenu, vėlus vakaras. Man liepia eiti miegoti, o aš basas tyliai prieinu prie durų ir klausausi pasakojimų apie Sibirą, lagerius“, – savo vaikišką smalsumą atmena vyras.

Dailininkų šeimoje gimęs Kęstutis netrukus pasekė tėvų pėdomis ir įstojo mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą.

„Čiurlionio mokyklą gerai atsimenu – jos mokytojus, demokratišką, tolerantišką, tautišką atmosferą. Gindamas diplominį darbą, bandžiau „prastumti“ Vyčio įvaizdžius, pasisekė ne iš karto. Paskui juos reikėjo dar labiau „maskuoti“ nei pradžioje. Komisijoje buvo pakeltas skandalas dėl mano diplominio darbo pirmojo eskizo varianto. Bet viskas baigėsi gerai”, – studijų metus prisimindamas šypsosi K. Balčikonis. Čia jis pradėjo savo tylią kovą už nepriklausomybę, kurią jam, dar vaikui, besikalbant po obelimi, buvo išpranašavęs mylimas senelis.

„Esant gyvam mano seneliui, o jis mirė 1968 metais, buvo kalbama, kad Sovietų Sąjunga gyvuos ilgai, mes nebent galime išlaikyti savo kalbą, ruošti jaunimą, kad jis nenutautėtų. Senelis, buvęs savanoris, kalbėjo kitaip – šita nesąmonė ilgai tęstis negali. Lietuva vėl taps nepriklausoma”, – senelio žodžius atsimena Kęstutis.

„Viską, ką senelis buvo pažadėjęs – išpildydavo. Ko negalėjo – to nežadėjo. Aš laukiau, kas jo pažadėta”, – šypsosi vyras.

Laviravo tarp Sąjūdžio ir disidentų

Sąjūdžio išvakarėse bręstančius pokyčius jau pranašavo visoje Lietuvoje aktyviai steigiami diskusijų klubai, žaliųjų, paminklosaugos judėjimai, telkėsi bendraminčių rateliai. Nedvejodamas į vieną jų įsitraukė ir K. Balčikonis.

„Pasirodė skelbimai, kad kuriamas „Talkos” klubas, galima ateiti padėti tvarkyti piliakalnių“, – savo aktyvaus dalyvavimo Atgimimo įvykiuose pradžią atsimena pašnekovas. „Atėjęs į talką, susipažinau su dabartiniu Seimo nariu Nagliu Puteikiu. Jis man patarė – „Nesirašyk į talką, ten tie patys biurokratai plauna savo dėmes. Mes kursime „Jaunimo paminklosaugos” klubą. Ir aš tapau vyriausiu „Jaunimo paminklosaugos” klubo nariu. Tuomet man buvo, berods, 34-eri“, – prisimena K. Balčikonis.

Vyras pasakoja, kad jam buvę akivaizdu, jog visuomenės entuziazmas ir suaktyvėjimas pasiekė piką, ir netrukus bus paliestas ir nepriklausomybės klausimas. Ir štai birželio 3 dieną, sekdami estų pavyzdžiu, būrelis jaunuolių užsimoja kurti vadinamąjį liaudies frontą, vėliau pavadintą Persitvarkymo Sąjūdžiu. Netrukus menininkas susipažino su Sąjūdį į priekį vedusiu jaunimu – Arvydu Juozaičiu, Artūru Skuču ir kitais. Tuo metu dar tik įsibėgėjančiam Sąjūdžiui itin reikėjo kruopščių ir kūrybingų žmonių, tad dailininko tekstilininko specialybę įgijęs Kęstutis pradėjo talkinti Sąjūdžiui kurdamas reikalingą tautinę atributiką.

Aš buvau laisvas dailininkas. Rodos, tuo metu neturėjau užsakymo, nes su jais tuomet buvo sunku. Tuo metu aš negalėjau gauti užsakymų arti centro, kadangi jau tuo metu buvau „užkliuvęs”.

„Aš buvau laisvas dailininkas. Rodos, tuo metu neturėjau užsakymo, nes su jais tuomet buvo sunku. Tuo metu aš negalėjau gauti užsakymų arti centro, kadangi jau tuo metu buvau „užkliuvęs”, – tuometinę situaciją atsimena dailininkas. „Buvo rengiama konferencijų ir iškilmių salė Utenos elektros mašinų gamyklai, kuri bendravo su vokiečiais. Buvau parašęs, kad darysiu temą, kuri susijusi su ugnimi, pavadinimu „Prometėjas”. Atvažiavo meno taryba priimti mano darbo, tuomet pasakiau, kad darbo tikrasis pavadinimas yra „Kalanta”. „Kalanta” – tai lietuviškas „Prometėjas”, – taip savo darbo pavadinimą paaiškino kūrėjas.

Tačiau bendradarbiavimu su Sąjūdžiu menininkas neapsiribojo. Jis užmezgė kontaktą ir su disidentais, kuriuos vienijo Lietuvos laisvės lygos organizacija, vadovaujama Antano Terlecko. Pastarieji dar gerokai prieš Sąjūdžio įkūrimą viešai reikalavo atkurti nepriklausomybę ir išvesti iš Lietuvos sovietų kariuomenę. Savo radikalumu disidentai gąsdino ką tik įkurto Sąjūdžio narius. Pastarieji, nors ir siekė tų pačių tikslų, bet laikėsi nuosaikesnės taktikos ir nuo Lietuvos laisvės lygos atsiribojo.

Komunikabilus tuo metu jaunas menininkas K. Balčikonis rado kalbą ir su vienais, ir su kitais, tad netrukus pradėjo tarpininkauti tarp Sąjūdžio ir Lietuvos laisvės lygos. Stovintis šalia Lietuvos laisvės lygos narių jis užfiksuotas ir aptariamoje nuotraukoje, nors mitingą tąkart organizavo Sąjūdis.

Protestas prieš informacinę blokadą

Arvydas Juozaitis, vienas tuometinių Sąjūdžio lyderių, atsimena, kad besikuriančiam judėjimui reikėjo pramušti informacinę blokadą, iškilusią po birželio 24 d. mitingo. Jokios informacijos apie šį Sąjūdžio mitingą nebuvo. Tik pirmame oficiozo „Tiesa“ puslapyje pasirodė informacija, kad liaudis palaiko deputatus – toks partinis, komunistinis pranešimas.

„Mūsų tai netenkino. Taigi, reikėjo sugalvoti kaip pasakyti tai. Taigi, prie „Eltos“ surengėm neoficialų mitingą per pietų pertrauką“, – prisimena A. Juozaitis.

Nors prieš tai organizuotas Sąjūdžio mitingas formaliai buvo skirtas išlydėti delegatus į XIX-ąją partinę konferenciją, iš tikrųjų renginys buvo kur kas aštresnis. Sąjūdžio lyderiai viešai paragino delegatus atstovauti savo kraštui ir išsakė tam tikrus reikalavimus dėl didesnio savarankiškumo. Tačiau oficialioje spaudoje kitą dieną pasirodžiusioje žinutėje buvo tik džiaugiamasi, kaip šauniai tauta išlydėjo mylimus delegatus.

Alvydas Medalinskas, kitas Sąjūdžio lyderis, atsimena, jog buvo surengtas Iniciatyvinės grupės pasitarimas, kaip kas turi būti daroma po birželio 24 d. mitingo. Buvo daug įvairių minčių, kaip apie mitingą bus paskelbta.

„Kai pamatėm, kad informacija iškreipta: žmonės pritarė, partiečiai kalbėjo ir visa kita – taip ir matau Artūro Skučo veidą, kuris sakė, kad partiniai išdūrė mus“, – reakciją po neadekvataus pranešimo spaudoje atsimena A. Medalinskas.

Žinia apie nesankcionuotą prie informacinės agentūros „Elta“ organizuojamą Sajūdžio mitingą iš lūpų į lūpas pasklido žaibiškai. Ir štai birželio 28-osios vidurdienį pačiame sostinės centre žmonių prisirinko tiek, kad nebuvo kur nė apsisukti. A. Juozaitis prisimena, kad buvo užtvindytas visas skveras.

„Manau, kad 5 tūkstančiai žmonių į mitingą tikrai susirinko. Be to, tuo metu vyko studentų dainų festivalis, dalyvavo estų studentai su tautinėmis vėliavomis, jos plevėsavo ir prie „Eltos“, – atsimena Sąjūdžio lyderis.

Neiti į mitingus buvo gėda

Šiame tekste aptariamos nuotraukos autorius, fotografas R. Urbakavičius prisimena, kad jokios reklamos, kviečiančios į mitingą nebuvo – apie susibūrimą informacija sklido iš lūpų į lūpas.

Neateiti į tokį renginį buvo emociškai neįmanoma. Ne tik gėda, bet tiesiog negalėjai, norėjosi ateiti.

„Neateiti į tokį renginį buvo emociškai neįmanoma. Ne tik gėda, bet tiesiog negalėjai, norėjosi ateiti”, – laikmečio dvasią atsimena fotografas, tapęs daugelio Sąjūdžio mitingų metraštininku.

Į mitingą atėjo ir tuo metu laisvu menininku dirbęs ir nė vieno prasidėjusio Atgimimo mitingo nepraleisdavęs K. Balčikonis. Vyras pasakoja, kad plakatą su užrašu „Gėda” laikė ne jis, tačiau tądien pasipiktinusi minia dėl oficialioje spaudoje skelbiamos iškraipytos informacijos plūdo informacinę agentūrą „Elta“ dar ir kitokiais žodžiais. Šią akimirką pavyko nufotografuoti mitinge dalyvavusiam fotografui R.  Urbakavičiui. Fotografas pasakoja tuo metu dar nesuvokęs, kad fotografuoja svarbius istorinius įvykius. Bet kurią minutę viskas galėjo pakrypti nenumatyta linkme, nes tuo metu dar ir lietuvišką trispalvę išskleisti buvo nedrąsu.

R. Urbakavičius atsimena, kad A. Juozaitis tuo metu įsteigė laikraštį „Sąjūdžio žinios" ir jis faktiškai buvo to laikraščio fotografu.

„Tokio suvokimo, ko gero, nebuvo, žiūrint iš dabartinės pozicijos, tikriausiai buvo tik aistringa įvykių fiksacija. Buvo žaidimas va bank, nes viskas galėjo pakrypti į vieną arba kitą pusę. Su visais žmonėmis ir su baisiu užsidegimu tai kartu darėme“, – paklaustas, ar nebuvo nerimo, jog visa tai gali baigtis blogai, atsakė fotografas.

Susirinkusių žmonių entuziazmas atsispindi ir kitose tądien užfiksuotose R. Urbakavičiaus nuotraukose. Liudininkai pasakoja, kad tądien prie „Eltos“ esančiame skvere susirinko apie 5 tūkst. žmonių. Minia buvo užkimšusi net tuometinį Lenino prospektą ir apsupusi Operos ir baleto teatrą. Tame pačiame mitinge kaip alternatyvą informaciją cenzūruojantiems oficialiems leidiniams sąjūdiečiai pradėjo dalinti susirinkusiems žmonėms savo leidžiamas „Sąjūdžio žinias“. Vos kelių puslapių laikraštukas buvo išgraibstytas akimirksniu.

Mitingas prie „Eltos“ buvo pirmasis, kuriame tauta kone pirmą kartą po ilgo sovietmečio sąstingio viešai prabilo apie nepasitikėjimą oficialiomis žiniasklaidos priemonėmis.

„Tai buvo taktika lašas po lašo“, – konstatuoja A. Medalinskas, vienas Sąjūdžio lyderių. „Partiniai buvo nepatenkinti, tarp jų ir kai kurie Iniciatyvinės grupės partiniai. Buvo vartojamas „chunveibinų“ terminas“, – „atsargiųjų“ sąjūdiečių išsakytą kritiką už galbūt per drąsius veiksmus atsimena A. Medalinskas.

Netrukus į Sąjūdį įsijungė visa Lietuva ir net oficiali žiniasklaida nebegalėjo ignoruoti Sąjūdžio organizuojamų mitingų ir ten aptariamų temų. Birželio 28-ąją sąjūdiečiai dar stovėjo ant taburetės šiame skvere, o po dviejų savaičių, liepos 9-ąją, jų organizuotame mitinge jau šimtatūkstantinė minia susikibusi už rankų giedojo Lietuvos himną ir visa tai buvo transliuojama per televiziją.

Malda buvo išgirsta

Vėlesniais metais K. Balčikonis liko talkinti Sąjūdžiui, šiuos metus jis prisimena kaip vienus prasmingiausių ir gražiausių savo gyvenime. Menininkas pasakoja, kad šį etapą simboliškai vainikavo vienas reikšmingiausių jo kūrinių – 88 kvadratinių metrų batikos darbas, netrukus po nepriklausomybės atkūrimo papuošęs senąją Seimo salę.

„Per sausio įvykius aš buvau Artūro Skučo komandoje prie Aukščiausiosios Tarybos durų. Buvo pakviesti visi valdžios nariai. Aplink ūžia, šaudo, važinėja tankai. Prie manęs prieina Algimantas Nasvytis, tuometinis urbanistikos ministras, mes kalbamės apie tai, kuo čia viskas baigsis. Nepamenu, kieno čia buvo idėja – ar mano, ar jo, bet abu susitarėme, kad jei mes liksime gyvi ir viskas baigsis mūsų laimėjimu, tuomet aš padarysiu Vytį, vietoje sovietinio herbo”, – dramatiškomis aplinkybėmis įvykusį susitarimą atsimena dailininkas.

Už šį darbą Kęstutis juokiasi gavęs tik 200 litų honorarą, mat didžioji dalis atlygio tiesiog nuvertėjo. Ar taip įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą ir apie tokį gyvenimą svajojo, menininkas vienareikšmiškai atsakyti negali. Jis pasakoja, kad, atkūrus nepriklausomybę, ypač meno žmonėms pirmasis dešimtmetis buvo itin nelengvas. Niekas nepirko meno kūrinių, visi sukosi kaip išmanydami, kūrė verslus ir galvojo, kaip išgyventi. Kęstutis nepriklausomoje Lietuvoje turtų nesusikrovė ir jam vis dar tenka laviruoti tarp noro kurti ir galimybės iš to išgyventi. Tačiau menininko supratimas, kad žmogui būti laimingam reikia palyginti nedaug, nesikeitė nuo jaunystės.

„Iš esmės nesikeitė. Nors visi mes viduje norime būti turtingesni negu esame. Visi. Esmė, ko žmogui reikia, ko gero, nesikeitė. Galbūt todėl ir nepersistengiau į aną pusę“, – savo filosofiją paaiškino dailininkas.

Šiuo metu klajoklišką gyvenimo būdą propaguojantis menininkas svajoja apie nuosavą studiją, kur galėtų kurti atšiauriu oru. Šiltuoju metų laiku jis ir toliau planuoja gyventi ir kurti mažame laivelyje. 

„Man būnant jaunu siūlydavo pasimelsti, tai aš pats sau tokią maldą sugalvojau: Viešpatie, Dieve, padaryk Lietuvą nepriklausomą ir aš tada sutinku per visa nepriklausomą Lietuvą eiti ubagu. Bet svarbu, kad ji būtų nepriklausoma. O po kažkurio laiko pagalvojau: geras Dievas – jis praktiškai mano prašymą įvykdė ir dar ne taip baisiai, kaip aš to tikėjausi“, – šypsosi K. Balčikonis.

Kaip ši nuotrauka iš vadinamojo „bananų baliaus“ pateko į slaptą KGB archyvą? Kokiais metodais Sąjūdžio mitinguose informaciją rinko KGB darbuotojai ir kodėl į jų akiratį pateko šios jaunos damos?

Tvyrojo informacinis vakuumas

Šios nuotraukos istorija prasidėjo Širvintų rajone, kur gimė, augo ir kartu mokėsi keturios merginos. 1988 m., kai buvo padaryta ši nuotrauka, moterys jau studijavo Vilniuje. Kartu linksmindavosi, leisdavo laisvalaikį, o netrukus įsitraukė ir į sostinėje prasidėjusį atgimimo bruzdesį.

Nuotraukoje užfiksuota Eglė Gurčytė prisimena, kad 1988-aisiais per Jonines Trispalvė buvo iškelta Kernavėje. Ji dalyvavo tose Joninėse, jos jau buvo tautiškos. Moteris atsimena, kad jos tėtis net apsiverkė pamatęs Trispalvę. „Tėtis viską jau buvo išaiškinęs, gal tų paktų neminėjęs, bet kas yra Sibiras ir kiti dalykai, žinojom. Žinojom, ką galim šnekėti namuose, ką šnekėti lauke, ką mokykloje. Bet tai nebuvo didelė naujiena, tai buvo išlauktas dalykas – visi buvome pasiruošę keisti santvarką, tiesiog tas laikas buvo atėjęs“, – prisimena Eglė.

Vienas mūsų kaimynas dirbo KGB ir jis įskundė mūsų kaimyną, kad šis turėjo Tautiškos giesmės žodžius.

Kadre šalia Eglės stovi dvi jos seserys – šiuo metu užsienyje gyvenanti Vilma ir Rasa.

Būtent Rasa atsimena, kad, nors Sąjūdis jau buvo įsikūręs, žmonės nieko apie tai nežinojo. „Google“ nebuvo, o laikraščiai buvo melagiai, televizija taip pat, tad tik vieni iš kitų galėjome viską sužinoti“, – tų laikų informacinį vakuumą atsimena moteris. Ji pamena, kad pačiai kurį laiką nesisekdavo sudalyvauti mitinguose – vis išpuldavo kokia nors lauko praktika ar kitas svarbus renginys.

Kartu su seserimis į paslaptingąją nuotrauką pateko ir Vida, vienos iš seserų, Vilmos, geriausia draugė. Moterys susipažino mokykloje ir ši graži draugystė tęsiasi iki šių dienų. Draugės prisimena iki Sąjūdžio gyvenusios pagal dvigubus standartus. To, ką galėjo sau leisti kalbėti su tėvais, nieku gyvu nepasakodavo mokykloje ar gimtajame miestelyje. „Vienas mūsų kaimynas dirbo KGB ir jis įskundė mūsų kaimyną, kad šis turėjo Tautiškos giesmės žodžius“,– atsimena Eglė. „Tiesiog dvigubi standartai – žinodavome, kaip, kur ir kada reikia šnekėti, ko nereikia. Tiesiog tai buvo aišku“, – atsimena pašnekovė.

Drąsos mokėsi futbolo stadionuose

Dar iki Sąjūdžio įkūrimo iš mažo miestelio kilusios merginos protestavo prieš sovietinę sistemą savais būdais, tačiau į tuometinės milicijos ar KGB akiratį jos nebuvo patekusios.

Pirmąją mokyklą, kaip elgtis su milicija, seserys baigė futbolo stadionuose – tuo metu futbolas Lietuvoje buvo aukšto lygio ir merginos buvo futbolo sirgalėmis – su „Žalgirio“ komanda važiuodavo visur po Sovietų Sąjungą. „Mes ten jau giedojom ir skandavom „graži Lietuva be rusų“, ten jau būta tokio tautinio judėjimo“, – atsimena Eglė.

Rasa pamena kitas pasišaipymo iš sistemos formas – pasityčiojimą iš sovietinių paminklų. „Atsistojame prie paminklo ir stovime taip, kaip jis stovi. Tais laikais tai būdavo labai jau drąsu ir labai kieta. Dabar gali stovėti ir kaip nori fotografuotis. Tada, jeigu būtume įkliuvę, būtų nemalonumų. Vieną kartą prie Lenino buvome įkliuvę, bet kažkaip išsiverkėm“, – jaunystės pokštus atsimena R. Gurčytė.

Ėjo versti rektoriaus

1988 m. atmosfera Lietuvoje laisvėjo kone dienomis. Vasarą pirmuose Sąjūdžio mitinguose šmėkštelėjusi viena kita vėliava, vis drąsesni vieši pasisakymai, pusę Lietuvos pasiekianti nelegali Sąjūdžio spauda ir štai oficiali valdžia pajunta, kaip vadelės po truputį išsprūsta iš rankų. Lietuva žingsnis po žingsnio ėjo Nepriklausomybės atkūrimo link ir to negalėjo nepastebėti visus įvykius ir vyraujančias nuotaikas akylai stebėjusi KGB.

Rugsėjo 28-oji išaušo giedra ir šilta. Niekas nė neįtarė, kad dar daugelį metų ji bus prisimenama kaip „bananų balius“. Šios nuotraukos herojės ir tūkstančiai kitų žmonių tądien pirmą kartą paragavo bananų. Deja, ne sovietmečiu deficitine preke buvusių vaisių, o guminių lazdų kirčių.

Rasa atsimena, kaip jos pateko į tos dienos mitingą. Pedagoginio instituto bendrabučiuose pasklido gandai, kad bus verčiamas rektorius, – reikia visiems rugsėjo 28 d. 18 val. rinktis prie Katedros. „Aišku, mes buvome pripratę tikėti viskuo, ką sako. Net pagalvoji dabar – neprotinga, rektorių versti už kažką ir dar eiti prie Katedros – taigi vietoje galima su juo susitvarkyti, jeigu trukdo“, – tuometiniu savo naivumu stebisi moteris. Nepaisant visko, studentai susibūrė ir patraukė prie Katedros.

Vida atsimena, kad tai buvo pats pirmas mitingas, kuriame ji dalyvavo. Draugė Vilma jau vasarą dalyvavo mitinguose, tad daug ką įdomaus papasakodavo – Vida susidomėjo ir panūdo eiti kartu. Merginos nuėjo į Katedros aikštę, bet kelią pastojo milicininkai. Laikinai – po trumpo pokalbio jie pasitraukė, taip merginos pateko į liūdnai pagarsėjusį mitingą. Paaiškėjo, kad tūkstančiai žmonių į Katedros aikštę tądien susirinko toli gražu ne rektoriaus versti. Čia vyko nesankcionuotas Lietuvos Laisvės Lygos organizuotas mitingas, kurio tikslas – viešai pasmerkti slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus, nulėmusius Lietuvos okupaciją.

E. Gurčytė prisimena, kad susirinkusieji nekart kreipėsi į milicininkus, aiškindami, jog mitinguotojai nieko blogo nedaro, tad ir gausybės milicininkų čia nereikia. „Milicininkai ramiai stovėjo ir stebėjo, kas čia vyksta – į replikas kažką atsakydavo, bet labai ramiai“, – prisimena ji.

Nepriklausomybės ledlaužis

Sąjūdis nuo šio mitingo atsiribojo, nes stengėsi veikti nuosaikiau ir ilgą laiką apie siekį atkurti Nepriklausomybę viešai nekalbėjo. Savo ruožtu Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) atstovai, nevyniodami žodžių į vatą, reikalavo atkurti Lietuvos Nepriklausomybę ir išvesti iš Lietuvos Sovietų Sąjungos kariuomenę.

Vytautas Bogušis, vienas LLL narių, teigia, kad „Sąjūdžio“ vaidmuo buvo didelis, o su LLL taip pat daug buvo padaryta, nes LLL buvo ekstremistai, kurie neturėjo ką prarasti. „Kas mums? Lageryje atsidursime – baisus čia dalykas… Bet mes sutelkti tokių masių tikrai negalėjome, tai buvo neįmanoma“,– teigia V. Bogušis.

Istoriko Antano Kulakausko teigimu, nepriklausoma Lietuva ir jos atkūrimas buvo pagrindinis strateginis tikslas. Visoms pusėms buvo aišku, kad jie yra strateginiai partneriai siekdami to vieno tikslo. Tolesnis ginčas dėl taktikos – kaip tą pasiekti? Istoriko nuomone, Sąjūdžio taktika buvo išmintingiausia toje situacijoje. Tai buvo taktika, kuri efektyviausiai vedė Nepriklausomybės link. Jeigu judėjimas būtų radikalizavęsis, tai būtų suteikę valdžiai galimybę panaudoti represijas.

„Bananų baliaus“ dalyvė R. Gurčytė atsimena, kad jos atsidūrė netoli Antano Terlecko, kuris pradėjo mitingą. „Viskas buvo labai keista, aš buvau taip nustebusi, galvojau, ar čia tikrai mitingas vyksta“, – atsimena pašnekovė. A. Terleckas bandė minios akivaizdoje pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktą. Tiesa, ne visi susirinkusieji tuomet jau žinojo, kas tai per paktas.

Šio mitingo organizatoriai prisimena, kad paskleisti žinią apie jų organizuojamą nelegalų susibūrimą pati to nenorėdama padėjo tuometinė valdžia. Ši stengėsi užbėgti įvykiams už akių ir išplatino tuometinėje oficialioje spaudoje pranešimus apie rengiamą nelegalų radikalų organizuojamą mitingą. Skaitytojai buvo raginami šiukštu jame nedalyvauti.

Tačiau tai suveikė priešingai ir tūkstančiai žmonių smalsumo vedami 1988 m. rugsėjo 28 d. atkulniavo į Katedros aikštę. Savo ruožtu mitingo organizatoriai net nesistengė gauti leidimą tokiam mitingui rengti. Tuometinės valdžios atstovai kategoriškai pasisakė prieš LLL veiklą ir į diskusijas su jos atstovais nesivėlė. Andrius Tučkus, vienas tuometinių LLL veikėjų, atsimena, jog jie niekada neprašė leidimų iš valdžios. „Kažkaip nenorėjome žemintis – kaip mes iš sovietų valdžios prašysime leidimo? Niekada neprašėme“, – pasakoja A. Tučkus.

V. Bogušis atsimena, kad mitingo išvakarėse jis ir A. Terleckas buvo iškviesti pas Vilniaus milicijos vadovą, kur jiems buvo pateiktas įspėjimas nerengti mitingo, kitu atveju grės baudžiamoji atsakomybė. LLL suorganizavo savo tarybos posėdį ir įgaliojo 4 narius: T. Každailienę, R. Ragaišį, E. Krukovskį ir A. Andreiką, kad jie LLL vardu informuotų Vilniaus miesto vykdomąjį komitetą apie įvyksiantį mitingą Katedros aikštėje.

Vienos nuotraukos istorija               

Paskutinės ramios šio mitingo minutės užfiksuotos šioje nuotraukoje. Kaip šis kadras pateko į KGB archyvą? Ir ar būtų šios merginos taip geranoriškai pozavusios mitinge fotografavusiems KGB darbuotojams?

V. Lekavičiūtė pasakoja, kad jai buvo labai didelis siurprizas sužinoti, kad jos nuotrauka yra KGB archyve. „Aš galvoju, ką čia tuo nori pasakyti, gal juokauja. Paklausiau, kur galiu ją pamatyti, o tada atsiunčia nuotrauką. Pasižiūriu – tikrai aš. Net šiurpuliukai per nugarą perbėgo, kai prisiminiau tuos įvykius“, – savo nuostabą atsimena moteris.

Mačiau, kaip šalia manęs tokia močiutė kažką laikė – gal maldaknygę ar vazonėlį. Ir ją pradėjo su „bananais“ daužyti, nors ji buvo tokia visiška senutė su balta skarele, gal net ir šiaip pro šalį ėjusi.

E. Gurčytė mano, kad šią nuotrauką padarė jų bičiulis, kurį vėliau suėmė, atėmė fotojuostą. Vėliau grąžino – tik apšviestą. Moteris galvoja, kad būtent tokiu būdu ši nuotrauka galėjo patekti į sovietinio saugumo archyvus.

Akimirkos, kai buvo nufotografuotos, moterys neatsimena. Jos sako, kad tuo metu atmosfera buvo įkaitusi ir ne tai visiems rūpėjo. Kaip jos juokauja, jau netrukus į Katedros aikštę atvežė „bananų“. Aikštę akimirksniu apsupo didelės milicijos ir net iš Minsko atvežtos kariuomenės pajėgos. Kariškiai pradėjo talžyti guminėmis lazdomis visus iš eilės. Kliuvo ir moterims, ir garbaus amžiaus senoliams.

V. Bogušis atsimena, kad pasakius įžanginę kalbą ir padeklamavus Bernardo Brazdžionio eilėraštuką, megafonas buvo perduotas A. Terleckui. A. Terleckas pradėjo kalbą nuo didingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeities ir... užstrigo megafonas. Kaip tik tuo metu įsiveržė OMON (otriad miliciji osobova naznačenija – ypatingos paskirties milicijos būriai). „Pradėjo susirinkusiuosius plakti ir visi pasitraukė link Sereikiškių parko“, – pasakoja buvęs disidentas.

R. Gurčytė atsimena, kad milicininkai pradėjo visus žmonės stumdyti grupelėmis. „Mačiau, kaip šalia manęs tokia močiutė kažką laikė – gal maldaknygę ar vazonėlį. Ir ją pradėjo su „bananais“ daužyti, nors ji buvo tokia visiška senutė su balta skarele, gal net ir šiaip pro šalį ėjusi“, – susidorojimo su taikiais demonstrantais vaizdus atsimena mitingo dalyvė. Jos sesuo Eglė prisimena, kad ją žmonės įsitraukė į telefono būdelę, iš kurios labai gerai matėsi, kas gi vyksta aikštėje – o ten vyko paprasčiausias mitinguotojų daužymas ir vaikymas. Moteris atsimena, kad nors sumaištyje ir išsiskyrė su draugėmis, bet po to visos susitiko ir sužinojo, jog jų bičiulis buvo suimtas. Vėliau paaiškėjo, kad jį nuvežė kažkur už Vilniaus, atėmė fotojuostą ir paleido – kad pareitų namo pėsčiomis.

Moterys mano, kad tai – realiausia versija, kaip jų atvaizdas pateko į KGB archyvą. 1988 m. saugumo darbuotojai nuolat lankydavosi ir LLL, ir Sąjūdžio organizuotuose mitinguose, daug fotografavo, stengėsi nustatyti į šiuos judėjimus įsitraukusių aktyvistų tapatybes. Kai kurios į archyvą patekusios nuotraukos netgi pažymėtos skaičiukais.

Kodėl griebtasi smurto?

A. Tučkus atsimena, kad mitingą organizavę bendražygiai negalvojo apie smurtą. „A. Terleckas džiaugėsi, kad labai greitai bėgo ir tuo metu dar vikrus buvo. Jis išlaviravo, bet per nugarą gavo kelis kartus su lazdomis. Sakė nesmarkiai, bet gavo“, – teigia A. Tučkus. „Bet paskui persigrupavome ir pražygiavome su tautinėmis dainomis iki pat Aušros vartų“, – „Bananų baliaus“ atomazgą atskleidžia jo dalyvis. Kodėl iki tol pro pirštus į LLL mitingus žiūrėję valdžios atstovai tądien griebėsi smurto?

Istoriko A. Kulakausko teigimu, kadangi buvo organizuotas LLL mitingas, o tam tikri sluoksniai nelabai pritarė Algirdo Brazausko ir dalies partijos žaidimams su Sąjūdžiu, tad pabandyta pademonstruoti jėgą, parodyti, kur yra ribos. Tuo metu Sąjūdis atvirai už nepriklausomybę nepasisakė, o LLL – pasisakė. Jėgos struktūrų atstovai nusprendė pademonstruoti, kad „perestroika“ turi ribas – jokių minčių apie nepriklausomybę ir socializmo demontavimą negali būti.

A. Tučkus pasakoja, kad jį, grįžtantį po mitingo, pradėjo sekti įtartini vyrai. Prasidėjo gaudynės, LLL narys buvo pavytas. „Klausia – ko bėgi, o aš – o ko vejatės? Įkišo į mašiną, per raciją susisiekė, sako – prie namų jau viskas, mes jį turim. Nuvežė į miliciją Kalvarijų gatvėje, liepė rašyti pasiaiškinimus visokius, nieko aš ten nerašiau“, – atsimena vyras. Po trijų valandų milicijoje A. Tučkus buvo paleistas, matyt, milicininkai gavo įsakymą paleisti sulaikytus mitingo dalyvius.

Tolimesni įvykiai parodė, kad Lietuvos visuomenė – jau nebe ta, kurią galima talžyti be jokios atsakomybės.

Teismas išteisino mitinguotojus

V. Bogušis atsimena, kad po „Bananų baliaus“ baudžiamąsias bylas iškėlė tik jam ir A. Terleckui. A. Terlecką teisme gynė advokatas Kazimieras Motieka, V. Bogušis gynėsi pats. Prie teismo buvo minios žmonių – praeiti buvo neįmanoma. „Na, ką gi – mus pasikvietė į teismą. Aš ten susitikau savo buvusią moksladraugę Laimą Štikauskaitę, ji dirbo teismo sekretore. Sako – o, Boguši, tai tave teisia? Bet nesibaimink, atiduotas nurodymas tave išteisinti“, – pasakoja V. Bogušis. Tai buvo tiesa – mitingo dalyviai buvo išteisinti, jiems buvo panaikintos nuobaudos.

Jau netrukus remti nukentėjusiųjų per „Bananų balių“ stojo Sąjūdžio atstovai. Po masinių protestų ir demonstracijų atsakomybę teko prisiimti LKP Centro Komiteto pirmiesiems sekretoriams – Ringaudui Songailui ir Nikolajui Mitkinui. Jie neteko savo kėdžių, o į vieno jų vietą atėjo kur kas lankstesnių pažiūrų A. Brazauskas.

Istoriko A. Kulakausko teigimu, valdžia nebijojo radikalios pusės, bet su Sąjūdžiu jau reikėjo kažką daryti, nes, akivaizdu, kad jį rėmė absoliuti politiškai aktyvių žmonių dauguma – Sąjūdžio mitinguose dalyvaudavo ir po 100 tūkst. žmonių. Tuo metu jau buvo aišku, kad dauguma žmonių yra jau nebe valdžios pusėje

Daug sunkesnis darbas yra Nepriklausomybė nei bulves auginti.

V. Bogušis vaizdžiai nusako LLL vaidmenį kovos už Lietuvos laisvę paveiksle: „Mes buvom toks žaibolaidis, ledlaužis. Pasižiūrėkite į chronologiją: 1987 m. rugpjūčio 23 d. – iki 3000 žmonių, tai visiškai nedaug, bet pagal tuos metus tai daug. Vasario 16 d. – jau kur kas daugiau. Birželio 14 d. tarybinis oficiozas praneša, kad mitinge dalyvavo 4000 žmonių. „Bananų balius“ – rugsėjo 28 d. – tarybinis oficiozas praneša, kad dalyvavo 6000 žmonių. Jie melagiai – dalyvavo mažiausiai 10 000 žmonių“, – teigia LLL atstovas.

Šveicarams valdžią renka šveicarai

Netrukus visuomenėje vis dažniau pradėjo pasigirsti kalbos apie galimybę atkurti Nepriklausomybę. Kokia bus ta nepriklausomybė ir kaip ji pakeis kiekvienos jų likimus, šioje nuotraukoje užfiksuotos merginos sunkiai galėjo įsivaizduoti.

R. Gurčytė atsimena, kad studijų metais bendrabutyje kalbėdavosi su bičiuliais: „Tai va, kai bus Lietuva nepriklausoma, kaip mes gerai gyvensime, mes auginsime daug bulvių, pieno ir mėsos, dešrų – kaip mūsų šalis praturtės“, – tuometinį Nepriklausomybės vaizdinį atsimena pašnekovė. „Žinoma, daug sunkesnis darbas yra Nepriklausomybė nei bulves auginti“, – šypsosi ji.

R. Gurčytė liko gyventi Čiobiškyje. Ji dirba biologijos ir anglų kalbos mokytoja. Jos sesuo E. Gurčytė laimę atrado keliaudama ir rodydama pasaulio stebuklus kitiems. Moteris dirba gide vienoje kelionių agentūroje. V. Lekavičiūtė – programuotoja. Ji taip pat išnaršė tolimiausius pasaulio kampelius keliaudama ir apgailestauja, kad anksčiau daugeliui žmonių pažintas pasaulis baigdavosi ties Baltarusija ar Lenkija.

Eglė linkusi aukštai vertinti tų dienų įvykius: „Mes pamiršome, kad sugriovėme Sovietų Sąjungą. Mes pamiršome pačius geriausius dalykus, kuriais kiekvieną dieną galėtume didžiuotis. Mes tai pamiršome.“ Moteris pasakoja, kad bekeliaujant jai ne kartą teko iš tautiečių išgirsti teiginius, kad kai kurios tautos, pavyzdžiui, šveicarai gyvena labai gerai. „Visada sakau tautiečiams, kad šveicarams valdžią išrinko šveicarai, o ne ufonautai, tai viskas ir nuo mūsų pačių priklauso. Čia niekas nieko nepadarys, gyvensime taip gerai, kiek to norėsime ir kiek dėl to dirbsime“, – šviesia gaida pokalbį užbaigia E. Gurčytė, kadaise su seserimis ir drauge Vida dalyvavusi liūdnai pagarsėjusiame „Bananų baliuje“.