Jis įsitikinęs, kad net mirtis negali nutraukti tikros meilės, o šeimos sukūrimo dieną reikėtų minėti lygiai taip pat, kaip ir kiekvieno žmogaus gimtadienį.

Muzika ir daina Kauno rotušės ceremonmeisterį K. Ignatavičių lydėjo visą gyvenimą, o savo būsimą žmoną Vidą, tada dar jaunutę aštuoniolikmetę, jis taip pat pastebėjo būdamas scenoje.

„Nors studijavau architektūrą, mėgau groti gitara, buvau ansamblio „Aitvarai“ gitaristas. Pamenu, gerai tada atrodžiau – ilgais, baltais, garbanotais plaukais... Šokančią salėje pastebėjau savo būsimą žmoną. Garso operatoriaus paprašiau, kad mane supažindintų. Tada pakviečiau ją į pasimatymą“, – prisimena K. Ignatavičius.

Pirmasis pasimatymas virto draugyste, o po metų pora atšoko vestuves. Kartu per gyvenimą žengę sutuoktiniai išsaugojo pavyzdine aplinkinių vadintą tvirtą šeimą, iki auksinių vestuvių jiems pritrūko tik dvejų metų – būdama šešiasdešimt penkerių metų, pernai rudenį K. Ignatavičiaus žmona mirė.

„Kartą ji nugriuvusi susilaužė stuburo slankstelį ir gavo invalidumą. Nuo skausmo 11 metų vartojami vaistai nualino širdį ir ji sustojo čia, namuose. Vakare dar su kaimynais kartu šnekėjomės, bendravome ir štai, tokia staigi mirtis. Sakoma, kad laiminga mirtis ta, kuri ištinka ramiai“, – su skausmu pasakoja rotušės ceremonmeisteris.

Vis dėlto septyniasdešimt ketverių meilės ambasadoriumi tituluojamas kaunietis įsitikinęs, kad mirtis negali nugalėti tikros meilės ir čia pat priduria, kad auksines vestuves būtinai paminės su artimiausiais žmonėmis.

Šeimos reikia neapleisti, o jos sukūrimo dieną pavadinti gimimo diena ir visuomet šią dieną švęsti.

„Mes seniai svajojome apie šią šventę, jos nepaprastai laukėme, todėl atėjus metui auksinės vestuvės bus paminėtos drauge su šeimos nariais – sūnumi Gediminu, marčia Rasa ir dviem anūkais – Pauliumi ir Indre. Kaip sakoma portugalų dainininko Salvadoro Sobralio dainoje, aš dabar mylėsiu mus už abu“, – atvirauja K. Ignatavičius.

Tūkstančius porų sutuokęs kaunietis tikina, kad sėkmingos šeimos recepto nėra, tačiau kertiniai dalykai visuose santykiuose turėtų būti vienodi – pagarba, pagalba, supratimas ir tikėjimas vienas kitu: „Liudiju tai iš savo patirties – šeimos reikia neapleisti, o jos sukūrimo dieną pavadinti gimimo diena ir visuomet šią dieną švęsti.“

Šeimos pradžia K. Ignatavičius laiko ne santuoką ir ne vestuves – anot jo, šeima prasideda daug anksčiau, o santuoka yra jos pasekmė. „Šeima yra mūsų tautos, mūsų valstybės ląstelė – būtų gerai, kad tos ląstelės neišsiskirtų. O aš asmeniškai šeimą įsivaizduoju kaip du žmonės su sparnais, kurie nusprendžia juos sujungti ir skristi kartu. Jei vienas atsiskiria – viskas, tam, kad kitą priklijuotum, reikės kažką taisyti“, – šeimos apibrėžimu dalijasi K. Ignatavičius.

Jis atvirai prisipažįsta nežinantis, ar į savo gyvenimą dar galės įsileisti kitą moterį, nes žmonos atminimas per daug brangus ir artimas. „Aš ją labai mylėjau, o ji mano giminę pažinojo geriau negu aš pats. Nežinau, ar kada sugebėčiau jausti tą patį, be to, nežinau, kiek gyvenimo dar liko man pačiam“, – atvirauja Lietuvoje gerai žinomas kaunietis.

Ne veltui šis kraštas vadinamas dievų lopšiu – čia daugybė lankytinų vietų, šimtmečius menančių archeologijos turtų, jaukių miestelių ir šilta jūra, pasakojama LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimas“. Graikijos pietuose esantis pusiasalis traukia tingius poilsiautojus ir garsenybes. Tokias, kaip garsioji Beckhamų šeima, kuri mėgavosi atostogomis prabangiame Ermionijo miestelyje.

Kefalonija – didžiausia Jonijos jūroje esanti Graikijos sala, kaip manoma, seniau priklausiusi garsiajam Odisėjui. Tiesa, jo valdos buvo nusidriekusios ir iki gretimos salos, tačiau, kad ir kiek kasinėjo, rūmų griuvėsių archeologai taip ir nerado. Vis dėlto neabejojama, kad į Homero poemoje apdainuotus žygius didvyris išvyko būtent iš šių vietų, o jo laivai buvo pagaminti iš Kefalonijos eglės – tvirto ir patikimo medžio, kuriuo žavėjosi pats Napoleonas.

Šiais laikais Kefalonija garsėja aukštais kalnais ir juos apraizgiusiais serpantinais, didžiulių vėžlių paplūdimiais, laukinių žirgų kaimenėmis ir augalais.

Atvykus į Kefaloniją, verta aplankyti Drogaračio urvus. Po itin stipraus žemės drebėjimo atsivėrus įėjimui, urvuose buvo rasta daugybė archeologinių eksponatų, o atsidūręs tarp stalagmitų ir stalaktitų pasijunti tarsi šventovėje.

Ne mažiau įspūdingas požeminis Melisanio ežeras, prie kurio Antikos laikais stovėjo šventykla dievui Panui. Galbūt žmonės niekada ežero nebūtų atradę, bet dėl nuolat Graikiją krečiančių žemės drebėjimų įgriuvo kalnas ir virš Melisanio atsivėrė žydras dangus. Dabar tai – viena populiariausių Graikijos lankytinų vietų, po kurią galima pasiplaukioti valtele.

Po karaliaus Odisėjo, bene garsiausia Kefalonijos asmenybė yra šventasis Gerasimas, laikomas salos globėju. Po pasaulį keliavęs vienuolis į šią Jonijos salą atvyko XVI a. viduryje, likus keliolikai metų iki mirties, bet per tą laiką spėjo atlikti daugybę gerų darbų. Pavyzdžiui, parodė vietos gyventojams 40 vietų, kur trykšta gėlas vanduo. Tai sūraus vandens apsupto krašto žmonėms buvo tikras stebuklas. Ne mažiau stebino ir tai, kad visi 40 šulinių net per didžiausius karščius niekada neišsekdavo.

Šventasis Gerasimas į dangaus karalystę iškeliavo rugpjūčio 15-ąją, tačiau tądien krikščionys švenčia Žolinę, todėl jo garbei skyrė kitą dieną, rugpjūčio 16-ąją. Be to, atsidėkodami vienuoliui už gerus darbus, tikintieji virš jo olos pastatė šventyklą. Čia laikomi ir šv. Gerasimo palaikai, kuriuos jau puspenkto šimtmečio rugpjūčio 16-ąją žmonės ištraukia iš sarkofago ir pastato vidury šventyklos.

Šalia jos bėgant amžiams įsikūrė vienuolynas, kuris per garsųjį 1953 m. žemės drebėjimą, kaip ir daugelis pastatų, virto griuvėsiais. Tačiau buvo atstatytas ir šiandien jame vėl gyvena septynios Dievo sužadėtinės bei vyresnioji motinėlė.

Jame net 8 kartus lankęsis fotografas tvirtina kaskart atrandantis utopinį pasaulį su savomis taisyklėmis ir išlaisvinta fantazija.

Kasmet pirmąjį rugsėjo pirmadienį išdžiūvusio ežero dugne prasidedantis alternatyvaus meno festivalis „Burning Man“ pritraukia per 70 tūkst. žmonių ir trunka savaitę. Bilietai į jį išgraibstomi dar sausį, o paskui veiklos imasi perpardavinėtojai, organizuojami aukcionai ir mokami didžiuliai pinigai, kad tik pavyktų patekti į utopinį pasaulį, kur kiekvienas gali išlaisvinti fantaziją.

Vienas populiariausių pasaulyje renginių reikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų, dėl to labai svarbus tinkamas pasiruošimas – būtiniausi daiktai ir net vitaminai, kuriuos reikia gerti prieš kelionę.

„Pirmą kartą vykstant į festivalį man gidavo viena niujorkietė, „Burning Man“ buvusi dukart. Ji man padėjo pasiruošti: vienai dienai ten reikia turėti 5 litrus vandens, savo maisto ir būtinai susirasti šešėlį. Be jo tiesiog numirtum. Dieną – 40 laipsnių karštis, naktį – beveik minusinė temperatūra. Jei kuo nors sergi, turi problemų su dantimis ar sąnariais, tai „išlįs“ jau antrą trečią dieną“, – patirtimi dalijasi fotografas.

Iš pirmo žvilgsnio didžiulis chaosas yra puikiai organizuotas, su savomis taisyklėmis ir ritualais.

LRT TELEVIZIJOS laidai „Gyvenimas“ atlikėjas pasakoja, kad darbas dabar lyg atostogos, o žmonai už rūpestį norėtų pastatyti paminklą.

Niekada negalvojo, kad būti šeimoje taip sunku

Nors dabar atlikėjas užima svarbias vadovo pareigas, didžiausias iššūkis jo laukia kiekvieną dieną namuose: „Galiu visą dieną užsiimti su vaikais, bet visiškai nemoku jų aprengti. Prašau žmonos, kad ji tai padarytų, nes aš galiu užtrukti valandų valandas.“

Pasak jo, tik sukūręs šeimą suprato, kad tam reikia daug daugiau energijos ir kantrybės nei naujame darbe.

„Aš be galo myliu vaikus, bet tiek ištaškau energijos, kad į darbą važiuoju kaip į Balio salą atostogoms. Džiaugiuosi, kai namo grįžta žmona, kuri su viskuo lengviau susitvarko – jeigu galėčiau, visoms mamoms pastatyčiau paminklą“, – tikina dainininkas.

Operos solistas pamena, kad mama buvo pirmoji, supažindinusi jį su muzikos pasauliu, tačiau iki operos dar buvo toli: „Vakarais prieš miegą mamos dainuojamos lopšinės ir buvo tas grūdas, iš kurio užaugo meilė muziką. Bet paauglystėje susižavėjau sunkiuoju metalu, užsiauginau plaukus, apsirengiau juodai ir užsikabinau kaukolę.“

Būtent sunkioji muzika ir suvedė atlikėją su būsimąją žmona Agne – jie susitiko metalo konkurse „Naujas kraujas“, kur Agnė dainavo vienoje iš grupių, o per antrąjį susitikimą jie suprato, kad yra vienas kitam skirti.

Į operos pasaulį žinomas atlikėjas pasuko dėl stipraus balso ir pragmatiškų tikslų – kultūros vadyba užsiimantis jaunuolis pamanė, kad operos solisto specialybė tam būtų tinkamiausia.

Pora ilgai gyveno tarp Klaipėdos ir Vilniaus, tačiau į pastarąjį J. Sakalauskas su šeima grįžo neatsitiktinai – po Klaipėdos muzikinio teatro vadovo posto jis užėmė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo pareigas.

„Skambinu žmonai ir sakau: „Turiu blogą žinią – aš laimėjau.“ Iš tiesų netikėjau savo sėkme, o laimėjęs supratau, kad šeimai tai sukels didelių sunkumų“, – pripažįsta atlikėjas.

Atlikėjo žmona atvirauja, kad jai buvo sunku priimti vyro sprendimą, tačiau tai suprato kaip savo pareigą: „Aš tikiu savo vyru, tikėjau juo jau pirmos pažinties dienos.“

Kolombas – didžiausias Šri Lankos arba senojo Ceilono miestas. Svarbiausiame salos uoste žmonių gyvena maždaug tiek pat, kiek Vilniuje, tik vieną ar kitą rajoną jie pasiekia traukiniais, kur bėgiai tarsi voratinklis apraizgę Kolombo priemiesčius.

Lietuvė Šri Lankoje gyvena jau šešerius metus. Ji čia išsiskiria ne tik šviesiu gymiu, bet ir aukštu ūgiu bei europietiška apranga. Šri Lankoje moterys dažniausiai puošiasi ryškiaspalviais sariais. J. Zauraitė jais vilki tik ypatingais atvejais, tarkime, jei dalyvauja tradicinėse draugių vestuvėse ar dirbdama, mat 35-erių moteris Kolombe sėkmingai daro modelio karjerą. Jos akys šypsosi skirtinguose žurnaluose, populiarių prekės ženklų plakatuose ir televizijos reklamose. Lietuvei teko filmuotis ir su Holivudo asmenybėmis.

„Būti modeliu norėjau visą gyvenimą. Kai studijavau Kaune, Lietuvoje nuėjau į vieną agentūrą. Moteriškė, atsimenu kaip vakar dieną, nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir pasakė, kad aš per stora. Be to pridėjo, kad mano veidas neturi jokių bruožų, tinkamų būti fotomodeliu. Išėjau nutarusi, kad tai – ne man“, – skaudžią patirtį prisimena J. Zauraitė.

Po kelerių metų klajonių po pasaulį ir visokių darbų merginos svajonė išsipildė Šri Lankoje. „Ėjau nei pasidažiusi, nei plaukų susitvarkiusi: kaip iš lovos išlipau, taip ėjau į parduotuvę. Sustojo mašina. Iš pradžių išsigandau, kad įsisodins į mašiną, įtemps ar pan. Man davė vizitinę kortelę, siūlė paskambinti, jei sugalvočiau, nes Azijoje baltaodžiam žmogui yra labai gera niša. Galvojau, kad nieko neprarasiu ir pabandžiau“, – apie karjeros pradžią pasakoja mergina.

Mados pasaulis – negailestingas ir Šri Lankoje

Lietuvoje apie Šri Lankos mados industriją niekas nieko nežino, tačiau nereiškia, kad jos iš vis nėra. Patekusi į jau žinomą pasaulį, J. Zauraitė sako pati nustebusi, kiek įvairių renginių Kolombe vyksta kone kas antrą dieną.

„Labai populiarios čia yra didelės vestuvės. Jas planuoja tris metus, renkasi sarį, makiažo specialistus. Vestuves reikia išdėstyti pagal minutes. Be fotografų vetuvių nebus, čia jų – irgi milijonai. Rūbų pardutouvių čia taip pat krūvos. Visi nori būti labai gražūs, nors galvoja, kad jų tamsi oda ir tokiais būti jie negali. Todėl galvojama, kad marketingą geriau daryti su baltaodžiu žmogumi, nes taip atkreips daugiau dėmesio. Taip tas mados pasaulis plečiasi“, – pasakoja lietuvė.

Pasak jos, tarp vietinių ir kitataučių modelių konkurencija Šri Lankoje – milžiniška. Užkulisiuose konkurentės viena kitai į akis šypsosi, tačiau šioje aplinkoje galioja laukinių džiunglių įstatymai. Geriausiu atveju elgesys įskaudins, o pasisukus prasčiau – galima ir su karjera atsisveikinti.

„Kartais reikia juostelės priklijuoti, kad nenukristų petnešėlė ar dar kas, ir tu matai, kad vietinė mergina turi juostos, paprašai jos paskolinti, sako: baigėsi, gal kas kitas tau paskolins. Arba nutrūksta koks nors batų dirželis ir tu matai, kad kitos merginos batai – tavo dydžio. Ji neduoda, nes: duok man drabužėlį, aš pati praeisiu“, – pasakoja mergina.

Gal nuolatinį konkurenčių spaudimą atlaikytų ne kiekviena, tačiau J. Zauraitė šypsosi: užsispyrusios lietuvės intrigomis iš vėžių tikrai neišmuši.

Atviram aktoriaus interviu nepritarė šeima, tačiau vyras įsitikinęs, kad prabilti reikia.

„Neslėpsiu, šitą gervę aš gavau pelnytai, turėjau ją gauti, nes jei būčiau negavęs, reikėtų dar daugiau dirbti“, – atsiimdamas prestižinį „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią vaidmenį kalbėjo M. Repšys.

Vyras liko ištikimas savo įvaizdžiui: plati šypsena ir vienas po kito skambantys pokštai.

Nors Andriaus Blaževičiaus filmas „Šventasis“, už kurį aktorius ir pelnė apdovanojimą, Lietuvai bus pristatytas tik kitą savaitę, filmavimo darbai baigti jau prieš dvejus metus.

Filme M. Repšys gavo pagrindinį vaidmenį ir įkūnijo dviejų vaikų tėvą Vytą, susiduriantį su šeimos ir finansų krize. Šis vaidmuo aktoriui – ypatingas.

Tuo metu, kai juosta buvo sukama, 33 metų vyras asmeniniame gyvenime išgyveno tikrą pragarą.

„Aš nemiegojau 10 metų. Mane kankino nemiga. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Mano darbas – daug streso ir įtampos. Galvojau, kad nemiegoti yra normalu. Vėliau į galvą pradėjo lįsti kvailos mintys, su kuriomis nieko negalėjau padaryti“, – prisimena M. Repšys.

Aš nemiegojau 10 metų. Mane kankino nemiga. Aš nieko nedariau, nes maniau, kad visiems taip yra. Mano darbas – daug streso ir įtampos. Galvojau, kad nemiegoti yra normalu.

Žmogus, nestokojantis sąmojo ir nevengiantis net savęs patraukti per dantį – tokį aktorių pripratę matyti teatro ir kino mylėtojai, tačiau vyrui tai – tik dar vienas vaidmuo, skirtas tam, kad niekas negalėtų pamatyti jautrios aktoriaus sielos ir kasdienės kovos su demonais.

„Tampi kitokiu žmogumi, nebemąstai nei apie šeimą, nei apie nieką. Tas, kuris sako, kad depresija – tinginių liga, yra kvailas ir su tuo nesusidūręs. Kai tau skauda ranką ar pilvą, gali kažką padaryti, o čia nieko negali padaryti“, – sako M. Repšys.

To, ką jo šeimai teko išgyventi pastaruosius metus, jis sako nelinkėtų net pikčiausiam priešui. Aktorius buvo apatiškas net savo šeimai, jau nekalbant apie darbus ir galėdavo dienų dienas pragulėti žiūrėdamas į vieną tašką, nesinorėdavo net kalbėti.

Nors kai kas galėtų pagalvoti, kad bohemiškas gyvenimas lėmė sunkius išgyvenimus, bet M. Repšys sako esantis ne iš tų, kurie mėgsta ilgus pasisėdėjimus prie vyno taurės ar vakarėlius. Atvirkščiai, po svarbių premjerų jis visad skuba namo pas mylimą žmoną Vaidą.

Vyras netrukus atrado būdą, kaip blogas mintis nuvyti šalis – jis visa galva pasinėrė į sportą. „Nualindavau save treniruotėmis ir dietomis, visa tai susidėdavo“, – prisimena jis.

Save tai aktorius alino nuo 15 metų. Apie tai, kad Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“ tapo ne tik sunkiu psichologiniu išbandymu, bet iš aktorių pareikalavo didžiulio fizinio pasiruošimo, girdėjo ne vienas.

Vieną dieną, užlipęs ant svarstyklių, vyras nutarė, kad jo svoris – gerokai per mažas, tad ėmėsi drastiškų pokyčių: sporto salė, baltyminis, prėskas maistas ir nuolatinis savęs alinimas.

Nors svoris augo, o raumenys ryškėjo, aktoriui vis rodydavosi maža. Galiausiai, dėl didelės masės kilo problemų: dingo lankstumas, pradėjo skaudėti sąnarius, jau nekalbant apie plyštančius scenos kostiumus. Tai alino ir kūną, ir sielą.

„Nesupraskite manęs neteisingai, nesakau, kad sportas blogai. Sportas – labai gerai, bet reikia turėti proto“, – tikina M. Repšys.

Garsiai pripažinti, kad sirgo depresija, aktoriui nelengva. o kalbėti apie ligoninėje praleistas dienas – nejauku, tačiau sako, kad kiekvieną jų prisimena taip aiškiai, tarsi ryškiausią scenos vaidmenį, be to, nori paskatinti visus ne tik nesigėdyti kalbėti apie turimas problemas, bet ir laiku kreiptis pagalbos.

12 metų tylos ir triukšmingas grįžimas į didžiąją sceną 2014 metais – naujas lapas legendinės grupės „Naktinės personos“ istorijoje ir naujas etapas grupės narių gyvenime.

„Galbūt išėjo į naudą, kai su „Naktinėmis personomis“ padarėme nemažą pauzę. Pailsėjau nuo muzikos, apsigyniau magistro diplomą, pasinėriau į verslus“, – pasakoja A. Vėberis. 

Grupės sugrįžimas muzikantui dovanojo ir šeimą. Prieš penkis mėnesius su mylimąja Martyna Kerbedyte juodu susilaukė sūnaus Nojaus. Jai tai – pirmagimis, jam – jau trečias vaikas.

Pirmą kartą pora susitiko prieš daugybę metų. Ji buvo ištikimiausia „Naktinių personų“ gerbėja, paauglė, paskui savo dievukus sekusi po visą Lietuvą, jis – scenos žvaigždė. 

„Kas galėjo nuspėti, kad taip susiklostys likimas? Žiūrėjau į „Naktines personas“ kaip į kažkokius dievukus. Man pačiai buvo didelė staigmena, kad mes vėl susitikome po tiek metų. Ačiū atsikūrusioms personoms, jei ne jos, gal būtume vėl nesusitikę“, – dabar svarsto moteris. 

Tapti tėvais trejus metus draugavusi pora dar neplanavo, gyvenimas planus sudėliojo savaip. Martyna pajuto po širdimi nešiojanti kūdikį ir neslepia, ši žinia trumpam išmušė pagrindą iš po kojų. 

„Aišku, buvo baisu. Ačiū Dievui, kad Aras reagavo vyriškai, ramiai, jis mane labai palaikė, nes matė, kaip stipriai pergyvenu. Galvojau, kaip čia dabar viskas bus, kaip praeis nėštumas, ar sunkus bus gimdymas, kaip teks gyventi su vaikeliu, ar sugebėsiu būti gera mama jam, kaip žinosiu, kada jam bus per šilta ar per šalta, ir dar daugybė kitų klausimų lindo galvon. Pasirodo, taip, esu gera mama, viską sugebu“, – džiaugiasi moteris. 

Sulaukęs 47 dainininkas A. Vėberis apie tėvystės rūpesčius kalba su tokiu pat užsidegimu, kaip ir apie didžiąją gyvenimo aistrą – muziką. 

Deja, abi ankstesnės šeimos iširo, tačiau vyras neslepia, kad šįsyk viskas kitaip: ir užvaldę jausmai, pasaulį išvydus sūnui, ir noras pagaliau turėti tikrą šeimą bei namus. 

„Viskas šviežia. Ir ta patirtis, kokia buvo anksčiau, aišku, davė savo. Tada aš labai jaunas buvau, tik iki dvejų metų su manim gyveno vaikai, paskui, išsiskyrus su jų motinomis, vaikai augo ne su manimi. Už tai, kad jie užaugo, duoklę reikia atiduoti jų mamoms, jaučiuosi dėkingas, kad juos užaugino. O dabar viskas tarsi vėl iš naujo, kitaip. Esu jaunas tėtis“, – prisipažino „Naktinių personų“ narys.