Taikinys – partizanų atminimas

Apie tai, remdamasis žvalgybos duomenimis, pranešė vokiečių „Bild“. Ir tai visiškai patvirtino mūsų šalies pareigūnų ir kariškių turėtą informaciją. Savo ruožtu Rusija šiemet neatsisakė ne pirmus metus vykdomo informacinio karo prieš Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Ypač ryškus buvo mėginimas apšmeižti mūsų pokario partizanus. Tam pasitarnavo ir vietiniai, tačiau toną, žinoma, davė Rusijos propagandos ruporai. O kai liepą oficialioje NATO „Twitter“ paskyroje pasirodė trumputis dokumentinis filmas apie miško brolius, Maskvoje kilo tikra įtūžio banga.

Rusijos televizijų diskusijų laidos buvo pradedamos nuo Lietuvos specialiųjų pajėgų kario žodžių apie pasirengimą kautis.

Įaudrinti temos, Rusijos politikai, propagandininkai Baltijos šalių pokario partizanams klijavo nacių, žydšaudžių ir kitokių nusikaltėlių etiketes.

„Juos parengė Trečiojo Reicho specialiosios tarnybos. Trečiojo Reicho fašistai“, – kalbėjo Rusijos parlamento Aukštųjų rūmų Gynybos ir saugumo komiteto vicepirmininkas Francas Klincevičius.

Partizanai yra mūsų kariuomenės dalis. Jie yra mūsų tęstinumas kariuomenės okupacijos sąlygomis. Dėl to jie ir yra puolami.

„Jie yra tie, kurie jau dalyvavo kruvinuose etniniuose valymuose, nusikaltimuose bei masinėse žydų žudynėse“, – sakė Rusijos istorinės atminties fondo direktorius Aleksandras Diukovas.

„Štai Juozas Lukša – jis pats nupjovė rabinui galvą, savo rankomis, ir pasakė, kad taip bus su visais, atsiprašau, žydais“, – teigė laidos „Specialusis korespondentas“ vedėjas Andrejus Medvedevas.

Lietuvos kariuomenės atstovai ne kartą yra perspėję, kad vienas pagrindinių Rusijos propagandos generolų taikinių – partizanų atminimas. Juos siekiama sukompromituoti, išvadinti banditais ir žydšaudžiais. Taip juodinti ne tik Lietuvos kariuomenę, bet ir visą aljansą.

„Partizanai yra mūsų kariuomenės dalis. Jie yra mūsų tęstinumas kariuomenės okupacijos sąlygomis. Dėl to jie ir yra puolami“, – sakė Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė.

Keliauja ir po Vakarų šalis

Rudeniop Maskvos pastangos apjuodinti pokario partizanų judėjimą virto ataka, atnaujinta iš Vilniaus. Knygos apie holokaustą Lietuvoje autorė Rūta Vanagaitė pareiškusi, kad KGB archyvuose rado apie kitą partizanų vadą, 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijos signatarą Adolfą Ramanauską-Vanagą kompromituojančios informacijos. Vanagaitė informacija dalijosi ne tik savo krašte, bet ir interviu užsienio žiniasklaidai

„Pasirodė, kad jis bendradarbiavo su KGB, kad jis išdavė visus 22 žmones, kurie jį slapstė, kai buvo miško broliu, ir galiausiai jis ėmė garbinti Sovietų sąjungą, rėkė teismui, kad visokeriopai bendradarbiaus ir išpirks savo kaltę“, – teigė knygos „Mūsiškiai“ autorė R. Vanagaitė.

Prispausta faktų, be to, greičiausia, mėgindama gelbėtis nuo gresiančių teismų, R. Vanagaitė išplatino viešą laišką, pripažindama, kad jos nuomonė esą A. Ramanauskas-Vanagas nebuvo kankinamas, o susižalojo pats, buvusi klaidinga, kad ji gailisi dėl skubotų ir arogantiškų komentarų viešumoje.

Tačiau iki šiol ši ponia keliauja ne tik po buvusios Sovietų sąjungos, bet ir Vakarų šalis, kur tęsia pasakojimus apie Lietuvą – žydšaudžių kraštą, bijantį apie tai kalbėti ir pripažinti, tačiau niekur nekalba apie savo suklydimus dėl A. Ramanausko-Vanago.

Kad apsigintų nuo istorijos klastočių, Lietuvos valstybė beveik nedaro nieko. Mes neturime valstybės supratimo, kad mūsų istorijos pateikimas užsienio auditorijai jos kalba yra gyvybiškai svarbus. „Aš manau, kad šitoje vietoje valstybė, platindama savo pasakojimą apie savo istoriją, tiesą sakant, padarė bene mažiausiai“, – kalbėjo Seimo narys Arvydas Anušauskas.

Politikos analitikas Marius Laurinavičius sako, kad Kremliaus režimas bando kenkti Lietuvos įvaizdžiui užsienyje. Pavojingiausia tai, kad mėginama pasėti pačių lietuvių sąmonėje abejonės sėklą, sumenkinti, ištrinti iš atminties pokario partizanų kovą, o tada būtų galima kelti abejones dėl pačios Nepriklausomybės.

„Pagrindinis yra tas klasikinis hibridinio karo ginklas visaip visuomenę parengti tam, kad galimos okupacijos arba naujo pavergimo atveju, jinai nesipriešintų“, – teigė M. Laurinavičius.

Kad ir kaip būtų nemalonu, bet kartais Rusijos minkštosios galios kerai suveikia. ​

Plungės savivaldybė nematė nieko bloga nuvežti jaunimą į stovyklą Rusijoje, kur laisvalaikiu jie aplankė ne tik Rusijos ginkluotųjų pajėgų bei Tėvynės karo muziejus, bet ir susitiko su V. Putino globojamų baikerių klubo „Naktiniai vilkai“ atstovais.

„Viskas, ponai lietuviai rusofobai, pavėlavote – vaikai jau pasivažinėjo su „Naktiniais vilkais“, – šaipėsi „Naktinių vilkų“ lyderis Aleksandras Zaldostanovas.

Tai tik įrodo, kad Rusijos propagandininkams blogų būdų nėra, o informacinis karas tikrai nesibaigs sulig šių metų vidurnakčiu.

Šių metų pradžioje, vasarį, šiaurinio šlaito nuošliauža pridengta laukė tvarkymo darbų, bet kiti kalno šlaitai dar buvo kone sveiki.

Dabar, metų pabaigoje, nuošliaužų priskaičiuojama jau šešios – nelikę nė vienos sveikos kalno pusės.

Kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius sako, kad tvarkybos darbų planas buvo parengtas dar sausį, tada labiausia buvo koncentruojamasi būtent į šiaurinį – blogiausiai atrodantį kalno šlaitą, tačiau netikėtai lietingi vasara ir ruduo žalos padarė itin daug, taigi padaugėjo ir darbo.

Dabar kalnas paruoštas žiemoti, tikimasi išlaukti pavasario ir, atlikus tyrimus, imtis tvarkyti kalną iš esmės. Neslepiama, kad tai užtruks ilgai, ir pripažįstama, kad galbūt dar 2016-aisiais per ilgai buvo ginčijamasi, kieno nuosavybėn priklauso šis šalies simbolis.

„Baikime apgaudinėti žmones ir sakykime realius terminus. Mes pakankamai pamatuojame savo pažadus ir pakankamai konstruktyviai sakome, kad per 5 metų laikotarpį norime kalną sutvarkyti kompleksiškai“, – teigia kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius.

Vienas iš svarbiausių archeologų radinių – auksinis žiedas su užrašu vidinėje pusėje, liudijančiu apie Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskos santuoką.

Tačiau kaip blogai Gedimino kalnas beatrodytų, yra kuo ir pasidžiaugti. Metų pradžioje kalną tvarkę archeologai aptiko netikėtą radinį – penkis kapus. Tuomet dar nedrąsiai buvo spėliojama, ar nebus tai 1863–1864 metų sukilimo vadų ir jo dalyvių, nužudytų Lukiškių aikštėje, palaikai, o dabar tuo beveik neabejojama.

„[Tą rodo ir] tų žmonių užkasimo būdas: jie užkasti nepagarbiai, sumesti, kai kurie surištomis už nugaros rankomis, įmesti vienas ant kito į duobes. Prie jų rasti kai kurie radiniai – medalikėliai, kryželiai, kurie datuojami XIX a. vid. ir šiek tiek vėliau. Tai praktiškai faktas. Suvedę visus istorinius duomenis su mūsų archeologiniais radiniais, supratome, kad suradome būtent sukilėlius“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjas Valdas Steponaitis. 

Vienas iš svarbiausių archeologų radinių – auksinis žiedas su užrašu vidinėje pusėje, liudijančiu apie Zigmanto Sierakausko ir Apolonijos Dalevskos santuoką. Antropologinius tyrimus atliekantys specialistai atkreipia dėmesį, kad rasti palaikai puikiai išsilaikę, stengiamasi atlikti DNR tyrimus, tačiau tvirtinti antrojo sukilimo vado Konstantino Kalinausko tapatybės neskuba.

„Dėl Z. Sierakausko abejonių nekyla, o dėl K. Kalinausko turime patikrinti visus galimus variantus. Kol kas turime vieną galimą kandidatą, kol kas panašiausią, bet neatmetę visų 10-ies neatrastų ir neištirtų tapatybės, mes negalime teigti, vien remdamiesi fotosugretinimu, kad tai yra K. Kalinauskas“, – sako VU Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas.

Neatmetama, kad ne visų sukilėlių palaikai bus identifikuoti, kai kurių nėra išlikę net nuotraukų. Nors buvo žinoma, kad 21 nužudytas sukilėlis palaidotas Gedimino kalne, tiksli vieta nebuvo aiški, ir vargu ar būtų greitai paaiškėjusi, jei ne tos nuošliaužos.

„Kol Gedimino kalnas stovėjo tylus ir ramus ir nebuvo problemų, tai specialiai jokių kasinėjimų nebuvo numatyta, bet, matyt, kalnas norėjo, kad jie būtų surasti ir būtent šiuo laikotarpiu“, – svarsto V. Steponaitis.

Archeologai naujais metais Gedimino kalne tęs kasinėjimus, liko surasti dar ketverius palaikus, tačiau jau dabar sako, kad tai tikrai vienas įdomiausių ir svarbiausių objektų, prie kurio teko dirbti.

„Jausmas vis tiek geras. Kaip sakė mūsų komanda – tai bus mūsų dovana Lietuvos šimtmečiui: mes suradome tuos, kurie kovojo už mūsų laisvę ir nepriklausomybę XIX amžiuje“, – sako V. Steponaitis.

Praėjus daugiau nei pusantro šimto metų Lietuva galbūt galės pagerbti ir deramai palaidoti šiuos šalies didvyrius. Speciali vyriausybės komisija sprendžia, kur būtų tinkamiausia vieta tai padaryti ir linkstama prie istorinių Rasų kapinių.

Ten pasitikėjimo kupina Kinija siekia keisti jėgų pusiausvyrą. Barackas Obama paskutiniais kadencijos metais dar kartą pabandė apriboti augančią Kinijos įtaką ir į savo pusę patraukti dėl karinio ir ekonominio jos kilimo nerimaujančias kaimynes.

Tačiau sėkmė pasirodė trapi. Kinija, nepaisydama drausminančio tarptautinio Hagos arbitražo nuosprendžio, toliau savinosi ir militarizavo Pietų Kinijos jūros salas. Pirmoji pasaulyje į kosmosą pakėlė kvantinį palydovą, taip dar labiau sustiprindama kosmoso programą, kurią amerikiečiai laiko karine ir draudžia NASAI bendradarbiauti. Į Kinijos pusę netgi atsisuko vieni artimiausių Jungtinių Valstijų sąjungininkų – Filipinai, – kai rinkimus ten laimėjo Tolimųjų Rytų Trumpu vadinamas Rodrigo Duterte, o Kinijos sąmoningai ar nesąmoningai nedrausminama kaimyninė Šiaurės Korėja net du kartus išbandė branduolinį ginklą. Todėl įtampos taškų regione šiemet atsirado daug, ir gal dėl to Japonijos premjeras užbaigti 2016 m. pasirinko Perl Harborą.

„Pasauliui reikia pakantumo“

Labai simboliška, kad Japonijos premjerui būtent 2016 m. pabaiga pasirodė puiki proga apsilankyti vietoje, kurioje prieš 75-erius metus jo šalies karo lėktuvai išprovokavo pokyčius pasaulio ir amerikiečių sąmonėje tarptautinio bendradarbiavimo link. Po Perl Harboro atakos judėjimas „Pirmiausia – Amerika“ nutraukė veiklą ir įtakingą jų šūkį politikoje pakeitė raginimas „Prisiminti Perl Harborą“. Po Perl Harboro atakos Jungtinės Valstijos iškilo kaip pagrindinė liberaliosios demokratijos principų gynėja pasaulyje. Jos inicijuotoje San Francisko konferencijoje karų nualinta tarptautinė bendruomenė įkūrė Jungtines Tautas.

„Pasauliui labai reikia pakantumo dvasios ir galios susitaikyti. Ypač dabar. Japonija ir Jungtinės Valstijos išrovė neapykantą ir išaugino draugystę bei pasitikėjimą ant bendrų vertybių pamatų. Ypač dabar šios šalys turi atsakingai rodyti pasauliui pakantumo svarbą ir galią susitaikyti“, – kalboje Perl Harbore sakė Japonijos premjeras Shinzo Abe.

Panašų gestą šių metų gegužę parodė B. Obama, tapęs pirmuoju Jungtinių Valstijų prezidentu, aplankiusiu branduoliniu ginklu sunaikintą Hirošimą.

Kai yra tokių priemonių, tenka bendradarbiauti taip glaudžiai, kaip anksčiau nereikėjo, kartojo B. Obama per paskutinius kadencijos vizitus Tolimuosiuose Rytuose, dar kartą bandydamas Amerikos dėmesį „pakreipti“ (o prisiminus istoriją tiksliau būtų sakyti „grąžinti“) Ramiojo vandenyno kryptimi.

Ypač įsiminė kelionės komunistiniuose Vietname ir Laose, kuriuos prieš pusę amžiaus Amerika bandė palenkti jėga. Dabar Laosui B. Obama pažadėjo apie šimtą milijonų dolerių nesprogusioms amerikiečių bomboms išmontuoti, o Vietnamą įtraukė į didžiausią istorijoje dvylikos šalių Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos susitarimą.

„Tas kalės vaikas“

Jį po septynerių metų sunkių B. Obamos skatintų derybų pavyko pasirašyti vasarį. O svarbiausia – savo pačios kieme izoliuoti nuo derybų Kiniją. Tačiau išrinktasis prezidentas D. Trumpas susitarimo jau išsižadėjo. O Filipinų prezidentas R. Duterte netrukus parodė, kaip nuo Amerikos prie Kinijos gali peršokti net ir ištikimiausi sąjungininkai. Vos tik B. Obama, sekdamas Jungtinių Tautų pavyzdžiu, ėmė priekaištauti dėl tūkstančius gyvybių nusinešusio nežmoniško karo su narkotikais, Filipinų prezidentas atrėžė taip, tarsi pats būtų narkotikų gangsteris.

„Esu suverenios valstybės prezidentas. Jau seniai nesame kolonija. Neturiu kito šeimininko. Tik Filipinų tautą. Niekas negali man... Reikia pagarbos, negalima tiesiog svaidytis pareiškimais. Tas kalės vaikas – taip jį iškeiksiu tame forume“, – pasipiktinęs išrėžė R. Duterte.

Iškeikti nepavyko, nes B. Obama susitikimą atšaukė. Tačiau spalį R. Dutertė nurodė amerikiečių kariams per dvejus metus išsikraustyti iš Filipinų. O nuolaidžiaudamas Kinijai jis esą „ant galinės sėdynės“ net paliko Filipinams palankų Hagos tarptautinio nuolatinio arbitražo nuosprendį. Liepą arbitražas deklaravo, kad Kinija pažeidžia tarptautinę teisę ir Filipinų suverenitetą Pietų Kinijos jūroje, savindamasi per 80 procentų teritorijos ir pildama salas karybai. Net trečdalis pasaulio prekybos praplaukia per šią jūrą. Kartu ir patruliuojantys amerikiečių kariniai laivai.

„Ilgainiui nuosprendis gali įtikinti Kiniją pergalvoti, kiek kainuoja jos ambicijos ir galiausiai suderinti jas su jūrų teise. Tačiau trumpalaikių pokyčių Pietų Kinijos jūroje tikriausiai nebus“, – mano Briuselio tyrimų centro „Crisis Group“ analitikė Yanmei Xie.

Didelis pokytis

Daugybę metų tik kartojusi amerikiečių ir sovietų pasiekimus kosmose, rugpjūtį Kinija pirmoji iškėlė kvantinį palydovą. Jis turėtų užtikrinti esą „neįveikiamą“ šifrą kinų komunikacijai. Amerikiečiai, dėl įtarimų vykdant karinę kosmoso programą, ir toliau draudžia bet kokį NASOS bendradarbiavimą su Kinija. Bet tikriausiai didesniu galvos skausmu šiemet tapo du Šiaurės Korėjos branduoliniai bandymai. Po jų jau niekas neabejoja – šalis pajėgi smogti. Tik nežinia, ar toli.

„Tai labai didelis pokytis. Bandymas rugsėjį – praėjus mažai laiko nuo bandymo sausį. Nors šį kartą, kitaip nei sausį, nekalbėta apie hidrogeninę bombą, bet užsiminta apie standartizaciją. Šiaurės Korėja artėja prie tokios branduolinės bombos, kuri būtų standartizuota ir sumažinta iki tarpžemyninės raketos galvutės, sukūrimo. Siekiama Jungtinių Valstijų atgrasymo priemonės“, – mąsto Londono tyrimų centro IHS analitikė Alison Evans.

Amerikiečiai iš karto susitarė su Pietų Korėja dislokuoti pažangią priešraketinę gynybą THAAD. Tačiau Kinija ją laiko galimu visos regiono oro erdvės kontrolės įrankiu. Kai kurie analitikai net ėmė svarstyti apie karo galimybę, kai gruodį D. Trumpas telefonu pasikalbėjo su Taivano prezidente, išrinkta gegužę. Taivane po pralaimėto pilietinio karo pasitraukė Kinijos nacionalistai ir šiaip jau savarankišką salą tarptautinė bendruomenė laiko vienos komunistinės Kinijos dalimi.

Metų pabaigos poste nesulaukė kitos įtakingos regiono žaidėjos Pietų Korėjos prezidentė Park Geun-hye. Parlamentas jai iškėlė apkaltą dėl piktnaudžiavimo valdžia ir šamanės patarėjos įtakos.

Šiais metais augo krašto apsaugos finansavimas – jis pasiekė 575 mln eurų, arba 1,5 proc. BVP, ir tai užtikrino kariuomenės modernėjimą ir stiprėjimą. Lietuvoje vyko daug tarptautinių pratybų, kuriose dalyvavo NATO sąjungininkai.

Tačiau svarbiausia, kad Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, NATO ir Jungtinių Valstijų vadovai patvirtino, jog ne tik nebus paliktos su grėsmėmis dorotis vienos, bet bus imtasi priemonių ir atgrasyti agresyviąją kaimynę Rusiją.

Lietuvos kariuomenė jau paskelbė apie naujausius planuojamus pirkimus. Tai galėtų būti raketinės salvinės ugnies sistemos „Mars“. Tiesa, oficialios derybos kol kas dar nevyksta, bet Lietuva yra pradėjusi konsultacijas dėl tokios įrangos įsigijimo su Vokietijos, Norvegijos, Jungtinių Valstijų vyriausybėmis.

Kitais metais Lietuvą pasieks ir pirmosios pėstininkų kovos mašinos „Vilkai“. Du batalionai – Algirdo ir Birutės – sudarantys greitojo reagavimo pajėgų pagrindą, bus papildyti 88-iomis kovos mašinomis iki 2021-ųjų.

Didžiulis palaikymas

Jau aišku, kad metais anksčiau mūsų šalis pagaliau apsiginkluos ir vidutinio nuotolio oro gynybos sistemomis „Nasams“. Taip pat perkami ilgojo nuotolio radarai, ši sistema leisis greičiau reaguoti ir perspėti apie oro grėsmes.

„Matome didžiulį palaikymą ir NATO šalių ir norą, norą dalyvauti mūsų regione ginant ir atgrasant potencialius agresorius“, – taip šalies vadovė kalbėjo liepą po NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje, kur Aljansas Baltijos šalis ir Lenkiją dar kartą patikino – jos neliks vienos grėsmės akivaizdoje. Į priešakinį NATO flangą rytuose Aljansas siunčia keturis batalionus. Tai atsakas, o kartu ir atgrasymas Rusijai, kuri prie Baltijos šalių sienų nuolat rengia karines pratybas, Kaliningrado srityje kaupia karių bei ginkluotės atsargas.

Sąjungininkų bataliono kovinė grupė, vadovaujama Vokietijos, Lietuvoje bus dislokuota jau kitų metų pradžioje, ją dar papildys kariai iš Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos. Sąjungininkų karių buvimo Baltijos šalyse ir Lenkijoje siekta jau seniai. Ne kartą kalbėta, kad tokius sprendimus NATO turėjo priimti dar užpernai Velse, tačiau iki šiol Aljansas tokių žingsnių vengė, nes senosios jo narės, tokios kaip Vokietija, baiminosi, kad taip neva Kremlius būtų dar labiau provokuojamas, nors būtent Rusijos veiksmai Rytų Ukrainoje, Krymo aneksija parodė, kad ši šalis nepaiso kitų šalių suvereniteto ir kelia grėsmę.

„Ne NATO plečiasi, o Lenkija, Estija, Latvija, Lietuva ir Vengrija pačios išreiškė norą prisijungti prie Aljanso. Rusijai reikėtų nusiraminti ir susitaikyti su tuo, kad kaimynės pačios gali rinktis savo kelią“, – sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Gresmė saugumui

Rankų sudėjusi nesėdi ir Lietuva. Kasmet nuosekliai didinamos išlaidos gynybai. Lietuva šiuo metu yra patekusi tarp geriausiai gynybą finansuojančių NATO šalių. Jau kitąmet krašto apsaugos finansavimas turėtų pasiekti apie 1,8 proc. BVP, o 2018 m. žadami ir 2 proc. Tačiau dar prieš kurį laiką kariuomenė išgyveno itin sunkius laikus.

Kariuomenės vadas, dėl karių trūkumo, net buvo prabilęs apie grėsmę nacionaliniam saugumui. Papildyti batalionus nuspręsta grąžinant privalomąją karo tarnybą. Tad nuo praėjusių metų kariuomenę papildė 6 tūkstančiai šauktinių, dar pusketvirto tūkstančio, planuojama, bus pašaukta kitąmet.

Nors karinė tarnyba privaloma, kol kas visi jaunuoliai tarnauti pasisiūlė savanoriškai. Lietuvai grąžinus šauktinius, šalies kariuomenės kovinė galia itin išaugo, baigiami pildyti daliniai, o visiškai aprūpinus kariuomenę bus pradėtos kaupti atsargos rezervininkams. Lietuva siekia, kad iki 2021-ųjų rezerve būtų apie 100 tūkstančių karių.

Jau seniai suvokiama, kad NATO Rytų fronte – Baltijos šalys, Lenkija – yra sunkiai apginamos, todėl Aljansui būtina stiprinti partnerių saugumą. Baltijos valstybių geografinė padėtis itin sudėtinga – su Vakarais jas jungia tik siauras, apie 100 kilometrų ilgio ruožas, vadinamasis Suvalkų koridorius. Ne kartą ekspertai yra pabrėžę, kad šis ruožas yra silpnoji vieta, nes jį iš vienos pusės supa Kaliningrado sritis, iš kitos – Baltarusija. Tad jį atkirtus, Baltijos šalių sausuma nebegalėtų pasiekti NATO technika, kariai. Be to, Kremlius deda milžiniškas pastangas militarizuodamas Kaliningrado sritį. Teigiama, kad taip Rusija bando sudaryti uždangą, jog Aljansas, esant grėsmei, negalėtų Baltijos valstybių pasiekti ir oru bei vandeniu.

NATO atidžiai stebės

Kremlius pajėgas Kaliningrade yra reformavęs ir perginklavęs, čia sukaupta nemažai karinės technikos – tankai, šarvuočiai, artilerinė sistema. Prieš mėnesį čia dislokuotos mobiliosios pakrantės gynybos raketinės sistemos „Bastion“, planuose  – laivus naikinančios raketos „Oniks“. O spalį į Kaliningrado sritį atgabentos sistemos „Iskander“. Jos pritaikytos nešti ir branduolines galvutes, o veikimo spindulys siekia nuo 500 iki 700 kilometrų. Maskva daro visus žingsnius, kad įtampa regione didėtų, nors dėl to kaltina NATO.

„NATO tai atidžiai stebės tikrai nelenktyniaus, neeskaluos, ir padarys viską, kad būtų užtikrintas saugumas narių“, – tikina užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Saugumu rūpinasi ir pati Lietuva. Išaugęs krašto apsaugos finansavimas leidžia didinti ne tik karių skaičių, bet ir ugnies galią. Šiais metais iš Vokietijos atkeliavo ir pirmosios savaeigės haubicos, kurios taikinius gali naikinti iki 40 kilometrų atstumu, visos Lietuvą pasieks 2019-aisiais.

Kartu su haubicomis nupirkta šarvuočių ir evakuacijos tankų, žvalgybos padaliniai, planuojama, bus aprūpinti bepiločiais orlaiviais. Naujai įsigytu patruliniu laivu sustiprintos ir karinės jūrų pajėgos.

Be to, plečiami kariuomenės poligonai, atnaujinama jų infrastruktūra, įrengiami nauji mokymo laukai, pritaikomi naujai įsigyjamai ginkluotei. Tai tik keletas didesnių projektų, leisiančių Lietuvos kariuomenei vis efektyviau veikti.

Politikai tikina, kad sieks jau kitąmet skirti gynybai 2 procentus BVP, vietoj žadėtų 1,8 proc., bet ekspertai įsitikinę, kad mūsų šalis visiškai pajėgi krašto apsaugai skirti ir tris procentus. Juk finansavimą didinanti Lietuva siunčią aiškią žinią ir sąjungininkams, kad realiai vertiname galimas grėsmes, ir galimiems agresoriams, jog nebūsime lengvas kąsnis.

Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, vertindamas 2015-uosius, sako, kad Lietuvai jie buvo geresni nei ankstesni. „Nemanau, kad gyventojai galėtų skųstis, jog smukome žemyn. Bent išlaikėme tam tikrą lygį ir kai kur, jaučiu, palypėjome laipteliu kitu aukščiau“, – interviu LRT TELEVIZIJOS laidai „Metų panorama“ sakė V. Adamkus.

Pasak buvusio šalies vadovo, 2015-ieji neblogi buvo ir jam asmeniškai. Labiausiai prezidentą džiugina tai, kad pavyko sustabdyti ligą.

„Metų panorama“ primena, kad V. Adamkui šiais metais buvo suteiktas „Santarvės“ apdovanojimas, baigta ir per LRT TELEVIZIJĄ parodyta antroji filmo apie jį dalis, prezidentas išleido dar vieną savo prisiminimų knygą, visuomenės simpatijos jam nemažėja ir, net neidamas pareigų, jis tebėra apklausų viršūnėse.

– Kokie Jums buvo šie metai? Kaip Jūs pats juos įvertintumėte?

– Didžiausias pasiekimas – ligos sustabdymas. Nors dar nėra galutinai užbaigtas procesas, aš turiu vilties, kad užbaigsim laimingai. Kaip jau sakiau – kovosiu iki paskutinio, nepasiduosiu. Ir man atrodo, kad tikrai puikių mūsų gydytojų dėka man pavyksta ligą nugalėti. Bendrai paėmus, atmetus visus sveikatos negalavimus, turiu pasakyti, kad metai buvo neblogi, nors tam tikrais momentais ir įtempti.

Manau, kad Lietuvai buvo geresni, ir nemanau, kad gyventojai galėtų skųstis, kad smukome žemyn. Bent išlaikėme tam tikrą lygį ir kai kur, jaučiu, palypėjome laipteliu kitu aukščiau.

– Ką Jūs išskirtumėte iš šių metų, jeigu reikėtų apibūdinti tuos 25-tuosius nepriklausomybės metus?

– Na, reiktų vis dėlto grįžti atgal ir pagalvoti, ką per 25 metus nuveikėme, kur atsidūrėme? Norom nenorom mintimis nuklystu į tą laikotarpį, kuriuo augau. Per 22 metus – nuo 1918 metų iki 1940 metų... 1918 metais pradėjome plyname lauke – nei universitetų, nei gimnazijų, nei konservatorijos nebuvo, praktiškai turėjome tai sukurti iš nieko.

Ir pažiūrėjus, kas buvo sukurta, pastatyta, koks buvo gyvenimo lygis, palyginus su dabartiniais 25 metais, tegul neužsigauna visi politikai ir žmonės, kurie kūrė šitą laikotarpį, bet nuo 1918 metų mes buvome truputį daugiau sukūrę. Nes šitas 25 metų laikotarpis turėjo, man atrodo, tam tikrą pagrindą, turėjo žmonių, išauklėtų savo universitetuose, mokyklose, savo specialistų, paruoštų užsienyje, – jiems buvo lengviau.

– Jūs neseniai grįžote iš Varšuvos, kur dalyvavote dideliame renginyje, bet, svarbiausia, Jums pavyko susitikti su dabartiniu Lenkijos prezidentu, o mūsų santykiai su Lenkija vis dar nėra patys geriausi. Kokie Jūsų įspūdžiai apie prezidentą? Gal galite atskleisti, ką jis galvoja apie Lietuvą, jeigu Jums teko apie tai kalbėti?

– Galiu pasakyti tiek, kad jis buvo malonus, gerai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu. Į mano užuominą apie čia vykstančius, Šalčininkuose rodomus nepasitenkinimus jis atsakė maždaug taip: jūs nekreipkite į tai per daug dėmesio, man atrodo, kad tie reikalai savaime išsispręs, jeigu mūsų santykiai jūsų laikotarpiu su Lechu Kaczynskiu buvo pakilę, tai mes tuos keletą pažemėjusių laiptelių pažengsime viršun ir pasieksime lygiai tą patį bendravimo lygį.

– Prezidente, bet Jūs užsiminėte, kad tikrasis Lenkijos vadovas – lyg ir Jaroslawas Kaczynskis. Tai vis dėlto susidaro toks įspūdis, kad viskas yra šito žmogaus rankose, jis yra tikrasis Lenkijos politikos dirigentas?

– Būsiu atviras – man atrodo, kad šiuo metu jo rankose yra visa Lenkijos tiek vidaus, tiek užsienio politika.

– Į kitus metus, matyt, nusikelia nemažai ir pasaulio, ir Lietuvos problemų, bet vis dėlto – ko Jūs palinkėtumėte kitais metais mums visiems?

– Žinoma, visų pirmiausia norėčiau grįžti prie tarptautinių klausimų – kad mums nors ir netiesioginė grėsmė iš Rytų kaimyno atslūgtų. Nes šiuo metu tam tikri provokaciniai ženklai Lietuvai nieko gero nežada, tam tikro nerimo kelia. Aš galvoju, kad Lietuvos užsienio politika yra teisingame kelyje, laikomasi pagrindinių principų.

Mūsų išlaikoma aiški, tvirta pozicija, [nukreipta] prieš Rusijos vykdomą kai kurių teritorijų okupaciją – Krymo, prieš įvykius Ukrainoje, yra pagirtina, pavyzdinga. Nors man kelia rūpestį tai, kad matau tam tikrą ES aižėjimą, jau pradedama kalbėti, kad reikia padaryti lengvatas tiems suvaržymams, kurie priimti. Tai nenuteikia labai optimistiškai.

Bet bendrai paėmus, galvoju, kad nusiminti neverta, viltingai žiūriu į ateitį. O mano linkėjimas visiems Lietuvos žmonėms – būkime solidarūs, žiūrėkime pozityviai ir stenkimės visas jėgas sutelkti visos Lietuvos žmonių gerovei.

Valstybės saugumo departamentas (VSD) paskelbė, kad intensyviausiai ir agresyviausiai prieš Lietuvą veikia Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. VSD nemato prielaidų, kad šių tarnybų veikla bus mažiau aktyvi. Apie Lietuvos santykius su Rusija ir jos užsienio politiką, mūsų šalies sėkmes ir nesėkmes 2014-aisiais – „Metų panoramos“ pokalbis su Prezidentu Valdu Adamkumi.

– Kai mes kalbame apie 2014 m., tai, be abejo, tema Nr. 1 yra Rusija ir jos santykis su visu pasauliu, karas Ukrainoje, jos agresyvūs veiksmai. Kaip jūs vertinate Lietuvos poziciją per visą šitą konfliktą ir abejones tų, kurie galvoja, kad su Rusija reikia draugauti, bet jos neerzinti?

– Aišku, šis konfliktas turbūt išryškino vieną dalyką – parodė pasauliui tikrąjį Rusijos veidą. Rusijos užsienio politika nėra pasikeitusi. Žvelkime į istoriją nuo carų laikų. Imperialistinė Rusija savo plėtote nuo caro pakeitė savo pavadinimą į stalinizmą, Sovietų Sąjungą. Buvo tam tikra pasaulinė viltis, kad atėjo nauja karta. Ir ką mes matome? Vietoje to, kad kas nors keistųsi (galbūt viduje tam tikras nuošimtis žmonių, inteligentijos elitas, siekia demokratizuoti Rusiją), pagrindinė valdžia nieko nepakeitė. Man atrodo, kad pasikeitė tik vardas. Pagrindinis jos tikslas yra sukurti imperiją. Ir pasaulis jau reaguoja – tai džiaugsminga žinia, kad jau galų gale praregėjome.

– Pone Prezidente, būtų labai įdomu išgirsti ir šiandieninių mūsų santykių su Lenkija vertinimą, kuriuos užgožė Rusijos konfliktas, ir mes šiek tiek primiršome, bet tie klausimai, kuriuos kėlė Lenkija, tautinių bendruomenių klausimai, juk jie neišspręsti.

– Dabartiniai santykiai yra apgailėtini. Po to, kas buvo pasiekta, dabar ir viena, ir kita pusė laikosi rezervuotai. Tai labai matosi. Nors visą laiką dar tvirtiname, kad esame strateginiai partneriai, tačiau tos strateginio partnerio ribos įrėmintos į savotišką atsargumą ar net nuoširdumo trūkumą. Man einant pareigas, per 10 metų beveik pasiekėme (aš taip vadinu) savotišką auksinį laikotarpį Lietuvos ir Lenkijos santykiuose. Aš, artimai bendraudamas su buvusiu Prezidentu A. Kwasniewskiu, visą laiką jam žadėdavau, ypač [dėl to] nelaimingo pavardžių rašymo. Tas klausimas neišsisprendė – apgailėtina. Tačiau jis šiek tiek buvo svarstomas, o dabar iš viso užsikirtome, ir nei viena, nei kita pusė nepasiduoda. Na, bet, man atrodo, kad čia trūksta gerų norų.

– Gerų norų ar politinės valios?

– Daugiau politinės valios.

– O ką jūs apskritai manote apie Lietuvos užsienio politikos prioritetus? Jūs juos matote ir kaip juos vertinate?

– Mes, reikia pripažinti, pasiekėme daug. Esame tarptautinių organizacijų pilnateisiai nariai tiek ES, tiek ir NATO valstybėse. Savo sugebėjimus bendrauti ir organizuoti įrodėme Lietuvoje, NATO konferencijų metu ir ES vadovų susitikimuose. Pasirodėme, kad nesame naujokai, atėję iš gatvės ir nesiorientuojame, ką darome. Turime savo principus, savo nusistatymus, keliame juos tarptautinėje erdvėje, ir aš jaučiuosi labai gerai. Galvoju, kad mūsų valstybės užsienio reikalų tvarkymas yra geras. Gal tik kartais politinių partijų ir kai kurių veikėjų dėka bandoma įpilti į ugnį alyvos, tuos santykius įtempti. Kaip ten bebūtų, mūsų sėkmė yra užsienio politikoje.

– Neabejotina sėkmė yra ir jūsų kova su sunkia liga, todėl noriu klausti, kaip jūs jaučiatės dabar ir kokiu žvilgsniu žiūrite į ateitį?

– Esu optimistas – sakiau, nesvarbu kas, kovosiu iki paskutinio. Laimėsiu ar pralaimėsiu, bet nepasiduosiu. Ir girdėjau iš savo gydytojų, kad jie su džiaugsmu žiūri ir sako, kad pats nusiteikimas, nuotaika, tai – pusė laimėtos kovos. Žiūriu su viltimi ir galvoju, kad būsiu laimėtojas.

– Pone Prezidente, smagu girdėti, kad jūs jaučiatės gerai, esate kupinas optimizmo. Linkiu jums pilnų optimizmo metų, kad jus lydėtų sėkmė, ir labai ačiū už šį pokalbį.