Anglijoje gyvenanti Sandra Tamkuvienė sako nepažįstanti nė vieno žmogaus, kuriam emigracija būtų lengva. Ji su šeima nuomojasi gražų namą tarp Liverpulio ir Mančesterio esančiame Boltono mieste. Moteris „Emigrantams“ sako, kad yra laiminga, nes užtenka ir pinigų, ir artimųjų meilės. Tačiau, jeigu viskas, ką turi, būtų ne Anglijoje, o gimtojoje Ariogaloje, šypsotųsi daug dažniau.

„[Ariogaloje] dirbau mokytoja lenkų ir rusų mokykloje, atlyginimas nebuvo didelis. Norėjome įsigyti būstą, imti paskolą, o pajamos buvo per mažos. Vyras irgi dirbo valstybinėje įstaigoje. Todėl nusprendėme, kad jis išvažiuos trumpam padirbėti, bet tas trumpam užtruko iki dabar“, – prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.

Mokytojos darbas Sandrai labai patiko. Ji net neįsivaizdavo, kad galėtų daryti ką nors kita. Galų gale Anglijoje ji taip pat įsidarbino mokykloje. Bet jau ne mokytoja, o tiesiog valytoja.

„Gyvenau viena su sūnumi Lietuvoje, buvo per sunku. Atvažiavau pas vyrą atostogų ir grįžusi nusprendžiau, kad daugiau nenoriu viena su vaiku gyventi, nes jaunai šeimai nėra lengva išlaikyti santykius per atstumą. Tad nusprendžiau vykti pas vyrą“, – pasakoja moteris.

Prieš susikraudama lagaminus į Angliją, Sandra puikiai suprato: tam, kad ten pasiektų tiek, kiek turėjo gimtinėje, dirbti teks labai daug. Tačiau pinigų trūkumas ir vyro ilgesys padarė savo.

Šeima laimės paieškoms pasirinko Boltoną. Gyventojų čia – panašiai kaip Panevėžyje. O atlyginimai didesni kelis kartus. Sandra su vyru manė, kad per metus kitus užsidirbs, o tada grįš į Lietuvą ir laimingai gyvens. Tačiau kaip tik tuo metu driokstelėjo ekonominė krizė ir kelias į tėvynę tapo daug sudėtingesnis.

„Iš pradžių [Anglijoje] sėdėjau namie, prižiūrėjau vaiką ir kažkaip vis tikėjomės, kad dar pusė metų, metai ir grįšim atgal. Net darbe susitariau, kad dar priims atgal, jeigu grįšiu per tokį laikotarpį. Taigi vis tikėjomės, kad grįšim atgal, bet susiklostė taip, kad Lietuvoje situacija pasikeitė ir teko pradėti darbo ieškoti čia, nes pragyventi iš vieno atlyginimo buvo sunku. Gyvenome tarsi bendrabutyje – name dvi šeimos, o norėjosi gyventi atskirai. Taigi reikėjo eiti dirbti“, – prisiminimais su „Emigrantais“ dalijasi Sandra.

Į darbą eidavo verkdama 

Kalbėdama apie tuometines savo anglų kalbos žinias, Sandra juokauja buvusi kaip šuo: suprato, ką jai sako, bet atsakyti nieko negalėjo. Susirasti pirmąjį darbą jai padėjo kepykloje dirbęs vyras Ruslanas. Kadangi angliškai lietuvė kalbėjo sunkiai, pateko į valymo darbų departamentą.

„Buvo labai sunku, ėjau į darbą su ašaromis, tikrąja to žodžio prasme verkiau, kadangi baigus mokslus nėra lengva dirbti tokį darbą, be to, ir pačių lietuvių požiūris buvo atitinkamas – kad valytojas yra žemesnio lygio, nors atlyginimai buvo tie patys, o darbo grafikas lankstesnis, niekas manęs nereguliavo, kiek laiko ką atlieku. Tačiau požiūris į valytoją buvo žeminantis“, – nuoskaudos neslepia Sandra.

Moteris, į kurią dar visai neseniai moksleiviai ir jų tėvai kreipdavosi „jūs“, tapo pastumdėle, su kuria net ne visada pasisveikindavo.

„Netgi tada, kai mane perkėlė prie bandelių kočiojimo ir raitymo, kiti darbuotojai sakydavo: o, tai tu jau su balta uniforma, nes valytojų uniforma buvo raudona, o tų, kurie dirba su maistu, balta“, – sako moteris.

Anot Sandros, jei ne viršininkai, su kuriais puikiai sutarė, turbūt nebūtų ištvėrusi: „Jeigu valai tualetą ir ateina senieji kepyklos darbuotojai, netgi anglai, jie tave tiesiog apšaukia: išeik iš čia greičiau, tu man trukdai ir pan.“

Valydama tualetus ir klausydama užgauliojimų, Sandra net nepastebėjo, kaip pralėkė pusantrų metų. Lietuvė pastojo, o gimus dukrai Laurai, tvirtai nusprendė: daugiau šitaip gyventi ji nebegali. Reikia mokytis ir, kad ir kaip sunku būtų, kovoti dėl mokytojos darbo.

„Taip nubildėjau į mokslus, į koledžą, baigiau mokytojo padėjėjos kursus. Tada nusprendžiau, kad su tuo niekur nepateksi, kad reikia eiti aukščiau ir pradėjau studijuoti“, – prisimena Sandra.

Lietuviški diplomai niekam neįdomūs

Mokslai buvo pirmas žingsnis svajonės link. Antruoju tapo naujas darbas. Pagaliau mokykloje, tačiau vėlgi – valytoja: „Pradėjau nuo valytojos ir susiklostė taip, kad dirbau valytoja dabartinėje mokykloje ir ten pat dirbau savanore mokytojos padėjėja. Paskui, kai koledže reikėjo atlikti praktiką, toliau dirbau kaip mokytojo padėjėja.“

Pasak Sandros, Lietuvoje baigti mokslai ir darbo patirtis Anglijoje niekam nerūpi. Jeigu nori kvalifikuoto darbo, reikia rodyti Anglijoje, o ne Lietuvoje gautus diplomus.

Mokykloje tik valytojos pareigas sugebėjusi iškovoti mokytoja sako puolusi į depresiją. Ji ėmė savęs nebevertinti, nebesuprato, ko nori iš gyvenimo – ar ko nors siekti, ar tiesiog nedaryti nieko.

„Nieko nesinorėjo – nei valgyti daryti, nei kur nors eiti, nieko. Gulėdavau lovoje užsidariusi ir viskas. Na, įsivaizduokite – jūs ateinate į darbą, kur galėtumėte su vaikais bendrauti, dirbti, kas jums patinka, o tereikia stalus šveisti, grindis siurbti, tualetus valyti“, – nuoskaudos neslepia „Emigrantų“ pašnekovė

Ne tik pati Sandra jautėsi nieko verta. Tokia ją laikė ir kai kurie aplinkiniai: „Dar kai kurių mokytojų požiūris – praeidami netgi nepasisveikindavo, nesvarbu, kad tu toks pats darbuotojas, kaip ir jie. Aišku, buvo ir malonių mokytojų, su kuriais galėdavai pašnekėti, apsikeisti idėjomis.“

Kad ir kokius sunkumus teko ištverti, Sandra dėl nieko nesigaili – nei kad atvažiavo į Angliją, nei kad dirbo tai, kas visiškai neatitinka jos išsilavinimo. Juk prieš devynerius metus gimtus kraštus ji paliko tam, kad visa šeima būtų kartu. Ir pačiomis baisiausiomis akimirkomis, kai atrodė, kad daugiau ištverti tiesiog neįmanoma, ji atsiremdavo į vyrą Ruslaną bei vaikus – Laurą ir Paulių.

„Vyras palaikė ir palaiko dabar. Kartais jis stebisi, ką aš ir kaip darau, bet palaiko. Jau priprato, kad, jei kažko noriu, tai gausiu“, – sako Sandra.

Sulaukė laimingos akimirkos

Prieš keliolika metų lietuviai Angliją vadindavo tikra aukso gysla ir važiavo ten dirbti, jei tik galėjo. Anksčiau net pagalbiniam mūrininkui, valytojui ar pievagrybių rinkėjui išeidavo susitaupyti, grįžti į Lietuvą ir bent porą mėnesių nieko neveikti. Gyvenimo lygis ten ir čia labai skyrėsi.

Dabar svajonių gyvenimas baigėsi –  iš valytojo algos Anglijoje nebeišeina Lietuvoje pasistatyti rūmų. Į Lietuvą dėl finansinių priežasčių nebegalintys grįžti tautiečiai įpranta prie svečios šalies, kartais net sako, kad jų namai nebe Kaune ar Šiauliuose, o Londone ar Mančesteryje.

Tačiau Sandra šitaip kalbėti neapsiverstų liežuvis. Devynerius metus Didžiojoje Britanijoje gyvenanti moteris apie grįžimą į Lietuvą susimąsto kas kartą ištikus sunkesnei akimirkai. O tada, kai buvo mokyklos valytoja, minčių apie bilietus namo niekaip neišmesdavo iš galvos.

„Būna tas noras. Kai matai, kad kažkas sėkmingai Lietuvoje įsikuria, sėkmingai gyvena, galvoji – kodėl aš taip negaliu. Buvo, kad su vyru sakėme – viskas, važiuosim į Lietuvą. Bet paskui susėdi, pagalvoji, pašneki – o kur važiuoti, pas ką važiuoti, kur dirbti? Ten tikrai niekas nelaukia, vėl reikėtų viską pradėti nuo nulio.

O čia jau pajudėta į priekį, vaikai eina į mokyklas, laisvai kalba angliškai. Čia vaikams netgi didesnės galimybės – įvairūs būreliai. Lietuvoje būtų sunku vežioti vaikus į kitą miestą, kad mokintųsi papildomai, tobulėtų“, – teigia Sandra.

Tačiau stengtis ir laukti buvo verta. Pagaliau atėjo akimirka, kai Sandra tiesiog pašoko iš laimės.

„Direktorė pasakė, kad vienoje mokykloje reikalinga mokytojo padėjėja ir turėčiau nusiųsti savo CV. Nusiunčiau, nuėjau į pokalbį ir gavau darbą. Iš pradžių dirbau puse etato, buvo 17 valandų per savaitę, po to pridėjo man viršvalandžių, o vėliau davė visą etatą ir pakėlė pareigose. Dabar esu antro lygio mokytojos padėjėja. Iš viso yra keturi lygiai“, – pasakoja Sandra.

Diena, kai sužinojo, kad į mokyklą jau eis ne šveisti tualetų, o mokyti – viena laimingiausių per visą Sandros gyvenimą.

„Kaip aš bijojau kalbėti angliškai, nes akcentas yra ir nuo jo niekur nepabėgsi. Kaip tik reikėjo dirbti su šeštokais, o jie jau beveik paaugliai. Labai baisu buvo. Stovėjau atsistojusi klasės kampe ir žiūrėjau, kaip, kas, kur darosi. Į mokytojų kambarį gal mėnesį laiko nėjau kavos gerti, taip baisu buvo. Niekas iš pradžių net nepajuto, kad dirbu mokykloje. Tikrai reikėjo laiko. Bet važiuodavau į darbą kaip į šventę“, – pasakoja emigrantė.

Pamažu prie naujųjų pareigų Sandra priprato. Be to, ji žino: dar šiek tiek pasimokys, dar truputį pasistengs ir taps nebe mokytojos padėjėja, o tikra pradinukų mokytoja su savo klase.

„Aš darau tai, ką mokytojai liepia, dirbu su grupele. Netgi šiek tiek vertėjavau, kadangi truputį moku lenkų kalbą. Buvo lenkų šeimų, kurios nekalba angliškai, tai padėjau direktorei su jomis bendrauti. Mano paskirtis toje mokykloje padėti kitataučiams, ne tiktai dirbti mokytojos padėjėja. Taip pat įkūriau maisto gaminimo būrelį, dabar jau turiu vieną pamoką, kurioje gaminame maistą su ketvirtokais“, – kalbėdamasi su „Emigrantais“ džiaugsmo neslepia Sandra.

Nori tik šiek tiek pagarbos

„Čia mūsų niekada nelaikys savais“ – tokius žodžius jau girdėjome iš keliolikos, gal net keliasdešimties užsienyje gyvenančių lietuvių. Kad ir kiek daug pasiekę būtų, kad ir kokias aukštas pareigas eitų, ne vienas jų sako, kad vis tiek nesijaučia visaverčiais visuomenės nariais.

„Yra tas požiūris, kad esi užsienietis. Netgi darbe kartais būna tokių juokelių, kad tu – užsienietė. Kai vieną kartą būna toks juokelis, tai priimi kaip juoką, bet kai dažnai kartojasi, tai erzina. [...] Kažkada mane direktorė pagyrė visiems girdint, tai viena bendradarbė pasakė: na, jūs, užsieniečiai, mūsų vietas užimate. Pasakė juoko forma. Kadangi mes su ja gerai sutariame, tai aš taip ir nuleidau. Arba, jeigu bendradarbiai savo draugams pristato, tai sako: čia mano draugė užsienietė“, – pasakoja lietuvė.

Diskriminacija darbe – tik dalis to, ką jai teko patirti. Vien dėl to, kad nėra anglai, kentėjo ir jos vyras, ir netgi vaikai. Namą, kuriame gyvena, šeima nuomojasi iš miesto savivaldybės. Pagal sutartį po penkerių metų būstą jie galėtų išsipirkti su didele nuolaida. Tačiau Sandra ir Ruslanas taupo kito namo pradiniam paskolos įnašui, nes nei šiame name, nei rajone gyventi jie nenori.

„Labai daug asocialių šeimų. Na, sakykime, eina pasiimti vaiką iš mokyklos su alaus skardine rankoje. Netgi mano vaikai neina į šalia esančias mokyklas, jie eina į trupučiuką geresnio rajono mokyklą būtent dėl šitų priežasčių. Kelis kartus teko kęsti rasistinius išpuolius, langą daužė, duris stukseno“, – prisimena Sandra.

Ji teigia neprašanti, kad ją laikytų angle, nes tokia ir nėra, tik norinti, kad ją bent šiek tiek gerbtų: „Šaukia, kad dingtume iš šitos šalies, išdaužia langą. Pavogė vaiko dviratį iš galinio kiemo. Kartą apšaukė sūnų gatvėje, išvadino visaip su keiksmažodžiais.“

Įsivaizduokite: jūs ramiai gyvenate, niekam nieko nedarote blogo, tačiau nuolatos kenčiate patyčias. Sunkiai dirbate, bet naktimis negalite užmigti, o vos kas nors sukrebžda – krūptelėjate, nes jus apvogė jau du kartus. Sandra sako nebegalinti daugiau tverti.

„Pirmą kartą mus apvogė, kai buvome išvykę į Lietuvą. Palikome draugams daiktus – draugus apvogė ir pavogė mūsų daiktus. Antrą kartą apvogė prieš trejus metus, prieš Kalėdas. Išdaužė virtuvės langą, įėjo į namus ir viską išnešė. Mes nieko kaip ir neslėpėme – kompiuteris padėtas, televizorius. Visus papuošalus susivertė nuvilkę pagalvės užvalkalą“, – sunkiomis gyvenimo akimirkomis dalijasi Sandra.

Atvykę policininkai nerado jokių pirštų atspaudų. Tačiau Sandrą labiau už prarastus daiktus nuliūdino pareigūnų požiūris.

„Jie kažkaip net nesusirūpino, sako: ai, čia tikriausiai jūsų lietuviai apvogė. Jiems galvos neskaudėjo, kai vyras ėjo apžiūrėti teritorijos ir miškelyje šalia namų rado televizorių bei pasakė, kad [...] mašina sustojusi įtartinoje vietoje. Kaip tik kriminalistas nuiminėjo pirštų atspaudus, tai jis nekreipė dėmesio, sako – tai atneškit čia televizorių. Ir viskas. Kitą dieną atvažiavo kiti du tyrėjai – jie rado mūsų dokumentus, numestus miškelyje, tai atnešė“, – pasakoja Sandra. 

Lietuvių namuose vagys prasisuko greitai. Jie išsinešė ne tik materialiai, bet ir morališkai brangius daiktus: „Pavogė kameras su visais įrašais, ten buvo ir visi dukros gimimo įrašai, [...] taip pat pavogė visus papuošalus. Gerai, kad vestuviniai žiedai buvo kitoje vietoje paslėpti, tai šitų neišnešė.“

Pradėti iš naujo neturėtų jėgų

Nors šiame name praėjo nemažai metų, Sandra su Ruslanu tik ir laukia, kada pagaliau sąskaitoje turės pakankamai pinigų, kad galėtų iš čia išsikraustyti.

Jau turbūt supratote – kad ir kaip dažnai galvotų apie Lietuvą, Sandra ten grįžti nebeplanuoja. Ji – realistė: vaikai jau pripratę prie angliškos mokymo sistemos, jiedu su vyru gauna stabilias algas, o grįžus vėl viską reikėtų pradėti iš naujo. Ir tam nebeužtektų jėgų, jau per toli nueita. Be to, ir grįžus į gimtąją Ariogalą, ne viskas džiugina.

„Žinote, kas labai skaudina, kai grįžti į Lietuvą aplankyti saviškių? Kai pradedi šnekėtis, visi viską matuoja pinigais. Taip, čia užtenka pinigų, čia pragyveni, gali sau kažką leisti, bet niekas nemato tos pusės, kad neturi artimųjų, kad neturi tiek patikimų draugų, kad sutinki šventes vienas. Tai yra pats skaudžiausias dalykas“, – neslepia Sandra.

Taigi taip Sandra ir gyvena – su tėvynės ilgesiu širdyje. Liūdnai juokauja, kad gal pavyks grįžti, kai bus pensininkai.

„Sakyčiau, kad aš esu labai laimingas žmogus, kadangi turiu mylimą hobį (kepu tortus ir iš to truputį užsidirbu), dirbu mokykloje, kas yra mano gyvenimo tikslas, ir turiu laimingą šeimą. Taigi, manau, kad aš turiu viską, tik gaila, kad tai ne Lietuvoje“, – pokalbį su „Emigrantais“ baigia Sandra.