Per iškilmingą „Kino pavasario“ uždarymą tradiciškai išdalyti apdovanojimai, iš viso įteiktos 8 „Kino pavasario“ statulėlės bei 16 diplomų.

Geriausiais metų Lietuvos kino aktoriais paskelbti  Eglė Mikulionytė už vaidmenį Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“ ir Valentinas Novopolskis už vaidmenį Tito Lauciaus filme „Gyvatė“.

„Pirmas mano apdovanojimas už kiną“, – sakė aktorė E. Mikulionytė.

Žiūroviškiausiu festivalio filmu „Kino pavasario“ žiūrovai išrinko režisierių Dorotos Kobielos, Hugh Welchmano filmą „Jūsų Vincentas“. Žiūroviškiausiu lietuvišku filmu – režisierės Editos Kabaraitės dokumentinį filmą „100 metų kartu“, žiūroviškiausias trumpametražis filmas – ispanų režisieriaus Rodrigo Sorogoyeno „Mama“.

Festivalyje vyko trys konkursinės programos: Europos debiutų konkursas, trumpametražių filmų bei studentų filmų. Kiekvienoje jų įteikta po kelis apdovanojimus.

Perspektyviausiu studentų filmų konkurso režisieriumi paskelbtas Titas Laucius už filmą „Gyvatė“

Geriausiu studentišku filmu išrinktas režisierės Emilijos Juzeliūnaitės „Mono No Aware“.

Specialus Studentų filmų konkurso paminėjimas atiteko  režisieriui  Jevgenijui Tichonovui už filmą „Vytis“.

„Trumpo konkurse“ dalyvavo 27 filmai, geriausiu išrinktas lietuvių režisieriaus  Laurynos Bareišos trumpametražis filmas „Pirtis“. Specialusis „Trumpo konkurso“ paminėjimas atiteko prancūzų režisieriaus Remi Allier filmui „Mažos rankos“.

FIPRESCI apdovanojimas atiteko vokiečių režisieriaus Roberto Schwentkes filmui „Kapitonas“

Specialus kino industrijos naujienų portalų „Cineuropa“ prizas atiteko  švedų režisieriui Jensui Assurui už filmą „Krankliai“.

Europos debiutų konkurse dalyvavo 13 filmų. Geriausiu šios programos filmu išrinktas islandų režisieriaus Hlynuro Palmasono filmas „Žiemos broliai“.  Jis apdovanotas  Kino pavasario statulėle, diplomu bei Vilniaus savivaldybės piniginiu 5 tūkst. eurų prizu.

Šiame filme vaidinusiam aktoriui Crossetui Hove atiteko Geriausio Europos debiutų konkurso aktoriaus statulėlė.

O geriausia Europos debiutų konkurso aktore paskelbta rusų aktorė  Darja Žovner už vaidmenį Kantemiro Balagovo filmo „Ankštumas“ aktorė Darja Žovner.

Geriausiu Europos debiutų konkurso režisieriumi tapo prancūzų režisierius Bertrandas Mandico už filmą „Laukiniai berniukai“.

Spektaklyje du aktoriai tyrinėja evoliucijos istoriją, keldami klausimus ar esame sąmoningi aplinkosaugos srityje. Vartojame vis daugiau ir daugiau, tačiau kuo daugiau vartojame, tuo didesnę taršą sukuriame. O ar žinome, kaip atsiranda mūsų vartojami daiktai, klausia spektaklio kūrėjai.  „Trashedy“ – toks originalus spektaklio pavadinimas, Lietuvoje jis išverstas „Šlamštastika“.

„Prie žodžio „šiukšlės“ pridedame truputį tragedijos arba komedijos, kurių galūnės tos pačios, taip gauname dvigubą prasmę, ir jau pats pavadinimas nurodo, apie ką bus spektaklis“, – sakė aktorius Constantinas Hochkeppelis.

Su žiūrovais kalbėdami apie pasirinkimo laisves ir vartotojiškumą, aktoriai pabrėžia, nesame mokslininkai ar politikai, nesakome kaip elgtis yra teisinga, tiesiog nuo scenos kalbame mus dominančiomis temomis, į kurias nėra vieno atsakymo.

„Nenorime būti tais žmonėmis scenoje, kurie žino, kas yra gerai, kas blogai. Žinoma, aš kuriu vaidmenį, bet taip pat būdama čia viskuo abejoju, ir auditorijai svarbu parodyti, kad mes visi abejojame ir visi nežinome“, – pasakojo aktorė Marie-Lena Kaiser.

„Mes nesakom: tai blogai ar daryk taip, kaip sakau. Mes daugiau rodome savo pastangas, kaip padaryti pasaulį geresnį, ir ką pats galiu padaryti, kad būčiau laimingesnis, ir kad galiu prisiimti atsakomybę už savo vartojimo įpročius“, – kalbėjo C. Hochkeppelis.

Šis spektaklis jau rodytas daugiau nei 130 kartų Šveicarijoje, Vengrijoje, Nyderlanduose, Indijoje, Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje. Vilniuje jis rodytas pirmadienio vakarą Menų spaustuvėje vykstančiame festivalyje „Kitoks“, kuris truks iki trečiadienio.

Už reikšmingiausią kinematografininkų sąjungos nario sukurtą kūrinį pagrindinis sąjungos apdovanojimas įteiktas režisieriui Arūnui Mateliui – už meistriškai realizuotą originalią idėją filme „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“,

Taip pat įteikti specialieji diplomai, jie atiteko  režisieriui Ilja Bereznickui už seną išmintį, nuskambėjusią naujai animaciniame filme „Ne ožkoje laimė“ ir kino kritikei Rasai Paukštytei – už Lietuvos kino kūrėjų įamžinimą leidinyje „Lietuvos kinematografininkai“.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus apdovanojimu „Pėda, palikta Lietuvos kino istorijoje“ apdovanotas režisierius Gytis Lukšas.

20 kartų per dieną žmonės kviečiami pasiklausyti knygų vaikams ištraukų, kurias skaito savanoriai bei žinomi žmonės. Vertingiausių knygų sąrašą pasiūlė Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Katedros aikštėje įrengtoje skaitymo erdvėje – geokupole – nuo 10:30 iki 20:30 val. kas pusvalandį 20 kartų per dieną vyksta skaitymai. Tai – projekto „Kalėdos sostinėje“ dalis „Šeimos pasaka“.  Paskutinius 3 vakaro skaitymus – žinomi žmonės, aktoriai, dainininkai, sportininkai. Pasakas vaikams jau skaitė kunigas Ričardas Doveika, aktorius Gedminas Storpirštis, rašytoja Kristina Gudonytė, LRT laidų vedėjai Loreta Sungailienė, Zita Kelmickaitė, Bernadeta Lukošiūtė.

LRT laidų vedėjas Marijus Žiedas pasirinko skaityti mėgstamą savo vaikystės knygą.

„Pasirinkau Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Man ta knyga asocijuojasi su vaikyste. Tiesą sakant, ji nėra tiek žinoma ir populiari, yra filmukų, bet šita karta nelabai žino, norėjosi įnešti, tarsi misiją atlikti“, – sakė M. Žiedas.

LRT laidų vedėja Bernadeta Lukošiūtė sako, kad buvo pasirengusi skaityti kelias knygas, tačiau pamačiusi, kokio amžiaus vaikai atėjo į jos skaitymą, pasirinko Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Kaimynė už kampo“. B. Lukošiūtė sako žinanti visokių gudrybių, kaip vaikus sudominti tekstu ir kaip sukaupti jų dėmesį.

„Yra visokių gudrybių, tada reikia įsiterpti, stengtis kuo mažiau skaityti, kalbėtis su jais. Jei skaitai Kasparavičiaus „Kaimynė už kampo“, gali imti ir papasakoti, tada susidomi, tada gali skaityt toliau“, – kalbėjo B. Lukošiūtė.

Šis skaitymo projektas pirmą kartą surengtas 2015 m., pernai jis nebuvo rengiamas, šiemet jis vyksta antrą kartą. Pasak projekto „Kalėdos sostinėje“ vadovo, nuo gruodžio 5-osios, pirmosios skaitymo dienos, iki šiandien skaitymuose jau apsilankė 3 tūkst. vaikų. 

„Prasidėjo 2015 m., kai Katedros aikštėje kalėdinė eglė buvo tarsi namelis, kiuris kvietė užeiti ir pasiklausyti pasakų, buvo pasisekimas, sulaukėme daugiau nei 12 tūkst. vaikų ir tėvelių. Koncepcija buvo tokia, kad eglutė kvietė užeiti į vidų, netalpino visų norinčių, tai šiemet dėl Kultūros tarybos ir ministerijos pavyko šį projektą atnaujinti ir pratęsti. Šioje unikalioje erdvėje kviečiame visus vilniečius ateiti ir klausytis pasakų. Nuo gruodžio 5 d. jau apsilankė daugiau nei 3 tūkst. vaikų, projektas, laikom, yra pasisekęs, žadame tęsti. Padidėja skaitymas ir jo skatinimas. Matome, kad trūksta to laiko, kai vaikai prisėda prie knygų, tą santykį su tėvais turi. Kreipėmės į M. Mažvydo biblioteką, atrinko vertingo turinio knygas ir jų ištraukas“, – pasakojo projekto „Kalėdos sostinėje“ vadovas Paulius Jurgutis.

Skaitymai „Šeimos pasaka“ truks iki gruodžio 28 d., o nuo pirmosios Kalėdų dienos Katedros aikštėje bus pradėta rodyti trimatė kalėdinė pasaka „Spragtukas“. Jji bus rodoma nuo 17 val. triskart per dieną iki gruodžio 29 d.

Kaip įprasta šio teatro kūrėjams, tai bus muzikinis objektų spektaklis visai šeimai.  Pasak režisierės Saulės Degutytės, spektaklyje jie kvies pamąstyti turto ir teisybės temomis – kaip elgtis su turtu ir kaip išmatuoti teisybę?

„Stalo teatro“ režisierė Saulė Degutytė, aktoriai Kristina Mauruševičiūtė, Artūras Varnas, Saulius Čėpla, Edita Zizaitė repetuoja naująjį teatro spektaklį „Saliamono turtai“. Jį teatro kolektyvas kuria pagal žydų pasakų ir legendų knygą „Saliamono žiedas“.

Spektaklyje, pasak režisierės, jie naudoja tris pasakas: „Kiaušinis ir pupa“, „Medaus ąsotis“ ir „Trys paplotėliai“. Kiekvienoje šių istorijų veikia išmintingasis karalius Saliamonas, pas kurį veikėjai keliauja tuomet, kai patys nesuranda sprendimo.

„Taip susidėliojo, kad tie pasakotojai – vyras ir moteris. Kita pora – Edita ir Saulius, muziką atliks Snieguolė Dikčiūtė, tarpusavio jų santykiai, kaip per koštuvą per tas pasakas košiasi iki paskutinės pasakos, kurioje jau įgauna saliamoniškos išminties, kad reikia pasidalint, atiduot viską, ką turi, tada jau gyvenimas, dievas, vėjas sumokės su kaupu, bet jei galvosi apie naudą, tai kažin kaip bus, bet jei iš širdies – sumokės su kaupu“, – sakė režisierė Saulė Degutytė.

Kaip ir ankstesniuose spektakliuose, taip ir šį kartą, pagrindinės „Stalo teatro“ priemonės – įvairiausi objektai, ąsočiai, svarstyklės, tačiau pirmą kartą spektaklyje aktoriai kuria su kinetiniu smėliu, kuris taps ir jūra, ir medumi, ir miltais, pyragu ar dykuma.

Šalia objektų ir aktorių itin svarbią vietą užims ir muzikinė spektaklio dalis, diktuosianti veiksmo ritmą. Be klasikinio smuiko, muzikantė ir kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė gros originaliu instrumentu, sukurtu dailininko Pauliaus Juodišiaus.

Spektaklio „Saliamono turtai“ premjera Menų spaustuvės Kišeninėje salėje – šį šeštadienį ir sekmadienį.

Toje pačioje Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytas tapytojo kūrybos albumas, kuriame sudėta visa jo kūrybinė biografija, darbai, sukurti iki šios dienos.

Gigantišką Š. Saukos kūrybos albumą pradeda jo dukros Monikos Saukaitės tekstas apie tėvą. Ji tarsi įveda skaitytoją – kaip žiūrėti Š. Saukos darbus.

„Reprodukcijas gali žiūrėti kada nori ir kiek nori, nekankindamas autoriaus ir nedirsčiodamas į laikrodį, ar dar nesibaigė galerijos darbo valandos. Kol pats nuspręsi – na, šį kartą gana“, – rašo M. Saukaitė.

Albume taip pat publikuojami ir Jūratės Baranovos, Agnės Narušytės, Sigito Parulskio tekstai.

Pasak albumo sudarytojos, menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, ankstesniame Š. Saukos kūrybos albume buvo galima išvysti jo darbus, sukurtus iki 2001-ųjų.  Albumą R. Rachlevičiūtė rengė trejus metus, per tą laiką, sako, teko ne tik ieškoti jo darbų esančių privačiose kolekcijose, bet susidūrė ir su autorystės problemomis.

„Iškilo įdomios problemos – kai kurių kūrinių, kurie saugomi VDA muziejuje, o jų yra 22 – kai kurių autorystės Š. Sauka nepripažino. Nepasakyčiau, kad idealiai pavyko iš privačių kolekcijų iškrapštyt, bet kiek įmanoma visą Š. Sauką parodyti. Yra kūrinių, kurių niekas nematė, be to jis yra kuriantis menininkas, jis čia pat sudarydavo problemų, nes po pusmečio atsirasdavo naujų darbų, kuriuos norisi įtraukti į albumą“, – pasakojo albumo sudarytoja.

Š. Sauka, atvykęs į albumo pristatymą teigė dar jo nematęs, tik žino, kad jo kūryba daug sveria.

Dailininkas sakė, svarbiausia, kad albumo spauda būtų gera, o paklaustas ar svarbu, kad atitiktų tikrąsias jo darbų spalvas, kalbėjo: „Kad būtų gražesnės. Man neįdomu, tas aš pats mačiau“.

Albumo sudarytoja R. Rachlevičiūtė albumą rengė trejus metus. Jos teigimu leidinio tikslas – sudaryti, tikslų jo kūrybos katalogą ir sukurti vizualų pasakojimą.