– Kam apskritai žmonijai prisireikė tokių statinių, kaip fontanai?

– Nuo seniausių laikų fontanai daugiausia susiję su praktine paskirtimi – tai vandens atvedimas į tą vietą, kur gyvena žmonės, bet mes fontaną suprantame truputį kitaip – kaip kažką, kas atspindi gyvenimo džiaugsmą, prabangą, kartais netgi pažymi statusą.

Tikriausiai šiuolaikinis žmogus fontaną ir asocijuoja su ta pramogine ir reprezentacine funkcija. Klausti, kam reikalingi fontanai, praktiškai tas pats, kaip klausti, kam žmonijai reikalinga muzika, džiaugsmas, pramogos ir apskritai grožis gyvenamojoje aplinkoje.

– Tai iš pradžių fontanai turėjo praktinę paskirtį, bet ji ir šiandien kartais pritaikoma – fontanai tiesiog naudojami nusiprausti. Iš esmės funkcija pasikeitė – tapo dekoratyviu statiniu?

– Praktinę funkciją atliekančių fontanų ypač daug buvo anksčiau. Fontanas skirtas vėsinti ne tik miesto atmosferą, sukurti mikroklimatą viešojoje erdvėje. Sovietmečiu fontanai buvo naudojami kaip aušintuvai. Jie tikrai neturėjo nei kažkokių estetinių, nei meninių požymių. Jie tiesiog buvo kaip vandens rezervuarai, skirti vėsinti parduotuvių šaldytuvams ir pan. Šiandien fontanai, be abejo, daugiausia puošia mūsų viešas erdves. Ne tik viešas, bet ir privačias.

– Tik puošia ar gali ir darkyti?

– Visaip būna. Kaip sako, dėl skonio nepasiginčysi. Gal kai kam negražu, kai kam gražu. Kalbant apie viešąsias erdves, fontanas mūsų visuomenės, apskritai pasaulio visuomenės suprantamas kaip kažkas labai pozityvaus. Greičiausiai vargiai rasite žmogų, kuris pasakytų – man nepatinka fontanai, geriau išasfaltuokite ar išgrįskime trinkelėmis šią aikštę.

Kiek teko bendrauti su įvairių miestų savivaldybėmis, bendruomenėmis, tai, jeigu tik pradedame kalbą apie tai, kad reikia atnaujinti kažkokią viešąją miesto erdvę ar sutvarkyti pakrantę, ir klausiame, ko jūsų žmonės norėtų, vienas iš pirmų dalykų, kas pasakoma, – norėtume fontano.

– LRT RADIJO klausytojo nuomone, septintajame dešimtmetyje jaunimo sode buvo puikus fontanas – drambliai, purškiantys vandenį. Kaip manote, gal reikėtų fontanus iš tų laikų atgaivinti?

– Klausytojas užsiminė apie žymųjį fontaną su drambliukais. Pati jo nebeatsimenu, bet mano mama yra vilnietė. Jai tas fontanas su drambliukais, iš kurių straublių tryško vanduo, yra kažkas, kas reprezentuoja jos vaikystę. Šiandien mes vaikštome po Bernardinų sodą ir ji sako – va, prisimenu, buvo tie drambliukai.

Taip, tie drambliukai, kaip suprantu, vidutinio ir vyresnio amžiaus vilniečių kartai yra kažkas, kas simbolizavo jų vaikystę, jaunystę. Labai gražu tai prisiminti. Labai džiaugiuosi, kad Bernardinų sode yra tie fontanai. Drambliukų nėra, bet yra kiti fontanai, kurie galbūt šiandienos jaunimui ir vaikams, kai jie užaugs, po 20 metų prisimins vaikystę ar jaunystę.

– Pratęskime kalbą apie pradingusius fontanus. Kai kurie pasigenda egzistuojančių, bet nebeveikiančių fontanų, pavyzdžiui, fontano prie Operos ir baleto teatro, prie Seimo rūmų. Kas atsitiko, kad tų fontanų neišlaikėme?

– Apskritai Vilniuje nuo sovietmečio fontanų sumažėjo beveik perpus. Kas atsitiko? Kaip minėjau pokalbio pradžioje, fontanas yra prabangos dalykas. Jis kainuoja labai daug.

– Bet juk mes dabar gyvename geriau.

– Gyvename geriau, bet tada, kai gyvenome blogiau, toks visuomeninis turtas, kaip fontanai, priklausė valstybei ir jais buvo rūpinamasi, naudojant valstybės pinigus. Šiandien, kai gyvename geriau, fontanai yra kaip ir vieni iš mūsų viešosios infrastruktūros našlaičių. Kaip ir turime viešųjų erdvių, kurioms trūksta pinigų, kad jos būtų sutvarkytos, taip ir fontanams trūksta šeimininko rankos.

Miestai, savivaldybės dažniausiai ieško verslininkų, kurie norėtų investuoti į fontanus, atnaujinti viešąją erdvę. Deja, sunku rasti tų mecenatų, nes čia tikriausiai turime kalbėti apie mecenatystę. Pats fontanas pinigų verslui neatneš.

– Kokių nebeveikiančių fontanų jums, kaip architektei, gaila labiausiai?

– Pirmiausia turbūt jau minėto fontano prie Seimo rūmų. Jis buvo pagrindiniu akcentu toje viešojoje erdvėje. Tai buvo tas dalykas, dėl kurio ta vieša erdvė buvo gyva. Šiandien ten auga gražios gėlės, padaryta meninė instaliacija, tačiau nėra tiek žmonių, kiek galėtų būti. Šio fontano gaila bene labiausiai.

Buvo paminėtas fontanas prie Operos ir baleto teatro. Ten labai trūksta šeimininko rankos. Tas fontanas taip pat yra brangus. Ten reikėtų tvarkyti ne tik fontaną, bet apskritai visą viešąją erdvę aplink Operos ir baleto teatrą.

Galima paminėti ne tiek prarastus, kiek geresnių laikų laukiančius fontanus. Tai populiarusis fontanas Kauno Laisvės alėjoje. Jis yra pagrindinis susitikimo taškas. Kai kauniečiai klausia vienas kito „kur susitiksime“, tai dažniausiai atsakoma „prie fontano“. Visi žino, prie kurio fontano.

Be abejo, ta vieša erdvė laukia šiek tiek jaukesnių laikų. Tikiu, kad tas fontanas taip pat sužydės savo viešąja funkcija ateinančiais metais.

Žinoma, yra daug prarastų fontanų gyvenamuosiuose rajonuose, ne tik miestų centruose, ypač kalbant apie sovietmečiu pastatytus daugiabučių rajonus. Tada teritorijos buvo planuojamos kompleksiškai, ne po vieną namą, o po keliolika. Tose zonose buvo projektuojami ir vaikų darželiai, ir prekybos centrai, ir viešosios erdvės. Dažniausiai jose, kaip gerovės simbolis, buvo įrengiamas fontanas, nes tada vanduo tikrai nebuvo tai, ką reikėjo taupyti. Kaip amerikiečiai netaupo naftos, taip sovietmečiu nebuvo taupomas vanduo, jo buvo daug. Fontanai tikrai buvo įrengiami daugumoje didesniųjų gyvenamųjų rajonų.

Jeigu pasivaikščiotume, daug kur stovi tiesiog tuščios duobės, prižėlusios žolės su kažkokiu skulptūriniu akcentu, kuris rodo, kad ten akivaizdžiai buvo fontanas. Kas su jais įvyks ateityje, kelia daugiausia abejonių, nes tie fontanai, kurie įrengti miestų centrinėse dalyse, greičiausiai turi vilties būti atnaujinti. Tie, kurie stovi gyvenamuosiuose rajonuose, kur dauguma namų priklauso jau žmonėms, likę be šeimininko.

– Šiais laikais fontanai kartais įrengiami tiesiog ežeruose, kur ežero pakraščiu tiesiog trykšta vandens srovė. Ar tai taip pat yra architektūrinis sprendimas?

– Be abejo. Architektūra yra menas, kuriantis erdves, ne vien tik pastatus. Sakyčiau, kad daugiau nei erdves, nes architektūra ne tik fiziškai kuria tą erdvę, bet programuoja scenarijų, kuris vyksta toje erdvėje.

Jeigu mieste yra ežeras ar upė, bet aplink jį prižėlę meldų, negali vaikščioti žmonės, nėra, kur atsisėsti ir nėra nieko, kas atkreiptų dėmesį į tą vandens telkinį, turėsime vandens telkinį, kuriame galbūt labai smagu pažvejoti, nes ten nieko nevyksta, yra tylu ir ramu.

Jeigu kalbėsime apie vandenį, kaip apie vieną iš išteklių, kuriuos būtų galima naudoti kasdien, būtų galima eiti pramogauti ar praleisti savo laisvą valandėlę tarp darbo valandų, be abejo, ten turėtų atsirasti ir, kaip paminėjote, tie fontanai, kurie įrengiami upės ar ežero viduryje. Vandens srovės ir yra erdvinės kompozicijos, kurios padaro tą ežerą ar upę ne vien tik kažkokia plokštume su vandeniu, bet kažkuo daugiau.

– Fontanai gali tapti ir istorinės atminties įamžinimo simboliais, tačiau kažkodėl labiau esame linkę statyti kokius nors paminklus, monumentus, realistinius ar nuobodžius. Matome įvairiausių iniciatyvų, kaip įprasminti mūsų istorinę atmintį, ypač artėjant valstybės šimtmečiui. Kodėl nekyla minčių įprasminti tą atmintį ar kokius nors istorinius įvykius fontanu?

– Tai jau visai kita tema, bet iš tiesų gerai pastebėjote – mes, tikiu, einame į tą pusę, kad perlaušime savo požiūrį į atminimo ženklus. Pasaulyje apskritai įsivyrauja tendencija, kad nuo pompastiškumo, nuo kažkokių miesto vaizdą užgožiančių ženklų pereinama prie demokratiškesnių formų.

Toks įmažinimas tampa miesto kasdienio gyvenimo dalimi. Tai gali būti ne tik fontanas, gali būti ir viešoji erdvė, kažkoks kraštovaizdžio, žemės, augmenijos suformuotas objektas, kuriame žmonės galėtų leisti laisvalaikį ar ateiti prisiminti tuos įvykius ar asmenybes, kurios įamžintos.

Fontanas ar vanduo apskritai yra pasaulyje mėgstama įamžinimo forma, nes ji labai traukia dėmesį, yra poetiška, romantiška. Galima sukurti dramą. Vanduo, fontanas turi tam tikro emocinio krūvio. Vienas iš žymiausių šiuolaikinių pavyzdžių, kuriuos galima paminėti, yra „Ground zero“ paminklas Niujorke. Tai memorialas rugsėjo 11-osios teroro atakos aukoms atminti.

Vietoje tų dviejų dangoraižių menininkai ir architektai sukūrė memorialą, kuris ir yra buvusių dangoraižių vietoje. Ten padarytos tos pačios formos skylės, į kurias tarsi Niagaros krioklys krenta vanduo, paminėtos žuvusios aukos. Tas krentantis vanduo turbūt turi tą stiprų emocinį krūvį, kad buvo išrinktas šis projektas kaip pats geriausias.

Kitas paminklas padeda labai gražiai prisiminti žinomą žmogų – princesę Dianą. Jai Londone taip pat sukurtas memorialas Haid Parke. Buvo pasirinktas fontanas. Princesė Diana – graži moteris, buvo galima sukurti gražią skulptūrą, tačiau buvo pasirinktas labai kuklus memorialas.

Tai žiedo formos fontanas, kuris neturi jokių čiurkšlių, iškylančių dešimt metrų. Tai tiesiog tekantis vanduo, į kurį kojas gali įmerkti bet kuris parko lankytojas. Vanduo čiurlena skirtingai, nes padarytas tam tikras pagrindas tam vandeniui bėgti. Jis bėga tai laipteliais, tai kažkokiais smulkiais akmenukais, tai lygiu paviršiumi, todėl srovės greitis ir kylantys purslai yra skirtingi.

Taip LRT RADIJUI sako bitininkas Algis Svirnelis. Anot jo, medaus kokybė priklauso nuo pievose žydinčių gėlių, iš kurių renkamas nektaras – kokios ganyklos, toks ir medus.

– Esate drevinės bitininkystės atstovas. Kas tai yra?

– Iš pavadinimo galima daryti prielaidą, kad tai susiję su bitėmis, kurios gyvena drevėse. Visa bitininkystės istorija prasideda nuo medžioklinės bitininkystės. Žmonės ne augino ir ne prižiūrėjo bites, o naudojosi produktu.

– Kaip atsiranda drevės?

– Gamtoje. Bitės randa seną, supuvusį medį ir apsigyvena toje tuštumoje. Tai, kas supuvę, bitės išvalo, padaro sau vietos. Bitės turi savo žvalgus, architektus, ten yra visa sistema, jos dirba labai sklandžiai. Taigi seniau žmonės, norėdami kažko saldaus, tą medį iškapodavo ir medų pasiimdavo. Žinoma, bitės tokiu atveju žūdavo.

– Bitės drevėse gyvena ir žiemą?

– Taip, gyvena ir nemiega. Kitaip nei musės, kurios sustingsta orams atšalus. Bitės dirba, maitinasi, koriai būna pilni medaus, jos jį valgo ir dūzgia. Žmonės bites, gyvenančias drevėse, vadina laukinėmis. Tų laukinių bičių yra įvairių rūšių, jos gyvena urvuose, kitos namus lipdosi iš molio, gyvena mažomis šeimomis ir pan.

– Kokių rūšių medaus bitės prineša?

– Medaus kokybė priklauso nuo ganyklų. Bitės neša medų iš įvairių žiedų, pievų, kur žydi įvairios gėlės. Medus nešamas iš visų žiedų, kurie turi nektaro. Jis renkamas, perdirbamas ir taip gaunasi medus. Kai iš nektaro pašalinamas vanduo, jis tampa tirštas.

Jei ūkininkas būna pasėjęs daug grikių, visos bitės lekia į jų pusę. Jos nebeskrenda prie pavienių žiedų. Pavasarį žydi avietės, obelys, krūmeliai, iš jų taip pat neša nektarą, Taigi viskas priklauso nuo ganyklų. Kokios ganyklos, toks medus.

– Kaip bites veikia dūmai? Ar atbaido piktas bites?

– Bitės susimaišiusios, vietinių beveik nebelikę. Yra kaukazinės bitės – jos produktyvios, bet piktos. Kaukazo kraujas karštas, tad jei keršijama, tai tenka visiems, nesvarbu, kas pasipainioja. Bičių pyktis priklauso ir nuo oro.

Dūmai bitėms signalizuoja, kad artėja pavojus. Psichologija paprasta – artėja dūmai, jos žino, kad gaisras. Bitės netikrina, jų instinktai veikia taip, kad dūmo kvapas yra gaisras. Tuomet jos mobilizuojasi evakuacijai. Dalis bičių sulenda į korius, prisisiurbia medaus, kad užtektų jo trims dienoms.

– Kas yra bičių vilkas?

– Tai didelis širšuolas. Jis medžiotojas, maitinasi ir musėmis, rudenį graužia obuolius. Širšuolas daug kartų didesnis už bitę, dažnas svečias soduose. Bičių vilkai turi daugkartinius geluonis.

– Kai kurie nepataria medaus dėti į arbatą. Kodėl?

– Į arbatą galima dėti, tik ne į labai karštą. Jei arbata šilta, viskas gerai. Norint pasitikrinti be termometro, galima į rankas paimti puodelį – jei ne per karšta, galima išlaikyti, galima dėti ir medų. Taip medus nepraras kai kurių savybių. Kitaip, nei įdėtas į karštą arbatą, kur praras vitaminus.

– Kaip atskirti naujo sezono medų nuo praėjusio?

– Turi skirtis išvaizda. Medus linkęs cukruotis, tad per žiemą jis sustingsta. Yra bitininkų, kurie pardavinėja medų turguje ir daro tam tikrus triukus. Praėjusios sezono medus nėra blogesnis. Kartais bitės neišgyvena žiemos, o sunešto medaus būna likę. Jam nieko nenutinka, nes bitės konservuoja jį vašku. Su koriu medus gali prastovėti metus ir vis tiek likti skystas.

„Čia vaizduojamas labai sudėtingas laikas, 1940-ieji, holokaustas, gulagai. [...] Mes labai didžiuojamės šiuo kūriniu. Tai puikus pavyzdys, kad kiekviena šeima, veikdama kartu, gali sukurti kažką vertingo ir įsimintino“, – kalba Charlesas Borowsky.

– Lietuvoje koncertuojate nebe pirmą kartą. Kokia jums yra Lietuva?

Charlesas: Mes džiaugėmės turėdami galimybę atvykti į Lietuvą jau ketvirtą kartą. Tai nuostabi šalis su didinga istorija ir didelėmis pastangomis tapti matoma pasaulyje. Be to, Lietuvoje gyvena labai darbštūs žmonės. Ir tai yra jūsų kultūros dalis. Vieną kartą, kai skaičiau paskaitas universitete, užsukau į muziejų. Ten susipažinau su istorija, sužinojau, kad lenkai ir lietuviai buvo sudarę bendrą uniją. Taip pat sužinojau, kad skirtingais istoriniais laikotarpiais, esant lietuvių ir lenkų unijai, daug reikšmingų pasiekimų priklauso būtent lietuviams.

Mes esame su Lietuva susiję įvairiais būdais. Bet aš prisimenu pirmąjį susitikimą su žmogumi, kuris pristatė man jūsų šalį. Jo pavardė – Lozoraitis. Aš organizavau simpoziumą. Artėjo komunizmo pabaiga ir Lozoraitis man pasakojo daug dalykų, kurių aš nežinojau. Aš nežinojau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kitų. Tada pamaniau, kad galėčiau panaudoti muziką, kad užmegzčiau kontaktą su Lietuva. Taigi mes susisiekėme, pradėjome bendradarbiauti su Šiaulių choru „Dagilėlis“. Tada atvykome į Lietuvą ir susitikome su daugeliu žmonių, vienas iš jų smuikininkas Borisas Traubas. Jie ne tik muzikantai, bet ir diplomatai, savo šalies ambasadoriai. Tai leido mums suprasti, kad muzika yra geriausia žmonių bendravimo forma. Aš pasiruošiau kalbą ir norėčiau kreiptis į mūsų klausytojus lietuviškai.

– Viename interviu sakėte, kad Lenkijoje jaučiatės lenku, Lietuvoje – lietuviu, Amerikoje – amerikiečiu. O kas esate, kai būnate namuose?

Charlesas: Domiuosi patarlėmis ir viena jų vadovaujuosi iki šiol – Romoje elkis kaip romėnas. Svečiuodamiesi Lietuvoje, mes stengėmės ne tik atstovauti Amerikai, bet ir suartėti su vietiniais žmonėmis. Valgome jų maistą, stengiamės bent truputį šnekėti tos šalies kalba, todėl jaučiuosi visos didelės žmonių šeimos nariu. Kaip visi katalikai yra broliai ir seserys, taip ir aš jaučiuosi, tik mano priežastys nėra religinės, politinės, tai – realūs veiksmai. Yra vienas nuostabus posakis, kurį išgirdau Izraelyje iš Ivano – žmogaus, kuris atvyko iš Lietuvos. Jis pasakė: „Ne dantis už dantį, o meilė kalba pati už save.“ Taigi aš jaučiuosi vienos didelės šeimos dalimi ir būdamas Lietuvoje esu lietuvis.

– Bet kas jūs esate namuose, kai ruošiatės miegoti?

Charlesas: Prieš eidamas miegoti, prieš meditaciją, pasiimu žemėlapį ir keliauju po pasaulį. Pasaulis tampa mano namais.

Elizabeth: Haris yra vienas įvairiapusiškiausių žmonių, kuriuos aš pažįstu, nes jis daug kuo domisi, daug keliauja ir turi begalę patirčių bei pažinčių visame pasaulyje. Ir tai ne pokštas.

Charlesas: Kai trečią kartą nuvykome į Kubą, turėjome specialius Kubos valdžios leidimus. Žinant šios šalies praeitį, tai nėra paprasta. Mes jautėmės sekami, bet vis dėlto suartėjome su žmonėmis. Po savaitės visi pamiršo, kad mes esame svetimšaliai ir dėl ko atvykome. Aš kalbėjau ispaniškai, mes grojome ispanišką muziką. Savo svetainėje paskelbėme įrašą, kur mums pritaria žiūrovų choras, ir buvome pakviesti dalyvauti festivalyje Havanoje, nes dainavome „Quanta na Mera“. Tada mes vėl pasijutome kaip namie.

Elizabeth: Norėčiau pasidalinti savo mintimis ir įžvalgomis apie tėtę. Jis yra nuostabus virėjas ir vienodai skaniai gamina ir europietiškos, ir azijietiškos virtuvės patiekalus. Šeimoje dažniausiai gamina jis, o receptus parsiveža iš kelionių. Tai irgi tam tikras kultūros pažinimo būdas. Be to, jis domisi futbolu, jodinėja. Mes turime ūkį, kuriame laikome 20 avių, apie 40 vištų ir žąsų. Jis yra tas žmogus, kuris rūpinasi ūkiu, gyvūnais. Ūkis patenkina jo smalsumą. Jis sėja ir augina javus, pomidorus, gėles, gamina vyną. Tai įdomu, nes tai – tam tikras iššūkis, kai reikia galvoti, kas turi būti padaryta kiekvieną dieną. Tai tikrai nesuteikia ramybės.

Bet mane žavi vizija. Mes esame išugdyti muzikantai. Mes augome žinodami, kad tapsime muzikantais. Ruošėmės nuo mažų dienų, lankėme meistriškumo pamokas ir galiausiai gavome muzikos akademijos diplomus. Mano tėtė neturi muzikinį išsilavinimą įrodančio diplomo, bet, kai yra scenoje, mano nuomone, jis ten, kur ir turi būti. Jis yra gimęs scenai. Jam patinka būti rampų šviesoje. Be to, manau, kad jis yra aktyvus visuomenininkas ir netgi politinis veikėjas. Pasitelkęs muzikos kalbą, jis daug nuveikia visuomeninėje ir politinėje erdvėje.

– Esate daugelio muzikinių konkursų nugalėtoja. Kadangi daug keliaujate, kaip jums pavyksta pasiruošti konkursams?

Elizabeth: 2005 m. dalyvavau Frederico Chopino konkurse ir tapau jo nugalėtoja, kas užtikrino man kontraktą. Labai sudėtinga nagrinėti konkursą lygiai taip pat, kaip ir nuspręsti, ar jame dalyvauti. Tokiose sporto šakose, kaip futbolas, slidinėjimas, išrinkti laimėtoją lengviau negu muzikiniuose konkursuose, nes jie subjektyvesni. Bet mums, muzikantams, laimėjimas – tai milžiniško darbo įvertinimas, tik rezultatas dažnai būna dvejopas. Jei laimi, gali pradėti galvoti, kad esi geresnis už kitus, nors, deja, taip nėra. O jei nelaimi, imi galvoti, kad nesi toks geras muzikantas ir galbūt reikėtų liautis grojus. Bet varžytis konkursuose būtina. Tai keičia požiūrį į save, verčia tobulėti. Galų gale, tai yra patirtis.

– Emanueli, iš kur semiatės įkvėpimo ar netgi energijos keliauti po visą pasaulį? Juk yra daug muzikantų, kuriems patinka būti vienoje vietoje ir repetuoti, repetuoti, repetuoti.

Emanuelis: Man teko laimė augti keliauti mėgstančioje šeimoje. [...] Manau, kad energijos semiuosi būtent iš kelionių. Jos man suteikia jėgų ir motyvacijos repetuoti ten, kur esu. Sakykim, aš turiu 35 minutes išmokti kūrinį. Aš mokausi, repetuoju ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų žiūrovų, kurie ateina į mūsų koncertus. Kelionės motyvuoja mane ir suteikia svarumo mano gyvenimui.

– Frances, papasakokite apie savo muzikinį kelią.

Frances: [...] Pirmieji muzikiniai žingsniai buvo tiesiogiai susiję su violončele, nes mano mama yra violončelininkė ir man, kaip jauniausiam vaikui šeimoje, nebuvo leista pasirinkti instrumento savo nuožiūra. Bet tai neišėjo į bloga. Vaikystėje buvau labai užsispyrusi ir mamai buvo sunku mane mokyti. Ji pasakojo, kad nuo ketverių metų iki aštuoniolikos, kol baigiau universitetą, ji vargo su manimi.

Tačiau per muziką aš susipažinau su daug žmonių, patyriau emocijų ir dalykų, kurių nebūčiau patyrusi kitomis aplinkybėmis. Grodama esu išgyvenusi tokių emocijų ir patyrusi tokių istorijų, kurių negalima perteikti žodžiais. Netgi keliaujant su violončele gali nutikti įvairių istorijų, pavyzdžiui, esu kelis kartus apsiverkusi, kai man nebuvo leista įsinešti instrumento į lėktuvo saloną.

– Dabar jūs grojate su šeima.

Elizabeth: Taip. Tai įdomus patyrimas, nes mes labai gerai sutariame. Esame dėkingi tėvams, kurie padarė viską, kad mūsų šeima būtų tvirta kaip kumštis, kad būtume komanda. Mes dalijomės kambariu, kol man sukako 18 ar 19 metų. Tėtė padarė triaukštę lovą: aš gulėjau viršuje, žemiau – Emmanuelis, o Frances miegojo žemiausiai. Muzikuodami ir keliaudami kartu mes patyrėme tuos pačius dalykus ir tai leido mums geriau pažinti vienas kitą. Pavyzdžiui, mes žinome, ką reiškia repetuoti, ką reiškia pravirkti per pamokas arba prieš koncertus. Kai koncertuojame kartu, mes galime susipykti, susiginčyti iki smulkmenų, netgi įskaudinti vienas kitą, bet užlipame į sceną ir vėl esame geriausi draugai.

– Vienas žymus amerikiečių vibrafonininkas Garry Bertonas yra pasakęs, kad išmoko būti grupės lyderiu, grodamas šeimos grupėje. O jūs turite lyderį?

Elizabeth: Turiu prisipažinti, kad man yra tekę sakyti savo broliui ir sesei, ką jie turi daryti. Kadangi mano, kaip pianistės, rankose yra visa harmonija, ritmika, aš galiu visą ansamblį pakreipti tinkamai. Bet, kai jie užaugo, atsirado pusiausvyra ir mes pradėjome dalytis idėjomis, mokytis vienas iš kito.

Charlesas: Nutiko kažkas neįprasto su kompozicija. Paprastai būna, kad vienas kompozitorius – vienas projektas. O jie veikia kaip komanda. Be abejo, prisideda ir mano žmona. Aš vadovauju repeticijoms ir prisidedu idėjomis. Pavyzdžiui, mano žmona parašė kūrinį „In memoriam“ ir dedikavo jį Lietuvai. Čia vaizduojamas labai sudėtingas laikas, 1940-ieji, holokaustas, gulagai. Interpretacijos kontroversiškumas atskleidžiamas supriešinus šiuos du įvykius. Šį kūrinį atlikome festivalyje Kaune, dalyvaujant Lietuvos prezidentui.

Kūrinys prasideda lietuviška lopšine, ramu, bet staiga bildesys į duris, balsai „Išeikite!“. Paskui –  traukinys, pilnas žmonių, nežinančių, kur yra vežami. O jie vežami į darbo lagerius, gulagus. Kiti – į Aušvicą. Jie visi dar turi viltį išgyventi, bet nemato galimybių. Skamba rusiškos dainos „Brodiaga“ („Bastūnas“) motyvai. Daina parodo šių žmonių likimą. Ir tada kūrinys pakrypsta pozityvia linkme – dainuojanti revoliucija ir laisvos Baltijos šalys. Visur, kur atlikome šį kūrinį, verkė ir seni, ir jauni. Mes labai didžiuojamės šiuo kūriniu. Tai puikus pavyzdys, kad kiekviena šeima, veikdama kartu, gali sukurti kažką vertingo ir įsimintino.

Kitas kūrinys vadinasi „Atvirukas iš Dilsbergo“. Mes buvome apsistoję vienoje pilyje ir repetuojant kilo mintis sukurti muziką. Šiai piliai – 800 metų. Pilies savininkas kiekvieną vakarą vaišindavo mus vynu, kad sukeltų įkvėpimą, ir kartu pasakojo Vokietijos istoriją. Nuostabi gamta, tragedija, paimta iš istorijos, leido įsijausti ir improvizuoti rašant muziką. Manau, kad klausytojai tą pajuto ir šis kūrinys jiems patinka.

– Ar prieš tai jau esate kūrę muziką?

Elizabeth: Mes nesame profesionalūs kompozitoriai, nesame baigę specialių mokslų. Mokytojams dažnai pritrūksta ir laiko, ir energijos, ir net patirties dėstyti kompoziciją. Beje, prisipažinsiu, kad vaikystėje labai nemėgau groti pianinu ir labai norėjau skaityti knygas. Daug vaikų nori būti muzikantais, bet jie meta mokslus, nes reikia sėdėti ilgas valandas prie instrumento ir groti. Esu laiminga, kad tėvai neleido man mesti muzikos, nes dabar labai mėgstu koncertuoti, mokyti ir dalytis patirtimi. Bet vaikystėje gudravau, slėpiau knygą po natomis, skaičiau ir grojau kažkokias improvizacijas, kad tėvai girdėtų, kad groju. Tokia buvo pradžia.

Muzika – ne tik tarptautinė kalba, galinti daryti stebuklus, kartu ji – tylus ginklas, kuriuo galima pataikyti tiesiai į širdį, LRT KLASIKAI sako Ukrainos dirigentė ir „New Era Orchestra“ meno vadovė Tatjana Kaliničenko, kartu su pianistu Romanu Repka koncertavusi festivalyje „Gaida“. „Tai ginklas, kuris pakeičia žmogų visiems laikams. Žinau, kad žmonės, apsilankę mano koncertuose, išeina kitokie, pasikeitę. Muzika galima išspręsti daugybę diplomatinių klausimų – netgi tuos, kurių nepavyktų išspręsti prie susitarimų stalo“, – įsitikinusi T. Kaliničenko.

– Kaip pati sau atveriate kūrinį, juk dauguma jų atliekami pirmą kartą?

T. Kaliničenko: Iš pradžių ieškau įdomios muzikos: geros muzikinės kalbos, įdomios medžiagos. Taip renkuosi kūrinius, kuriuos noriu groti. Kadangi mūsų orkestras neturi valstybinio palaikymo, finansavimo, nėra žmogaus, kuriam turėčiau atsiskaityti, ką ir kodėl groju, – esu pati sau viršininkė. Renkuosi tai, kas man patinka, ir įsigilinimas į kūrinį prasideda nuo pasirinkimo. Tiesiog sakau sau „aš noriu sugroti šitą kūrinį“. Paskui reikia sugalvoti programą ir idėją, kad visos pjesės būtų susietos, turiu pajausti, kad visi kūriniai, kuriuos išsirenku, įgauną koncepciją. Tačiau niekada neuždaviau sau klausimo, kaip pradedu dirbti su viena ar kita muzikine medžiaga.

Žinoma, darbas prasideda iki to laiko, kai ateina orkestras. Kai susirenka visas orkestras, tai jau būna paskutinė darbo stadija – iki to laiko visas darbas vyksta galvoje. O kalbant parastai, yra gera ir bloga muzika. Man svarbiausia ne tai, kaip aš pradedu ruoštis atlikti vieną ar kitą kūrinį. Svarbiausias ir lemiamas momentas – kokį kūrinį aš išsirenku groti. Tai, ką aš išsirenku, mane ir charakterizuoja kaip meno vadovą.

– Kaip muzika padeda tarptautinei diplomatijai?

T. Kaliničenko: Uždavėte milijono vertą klausimą. Aš esu už tarptautinę diplomatiją ir darau viską, kas įmanoma ir kas neįmanoma, kad diplomatija ir ryšiais vienyčiau skirtingas tautas, muzikantus. Muzika – tarptautinė kalba, kuri gali daryti stebuklus. Muzika – toks minkštas ir tylus ginklas, kuriuo galima pataikyti tiesiai į širdį. Tai ginklas, kuris pakeičia žmogų visiems laikams. Žinau, kad žmonės, apsilankę mano koncertuose, išeina kitokie, pasikeitę. Muzika galima išspręsti daugybę diplomatinių klausimų – netgi tuos, kurių nepavyktų išspręsti prie susitarimų stalo.

Pavyzdžiui, kartą man paskambino mano bičiulis smuikininkas Romanas Mincas, gyvenantis Maskvoje ir Didžiojoje Britanijoje. Jis daug nekalbėjo, tiesiog pasakė: „Labas, Tania, aš noriu su tavimi pagroti. Tai vienintelis dalykas, ką galiu padaryti dėl Ukrainos. Jaučiuosi nepatogiai Maskvoje. Man nereikia honoraro, nereikia apmokėti nei bilieto, nei viešbučio.“ Mes išsirinkome Desiatnikovo kūrinį „Rusiški sezonai“. Tai kompozitorius iš Charkovo, kuris jau seniai gyvena Maskvoje ir Sankt Peterburge ir kurio kūrinys man labai patinka. Tai ir yra muzikinė diplomatija, kai žmogus tiesiog paskambina ir atvažiuoja norėdamas padėti Ukrainai. Tai vienintelis dalykas, ką jis gali padaryti. Mes surengėme koncertą ir tai buvo vienas žingsnis tarptautinės diplomatijos link.

Aš pati daug keliauju po pasaulį, glaudžiai bendradarbiauju su daugybe atlikėjų, muzikos kompanijų, koncertų organizatorių. Nedirbome tik su Australija, Brazilija, Afrikos šalimis. Visame pasaulyje turime kontaktų ir, jei kokioje nors pasaulio vietoje apie mus nieko nežino, mes visada pristatome Ukrainą – taip prasideda darbas kartu. Aš labai emocionaliai sureagavau į jūsų klausimą, nes, jei ką nors kalbi, paskui reikia tai įrodyti darbais. Bet jei iš pradžių kalbi, o vėliau dingsti, kam tada kalbėti apie tarptautinę diplomatiją?

Klausimas, kaip muzika padeda tarptautinei diplomatijai, yra tiesiai į dešimtuką. Šia tema turiu labai daug ką pasakyti. Kai sužinojau, kad važiuosiu koncertuoti į Vilnių, tikėjausi maksimalaus palaikymo iš savo šalies Ukrainos, nes Lietuva ir Ukraina yra strateginiai partneriai, o Vilnius tapo simboliniu miestu – tada, kai mūsų buvęs prezidentas atvažiavo į Vilnių, Ukrainoje prasidėjo Maidanas, visa valstybė persivertė aukštyn kojom, įvyko negrįžtami pasikeitimai, kurie palietė ne tik mus, bet ir visą pasaulį. Taigi buvau tikra, kad mano pasirinkimas važiuoti į Vilnių teisingas ir aš gausiu visišką savo valstybės palaikymą, tačiau to neįvyko. Labai nustebau, nes ukrainiečiai taip pat yra už tarptautinę diplomatiją, tarsi visi nori dalyvauti, bet kartais lieka tik žodžiai ar pasisakymai „Facebook“ paskyroje – devynis mėnesius vaikščiojau iš kabineto į kabinetą, bet niekam nebuvo įdomu.

– Ar egzistuoja muzikai nepatogūs laikais? Pavyzdžiui, kaip tada, kai reikėjo rašyti ir groti tai, ką liepia valdžia?

R. Repko: Noras visus sulyginti egzistuoja. Šią problemą kuria socializmas, bet taip pat jis duoda maža pliusą. Kai žmogus priverstas apeiti povandeninius akmenis, lavėja jo kūrybiškumas. Mes esame liudininkai to, kad daug meno kūrinių sukurta spaudžiant ideologiniam presui, bet autoriai sugebėjo apeiti ideologinę cenzūrą ir atskleisti visiškai unikalius aspektus. Tai vienas iš nedidelių socializmo pliusų. Minusas tas, kad visi turi būti lygūs, vienodi. Bet ir kapitalizmo laikais susiduriame su problemomis – dabar nieko niekam nereikia. Anksčiau buvo „socužsakymai“ – žmonės privalėjo parašyti tam tikrą skaičių simfonijų ir taip toliau. Dabar viso šito nebeliko ir atsirado tuštuma, todėl kai kurie žmonės dėl to jaučiasi sutrikę.

– Sakoma, kuo istorija baisesnė žmogui, tuo ji įdomesnė istorikui. Ar muzikoje tai atsispindi?

R. Repko: Vienaip ar kitaip muzikoje istorija atsispindi. Labai įdomu, kai laiko dvasia atsispindi būtent tada, kai tu to nori. Galbūt kūrinio autorius to nesiekė, bet taip išėjo. Gaila, bet mes gyvename labai sudėtingu laiku. Ukraina išgyveno revoliuciją ir mes visi dabar Ukrainoje laukiame viso, kas buvo, įprasminimo – melodijų ir žodžių, kurie padėtų visa tai paaiškinti.

– Kam kilo idėja sukurti „New Era Orchestra“?

T. Kaliničenko: Idėja buvo ne mano, bet aš į tai ėjau labai ilgai. Galbūt aš ne iš karto supratau, kad reikia turėti savo kolektyvą. Todėl viskas išėjo kaip filme: man pasiūlė ir aš negalėjau atsisakyti. Manau, kad tas pasiūlymas atėjo pačiu laiku – tuo metu, kai dirbau prezidentiniame orkestre, jau buvau supratusi, kad nebegaliu ten pasilikti, o naujo darbo dar neturėjau. Ilgai mąsčiau, ką daryti, ir sulaukiau kvietimo tapti „New Era Orchestra“ dirigente. Orkestro prodiuseris man pasiūlė tik pabandyti, niekas tada nepuoselėjo milžiniškų idėjų ateičiai, viskas vyko po truputį.

Nebuvo jokio plano. Tiesiog atsisėdau prie kompiuterio, pasidėjau popieriaus lapą, tušinuką ir supratau, kad turiu suburti kolektyvą. Tačiau kaip ir nuo ko pradėti? Kaip sugalvoti jam veidą, ką mes grosime ir apskritai kam reikalingas šitas orkestras, jei Kijeve yra daug orkestrų? Gavau daug klausimų, kam jam reikia valstybės išlaikymo. Jei būčiau žinojusi, kokie sunkumai manęs lauks, nebūčiau taip greit sutikusi. Viską: ką darysime, kaip gyvensime toliau, kuo išsiskirsime iš kitų orkestrų, reikėjo sugalvoti patiems. Negalėjau leisti, kad tai būtų tarsi klonuotas kitas orkestras. Mums reikėjo atrasti, įvaldyti savo stilių, susikurti savo veidą...

– Ar tai pavyko?

T. Kaliničenko: Manau, kad taip, bet tai labai sudėtingas ir ilgas procesas, kuris neįvyksta per mėnesį ar pusę metų. Tam reikia ne vienų metų, kad suprastum, pajaustum kolektyvo charakterį ir vertybes.

– Papasakokite apie orkestro veiklą ir pasiekimus.

R. Repko: Spauda apie „New Era Orchestra“ atsiliepia labai gerai. Tai tik patvirtina, kad Tatjanai pavyko pasiekti kažką, kas tikrai ypatinga. Rašoma, kad šis orkestras – ypatingos kokybės ženklas. Taip pat puikūs atsiliepimai apie pasirinktus kūrinius ir programas. Visos mūsų programos – savotiški autoriniai darbai. Įdomu tai, kad mūsų programa pradeda atspindėti dabartinį laiką. Mes gaudavome prašymų pakartoti vieną ar kitą programą po pusės metų, bet, supratome, kad negalime to padaryti, reikia kažką pakeisti, rasti naują kūrinį – juk praėjo pusė metų, kažkas pasikeitė ir mes turime į viską reaguoti, negalima kartotis. Taigi, rinkdamiesi ir sudarymi programas, visada turime gaudyti kažką skriejant ore.

– Šiame „Gaidos“ festivalyje atliekate ir dviejų lietuvių kompozitorių – Tomo Kutavičiaus ir Jurgio Juozapaičio – kūrinius.

R. Repko: J. Juozapaitis per repeticiją priėjo prie mūsų ir pasakė, kad Koncertą altui ir styginių orkestrui jis rašė tada, kai vyko Maidanas, ir kad šis kūrinys skirtas įvykiams Ukrainoje. Aš supratau, kad tai yra Ukrainos palaikymas ir turi būti labai dramatiškas. Šiame kūrinyje labai daug atvirumo, skausmo ir kartu išdidumo. Tai girdėti paskutinėje dalyje „Mes laikomės, mes nepasiduodame“. O T. Kutavičiaus pjesė „Mano sergantis langas“ yra apie paklydusį žmogų, virš kurio galvos praskrenda dvasios, priliesdamos tik jo plaukus. Man tai labai patiko – patiko savęs ieškojimas, kai negali suprasti, kur esi. Toks jausmas, tarsi žiūrėtum į kreivą veidrodį, kuriame matai ne save, o kažką kitą.

– Kokie, Jūsų manymu, ryškiausi Baltijos šalių kompozitorių bruožai?

R. Repko: Visų pirma – labai intelektuali kūrinio pradžia. Racionali, stipri. Žinoma, Europa yra Europa. To paties siekia ir Ukrainos kompozitoriai – tapti meistrais. Tačiau mes dar esame sutrikę. Ukrainos kompozitorių kūryboje daug vietos užima emocijos. O Lietuvos muzikoje – intelektualumas, racionalumas.

XXI amžiaus animacija jau nebeieško naujų raiškos būdų, ji po truputį gręžiasi atgal į praeitį. Tuo įsitikinęs žymus japonų animacinių filmų anime kūrėjas, muzikantas ir dailininkas Toshiyuki Koseki.

„Animacinių filmų kūrėjai grįš į praeitį, ir tai jau vyksta. Pavyzdžiui „Godzila“ yra senas japonų anime, o Amerikos kūrėjai jį perkūrė savaip, savaip papasakojo tą istoriją“, – interviu LRT KLASIKOS laidai „Muzikinis pastišas“ teigia animacinių filmų kūrėjas.

Be kita ko, įkvėpimo jis ieško ir senuose, antikvariniuose daiktuose. „Esu tikras, kad sendaikčiai gali būti vienas iš įkvėpimo šaltinių kurti naujus ir modernius dalykus“, – sako T. Koseki.

– Kada Japonijoje prasidėjo animacinių filmų istorija? Kaip Jūs manote, kodėl japonų animaciniai filmai anime tokie populiarūs pasaulyje?

– Japonų animaciniai filmai anime yra labai seni, tokie seni, kad aš net nežinau, kada jie atsirado. O jų populiarumą visame pasaulyje lėmė turbūt tai, kad japonų animaciniai filmai anime turi labai savitą ir stiprų išraiškingumą, ekspresiją, užkoduotą mintį, kažką, kuo negali pasigirti jokios kitos šalies animaciniai filmai. Taip pat per anime visas pasaulis gali susipažinti su japonų kultūra, nes animaciniai filmai labai stipriai atspindi japonų jausmus, emocijas.

Istorijos pradžioje, kai tik pradėjo atsirasti pirmieji anime Japonijoje, jie nebuvo labai gilūs, prasmingi, kaip dabar. Tada mūsų animacinių filmų kūrėjai persekiojo ir šiek tiek kopijavo amerikiečius, jų Disnėjaus pasaulį. Praeityje anime, kaip meno kūrinys, televizijoje nebuvo labai aukšto lygio, nes negalėjome tam skirti pakankamai pinigų. Aukštos kokybės ir meninės vertės anime buvo rodomi teatre. Pavyzdžiui, Tezuka Osamu yra labai žymus japonų karikatūristas, jo darbai, tokie, kaip „Tetsuwan Atom“, yra žinomi visame pasaulyje. Taip pat jis kūrė animacinius filmus ir televizijai. Tačiau jo darbus televizijos ekrane buvo įdomu žiūrėti net ir blogos kokybės.

– Ar pamenate, koks buvo Jūsų pirmas personažas, kurį nupiešėte?

– Taip, pamenu, bet tai sunku įvardinti. Nuo pat pradžių norėjau kurti pagrindinius personažus ir leisti jiems gyventi, eiti pirmyn su anime istorija. Tačiau mano pirmas darbas buvo pagaminti, nupiešti dekoracijas, miestus, kuriuose vyksta veiksmas. Pavyzdžiui, gerai prisimenu, kaip piešiau senovinius japonų namus. Mano nelaimei, o gal ir laimei, tapau dekoracijų dalies direktoriumi ir ėjau šias pareigas labai daug metų.

– Ar nėra taip, kad vis dėlto jaučiate, kad kažkuris iš jūsų sukurtų peronažų nepalieka Jūsų ir galbūt, jei taip galima pasakyti, gyvena kartu su Jumis?  

– Na, pavyzdžiui, buvo toks animacinis filmukas, pavadinimu „Senosios japonų istorijos“ („Nippon Mukashi-Habashi“). Šią istoriją kūrėme visi bendrai, visa animacinių kūrėjų komanda: nuo direktoriaus, režisieriaus iki dailininkų. Ši istorija, manau, yra labai vykusi visomis prasmėmis. Praėjo daug metų, o aš vis dar jaučiu, kad negaliu sustoti apie ją galvoti.

– Jūsų namuose labai daug senų antikvarinių daiktų: laikrodžių, gramofonų, radijo imtuvų. Ar manote, kad senienos gali įkvėpti kurti naujus, modernius dalykus?

– Taip, esu tuo visiškai tikras. Seni daiktai tik kažkam yra virtę šiukšlėmis, jie išmetami kartu su istorija, patirtimi, laiku. O seni daiktai turi savo vertę. Nebūtinai materialinę. Turiu galvoje tą vertę, kurią jie turėjo jų savininkui. Šiais laikas Japonijoje yra atėjusi antikvarinių daiktų mada. Tačiau aš nevaikštau po sendaikčių parduotuves, aš juos tiesiog pasiimu išmestus gatvėje. Arba, kaip nebereikalingus, juos man atiduoda draugai. Kiekvieną kartą negaliu patikėti, kaip žmonės gali taip lengvai juos išmesti, atiduoti. Tai tolygu išsižadėjimui savo istorijos. Taigi kartoju dar kartą, kad esu tikras, jog sendaikčiai gali būti vienas iš įkvėpimo šaltinių kurti naujus ir modernius dalykus.

– Ar įsivaizduojate, kokia muzika galėtų skambėti Jūsų kuriamam, piešiamam personažui?

– Taip, tai vyksta labai natūraliai ir netgi spontaniškai – bandau įsivaizduoti savo kuriamą personažą skirtingose scenose, su skirtinga muzika.

– Ar gali kūryba kompiuteriu prilygti kūrybai senais metodais?

– Manau, tai yra labai skirtingi dalykai. Na, pavyzdžiui, šiame laikmetyje visi yra pamišę dėl Disnėjaus animacijos. Iš tiesų šie filmai yra labai aukštos kokybės. Disnėjaus kūrėjai naudoja aukščiausio lygio techniką tam, kad perteiktų herojų emocijas, išgyvenimus. Tačiau vis dėlto manau, kad išraiškos būdai ir technika nėra svarbiausias dalykas animacijoje. Rankų darbo animaciniai filmukai turi labai didelę šilumą, kitokius judesius, ir tai yra tikrai kažkas nepaprasto.

– Kaip manote, ar XXI amžiuje animacija vis dar ieškos naujų išraiškos būdų ar po truputį pradės gręžtis atgal?

– Iš tiesų manau, kad taip ir nutiks – animacinių filmų kūrėjai grįš į praeitį, ir tai jau vyksta. Pavyzdžiui „Godzila“ yra senas japonų anime, o Amerikos kūrėjai jį perkūrė savaip, savaip papasakojo tą istoriją.

– Kaip manote, ar įmanoma išmokti animacijos? Ar kiekvienas gali būti anime kūrėju, ar tai yra labiau duotybė iš gamtos?

– Didžiausia problema, su kuria susiduriame, yra tai, kad privalai savo darbą atlikti tiksliai iki tam skirto laiko. Taip pat biudžetas yra visada apribotas. Visi turime dirbti ir galvoti, kaip pasiekti geriausią rezultatą su minimaliomis išlaidomis, kaip padaryti taip, kad nenukentėtų meno kokybė. Visi šito gali išmokti meno universitete. Tačiau jauniems kūrėjams kartais tai gali pasirodyti labai sunku, galbūt net nesuprantama.

– Kodėl paskutiniu metu animacija tampa vis agresyvesnė? Ankščiau juk viskas buvo kitaip: vaikai per animacinius filmukus buvo mokomi užjausti, paguosti, buvo diegiamos moralės normos.

– Manau dėl visos šios agresijos kalti kompiuteriniai žaidimai, ten nuo mažų dienų vaikai yra pratinami šaudyti, griauti, naikinti.  Turbūt ir japonų anime yra tokia žinoma visame pasaulyje todėl, kad ji yra kitokia nei šiuolaikinė animacija.

– Ko palinkėtumėte vaikams, kurie nepatyrė senosios animacijos šilumos ir jautrumo?

– Na, visų pirma dėl to yra atsakingi jų tėvai. Tačiau aš esu labai susirūpinęs tuo, kad šių dienų vaikai neturi galimybių sukurti ką nors naujo nuo pat pradžių, t. y. nuo nulio. Viskas yra paruošta, suformuota vaiko vaizduotė. Jie gyvena iliuzijoje, kad moka ir žino viską, kad viską turi. Reguliariai dirbu su vaikais, mokau juos kurti nuo pradžių, nepasitenkinti pusgaminiais. Ir visi be išimties tai daro su malonumu. Bet labai sunku kažko jiems palinkėti, ar tikėtis, kad jie galės pamatyti kažką tikriau, kažką, kas buvo ankščiau. Dažniausiai tai – visiškai neįdomu tėvams, jie neturi laiko. Visi šiuolaikiniai žaislai, įskaitant ir kompiuterius, telefonus, televizorius, yra „puikūs“ vaiko ramybės garantai.

– Kaip manote, ar meno pasaulyje kūrėjo darbai priklauso nuo jo statuso visuomenėje?

– Esu tikras, kad tai – niekaip nesusiję. Gali būti baigęs aukštuosius mokslus, tačiau nieko gero nesukursi. Talentingas žmogus pasiekia stulbinamų rezultatų ir be išsilavinimo.

– Ar pastebėjote, jog retai taip būna, kad žmogus turėtų tik vieną talentą?

– Taip, iš tiesų manau, kad, jei žmogus kažką daro genialiai, vadinasi, turi talentą, o taip jau nutinka, kad talentai po vieną nevaikšto. Kai jau duota, tai jau duota. Pavyzdžiui, talentingi muzikantai puikiai piešia, yra begalė kitų pavyzdžių. Iš tiesų, jei turi vieną talentą, natūraliai domiesi, kas vyksta aplinkui, tad pradėsi daryti dar ką nors. Taigi visa tai yra labai natūralus talentingos asmenybės procesas.

Pirmiausia yra šeima ir, norint ja likti, svarbiausia būti kartu, kartu keliauti, LRT KLASIKAI sako viena gražiausių muzikinio pasaulio porų – olandų fleitininkas Jacques`as Zoonas ir prancūzų violončelininkė Iseut Chuat. „Mane taip augino tėvai, ir aš supratau, kad keliauti labai naudinga žmogaus protui, nes nebūsi užstrigęs toje pačioje kultūroje. Todėl mes vaikams taip pat norime suteikti galimybę keliauti. Taip pat nemanome, kad mokykla suteikia vaikams labai daug naudingų žinių. Mūsų manymu, mes gyvename labai materialioje kultūroje, todėl norime savo vaikams suteikti kažką išskirtinio“, – mano I. Chuat.

Tarptautinį pripažinimą ir stulbinamą karjerą padarę atlikėjai taip pat dirba su studentais ir pasakoja, kad skirtingų šalių jauni žmonės labai skiriasi. Pavyzdžiui, japonai labiau kopijuoja tai, ką daro kiti, ir mažiau kuria patys. Mongolijoje ar Pietų Korėjoje studentai kūrybingesni ir labai talentingi, bet nemėgsta disciplinos. O štai prancūzai gana savanaudiški ir mano, kad yra patys geriausi.

– Ar visur keliaujate su savo šeima?

I. Chuat: Taip, mes visur keliaujame kartu su savo šeima. Vaikai nelanko mokyklos, aš jiems „darau“ namų mokyklą, kad galėtume visur keliauti kartu.

– Kodėl nusprendėte taip daryti?

I. Chuat: Pirmiausia mes nenorime namie turėti auklių. Mūsų manymu, tai labai naudinga vaikams – keliaujant po skirtingas šalis, susipažįstant su skirtingomis kultūromis, labai plečiasi jų akiratis. Mane tėvai taip pat augino, ir aš supratau, kad keliauti yra labai naudinga žmogaus protui, nes nebūsi visą laiką užstrigęs toje pačioje kultūroje. Todėl mes vaikams taip pat norime suteikti galimybę keliauti. Taip pat nemanome, kad mokykla suteikia vaikams labai daug naudingų žinių. Mūsų manymu, mes gyvename labai materialioje kultūroje, todėl norime savo vaikams suteikti kažką išskirtinio.

– Kiek laiko grojate orkestre?

J. Zoonas: Grojau daugelyje orkestrų nuo 1984–2001 m. Dirbau daugybėje simfoninių orkestrų. Po 2001 m. tapau profesoriumi Berlyne ir Ženevoje. Ir iki šiol dėstau Ženevoje.

– Kaip suderinate solinę karjerą, pedagoginį darbą ir šeimą?

J. Zoonas: Pirmiausia yra šeima ir, jei mes norime likti šeima, turime kartu keliauti – būtų blogai, jei aš vienas visą laiką būčiau išvykęs. Daug kitų menininkų turi šią problemą – keliauja per daug ir nebūna su šeima. O mums svarbiausia likti kartu. Paskui yra studentai. Aš dėstau Madride ir turiu 17 studentų. Man tai didelė atsakomybė, todėl didžiąją dalį laiko turiu būti namie ne tik dėl šeimos, bet ir dėl studentų. Taigi muzika yra gana maža mano gyvenimo dalis.

– Jūs taip pat vedate meistriškumo pamokas?

I. Chuat: Anksčiau vesdavau, bet dabar, kai yra vaikai, tą darau daug mažiau. Aš noriu rūpintis vaikais ir skirti jiems daugiausia dėmesio, nes jie labai gabūs muzikai. Todėl aš su jais užsiimu ne tik mokykliniais reikalais, bet ir muzika, taigi šiuo metu neturiu laiko niekam kitam. Ateityje, kai jie užaugs, galėsiu vėl grįžti prie to, tačiau šiuo metu mano visas dėmesys sutelktas į vaikus, kad suteikčiau jiems gerą išsilavinimą. Šiuo metu man tai svarbiausia. Kol susilaukėme vaikų, su vyru gyvenome labai daug metų: daug patyrėme, grojome daugybėje orkestrų, turėjome daug solinių koncertų. Mes viską patyrėme, padarėme karjerą, o dabar viskas yra skirta vaikams.

– Jūs grojote su daugeliu žymių dirigentų. Vienas jų buvo Leonardas Bernsteinas. Kokia tai buvo patirtis?

J. Zoonas: Anksčiau grojome orkestre kartu su žmona Paskui, 1985 m., L. Bernsteinas sukūrė savo orkestrą. Mes buvome išvykę į koncertą Hirošimoje. L. Bernsteinui labai patiko dirbti su jaunais žmonėmis. O apie jį yra daug visokių istorijų. Pamenu, buvo vasara, ir į koncertą jis atvyko su policijos palyda, sėdėdamas ant motociklo, dėvėdamas geltonus marškinėlius ir šortus. Buvo labai keista tai matyti. Kartais nutikdavo taip, kad L. Bernsteinas į repeticijas ateidavo girtas, žinoma, tai orkestro muzikantams sukeldavo labai didelį nepasitenkinimą.

– Manote, kad labai talentingi žmonės gali daryti, ką nori?

J. Zoonas: Jie mano, kad gali daryti, ką nori, tačiau aplinkiniai tada jiems parodo savo nepasitenkinimą.

– Kaip manote, koks yra skirtumas tarp kompozitoriaus ir dirigento, koks, pavyzdžiui, yra L. Bernsteinas, ir tiesiog dirigento, kaip žinomas japonų dirigentas Seiy Ozava?

 I. Chuat: Nenoriu nieko teisti, tačiau, bendraudamas su S. Ozava, pastebėjau, kad jis labai nesavanaudiškas žmogus, kad jam labai rūpi aplinka ir aplinkiniai. O L. Bernšteinas, nors ir yra tikras genijus, yra žmogus, kuris labiau mato save nei kitus, ir aš tokiu žmogumi tikrai mažiau pasitikėčiau nei S. Ozava.

Kai kurie žymūs muzikantai, atlikėjai patobulina gamyklinius instrumentų modelius. Pavyzdžiui, žymusis vibrafonininkas Garis Burtonas patobulino kompanijos „Musser“ M55 vibrofoną ( pritaikė jį lengvesniam transportavimui) ir pavadino „kelioninis Musser M55 vibrafonas“, o Jūs patobulinote medinę fleitą.

J. Zoonas: Taip, aš ir mano vienas draugas pradėjome šitą darbą. Mes darome medines fleitas, nes metalinę mums būtų per sunku padaryti. Pridėjome į instrumentą papildomų natų, papildomą mechanizmą.

– Ar naudojate kažkokią specialią medieną?

J. Zoonas: Ne, kadangi gyvename laikais, kai kiekvienas medis yra svarbus, neturėjome, iš kur gauti medienos. Tačiau nuo tų laikų, kai buvau studentas, savo sandėlyje turėjau šiek tiek medienos. Labai gerai, kad ją išsaugojau, nes dabar mes neturime problemų gamindami medines fleitas.

– Kaip manote, ar simfoninis orkestras turi ateitį?

I. Chuat: Manau, kad taip, juk pasaulyje vis dar yra kompozitorių, kurie kuria muziką orkestrams. Manau, kad orkestras yra nuostabus dalykas: orkestre kiekvienas yra kitoks, tačiau grodami mes visi tampame kaip vienas, visi susiliejame. Taip pat geram orkestrui reikia labai gero dirigento, nes tada visi muzikantai grodami gali išlieti savo emocijas, viskas tampa gyviau ir įdomiau.

Pamenu, mirus mano orkestro dirigentui, mes grojome jo atminimui koncertą be dirigento. Buvo labai keista ir įspūdinga – mes grojome puikiai, lyg jis ten būtų buvęs. Vadinasi jis sugebėjo tarp orkestro narių sukurti tokį ryšį, kad orkestras ir be jo sugebėjo puikiai pagroti. Tokių dirigentų mums reikia, kad orkestrai egzistuotų.

– Ką darytumėte, jei vieną rytą pabudę pajustumėte, kad nebenorite daugiau groti?

J. Zoonas: Tai priklauso nuo situacijos – jei gali išgyventi nebegrodamas, jei išeini į pensiją turėdamas idėją turėti gražų sodą, tada gerai. Tačiau galbūt tu dar turi studentų, už kuriuos jautiesi atsakingas, ir tada tiesiog negali imti ir mesti savo darbo. Aš ir dabar turiu daug veiklos, gaminu ne tik fleitas, bet ir kitus daiktus. Man patinka atrasti, tobulinti vis naujus dalykus. Ieškojimai niekada nesibaigia.

– Kokia patirtis dirbti su studentais iš skirtingų valstybių? Pavyzdžiui, iš Japonijos, Rytų Europos, Amerikos? 

I. Chuat: Dirbdama Japonijoje pastebėjau, kad ten studentai labai atviri, nesavanaudiški, labai tobulėjantys. Taigi su jais dirbti įdomu. Tačiau yra ir problema – jie nesusitelkę į save ir labiau kopijuoja tai, ką daro kiti, ir nedaro patys. Problema ta, kad kopijuotas darbas niekad nebus toks pat. O dirbdama Rytų valstybėse, tokiose kaip Mongolija ar Pietų Korėja, pastebėjau, kad ten žmonės artistiškesni, kūrybingesni ir labai talentingi, tačiau ten mažiau disciplinos nei Japonijoje, todėl ten gavau jau kitokios patirties. O, pavyzdžiui, su prancūzais dirbti tikrai buvo gana sunku, nes jie gana savanaudiški ir mano, kad yra patys geriausi.

– Tačiau, norint būti geru atlikėju, turbūt reikia būti bent šiek tiek savanaudžiam?

I. Chuat: Taip, iš pradžių savanaudiškumas yra svarbus, nes turi turėti variklį, kuris tave stumtų į priekį. Tačiau, praėjus laikui, labiau subrendus, tai turėtų pradingti.

– Ką Jums gyvenime reiškia Johannas Sebastianas Bachas?

I. Chuat: J. S. Bachas mane padarė tikinčią. Aš užaugau protestantų šeimoje, mes dažnai eidavome į bažnyčią ir kiekvienų pamaldų gale giedodavome J. S. Bacho muziką. Man jis yra kaip dvasingumas.

Yra mokslinė teorija, kad psichikos sutrikimai, pavyzdžiui, disleksija, autizmas, šizofrenija, galimai lemia genialumą, LRT Klasikai sako Ignas Kančys. „Nuo disleksijos kenčiantys žmonės nesugeba tinkamai perskaityti parašytų žodžių. Žinoma, kad disleksija kamavo Leonardo da Vinci, Pablo Picasso, Thomą Edisoną, Albertą Einsteiną, Michaelą Faraday, laidinio telefono išradėją Alexanderį Bellą, „The Beatles“ lyderį Johną Lennoną. Psichologų teigimu, dauguma disleksijos kamuojamų žmonių mieliau problemas sprendžia galvodami ir veikdami, o ne kalbėdami. Būtent taip pasireiškia jų talentas, atsiskleidžia galimybės“, – pasakoja laidos „Mokslo sriuba“ vedėjas.

I. Kančio žodžiais, įvairūs sutrikimai parodo, kad tie žmonės gali kažką sugalvoti, sukurti tai, apie ką paprastiems žmonėms nekyla minčių ir idėjų, o tai patvirtina įvairūs tyrimai. Pavyzdžiui, Kembridžo universiteto Autizmo tyrimų centro mokslininkai pastebėjo, kad autistų tėvai, turintys autizmą sukeliančių genų, pasižymi kūrybiškumu, kuris atsakingas už inovacijas moksle, matematikoje, muzikoje ar technologijose.

– Ar genijų laikai praėjo?

– Manau, kad genijų laikai tik prasidėjo. Išvertus iš prancūzų kalbos, tas žodis reiškia įgytus, įgimtus talentus, gabumus. O lotynų kalboje tai tiesiog talentas, gabumai. Genijus yra žmogus, turintis išskirtinių mokslinių, meninių ar kitokių intelektinių sugebėjimų, tas, kuris pasiekia aukščiausią kūrybinę viršūnę, aukščiausią potencialą, pranoksta pats save ir iškyla aukščiau visų kitų kūrėjų. Taip galima įsivaizduoti genialumą.

Internete galime rasti faktų, kad kažkoks žmogus lotynų kalbos išmoko būdamas ketverių, šešerių jau skaitė ir kalbėjo net aštuoniomis kalbomis, 11 metų įstojo į Harvardo universitetą. Čia jau, panašu, genijus. Dar mokslininkai tuos dalykus matuoja intelekto koeficientu: vidutinio intelekto žmogus per bendrąjį intelekto testą surenka 85–115 balų, o genijus – daugiau nei 130 balų.  Guinnesso rekordų knygoje įrašytas atvejis, kai kažkas surinko per 200 balų.

– Muzikos aukso amžiuje, prieš 200–300 metų, jei matydavai pasaulį kitaip nei visi, turėjai su tuo tiesiog susigyventi. Pavyzdžiui, Robertas Schumannas išprotėjo turbūt ne nuo savo septynių vaikų ir ne nuo žmonos Claros. O dabar, jei matai, supranti, bandai perteikti ir realizuoti save kitaip, visas „problemas“ gali spręsti pas psichiatrą. Galbūt šitie sprendikai, daktarai ir užgniaužia tai, kiek mes turime nutolti nuo visaprotystės ir pasinerti į beprotybę? Pavyzdžiui, sakoma, kad egzistavimo pradžioje mes buvome sinestetai – garsą girdėjome spalvomis. Mes turėjome labai daug tokių dalykų, galima sakyti, antgamtiškų ar nenormalių, kuriais, laikui bėgant, atsikratėme tarsi kaip nereikalingais.

– Yra mokslinė teorija, kad psichikos sutrikimai galimai lemia genialumą. Pavyzdžiui, nuo disleksijos kenčiantys žmonės nesugeba tinkamai perskaityti parašytų žodžių. Šį sutrikimą pasaulyje turi kas 12-as žmogus. Žinoma, kad disleksija kamavo Leonardo da Vinci, Pablo Picasso, Thomą Edisoną, Albertą Einsteiną, Michaelą Faraday, laidinio telefono išradėją Alexanderį Bellą, „The Beatles“ lyderį Johną Lennoną. Psichologų teigimu, dauguma disleksijos kamuojamų žmonių mieliau problemas sprendžia galvodami ir veikdami, o ne kalbėdami. Būtent taip pasireiškia jų talentas, atsiskleidžia galimybės. Įvairūs sutrikimai ir parodo, kad tas žmogus gali kažką sugalvoti, sukurti tai, apie ką mums, paprastiems žmonėms, nekyla minčių ir idėjų. Tačiau jei vaikystėje iš to žmogaus šaipomasi dėl tokių keistų „dalykėlių“ ir užgniaužiamas jo talentas, intelektas, gabumai, talentai neatsiskleidžia.

– Galbūt tai ir pateisina legendinę frazę, kad didžiausi genijai – didžiausi vienišiai. Būdami aštuonerių, jie išmoksta 300 kalbų, bet galiausiai miršta vienatvėje kaip atstumti, kaip išsigimėliai, keistuoliai.

– Bet paskui tie žmonės įeina į istoriją ir mes juos garbiname.

– Dėl mokslo vis giliau ir giliau įsirausiame į tai, kas Visatoje yra sudėtingiausia, – į žmogaus smegenis. Tai gerai ar ne? Gal tai ir lėmė, kad genijų mažėja?

– Labai geras pastebėjimas, kad žmogaus smegenys – sudėtingiausias mechanizmas ir sudėtingiausias dalykas.  Jas sunku pažinti, suvokti ir suprasti, kaip viskas veikia. Net dabartiniai superkompiuteriai sugeba paimituoti vos kelis procentus sekundės tam tikros nedidelės smegenų dalies veiklos. Mūsų biologinės smegenys yra įspūdingos, tai milžiniškas įrankis, kuriuo mes galime kurti, atrasti. Taigi nereikia bijoti mums suteiktos išminties ir galimybių, nereikia bijoti ir tų žmonių, kurie kitaip galvoja, kitaip įsivaizduoja, mato pasaulį.

– Ir dar kai kas, kas jungia visus genijus, yra tai, ką mes vadiname sutrikimais.

– Kembridžo universiteto Autizmo tyrimų centro mokslininkai 2011 m. atliko įdomų tyrimą ir pastebėjo, kad žmonės, gyvenantys ir dirbantys Eindhovene, dideliame informacinių technologijų centre Olandijoje, turi daugiau nei du kartus didesnę tikimybę susilaukti vaikų, turinčių autizmą, nei tie, kurie gyvena kituose Olandijos miestuose, kur nėra išvystyta tokia technologijomis paremta pramonė. Cituoju, kokią įdomią išvadą mokslininkai padarė: „Mūsų tyrimas rodo, kad autistų tėvai, turintys autizmą sukeliančių genų, pasižymi kūrybiškumu, kuris atsakingas už inovacijas moksle, matematikoje, muzikoje, technologijose ir pan.“

Keletas studijų parodė ryšį tarp šizofreniją sukeliančių genų ir kūrybiškumo. Pavyzdžiui, pastebėta, kad profesionalūs poetai ir aktoriai turi keletą bruožų, padedančių diagnozuoti šizofreniją, tai  kliedesiai, haliucinacijos, nuotaikų kaita ir panašūs dalykai. Būtent tai ir parodo, kad įvairūs psichikos sutrikimai yra visai šalia beprotystės ir visai šalia genialumo, kūrybiškumo.

Dar vienas pavyzdys – Aspergerio sindromas. Tai autistinis vystymosi sutrikimas, kuris pasireiškia sunkumais bendraujant. Aspergerio sindromą turintys žmonės neretai pasižymi išskirtiniais talentais, jie gali būti itin gabūs matematikai, mėgsta daug kartų atlikti tą patį darbą, kuris kitiems gali būti nuobodus. Šiuo sindromu sirgo Nikola Tesla, Isaacas Newtonas, Ludwigas van Beethovenas, Billas Gatesas, Bobas Dylanas ir kiti. Taigi tokie nežymūs, bet vis dėlto psichikos sutrikimai tiems žmonėms duoda visai kitokį matymą, supratimą, įsivaizdavimą, jie kitaip perteikia ir atskleidžia pasaulį. [...]

– Sakoma, kad viskas pateisinama, kas atveda į didįjį meną. Ar pateisinama viskas, kas atveda į didįjį mokslą?

– Geras pastebėjimas. Pavyzdžiui, kai buvo sukurta branduolinė bomba, mokslininkai labai išgyveno, kad jų žinios ir darbas buvo panaudotas masinio naikinimo ginklui kurti. Taigi reikia pripažinti, kad mes turime atsakingai žiūrėti, ką darome, kur naudojame žinias ir pažangą, kad patys nesusinaikintume.

– Nors daugelis genijų geriausius savo darbus sukūrė būdami jauni, pavyzdžiui, Wolfgangas Amadeus Mozartas ar A. Einsteinas (reliatyvumo teoriją jis sukūrė 26 metų), nemažai ir tokių (L. van Beethovenas, Richardas Wagneris), kurie didingus savo kūrinius pasauliui padovanojo jau sulaukę brandesnio amžiaus. Vis dėlto, jei genijaus procesas labiau atitinka jaunystę, galbūt taip yra, nes jo dar nesugadino pasaulis? Gal genijaus atėjimas niekaip nesusijęs su šio pasaulio būtimi? Ar jo atėjimas yra natūralus procesas? Ar žemė priima, ar kaip tik naikina genialumą?

– Pirmiausia galima panagrinėti klausimą, iš kur genijai atsiranda. Mokslas stengiasi nagrinėti tai, kas yra apčiuopiama, ką galima pamatuoti, išbandyti, patikrinti. Todėl yra kelios teorijos, aiškinančios, kodėl, kaip ir iš kur genijai atsiranda. Paveldėjimo teorija teigia, kad genialumas perduodamas iš kartos į kartą. Puikus pavyzdys – Johannas Sebastianas Bachas: jo genealoginiame medyje buvo 56 muzikantai, iš kurių 20 sulaukė visuotinio pripažinimo įvairiose šalyse. O šveicarų matematikų Bernoulli giminėje buvo 14 žymių matematikų.

Kita, kaip minėjau, yra psichikos sutrikimų teorija. Dar viena – saviugdos teorija: žmogus yra tai, ką pats iš savęs padarė. Pavyzdys – Atėnų politikas ir oratorius Demostenas. Jis buvo drovus, mikčiojo, bet tapo garsiu oratoriumi, nes pats save pralaužė ir atskleidė savo talentus (tik ne jaunystėje, o truputėlį vėliau). Vokiečių kompozitorius R. Wagneris tik sulaukęs 20 metų išmoko rašyti natas. Garsieji L. da Vinci, A. Einsteinas, Louis Pasteuras, Honore de Balzacas jaunystėje buvo laikomi ypač negabiais.

Kaip veikia mūsų smegenys ir kaip mes iš kartos į kartą perduodame genetinę informaciją, DNR kodą, nagrinėja genetika, taigi kai ką galima paaiškinti genetika. Kitas svarbus dalykas tas, kad iš tiesų viską lemia ne tik genai – yra ir aplinkos poveikis, auklėjimas, mokslas, studijos, asmenybės branda, saviugda.

Maestro Rostropovičius sakydavo – nebūkite „mezzofortistai“, nes mezzoforte yra nei garsiai, nei tyliai, šitas ženklas netikras, interviu LRT Klasikai sako Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Anatolijus Šenderovas. „Kai tai išgirdau, mezzoforte mano kūriniuose vis mažiau ir mažiau, o jei atsiranda partitūrose, tai tik iš nežinojimo: kai pats nesu tikras, kad reikia labai grasiai, bet tikrai žinau, kad nereikia labai tyliai. Tada rašau tokį tarpinį ženklą mezzoforte. Jei tik galiu pakeisti, paskui keičiu tuos ženklus į tikrus. Nebūkite „mezzofortistai“ – reiškia nebūkite netikri“, – pabrėžia jis.

Nors teatro mokyklose mokoma, kad negalima pataikauti ir stengtis įtikti publikai, šįmet 70-metį minintis menininkas toks kategoriškas nėra: „Negaliu pasakyti, kad aš taip jau kategoriškai nusistatęs prieš publiką, kad jokiu būdu manęs nepamiltų, nes, jei pamils, tai jau tragedija. Aš taip nesamprotaučiau. Jei labai stengiesi iš visų jėgų „na, pamilkit mane, pažiūrėkit, kiek aš jums gero darau, pradėkite mane mylėti“, tada blogai. Tu turi padaryti tai, ką darai ir kaip galvoji.“

– Norėčiau pradėti nuo mūsų susitikimo Gotlando saloje, Švedijoje, prieš 10 metų. Tada Jūs šventėte 60-metį ir Jūsų koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui grojo Davidas Geringas. Man tada teko groti mušamaisiais instrumentais.  Per vieną iš paskutinių repeticijų Jūs priėjote prie manęs ir pasakėte – čia šiek tiek kitaip reikėtų pagroti. Aš paklausiau – o kaip? Ir Jūs, maestro, pradėjote man aiškinti. Po poros minučių pasakau – aha, man viskas aišku. Tada Jūs pakėlėte į mane akis ir pasakėte – o man iki šiol niekas neaišku. Maestro, praėjo 10 metų, ar vis dar taip pat niekas neaišku?

– Negaliu pasakyti, kad man absoliučiai niekas neaišku, bet kiekvieną kartą reikia aiškintis iš naujo. Ypač rašant naują kūrinį. Tai prieš tave baltas lapas – „tabula rasa“. Nuo to, kokia bus pirmoji nata, pirmosios dvi ar trys, priklauso, koks gims kūrinys. Kai susitinku su atlikėjais, man niekada neaišku, kaip šiandien jie gros, kokia jų nuotaika, kokia buvo kava, kas už lango – saulė, sniegas ar lietus. Nuo tokių dalykų labai daug kas priklauso, pavyzdžiui, kaip jie groja, kaip šiandien, šiuo momentu jaučia tą muziką. Ir tada pradeda aiškėti. Bendraudamas su atlikėjais, klausydamasis jų atliekamos muzikos, pradedi ieškoti atsakymo. Taigi atsakymas būtų toks, kad kiekvieną kartą tenka ieškoti aiškumo, atsakymo į visus klausimus.

– Pakalbėkime apie kūrybinius klasterius. Klasteris – toks dalykas, kai tiesiog užguli alkūnėmis fortepijoną ir paspaudi visas natas. Kaip manote, tam, kad gimtų geras kūrinys, kompozitoriaus „viduje“ turi būti visi klavišai nuspausti? Ar turi nutildyti tik nereikalingas natas ar, atvirkščiai, pagroti tik reikalingas?

– Ir taip, ir taip. Kiekvieną kartą rašydamas tu negali numatyti, kad šis kūrinys bus pats geriausias: dabar paspausiu tik reikalingus klavišus, o nereikalingų nespausiu. Taip nėra. Kiekvieną kartą ieškai. Pats kūrinys tave veda. Labai svarbus momentas kuriant – pradžia. Aš jį vadinu kabliuku,  užsikabinimo momentu. Tai reiškia – dvi trys natos. Kažkoks motyvas. Jeigu jis yra, jis jau nulemia viso būsimo kūrinio struktūrą, formą, dramaturgiją, esmę, emocijas – viskas yra tame branduolyje, pačioje pradžioje. Tai pats sudėtingiausias dalykas, nes jo negalima nei numatyti, nei apskaičiuoti, nei sugalvoti. Jis turėtų gimti, nusileisti iš kažkur. O iš kur – irgi nežinia. Jei žinočiau, iš kur, gal pasikelčiau aukščiau, nueičiau ten. Niekada nežinai, kaip tai atsiranda, bet staiga atsiranda.

Paskui pradeda veikti jau visi kiti komponentai, esantys galvoje, sieloje, širdyje, ir reaguoja į tą pačiam dar nesuprantamą pradžią. Ta reakcija, sąveika savęs ir to, kas jau yra popieriuje, lemia kūrinio gimimą. Bet tai keičiasi – niekada nežinau, kuo baigsis, galiu tik pageidavimus išreikšti, pavyzdžiui, kad norėčiau pabaigti triukšmingai, nes labai daug kūrinių, einančių į dangų (tyliau, dar tyliau, trys, penki, dešimt piano), o garsesnių gimsta mažiau. Taigi gali pageidauti. Bet nereiškia, kad taip iš tikrųjų bus. Pats kūrinys tave veda. Ir būsi ten, kur jis nuves.

– Pakalbėkime apie pageidavimus. Žymiausias Lietuvos perkusininkas Pavelas Giunteris kartą pasakojo, kad prašė Jūsų parašyti kūrinį, panašų Iannio Ksenakio „Rebounds B“. Ar Jūsų netrikdo tokie užsakymai, kai sako „parašykite kažką panašaus į...“? Ar tai nežeidžia kompozitoriaus ego?

– Buvo truputį kitaip. Jis pageidavo solo perkusijai, bet pasakė: „Žinai, tu rašai labai nekonkrečiai, nėra griežtos matematikos, kaip, tarkim, I. Ksenakio. Tu taip nemoki, tu rašai emocijomis, spalvomis, o man norėtųsi kažkaip...  Gal aš tau parodyčiau tokį kūrinį.“ Aš atsakiau: „Ne, nereikia, galbūt pabandysiu save perauklėti.“ Aš neužpykau. Labai nemėgstu žodžio „iššūkis“, nes nežinau, kas tai yra, bet čia ir buvo iššūkis.

Žodis „iššūkis“ dabar kone populiariausias. Kiekvienas momentas yra iššūkis. Tu atsikėlei, eini praustis – jau prasideda tavo konfrontacija su gyvenimu. Tu dar nori miegoti – o ten jau šaltas vanduo. Ar čia ne iššūkis? Vienu žodžiu, P. Giunteris išprovokavo kažkokį racionalesnį mąstymą, kuris nėra taip jau labai man būdingas. Man racionalus mąstymas ateina vėliau, kai jau esu įsibėgėjęs, jis įsijungia kaip antra ar trečia pavara.

– Mokėtės pas Eduardą Balsį. Ar sunku buvo užmiršti tai, ko jis Jus mokė? Ar reikėjo užmiršti?

– Ne, man nereikėjo. Dar daugiau – E. Balsys ne tik profesorius, tai jau tam tikra estetinė sąvoka. E. Balsys lydi mane visą mano gyvenimą ir tai – ne garsūs žodžiai. Kol aš penkerius metus mokiausi, jis buvo profesorius, aš buvau studentas. Kai tie penkeri metai pasibaigė ir mes vėl susitikome, nedrįsčiau pasakyti, kad mes tapome kolegomis, bet jis buvo mano guru, mokytojas iš didžiosios raidės. O aš buvau jo jaunesnysis kolega, kuris irgi bandė šioje sferoje gyventi.

Mes daug šnekėdavome, jis net kviesdavo mane į savo kūrinių repeticijas. Man tai buvo labai garbingas kvietimas. Jei E. Balsys skambina ir prašo ateiti į repeticiją, aš jau ruošiuosi keletą dienų – daug labiau negu į savo repeticiją, nes ir atsakomybė didesnė. Be to, jis buvo labai jautrus žmogus. Jei man kažkas atrodydavo kitaip, reikėdavo labai galvoti, kaip pasakyti, kad neįžeisčiau. Nes jis, būdavo, įsižeisdavo. Nors paskui greitai praeidavo. Bet tuo momentu jis užsidegdavo, ir viskas – nutildavo. Tada galvoji: „Koks aš durnas. Man dabar taip pasirodė, o po minutės – jau kitaip, jau ne taip kategoriškai.“ Tai irgi buvo mokslas – negalvoti, kad esi paskutinė instancija, kad šios akimirkos įspūdis yra galutinis. Viskas yra labai reliatyvu: dabar man atrodo taip, bet nereiškia, kad taip iš tikrųjų ir yra.

Atlikėjai jau žino ir juokiasi: per vieną repeticiją sakau, kad čia man norėtųsi aktyvumo, forte, o per kitą repeticiją toje pačioje vietoje sakau – žinot, čia trupučiuką tyliau, ramiau. Jie sako – maestro, jūs gi vakar, užvakar sakėte, kad reikia aktyviai groti, forte, mes taip ir pasiruošėme, o jūs prašote atvirkščiai. Sakau – o vakar buvo saulė, toks puikus oras, bet šiandien lyja lietus, kita nuotaika, kitas jausmas, kitas įspūdis. Tada jie sako – jei rytoj bus sniegas, kas tada, kaip mums elgtis? Aš sakau – jei bus sniegas, tai jūs ir sugalvosite, jūs pajusite. Čia ir yra kūrinio gyvybingumas.

Atlikimas visada skiriasi. Keičiasi ne tik kvartetai, bet ir jų požiūris į ženklus – natas. Natos juk irgi ne paskutinė instancija. Kas yra natos, iš kurių groja atlikėjai? Iš pradžių yra kompozitoriaus idėja, kuri jam į galvą ateina iš dangaus ir kuri paskui pradeda transformuotis. O kai tik kompozitorius visa tai paverčia natomis, jis jau kažką praranda, jau pradeda kontroliuoti: čia metras toks, kitoks, dinamika tokia arba kitokia. Ir jis iš tos idėjos, pirminės, laukinės, pradeda daryti naminę. Iš laukinio gyvūno padaryti naminį galima, bet, kaip sakoma, kad ir kiek vilką maitink, vis tiek jis į mišką žiūri. Jo prigimtis yra laukinė.

Natos yra ne visai tikslus atgaminimas to, ką pajutai, kai rašei muziką. O kai padedi tas natas atlikėjui, atlikėjas jas iššifruoja ir pateikia savo viziją. Vadinasi, jo vizija ir tavo sumanymas. Taigi būna labai daug visokių vingių ir niuansų, kas kartais gali kūrinį pakeisti iš esmės. Todėl, kai vieni atlikėjai pagroja kūrinį, jis tau atrodo toks, o kai pagroja kiti, jis tau atrodo kitoks. Kartais ir tie patys atlikėjai tą patį kūrinį groja kitaip: patys sako – o žinote, mes dabar kitaip jaučiame. Aš sakau – labai gerai, vadinasi, tos natos inspiruoja mąstyti ir pajusti savo viziją. Džiazas turėtų būti atlikėjo „viduje“. O natos yra idėja. Žinoma, toli nuo tos idėjos nereikėtų nueiti, kitaip tai bus dar kitas kūrinys. Nors vis dėlto tai yra tik vizija, kurią reikėtų perteikti dabar, šiuo momentu.

– Gerose teatro mokyklose moko nepataikauti, neįtikti publikai, kad publika tavęs nepamiltų. Ar tai galioja ir kompozitoriams?

– Negaliu pasakyti, kad aš taip jau kategoriškai nusistatęs prieš publiką, kad jokiu būdu manęs nepamiltų, nes, jei pamils, tai jau tragedija. Aš taip nesamprotaučiau. Jei labai stengiesi iš visų jėgų „na, pamilkit mane, pažiūrėkit, kiek aš jums gero darau, pradėkite mane mylėti“, tada blogai. Tu turi padaryti tai, ką darai ir kaip galvoji. Tarp kitko, Lietuvoje buvau vienas pirmųjų, kuris rimtoje muzikoje pradėjo naudoti apšvietimą.

– Taip pat, kaip pirmas Lietuvoje sukūrėte tokį naują žanrą mušamiesiems ir orkestrui.

– Taip, pirmas. Jau prieš 20 metų paprašiau Filharmonijos vadovybės ir iš Operos ir baleto teatro atsivedėme labai gerą šviesos dailininką. Jis atsinešė visą savo aparatūrą ir mes bene pirmieji panaudojome vargonus kaip savotišką ekraną – iš apačios žalia, mėlyna, raudona, priklausomai nuo kūrinio tėkmės. Tokie šviesos muzikos elementai. Bet visa tai buvo ne tam, kad nustebintume, ir ne tam, kad staiga karštai pradėtų mylėti publika, o tam, kad tai sustiprintų suvokimą, jausmą. Tai yra svarbu. Viskas turėtų būti tam skirta. Argi to nesustiprina atlikėjo apranga, pavyzdžiui, frakai, juodi drabužiai? Juk galėtų su džinsais išeiti. Nors dabar jau išeina, bet nemanau, kad tai labai sustiprina muzikos poveikį. Kita vertus, priklauso nuo muzikos. Yra tokios, kurią groti vilkint fraką būtų kvaila. Taigi pati muzika diktuoja priemones, aprangą, elgseną scenoje.

Viskas yra svarbu, nėra smulkmenų. Mes apie tai šnekame su atlikėjais. Tarkim, muzika prasideda labai greitai, o atlikėjai išeina į sceną lėtai, derina instrumentus, pasižiūri į salę, vienas kitas dar pasisveikina su kuo nors. Aš visada sakau – ponai, teatras prasideda nuo drabužinės, o muzika prasideda nuo to momento, kai paskelbiama ir jūs išeinate. Jūs išeinate, vadinasi, muzika jau prasidėjo. Jūsų žingsniai, jūsų tempas, laikas derinant – viskas yra už arba prieš muziką. Jūs netinkamu išėjimu ar elgesiu scenoje jau šiek tiek atmušate nuo kūrinio auditoriją. Pradedate groti, o auditorijai reikia daug daugiau laiko įsibėgėti, kad galėtų įeiti į tą muziką. Nors galėjo būti kitaip.

Jūs galėjote taip išeiti, kad muzika jau prasidėtų. Daugiau nieko nereikia. Pradžia yra jau iki pradžios. Reikia tik vieną garsą pagroti, ir tu akimirksniu esi toje sferoje. Reikia mokytis iš didžiausio.

– Turbūt niekas kitas geriau nepasakytų apie sforzando, kaip tai padarė maestro Rostropovičius:  sforzando yra tada, kai nukrinta spinta, o paskui iš jos kyla kandys.

– Dar jis sakydavo – nebūkite „mezzofortistai“. Nebūkite mezzoforte – nei garsiai, nei tyliai. Nebūkite tarp to ir to, būkite arba tokie, arba kitokie. Tarp kitko, po to, kai tai išgirdau, mezzoforte mano kūriniuose vis mažiau ir mažiau, o jei atsiranda partitūrose, tai tik iš nežinojimo: kai pats nesu tikras, kad reikia labai grasiai, bet tikrai žinau, kad nereikia labai tyliai. Tada rašau tokį tarpinį ženklą mezzoforte. Jei tik galiu pakeisti, paskui keičiu tuos ženklus į tikrus. Šitas ženklas yra netikras. Nebūkite „mezzofortistai“ – reiškia nebūkite netikri. Čia labai reikšmingi žodžiai.