Norint suvokti, kodėl pasirinktas sankcijų režimo kelias ir ko šiuo siekiama, privalu suprasti, kaip Vakarų demokratijose veikia politiniai procesai.
Liberalios demokratijos Vakaruose remiasi institucijų balansų šalies viduje: būtent efektyvus institutų balansas ir sėkminga jų sąveika ilgainiui garantuoja įspūdingus šių valstybių pasiekimus. Šis reiškinys tiek svarbus, kad galime sakyti, jog tikslesnis modernios liberalios demokratijos vardas būtų institucinė demokratija.
Vis dėlto trumpuoju laikotarpiu institucinė demokratija turi vieną didelį trūkumą: netikėtai pasikeitus aplinkybėms šalyje ar išorėje, ji negali užtikrinti, jog reakcija bus adekvati ir būtini sprendimai bus priimti laiku.
Pastarąja liberalių Vakarų demokratijų sprendimų priėmimo ypatybe ilgą laiką ir naudojosi Rusija. Ji, puikiai suprasdama institucinės demokratijos veikimo mechanizmus ir jų sąveiką, galėjo numatyti, kokia bus kiekvienos šalies ar jų grupių reakcija. Tai Rusijai teikė lauką manipuliacijoms, ir ji tai puikiai išnaudojo. Būtent todėl visos kalbos apie „naująjį Šaltąjį karą“ tebuvo vien kalbos: Vakarai neturėjo tokiam „karui“ skirtų institutų, o politinis elitas – atitinkamai suformuoto mąstymo.
Paradoksalu, bet Rusijos, kaip pavojingo priešininko, įvaizdis Vakarų politiniame lauke galutinai susiformavo ne po invazijų Gruzijoje ar Ukrainoje, o dėl jos veiksmų Sirijoje. Žinoma, stiprus Vakarų – Rusijos santykių pokyčių katalizatorius galėjo būti ir galima Rusijos įtaka JAV prezidento rinkimams, vis dėlto vargu, ar šis veiksnys galėjo lemti įvertinus aršią respublikonų/demokratų priešpriešą.
Iki Sirijos, nors ir nuolat kartojant, kad su Rusija prie santykių business as usual grįžta nebebus, ore vis dar tvyrojo galimybė, kad susėdus, pasižiūrėjus vienas kitam į akis, bus įmanoma paleisti dar vieną perezogrustką. Siekdama tokio santykio perkrovimo su Europos Sąjungos šalimis, Rusija ir stengėsi daryti įtaką rinkimų Vakaruose rezultatams.
Į Siriją Kremlius ėjo dėl keleto priežasčių. Viena vertus, taip bandyta nukreipti Vakarų šalių dėmesį nuo tuo metu visų dėmesį prikausčiusio Ukrainos fronto, kita vertus, siekta kaip lygiaverčiam dalyviui vėl atsisėsti prie vieno stalo su Vakarų šalių lyderiais.
Papildomas argumentas buvo tas, jog Sirijos invazijos rizika ir kaštai nevertinti kaip itin rimti – žemėje didžia dalimi kovoja proiraniškos grupuotės, o pati šalis nepriklauso JAV gyvybinių interesų zonai, tad JAV kareivių „batų“ čia tikrai nebus.
Vis dėlto tokia strategija nepasiteisino. Būtent Sirijoje Rusija galutinai prarado bet kokios partnerystės su Vakarais galimybę. Institucinėse demokratijose Rusija pradedama vertinti kaip toksiška revanšistinė regioninė jėga, kurios „klausimą“ privalu spręsti. Blogiausia Rusijai tai, kad tokia nuostata Vakaruose įsitvirtina instituciškai, o tai reiškia, kad net keičiantis valdžioms, santykių trajektorija nesikeis. Netikėtai sau, Rusija atsidūrė visai kitoje politinėje realybėje.
Vienas iš tokios naujos realybės atributų – sankcijų šaliai režimas.
Trumpuoju laikotarpiu sankcijos užtikrina, kad Kremlius nors trumpam turi atitraukti dėmesį nuo išorės avantiūrų į vidaus problemas. Siunčiamas signalas, kad avantiūros neapsieis be pasekmių. Tačiau sankcijos turi ir kitą, ilgalaikę strategiją.
Kiek Rusija besistengtų, visų pirma pati sau, aiškinti, kad sankcijas lemia Vakarų baimės dėl jos atsigaunančios galios, iš tiesų Vakarų šalių analitikų ruošiamuose pažymose sprendimų priėmėjams Rusija pateikiama kaip vis silpnėsianti regioninė galybė. Kodėl?
Norint prognozuoti, kas šalies laukia ateityje, analizė pradeda nuo trijų faktorių – geografijos, demografijos ir išsilavinimo. Visi šie faktoriai absoliučiai nepalankūs Rusijai.
Šį kartą palikdamas nuošalyje geografinį faktorių (kuris, beje, yra pagrindinis Rusijos požiūrio į pasaulį formuotojas) apsistosiu ties demografija ir išsilavinimu.
2021 m. švęsime 30 metų nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Būtent Sovietų Sąjungos žlugimas ir po jos sekusi ekonominė krizė, Rusijoje suformavo demografinę duobę, kuri jau artimiausiu metu išryškės. Jaunuoliai, kurie turėjo kurti ateities Rusiją, užpildyti kareivines ar statyti miestus tiesiog negimė.
Oficialią statistiką šiek tiek švelnina net 186 Rusijos etninių grupių, dažnai kompaktiškai gyvenančių, tarkime totorių ar čečėnų, skaičiai, bet praraja akivaizdi.
Demografija slepia dar vieną strategiškai svarbų reiškinį. Po 90-tųjų talentingesni inžinieriai, programuotojai ar mokslininkai jau seniai dirba Vakaruose. Esama švietimo sistema naujo techninių specialybių žmonių derliaus nežada. Šalyje, kurioje didžioji dalis infrastruktūros sukurta dar Sovietų Sąjungos laikais, pasekmes nuspėti nesudėtinga. Nusidėvėjimui artėjant link kritinės ribos, tiesiog nebus kam taisyti gendančios infrastruktūros ar kurti naujų ginklų. Vakaruose plintančios skalūnų technologijos, atsinaujinanti energetika bei sankcijos naikina Rusijos eksporto pajamų šaltinį, tad jai bus vis sudėtingiau nusipirkti būtinų technologijų ar rankų.
Būtent iš šios perspektyvos Vakarai ir vertina Rusiją. Skaičiuojama, kad šalis savo jėgai demonstruoti turi dar 5–6 metus iki maždaug tol, kol 2024–2026 metais Sovietų Sąjungoje išsilavinimą gavę rusai vienas paskui kitą išeis į pensiją.
Kaip tik tuo metu Rusijos laukia naujo politinio etapo pradžia. 2024 m. Rusijos prezidento rinkimai, kova dėl kurio šiuo metu jau vyksta po kilimu, vyks visai kitomis politinėmis realijomis. Vakarų institucinės demokratijos galutinai bus suformavusios savo Rusijos sulaikymo politiką, o sankcijų režimas iki minimumo susiaurins veikimo galimybes. Naujasis Rusijos prezidentas susidurs su visai kita politine realybe nei dabartinis Rusijos politinis elitas. Ilguoju laikotarpiu sankcijos skirtos būtent šiai datai.
Rusijos istorija yra absoliučiai cikliška: betvarkės laikotarpis (vadinamoji smuta), kurią galiausiai nutraukia atėjęs caras, stipria ranka (su specialiųjų tarnybų pagalba) sukuriantis politinę vertikalę. Prasideda ekspansijos laikotarpis. Carui mirus, šalis vėl pasineria į smutą.
Rusija artėja prie sekančio šio ciklo etapo. Vakarai, o ir pati Rusija, tai supranta.
