Televizijoje daug metų besisukantis vyras papasakojo, kuo naujasis humoro konkursas skirsis nuo kitų, bei atskleidė, kokius žinomus veidus jame išvys televizijos žiūrovai.

– Naują sezoną LRT televizija pradeda su naujomis laidomis, viena jų – „Humoro lyga“. Papasakokite apie ją plačiau.

– LRT televizijos žiūrovai tikriausiai puikiai prisimena legendinį humoro festivalį „Juokis“. Ši liaudies humoro šventė skaičiuoja gal kokius trisdešimt metų. Tačiau televizija ir žiūrovai žengia į priekį, atėjo laikas naujam ir moderniam humoro konkursui. Tai ir bus „Humoro lyga“. Atėjo laikas parodyti, kad Lietuva moka juoktis.

Mes skirstome humorą į aukštesnį, žemesnį, ir tai yra blogai. Norėtųsi surasti tą teisingą, daugiasluoksnį humorą, kuris suteiktų malonumą bet kokio išsilavinimo žmogui. Tokio humoro ir ieškosime naujame konkurse, kuriame pečius surems ir mėgėjai, ir profesionalai, stengdamiesi prajuokinti televizijos žiūrovus ir solidžią komisiją, kurią sudarys ryškiausios Lietuvos teatro ir televizijos žvaigždės.

– Kaip atrodys naujoji laida?

– Šiame konkurse dalyvaus penki aktoriai, kurie jau dabar dirba atrankose ir buria savo komandas, kurioms jie vadovaus. Tai – Ramūnas Šimukauskas, Darius Auželis, Sakalas Uždavinys, Šarūnas Banevičius ir Darius Petkevičius.

Kiekvienai laidai komandos, vadovaujamos aktorių, paruoš po namų darbą – humoristinį vaidinimą. Po komandų pasirodymų dėl papildomų taškų kausis patys aktoriai – jie turės improvizuoti, atlikti komisijos skirtas užduotis ir taip stengtis uždirbti savo komandai tašką ir išplėšti pergalę. Komisija išrinks kiekvienos laidos nugalėtoją, o konkurso finale nuspręsti, kas yra šių metų „Humoro lygos“ nugalėtojai, komisijai padės žiūrovai.

– Kodėl šią laidą siūlėte būtent LRT televizijai?

– Nes tai – natūrali „Juokis“ tąsa. Tai yra apie mūsų liaudies humorą. Pridėjus profesionalo ranką, liaudies humoro klodai gali tapti gražiais, profesionaliais pasirodymais.

– Pernai LRT televizijos eteryje jau buvo viena humoro laida, tačiau ji neprigijo...

– Manau, humoro laidoms yra labai sudėtinga, juolab, kad buvusios laidos formatas buvo visiškai kitoks. Mūsų pasirinktas formatas turi vieną labai svarbią savybę – pamatysime mėgėjus iš įvairių Lietuvos kampelių. Juk dzūkų, žemaičių, aukštaičių humoras skiriasi. Vis dėlto tai yra kova. Šiuo metu populiarus formatas – komisija, varžytuvės. Be to, aktoriai liaudiškam humorui suteiks profesionalumo ir solidumo. Manau, žiūrovai pamėgs šią laidą, ji atskleidžia tai, kuo mes gyvename.

– Kodėl komandoms vadovauti pasirinkote aktorius, o ne humoristus?

– Mes žinome, kad humoristų Lietuvoje yra vienas-du-trys. O gal net ir tiek nėra. Humoristai dirba patys su savimi, o čia yra vaidybinis šou, čia svarbūs kolektyvai, kurie vaidina ant scenos, jų pasirodymai. Humoristai labiau linksta prie kito žanro – vadinamojo stand-up.

– Vedėju pasirinkote Andrių Rožicką...

– Manau, kad vedėjų, kurie sugebėtų vesti tokį konkursą, yra vienetai, be to, televizijų yra daug, tad jais sunku pasidalinti. A. Rožickas yra būtent tokiam žanrui labai tinkamas žmogus, jis turi puikų savo humoro jausmą ir gerai valdo situacijas, ypač tokias, kokių bus šiame projekte, kur tikrai bus gyvos improvizacijos. Manau, kad filmavimuose visi juoksimės iki ašarų.

„Humoro lygos“ premjera – spalio 2 d. per LRT televiziją. 

Taip naująjį projektą pristato prodiuseris Vygintas Prebergas. „Tai – visiškai nauja idėja ir formatas. Bent jau aš neatsimenu, kad Lietuvoje kas nors panašaus būtų buvę. Lietuviai visuomet mėgsta išreikšti savo nuomonę bet kokiu klausimu. Todėl sugalvojome pasiūlyti jiems pažaisti ir taip vienu šūviu nušausime du zuikius: sužinosime visuomenės nuomonę kokiu nors klausimu bei sukursime pramogą. Jau visai netrukus penktadieniais tiesioginiame LRT televizijos eteryje vyks viktorina „Paklauskim Lietuvos“, kurioje viską nulems žiūrovai“, – apie naujojo TV žaidimo idėją pasakoja prodiuseris.

Anot laidos kūrėjo, žaidėjai studijoje turės atspėti, kaip į klausimus atsakys televizijos žiūrovai, naudodamiesi specialia programėle. Klausimai bus įvairūs: nuo juokingų, pvz., ką rinktumėtės – mėnesį be sekso ar mėnesį be mobilaus telefono, iki rimtų, paremtų aktualijomis, pvz., kur didžiausia korupcija, kuo pasitikite labiausiai: politikais, Bažnyčia ar ugniagesiais.

Dėl piniginio prizo – 333 eurų – varžysis dvi komandos po tris žmones, kiekvienoje laidoje bus užduodama po devynis klausimus.

„Televizijos žiūrovai galės parsisiųsti specialią programėlę. Svarstome užduoti ir savaitės klausimus televizijos portale bei „Facebook“ paskyroje. Čia žmonės turėtų balsuoti visą savaitę, o atsakymą sužinotume tik tiesioginiame eteryje. Programėlėje žmonės galės ne tik balsuoti, bet ir komentuoti, peržiūrėti buvusias laidas, rezultatus“, – sako prodiuseris.

Anot jo, pirmoji „Paklauskim Lietuvos“ laida LRT televizijos eteryje pasirodys rugsėjo 9-ąją ir bus netradicinė. „Pirmoje laidoje greičiausiai susikaus LRT žvaigždės ir olimpiečiai. Bet ateityje tai nebus žvaigždžių šou. Negaliu sakyti, kad visiškai atsisakysime žymių žmonių, bet tai bus labiau Lietuvos žmonių žaidimas, stengsimės atrasti kuo daugiau naujų spalvų, nes bent jau man asmeniškai tie „žvaigždynai“ yra pabodę. Norintys dalyvauti žaidime turės užpildyti anketą internete“, – pažymi jis.

LRT žiūrovai – tokie, kokių reikia

V. Prebergas prie LRT televizijos projektų kaip prodiuseris dirba pirmą kartą, tačiau jau dabar gali įvardyti keletą skirtumų tarp darbo su nacionaliniu ir komerciniu transliuotojais.

„Komercinėse televizijose pradedi ir viską nuo...iki darai pats. Čia gauni daugiau palaikymo – studijos, technika... Gal šiek tiek skiriasi pati darbo sistema. Čia reikalavimai yra tie patys, o gal ir dar aukštesni. Kita vertus, su LRT kuriame produktą, kuris, mano manymu, yra šiek tiek kokybiškesnis, kurio galbūt komercinės televizijos nepriimtų“, – kalba prodiuseris.

Paklaustas, kodėl šį projektą siūlė būtent LRT televizijai, V. Prebergas tikino, kad nacionalinio transliuotojo žiūrovai yra kaip tik tokia auditorija, kokios reikia.

„Manau, kad tokia laida turėtų būti įdomi LRT publikai – tai yra žmonės, kurie turi humoro jausmą ir domisi aktualijomis. Žinoma, dar anksti lygintis su „Spinter“ ar kokiais kitais tyrimais, bet pažiūrėsime – galbūt įsivažiavę galėsime daryti tam tikrus tyrimus ir sakyti: „Paklauskim Lietuvos“ tyrimas parodė, kad Lietuva turi tokią ar kitokią nuomonę konkrečiu klausimu. Mano galva, šiuo atžvilgiu produktas yra naudingas ir pačiai LRT televizijai, kuri gauna savo tyrimų bazę. Kita vertus, tai yra pramoga, skirta penktadienio vakarui, tad labai smarkiai neįsivažiuosi, bet neatsisakome ir rimtų temų“, – pažymi daug metų televizijoje besisukantis vyras.

Naujas vedėjas pranoks A. Valinską?

Prodiuseris pripažįsta, kad tiesioginis eteris visuomet yra šiokia tokia rizika, nes niekad nežinai, kas ten įvyks, išlieka netikėtumo faktorius. Juo labiau, kad naujojo žaidimo vedėju pasirinktas šiemet „Dainų dainelėje“ pirmąkart darbą su televizijos kameromis išbandęs Ignas Andriukevičius – dar menkai pažįstamas televizijos žiūrovams.

„Turėjau kelis variantus, rinkausi tarp patyrusių televizijos vilkų, kurie nebebijo tiesioginio eterio, ir televizijos naujoko Igno. Turbūt dauguma mano kolegų sutiks, kad jaučiamas šioks toks televizijos veidų badas, todėl Ignas pasirodė įdomus variantas, norėjau išbandyti naują žmogų.

Žinoma, iš pradžių buvau nusiteikęs šiek tiek skeptiškai: jaunas, nepatyręs, juk reikia mokėti valdyti publiką. Paskui pasidomėjau, susitikau su juo asmeniškai ir supratau, kad viskas turėtų būti gerai. Manau, turėsime naują žvaigždę, kuri su laiku pakeis tą patį Arūną Valinską ar kitus“, – entuziastingai pasakoja V. Prebergas.

Prodiuserio manymu, nėra didelio skirtumo tarp renginių vedimo ir darbo su kameromis – abiem atvejais reikia mokėti suvaldyti publiką.

„Jis pats yra charizmatiškas, su žmonėmis renginiuose dirbti moka, radijuje veda tiesiogines laidas – patirtis visose šiose srityse jam pravers. Neabejoju, kad iš pradžių baimės, jaudulio, drebančių rankų, užsikirtinėjimo bus, bet tuo ir žavus tas tiesioginis eteris, tuo žavus darbas su jaunu žmogumi, kai kartu su juo gali augti, taisyti klaidas. O jei paimsime seną vilką, visi žinos jo pokštus, lengvai nuspės, kada, kokį klausimą ir kaip jis užduos“, – pastebi V. Prebergas.

Jaudulį kelia žinomi žmonės

Pats naujos laidos vedėju tapęs I. Andriukevičius tikina, kad tiesioginis eteris jį šiek tiek baugina, tačiau jis jau turi šiokios tokios patirties – vedė tiesiogiai transliuojamą „Dainų dainelės“ finalinį koncertą, trukusį net tris valandas.

„Dainų dainelėje“ pirmą kartą stojau prieš televizijos kameras ir galiu pasakyti, kad darbas čia – labai smagus, be to, man labai patiko kolektyvas. Iki „Dainų dainelės“ finalo svarsčiau, koks jausmas yra būti tiesioginiame eteryje, ir galiu pasakyti, kad jokio skirtumo, lyginant su laidos įrašu, nėra: matai tas pačias kameras, tik žinai, kad tave transliuoja iš karto. Mes visas laidas, net ir įrašytas, stengdavomės gerai padaryti iš pirmo karto. Žinoma, šiokio tokio jaudulio yra jau dabar, bet manau, kad pavyks su juo susidoroti“, – dėsto I. Andriukevičius.

Renginių vedėjas prisiminė, kad pirmąjį kartą jaudulį kėlė ne tik televizijos kameros, bet ir žinomi žmonės, su kuriais jam teko bendrauti.

„Žiūrėdama mano debiutą „Dainų dainelėje“ močiutė sakė, kad atrodžiau išsigandęs. Ir galbūt iš tiesų buvau šiek tiek išsigandęs, nes šalia žmonių, kuriuos matydavau per televiziją, turėjau atsistoti pats ir bendrauti kaip lygus su lygiu. Tad gal dėl to akys šiek tiek lakstė, be to, reikėjo išmokti fiksuoti žvilgsnį į kameras – tokių techninių niuansų buvo ir gali būti, kad dar bus, bet esu linkęs savęs nenuvertinti ir tikėti, kad viskas bus gerai“, – kalba I. Andriukevičius.

Paklaustas, ar jau turi planą, kaip tvarkysis su jauduliu, I. Andriukevičius tikino žinantis, kad jo išvengti neįmanoma, o susidoroti su juo būdų nėra – jis praeis savaime.

„Esu iš tų žmonių, kurie prieš eterį ar renginį būna labai rūstūs, nerimastingi. Vaikštau ratais ir vis kartojuosi, ką pasakysiu užlipęs ant scenos. O paskui, kai jau išeinu į sceną, pamirštu tą jaudulį ir jam net nebeturiu laiko – tiesiog reikia dirbti, ir galva jau visai kitaip veikia. Tad tikiuosi, kad tą galvą man ir pavyks įjungti, kai įsijungs kameros“, – viliasi I. Andriukevičius.

„Prieš pristatant ir peržiūrint pirmąją laidą visuomet jaučiu labai didelį jaudulį, nes tai, ką žmonės patiria dalyvaudami ekspedicijoje ir tai, ką jie mato ekrane, gali skirtis, todėl man labai svarbu išgirsti nuomones. Pasibaigus peržiūrai nuaidėjo plojimai, ir jie buvo nekūdi, tad manau, kad pirmasis įspūdis buvo visai neblogas“, – iškart po pirmosios laidos peržiūros LRT.lt portalui pasakojo E. Jakilaitis.

Jo manymu, patirtus nuotykius į ekraną perkelti pavyko, ir šiųmetinės ekspedicijos laidos bus labai įdomios.

„Nacionalinės ekspedicijos spalvos atsiskleidžia žiūrint laidą po laidos, pirmoje laidoje matėme tik vieną iš daugelio momentų, bet man atrodo, kad ta nuotaika atsiskleis. Pirmoje laidoje mes dar be laivų, esame nuotykių pradžioje, veiksmas vyksta krante, tad visi įdomūs momentai – dar priešaky“, – tikino televizijos laidų vedėjas.

Nors kelionė truko dvi savaites ir buvo sudėtinga, E. Jakilaitis užtikrino, kad geros nuotaikos ekspedicijos dalyviams netrūko ir emocinės įtampos bei pykčių pavyko išvengti.

„Be to, kiekvienas atrado tai, ko ieškojo. O man labiausiai įsiminė pats Nemunas. Nesitikėjau, kad jis toks vingiuotas ir toks seklus, ir jau trečią – ketvirtą ekspedicijos dieną pajutau fizinį nuovargį. Buvo dienų, kai plaukdavom 16-17 val. be sustojimo. Daug kartų stūmėme laivus, nes upė buvo labai sekli. Žinoma, įspūdį paliko ir istorija, gamta“, – prisiminimais dalijosi žinomas vyras.

Kelionės organizavimas prasidėjo šių metų pradžioje ir truko visą pusmetį: „Reikėjo gauti vizas, leidimus, akreditacijas, leidimus filmuoti ir pan. Kad gautum leidimą, reikia kito leidimo, kad pasirašytų vienas viršininkas, jam turi leisti vyresnis viršininkas. Tad tai užtruko.“

Vis dėlto ilgas pasiruošimo procesas ir sudėtinga kelionė neatgraso LRT TELEVIZIJOS veido nuo minčių apie trečiąją ekspediciją.

„Kitais metais Konstantino Tiškevičiaus kelionei Nerimi sukanka 160 metų. Dar nežinau, ar tai bus jau paskutinė kelionė, nors kol kas man taip atrodo. Keliausime nuo Neries aukštupio, stabtelsime Vilniuje, Kernavėje, kitose vietose, ir baigsime Kaune, Nemuno ir Neries santakoje, ten, kur ir viskas prasidėjo", – pažymi žurnalistas.

Pernai LRT TELEVIZIJOS žiūrovai išvydo 12 laidų, o šiemet jų bus net dvidešimt. Pirmąją iš jų LRT TELEVIZIJA transliuos rugsėjo 6 d., antradienį, po „Panoramos“.

Kaip teigia LRT prodiuserė Lolita Bytautaitė, visi šie filmai – labai skirtingi, turintys ir politinio, ir meninio prieskonio, todėl kiekvienas žiūrovas turėtų atrasti sau tinkamą. „Nuo naujo sezono pradžios kiekvieną ketvirtadienį po „Panoramos“ rodysime aktualiąją lietuvišką dokumentiką. Visi filmai – nauji, pristatyti 2015–2016 metais, kurti jaunų mūsų šalies menininkų. Šios juostos dalyvauja festivaliuose ir reprezentuoja Lietuvą, mūsų kultūrą. Tad LRT televizijos žiūrovai galės mėgautis dokumentikos vakarais, deja, tik šešiais, bet šios juostos – visiškai naujos, šviežios, ką tik įvyko jų premjeros didžiuosiuose kino ekranuose“, – pasakoja prodiuserė L. Bytautaitė.

Anot jos, tai – labai skirtingi dokumentiniai filmai, turintys savo atgarsį – ir su politiniu, ir su meniniu prieskoniu. Prodiuserės manymu, didžiausio atgarsio turėtų sulaukti šiemet „Sidabrine gerve“ apdovanotas režisieriaus Artūro Jevdokimovo filmas „Suokalbis“, pasakojantis apie šalia Rašytojų sąjungos įsikūrusią kavinę, kurioje tuo metu rinkdavosi Vilniaus bohema.

Pirmojo dokumentinio filmo premjera LRT televizijoje numatyta rugsėjo 8-ąją.

Pilnametražis dok. f. „Aš už tave pakalbėsiu“

2015 m., 84 min., rež. V. Vareikytė ir M. Dejoie

Tai – septynios jautrios gyvenimo istorijos, pasilikusios sovietinių nusikaltimų gedulo ir laisvės pergalių euforijos paribyje.

Pilnametražis dok. f. „Meistras ir Tatjana“

2014 m., 85 min., rež. G. Žickytė

Tai – maištingo kūrėjo, aistringos meilės ir tragedija pasibaigusio fotografo Vito Luckaus gyvenimo istorija.

Pilnametražis dok. f. „Mariupolis“

2016 m., 90 min., rež. M. Kvedaravičius

Kultūros antropologo ir kino režisieriaus M. Kvedaravičiaus „Mariupolis“ – tai filmas-esė apie industrinį uostamiestį Ukrainoje, Donecko srityje, kur kažkada gyveno graikai. Šiandien Mariupolis nuolat laukia karo. Šis laukimas tapo kasdienybe nelegalia žvejyba besiverčiančiam žvejui, įsimylėjėliams, darbininkams, muzikantams, Pergalės dienos šventės dalyviams.

Filmo premjera įvyko Tarptautinio Berlyno kino festivalio „Berlinale“ oficialioje programoje „Panorama“.

Pilnametražis dok. f. „Generalinis planas“

2016 m., 52 min., rež. J. Pakalnins

Trijų Baltijos šalių visuomeniniai transliuotojai – LRT (Lietuvos), LTV (Latvijos) ir ERR (Estijos) – pasirašė sutartį dėl dokumentinio filmo „Pavojingi ryšiai“ bendro finansavimo. Filme atskleidžiama, kaip Rusija siekia didinti įtaką Baltijos šalyse, tam pasitelkdama subtilius informacinio karo metodus.

Filme kūrėjai, bendradarbiaudami su Baltijos tiriamosios žurnalistikos centru „Re: Baltica", tiria milžinišką propagandos mašiną, kurią Rusija tyliai ėmėsi kurti po karo Gruzijoje ir pilnu greičiu paleido prieš Krymo aneksiją.

Filme pasakojama apie informacinį karą ir kareivius jame. Išsamiai ištyręs tarp pagrindinių veikėjų, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos ir Rusijos finansų egzistuojančius ryšius, filmas dekonstruos Rusijos propagandos mašiną.

Šalys gamintojos: Mistrus Media (Latvija), Monoklis (Lietuva), Allfilm (Estija)

Pilnametražis dok. f. „Pasitikiu tavimi“

2015 m. 64 min., rež. A. Matvejevas

1934 m. Vilniuje pagal vienuolės Faustinos regėjimus nutapomas paveikslas. Iš pradžių atrodęs netobulas ir vėliau beveik užmirštas, šiandien Gailestingojo Jėzaus atvaizdas stebuklingu būdu veikia žmonių likimus visame pasaulyje. Šiuo filmu Lietuvos krikščioniška kultūra kyla į nauja lygį.

Dok. f. „Suokalbis“

2015 m., 30 min., rež. A. Jevdokimovas

Filmas pasakoja apie laiką, į kurį niekada nebegrįšime. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje kultinė Vilniaus kavinė „Suokalbis“ jau ritosi į saulėlydį, tačiau joje vis dar rinkdavosi įvairūs menininkai: pripažinti ir nežinomi ir , žinoma, atsitiktiniai žmonės. Audringos diskusijos kartais vykdavo iki paryčių. O kartais viskas tiesiog baigdavosi per kraštus virstančiomis peleninėmis ir tuščiais buteliais. XXI a. suklestėjo klubų kultūra, o „Suokalbio“ ir panašių kavinių bendruomeniškumas išnyko alkoholio garuose ir tabako dūmuose.

– „Auksinis balsas“ po pertraukos grįžta į LRT televiziją. Kodėl žiūrovai neišvydo jo praėjusį sezoną ir dėl kokių priežasčių jis grįžta?

– „Auksinį balsą“ pernai pakeitė naujas projektas „Dainų daina“. Šiais metais „Dainų daina“ daro pertrauką ir ją vėl pakeis „Auksinis balsas“, nes atsirado nauja šio projekto idėja. Jame šiemet dalyvaus tik aktoriai. Visos kitos taisyklės, įskaitant žiūrovų balsavimą ir komisijos komentarus, lieka tos pačios.

– Idėja kilo Jums?

– Taip. Pagalvojau, kad jei paskutinį „Auksinio balso“ sezoną sugebėjo laimėti aktorė, kodėl gi tai negalėtų būti aktorių „Auksinis balsas“?

– Tad Jus įkvėpė aktorė Aistė Lasytė?

– Taip, ji parengdavo gerus šou ir neatsilikdavo nuo kitų dalyvių savo dainavimu. Manau, žiūrovams stebėti aktorius tikrai bus įdomu, nes jie negali tiesiog tiesiai stovėti ir dainuoti, tai jiems nėra visiškas kūrinio atlikimas. Jie mėgsta savo pasirodymus papildyti kažkokiomis mizanscenomis, atlikti kūrinius nestandartiškai.

– Kuris iš praėjusių sezonų dalyvių Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Man visi dalyviai yra vienodai geri. Tik norėčiau pasakyti, kad man labai patinka, kad šiame šou atlikėjai iš naujo atranda ir pelno žiūrovų simpatijas. Pvz., į projektą atėjusi iki tol kaip paika dainininkė trumpu sijonėliu vertinta Karina Krysko parodė, ką gali. Paaiškėjo, kad ji gali puikiai dainuoti, šiuo metu ji vaidina Kauno muzikinio teatro miuzikluose. Ji sužibėjo visai kitame amplua, nors ir anksčiau teatre buvo vaidinusi, bet šis projektas pakeitė žiūrovų nuomonę apie ją.

Lygiai taip pat Šorena, kurią daugelis laikė galbūt gruzinų liaudies dainų atlikėja, bet iš tikrųjų ji puikiai dainuoja ir kitų žanrų kūrinius. Taip pat Vaidas – jis po ilgos pertraukos nuo dalyvavimo realybės šou „Dangus“ vėl startavo ir jam puikiai sekasi, jis vaidina miuzikluose, ko ir yra mokęsis.

Manau, kad tai yra teigiamas šou tuo, kad dalyviams patinka daryti tai, ką jie daro, ir jie čia gali atskleisti save, jiems nėra nurodoma, ką turėtų daryti.

– Projekto vedėjai keitėsi. Iš pradžių už projekto vairo stovėjo Andrius Rožickas ir Beata Tiškevič, vėliau juos pakeitė aktoriai Arūnas Sakalauskas ir Giedrius Savickas. Kokius vedėjus žiūrovai išvys šiame sezone?

– Dabar jį ves Andrius Rožickas ir Giedrius Savickas. Paėmėme po vieną vedėją iš šių porų.

– Jie kartu dar nėra vedę?

– Ne, jie dar nevedę. Pirmą kartą bus vedę (juokiasi – past.)

– Kas šiame sezone vertins atlikėjų pasirodymus?

– Komisijos pirmininku turėtų būti smuikininkas Zbignevas Levickis. Tai yra etatinis komisijos narys, ir, manau, pasiilgtas žiūrovų. Pagal žiūrovų simpatijas jis turbūt ir yra pirmininkas, nors pats to greičiausiai nežino.

Taip pat greičiausiai išvysite jau ne kartą įvairiuose muzikiniuose projektuose dalyvius vertinusius operos solistę Nomedą Kazlaus, etnomuzikologę Zitą Kelmickaitę ir kt. Atlikėjams ir toliau akompanuos „Vilniaus simfonietta“ su LRT grupe ir dirigentu Vytautu Lukočiumi priešaky. Manau, žiūrovams patiks.

Dar vaikystėje keliauti pradėjusi žinoma moteris ne tik išmoko derinti darbą ir poilsį, bet ir patyrė ne vieną kuriozinę situaciją.

Dvi paras trukusi kelionė traukiniu be bilieto, apsilankymas spaudos centre su vakarine suknele ir nakvynė pas varganą bobutę Karpatuose – tik dalis nuotykių, apie kuriuos televizijos prodiuserė papasakojo LRT.lt portalo skaitytojams.

– Kaip atrodo atostogos pagal Lolitą Bytautaitę?

– Kol sūnus buvo mažas, sakydavau, kad vienos atostogos yra šeimai, o kitos – su draugėmis. Ilgainiui šeimos atostogos tapo tokiu keistu deriniu. Du kartus per metus, nors norėčiau ir dažniau, važiuoju į kino festivalius – į Kanus ir į San Sebastianą.

Į Kanus važiuoti pradėjau viena pirmųjų. Supratau, kad labai lengvai galima derinti atostogas ir darbą. Išvykstu dviem savaitėms, savaitę intensyviai dirbu, plečiu savo akiratį, susipažįstu su pasauliniu kino kontekstu ir galiu įvertinti, ar einame koja kojon su pasauliu. O kitą savaitę atsipalaiduoju. Savo vyriškį priviliojau vykti kartu, jam taip pat patinka kinas. Taip suderinu darbą, kiną ir atostogas.

O rudenį savo vasarą pratęsiu San Sebastiane, kurį atradau gal prieš penkerius metus. Jame organizuojamas A kategorijos festivalis, žinoma, paprastesnis, nei Kanai, jame nėra jokios pompastikos. San Sebastianas žavus tuo, kad į savo festivalį surenka viską, kas geriausio buvo parodyta per paskutinius metus.

Vasarą visuomet stengiamės išvažiuoti į Lietuvos pajūrį, Nidą, bet vis pasitaiko blogas oras. Šiemet pasakiau „viskas“ – daug metų vasarą leisdavau Lietuvoj, bet vis vaikščiodavau su striuke. Žinoma, nieko baisaus, aš skaitydavau, atsipalaiduodavau, nes per metus ne visada gali pripulti prie knygų, tad tas oras nebebūna toks reikšmingas.

Bet dabar aš jau galvoju, kad norėčiau važiuoti su mašina ten, kur akys mato. Daug metų taip darėme – po Joninių dvi savaites keliaudavome po Europą. Taip apkeliavome Serbiją, Juodkalniją. Abu esame frankofonai, tad esame apkeliavę didesnę dalį Prancūzijos. Dabar jau galvojame, kad būtų smagu kitais metais nuvykti į Korsiką ar į Portugaliją. Žinoma, ten su mašina jau nenuvažiuosi, bet bent jau nebereikės žvalgytis į dangų ir ieškoti saulės.

Taip pat turiu savo draugių komandą, su kuria jau dešimt metų šaltuoju periodu vis kur nors pabėgame. Vienais metais važiuojame į Pietryčių Aziją, o kitais – į Europą. Šiemet buvome Italijoje, Apulijoje. Stengiamės važiuoti ne sezono metu – šiemet vykome balandį, kai Europa dar neužgrūsta turistų.

Viską organizuojame pačios: aš esu atsakinga už maršrutą, kita – už automobilį, trečia – už bilietus, o ketvirta – už viešbučius. Stengiamės truputį nuskriausti savo šeimas ir pabėgti, nes mergaičių atostogos yra pačios žaviausios.

– Tad nemažai atostogaujate?

– Gali pasirodyti, kad labai daug atostogauju, bet tie festivaliai yra darbas, suderintas su atostogomis.

Turbūt intensyvus gyvenimo ritmas dirbant LRT neleidžia nusėdėti vietoje. Pavargsti nuo didelio bendravimo, intensyvumo ir norisi tik spengiančios ramybės. Šiemet atostogavau Papėje, draugės man rašė žinutes ir klausė, ar man neliūdna, o aš joms sakiau, kad čia taip gerai, kad tikriausiai pats Bradas Pittas norėtų su mumis atostogauti (past. – juokiasi). Tai buvo kažkas neįtikėtino: galėjome nueiti prie jūros ir nesutikti nė vieno žmogaus.

Taip pat mėgstu pabūti vienkiemyje. Mes taip intensyviai gyvename ir bendraujame, kad kartais norisi elementariai patylėti.

Kanuose grafikas taip pat nepanašus į atostogų – prabūni dešimt dienų, ir po to išvarvėjusiom akim bėgi pirkti lauktuvių. Arba kam aš galiu papasakoti, kad keliuosi anksčiau, nei Lietuvoj – pusę septynių, ir einu į filmo premjerą. Kai sesei parašiau žinutę, kad aštuntą ryto aš sėdžiu salėje ir laukiu premjeros, ji manęs paklausė, ar man viskas gerai su galva (past. – juokiasi).

Ten ritmas visai kitoks, ir jei jau ten nuvažiuoji, negali pramiegoti. Žurnalistams yra numatyti seansai ir reikia juose dalyvauti pagal grafiką. O štai baskai nepersistengia, ir San Sebastiano festivalyje programa yra mažesnė, tad ten filmus pradeda rodyti nuo dešimtos. Žinoma, ten smagu – pajūriu eini iki kino salės ir džiaugiesi, kad taip anksti atsikėlei. Ir vis tiek tas ritmas išvargina. Filmas baigiasi 23 val., o dar vyksta kokie pristatymo vakarėliai. Be to, negali atsiriboti nuo kitų žmonių ir nebendrauti.

– Kiek metų vykstate į festivalius?

– Kitais metais bus dvidešimt metų, kai vykstu į Kanus. Kino kritikas Saulius Macaitis nuvyko ten 1996 m., o aš – 1997-aisiais, kartu su operatoriumi Gintautu Raila. Jam tada buvo gal aštuoniolika.

Pamenu, buvo visokių kuriozų. Pirmą kartą išvažiavome, nieko nežinojome. Į spaudos centrą vidury dienos nuėjome pasipuošę vakariniais rūbais: jis – smokingu, o aš – ilga suknia. Visi kiti žurnalistai buvo apsirengę normaliai. Po to dar ilgai juokėmės iš šio nutikimo, bet mums tada taip atrodė. Iš tiesų vakariniame seanse žurnalistas ir operatorius turi būti vakariniais rūbais. Bet gyveni ir mokaisi. 

Buvo ir kitokių niuansų – mums iš vakaro paskirdavo vietas, o mano kolega Gintautas buvo labai aukštas. Ir visada gaudavom tokias vietas, kai už mūsų – kokie japonai, ir mes jiems viską užstodavome, tad reikėdavo apsikeisti vietomis.

Dabar jau galvoju, kad mus to festivalio metu globojo Dievas. Visi kiti operatoriai atvyko pasiruošę – su specialiais skėčiais, kameros apsaugomis, o mes neturėjome nieko. Ta savaitė buvo pakankamai lietinga, bet mes visuomet gaudavome vietas po stogu.

– Per tiek metų Kanai neprarado savo žavesio?

– Kad ir kaip tau patiktų ar nepatiktų Kanai, jie diktuoja metų madas. Ten pompastikos ir šurmulio labai daug, bet jie yra labai gerai organizuoti ir „Auksinė palmės šakelė“ daugeliui kūrėjų yra prestižas – gauni tokį apdovanojimą ir tavo filmas kitą rytą gali pabrangti penkis kartus. Tad kartais pardavėjai perka net nežinodami – jie perka filmą pagal režisieriaus pavardę ir kartais jie išlošia, o kartais – ne.

San Sebastiane yra žymiai ramiau. Manau, Vilnius galėtų iš jo pasimokyti. Valdžia suvokia, kad tai yra geriausia miesto ir šalies reklama. San Sebastianas festivalio metu visas savo kultūrines erdves – Operos teatrą, Šokio teatrą, Sporto rūmus – atiduoda kinui. Tikiuosi, kad ateis tas laikas, kai mūsų valdžia suvoks, kad kinas yra labai didelė reklama ir sklaida.

Kad ir dabar į „Kino pavasarį“ atvažiuoja labai daug žmonių, ir jiems labai patinka mūsų festivalis. Nepaisant blogo oro, jiems patinka dėmesys ir tikrai norėtųsi, kad tas festivalis galbūt kada nors persikeltų į Sporto rūmus. Manau, kad būtų labai gražu, jei Nacionalinis dramos teatras, Operos ir baleto teatras ir Sporto rūmai rodytų kiną. Fantazuoju, bet būtų smagu.

– O kada apskritai pradėjote keliauti?

– Pradėjau keliauti dar mokyklos laikais. Su dviem seserimis ir tėvais susikraudavome daiktus į mašiną ir važiuodavome, kur galima – iki Rygos, Talino. Esame ir į Karpatus vykę slidinėti, ir į Kaukazą, ir į Bulgariją. Mokykloje turėjau jauną auklėtoją, kuris dėstė prancūzų kalbą. Jis mus nuskraidino į Moldovą, Peterburgą. O studijų laikais pasirinkimas buvo mažesnis, bet su draugais vis pakeliaudavome. Su traukiniu važiavome net iki Gruzijos.

Paskui sekė etapas, kai auginau vaiką, o vėliau pradėjau keliauti su draugėmis. Prieš dešimt metų mums pasiūlė keliauti į Šri Lanką, ir tai buvo įvykis, tikra egzotika. Nuo to laiko įsimylėjau Pietryčių Aziją, jos maistą ir žmones. Kitąmet planuojame važiuoti į Birmą, kol jos dar nespėjo pamėgti turistai. Galvojame ir apie Lotynų Ameriką. Buvome Centrinėje Amerikoje, Meksikoje, kurioje nebuvo labai saugu.

Su metais supranti, kad žavi ne miestai, o gamta, kultūra, maistas, bendravimo kultūra. Ir dar ateina suvokimas, kad visuomet ieškome kažko labai toli, o tai yra visai šalia. Suvoki, kad fantastiškas yra Vilnius, fantastiška yra Lietuva – ji atgimsta, tvarkosi, kuopiasi. Puiku yra tai, kad gali vienas miške ūbauti šūkauti, ir tai, kad turime vienkiemių sodybų – nežinau, kur dar tokių dalykų berasi.

Fantastiška ir Europa, čia tikrai yra ką pamatyti. Pvz., galima kasmet išvažinėti vis kitą Prancūzijos regioną. Kiti sako: „Oi, mes nemokame kalbos, nežinome, kaip užsisakyti bilietus“. O iš tiesų reikia sėsti į mašiną, atsipalaiduoti ir važiuoti. Sustoji pernakvoti Lenkijoje, stabteli pabūti Austrijoje – bent kiek mokant buitinę kalbą, gali susikalbėti.

Mes taip važiavome į Serbiją – ten rusiškai nelabai kas kalbėjo, angliškai – taip pat, bet susišnekėjome. Italijoje – lygiai tas pats: viešbutyje dar šiek tiek kalba angliškai, o kavinėse tiesiog besdavome pirštu į meniu ir kažkaip susišnekėdavome. Reikia tiesiog nugalėti save. Ir tos kelionės ne tiek daug kainuoja – juk Lietuva irgi nebėra pigi šalis. Nuvažiavusi į kokią Italiją, dar suabejočiau, kur yra brangiau.

– Tad esate neblogai ištyrinėjusi Europą?

– Taip, ir beveik visą Pietryčių Aziją. Dar norėčiau nuvykti į Japoniją, Pietų Korėją. Ten vyksta fantastiškas festivalis, bet jo datos visuomet sutampa su San Sebastiano. Į festivalį visuomet įdomiau važiuoti, kai veži filmą ir atstovauji šaliai, tuomet gali gerai padirbėti, pasakoti, kaip buvo sutiktas lietuviškas kinas.

Japonijoje vyksta puikus Tokijo festivalis. Be to, sužinojau, kad balandį, per mano gimtadienį, yra pats sakurų žydėjimas, tad gal būtų verta nuvykti tuo laiku. Dar planavome vykti į Balį, bet vėliau pagalvojome, kad jis patapo antra Neringa – visi lietuviai ten važiuoja. Dar nebuvau Indijoje.

Saugiausia ir mieliausia Pietryčių Azijos šalis man – Tailandas. Dar labai norėčiau nuvažiuoti į Izraelį, taip pat – į Maroką, žinau, kad ten gruodį vyksta Marakešo festivalis, tad viliuosi, kad pavyks suderinti festivalį ir tos šalies apžiūrėjimą.

Taip pat galvoju apie Argentiną, Kaliforniją. Į Argentiną norėčiau, nes mane pavadino tuo metu garsios dainininkės Lolitos Torres garbei. Mano tėtis klausė jos muzikos ir man sakė: „Aš tai jau tikrai nenuvažiuosiu į tą Argentiną, bet tu būtinai nuvažiuok“. Tad turiu ir norėčiau atlikti tą misiją. Taip pat nebuvau Norvegijos fiorduose, Islandijoje. Bet dėl šių kelionių tektų atsisakyti važiuoti į Kanus ir San Sebastianą, tad reikėtų rinktis.

– Panašu, kad kelionių kryptis renkatės pagal kino festivalius...

– Festivalių apleisti negaliu, nes tai susiję su mano darbu. Dabar laukiu, kol lietuvius pakvies į kokį festivalį – daug smagiau važiuoti su kūrėjais atstovauti savo šaliai, bet nežinia, kaip Dievas duos.

O su draugėmis turime nerašytą taisyklę važiuoti pavasarį, kai yra šalta. Vienais metais važiuojame į Europą, kitais – į Pietryčių Aziją. Kita vertus, jei į Birmą ruošiamės važiuoti vasarį, bilietus reikia pirkti jau rugsėjį. Viskas visuomet prasideda nuo bilietų, tuomet galima dėliotis tolimą kelionę.

Europoje dabar yra paprasčiau – galima skraidyti pigiomis oro linijomis. Kita vertus, neseniai skaičiavome, kad pigių oro linijų bilietai „apauga“ įvairiais mokesčiais – bagažo, vietų ir pan., ir kaina susidaro panaši į gerų oro linijų. Tad aš visuomet esu už geras oro linijas, jei tik yra galimybė. Žinoma, suprantu, kai į Romą galima nusipirkti bilietus už 20 Eur, bet tai – jau kas kita, nei vykstant į tolimesnę kelionę su bagažu.

– Kas, be gerų oro linijų, Jums dar svarbu keliaujant?

– Gera kompanija. Manau, kad mums su draugėmis keturiose keliauti smagiau, nes per tiek metų esame „išsigryninę“. Skrisdamas žinai, kad nebus jokių nesusipratimų, neigiamų emocijų. Lygiai kaip ir skrendant į festivalius su „Kino pavasario“ komanda.

Būtina gerai pasiruošti kelionei. Žinoma, visuomet galima nueiti lengviausiu keliu ir užsisakyti per turizmo agentūrą, bet, visų pirma, jūs permokėsite, antra – visuomet smagu pačiam galvoti maršrutą. Kartais suklysti, bet juk gyveni ir mokaisi.

– Tad kelionių agentūrų paslaugų atsisakote?

– Į Šri Lanką ir Pietryčių Aziją važiavome su didesne grupe. Ten buvo žmogus, turintis kelionių agentūrą, jis mums sudėliodavo maršrutą. Viskas buvo labai gerai, bet kai pabandėme keliauti keturios, supratome, kad taip mums smagiau, ir kartu atostogaujame jau dešimt metų. Kiekvienos kelionės paskutinę vakarienę nusprendžiame, kur vyksime kitą kartą.

Kelionių agentūros visuomet veža į turistines vietas, teikia turistinį maistą. O keliaudamas savarankiškai gali pasiimti gidą, jei tau labai reikia, kuris nuveš ne į turistines vietas pasižvalgyti ir patars, kur pavalgyti net siestos metu, kai beveik niekas nedirba.

– Vengiate turistinių vietų?

– Negaliu sakyti, kad niekad jose neapsilankau, bet man visuomet įdomu pamatyti šalį iš kitos pusės – labai smagu, kai ją aprodo vietiniai, kai pats ją atrandi. Juk ir tą patį Vilnių galima pristatyti įvairiai – vienoks įspūdis bus nuvedus į „Fortą“ ir visai kitoks – į „Šnekutį“.

Kita vertus, dabar internete yra pilna kitų keliautojų atsiliepimų, komentarų, tereikia atsirinkti ir susidėlioti savo maršrutą. Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonių atsiliepimai tikrai pasitvirtina.

Žinoma, dabar jaunimui keliauti paprasčiau. Pvz., mano sūnus ketina leistis į kelionę po Maroką tik su kuprine ant pečių ir nežino, nei kur miegos, nei kur galvą padės. Žinoma, jei prieš dvidešimt metų būtų buvusios tokios keliavimo galimybės, tikriausiai ir aš daryčiau tą patį.

Pamenu, kai keliavome į Gruziją, iš Charkovo negavome bilietų ir traukiniu važiavome „zuikiais“. Keturiese buvome sulindę ten, kur dedami lagaminai. Susitarėme su palydove ir taip važiavome dvi paras.

Arba, pamenu, nuvykome į Karpatus ir supratome, kad nėra kur gyventi. Į geležinkelio stotį atėjo tokia vargana bobutė ir džiaugėmės, kad ji mus priėmė nakvoti, nors sąlygos ir buvo prastos – vidury kambario stovėjo krosnelė, tame kambaryje dar dvi lovas buvo užėmę rusai, o apsiprausti tekdavo su kibiru.

Bet ryte išėję į lauką pamatėme, kad namukas stovi prie pat kalno. Dar atsimenu, užėjome Karpatuose į parduotuvę, o ten nėra ko nusipirkti valgyti. Pirkome granatų ir pomidorų sulčių trilitriniuose stiklainiuose, vakare užsipildavome kruopų ar kokių bulvių išsivirdavome ir džiaugėmės praleidę ten savaitę. Dabar taip keliauti jau nebenorėčiau, bet tada buvo smagu.

– Kuri aplankyta šalis Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Portugalija. Joje buvau vieną kartą dvi savaites, bet supratau, kad man ji yra labai artima – nedidelė kaip Lietuva, išilgai yra vos šeši šimtai kilometrų, tad galima ją apvažiuoti per dieną. Ten labai paprasti žmonės, skanus maistas, sutvarkyti kaimeliai ir miesteliai, fantastiška gamta. Visi atsipalaidavę, bet tvarkingi. Ne taip atsipūtę, kaip italai.

Portugalijoje nuvykome į kaimelį pas tokį dieduką, jis sako: „Na, nelabai čia ką turiu, ką mano žmona padarė, tą duosiu valgyti“. Maistas buvo nuostabus, šviežia žuvis. Jie paklausė, iš kur atvykome. Pasakėme, kad iš Lietuvos, nesitikėdamos, kad žinos. Jie iškart pasakė, kad žino šią šalį, nes iš jos kilęs Edgaras Jankauskas, kuris tuo metu buvo Portugalijos žvaigždė. Futbolininko pavardė tapo mūsų kodu pristatant gimtinę portugalams.

Žinoma, visuomet noriu sugrįžti į Prancūziją, tai – didelė šalis, niekada jos visos neapžvažiuosi. Man patinka ir Italija. Dar man labai patinka Tailandas. Kinija ir Vietnamas kvepia socializmu, kas man yra atgrasu ir ko nebenoriu prisiminti. Ten daug kas persmelkta melu. O būnant Tailande jaučiasi, kad tai – karalystė. Ten jautėmės saugiai, ko negaliu pasakyti apie Meksiką. Išeinant iš viešbučio Meksikoj gidas pasako: „Į šitą gatvę galit eiti, į šitą – negalit“. Išsukome iš autostrados į kaimelį, ten pamatėme mašinas su automatais. Žinoma, gerai, kad viskas baigėsi laimingai, bet įtampą jautėme visą kelionę. 

– Į ką, Jūsų manymu, vertėtų atsižvelgti planuojant kelionę?

– Visų pirma, reikia pasirūpinti draudimu. Nevykite į kelionę, jei bent truputį šlubuoja sveikata. Pamenu, vieną kartą skridau, nors jaučiau, kad turiu nedidelę slogą. Po to ji komplikavosi į ausų uždegimą.

Dar svarbu gera kompanija ir geras lagaminas – kuo aukštesne rankena ir su kuo daugiau ratukų. Itin svarbu patogūs batai, nedaug vietos užimančios striukės ir patogi kuprinė, jei ketinate daug vaikščioti. Visus dokumentus laikykite prie savęs, vežkitės ir asmens tapatybės kortelę, ir pasą, taip pat turėkite dvi pinigines.

– Į kokią kelionę dar norėtumėte leistis?

– Dar puoselėju mintį nueiti 500 km Šv. Jokūbo keliu. Man patinka vaikščioti, net ir per atostogas nueinu 7–10 km. Nevairuoju, todėl į darbą ir iš jo taip pat vaikštau pėsčiomis, taip kasdien nueinu apie 8 km. Jau nuėjus 500 m atitrūkstu nuo darbo, tai – būdas pravėdinti galvą.

Turiu pripažinti, kad su metais pradėjau bijoti aukščio, stengiuosi jo vengti. Į kalnus turbūt jau nebenorėčiau. Kažkada keliavau į Šveicariją, pradėjau lipti į kalną ir galvojau, kad save nugalėsiu, bet grįžau atgal, kad nesudaryčiau diskomforto bendražygiams. Ir tai buvo labai geras sprendimas, praleidau vieną geriausių savo gyvenimo dienų skaitydama knygą pievoje, kurioje ganėsi avys. O šalia buvo kavinukė, į kurią vis nueidavau vyno ar kavos.

Beje, išsiaiškinau, kad Šv. Jokūbo kelyje yra keli etapai, vedantys per kalnus ir lygumas. Tuo keliu važinėja ir gudrūs taksistai, kurie siūlo pavėžėti pavargusius ėjikus mašinomis uždengtais langais, kad niekas nematytų (past. – juokiasi). Bet iš tiesų niekam nieko nereikia įrodyti – reikia tik pačiam pajusti malonumą ir mėgautis mestais iššūkiais sau.   

Taip apie kuriamą istorinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“ pasakoja režisierius Saulius Balandis. Žinomas aktorius teigia, kad šis projektas, kurį LRT televizijos žiūrovai išvys naujame sezone, išsiskirs ne tik savo idėja, bet ir netradiciniu formatu.

– Rudenį LRT televizijos žiūrovai išvys Jūsų kuriamą naują istorinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“. Papasakokite apie jį plačiau.

– Šio serialo idėja – priminti mūsų Nepriklausomybės paskelbimo metus. Serialas prasideda nuo Nepriklausomybės Akto pasirašymo, kiek dabar jį galima atkurti. Valstybės kūrimosi istorija pasakojama vaizduojant paprastų žmonių gyvenimą. Periodas, su kuriuo dabar dirbame, tos dvylika serijų, apima laikotarpį nuo 1918 iki 1939 m.

– Serialo idėja gimė Jums pačiam?

– Šią idėją brandinau ne vienerius metus, ieškodamas medžiagos, kaip per paprastų žmonių santykius, gyvenimą pavaizduoti valstybės įvykius. Žinoma, laikui bėgant ši idėja kažkiek pakito. Stengiamės tautos istoriją papasakoti pasitelkdami tam tikrus epizodus, atkuriamos ir kai kurios istorinės asmenybės.

– Iš kur rinkote medžiagą?

– Iš grožinės literatūros – ne vien leistos Lietuvoje, bet ir išeivijos rašytojų prisiminimų. Norisi parodyti, kad be tautos, Lietuvos žmonių nieko nebūtų buvę. Tie paprasti žmogeliai, tie savanoriai, kurie niekieno neverčiami ėjo į Lietuvos kariuomenę, – būtent jiems turėtume būti dėkingi, o ne valdžios vyrams: šie nuolat pykosi, o ministrai pirmininkai, prezidentai nuolat keitėsi.

– O iš kur sėmėtės idėjų, kaip atkurti aplinką? Turbūt nelengva dabartinėje Lietuvoje ją atkurti tokią, kokia buvo prieš šimtą metų.

– Tikrai taip. Dabar vietas Vilniuje, kur galima būtų filmuoti istorines scenas, suskaičiuotume ant vienos rankos pirštų. Pastatų eksterjerai pasikeitę: visur pakeisti langai, durys, ant sienų – grafičiai, pastatyti rakinami vartai, kiemuose pilna automobilių, gatvėse – baisus triukšmas, tad filmuoti nėra taip paprasta, kaip atrodo.

Stengiamės ieškoti ir tinkamų interjerų, daugiausiai jų atrandame Kaune. Jaučiamės dėkingi rašytojų, poetų, kompozitorių, dainininkų memorialiniams muziejams. Ačiū Dievui, mus ten noriai įsileidžia ir galime ramiai dirbti.

– Kur dar Lietuvoje filmuojate?

– Daug laiko praleidžiame Rumšiškėse. Labai džiaugiuosi, kad turime tokį unikalų dalyką – Lietuvos liaudies buities muziejų, kur daug autentikos iš visų Lietuvos regionų. Yra netgi pastatytas bažnytkaimis. Manau, kad niekur kitur nepavyktų taip atkurti senojo Lietuvos kaimo. 

– Jei sudėtinga atkurti aplinką, su kostiumais tikriausiai taip pat nelengva?

– Esu labai laimingas, kad turbūt pirmą kartą turiu dailininkę, dirbančią su savo komanda. Be dailininkų nėra įmanomas joks normalesnis projektas. Jie atsako už kadro vizualumą, autentiškumą. Kostiumų dailininkės įdeda daug darbo, yra nuolat užsiėmusios paieškomis. Pvz., aktoriams, vaidinantiems kariškius, reikėjo ne vienos uniformos, nes jos keitėsi metams bėgant. Dalis kostiumų buvo pasiūti, dalis atsivežti iš kaimyninės Lenkijos.

– Ar lengvai atrinkote aktorius vaidmenims?

– Šioje sferoje sukuosi ne pirmus metus, pats esu aktorius ir pažįstu savo kolegas – tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos. Jau esu filmavęs juos, patikrinęs. Čia darbas turi būti gana greitas, neturime daug laiko, o scenos kartais būna labai sudėtingos, tad aš turiu pasitikėti savo žmonėmis.

– Ar reikėjo aktoriams specialiai ruoštis vaidmenims – pvz., ryžtis išvaizdos pokyčiams ar atsikratyti baimių?

– Visa istorija rodoma per pagrindinę aktorių grupelę. Jų vaidinami herojai keičiasi, po truputėlį sensta. O dėl fobijų problemų neiškilo: reikia joti – aktorius joja, reikia kristi – aktorius krenta.

Labai pasitikiu aktoriais ir visa komanda – tiek jie, tiek aplinkiniai, kurie mus įsileidžia, yra labai geranoriški, kartu siekiame kuo geresnio rezultato. Visi suprantame, kad mūsų projektas yra šiek tiek neeilinis. Ir vadinti serialu man jo nesinori, pats tas žodis man turi tam tikrą šleifą. Stengiamės padaryti viską kiek kitaip.

– Minėjote, kad žiūrovai šiemet išvys dvylika serijų.

– Taip, ir jos bus valandos trukmės. Tad tai yra kiek kitoks formatas, nei pratę televizijos žiūrovai. Kiekvienoje serijoje vaizduojamas vis kažkoks naujas įvykis.

– Filmavimo darbai dar tebevyksta?

– Taip. Šiuo metu, kai kalbamės, mūsų filmavimo aikštelėje – pertrauka. Manau, kad filmuosime dar apie pusantro mėnesio. Pasiruošimą pradėjau prieš Kalėdas, o kada prasidėjo pats filmavimas, net neįsidėmėjau. Nežinau, ar tai bus vienintelis sezonas, tai priklauso ne nuo manęs, bet man norisi, kad šis serialas gyventų.

– Esate šio serialo režisierius. Ar išvys žiūrovai Jus atliekant kokį vaidmenį?

– Kiekviename seriale, kurį aš režisuoju, pats bent kartą ekrane visada pasirodau. Šis serialas bus ne išimtis.

Vos per kelis mėnesius penkias šalis aplankiusi ir dar tiek pat besiruošianti aplankyti žurnalistė LRT.lt portalui papasakojo ne tik apie savo naująjį projektą, bet ir kelionių įpročius bei neįprastą keliautojų klubą, kuriam priklauso bene dešimtmetį.

– Kokias atostogas labiau mėgstate: aktyvias ar pasyvias? Kur geriausiai pasiilsite?

– Mano gyvenimas paskutiniu metu labai pasikeitė. Anksčiau mėgdavau atostogas su šeima – vaikais ir vyru. Kaime mes labai daug dirbdavome. O dabar, kai vyro neliko, neturiu ką veikti tame kaime. Dabar dirbu, neturiu atostogų, man jų ir nereikia šiais metais – nežinočiau, ką per jas daryti. Tad dabar suderinau darbą ir naują savo projektą.

Jis televizijoje pasirodys po Naujųjų metų ir yra skirtas valstybės šimtmečiui. Šiuo projektu ieškau įvairių sąsajų – istorinių, kultūrinių, ir pan. – tarp Lietuvos ir kitų valstybių. Dalis medžiagos filmuojama mūsų šalyje, o kita – užsienyje. Tad mano gyvenimas dabar atrodo taip: važiuoju į vieną kelionę, o kitą jau planuoju.

Dėl šio projekto jau lankiausi Indijoje, Izraelyje, Italijoje, Norvegijoje, Ukrainoje, dabar ruošiuosi į Gruziją, o vėliau vyksiu į Latviją, Estiją, taip pat – į Jungtines Amerikos Valstijas ir Turkiją. Kai kuriose šalyse jau lankiausi po kelis kartus, o dviejose vokiečiakalbėse šalyse – Austrijoje ir Vokietijoje – lankysis mano kolegė, puikiai mokanti šią kalbą.

Keliones pradėjau balandį. Nemažai laiko praleidau Indijoje, nes tai – didžiulė šalis, atstumai ten – milžiniški. Tam, kad nusigrūstum į džiungles nufilmuoti vieną bažnyčią, kur kunigavo mūsų kunigas, reikia daug laiko: pirmiausia turi surasti tą vietą, susiorganizuoti transportą, sulaukti iš Mumbajaus atskrendančio operatoriaus. Ir kai per baisias transporto spūstis nusigauni su operatoriumi iki tos bažnyčios ir įsivaizduoji, kad labai daug nufilmuosi, iš tiesų beveik nieko nespėji, nes sutemsta, ir vėl tenka grįžti. Bet tai yra įdomus iššūkis.

– Esate šio projekto autorė?

– Pati sugalvojau šį projektą, bet yra ir profesoriaus Alfredo Bumblausko indėlio. Idėja gimė senokai – gal prieš ketverius metus. Kažkada dariau „Nacionalinių vertybių sąrašą“. Vienas iš jo aspektų buvo lietuviai, pasklidę po pasaulį. Tad medžiagą šiam projektui rinkau labai daug metų.

Istorija man – įdomi sritis, esu dirbusi su ne vienu dokumentiniu, istoriniu filmu.  Man norisi parodyti lietuviams ir Lietuvai, kad esame ori ir daug pasauliui davusi tauta, ir, nepaisant to, kad skaičiumi esame maža valstybė, mūsų tautiečiai – labai gabūs ir protingi žmonės, palikę didžiulį pėdsaką visur, kur tik buvo.

Esu užsibrėžusi padaryti 12 dalių šiemet ir dar 12 – kitais metais, iš viso bus pristatomos 24 šalys. Kitais metais bus mūsų valstybės šimtmetis, tad tiems metams ir norėčiau pasilikti tas šalis, kurios vienaip ar kitaip susijusios su mūsų nepriklausomybe – Šveicarija, Prancūzija, Lenkija ir pan.

– Pakalbėkime apie Jūsų asmenines keliones. Kada pradėjote keliauti?

– Su vyru esame apkeliavę nemažai. Kažkada suskaičiavome apie keturiasdešimt valstybių. Vėliau, deja, nutiko taip, kaip nutiko, ir turėjau slaugyti savo vyrą, tad kelionėms laiko nebebuvo.

– O ar atsimenate savo pirmąją kelionę?

– Atsimenu. Keliavome prie Kauno marių. Aš gyvenau Kaune, ir mes su mama troleibusu važiavome maudytis į marias. Kažkodėl atsimenu keltą, traukiamą su lynu. Nors gal mano prisiminimai ir netikslūs, nes man tebuvo kokie šešeri. O pirmoji mano kelionė į užsienį buvo į Vokietijos Demokratinę Respubliką, kai man buvo gal penkiolika. Tai buvo ekskursija su moksleivių grupe.

– Klausti, kokias šalis aplankėte, tikriausiai net neverta. Galbūt geriau išvardinkite žemynus...

– Nesu buvusi Pietų Amerikoje, Pietų Afrikoje, Australijoje ir Japonijoje. Iš Europos šalių nesu aplankiusi tik Moldovos, Vengrijos, Rumunijos, Bulgarijos... Balkanų šalyse, išskyrus Slovėniją, nesu buvusi, bet galbūt jas dar aplankysiu.

Taip pat turiu prisipažinti, kad nemėgstu musulmoniško pasaulio. Mane jų kultūra varžo, man nepatinka, kad ten nėra vyno, kavinių ir visos tos europietiškos kultūros (juokiasi – LRT.lt). Kartais, kai Vilniuje skamba varpai, aš prabundu, ir galvoju, kokia laimė, kad gimiau šalyje, kur skambina varpai, o ne bliauna mulai.

– Kiek kartų per metus esate įpratusi keliauti ne darbo reikalais?

– Paprastai su vyru per metus susiplanuodavome vieną didesnę kelionę ir kelias mažesnes. Į kai kurias važiuodavome su visa šeima. Ilgesnės kelionės trukdavo dvi – tris savaites.

Žinoma, tai nėra tos kelionės, kurios trunka mėnesius ir į kurias leidžiamasi su kuprine ant pečių. Mes turėjome daug vaikų ir jie reikalavo dėmesio. Dabar jie jau baigia užaugti ir savo gyvenimą galėsiu planuotis taip, kaip noriu. Visą gyvenimą buvau šiek tiek suvaržyta ir tik dabar galiu pradėti galvoti, ko aš noriu ir pradėti tai daryti, nes visuomet dariau tai, ką reikia.

– Kas Jums svarbu keliaujant – patogus viešbutis, gamtos vaizdai...?

– Man labai svarbu, su kuo aš keliauju, kur keliauju ir kodėl keliauju. Man patinka keliauti ir truputį dirbti. Nemėgstu vien žioplinėti, taip pat – vien gulimų kelionių. Žinoma, po labai sunkių darbų kartais reikia savaitei „padėti save ant smėlio“, bet šiaip jau aš mėgstu susitikti su žmonėmis, susipažinti, bendrauti, turėti dalykinių pašnekesių. Vien per langą žiūrėti ir gėrėtis kraštovaizdžiu aš negalėčiau.

Žinoma, kelionės skonį ir kvapą labai keičia, kai vyksti pas draugus. Ir labai smagu, kai tą šalį tau parodo ten gyvenantys žmonės, o ne kokie gidai. Vienas dalykas, kai tau rodo „valdišką“ pusę, ir visai kas kita – kai už rankos tave vedžioja draugas.

– Kuri aplankyta šalis Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Turbūt būsiu labai banali, bet man didžiausią įspūdį paliko Izraelis. Tai – labai įdomi ir savita šalis. Ji yra labai maža, ir tuo pačiu neišsemiama, ten begalė religinių prasmių, gamtos stebuklų – čia gali iš ryto slidinėti, o vakare – maudytis Eilate.

Įdomios yra ir Jungtinės Amerikos Valstijos, priklausomai nuo to, kaip į jas žiūri. Jei pasakysi, kad viskas ten yra labai gerai, būsi teisus. Jei pasakysi, kad viskas ten labai blogai, vėlgi būsi teisus. Tai – šalis, kur yra visko, tad gali pasirinkti, ką nori pamatyti. Ypač įdomi yra jos gamta.

– Ar Jums lengva išsirinkti kelionės kryptį?

– Kolkas nemėginau. Tiksliau, nebandžiau to daryti viena. Dažniausiai kelionių kryptis sugalvodavome tiesiog besišnekėdami su kitais – draugais ar pažįstamais. Paskutinį kartą, kai keliavome su visa šeima, vykome į Tenerifę, nes niekada nebuvome ten buvę, be to, visi sakė, kad nieko ypatingo ten nepamatysime, bet tikrai neliksime nepatenkinti.

Negirdėjau nė vieno blogo atsiliepimo apie tą vietą, tiesa, ypatingos egzotikos ir nesitikėjome, bet jų paslaugos – kokybiškos, už gerą kainą. Be to, ten – amžinas pavasaris. Tuo metu mums to reikėjo, tą ir gavome. Per savo gyvenimą nė karto neatostogavau viena, ir nežinau, kaip ten būna.

– Kur smagiausia atostogauti?

– Atostogauti galima visur, svarbu – kompanija. Galima puikiai leisti laiką ir Lietuvoje prie ežero, ir Šiaurės Ašigalyje, ir karščiausioje dykumoje. Kiekvienas renkasi pagal save, pavyzdžiui, pavargę žmonės – komfortišką poilsį. Aš, pavyzdžiui, nebenoriu važiuoti su kuprine ir miegoti palapinėse. Galiu tą daryti, bet nenoriu, nes man tai neteikia džiaugsmo.

– Kurią šalį esate aplankiusi daugiausia kartų?

– Mes turėjome tradiciją neskristi į tą pačią valstybę daug kartų. Ko gero, daugiausiai kartų – gal kokius keturis – lankiausi JAV, bet skirtinguose miestuose.

– Ar turite kokių kelionių patarimų?

– Manau, bet kokiu atveju svarbiausia nepamiršti dantų šepetėlio, paso ir banko kortelės (juokiasi – LRT.lt). Ir būtina visuomet turėti šiek tiek grynųjų. Man yra buvę tokių „fokusų“, kai turi atsiskaityti už viešbutį, sėsti į lėktuvą ir skristi toliau, o tame mieste, kaip tyčia, pusę dienos bankai nedirba. Tad jei tu neturi grynųjų, žlunga visi planai.

– Įsimintiniausias Jūsų atostogų nuotykis...

– Nuotykių yra buvę visokių. Mes juokaudavome, kad kelionėje skleidžiasi kurio nors vaiko žvaigždė – jis būna pats nelaimingiausias.  Buvo vienos tokios atostogos Afrikoje, kurių metu sūnus Domas išsidūrė akį, paskui – jį visą išbėrė. Pamenu, klausiau: „Domai, ką darai?“, o jis atsakė – „Pūliuoju“ (juokiasi – LRT.lt). Jam tada nutiko viskas, kas tik galėjo nutikti blogiausio. Kai grįžti iš kelionės, gali papasakoti labai daug nuotykių, o kai praeina daug laiko, jie „susiguli“, ir sunku prisiminti.

Tik noriu pasakyti vieną dalyką. Dabar apie keliones kalbamės visiškai natūraliai, nes jaunesnei kartai tos kelionės – įprastas dalykas. Mano karta į tas pirmas autobusines keliones į Europą važiavo kaip į stebuklą ir po dešimt parų miegodavo autobuse, nes galvojo, kad daugiau niekas niekur neišleis. Į tokią kelionę tikriausiai būčiau važiavusi ir aš, bet tuo metu mano vaikai buvo maži, ir tiesiog negalėjau sau to leisti.

O tradicijų važinėti po Altajų ar Kaukazą turėjo nedaug kas, nes net pati sąvoka „atostogos“ neegzistavo labai ilgą laiką. Tai Lietuvoje – visiškai nesenas fenomenas. Smetonos laikais atostogas turėdavo tik valdininkai, o visi kiti važiuodavo į kaimą ir dirbdavo: šienaudavo ir kraudavo į vežimus. Taip atostogas leisdavome ir mes – važiuodavome į kaimą ir dirbdavome. Kitaip būtų buvę sunku išgyventi – jei norėdavai valgyti žiemą, reikėdavo kažką nuveikti per atostogas.

– Ar kada buvote išsikėlusi kokį neįprastą kelionės tikslą?

– Jau gal dešimt metų priklausau vienai kelionių grupei, vadinamai „Šakučių klubu“. Mūsų kelionių agentė visuomet sudaro įdomią programą ir mes važiuojame pas geriausius pasaulio šefus mokytis gaminti. Beveik visus žymius šefus, kuriuos matote portaluose, ir kurie renka „Michelin“ žvaigždutes, jau esame aplankę.

Tiesa, tos kelionės yra brangios ir per tą laiką mes ne tik išmokstame ką nors virti, bet ir susipažįstame su apylinkėmis, regiono specifika, kultūra ir pan.

– Ir vėliau namuose gaminate tai, ko išmokstate?

– Niekada (juokiasi – LRT.lt). Tuo metu, kai mokaisi, esi labai įkvėptas ir sau pasižadi daryti tuos stebuklus namuose, bet ne. Taip niekad nebūna.

– Kur dar norėtumėte nukeliauti?

– Labai norėčiau į Lotynų Ameriką, bet būtinai – ilgam, gal kokiam mėnesiui, ir su kokia nors malonia kompanija. Ten norėčiau pamatyti daug vietų – Peru, Venesuelą, Kolumbiją... Mane traukia jų kitokia gyvensena – pradedant tango Buenos Airėse, baigiant kalnų indėnų tradicijomis.

Tikriausiai norėčiau aplankyti ir Australiją, o paskutinė mano norų sąraše dabar yra Japonija. Niekada ten nenorėjau, bet dabar vis dažniau apie ją pagalvoju.

Manęs niekada netraukė ta šalis, nesu technologijų žmogus, nemėgstu to, kas yra modernu. Žmonės yra įvairūs: vieni žiūri atgal, o kiti – į priekį. Aš esu iš tų žmonių, kuriuos domina praeitis, istorija, iškasenos ir lobiai. Ir gyvenime, ir darbuose mėgstu pasižvalgyti atgal.

Paryžius – Stambulas – Buenos Airės – Montevidėjus – Stambulas – Kroatija – Vengrija – Lietuva. Tokiu maršrutu lygiai mėnesį su širdies draugu keliavusi A. Kavaliauskaitė pasakoja savo įspūdžius ir patirtus nuotykius.

– Neseniai grįžote iš ilgos kelionės. Papasakokite apie ją.

– Filmuodama reportažus „Emigrantų“ laidai labai dažnai keliauju po Europą, tad laisvalaikiu norisi nukeliauti kažkur toliau. Turime tokią tradiciją – kadangi vasarą darbo nėra tiek daug, visada leidžiamės į ilgą kelionę. Vienais metais keliavome į Balkanus, kitais – į Kaukazą, o šiais metais – į Pietų Ameriką, Balkanus ir net pati nesuprantu, kur. Tai buvo kelionė per pusę pasaulio (juokiasi – LRT.lt). Kelionė truko lygiai mėnesį, nuo birželio 5 iki liepos 5 d.

– Kaip sugalvojote vykti į tokią kelionę?

– Kai tik pradėjau uždirbti pinigus, iškart pradėjau keliauti. Tai yra labai didelis malonumas, labai geras būdas atitrūkti nuo darbų. Mano darbas yra protinis ir gana sunkus, o keliauti ir niekuo nesirūpinti mėnesį ar du, manau, yra geriausia, ką žmogus gali užsidirbti.

Mūsų kelionės tikslas buvo gerai praleisti laiką, išvėdinti galvą ir patirti įvairių dalykų: paragauti kuo daugiau patiekalų, pamatyti įvairių pasirodymų, pvz., tango šokio gatvėje, ar pasiklausyti vietinių muzikantų, pavažinėti dviračiu, pakalbėti ispaniškai, nes moku šią kalbą. O Kroatijoje susitikome su draugais.

– Kiek laiko užtruko planavimas ir maršruto dėliojimas?

– Kelionę iš esmės suplanavo skrydžių tvarkaraštis. Susiplanavome skrydžių datas, o viešbučius visada užsisakome iš vakaro, kad turėtume kuo mažiau įsipareigojimų kur nors vykti. Nes galbūt netikėtai paaiškės, kad dar visai nesinori važiuoti kitur, kur esi suplanavęs.

Kuo mažiau turi išankstinių užsakymų, tuo laisvesnis toje kelionėje jautiesi. Juk atostogos ir yra tas laikas, kai reikia daryti viską, ką nori, žinoma, proto ribose. Paliekame kuo daugiau vietos spontaniškumui. Pvz., netikėtai sutinki žmogų ir jis tampa tavo geru draugu, o tu ryt esi suplanavęs kelionę į Montevidėjų ir turi su tuo draugu išsiskirti. O jei nekeliauji į Montevidėjų, dar gali pabūti.

– Tad labiau esate aktyvių atostogų šalininkė?

– Nesmerkiu tų žmonių, kurie išvažiuoja į Turkiją ir savaitę tiesiog guli prie baseino daugiau nieko neveikdami. Manau, kad visų pirma atostogos turi tikti žmogui; kaip jam patinka, tegul taip ir daro. Aš taip pat kartą esu Turkijoje visą savaitę praleidusi prie baseino ir neiškėlusi kojos iš viešbučio, bet tuo metu jaučiausi labai pavargusi fiziškai ir man reikėjo būtent tokio poilsio.

Šios atostogos buvo ilgos – truko visą mėnesį, tad mes ir pakeliavome, ir pailsėjome paplūdimyje, ir į Lietuvą grįžome laimingi.

– Kuri iš matytų šalių Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Turbūt Buenos Airės Argentinoje. Tai yra nuostabus miestas, įsivaizduokite, juk jų liaudies šokis yra tango, kai pas mus – kepurinė, kurios beveik niekas nešoka. O jie šoka visur.

Argentinoje gali nueiti į turgų, rasti kokį paviljoną, jame nusipirkti nuostabų didkepsnį vos už penkis eurus, kuris tirpsta burnoje ir kurio Lietuvoje niekur negautum, nes argentiniečiai turi geriausią pasaulyje mėsą. Ir valgydamas tą nuostabų didkepsnį gali stebėti, kaip vietiniai šoka tango. Ko daugiau gali reikėti?

Ten žmonės labai atsipalaidavę, tame mieste tvyro gera atmosfera. Dar vienas įdomus dalykas – argentiniečiai labai daug skaito. Buenos Airės yra vienas iš miestų, kur gali rasti daugiausiai knygynų pasaulyje. Pas mus ant kiekvieno kampo yra kavinukės kavai išsinešti, o ten – knygynai. Be to, ten dauguma muziejų yra nemokami, kas yra gana neįprasta pas mus.

– Ar Jums lengva išsirinkti atostogų kelionės kryptį, kai tiek daug šalių esate aplankiusi?

– Nebesidairau į Europą, nes ją esu išvažinėjusi. Žinoma, niekada neapkeliausi jos visos, nes tai – neįmanoma, bet dabar jau stengiuosi vykti vis toliau. Pvz., Naujuosius metus sutikau Kinijoje, buvo labai smagu, ką tik aplankėme Pietų Ameriką, o dabar jau svajoju apie Centrinę Ameriką. Stengiuosi skristi ten, kur nebuvau, ir man įdomu yra visur. Jei manęs paklaustų, ar noriu į Tadžikistaną, atsakyčiau, kad žinoma, noriu. Keista būtų nenorėti (juokiasi – LRT.lt).

– Atostogas labiau mėgstate planuoti pati?

– Yra tekę rinktis ir iš kelionių agentūrų pasiūlymų. Viskas priklauso nuo atostogų trukmės. Kai atostogoms turi daug laiko, gali planuoti pats, leistis į nuotykius ir pan. O kai turi tik savaitę, nemanau, kad blogai pasinaudoti kokiu pasiūlymu.

Lygiai prieš metus, kai tik pabaigiau rašyti knygą, nenorėjau nieko. Todėl išvažiavome į Graikiją ir buvo puiku: viskuo pasirūpinta, galėjome tiesiog gulėti viešbutyje ir skaniai valgyti. O kartais būna atvirkščiai – norisi nuotykių. Tad reikia klausyti savęs.

– Nuolat keliaujate su „Emigrantų“ laida. O kiek kartų per metus Jums pavyksta pakeliauti savo malonumui?

– Su „Emigrantais“ keliaujame beveik savaitę kiekvieną mėnesį, tad savo keliones suplanuoti yra gana sunku, nes reikia derintis prie darbų grafiko. Nors ir dirbu laisvu grafiku, darbai turi būti padaryti. Tad paprastai į didesnes keliones išvykstu dukart per metus, į mažesnes – tris.

– Kur rekomenduotumėte atostogauti dar neapsisprendusiems skaitytojams?

– Rekomenduočiau atostogauti tose šalyse, kuriose viskas labai greitai keičiasi. Pvz., Mongolija, į ją pati šiuo metu svajoju nukeliauti. Iš artimesnių – Gruzija, kurioje dabar vyrauja laukinis kapitalizmas ir viskas labai greitai keičiasi. Buvau ten prieš pusę metų, viskas atrodė vienaip, o apsilankius prieš mėnesį – visai kitaip. Tai yra tauta, kuri turi unikalumo, yra išsaugojusi svetingumo tradicijas, ką globalizacija paprastai labai greitai „suvalgo“.

Taip pat siūlyčiau nukeliauti į Mianmarą, kol turizmas netapo jų pragyvenimo šaltiniu. Juk, ko gero, Turkija ar Graikija jau per daug nepasikeis, o tas šalis, kurios yra ant kažkokio istorinio slenksčio, pamatyti, manau, yra verta.

– Ar turite kokių atostogų tradicijų?

– Turiu tradiciją iš kiekvienos didesnės kelionės padaryti kelionės filmuką (A. Kavaliauskaitės filmuką apie šias atostogas galite matyti straipsnio apačioje – LRT.lt). Galbūt nuskambės kvailokai, bet turiu tradiciją per atostogas daryti tai, ką noriu. Nesistengiu žemėlapyje užsižymėti visų žinomų objektų ir lieku ten, kur man patinka. Kad nebūtų taip: „Oi, kaip gera būti prie Eifelio bokšto, bet jau reikia lėkti į Luvrą“.

Žinoma, toks laisvas atostogų stilius nereiškia, kad miegi viešbutyje kiauras dienas. Kita vertus, jei labai nori miego, tai ir miegi.

– Kelionė buvo ilga. Ar per ją pailsėjote, ar labiau pavargote?

– Kai keliauji kokias dvi savaites, dar galvoji, kad keliauji. O paskui įvyksta kažkoks lūžis ir tai tampa tavo gyvenimo būdu. Paskui jau atrodo, kad visi lagaminai savaime susikrauna, apie tokius dalykus, kaip pasas ar panašius, išvis nebereikia galvoti. Ir tai yra labai geras jausmas bent trumpam pakeisti savo gyvenimo būdą.

Prieš kelerius metus keliavau į Kaukazą dviem mėnesiams ir tada supratau, kad keliaudamas sugebi jaustis patogiai ir gali visiškai sumažinti savo poreikius, negalvoti apie manikiūrus ir pedikiūrus, o tik apie tai, kur važiuoji. Galbūt kitus žmones ir išvargintų tokie dalykai, o man tai yra vienas malonumas. Esu nuotykių mėgėja. Tik ir laukiu progos „prasinešti“ pro kokią šalį.

– Ką patartumėte keliaujantiems ar tik dar besiruošiantiems keliauti?

– Kelionei pasiruošti labai paprasta – reikia imti kuo mažiau daiktų. Ypač tai aktualu moterims – turi įsidėjusi kokius penkis drabužių derinius, ir ramu. Priešingu atveju – kuo daugiau prisidedi, tuo daugiau reikia nešti ant kupros. Be to, kam atsidarius lagaminą galvoti, ką rengsies, jei gali tiesiog išsitraukti, ir viskas. Ir siūlyčiau mažiau fotografuoti. Nefotografuokite Eifelio bokšto ir pan., nes tai niekam neįdomu. Fotografuokite tik save. 

***

Paprašyta papasakoti įsimintiniausią atostogų nuotykį, A. Kavaliauskaitė prisiminė patirtį susidūrus su keistoka Argentinos viešojo transporto sistema, kurią kelionės metu aprašė socialiniame tinkle „Facebook“.

„Keliaudama laikausi tokios tradicijos – kiekviename dideliame mieste nueinu į šiuolaikinio meno muziejų, ten praleidžiu gerą pusdienį, o paskui sėdžiu muziejaus kavinėj ir po atmintį varinėju tik ką matytus vaizdus – ryškius paveikslus, instaliacijas iš sportinių batelių ir žmones, kurie tuose muziejuose labai gražūs: su Woody Alleno akiniais ir vintažinėmis suknelėmis.

Aplankytų muziejų kolekcija jau nemaža: nuo Prahos iki Glazgo, nuo Bukarešto iki Nicos, Paryžiaus, Londono, net Debreceno ir taip toliau.

Atsikeliu iš ryto ir puošiuosi išvykai į Buenos Airių šiuolaikinio meno centrą. Buenos Airės – milžiniškas miestas. Susirandam žemėlapyje muziejų ir nusprendžiam ten važiuoti viešuoju transportu, nes lig tol važinėjom taksi, kas turbūt nėra pigiausias keliavimo būdas. Pradedu aiškintis, kaip tas transportas veikia. Skaitykite dabar ir mokykitės:

Šalyje, kur cirkuliuoja nenormalus kiekis grynų pesų, viešajame transporte grynųjų nepriima. Autobuse ar metro bilieto nenusipirksi – taip, gali mojuoti savo „Visa Gold“, kiek nori, jie tik pasijuoks. Eini į kažkokį ofisą, nusiperki „Sube“ kortelę ir ją pasipildai. Tų ofisų per visą miestą yra vos vienas kitas. Įlipęs į metro ar autobusą, vairuotojui pasakai savo niekingos kelionės tikslą ir jis nuskaičiuoja reikiamą sumą pinigų.

Kai kurios metro linijos važiuoja tik į vieną pusę. Priklausomai nuo paros meto ir savaitės dienų, to paties numerio autobusas gali keisti maršrutą.

Taigi einam pirkti tos „Sube“ kortelės, o tada jau į muziejų. Išsikeičiam gatvėj dolerius į pesus, randam ofisą rūsy. Ten stovi apsauginis ir eilė, kaip pas mus buvo prie naujojo prekybos centro. Sulaukiu savo šanso, mojuoju „Visa Gold“, o darbuotoja man parodo vidurinį pirštą. Na, gerai, neparodo, bet sako, kad be asmens dokumento jokios kortelės aš negausiu ir dabar turiu eiti pusvalandį atgal į viešbutį ir grįžti pas ją. Bet jau greitai pietūs, be to, dirbam tik iki 16.30 val., tai, žinokit, šiandien turbūt nebesigaus.

Bet labai reikia į muziejų. Siaubingai! Su Šarūnu esam ryžtingi žmonės, nusprendžiam eiti pėsčiomis. Ir mes einam. Neįsivaizduoju, kiek laiko. Gerą valandą tai tikrai. Vos nuklystame nuo maršruto, įsijungiam navigaciją ir varom toliau. Ir tada mes randam muziejų. Kuris nedirba. „Ateikit 7 val. vakaro“, – sako apsaugininkas.

Keturias valandas prasitrinam baruose, nes gi kaip čia nenueisim į tą muziejų, kai jau esam taip arti. Mes – muziejuje! Ir tai yra prasčiausias šiuolaikinio meno muziejus, kokį esu mačiusi. Vaikiški paveikslai, kur visa drobė užpildyta kvadratukais, kažkokios popierinės snaigės ir išvis nieko, kas būtų nors kiek įdomu. Prisiekiu, mano namo laiptinėj įdomiau nei tame muziejuje. Koks niekingas buvo mūsų kelionės tikslas!

Ir čia istorija galėtų baigtis, bet ne. Tada mes nueinam į barą ir randam draugą. Franco yra operatorius statytojas, juokiasi iš tų pačių pokštų, kaip ir mes, ir pasakoja „nesveikas“ istorijas. Draugas – nuostabus, įdomesnis už bet kokį muziejų, rodo mums geriausias Buenos Airių vietas, valgo su mumis didkepsnius ir tiesiog džiugina. Jis irgi buvo tame muziejuje, jautėsi taip pat, kaip mes.

Ir jei dar norisi moralo, tai jis toks: ne vietų, o žmonių reikia ieškoti. O jie jau nusives ten, kur gerai.“

– Kokias atostogas labiau mėgstate: aktyvias ar pasyvias? Kur geriausiai pasiilsite?

– Kasmet darbo ir verslo reikalais keliauju po keliolika ar net keliasdešimt kartų. Kad ir kaip daugeliui atrodytų, tose kelionėse poilsio ir romantikos mažai: oro uostas – skrydžiai – viešbutis – automobilis – filmavimai ar verslo susitikimai – ir atgal namo. Būna, kad pro mašinos langą normaliai miesto, kuriame lankausi pirmą kartą, nepamatau.

Šios kelionės būna labai aktyvios judesio prasme ir visiškai pasyvios pažinimo, tad atėjus tikrų atostogų metui bandau atrasti aukso viduriuką – kelias dienas man reikia saulės, vandens, visiškos ramybės, o po to – judesio: kopimo, nardymo, pažinimo. Vien voliotis ant saulės nesugebėčiau.

Jei noriu pabėgti nuo pasaulio, keliauju į draugės tėvų vienkiemį Labanoro girioje, jei vasariškų malonumų – savaitei traukiu į Turkiją, Ispanijos ar Italijos salas, žiemą, jei tik pasitaiko proga, žvalgausi Azijos ar Maldyvų pusėn – iki šiol tikresnio rojaus žemėje nesu radęs.

Anksčiau bent savaitgaliui ištrūkdavau į lietuvišką pajūrį, deja, pastaruosius porą metų šio malonumo „nebeįkandu“ – kainos ir kokybės santykis yra košmariškas. Ne kartą draugams įrodžiau, kad savaitė prie Viduržemio jūros kainuoja tiek pat, kiek savaitgalis prie Baltijos.

– Esate apkeliavęs daugybę šalių. Kuri Jums paliko didžiausią įspūdį? Kas Jums ten patiko?

– Singapūre mane pakerėjo mažytės valstybės pribloškianti didybė, bent kartą per metus sugrįžtu į Turkiją. Galbūt ir skamba banaliai, bet tai – geriausia vieta, kurią galima pasiekti lėktuvu per porą valandų, sumokėti kelis šimtus eurų ir savaitę dėl nieko nesukti sau galvos, tik svarbu sugebėti teisingai pasirinkti.

Jei norite šou, masės žmonių ir eilių restoranuose, važiuokite į kelionių agentūrų siūlomas poilsines keliones, jei poreikiai šiek tiek kitokie – siūlau atostogas susiorganizuoti pačiam. Taip, tam reikia laiko, šiek tiek žinių, bet tai yra labai smagu. Dar man patinka Kipro ramybė, ji visai kitokia, nei Majamio rimtas, bet ir vienur, ir kitur apstu žavesio, tereikia sugebėti jį įžvelgti.

– Kur rekomenduotumėte atostogauti?

– Pirmiausia – lietuviškame kaime, kur galima atgauti vidinę ramybę, o tada – pagal poreikius ir galimybes. Dar vakar padėjau draugų šeimai suplanuoti puikias savaitės atostogas dviems su vaiku prie Viduržemio jūros. Nors planavo išleisti apie 2000 eurų, visas šeimos poilsis įtilpo į kiek mažiau nei tūkstantį, tad likutį galės panaudoti rugpjūtį. Pastebėjau, kad lietuviams tikrai patinka Tenerifė, Sardinija, Kreta, Ispanijos kurortai. Vasarą visur puiku.

– Kaip ketinate atostogauti šiais metais? Ar lengva išsirinkti atostogų kelionės kryptį?

– Taip jau nutiko, kad šią vasarą „pardaviau“ naujų iššūkiui įgyvendinimui, tad rezerve turiu tik savaitę, kurią praleisiu savo mėgstamoje vietoje prie Viduržemio jūros.

Rudenį laukia ilgos savaitės darbų Indijoje, Kosta Rikoje, JAV, tad mėginu viską sudėlioti taip, kad visose tose kelionėse po dvi dienas galėčiau skirti poilsiui ir pažinimui. Tikiuosi, pavyks.

O atostogų kelionės kryptį reikia rinktis pagal širdį ir piniginę – kartą taip mėnesiui atsidūriau Kinijoje, kitą kartą – Maroke, po to iškeliavau į Braziliją. Tailandas ir Samui sala niekada nenuvilia širdies ir nenuskriaudžia biudžeto. Bet jei niekur toli keliauti nesinori, savaitė Druskininkuose gali būti puiki tolimų atostogų alternatyva.

– Ar atostogas labiau mėgstate planuoti pats, ar renkatės iš kelionių agentūrų pasiūlymų?

– Priklauso nuo to, kiek laiko pasiruošti joms turiu ir kiek laiko galiu skirti poilsiui. Planuoti pačiam smagu, kartais naudinga, per agentūrą – greičiau. Nematau nieko blogo nužingsniavus į agentūrą išdėstyti savo viltis ir galimybes, klausinėti, rinktis, o ne pulti pirkti poilsio ir ryškios reklamos agentūros lange.

– Galbūt turite kokių atostogų tradicijų?

– Vasarą keliauju su draugais, žiemą – būtinai su artimaisiais. Vasarą man privalu knyga, taurė vyno ir šiek tiek romantiškų akimirkų, žiemą – per metus susikaupusių istorijų prie židinio kalnų namelyje ar žvejojant egzotines žuvis Raudonojoje jūroje.

Nesu gilių tradicijų žmogus, labiau spontaniškas, todėl paskutinę akimirką ilgai planuotas atostogas galiu tiesiog imti ir pakeisti nežinomybės kupinu skrydžiu į kokį nors civilizacijos mažai paliestą žemės lopinėlį.

– Papasakokite įsimintiniausią atostogų nuotykį.

– Pirmą vakarą Maldyvuose, po beveik dvi paras trukusios kelionės, akimirksniu nuskuodžiau pasimaudyti Indijos vandenyno bangose. Kitą vakarą supratau, kad esu laimės kūdikis, nes sutemus į tą vietą maitintis atplaukia rykliai. Nuo to laiko tamsoje į vandenį nepažįstamoje vietoje kojos nekeliu.