"Kuopa nemano pasitenkinti vien Čiurlionies paveikslų išpirkimu. Ji deda Čiurlionį tik savo veikimo pamatan" (iš bukleto "Čiurlionies kuopa", Vilnius, 1913).
Kliūtys gimtinėje
Apie M.K.Čiurlionio draugijos, tarsi Čiurlionies kuopos veiklos pratęsėjos, steigimą mąstyta dar praeito šimtmečio septintojo dešimtmečio pradžioje. Iniciatorius buvo šio menininko gyvenimo ir kūrybos tyrėjas profesorius Vytautas Landsbergis, tam subūręs meno kūrėjų, vertintojų ir gerbėjų grupę. Tuometė valdžia tam nepritarė ir paruoštas tekstas su iniciatyvinės grupės parašais spaudoje nebuvo atspausdintas, matyt, dėl tuometės sovietinės valdžios neigiamo požiūrio į tautines apraiškas respublikose, ypač turinčias gilią prasmę ar modernesnę formą.
Taip M.K.Čiurlionio draugija Lietuvoje tuomet nebuvo oficialiai įteisinta, nors pasaulyje, pavyzdžiui, Japonijoje, ypač Sovietų Sąjungoje – Kazanėje, Odesoje, Sankt Peterburge (anuomet Leningradas) ir kai kuriuose kituose miestuose, prie mokslo draugijų, netgi mokyklose kaip tik nuo 1962–1963 m. aktyviai buvo kuriami M.K.Čiurlionio klubai, būreliai. Juos steigė draugystės traukiniais ar kitaip keliavę šviesių pažiūrų ekskursantai, apsilankę ir M.K.Čiurlionio kūrinių ekspozicijoje Kaune, išklausę muziejaus ekskursijų vadovų, mokslo darbuotojų, ypač M.K.Čiurlionio sesers Valerijos Čiurlionytės-Karužienės pasakojimų apie brolį ir jo kūrybos paslaptis.
Kova dėl patalpų
1985–1986 m. prasidėjusios "perestroikos" aidams pasiekus Lietuvą, čia sužibo ne tik laisvės siekio kibirkštis. Suaktyvėjo ir kai kurių asmenų ar organizacijų viltis pagerinti ar praplėsti savo galimybių ratą, pagerinti darbo sąlygas. Tai vyko ir po bendru stogu gyvuojančiuose M.K.Čiurlionio dailės bei Karo ir istorijos muziejuose, nepaisant, kad 1930 m. statytas pastatas, skirtas Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukakčiai paminėti, buvo suprojektuotas dviem muziejams, su atskirais fasadais. Pastate turėjo tilpti ir tilpo du muziejai – Vytauto Didžiojo kultūros muziejus ir tuo pačiu vardu pavadintas Karo muziejus.
Patalpų, aišku, trūko visiems, bet Karo muziejus buvo karingesnis. Pratęsiant generolo Vlado Nagevičiaus veiklą, 1985–1986 m. panorėta užimti jau visą pastatą, paliekant M.K.Čiurlionio muziejui tik architekto Felikso Vito suprojektuotą M.K.Čiurlionio galeriją su praėjimu pro drabužinę. M.K.Čiurlionio muziejaus vadovybė su visais kitų skyrių eksponatais ir darbuotojais esą turėtų išsikelti į vieną iš savo įkurtų filialų – Mykolo Žilinsko galeriją.
Šį Karo ir istorijos muziejaus ketinimą rėmė tuometė Lietuvos valdžia. Norą savo reikmėms turėti visą XX a. pradžioje statytą pastatą galima suprasti – trūko patalpų. Reikia prisipažinti, kad ir mes, dar jauni būdami M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotojai, kartais apie tai pasvajodavome, tačiau žygių neplanavome. Už tokias mintis mus netgi muziejaus direktorius Petras Stauskas sugėdindavo.
Turėdami tikslą užvaldyti pastatą, P.Stausko kabinete, reikalaudami jo sutikimo, ne kartą tuo metu lankėsi tuometis Karo muziejaus direktorius kartu su Lietuvos valdžios atstovais. P.Stauskas sutikimo nedavė, pažiūrėdavo pro langą, patylėdavo, nors jam grasino atleidimu iš einamųjų pareigų, tai ir buvo įvykdyta. Spauda straipsnių ta tema, kaip minėta, net nepriėmė. Tuomet į M.K.Čiurlionio skyrių vėl užėjo direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams dailininkas Kęstutis Žitkus ir pasakė: "Dabar tai jau reikia kurti M.K.Čiurlionio draugiją, kad visuomenė galėtų ginti mūsų muziejų."
Tai ir steigiame prie Kultūros fondo kaip jo padalinį, jie ten Maskvoje nesusigaudys, kas tai yra.
Ši užduotis ir buvo pirmasis 1987 m. spalio 5 d. Kaune M.K.Čiurlionio muziejaus adresu (V.Putvinskio g. 55) įregistruotos Lietuvos kultūros fondo M.K.Čiurlionio draugijos labai reikšmingas darbas.
Po muziejaus sparnu
Po šios K.Žitkaus pareikštos idėjos draugijos įkūrimo darbai ir veikla prasidėjo tuoj pat, 1986 m. Buvo susisiekta su prof. V.Landsbergiu, ieškota daugiau veiklių asmenų. Patarus Kazimierai Kairiūkštytei-Galaunienei, kreiptasi į Veterinarijos akademijos Chemijos katedros docentę biochemikę Remigiją Bukaveckienę. Ji, be savo tiesioginio pedagogės darbo, buvo įkūrusi kultūrinės krypties fakultatyvą ir tarp kitų organizuojamų užsiėmimų dažnai su studentų grupėmis ir dėstytojais ateidavo ir į M.K.Čiurlionio galeriją, artimai bendravo su vedėja Valerija Čiurlionyte-Karužiene. Neretai galerijoje prie M.K.Čiurlionio kūrinių skambėdavo šio kolektyvo atliekamos dzūkų kaimo dainos, eilės. Ši veikla taip pat buvo paliesta čiurlioniškosios dvasios. Pirmoji draugijos ilgametė iždininkė taip pat buvo Laima Jacinavičiūtė, kartu buvo ir Dalia Striogienė, aktorė Rūta Staliliūnaitė, muzikė Rymantė Šerkšnytė, daug kitų.
Tuometis kultūros ministras Jonas Bielinis, suprantama, mūsų kuriamos draugijos neregistravo. Prof. V.Landsbergis patarė kreiptis į Česlovą Kudabą, kuris tuo metu buvo įkūręs Lietuvos kultūros fondą, visasąjunginio Kultūros fondo padalinį ir buvo jo valdybos pirmininku.
Su raštu, kuriame buvo reiškiamas noras draugiją kurti prie muziejaus kaip Lietuvos kultūros fondo padalinį, nes ji sutelktų pasaulio visuomenę, kuri vis labiau domisi M.K.Čiurlionio kūryba, nuvykome pas Č.Kudabą.
Paskaitęs ir išklausęs fondo valdybos pirmininkas tepasakė: "Tai ir steigiame prie Kultūros fondo kaip jo padalinį, jie ten Maskvoje nesusigaudys, kas tai yra." Tuoj po mūsų priglaudimo, prie šio fondo buvo įkurta Vydūno draugija, vėliau ir daugiau. M.K.Čiurlionio draugija labai dėkinga šviesaus atminimo Lietuvos kultūros fondo vadovui, jo darbuotojams, fondo Kauno skyriui už taip reikalingą pagalbą, patarimus mūsų darbo pradžioje.
Draugijos steigimo iniciatyvinėje grupėje ir buvo šie asmenys: P.Stauskas, V.Landsbergis, M.Kulikauskienė ir R.Bukaveckienė. Steigiamasis susirinkimas įvyko M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.K.Čiurlionio galerijos muzikos salėje, pirmininkavo V.Landsbergis, sekretoriavo Nijolė Adomavičienė ir Virginija Lukošienė, išrinkta taryba, patvirtinti įstatai, numatytos veiklos gairės, įstojo 43 nariai. Pirmininku buvo patvirtintas V.Landsbergis, pavaduotoja – M.Mildažytė-Kulikauskienė, sekretore – R.Bukaveckienė, iždininke – L.Jacinavičiūtė.
Padėjo dėmesys iš užsienio
Konsultuodamas draugijos kūrimo reikalais ir vėliau, nekreipdamas dėmesio į jam gresiančius nemalonumus, muziejų ypač aktyviai gynė prof. V.Landsbergis. Buvo daug veiksmų, pokalbių, taip pat ir Kultūros ministerijoje.
Muziejaus darbuotojos, iškilus aptariamai M.K.Čiurlionio dailės muziejaus patalpų okupacinei grėsmei, galvodamos, kad nukentės mažiau, negu į tai įsitraukę vyrai, nutarė be jų ginti savo darbovietę. Narsiausios buvo Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus vedėja Zita Railienė, Liaudies meno skyriaus vedėja Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė, skyriaus darbuotoja Aldona Rimdeikienė, muziejaus sekretorė referentė Danguolė Aleksynienė ir kitos. Žinoma, ir mes su R.Bukaveckiene. Pastaroji tapo ne tik draugijos nare, bet beveik ir muziejininke. Buvo rašomi raštai, vežami į Vilnių, piketuojama. Teko parašyti straipsnių, bet jų dienraščių redakcijos negalėjo priimti ir atspausdinti.
Reikalams negerėjant buvo nuspręsta šią žinią perduoti į užsienį. Apie tai buvo kalbėta su muziejaus ekspozicijose apsilankiusiais Amerikoje gyvenančiais lietuviais. Tačiau žodis – ne raštas, juo sunku pasiremti. Galiausiai "Gimtajame krašte", sutikus vyr. redaktoriui Algimantui Čekuoliui, pasirodė dailininko prof. Antano Gudaičio straipsnis. Jis sukėlė plačią, galima sakyti, tarptautinę diskusiją, apie tai kalbėjo ir "Amerikos balsas".
Galutinai represijos baigėsi, kai, Kultūros fondui tarpininkaujant, abiem muziejams bendrai buvo išrūpintas Architektūros ir istorijos paminklo statusas ir dėl to neleidžiama keisti netgi pastato paskirties. Šiam statusui gauti reikalingą raštą pasirašė tuometis muziejaus direktorius Malvydas Sakalauskas, nes P.Stauską už nepaklusimą ministras J.Bielinis jau buvo atleidęs iš direktoriaus pareigų.
Norint išvengti galimų nemalonumų, buvo nutarta nutylėti, kad toks raštas pasiųstas. Praėjus kiek laiko, tarsi pro šalį eidamas, į M.K.Čiurlionio skyrių užėjo direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams inžinierius Bernardas Sliesoraitis ir sako: "Kaip įdomu, nei mes, nei kaimyninis muziejus neprašėme, o atsiuntė raštą, kad bendram mūsų muziejų pastatui paskirtas toks reikšmingas statusas." Tuomet mes nieko neatsakėme. Kad dėl to gerokai padirbėjome, prisipažinome gal tik po penkiolikos metų.
Tinklas visoje Lietuvoje
Įkūrus M.K.Čiurlionio draugiją, muziejaus vadovybė jai suteikė patalpas M.K.Čiurlionio galerijoje (V.Putvinskio g. 55), kur ir vykdavo didžioji renginių dalis. Galeriją remontuojant, draugiją su jos dokumentais kuriam laikui priglaudė Kauno menininkų namai. Pavaduotojos pareigas iš M.Kulikauskienės tuomet realiai perėmė Menininkų namų direktoriaus pavaduotoja Laima Rainienė. Ji labai daug padėjo sprendžiant įvairius draugijos reikalus, ypač profesionaliai rengiant kai kuriuos projektus, dokumentus ir kt.
Bėgant laikui draugijos nariais Lietuvoje tapo daugiau kaip 200 asmenų, vėliau jų skaičius sumažėjo.
Įkūrus draugiją, tuo pačiu metu įsikūrė skyriai Vilniuje, Senojoje Varėnoje, Druskininkuose, iš dalies ir Plungėje. Buvo sudarytos skyrių tarybos, patvirtinti jų pirmininkai, kiti atsakingi asmenys: M.K.Čiurlionio gimtinėje, Senojoje Varėnoje, daug metų draugijos veiklą organizavo pedagogė Gražina Jaronienė, Didžiojo menininko taip mylimuose Druskininkuose vadovavo menotyrininkas, dailininkas, muziejininkas Adelbertas Nedzelskis. Suaktyvėjo M.K.Čiurlioniui skirta veikla ir Plungėje. Ten M.K.Čiurlionio vietas tyrė ir spaudoje aprašė kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė, paminklosaugininkė Milda Muralienė, kiti jų bendražygiai, vyko renginiai. Vilniečių veiklą koordinavo V.Landsbergis, aktyviai dirbo kiti tarybos nariai.
Bėgant laikui draugijos nariais Lietuvoje tapo daugiau kaip 200 asmenų, vėliau jų skaičius sumažėjo. Šiuo metu Kaune yra apie 40 aktyvių narių.
Draugijos pirmininku, kaip minėta, steigiamajame susirinkime buvo patvirtintas prof. V.Landsbergis. Pirmininko pavaduotojomis, vėliau ir Kauno skyriuje – nuo draugijos įkūrimo ir veiklos pradžios buvo M.Mildažytė-Kulikauskienė, šiai tarnaujant muziejuje ir pradėjus aktyviau rinkti medžiagą M.K.Čiurlionio piešinių ir grafikos darbų katalogui, realiai ją pakeitė Laima Rainienė, dabar tas pareigas eina Daina Kazlauskienė
Sekretorė nuo draugijos įkūrimo buvo R.Bukaveckienė, vėliau, draugijos centrą rengiantis iškelti ir iškėlus į Vilnių, Kaune tas pareigas perėmė Eugenija Lašienė, kuri ne tik puikiai vykdė šį jai patikėtą darbą, bet ryžtingai ant savo pečių nešė draugijos Kauno skyriaus steigimo ir savarankiškos Kauno M.K.Čiurlionio draugijos įkūrimo rūpesčius. Jos netekus, sekretoriavo ir sekretoriauja Dalia Striogienė, kuri nuo pat pradžių buvo tarp pagrindinių pagalbininkių.
1987 m. spalio 5 d. išrinktos pirmosios tarybos nariais tapo V.Landsbergis, Vladas Žukas, Laimė Lukošiūnienė, P.Stauskas, Algimantas Kubiliūnas, R.Bukaveckienė, M.Mildažytė-Kulikauskienė, Romualdas Neimantas, A.Nedzelskis, R.Ravickienė, Laima Jacinavičiūtė. Reikia akcentuoti, kad nuo pat draugijos veiklos pradžios labai aktyviai talkininkavo Rimantė Šerkšnytė, Rokas Zubovas, Sonata Bielionytė, daug kitų. Draugijos veiklą labai rėmė M.K.Čiurlioniui artimiausi asmenys – jo dukra rašytoja Danutė Zubovienė ir jos vyras architektas Vladys Zubovas, vaikaitė Dalia Zubovaitė-Palukaitienė, provaikaitis Rokas Zubovas ir kiti. Jie vieni pirmųjų tapo šios draugijos nariais. Laikui bėgant, draugijos tarybos sudėtis taip pat šiek tiek kito.
Veikla Kaune
Nutarus M.K.Čiurlionio draugijos centrą iškelti į Vilnių, į butą name, kuriame M.K.Čiurlionis yra gyvenęs (V.Savičiaus g. 11), 1997 m. Kaune buvo oficialiai įregistruotas draugijos skyrius. Pirmininku buvo išrinktas Kauno valstybinio choro vadovas prof. Petras Bingelis. Norint išvengti finansinių trukdžių, 2006 m. buvo atsisakyta skyriaus statuso ir įkurta savarankiška Kauno M.K.Čiurlionio draugija. Jos vadovu ir toliau dirba P.Bingelis, Pagrindiniai darbo barai liko tie patys.
Kaip minėta, veikla Kaune, ne vien steigiamoji ir ginamoji, prasidėjo dar 1986 m. Parengiamųjų susirinkimų steigimo, veiklos ir kitais reikalais būta ne vieno. Neretai kartu su M.K.Čiurlionio skyriumi organizuotos pažintinės ir kūrybinės išvykos "Čiurlionio keliais", M.K.Čiurlionio gimimo ir mirties datų pagerbimai, kiti renginiai. Suorganizuoti atminimo vakarai, skirti Jadvygai Čiurlionytei, Povilui Čiurlioniui, V.Čiurlionytei-Karužienei.
Buvo manyta dirbti ne vien švietėjišką darbą, bet vystyti ir mokslinį tiriamąjį, kaupti literatūrą apie M.K.Čiurlionį, pagelbėti prižiūrėti memorialines vietas, padėti visuomenei pažinti čiurlioniškąją aplinką, pakeliauti jo keliais, akcentuota jaunimo švietimo būtinybė.
Renginiai vyko ir vyksta daugiausia M.K.Čiurlionio galerijos muzikos ir Kauno menininkų namų salėse, yra vykę Vytauto Didžiojo universiteto, Kauno valstybinės filharmonijos salėse, Kauno arkikatedroje bazilikoje, Kauno Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, Kristaus Prisikėlimo bazilikoje.
Įvertinus M.K.Čiurlionio muziejaus veiklą, apsistota prie šių darbo krypčių: "Diena su Čiurlioniu" (kasmečiai teminiai renginiai Kauno jaunimui); "Jaunųjų čiurlioniečių klubas" (vadovė – mokytoja, dailininkė Ona Leonavičiūtė) suburia moksleivius iš įvairių Kauno mokyklų į plenerus, renkamas folkloras, muzikuojama.
Buvo surengta plenerų, tarp kitų – ir Švendubrėje (įrašytos Genutės Paškevičienės dainos, pasakojimai, prisiminimai), Zervynose (audimo pleneras pas audėją Birutę Tamulevičienę, Varėnoje, Merkinėje, kur pas keramiką Petrą Pretkelį tyrinėtos juodosios keramikos paslaptys. 1997 m. vykta į Pustelniką (dabar Markos) prie Varšuvos, kur M.K.Čiurlionis gydėsi ir mirė.
2007 m. vyko trumpalaikis pleneras Riebiniuose netoli Rezeknės (Latvija), kur inžinieriaus S.Kerbedžio dvare Varšuvos meno mokykla buvo įkūrusi kūrybos namus – juose tris savaites gyveno ir M.K.Čiurlionis. 2000-aisiais kurta ir Palangos kūrybos namuose – šiame mieste M.K.Čiurlionis kartu su žmona Sofija praleido daug laimingų dienų.
Buvota Žemaitijoje, atskirai – Plungėje, Molėtų astronominėje observatorijoje, Vilkijos A. ir J.Juškų muziejuje, organizuoti pleneriukai Pažaislyje – "Rudens šiokiadieniai", lankomi M.K.Čiurlionio namai Vilniuje ir t.t.
Po plenerų ar išvykų buvo organizuotos dalyvių darbų parodos (iš viso – apie septyniolika), esė, eilėraščių konkursėliai. Ypatinga paroda surengta Vokietijoje, Erfurto apygardos rotušėje. 2001 m. išleistas Kauno moksleivių kūrybos almanachas "Žvalgykis nuo aukštų bokštų", skirtas M.K.Čiurlionio 130-ųjų gimimo metinėms, o 2011-aisiais išleistas albumėlis "MKČ. Vilties preliudas", skirtas UNESCO paskelbtiems M.K.Čiurlionio metams.
Draugijos nariams organizuotos pažintinės išvykos "Čiurlionio takais" po Lietuvą, kartu su Lietuvos dailininkų sąjunga surengta išvyka į Paryžių, Orsė muziejų, kur tuo metu vyko M.K.Čiurlionio kūrinių paroda, į Sankt Peterburgą.
Nuolatinis Kauno valstybinės filharmonijos indėlis į jaunimo muzikinį švietimą – kasmet Kauno moksleiviams išdalijama po šimtą bilietų į festivalio kompozitorių M.K.Čiurlionio ir E.Griego festivalio koncertus.
Mokslinės paieškos ir ryšiai
Lokalizuota Antrosios lietuvių dailės parodos Kaune tikroji vieta, kurios pagrindinis organizatorius ir rengėjas buvo M.K.Čiurlionis. 2015 m. gruodžio 12 d. atidengtas šį įvykį menantis memorialinis paminklas.
Vyksta mokslinės paieškos objektų ar įvykių, susijusių su M.K.Čiurlionio gyvenimu ir veikla Kaune. Nustatyta, kad prie 21 objekto (pastatų, statinių ir pan.) galima kalbėti apie M.K.Čiurlionį (tyrėja ir ekskursijų vadovė – Regina Levandauskienė).
Palaikomi ryšiai su Sankt Peterburgo M.K.Čiurlionio draugija. 2017 m. M.K.Čiurlionio dailės muziejuje vyko bendra konferencija "M.K.Čiurlionis ir Rerichas".
Kartu su M.K.Čiurlionio skyriaus darbuotojais ir muziejaus direkcija palaikomi ryšiai su Lenkijos M.K.Čiurlionio mokslo ir meno draugija.
