„Tie nuogąstavimai rezonuoja ir šiandien, – teigia žurnalo „American Conservative“ apžvalgininkas Jeffas Groomas, – nors Solženicynas savo  kalboje, pavadintoje „Suskilęs pasaulis“ arba „Išsekę Vakarai“, amerikiečiams ir vakariečiams apskritai pasiūlė labai mažai paguodos.

Tuo metu, 1978-aisiais, Amerika dar svirduliavo nuo patirtų smūgių Vietname ir nejautė didelio įkvėpimo iš tuomet jai vadovavusios Džimio Karterio vyriausybės. Harvarde susirinkę absolventai – Amerikos elitas – tikriausiai tikėjosi, jog buvęs Gulago kalinys pačiame Šaltojo karo įkarštyje pagirs ir iškels amerikiečių išskirtinumą bei jų išpažįstamus demokratinius idealus.

Tačiau to jis nepadarė, jo ketinimai buvo kitokie, jis nutaręs atskleisti ne „saldžią“, o „karčią“ teisybę, bet „ją pasiūlyti kaip draugas, ne kaip priešas“.

Kalbėdamas rusiškai, o vertėjui jo žodžius perduodant angliškai, Solženicynas barė Vakarų materialistinės kultūros aroganciją bei  patenkintumą savimi ir išryškino kai kurių pasiekimų, dėl kurių Vakarų demokratijos seniai didžiuojasi, neigiamas išdavas.

Taip darydamas jis pabrėžė, kad tikroji skirtis tarp dviejų menamų pasaulio supergalybių daug gilesnė ir sudėtingesnė nei paprasta kapitalizmo ir komunizmo priešprieša.

O to gilesnio, platesnio konteksto ir jo supratimo Amerikai šaltojo karo laikais ypač trūko, nors šis kontekstas sąlygojo viską – ir politiką, ir naujienas, ir kiną, ir aukštąjį mokslą.

Tada šis Nobelio premijos laureatas ir prikišo Vakarams kitų pasaulio dalių kolonizavimą – ne tik nesitikint jokio tikro pasipriešinimo, bet ir su panieka visoms vertybėms, galinčioms slypėti kolonizuojamų tautų požiūriuose į gyvenimą.

Visa tai rodėsi esąs milžiniškas pasisekimas, be jokių geografinių ribų. Vakarų visuomenė plėtėsi, pergalingai didėjant žmogaus nepriklausomybei ir galiai.

Tačiau ribų vis dėlto buvo, ir 1978 m. „jau buvo sunku prognozuoti, kokio dydžio sąskaitą buvusios kolonijinės valstybės pateiks Vakarams. Ir dar nebuvo aišku, ar tai sąskaitai apmokėti Vakarams pakaks atsisakyti ne tik paskutiniųjų savo kolonijų, bet ir viso savo turto“.

Tuo tarpu Vakaruose suėjo terminas apmokėti sąskaitą ir už Švietimo amžių, už humanizmą be Dievo ir už nežabotą individo laisvę.

Pasak A. Solženicyno, „destruktyviai ir neatsakingai laisvei suteikta beribė erdvė. Visuomenė pasirodė neturinti priemonių saugotis nuo žmogaus degradacijos bedugnių, pvz., nuo piktnaudžiavimo laisve tam, kad jaunimas būtų žalojamas moralinio smurto, tarkim, filmų, kupinų pornografijos, nusikaltimų ir siaubo.

Visa tai laikoma laisvės dalimi, kurią teoriškai gali atsverti jaunų žmonių teisė nežiūrėti ir nepriimti“.

Tada A. Solženicynas apkaltino Vakarų valdančiąją klasę stokojant „pilietinės drąsos“ ir paliekant visuomenę su tokiu laisvės ir materialios naudos kiekiu, kad žmonės nebeteko „bendrojo gėrio“ idealų ir dvasinio peno, motyvuojančio ir grinžiančio pačią laisvę iš esmės.

Kiekvienam piliečiui Vakaruose suteikta geidžiamoji laisvė ir materialinė gerovė tokia kiekybe ir kokybe, kad teoriškai garantuotas laimės pasiekimas – ta nuskurdinta šio žodžio reikšme, kuri per tuos dešimtmečius įsigalėjo.

Šiame procese tačiau pražiūrėta, jog nepasotinamas troškimas turėti dar daugiau daiktų ir dar geresnį gyvenimą bei aktyvios pastangos tą pasiekti daugelio vakariečių veiduose įspaudžia nerimo ir net depresijos žymes, nors įprasta atsargiai tokius jausmus nuslėpti.

Bet ši konkurencinė kova už dar turtingesnį materialiniu požiūriu gyvenimą pradeda užvaldyti visą žmogaus mąstymą ir neatveria jokių kelių į dvasinį stiprėjimą ir plėtrą.

Prieš modernybę galiojusiu pasaulio supratimu, kuris baigėsi su renesansu, žmonija buvo iš prigimties pažeista ir turėjo būti pagydyta. Tačiau po šitų blogų laikų, – sakė Solženicynas, „mes atsukome nugaras Dvasiai ir kraštutiniu bei nepateisinamu uolumu apkabinome visa tai, kas materialu“.

„Kai kūrėsi moderniosios Vakarų valstybės, – tęsė jis, – paskelbtas principas, jog valdžios turi tarnauti žmonėms, o žmonės turi būti laisvi ir siekti laimės. Žemė jau nebebuvo Dievo valda, „pasaulis priklauso žmonijai ir visus gyvenimo trūkumus sukelia netikusios socialinės sistemos, kurias reikia taisyti“.

Savo auditorijai Solženicynas priminė – kurdamasi Amerika suprato, kad „visos individualios žmogaus teisės suteikiamos remiantis tuo, kad žmogus yra Dievo kūrinys. Kitaip sakant, laisvė individui suteikiama  sąlygiškai, atsižvelgiant į jo nuolatinę religinę atsakomybę“.

Niekada istorinė laisvės idėja ar laimės siekimas nebuvo interpretuojama kaip „instinktų ar užgaidų“ tenkinimas“, – sakė Solženicyno interpretatorius Jeffas Groomas žurnalo „American Conservative“ paskelbtame straipsnyje.

Tai tiek šįsyk užsienio spaudos apžvalgos diplomų įteikimo švenčių proga. Kitą kartą tęsime A. Solženicyno minčių Vakarų ir Amerikos adresu apžvalgą.

„Pačiai keistis tam, kad būtų pakeistas pasaulis. Per visą savo istoriją Europa iš esmės neatstovavo niekam kitam kaip tik tam tikram požiūriui į save pačią ir į savo vaidmenį pasaulyje“, – rašė italas filosofas Roberto Esposito Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“.

Ir pridūrė: „Net ir tada, kai šią perspektyvą sudrumstė visokie egoizmai ir vienokia ar kitokia valia viešpatauti, Europa niekada neatsisakė tam tikrų principų, kurie dažnai būdavo išduodami, bet niekada nebūdavo laikomi išmestinais į šiukšlių dėžę.“

„Nuo itališkojo humanizmo per prancūzų revoliuciją iki vokiškojo idealizmo Europos mąstyme visuomet slypėjo emancipacijos elementas, nurodantis į fundamentalią visų žmonių ir tautų lygybę.

Kodėl šito įpareigojimo turėtume atsisakyti kaip tik tokiu metu, kai visus žmones ir visas tautas suburia vienas likimas – ir taip daro ne tik masinio susinaikinimo instrumentais, bet ir tokiais, iš kurių gali užgimti naujos galimybės visos žmonijos labui?

Taigi čia ir vėl sugrįžtame prie pradžioje iškelto klausimo, kas tai yra europiečių tauta – ir kaip tokia tauta išvis galėtų atsirasti. Juk šiuo metu tokio daikto, kaip europiečių tauta, nėra, kaip nėra ir vienalypės tautos dabar esančių valstybių viduje.

Kiekvienoje šalyje viena su kita konkuruoja dvi tautos, kurias skiria nevienodos galimybės naudotis šansais ir ištekliais“, – rašė R. Esposito.

O mes galėtume tas dvi tautas pavadinti turčių ir skurdžių tautomis. Tai, žinoma, būtų didelis supaprastinimas, nes, pavyzdžiui, Lietuvoje ir kitur gyvena nemažai žmonių, jų kai kur gal net ir dauguma, kurie nei aiškūs skurdžiai, nei aiškūs turčiai.

Tačiau kaip tik dėl to šios turčių ir skurdžių tautos taip aiškiai iš kitų ir išsiskiria, o R. Esposito tą norėjo pabrėžti, sakydamas, kad „būsimoji Europos tauta gali susidaryti tik iš šių dviejų tautų susitikimo arba, geriau pasakius, iš galios santykių persistūmimo tarp tų, kurių rankose yra didžioji turtų dalis, ir tų, kurie turi pasitenkinti varganais likučiais“.

„Būsimoji europiečių tautos užduotis ir būtų iš naujo kelti klausimą, kaip iš tos bėdos išsisukti, ir tada mėginti šią fantaziją paversti tikrove“, – teigė italų filosofas.

Nuo savęs pridurčiau, kad jis šiek tiek sutirština spalvas, sakydamas, kad kiekvienoje Europos šalyje susiduria dvi – labai daug turinčiųjų ir beveik nieko neturinčiųjų – tautos. Taip nėra Vokietijoje ir daugumoje šiaurės valstybių.

O taip nėra dėl to, kad ten neblogai veikia sąžiningų nuosaikių kairiųjų ir nuosaikių dešiniųjų valdžios, jokių radikalių kombinacijų ar posūkių nereikia.

Europos Sąjungos padėtį iš esmės aptarė ir Ciuricho dienraštis „Tages-Anzeiger“. Jo žodžiais, „kyla klausimas, ar Europos Sąjunga kaip gražių laikų ir gerų orų projektas dar gali daugelio savo krizių atžvilgiu išsilaikyti. Viltys dabar sudėtos į Angelą Merkel ir Emmanuelį Macroną“.

„Tik vokiečių ir prancūzų tandemas būtų pajėgus apginti Europos Sąjungos vieningumą prieš jos kadaise buvusių geriausių draugų reikalavimus. Net ir reformuojant prieglobsčio politiką būtų pagaliau galima tikėtis rezultatų. Su tinkamais atsakymais būtų galima atimti vėją ir iš Italijos populistų vyriausybės burių“, – rašė Šveicarijos laikraštis.

Apie tą naują vyriausybę Romoje Strasbūro dienraštis „Dernieres nouvelles d‘Alsace“ prabilo taip: „Nuo praėjusio savaitgalio Italija yra dešiniųjų ekstremistų bandymų laboratorija. Tokiose šalyse kaip Austrija, Vengrija, Lenkija ir Nyderlandai jiems jau pavyko pralaužti tas garsiąsias „stiklines lubas“, kurios dar neseniai buvo nepajudinamos.“

„Tai, kas per ateinančius kelis mėnesius dėsis Italijoje, leis nujausti tai, kas gali įvykti visur. Tereikia įsiklausyti į Lygos vado Matteo Salvini kalbas“, – rašė Elzaso laikraštis.

Net ir Romos dienraštis „Repubblica“ smarkiai sukritikavo naująjį Italijos vidaus reikalų ministrą: „M. Salvini ne populistas, jis baisesnis: tai – antieuropietis. Jis nemėgsta euro, jis nori lauk iš bendrų pinigų – tam, kad prisijungtų prie Višegrado šalių. Jei tai būtų įmanoma, jis net išstotų iš Europos Sąjungos.“

„O jo nusistatymas prieš migrantus – gerai žinomas. Europą reikia sandariai uždaryti bėgliams, bet jei taip neišeis, tai geriau jau lauk iš Europos Sąjungos. Toks yra Matteo Savini“, – rašė Romos dienraštis.

Pasak kito Italijos dienraščio „Corriere della Sera“, „daugelyje Europos Sąjungos sostinių su įdomumu žiūrima į vyriausybės susitarimą tarp „Penkių žvaigždužių“ ir „Lygos“ dėl migrantų ir bėglių. Visoje šiaurinėje Europoje atviromis ausimis priimama mintis, kad naujoji Italijos valdžia reikalauja „pagreitintų priemonių“.

„O tai išties teisinga, kad iš Sirijos atvykusios moters su vaikais prieglobsčio prašymas būtų apsvarstomas greičiau nei sveiko jauno vyro iš tokios taikingos šalies kaip Gambija. Šiandien tokių skirtumų nepaisoma.

Šitokios idėjos Europai neprieštarauja, ir nėra joks atsitiktinumas, kad Angela Merkel tik dabar pripažįsta, jog Italija pabėgėlių klausimu buvo palikta viena“, – teigė laikraštis, išeinantis ir Milane, ir Romoje.

Kiekvienoje šalyje viena prieš kitą stoja dvi tautos, kurias skiria nevienoda prieiga prie oraus gyvenimo galimybių.

Nenumaldomas įspūdis, kad Europos laukia paskutinis, lemiamas išbandymas, niekada nebuvo toks stiprus kaip pastaruoju metu. Tad ir kyla klausimas: Europa jau priklauso praeičiai ar jos pabaiga dar tik artėja? O gal dar įmanoma tos pabaigos išvengti – ar Europos Sąjungos likimas jau tvirtai užantspauduotas?

Taigi, masinė imigracija iš pietų ir pietryčių, terorizmas, žiojėjanti nelygybė: Europos žemynas pergyvena baisų spaudimą iš išorės ir iš vidaus, Europos Sąjunga atsidūrė didžiausioje savo istorijos krizėje.

Kaip tai galėjo įvykti, kas prie to privedė?

Tai, kas netolimoje praeityje nutiko, yra trijų labai sunkių krizių dramatiškas susikryžiavimas ir paaštrėjimas. Joms visoms būdingas tas pats biopolitinis pobūdis.

Neseniai Europą sukrėtusi ekonominė krizė pataikė Europos tautoms į  gyvą kaulą ir kai kurias iš jų įstūmė į nepakenčiamą padėtį. „Čia aš turiu omeny ne tik Graikiją, – tęsia R. Esposito, – bet ir daugybę „graikiškųjų sindromų“, taip juos galima pavadinti,  kurie ardo be išimties visas Europos tautas ir Europą suskaldė į dvi „tautas“, kurių nelygybė resursų ir galimybių jais naudotis atžvilgiu nuolatos didėja“.

O prie ekonominės krizės prisidėjo ir antroji krizė, kurią sukėlė nekontroliuojami migrantų srautai ir kuri su pirmąja tarsi susilydė į vieną gilų biopolitinį lūžį, ir tai dviem atžvilgiais.

Pirma, šimtai tūkstančių žmonių turėjo gelbėdami gyvybę bėgti nuo žiaurių, mirtį nešančių sąlygų. Antra, tai į Europos populiaciją įvedė dar prieš kelerius metus neįsivaizduojamus etninius pokyčius.

Trečioji krizė, sukelta islamistinio terorizmo, į daugelį Europos miestų atvedė mirtį ir europiečių tapatybę visur paliko giliai pažeistą. Šiuo atveju betgi reikėtų kalbėti ne apie biopolitinę, bet apie tanatopolitinę krizę, ne apie gyvenimo, bet apie mirties politiką.

Tai mirtis, sėjama žmonių, kurie patys atsiduoda mirčiai ir kurių vienintelis tikslas yra sunaikinti kuo didesnį skaičių žmogiškų gyvybių.

Kaip prie to priėjome? Kaip pergalė, kuri po Berlyno sienos griūties 1989 m. atrodė čia pat pasiekiama, galėjo pavirsti viską žemyn tempiančia naikinimo spirale?

„Šis poslinkis, mano nuomone, – tęsia italų filosofas, – kilo iš to, kad pačioje integracijos proceso pradžioje buvo nuspręsta pirmenybę suteikti ne politikos, bet ekonomikos sferai“. Anot jo, tarp Europos Sąjungą įsteigusių valstybių už tai visų pirma atsakinga Prancūzija, nes ji nesugebėjo savo kolonijinės galybės statuso atsisakyti kur kas toliau siekiančio federacinės Europos projekto naudai.

Vadovaujant Charlesui de Gaulle`iui Prancūzija suprato, jog po nacionalsocializmo katastrofos ir pralaimėto karo gana greitai atgijusią ūkio galybę Vokietiją reikėjo bendrai priimtų taisyklių ir diplomatinių susitarimų būdu laikyti sutvardytą.

Vis dėlto Prancūzija nebuvo pasiruošusi savo karinį ir netgi branduolinį potencialą pajungti federacijos projekto labui. O kita Europoje esanti atominė galybė, Didžioji Britanija, šiame projekte išvis nedalyvavo ir stengėsi tik stiprinti transatlantinius saitus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Visi žingsniai, kurių nuo to laiko buvo imamasi, įskaitant praleistą progą steigti bendrą europietišką armiją, yra to pirmojo sprendimo akcentuoti ne politiką, bet ūkį, pasekmės.

Vyravo įsitikinimas, kad politinė ir institucinė vienybė natūraliai išsirutulios iš ekonominės integracijos ir jos karūnavimo bendros valiutos įvedimu. Tačiau įvyko kitaip – ir tai dėl dviejų priežasčių.

Pirma, išsilaisvinusi iš nacionalini rėmų, kurie ją saistė ligi XX-ojo amžiaus vidurio, ekonominė plėtra, – kaip tai būdinga kapitalistinei rinkai, – įgijo globalinį ir ne vien tik kontinentalų matmenį.

Antra, nepaisant pinigų sąjungos, o gal kaip tik dėl jos, politiškai nereguliuojama ekonomika linkusi virsti elementu, kuris skiria, bet ne jungia. Taip atsitiko Europoje, ką aiškiausiai parodo stipresniųjų šalių atsiskyrimas nuo silpnesniųjų.

Vien atkaklios pastangos priartinti politinę integraciją būtų įgalinusios Europą deramai sumažinti savo ūkio augimą ir taip apsisaugoti nuo globalizacijos sukeltų naikinimo procesų.

Vietoj to buvo pasiduota iliuzijai, kad šią funkciją galėtų perimti europietiškoji teisė, suprasta kaip jungiamoji grandis tarp ekonominio ir politinio vienijimosi.

Dėl to Europoje laikui bėgant ir atsirado sudėtinga institucijų struktūra, kuriama aplink neretai tarpusavy konkuruojančius galios centrus.

Bet ir šis projektas buvo pasmerktas žlugti. Aišku, juridinės dimensijos atsisakyti negalima, jos reikia tam, kad būtų užtikrinamos individualios ir kolektyvinės teisės. Tačiau juridinė dimensija netinka tam, kad užimtų tą tuščią vietą, kuri palikta politikai.

Dėl to Europos Sąjunga labai anksti pradėjo kentėti nuo iš krantų lipančių taisyklių potvynio – taisyklių, kurios neretai konfliktuodavo su atskirų šalių narių įstatymais. Šitaip ilgainiui išsivystė tam tikra diarchija, dvivaldystė,  kuri kartu silpnino ir suvienytąją Europą, ir ją sudarančias tautines valstybes.

Todėl šiandien priešais nusilpusias nacijas stovi dar silpnesnis federalizmas.

Ką bendrų taisyklių vardu nusprendžia Briuselis ir Strasbūras, tą susitarimai tarp Berlyno ir Paryžiaus vis dažniau paverčia niekais. Iš to ir pasidaro institucinis chaosas, kurio trapiausias elementas yra Europos Parlamentas, faktiškai vienintelis tiesiogiai žmonių renkamas demokratinis Europos Sąjungos organas.

Tačiau drauge Europos Parlamentas yra ir institucija, kurią renkant dalyvauja vis mažiau Europos šalių piliečių. Kaip tokia gali atsilaikyti spaudimui iš ekonominių galios centrų, kurie nesijaučia įsipareigoję nei bendriems žmonijos, nei specifiniams atskirų šalių interesams, o tik tarnauja globalinei finansų ekonomikai, savo ruožtu suinteresuotai Europos Sąjungą išlaikyti silpną ir netvarkingą?

Jau ir taip sunkiai valdomą, ilgai trunkančios ūkio krizės aplamdytą Europos struktūrą papildomai ištiko dar dvi – migracijos ir terorizmo – krizės, o tai ir privedė prie subliuškimo.

Rezultatas, šiandien visiems matomas, yra tas, kad Europa, visai jau nekalbant apie sugebėjimą ką nors suveikti, net nesugeba prabilti vienu balsu, rašo italų filosofas R. Esposito straipsnyje, išspausdintame Šveicarijos dienraštyje „Neue Zürcher“.

Bet kaip krizių purtomai Europai atsigauti? Apie tai – kitą kartą.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Italijos prezidentui Sergio Mattarellai trečiadienį įpareigojus teisės profesorių Giuseppe Conte sukurti vyriausybę, Ciuricho dienraštis „Tagesanzeiger“ ketvirtadienį rašė: „Šalis gauna ministrą pirmininką, apie kurį dauguma italų dar prieš keletą dienų nieko nebuvo girdėję. Populistai jį pasirinko dėl to, kad jis nemeta jokių šešėlių ir atrodo lengvai diriguojamas.“

„G. Conte turės vykdyti programą, kurią abi partijos (Šiaurės lyga ir Penkių žvaigždučių sąjūdis) vadina „sutartimi“, bet prie kurios sudarymo jis pats neprisidėjo.  Jau ir ministrų sąrašas sudarytas, premjerui reikės tik jį patvirtinti.

G. Conte – puspremjeris, daugiau nurodymų vykdytojas nei jų sudarytojas ar vadovas. Galima tik viltis, kad profesorius įgis gerą vardą ir greit subręs į politinę asmenybę“, – rašė Šveicarijos didžiausio miesto laikraštis.

Pasak regioninio Prancūzjos dienraščio „Telegramme“, „Giuseppe Conte yra technokrato Mario Monti ir jauno buvusio premjero Matteo Renzi mišinys“ .

„Šiedu politikai iš dalies žlugo dėl to, kad bandė šią iš principo nevaldomą valstybę sudrausminti.

Penkių žvaigždučių sąjūdžio ir Šiaurės lygos partinis aljansas yra dar vienas veiksmas toje itališkojoje komedijoje, kuria Italijos politika visada buvo, bet kuria italai daugiau nebepasitiki“, – rašė šiaurės vakarų Prancūzijos laikraštis.

Nesidžiaugė ir Milano dienraštis „Corriere della sera“: „Palengvėjimas, jog pagaliau bus sudaryta nauja vyriausybė, negali išsklaidyti rūpesčių, kuriuos iškart sukėlė Penkių žvaigždučių sąjūdžio ir Šiaurės lygos suėjimas.“

„Taip, prezidentas S. Mattarella priėmė Giuseppės Contės kandidatūrą į naujuosius ministrus pirmininkus, tačiau kaip tik dėl to ir toliau lieka neaišku, ką susiblokavusių partijų vadovai Luigi Di Maio ir Matteo Salvini iš tiesų ketina pasiekti.

Jiedu prisistato kaip italų tautos gynėjai ir tuo pačiu griebiasi anti-europietiškos retorikos, tuo tarpu G. Conte pasireiškia kaip simbolinė figūra, pasisakanti už radikalius pokyčius.

Gal bent porą būsimos politikos bruožų bus galima įžvelgti, kai tik paaiškės numatomų ministrų sąrašas“, – vylėsi šiaurės Italijos nacionalinis laikraštis.

Ispanijos nacionalinio dienraščio „Pais“ nuomone, „kaip ten bebūtų, naujojo premjero laukia labai sudėtinga užduotis. Tai jau prasideda nuo jo vaidmens būti tarpininku tarp dviejų priešingų srovių vyriausybėje ir tęsiasi sunkiai įgyvendinamais rinkimų pažadais“.

„O kur dar būtinybė nuraminti rinkas ir savo europietiškąsias partneres, kurios labai nerimauja dėl naujos vyriausybės galimos populistinės, svetimšaliams nedraugiškos ir euroskeptiškos darbotvarkės.

Tokie šūkiai kaip „Pirmiausia – Italija“, kuriais Šiaurės lygos viršininkas Matteo Salvini, atsistodamas greta D. Trumpo, nesidrovi afišuotis, o ir šnekos apie Penkių žvaigždučių „trečiąją respubliką“ – europiečius vargiai ar paguos“, – rašė Madrido laikraštis.

Rio de Žaneiro dienraštis „O Globo“ pažymėjo, jog „2008 m. finansų krizė daugelyje Europos šalių sustiprino nacionalistinius, populistinius judėjimus. Ir nenuostabu, kad ir likusiam pasauliui po dviejų pasaulinių karų šoką sukelia tai, jog senajame žemyne vėl atbunda neapykanta svetimšaliams ir rasizmu pagrįstos ideologijos“.

„Dabar šitas nelemtas poslinkis palietė ir Italiją. Populistų iš dešinės ir iš kairės programa nieko gero Europos Sąjungai nežada. Jau neigiamai sureagavo akcijų rinka, o priešiškas imigracijai naujosios vyriausybės kursas taip pat sukels ginčų.

Nėra jokios abejonės – Italijos laukia audringi laikai“, – prognozavo Brazilijos laikraštis. 

Kitokią Italijos vertinimo perspektyvą atskleidė Belgijos sostinės dienraštis „Tijd“. Anot jo, „Italija dar ilgai lems Europos darbotvarkę – ne tik finansų rinkose, bet ir gilesniuose kabinetuose, kur priimami svarbūs  sprendimai“.

„Tarp Romos ir Briuselio užsimezgęs pokerio žaidimas greitai nesibaigs, nes juo visų pirma spręsis didžiulis Italijos valstybės įsiskolinimas. Tai ir yra šios šalies Achilo kulnas – ir kartu grėsmė eurozonos stabilumui“, – rašė Briuselio laikraštis.

Panašiai samprotavo ir Londono dienraštis „Times“. Pirmiausia jis pastebėjo, kad „chaoso Italijoje išdavos kol kas dar grynai politinės ir ribojasi tik ta viena šalimi“, tačiau įspėjo, kad „jeigu problema bus traktuojama nevykusiai, tai ja galės užsikrėsti jau ir taip susilpninta Italijos ekonomika, o tada to pasekmės galės išplisti po visą Europos Sąjungą.

„Iš Briuselio ir Europos Sąjungos šalių narių pusės būtų kvaila nepakankamai įvertinti itališkojo sąmyšio griaunamąjį potencialą. Ne paskutinėje vietoje dėl to, kad Briuselis ir tos šalys pačios prie to sąmyšio sukūrimo prisidėjo, bet ir dėl to, kad be jų pagalbos tą sąmyšį įveikti bus neįmanoma“, – teigė Jungtinės Karalystės sostinės laikraštis.

Maskvos dienraščio „Komsomolskaja Pravda“ nuomone, „kai tik Italijos politikoje išryškėjo vyriausybės su euroskeptikais sudarymo galimybė, iš visų Europos kampų pasipylė kaltinimai“.

„Europos valstybių sostinės siunčia nedviprasmišką signalą: poslinkiai Italijoje kelia pavojų visam žemynui. Dabar viskas priklauso nuo naujosios italų vyriausybės sprendimo: gali ji su Briuselio pareigūnais susitarti ar reikia jai atsiskirti nuo Europos Sąjungos tam, kad apgintų savo pačios šalies interesus.

Negalima atmesti galimybės, jog Roma, kaip ir ką tik Londonas, pasakys Europai „Ciao!“ – rašė Rusijos sostinės laikraštis.

Dėl galimybės, kad Roma išstos iš Europos pinigų sąjungos, Slovakijos sostinės dienraštis „Dennik N“ pasisakė taip: „Jeigu naujoji vyriausybė nuspręstų sugrįžti prie liros, tai ji tą galės padaryti tik taip ir tik tokiu būdu, kuris faktiškai reikštų paties euro sugriovimą.“

„O to pasekmės visai Europai būtų beveik neįsivaizduojamos. Šitaip naujoji Italijos vyriausybė gali tapti ligšiol pačiu didžiausiu Europos Sąjungos patvarumo išbandymu“, – teigė Bratislavos laikraštis.

Dabar pabaigoje visai kita tema. Jeigu Italija laikoma sunkiai valdoma šalimi, tai tuo labiau tai tinka Rusijai. O gal tą formuluoti reiktų taip: Rusijai valdyti reikia caro ar kokio nors despoto, normalių žmonių, kad ir itališko temperamento, valdžiai Rusijoje neužtenka ir nereikia.

Tai aišku iš pranešimų Vokietijos spaudoje, kuriuose komentuojama Nyderlandų vadovaujamos Jungtinės tyrėjų komandos ketvirtadienį paskelbta išvada, kad raketa BUK-TELAR, kuria 2014 m. liepos 17 d. virš Ukrainos teritorijos buvo numuštas reiso MH17 lėktuvas, priklausė ne Ukrainos, bet Rusijos 53-iajai priešlėktuvinių raketų brigadai, įsikūrusiai Kurske.

Halės dienraštis „Mitteldeutsche“ pažymėjo, kad „rusai atmeta bet kokius kaltinimus sau pagal principą, jog tai, kas neturėtų būti tiesa, akivaizdžiai  negali būti tiesa“.

„Bet kaip tik tai yra didžiausia problema, ir būtent pačiai Rusijai. Juk nėra taip, kad kitos šalys nedarytų karo nusikaltimų ar nenusikalstų kitais gėdingais veiksmais.

Skirtumas tik tas, kad jeigu vakarietiško tipo demokratijose veikia plačiai išsišakojusi kontrolės ir korektūros sistema, tai V. Putino Rusijoje egzistuoja tik neigimo ir užtušavimo tinklas“, – rašė buvusios Vokietijos demokratinės respublikos laikraštis.

Anot Liuneburgo šiaurės Vokietijoje dienraščio „Landeszeitung“, „Rytų Vokietijos žemių ministrai pirmininkai, nuo Bodo Ramelowo per Manuelą Schleswig iki Reinerio Haseloffo, kurie reikalauja nutraukti Rusijai taikomas sankcijas, dabar šios ataskaitos apie lėktuvo numušimą šviesoje turėtų savo poziciją dar kartą permąstyti“.

Pradėsime nuo Venesuelos. Pasak jos sostinės dienraščio „Diario de Caracas“, „dar prieš rinkimus Venesuelos prezidentas Nicolas Maduro išpranašavo savo partijai „didžiulę pergalę“.

„Jis sau tikslu paskelbė surinkti 10 milijonų balsų. Tokios rinkėjų paramos neturėjo net jo pirmtakas Hugo Chavezas. Žinoma, N. Maduro prognozė – tai vienas iš daugybės jo pasigyrimų, tačiau vienu atžvilgiu jo užsitikrinimas dėl savo pergalės nėra be pagrindo: čavistų vadui pavyko rinkimų farsą pristatyti kaip teisėtą procesą“, – rašė Karakaso laikraštis.

JAV sostinės dienraštis „Washington Post“ padėtį Venesueloje apibūdino taip: „Venesuela išgyveną katastrofą, kuri Lotynų Amerikos istorijoje neturi sau lygių. Nors šalies nekankina karas ir ji valdo vieną iš didžiausių pasaulyje esančių naftos rezervų, didžioji jos per 30 milijonų piliečių dalis skundžiasi negalintys apsirūpinti būtiniausiais gyvenimui dalykais. Daugumai net sunku saugiai prieiti prie vandens ir elektros.“

„Infliacija siekia net 14 tūkst. proc., ir kasdien iš šalies pabėga apie 5 tūkst. žmonių, taip prisidėdami prie didžiausio bėglių srauto vakarų pusrutulio istorijoje.

Šios katastrofos autorius yra Venesuelos režimas, įkurtas H. Chavezo ir šiandien vadovaujamas N. Maduro. Humanitarinę pagalbą priimti jis tvirtai atsisako – ir taip pat nesiima pačių žūtbūtiniausių priemonių ekonomikai stabilizuoti.

Todėl dabar reikia daugiašalės strategijos, kuri vestų prie politinės kaitos galimybės“, – rašė pagrindinis Vašingtono laikraštis.

Dar prieš sekmadienio rinkimus Turkijos dienraštis „Aksam“ rašė, jog kaip tik ekonominių Venesuelos bėdų akivaizdoje N. Maduro konkurentas Henri Falconas turi šansų laimėti. Savo pergalės atveju jis žadėjo stengtis, kad šalies valiuta taptų JAV doleris, ir žadėjo į Venesuelą pritraukti užsienio investuotojų.

„Žodžiu, jis pasiryžęs visą dabartinę sistemą pakeisti iš pagrindų tam, kad šalį išgelbėtų. Tačiau ar tai jam pasiseks – šituo galime abejoti“, – teigė Stambulo laikraštis.

Savo komentarą Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“ žurnalistas Burkhardas Birkė pavadino „Venesuela – pakeliui į valstybės žlugimą“. Jame jis rašė, jog „kol opozicija leisis skaldoma ir kol valdžia dar turės keletą dolerių tam, kad palengvintų savo šalininkų didžiausias bėdas, tol Venesueloje niekas nepasikeis.“

„Vis dėlto perrinkus N. Maduro prezidentu, šaliai galutinai gresia nugarmėjimas į prarają“, – teigė vokiečių žurnalistas.

Nemažiau už Venesuelą vokiečiams rūpi Ukraina, ir čia dienraštis  „Welt“ reikalavo, kad „Europai nevalia paaukoti Ukrainos“. Anot jo, „kartu su konfliktais tarp Donaldo Trumpo vadovaujamų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos Sąjungos iškyla pavojus, jog Europa priartės prie Vladimiro Putino Rusijos ir tuo pačiu nusigręš nuo Ukrainos.

„Kaip tik čia didelį vaidmenį vaidina Vokietija,  dėl to Kremlius ir bando ją palenkti į savo pusę. Centriniu klausimu čia yra dujotiekio „Nord Stream 2“ ateitis, nes jį nutiesus smarkiai padidėtų Europos energetinė priklausomybė nuo rusų valstybinio koncerno „Gazprom“.

Idant šią perspektyvą būtų galima gražiai pateikti, Vokietijos kanclerė Angela Merkel siekia gauti Maskvos garantiją, kad dujotiekio įrengimas nebus vykdomas Ukrainos sąskaita.

V. Putino atsakymas į tai liudija jo gebėjimą ciniškai užtušuoti tiesą. Girdi, Rusija ir toliau tieks dujas, kol tai bus „ekonomiškai pateisinama“. Suprask: ar ir kiek Ukraina gaus dujų, tą nuspręs tik Kremlius“, – rašė Berlyne ir Hamburge leidžiamas nacionalinis Vokietijos dienraštis.

Galbūt pasauliniu mastu didžiausio dėmesio sulaukęs savaitgalio įvykis buvo ne politinis, o britų princo Harry ir amerikiečių aktorės Meghan Markle vestuvės. Ta proga Londono dienraštis „Independent“ rašė: „Per pastaruosius tris dešimtmečius keitėsi ir karališkoji šeima. Tačiau iš esmės ji vis dar yra neužsitarnautų privilegijų švyturys valstybėje, kurioje socialinis mobilumas tarp žmonių sluoksnių yra skandalingai mažas, o nelygybė – begėdiškai didelė.“

„Kokie žavūs Harry ir Meghan kaip pora ir bebūtų, vieno dalyko negalima nepastebėti – ta privilegija, kuria abu džiaugiasi tik kaip paveldėjimo išdava, yra ryškus simbolis tokios nelygybės, kuri nesutaikoma su šios šalies savivaizdžiu“, – pažymėjo Jungtinės Karalystės sostinės dienraštis.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

„Tai įvyko 1948 m. gegužės 14-ąją senajame menų muziejuje, Tel Avivo centro Rotšildų bulvare: Davidas Ben Gurionas žydų tautos taryboje perskaitė Izraelio valstybės nepriklausomybės deklaraciją.

Ją, tilpusią į du tankiai prispausdintus puslapius, pasirašė 37 žydų vyrai ir moterys, prieš tai aptarę kiekvieną jos žodį.

Tą pačią dieną šalį paliko seras Alanas Cunninghamas, paskutinysis britų aukštasis įgaliotinis Palestinai. Tuo ir baigėsi 28-eri metai britų valdžios Palestinoje pagal tautų bendrijos įgaliojimą.

Pusę metų anksčiau Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Niujorke priėmė detalų planą dėl britų mandato srities Palestinoje padalijimo. Pagal jį 56 procentai žemės atitektų žydų valstybei, o 43 procentai – arabiškajai. Jeruzalės miestas liktų tarptautinės bendrijos administruojamas.

33 šalys balsavo už šį planą, 13 prieš, 10 susilaikė. Kiekvienu atveju arabiškosios kaimynės nebuvo pasirengusios Izraelio valstybę priimti – jos nepriėmė nei Jungtinių Tautų pasiūlyto pasidalijimo plano, nei Izraelio nepriklausomybės deklaracijos.

Praėjus vos kelioms dienoms po Izraelio valstybės įsteigimo Egiptas, Jordanija, Sirija, Libanas ir Irakas paskelbė Izraeliui karą. Netrukus D. Ben Gurionas per Izraelio radiją pareiškė: „Stovime prieš didelius pavojus. Man čia kalbant Tel Avivą bombarduoja priešų lėktuvai“, – rašė S. Engelbrechtas.

Visa tai  jis priminė Vokietijos radijuje „Deutschlandfunk“, o dabar toje pačioje svetainėje – dar vienas pasakojimas šia tema.

Štai, kontroversiškas savo paties bendruomenėje Izraelio žurnalistas ir istorikas Tomas Segevas, gimęs 1945 m. Jeruzalėje ir ten bei Jungtinėse Amerikos Valstijose baigęs mokslus, laiko prieš 70 metų įvykusį Izraelio valsybės įkūrimą „viena iš dramatiškiausių XX-ojo amžiaus sėkmės istorijų“, kuri vis dėlto pareikalavo „didžiulės kainos – gyvenimo be taikos.“

Kaip „Deutschlandfunk“ svetainėje rašė kitas žurnalistas Michaelis Köhleris, „Didžiosios Britanijos – iki 1948 m. turėjusios mandatą tuometinėje Palestinoje – suteikta parama sionistų sąjūdžiui turėjo, T. Segevo nuomone, lemiamą reikšmę Izraelio valstybės įsteigimui“.

„Aš net eičiau taip toli ir sakyčiau, – teigė T. Segevas, – kad Izraelis skolingas Didžiajai Britanijai už savo egzistenciją.“

„Izraelis nesąs Holokausto rezultatas, – tęsė M. Köhleris, – nes jau per tuos ankstesnius tris dešimtmečius iki valstybės įsteigimo sionistinis sąjūdis tikslingai darbavosi valstybės sukūrimo linkme.“

„Davidui Ben Gurionui holokaustas buvo nusikaltimas Izraelio valstybei, – sakė T. Segevas, – nors nacionalsocializmo laikais tos valstybės dar nebuvo, tačiau dėl žydų išnaikinimo iš jos atimta tauta, kuri būtų Izraelio valstybėje turėjusi gyventi. Taip jos steigėjas D. Ben Gurionas dalykus ir įsivaizdavo.“

Anot istoriko T. Segevo, D. Ben Gurionui visada rūpėjo tik tautinė valstybė, o žydų diaspora jam buvo „prasta, nesveika tautai buitis“.

Kiekvienu atveju, pasak vokiečių žurnalisto, T. Segevui aišku, jog šiame regione per numatomą laiką nėra jokių galimybių taikai: „Dviejų valstybių sprendimą jis laiko žlugusiu, juk ne tik izraeliečiai, bet ir palestiniečiai savo tapatybę grindžia žeme – ir tai visa žeme.“

„Tą ir D. Ben Gurionas suprato ir pripažino jau 1919 m. – tuo priimdamas kaip faktą tai, jog Izraelio valstybė tikriausiai niekada negalės gyventi taikoje“, – sakė T. Segevas.

Beje, šį pirmadienį, gegužės 14-ąją, duris Jeruzalėje atvėrė Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada. Ta proga dienraštis „Haaretz“ rašė: „Grandiozinė šventė, kurią surengė vyriausybė, turėjo pabrėžti išskirtinę Izraelio pretenziją į Jeruzalę.

Be to, ji turėjo išliaupsinti pačius paskutinius ministro pirmininko B. Netanjahu pasiekimus. Tarp jų – Jungtinių Amerikos Valstijų išstojimas iš atominės sutarties su Iranu ir antskrydžiai prieš Irano įrenginius Sirijoje.

Būtų gerai, jeigu Amerikos prezidentas D. Trumpas savo nutarimą perkelti Jungtinių Valstijų pasiuntinybę į Jeruzalę išlygintų palestiniečiams palankiu gestu.

Pavyzdžiui, jis galėtų pareikšti esąs pasiruošęs ir būsimoje palestiniečių valstybėje atidaryti Amerikos ambasadą, kuri tuomet būtų rytinėje Jeruzalėje. Toks pareiškimas galėtų taikos procesui įkvėpti naujos gyvybės“, – rašė Tel Avivo kairiųjų pažiūrų laikraštis.

Kitokią nuomonę išsakė Pekino dienraščio „Renmin Ribao“: „Tai, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pripažino Jeruzalę esant Izraelio sostine, sujaukia ligšiolinio tarptautinio konsensuso Izraelio ir Palestinos klausimu pamatus. Užtat Artimųjų Rytų taikos procese bus dar daugiau neaiškumo“, – teigė Kinijos sostinės dienraštis.

Dėl neaiškumo, manau, galima sutikti, bet kur čia kinai mato „ligšiolinį tarptautinį konsensusą Izraelio ir Palestinos klausimu“?

Vis dėlto tai, kad Izraelio sostinė amerikiečių akimis yra Jeruzalė, „apsunkins būtinai reikalingas taikos derybas tarp izraeliečių ir palestiniečių“, teigė ir Lisabonos dienraštis „Diario de Noticias“.

Pasak Švedijos sostinės dienraščio „Expressen“, „iš pirmo žvilgsnio per 70-ąsias valstybės įkūrimo metines viskas tarsi rutuliojasi Izraelio naudai. Tačiau sąlyginė ramybė klaidina. Dėl Sirijos karo Irano pozicijos pasislinko arčiau Izraelio, ir šis naujas frontas – sprogus“.

„Gazos ruože didėja neramumai, ir palestiniečiai praktiškai nebeturi ko prarasti, ar tai dėl jų vidaus kivirčų tarp partijos „Fatah“ ir grupės „Hamas“, ar tai dėl naujakurių politikos ir Gazos ruožo, kuriam gresia humanitarinė krizė, blokados.

Negali būti Izraeliui naudinga palestiniečius vis labiau stumti į ekstremistų rankas“, – rašė Stokholmo dienraštis.

Prahos dienraštis „Lidove Noviny“ nesupranta, kodėl daugelis Europos šalių nepritaria Amerikos ambasados Izraelyje perkėlimui iš Tel Avivo į Jeruzalę.

Anot čekų laikraščio, „Europos Sąjunga stipriai palaiko dviejų valstybių sprendimą. Bet jis įmanomas ir atstovybes perkeliant į Vakarų Jeruzalę. Būtų kitas dalykas, jei amerikiečiai keltųsi į arabiškąją miesto dalį.

Be to, juk Jeruzalėje jau yra diplomatinių atstovybių – tiek rytinėje dalyje, tiek vakarinėje. Kodėl tai niekam netrukdė iki šiol?“, – klausė Čekijos sostinės laikraštis.

Jungtinių Arabų Emyrato dienraštis „Gulf News“ teigė, jog „Jeruzalė visuomet liks arabiškas miestas“. Tuo neabejojo ir Ramalos laikraštis „Al-Ayyam“, rašęs, kad „palestiniečiai atsidūrė mūšyje, per kurį jie švęs  mažas, bet gausias pergales, kurios po truputį susijungs į viena. Okupantai nė dienos nepagyvens saugiai taikoje“. 

Taip arabų laikraštis 2018 m. pakartojo tai, ką žydų valstybės kūrėjas buvo numatęs jau 1919-aisiais.

Jo stiprybė glūdi tame, kad jis gamina pasididžiavimą. Čia ypač pastaruoju metu jam nuostabiai sekasi – ką reiškia vien Krymo aneksavimas, Rytų Ukrainos suniokojimas, įsikišimas į Siriją ir laimėjimai kibernetinėje erdvėje tarp Vašingtono, Berlyno ir Paryžiaus.

Vakarų silpnumas šiuo atžvilgiu padaro V. Putiną kone visagaliu. Tuo metu Rusijos bendrasis vidaus produktas ne didesnis nei Italijos. Be to, abejotina, ar Maskvai dar pasiseks vėl generuoti bet kokį didesnį ūkio augimą.

„Žmonėms ekonomiškai klostosi blogiau, tačiau jie tuo nesipiktina ir dėl to nereiškia pretenzijų, nes bijo, jog jiems gali eitis dar blogiau ir jie gali  prarasti tai, ką jau buvo pasiekę“, – rašė Berlyno laikraštis.

Pasak pietvakarių Vokietijos dienraščio „Stuttgarter Zeitung“, „dar prieš 6-erius metus šimtai tūkstančių rusų buvo išsilieję į miestų centrus. Tačiau jų pykčio banga nuslūgo, nes Rusijos galingieji žino ir moka tik lazdomis įtikinti žmones, kad jų, viršininkų, politinis kursas teisingas“.

Nuslūgo ir dėl to, kad opozicija nesugeba pasiūlyti jokios konkrečios programos išskyrus neturiningą šūkį „Rusija be Putino“.

Žinoma, Kremlius galėtų demonstrantams pripažinti jų teisę susirinkti. Jis galėtų jaustis stiprus – juk Rusijos prezidentą tariamai palaiko net 80 proc. rinkėjų, argi ne?

„Vis dėlto Kremlius to nedaro, nes tie 80 proc. – tai nieko daugiau nei tik vaisiai baimės, kurią jis prievartos naudojimu turi gaivinti ir skleisti vis iš naujo“, – rašė Štutgarto dienraštis.

Net ir Maskvos dienraštis „Vedomosti“ nepatenkintas, kad „Putino prisaikdinimas, kaip ir 2012-aisiais, vyko po savaitgalį policijos numalšintų protesto demonstracijų“.

Tąsyk saugumo pajėgos turėjo užduotį neleisti tuo metu didžiausiai protesto bangai dar labiau padidėti, o 2018 m. policijai liepta jau nuo pat pradžių užkirsti demonstrantams kelią ir iškart smogti jiems kaip reikiant.

„Tačiau iš to nuosekliai kylantys veiksmai prieš protestuotojus – visų pirma jaunimą – galėjo apmaudą tik dar labiau pakurstyti. Vaizdų, kai jauniems žmonėms sukamos rankos, rusai matyti nelabai nori, nes jie savo vaikus myli“, – gana naiviai rašė Rusijos sostinės laikraštis ir dar pridūrė, kad, girdi, „net Kremliui ištikimi galėtų šitokią prievartą pasmerkti“.

Pasak Ciuricho dienraščio „Tages-Anzeiger“, „V. Putinui ketvirtą sykį žvilgančiame Kremliuje žengiant į Rusijos prezidento postą, keli tūkstančiai demonstrantų, savaitgalį skandavusių, jog jis – ne jų caras, didesnės reikšmės neturi, atsižvelgiant į tai, kad rusų tautos išvis yra 144 mln.“

Vis dėlto ateinanti kadencija V. Putinui atneš galvos skausmus. Šįkart į gatves protestuoti išėjo daugelis jaunų rusų, kurie nepalikdami abejonių pareiškė, kad nebesileis Kremliaus įsakinėjami.

Jeigu policija jiems tvardyti imtųsi per didelės prievartos, tai V. Putinas rizikuotų prieš save sukelti jų tėvų ir senelių, ištikimiausių savo rėmėjų, pasipriešinimą.

„Juk šįkart skanduodami abstrakčius šūkius demonstravo ne pasipūtę opozicionieriai, o šalies vaikai, kurie rusams svarbiau už viską“, – rašė Šveicarijos laikraštis.

Austrijos sostinės dienraščio „Presse“ žodžiais, „šiuo metu absoliuti rusų dauguma laiko V. Putino pažiūras šventomis, o ir stačiatikių bažnyčia susitapatindama sistemą stabilizuojančiu būdu su valstybe dalyvauja absoliutaus pavaldumo žaidime.

Pilietinės nepilnametystės ir individualizmo dalinai prievartinio slopinimo šimtmečiai formuoja rusų visuomenę iki šiol. Dešimtmečiai institucionalizuoto savos nuomonės neturėjimo juk nelieka be pėdsakų“.

Panašiai rašė ir kitas Vienos dienraštis „Standard“. Pasak jo, „didžioji rusų dauguma – iš dalies ir dėl valstybinės televizijos nuolatos pranešamų  žinių iš dvaro – yra arba daugmaž patenkinta Kremliaus viršininko užimtu kursu, arba politiškai apatiška“.

Anot Rumunijos sostinės dienraščio „Evenimentul Zilei“, „dėl V. Putino šiurkščių rankų opozicijai darosi vis sunkiau susiorganizuoti. Tuo labiau nuostabu tai, kad vis tiek žmonės išėjo į gatves. Ir tai ne tik palyginti liberaliuose Maskvos ir Sankt Peterburgo miestuose, bet ir toliau esančiuose regionuose. Tai aiškus signalas“.

„Bet dar daugiau pasakanti yra šlubuojanti ekonomika. Lieka atviras klausimas, kaip ilgai dar V. Putinas sugebės išlaikyti šalies stabilumą“, – teigė Bukarešto laikraštis.

Daugelis Vokietijos laikraščių antradienį stebėjosi, kaip, Hanoverio dienraščio „Allgemeine“ žodžiais kalbant, „Gerhardas Schroderis tapo vienu iš pirmųjų V. Putiną pasveikinusiųjų. Iš Kremliaus pasklidę paveikslai, kaip buvęs kancleris abiem rankomis stveria V. Putino dešinę, nuteikia nemaloniai.

Juk buvusio kanclerio ir Vokietijos socialdemokratų partijos vadovo užsispyręs palankumas V. Putinui aštriai kontrastuoja su dabartiniu vokiečių požiūriu į rytų galybę Rusiją“.

Pasak Liuneburgo „Landeszeitungo“, „Kremliaus galingajam viršininkui rūpi pastovumas, politiškai ir asmeniškai. D. Medvedevą jis vėl paskiria savo premjeru, taigi nustato politikos kursą iš vienos, tai yra savo, rankos“.

Jis demonstruoja aljansą su bažnyčios galva, Kirilu Pirmuoju ir savo draugystę su G. Schroderiu. Tik šiems trims buvo leidžiama tuoj po V. Putino prisaikdinimo paspausti jam ranką.

„Senasis vokiečių kancleris Putinui yra lyg ir tam tikras tiltas į Vakarus“, – rašė Liuneburgo dienraštis.

Tačiau Regensburgo dienraštis „Mittelbayerische“ pareiškė, jog „tikros naujos pradžios iš V. Putino, kaip prezidento, tikėtis nebegalima. Iš per ilgai trunkančio valdymo beveik visada susiformuoja valdžios kietakaktiškumas, kuris naują mąstymą padaro nebeįmanomą“, – įsitikinęs Bavarijos regioninis laikraštis.

O Jungtinėse Valstijose prezidentas Donaldas Trumpas kai kuriuos žurnalistus pavadino „valstybės priešais“, užuot pasisakęs už spaudos laisvę.

Tuo pateisinama neapykanta ir prievarta prieš žiniasklaidos darbuotojus – ir tai šalyje, kuri jau ir taip užtvindyta ginklais. „Spaudos laisvę reikia visada ir visur ginti, kaip tik todėl yra pagrindo šiandien ne tik švęsti, bet ir budėti“, – rašė Švedijos regioninis laikraštis.

Ekvadoro verslo dienraštis „Comercio“ atkreipė dėmesį į padėtį Pietų Amerikoje. Jo žodžiais, praėjus beveik metams nuo prezidento Lenino Moreno atėjimo valdžion, žurnalistų persekiojimas gal ir nepasibaigė visiškai, tačiau nuotaikos pasitaisė – sumažėjo įžeidinėjimų, ne paskutinėje vietoje – iš valdžios pusės.

O tai reiškia, jog kritiškiems žurnalistams ir žiniasklaidos darbui rodoma daugiau pagarbos. Tačiau nors šitie pokyčiai ir labai sveikintini, vis dėlto šiuo atžvilgiu dar lieka daug ką nuveikti, teigė Ekvadoro sostinės Kito laikraštis.

Pagrindinė tema Europos laikraščiuose – būsimasis Europos Sąjungos biudžetas. Savo nepasitenkinimą bene aštriausiai išreiškė Nyderlandų dienraštis „Telegraaf“. 

Matyt, pinigus ryjantis Briuselis laikosi nuomonės, jog Europos mokesčių mokėtojams pinigai auga ant medžių.

Anot jo, Briuselio planas leisti Europos Sąjungos biudžetui nuo 2021 iki 2027 metų išaugti net iki astronominės vieno trilijono trijų šimtų milijardų eurų sumos liudija ne ką kita, o didybės maniją. Šitą Europos Komisijos siūlymą reiktų mesti tiesiai į šiukšlių dėžę.

Juk Europos Sąjungos išlaidos jau seniai yra gerokai per didelės. Su britų išėjimu iš Europos Sąjungos ativeria 13 milijardų eurų skylė, ir tai turėtų paskatinti taupumą.

Matyt, pinigus ryjantis Briuselis laikosi nuomonės, jog Europos mokesčių mokėtojams pinigai auga ant medžių, rašė Amsterdamo dienraštis.

Austrijos sostinės dienraštis „Standard“ savo vedamąjį straipsnį pavadino „Biudžeto planas be programos“ ir rašė: „Europos Komisijos prezidentas Jeanas-Claude`as Junckeris nori visiems būti geras ir teisingas. Tačiau jam pačiam trūksta įtikinamos reformų koncepcijos, kuri europiečius galėtų užvesti ant visiems bendro kelio.

Užuot to užprogramuoti ginčai tarp vyriausybių. Yra biudžeto planas, tačiau trūksta vyriausybių programos. Sunku įsivaizduoti, kad per aštuonis mėnesius tuo klausimu pavyks susitarti, teigė Vienos laikraštis.

Pasak Romos dienraščio „Repubblica“, „esame pačioje sunkių derybų dėl ES biudžeto pradžioje“. Tačiau naujasis Vokietijos finansų ministras Olfas Scholzas jau atmetė ES komisaro  Guntherio Oettingerio pasiūlymą finansinį Berlyno įsipareigojimą padidinti iki 12 milijardų eurų.

Geriausiu atveju būtų galima parūpinti apie 10 milijardų. Berlyne tvyro baimė, kad didesnės išlaidos Briuselio link tik piltų vandenį ant kraštutinės dešinės populistų propagandos malūno, rašė Italijos sostinės laikraštis.

Šveicarijos dienraštis „Neue Zurcher“ reiškė nuomonę, kad „dabar prasideda milijardinis pokerio žaidimas tarp valstybių, kurio pabaigoje paaiškėtų sutartieji finansų rėmai“.

Sprogmenis į žaidimą įneša naujas teisinės valstybės mechanizmas, pagal kurį Komisija galėtų sulaikyti pinigų išmokėjimą, jeigu kurioje nors šalyje teisinės valstybės principai atsidurtų pavojuje.

Tai, kad Briuselis ieško naujų strategijų, suprantama. Korupcija ir politizuoti teismai kenkia teisių saugumui ir investicijų klimatui.

Be to, ginčas dėl Lenkijos teisėtvarkos reformų rodo, jog Europos Sąjungai trūksta priemonių užtikrinti, kad šalis narė nepažeistų valdžių arba galių atskyrimo principų.

Kita vertus, pavojų slepia ir ES pinigų išmokėjimo siejimas su teisinės valstybės principų laikymuisi, teigė Ciuricho laikraštis.

Lenkijos sostinės dienraštis „Rzeczpospolita“ rašė, jog „vertinant, kaip ir kieno naudai dalijami Europos Sąjungos pinigai, reikėtų kalbėti tikroviškai, o ne skleisti mitus“.

Vienas tokių – tai mitas, kad Lenkija Briuselio dėka tik ten tiesė kelius, kurių jai pačiai verkiant reikėjo. Bet iki šios dienos lenkai negali autostradomis ir greitkeliais be kliūčių patekti iš savo sostinės Varšuvos į šalies didžiausią pramonės regioną Aukštutinę Sileziją ar į Krokuvą ar į Lodzę.

Tuo tarpu iš visų šių miestų galima be problemų važiuoti į Vokietiją, priminė Varšuvos laikraštis.

Zagrebo dienraštis „Jutarnji list“ pažymėjo, jog kas porą metų Europos Komisija mums primena, kad per narystės derybas mes su viskuo sutikome ir viską pasirašėme. Prie to priklauso ir tai, kad mes prisidedame prie šios vis brangesnės valstybių bendrijos finansavimo.

O kadangi neleidžiama taupyti Briuselio biurokratijos sąskaita, bus mažinamos, tarp kitų dalykų, dotacijos žemės ūkiui. O tai į prastą padėtį įstums daugelį ūkininkų, ypač tuos, kurie Europos Sąjungos patariami ėmė modernizuoti savio ūkius ir dėl to labai įsiskolino, rašė Kroatijos sostinės laikraštis.

Pavyzdžiui, pasak žurnalisto, „mažai atlyginami jie triūsia siuntų tarnybose, mėsos perdirbimo įmonėse, slaugo neįgaliuosius arba senukus. Nors tokie darbo santykiai ir sulaukia kritikos iš bažnyčių, bet daugiausia tik iš pavienių susirūpinusių dvasininkų – galbūt dėl to, kad įmonės moka didelius bažnyčios mokesčius“.

Derėtų paaiškinti, kad Vokietijoje bažnyčios išlaikomos ne tiesiogiai iš tikinčiųjų aukų, o netiesiogiai iš to, ką tikintieji savo pasirinkimu sumoka vadinamaisiais bažnyčios mokesčiais valstybei, kuri paskui religinėms bendruomenėms šias lėšas perveda.

Toliau žurnalistas M. Hollenbachas daug dirbančių, bet mažai uždirbančių žmonių padėtį Vokietijoje nušviečia taip:

„34-erių metų bulgarė Dezi vienerius metus išdirbo logistikos srityje kurjere, jos atlyginimas buvo 1000 eurų per mėnesį. Jos darbo krūvis kas mėnesį didėjo, kol, sakė ji, „per paskutinius du mėnesius kasdien turėdavau pristatyti per 150 paketų, o to per vieną dieną atlikti nesugebėdavau.

Reikėjo suktis labai greitai, jei norėdavai išvengti 16 val. darbo per dieną“, – skundėsi ji.

Bet nesvarbu, kaip ilgai Dezi per dieną triūsdavo, jos atlyginimas liko tas pats. Už viršvalandžius mokama nebuvo. O logistikos verslas Vokietijoje klestėte klesti: 2017 m. pristatyti 3,3 milijardai paketų – juos ir pristatė tokios kurjerės kaip Dezi: „Jeigu į įmonę grąžindavome nespėtus įteikti 10 proc. ar daugiau visų siuntinių, gaudavome pylos – mus aprėkdavo ir mums grasindavo neišmokėsiantys algos. Sakydavo: „yra pakankamai kitų, kurie tavo darbą perims.“

„Blogiausia būdavo prieš Kalėdas, – sakė kitas kurjeris Mitko, – „nes Kalėdų laikotarpiu turėjome pristatyti 200 paketų kasdien ir dirbti po 15–16 val.“

Kai porą kartų jis pasiskundė dėl neapmokėtų viršvalandžių, subrangovas jam ir tėškė: „Jeigu tau nepatinka, gali eiti sau, kur nori, į tavo vietą atsistos kitas.“

Tačiau yra žmonių, kurie prieš šią „modernią vergovę“, kaip ją vadina prelatas Pėteris Kossenas, ryžtingai kovoja.

Šis dvasininkas aštriai kritikuoja darbo santykius, į kuriuos mobiliai užimtieji įstumiami. Čia nusikalsta ne tik mažieji subrangovai, atsakingos yra ir didžiosios įmonės, kaip antai „Hermes“ arba „DPD“.

Jų pelnai kyla iš visos susitarimų su subrangovais ir mobiliųjų darbuotojų vargų struktūros.

„Tai priklauso sistemai. Juk nėra taip, kad tas nežinoma iš anksto. Tada suvaidinamas didžiulis nustebimas“, – teigia prelatas ir priduria, kad „jeigu tikrai norima ką nors pakeisti, tai reikia pakeisti pačią sistemą.

„Galų gale, – tęsia kunigas, – kažkas visada turi sumokėti sąskaitą, o Vokietijoje tai yra laikinai dirbantieji, arba be ilgesnių sutarčių pasamdyti, arba priverstinai tik daliai etato įdarbinti taip, kad iš savo uždarbio gali tik prastai ar ir visai nepragyventi, bet kaip tik ant tokių darbuotojų pečių krenta visa rizika“.

Tai vadinamasis „prekariatas“ – nors ir sunkiai, bet nesaugiai dirbančių,  vos galą su galu suduriančių žmonių sluoksnis.

Didžiosios logistikos firmos kratosi bet kokios atsakomybės dėl darbo sąlygų subrangovų kontorose. Pernelyg mažos algos ir neteisėti atleidimai iš darbo, girdi, prasilenktų su jų, didžiųjų firmų, standartais.

Todėl bendrovė „Hermes“, kuri bendradarbiauja su keturiais šimtais subrangovų, neseniai paskelbė tirsianti, ar jie nenusižengė minimalaus atlyginimo įstatymui.

„Bendradarbiavimas su nusižengusių subrangovų bendrovėmis būsiąs nutrauktas“, – paaiškino koncerno „Hermes“ atstovas.

Popieriuje kurjeriai, tokie kaip Mitko ir Dezi, gauna minimalią algą, kuri Vokietijoje yra 8, 80 eurų už valandos darbą. Tačiau dėl neapmokėtų viršvalandžių tas valandinis atlyginimas nusmunka iki penkių ar daugiausia šešių eurų.

„Yra vis dar daug galimybių išsisukti net nuo minimalaus atlyginimo sumokėjimo“, – sako Andre`as Mayertas, Vokietijos Evangelikų bažnyčios Socialinių mokslų instituto darbo rinkos ekspertas.

„Pavyzdžiui, minimalios algos atveju, galima užrašyti per mažą išdirbtų valandų skaičių, galima nuo algos nuskaičiuoti mokestį už darbo aprangą ir darbo įrankius, galima nuskaičiuoti keliavimo į darbo vietą išlaidas, galima imti nuomą už pastogę ir apnakvindinimą. Tada darbuotojui rankose lieka gerokai mažiau negu algos minimumas“, – kalba jis.

O Hanoveryje mobiliesiems darbininkams patariančios tarnybos atstovė Katarzyna Zentner teigia, jog „šalia logistikos firmų darbuotojų, nuo prastų ir prastėjančių darbo sąlygų kenčia ir valytojai, valytojos bei mėsos perdirbimo pramonėje ar prie statybų dirbantieji.“

Daugelis žmonių supranta, kad siuntinių išvežiotojas, statybų darbininkas, valytoja ir slaugytoja, astvykę iš Lenkijos, Bulgarijos ar Moldovos per dieną uždirba mažiau nei kai kurie vokiečiai per valandą.

Rytų europiečių darbo jėgos išnaudojimas P. Kossenui yra rasizmo forma. Kaip anksčiau būdavo sakoma: „aš turiu savo negrą“, taip dabar sakoma: „turiu savo lenkę“ arba „turiu savo rumuną“.

Šią diskriminaciją būtų galima lengvai pabaigti, problemos sprendimas labai paprastas. O jis toks: „Už tą patį darbą turi galioti tos pačios teisės. Kodėl užsienio europiečiams reikia mokėti mažiau nei Vokietijos europiečiams?“, – įsitikinusi Katarzyna Zentner.

O prelatas P. Kossenas į intelektualinę talką čia pasikviečia popiežių Pranciškų: „Dalykų matas yra žmogus, bet ne kapitalas. Kapitalas tarnauja žmogui, o ne atvirkščiai.“

„Šią žinią prelatas skelbia ne tik bažnyčioje, gegužės 1-ąją jis ją praneš ir per profsąjungų mitingą Vechtos mieste“, – Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje rašė žurnalistas Michaelis Hollenbachas.