Lygūs ir lygesni europiečiai

Nors du trečdaliai turtingiausių pasaulio šalių yra Europoje, tačiau dėl Senajame žemyne plačiai paplitusios pajamų nelygybės tarp ES žmonių yra lygių ir lygesnių. Dideli pajamų skirtumai rodo, kad Europoje egzistuoja labai ryški takoskyra: Šiaurės ir Vakarų Europos valstybių gyventojų vidutinės pajamos yra didesnės nei daugelio Pietų ir Rytų Europos šalių gyventojų. Vidutinės pajamos labai skiriasi ne tik ES, bet ir kitose Europos valstybėse, o galimybė pirkti prekes ir paslaugas ES priklauso nuo pajamų lygio, kuris svyruoja nuo labai aukšto iki nepadoriai mažo.

Vienas iš būdų įvertinti ir palyginti žmonių pajamų skirtumus yra palyginimas pagal perkamosios galios standartą (PGS), kuris leidžia susidaryti vaizdą apie gyvenimo lygį skirtingose valstybėse. PGS yra savotiška valiuta, kuri panaikina kainų lygio skirtumus, parodant, kaip už vieną PGS galima nusipirkti tą pačią prekę ar paslaugą bet kurioje šalyje.

Pajamų skirtumas tarp ES valstybių – beveik 9 kartai

Vertinant Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis ir ES šalis kandidates, aiškėja, kad po Liuksemburgo, kuris pernai užėmė pirmą vietą pagal PGS (33 214), eina Norvegija (27 090) ir Šveicarija (26 389), toliau rikiuojasi Nyderlandai ir Austrija. Lietuva pagal šį rodiklį yra žemiau nei Europos vidurkis, kuris sudaro 18 706 PGS. Mūsų šalies PGS 2022 m. sudarė 14 202, o žemiausias iš ES šalių jis buvo Bulgarijoje – 9 671.

Tačiau, vertinant pajamas ne pagal PGS, o eurais, pajamų nelygybė Europoje atrodo dar blogiau. Vienam gyventojui tenkančios vidutinės disponuojamos pajamos 2022 m. ES svyravo nuo 5 378 eurų Bulgarijoje iki 45 310 eurų Liuksemburge, t. y. skyrėsi beveik devynis kartus. Disponuojamų vidutinių pajamų vidurkis ES buvo 19 083 eurai. Tik penkiose Europos šalyse jis buvo didesnis kaip 35 000 eurų: Liuksemburge, Šveicarijoje, Islandijoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Šiuo metu pagal pajamų nelygybės laipsnį mes nusileidžiame tik Bulgarijai, kurioje jis sudaro 38,4 proc.

 

Devyniose ES valstybėse ir dviejose šalyse kandidatėse per pastaruosius penkerius metus disponuojamos vidutinės pajamos padidėjo daugiau kaip 40 proc., o visoje ES – 17 proc.

Algos, neatskaičiavus mokesčių, didėja, o piniginėje – mažėja

Nepaisant, kad vidutinis pajamų padidėjimas ES sudarė 2 802 eurus, jis neatspindi realios situacijos. Neregėtos infliacijos fone daugumoje ES valstybių narių realus darbo užmokestis mažėjo dėl didėjančių prekių ir paslaugų kainų.

Vertinant 19 šalių (17 ES valstybių narių, Jungtinę Karalystę ir Turkiją), realus minimalus darbo užmokestis, palyginti su 2021 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, padidėjo tik Turkijoje (15,9 proc.), Prancūzijoje (2,3 proc.) ir Belgijoje (1,9 proc.). Lietuvoje pernai, nepaisant nominalaus MMA padidėjimo nuo 730 eurų iki 840 eurų, realiai minimali alga sumažėjo 8,3 proc., o kaimyninėje Latvijoje – net 18,2 proc.

Todėl juokinga ir graudu klausytis valdančiųjų, kai jie giriasi, kad susitvarkė su ekonominiais iššūkiais ir, neva rūpindamiesi žmonėmis, smarkiai pakėlė minimalų atlyginimą ir net padidino vidutinį atlyginimą Lietuvoje. Tačiau apgaudinėja ir kukliai tyli, kad paslaugų ir prekių (ypač kasdienio vartojimo) kainas padidino taip, kad už gaunamą didesnį atlyginimą galima nupirkti žymiai mažiau priekių nei prieš porą metų, nes žmonių perkamoji galia smarkiai krito.

Socialinė neteisybė Lietuvoje bado akis

Toliau – dar blogiau. ES gyventojų rykštė yra ne tik žymūs pajamų skirtumai tarp valstybių narių, bet ir pajamų skirtumai pačių valstybių viduje. Jau ne vienus metus Lietuva yra viena pirmaujančių ES šalių pagal bendrą pajamų nelygybės laipsnį. Tai atspindi Gini indeksas, kuris mūsų šalyje 2022 m. sudarė 36,2 proc., kur 0 reiškia visišką lygybę, o 100 – visišką nelygybę. Nors pastaraisiais metais indeksas šiek tiek svyravo, tačiau per visą laikotarpį Lietuvoje jis buvo didesnis už ES vidurkį. Šiuo metu pagal pajamų nelygybės laipsnį mes nusileidžiame tik Bulgarijai, kurioje jis sudaro 38,4 proc.

Tokios augančios socialinės nelygybės fone pranešimai apie tai, kad vis daugiau kompanijų pasirenka investicijoms ne ES, verčia ypač sunerimti.

 

Tokios augančios socialinės nelygybės fone pranešimai apie tai, kad vis daugiau kompanijų pasirenka investicijoms ne ES, verčia ypač sunerimti.

Dėl didėjančių ir nekontroliuojamų energijos išteklių kainų, taip pat dėl aukštų aplinkosaugos standartų ir didesnių darbo jėgos kaštų, vis daugiau kompanijų yra priverstos trauktis iš ES ir rinktis kitas valstybes savo gamybos ir verslo plėtrai. Pernai dėl priimto infliacijos mažinimo įstatymo ES kompanijos pradėjo rinktis JAV, nes gamintojams, naudojantiems ekologiškas technologijas ir pasirinkusiems šią valstybę, buvo skiriamos dosnios vyriausybės subsidijos. Taip pat tradiciškai gamintojai jau seniai renkasi Azijos šalis, ypač Kiniją, dėl griežtų aplinkosaugos reikalavimų nebuvimo ir mažesnių darbo jėgos kainų.

ES privalo susigrąžinti gamintojus

Tokios ekonominės situacijos fone tampa akivaizdu, kad ES būtina kuo skubiau imtis veiksmų tiek pajamų nelygybei mažinti, tiek pritraukti gamintojų į ekonomiškai mažiau išsivysčiusius ES regionus. Tai galima padaryti tik tuo atveju, jeigu bus sukurtos geresnės investicinės sąlygos, kai investicijų atsiperkamumo laikotarpis yra trumpesnis, o grąža – didesnė. Todėl aš Europos Parlamente užregistravau pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl pajamų nelygybės tarp ES valstybių narių.

Dokumente pabrėžiama, kad pajamos ES valstybėse narėse tarp didžiausių ir mažiausių skiriasi beveik devynis kartus, o Vakarų Europos valstybių gyventojų pajamų mediana yra daugiau negu tris kartus didesnė už valstybių, kurios įstojo į ES po 2004 m. Atkreipiau dėmesį, kad ES jau daugelį metų kenčia nuo gamybos iškėlimo į trečiąsias valstybes, kur mokesčių našta yra mažesnė nei Europoje. Atsižvelgdamas į tai paraginau Komisiją parengti strategiją dėl gamybos skatinimo Vidurio ir Rytų Europoje, siekiant sumažinti pajamų nelygybę, nes taip ne tik būtų padidintas naujų ES valstybių narių gyventojų užmokestis, bet ir sustiprėtų pati ES.

Esu tikras, kai kalbame apie lygybę ES, pirmiausia turime kalbėti apie žmonių pajamų lygybę, nes būtent pajamos lemia, kad žmonės galėtų jaustis laisvi, lygūs, laimingi ir patenkinti savo gyvenimu ir valstybėmis, kuriose gyvena.

Pagarbiai

jūsų nepriklausomas Europos Parlamento narys

Viktoras USPASKICH

Už pareikštas nuomones atsako tik autorius. Šios nuomonės nebūtinai atitinka oficialią EP poziciją.

Nuo 2035 m. ES draus naujų benzinu ir dyzelinu varomų automobilių pardavimą. Atsižvelgiant į tai, kad iki užsibrėžto tikslo liko mažiau negu dvylika metų, kyla natūralus klausimas: kas yra daroma, kad gražūs ES tikslai netaptų Europos gyventojų galvos skausmu?

Elektromobiliai – artimiausia Europos ateitis

Nors pasaulyje atsiranda alternatyvių technologijų, tokių kaip, pavyzdžiui, vandeniliu varomi automobiliai, kol kas vienintelė reali Europos perspektyva, mažinant transporto teršalų kiekį, yra elektromobiliai. Čia mes susiduriame su milžiniškais skirtumais tarp ES valstybių – nuo 47 proc. naujai parduodamų elektrinių ir hibridinių automobilių Švedijoje iki 0,8 proc. tokių naujų automobilių Kipre arba 3,02 proc. Estijoje.

Atsižvelgiant į tai tampa akivaizdu, kad ES turi imtis aktyvesnių veiksmų, kad šie rodikliai ES teritorijoje būtų suvienodinti.

Šių metų sausį „Tesla“ 20 proc. sumažino gaminamų elektromobilių kainas visame pasaulyje, dar vienas kainų mažinimas įvyko balandį. Analitikai tai įvertino kaip reakciją į didėjančią konkurenciją elektromobilių rinkoje. Toks kainų sumažinimas ir vyriausybių subsidijos galėtų paskatinti žmones rinktis elektra varomus automobilius, tačiau kiek įperkami yra elektromobiliai Europoje ir kaip jų kainos skiriasi nuo benzininių ir dyzelinių?

Nevienodos sąlygos įsigyti automobilį

Elektromobilių kainų skirtumai ES teritorijoje gali priklausyti nuo tokių veiksnių kaip mokesčių tarifai ir vyriausybių lengvatos. Pavyzdžiui, to paties gamintojo benzininių ir elektrinių modelių kainos Danijoje ir Nyderlanduose labai skiriasi. Danijoje bazinės komplektacijos elektrinio automobilio kaina prasideda maždaug nuo 39 tūkst. eurų, t. y. kainuoja 53 proc. brangiau nei to paties modelio benzininė versija. Nyderlanduose tokio paties elektrinio automobilio kaina prasideda maždaug nuo 32 tūkst. eurų, t. y. kainuoja 39 proc. brangiau nei benzininės versijos.

Elektromobilių kainų skirtumai ES teritorijoje gali priklausyti nuo tokių veiksnių kaip mokesčių tarifai ir vyriausybių lengvatos.

 

Dažniausias argumentas įsigyjant elektromobilį yra jo ekologiškumas ir ekonomiškumas. Tiesa, kalbant apie draugiškumą aplinkai kažkodėl nutylima, kiek yra išmetama anglies dioksido gaminant elektros energiją tokiems automobiliams, ir neminima elektros baterijų utilizavimo problema, kuri ateityje taps rimtu iššūkiu Europai.

Nors elektromobiliai yra gerokai brangesni nei transporto priemonės su vidaus degimo varikliu, teigiama, kad jų eksploatacija gali būti pigesnė. Remiantis atliktais tyrimais, 2022 m. rugsėjį, kraunant elektromobilį namuose, nuvažiuoti juo 100 km vidutiniškai kainavo 6,50 euro. Tokį pat atstumą įveikti benzininiu automobiliu vidutiniškai kainuotų 80 proc. brangiau, o dyzelinu varomu automobiliu – 50 proc. brangiau. Tačiau atsižvelgiant į Europos elektros rinkos nestabilumą ir kainų svyravimus, kurių liudininkais mes visi buvome pernai, tai gali smarkiai atgrasyti pirkėjus nuo elektromobilio įsigijimo.

Elektromobiliai prieinami tik pasiturintiems

Dar daugiau – norint automobilį įkrauti ne namuose, o kelionėje, tai gali būti sudėtinga, priklausomai nuo to, kurioje ES šalyje gyvenate. Beveik pusė visų ES įkrovimo stotelių yra tik dviejose šalyse: 29,4 proc. jų – Nyderlanduose, o 19,4 proc. – Vokietijoje. Dar pernai šios šalys siūlė labai viliojančias elektromobilių pirkimo skatinimo priemones, tačiau šiemet parama sumažėjo. Pernai Vokietija siūlė maksimalią 6 tūkst. eurų subsidiją už elektromobilius, kurių kaina neviršijo 40 tūkst. eurų. Šiemet ši suma sumažėjo iki 4 500 eurų. Nyderlanduose elektromobiliams, kainuojantiems mažiau kaip 45 tūkst. eurų, buvo taikoma 3 350 eurų parama, tačiau šiemet ji buvo sumažinta iki 2 950 eurų.

2022 m. duomenimis, 21 ES šalis siūlė paramą įsigyjant elektromobilį. Penkios šalys nesiūlė jokių subsidijų, o tik mokesčių lengvatas. Estija buvo vienintelė ES šalis, kuri 2022 m. nesiūlė nei paramos, nei mokesčių lengvatų.

2021 m. 72 proc. visų ES elektromobilių buvo parduota tik keturiose šalyse, kur BVP vienam gyventojui viršijo 45 tūkst. eurų. Mažiausiai elektromobilių yra parduodama tose šalyse, kur BVP vienam gyventojui buvo mažesnis kaip 26 tūkst. eurų. Todėl mažiausia elektromobilių rinkos dalis buvo Bulgarijoje – 1,7 proc. Palyginkime: BVP vienam gyventojui Švedijoje, kur elektromobilių rinkos dalis yra didžiausia, buvo penkis kartus didesnis. Tad ryšys tarp šalies ekonominės situacijos ir elektromobilių pardavimų rodo, kad didžiausia kliūtis, trukdanti daugeliui ES gyventojų pereiti prie elektromobilių, yra jų įperkamumo galimybės. Vertinant ypač aukštą infliaciją ir augančias energijos kainas, natūralu, kad europiečiai turi vis mažiau galimybių ir noro įsigyti elektromobilius.

Mažiausiai elektromobilių yra parduodama tose šalyse, kur BVP vienam gyventojui buvo mažesnis kaip 26 tūkst. eurų.

 

Pasakius A, reikia pasakyti ir B

Atsižvelgdamas į tai Europos Parlamente (EP) užregistravau pasiūlymą dėl didesnės paramos skyrimo naujiems elektromobiliams įsigyti ES. Atkreipiau dėmesį, kad infliacija ES smarkiai išaugo, padidėjo energijos išteklių kainos, todėl išlaikyti elektromobilius tapo daug brangiau. Akcentavau, kad naujų parduodamų automobilių kainos auga kiekvieną mėnesį jau daugiau kaip metus, o valstybių teikiama parama įsigyjant elektromobilius ne tik nedidėja, bet kai kur net ir mažėja, todėl elektromobilių dalis visoje ES vis dar nesiekia 1 proc. ir ES bus žymiai sunkiau pasiekti taršos mažinimo tikslus. Todėl paraginau Europos Komisiją didinti sub-sidijas elektromobiliams įsigyti kiekvienais metais, siekiant padidinti elektromobilių dalį rinkoje ir sumažinti gamtos taršą.

Esu tikras, kad pasakiusi A, ES turi pasakyti ir B. Iškėlusi tikslą mažinti aplinkos taršą ir priverstinai sodindama europiečius prie elektromobilių vairo, ES turi sudaryti visas sąlygas, kad žmonės turėtų galimybių įsigyti ir naudotis jais – tam, kad elektromobiliai europiečiams būtų ne prabanga, o prieinama transporto priemonė.

Už pareikštas nuomones atsako tik autorius. Šios nuomonės nebūtinai atitinka oficialią EP poziciją.