Lietuva 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktu atkūrė savo valstybingumą, o Baltarusijos SSR Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. rugpjūčio 25 d. paskelbus nepriklausomybę, šalis istoriškai pirmą kartą tapo suverenia ir pasaulio pripažinimo siekiančia valstybe. Šalis neturėjo istoriškai nusistovėjusių sienų, politinių bei ekonominių santykių su kitomis valstybėmis, išskyrus tuos, kuriuos turėjo būdama SSRS sudėtyje. Tad ir Lietuva, užmegzdama diplomatinius santykius su Baltarusijos Respublika kaip suverenia valstybe, tai darė pirmą kartą. Nauja tarpusavio santykių sritis buvo ir tarpvalstybinių sienų nustatymas.

Iš pat pradžių buvo gerai suprantama, kad Baltarusija, su kuria Lietuvos siena sudaro apie 730 km, yra labai svarbi kaimynė. Lietuvos saugumo ir ekonominiai interesai reikalavo, kad tai būtų demokratiška ir taikinga valstybė.

Geros kaimynystės su Baltarusija siekis turi ir solidų istorinį pagrindą – ilgą bendro gyvenimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje laikotarpį. Po pastarosios žlugimo mus siejo per šimto metų priklausymas Rusijos imperijai, sukilimų ir persekiojimų patirtis. Tad istoriškai lietuviai ir baltarusiai yra gana artimos tautos. Vėliau abiejų tautų istoriniai keliai ėmė skirtis.

Anksčiau prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas leido ir anksčiau išsivaduoti iš svetimųjų valdžios, sukurti modernią nepriklausomą valstybę. Baltarusių tautinis sąmonėjimas vyko lėčiau, politinė jo išraiška – Baltarusijos Rada ir jos 1918 kovo 25 d. paskelbta Baltarusijos liaudies respublika (toliau – BLR). Tačiau tai buvo daugiau simboliniai aktai, neįsikūniję suverenioje valstybėje, neįgiję platesnio pripažinimo (BLR pripažino Lietuva, Latvija ir Ukraina).

Baltarusijos liaudies respublika nebuvo tiksliau apibrėžusi savo teritorinių pretenzijų, kai kurie Rados atstovai sutiko Lietuvai pripažinti Vilnių ir Vilniaus kraštą, kaip numatyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos taikos sutartimi su Rusija. Tačiau kiti Rados deputatai sutartį, ypač teritorinį jos aspektą – Vilniaus ir Gardino pripažinimą Lietuvai – vertino neigiamai, protestavo prieš ją. Vilnių jie laikė savo kultūros centru, teigė, kad LDK buvo baltarusių valstybė.

Nepaisant to, 1920 m. lapkričio 11 d. Kaune buvo pasirašyta BLR ir Lietuvos sutartis dėl abipusio pripažinimo ir abipusės pagalbos kovojant su Lenkija ir Sovietų Rusija.

Tačiau vos pradėjusi kurtis nepriklausoma baltarusių valstybė buvo bematant sužlugdyta – rytinę jos dalį užėmė Raudonoji armija ir įkūrė (1919 m. sausio 1 d.) Baltarusijos SSR, o vakarinę dalį, kaip ir visą Vilniaus kraštą, okupavo Lenkija.

Per visą tarpukarį lenkų okupuotas Vilnius buvo svarbiausias vakarinių baltarusių kultūros centras. Čia buvo leidžiami baltarusiški laikraščiai, veikė kultūros įstaigos. Tai palaikė tikėjimą, kad ateityje Vilnius bus ne tik baltarusių kultūros centras, bet ir priklausys Baltarusijai. Užbėgant į priekį, galima pasakyti, kad 1939 m. Sovietų Sąjungai nutarus Vilnių grąžinti Lietuvai, tarp tautinės orientacijos baltarusių kilo nusivylimas ir nepasitenkinimas, kartu ir antilietuviškos nuotaikos. Reikia taip pat pastebėti, kad tuo metu kaip tik tautiškai mąstanti baltarusių inteligentija labai nukentėjo nuo sovietinės valdžios represijų.

1939 m. rugsėjo 1 d. nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, rugsėjo 17 d. į rytinę jos dalį čia gyvenančių baltarusių „vadavimo“ pretekstu įžengė Raudonoji armija. Po dviejų dienų „išvaduojamas“ ir Vilnius. Lietuvai atsirado vilčių, kad SSRS užleis Lietuvai pagal 1920 m. sutartį jai pripažintą teritoriją.

Tačiau Maskva nesirengė to daryti – juk pagal Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutarties (žinomos kaip Molotovo–Ribentropo sutartis) slaptąjį (pirmąjį) protokolą Lietuva turėjo priklausyti Vokietijos įtakos sferai. Traktuojamus kaip Vakarų Baltarusijos teritoriją, Vilnių ir Vilniaus kraštą buvo rengiamasi prijungti prie Baltarusijos SSR. Maskvos laikraščiuose pasirodė pranešimų apie Vilniuje vykstančius darbo žmonių mitingus, reikalaujančius prijungti Vilnių prie Baltarusijos SSR.

Padėtis pasikeitė, kai rugsėjo 28 d. naktį Maskvoje pasirašoma Vokietijos ir SSRS sienų ir draugystės sutartis, ir Vokietija sąjungininkės naudai atsisako pretenzijų į Lietuvą. Skubiai iškviestam į Maskvą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui pateikiama pasirašyti Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuvai grąžinamas Vilnius ir siauras teritorijos į rytus nuo miesto ruožas, maždaug penktoji dalis Vilniaus krašto, kuris jai buvo pripažintas pagal 1920 m. sutartį. Kita krašto dalis liko Baltarusijoje.

Sutartis pasirašyta 1939 m. spalio 10 d. Prie šios sutarties spalio 27 d. buvo pridėtas papildomas protokolas. Jo pirmajame straipsnyje nustatyta nauja Lietuvos ir SSRS siena, o trečiajame pažymėta, kad šis protokolas pakeičia 1920 m. liepos 12 d. sutarties antrąjį straipsnį. Taip ir buvo nustatyta tarpvalstybinė siena.

Lietuvos visuomenė valstybei jos sostinę grąžinusią sutartį sutiko palankiai, tačiau glumino tai, kad Sovietų Sąjunga pasiliko nemažus Vilniaus krašto plotus, kuriuose autochtonai lietuviai tuo metu dar sudarė gyventojų daugumą.

Baltarusijai atitekusios Vilniaus krašto dalies lietuviškų vietovių gyventojai prašė sovietinės vadovybės priskirti juos prie Lietuvos valstybės. Nuspręsta organizuoti Baltarusijai priskirtų Švenčionių, taip pat Adutiškio, Astravo, Vydžių, Varanavo, Rodūnios ir kitų pasienio rajonų gyventojų apklausą dėl juose gyvenančių lietuvių noro persikelti į Lietuvą arba dėl šių rajonų atidavimo Lietuvos valstybei. Apklausa vyko 1940 m. birželio viduryje, t. y. tuo metu, kai SSRS jau buvo įteikusi Lietuvai ultimatumą ir vyko laipsniška Lietuvos aneksija.

Tų rajonų lietuviai balsų dauguma nusprendė keltis į Lietuvą. Susidarė gana sudėtinga politinė padėtis, kurios atomazga įvyko 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai SSRS Aukščiausioji Taryba patvirtino „Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos“ priėmimą į SSRS, kartu patvirtino ir Baltarusijos SSR pasiūlymą perduoti Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai Švenčionių raj. vakarinę dalį ir Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Rodūnės rajonų dalis, kuriose didžioji gyventojų dalis yra lietuviai. Pasiūlymas įvykdytas tik iš dalies. Baltarusijos delegacija nesutiko priskirti Lietuvai lietuviškos Astravo rajono Gervėčių apylinkės, motyvuodama tuo, kad ši lietuviška apylinkė yra apsupta baltarusių tautybės gyventojų ir gerokai nutolusi nuo Lietuvos Respublikos sienų.

1940 m. spalio 1–2 d. Gardine svarstant Lietuvos ir Baltarusijos SSR sienos klausimą, Lietuvos delegacijai pavyko atgauti Švenčionių rajono rytinę dalį, Adutiškį, Druskininkus, Dieveniškes su aplinkiniais lietuviškais kaimais. Ar toks Baltarusijos „dosnumas“ nebuvo inspiruotas Maskvos – atviras klausimas. Kitos lietuvių gyvenamos vietovės liko Baltarusijoje. Nustatyta nauja Lietuvos ir Baltarusijos SSR siena, kuri kaip valstybinė Lietuvos Respublikos siena tebegalioja ir dabar.

Akivaizdu, kad Lietuvos ir Baltarusijos valstybių sienos formavimą tam tikru mastu lėmė galingų kaimyninių valstybių interesai ir vadovų valia, nedaug atsižvelgianti į istorinius ir teisinius kriterijus, gyventojų tautybę ir lūkesčius. Galima taip pat manyti, kad po 1940 m. Lietuvai atstovaujantiems „tarybiniams pareigūnams“ trūko mūsų šalies interesų supratimo, atsakomybės ir pastangų.

Baltarusijos pusėje likusių lietuviškų etninių žemių gyventojai lietuviai, kaip ir Lenkijos okupacijos metais, stengėsi išlaikyti savo tautiškumą, puoselėjo viltį tapti Lietuvos valstybės piliečiais. Tačiau tokio nusistatymo laikytis už valstybinės sienos likusiems Baltarusijos lietuviams buvo nepaprastai sunku. Ne vien jiems – po Lietuvos aneksijos ne lengviau buvo ir atgautų lietuviškų vietovių gyventojams. Sovietinei valdžiai rūpėjo ne užtikrinti tautų lygiateisiškumą, bet slopinti lietuvybę, dabar jau ne tik lenkinant, bet ir rusinant kraštą, viešąjį gyvenimą orientuojant į rusų kalbą. SSRS okupacijos laikotarpiu atvyko daug baltarusių, ukrainiečių ir rusų, kurie nebuvo Lietuvos autochtonai. Tokia situacija truko visą sovietmetį, per jį lietuvybė patyrė ne mažesnių nei per Lenkijos okupacijos laikotarpį nuostolių.

Baltarusijai atitekusių lietuviškų vietovių lietuviai ir toliau neatsisakė siekio susijungti su Lietuvos valstybe. Po 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo jie visas viltis dėjo į Lietuvos valstybės vyriausybę, buvo rašomi memorandumai, kreipimaisi, kuriais prašoma nepalikti likimo valiai senų lietuviškų etninių žemių krašto lietuvių, raginama ieškoti būdų, kaip tas vietoves grąžinti Lietuvai. Laukiamų rezultatų tai nedavė. Gervėčių krašto, kurį sudaro 17 didelių ir vieningų lietuviškų kaimų, žmonių susirinkime (1991 10 03) priimtame kreipimesi į Lietuvos valstybės vadovus Vytautą Landsbergį, Gediminą Vagnorių ir Algirdą Saudargą rašoma, kad tragiškų tautai sausio

13-osios įvykių metu Gervėčių krašto žmonės gynė Aukščiausiąją Tarybą, televizijos bokštą, aktyviai dalyvavo plebiscite dėl Lietuvos nepriklausomybės. Net sovietmečio stagnacijos laikais Gervėčių krašto žmonės rinko parašus dėl prisijungimo prie Lietuvos. Daugiau kaip 40 metų šis kraštas buvo niekinamas ir kartais net buvo draudžiama kalbėti gimtąja kalba. „Dabar mes sužinom, kad derybose su Baltarusijos Respublika net nekeliamas klausimas dėl Gervėčių krašto prijungimo, keitimo į nutautusius ar bent ypatingo statuso, apibrėžto sutartimis.

„Varanavo rajono lietuvių V. Landsbergiui ir G. Vagnoriui adresuotame Memorandume dėl Pietryčių Lietuvos lietuviškų vietovių, jų gyventojų grąžinimo Lietuvos Respublikai (1991 12 12)  rašoma: „Gražiais lietuviškais pavadinimais, kaimuose ištisai lietuviškomis pavardėmis ir pravardėmis jų gyventojai lietuvybę išsaugojo carizmo laikais, kaip išgalėdami gynė ją nuo lenkiškųjų okupantų aršios želigovskijados metais. Mus palaikė broliška gudų tauta, kurios vakarinę dalį engė tie patys lenkų okupantai. /.../ Apie šios padangės lietuviškumą liudijo dar ir tai, kad čia iki šio šimtmečio 40-ųjų metų, per visą lenkmetį, lietuviškos inteligentijos su aukštuoju mokslu, kilusios iš vietos lietuviškų kaimų, bažnytkaimių, miestelių buvo daugiau negu kitų tautybių. O nepamirškime, kad lenkiška rytų Lietuvos administracija labai trukdė šviestis lietuviams gimtąja kalba.“  Memorandumą pasirašo Albinas Griška, Izidorius Šimelionis, Kazimieras Garšva.

Laiškuose iš Pelesos, Armoniškių, Varanavo ir kitų lietuviškų vietovių skundžiamasi tebesitęsiančia polonizacija, lietuviško mokyklinio švietimo, kultūrinės veiklos trukdžiais, prašoma, kad dėl šių dalykų Lietuvos valdžia tartųsi su atitinkamomis Baltarusijos įstaigomis.

Ruošiantis užmegzti diplomatinius santykius su Baltarusija ir nustatyti sienas, buvo svarbu apsispręsti dėl pamatinės pozicijos. Teisiniu požiūriu tai galėjo būti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartimi su Rusija nustatyta Lietuvos valstybės rytinė siena. Sutartimi apibrėžtai teritorijai faktiškai tapti Lietuvos valstybės dalimi, kaip žinome, sutrukdė Lenkijos agresija prieš Lietuvą 1920 m. spalio mėnesį.

Teko spręsti sudėtingą klausimą – ar realu laikytis 1920 m. sutarties pozicijos dabar, atsižvelgiant į tai, kad ta sutartis buvo pasirašyta ne su Baltarusija, o su Rusija, kurios dalimi tada buvo Baltarusija? Dabar juk siekiame apibrėžti santykius su nepriklausoma Baltarusija. Tačiau esamoji siena su ja buvo nustatyta ne laisvu kaimyniniu sutarimu, o Kremliaus primesta, kaip riba, skirianti dvi „sąjungines respublikas“ – LSSR ir BSSR. (Ši pastaba galioja ir 1939 m. Lietuvos ir SSRS sutarties papildomo protokolo trečiajam straipsniui.)

Esamosios sienos teisėtumą būtų įmanoma bandyti kvestionuoti tik abipusiu sutikimu. Nors nebuvo aišku, kokia dabartinės Baltarusijos pozicija sienų su Lietuva klausimu, galima buvo numatyti, kad Lietuvos noras tą sieną kvestionuoti, juo labiau koreguoti savo naudai, vestų į konfliktą su kaimynine valstybe, su kuria kaip tik siekiama gerų santykių. Nebuvo pamiršta ir jau minėta, trumpai egzistavusi BLR, kurios kai kurie veikėjai Vilnių ir Vilniaus kraštą laikė sava teritorija.

Be to, praėjus 70-čiai metų nuo 1920 m. sutarties pasirašymo, ja apibrėžtoje teritorijoje buvo naikinamas ir sparčiai nyko lietuviškumas, siaurėjo lietuviškai kalbančių ir norinčių lietuviais išlikti gyventojų sritys. Tai silpnino motyvaciją remtis 1920 metų sutartimi.

Todėl teko laikytis jau minėtos 1940 m. sienos, kuri, šiaip ar taip, tenkino dalį Lietuvos teritorinių siekių. Liko galimybė derėtis su baltarusiais dėl anapus valstybės sienos atsidūrusių lietuvių padėties, gal ir dėl nedidelių sienos korektyvų. Tačiau aplinkybės ir dėl šių dalykų tartis su baltarusiais buvo itin nepalankios. 1990–1991 metai buvo labai neramūs: pietrytiniuose rajonuose sumaištį kėlė lenkakalbiai autonomininkai, po šalį važinėjo sovietiniai kariškiai, užiminėdami įstaigų pastatus, baugindami gyventojus. Ypač neramus pasienio su Baltarusija ruožas, kuriame buvo terorizuojami Lietuvos pasienio kontrolės postų pareigūnai, deginami jų nameliai. 1991 m. gegužės 19 d. Šalčininkų rajono Krakūnų pasienio kontrolės poste naktį nušautas posto pamainos vadas Gintaras Žagunis.

Nebuvo aiškus Baltarusijos kaip valstybės politinis veidas. Artėjo rinkimai, per kuriuos galėjo pasikeisti politinių jėgų santykis nebūtinai geros kaimynystės su Lietuva naudai. Buvo požymių, rodančių, kad pradedama lošti „baltarusiška korta“. Dar M. Gorbačiovo

„pertvarkos“ metais, aiškėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galimybei, buvo girdimi iš Kremliaus ateinantys įspėjimai ir gąsdinimai, esą, jei Lietuva išstos iš Sovietų Sąjungos, teksią kelti Vilniaus ir Klaipėdos priklausomybės klausimą.

Tai nebuvo visiškai nauja. Baltarusių inteligentija jau nuo seniau ieškojo savo tautinio tapatumo apibrėžties, savo vietos istoriniame laike ir erdvėje. Tokias paieškas lydėjo nacionalistinės nuotaikos su ženkliu antilietuvišku atspalviu. Reikšmingą vaidmenį šiame vyksme vaidina kai kurie baltarusių istorikai, aiškinantys, kad LDK buvusi baltarusiška valstybė, todėl istorinė Litva – tai Baltarusija, ne Lietuva, pastaroji tapatinama su Žemaitija. Baltarusija ir esanti pagrindinė LDK palikimo paveldėtoja, Vilniaus kraštas turįs priklausyti Baltarusijai, o Vilnius – būti laikomas Baltarusijos sostine.

Tokią nuostatą propagavo ir „Slavų soboru“ besivadinanti organizacija, savo suvažiavime 1992 m. vasario 20 d. priėmusi rezoliuciją, kad Baltarusija turi istorines ir juridines teises paveldėti Vilniaus kraštą.

Baltarusijos spaudoje pasirodė aiškinimų, kad Antrojo pasaulinio karo metu Vilnius ir Vilniaus sritis neteisėtai perduoti „buržuazinei Lietuvai“, neatsiklausus baltarusių tautos valios („Sovetskaja Belorussija“, 1990 08 25). Pabrėžiama, jog tai Molotovo–Ribentropo pakto pasekmė, todėl, pripažįstant šį paktą neteisėtą, Vilniaus krašto priklausomybė turėtų būti iš naujo sprendžiama. Minimi įvairūs sprendimo variantai – nuo Vilniaus perdavimo Baltarusijai iki „nepriklausomo miesto“ statuso. Jeigu Vilnius taptų tokiu miestu ir jame veiktų krašto seimas dalyvaujant visoms tautinėms bendruomenėms, jis ir nuspręstų, kieno jurisdikcijai turi priklausyti miestas ir kraštas, – samprotaujama viename iš baltarusių laikraščių („Naša niva“, 1992, Nr. 5).

Tokios ir panašios nuomonės buvo dėstomos ne tik spaudos puslapiuose, bet pasigirsdavo ir iš politikų tribūnų. Lietuvai vos paskelbus nepriklausomybės atkūrimą, 1990 m. kovo 29 d., Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas padarė pareiškimą teritorijos klausimais ryšium su Lietuvos „išėjimu iš SSRS“. Jeigu Lietuvos SSR išeis iš SSRS, – sakoma pareiškime, – netenka galios 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įstatymo punktas dėl Baltarusijos SSR Švenčionių rajono ir dalies Vydžių, Adutiškio, Astravo, Varanavo ir Rodūnės rajonų teritorijos perdavimo Lietuvos SSR. „Ryšium su tuo, kas išdėstyta, – teigiama toliau, – būsime priversti primygtinai reikalauti sugrąžinti Baltarusijos SSR baltarusiškas žemes.“

Tenka prisiminti ir Baltarusijos užsienio reikalų ministro Piotro Kravčenkos žodžius, 1992 m. pasakytus „Reuters“ korespondentui, esą Vilniaus kraštas turi priklausyti Baltarusijai (dėl šių ministro žodžių ministerija turėjo atsiprašyti Lietuvos).

Tačiau Baltarusijos politiniame gyvenime buvo ir kitokių nuomonių. Akivaizdus pavyzdys – Baltarusijos liaudies fronto „Adradženne“ Soimos valdyba, 1990 m. balandžio 3 d. pareiškusi, jog BSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pareiškimas nėra savarankiškas sprendimas, nėra padiktuotas tikro rūpesčio dėl baltarusių tautos interesų. Ta aplinkybė, kad pareiškime išdėstyti teritoriniai reikalavimai siejami tik su Lietuvos išėjimu ar neišėjimu iš SSRS sudėties, rodo, kad tai tėra tik politinio šantažo būdas. BSSR AT Prezidiumo pareiškimo tikslas, – rašoma pareiškime, – yra ultimatyviu spaudimu sutrukdyti įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybinę nepriklausomybę, sukurti įtampos tarp Baltarusijos ir Lietuvos židinį, provokuoti tarpnacionalinę nesantaiką ir karinį įsikišimą.

1992 m. vasarį pradėjus darbą mišriai Lietuvos ir Baltarusijos sienų nustatymo komisijai, apie teritorines pretenzijas Lietuvai prabilo jau minėtas Baltarusijos užsienio reikalų ministras P. Kravčenka (1992 02 24). „Nesantaikos obuoliu“, kaip ir 1940 metais, tapo Druskininkų kurortas, trumpą laiką (1939 10–1940 08), žlugus Lenkijos valstybei, priklausęs Baltarusijai. Anuomet Lietuvos (jau – LSSR) naudai lėmė toks argumentas: geriausias Lietuvos kurortas Palanga yra draudžiamoje pasienio zonoje, tai apsunkina jo prieinamumą, todėl Lietuvos darbo žmonių poreikiams turi būti paliktas Druskininkų kurortas, kuriuo galės naudotis ir baltarusiai, nes sąjunginių respublikų sienos yra sąlyginės.

Galiausiai pasitenkinta baltarusiška sanatorija „Baltarusija“ Druskininkuose. Be sanatorijos nebus diplomatinių santykių, – yra pareiškęs P. Kravčenka. Nesutarimai trukdė sienos delimitavimo eigą, be to, rodė ne tik Minsko, bet gal ir Kremliaus norą įvelti Lietuvą į ginčus dėl Vilniaus priklausymo.

Į baltarusių teritorines pretenzijas, susilaikant nuo oficialių valdžios pareiškimų, buvo reaguojama lietuviškoje spaudoje, pateikiami tinkami joms atremti argumentai. Rašoma, jog Baltarusija, reikšdama Lietuvai teritorines pretenzijas, turėtų paneigti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija, pagal kurią buvo nustatyta Lietuvos rytinė siena, teisinę galią. Sutartis neprieštaravo tarptautinei teisei ir 1921 m. kovo 8 d. buvo užregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Vėliau nei Lietuva, nei Rusija (RSFSR, jos teisių perėmėja SSRS) nepriėmė jokio teisinio akto, liudijančio tos sutarties atsisakymą, nors lenkai spaudė tai daryti.

SSRS AT 1940 m. rugpjūčio 3 d. aktas dėl Lietuvos priėmimo į SSRS sudėtį faktiškai naikino 1920 m. liepos 12 d. sutarties galią, bet jis nebuvo teisinis: Lietuva buvo įjungta į SSRS sudėtį panaudojus jėgą. Apie 1920 m liepos 12 d. taikos sutartį Baltarusijoje kalbama nenoriai ar paprasčiausiai nutylima. Kaip jau minėta, kai kurie BLR atstovai vienu metu protestavo dėl teritorinio šios sutarties aspekto. Trūksta duomenų, rodančių, ar kokių nors pareiškimų darė BSSR (įkurta 1919 m. sausio 1 d.) vadovybė. Nors, tiesą sakant, ji ir negalėjo protestuoti be nurodymo iš Maskvos.

Amerikos lietuvių visuomenės veikėjas Algimantas Gureckas, detaliai analizuodamas situaciją ir problemas, kurios neišvengiamai kiltų Lietuvai siekiant atgauti lietuvių gyvenamas Baltarusijos teritorijas, darė išvadą, jog „geriau pasilikti su dabartine Lietuvos–Gudijos siena, atsisakant pasirašyti bet kokius sienos pakeitimus Lietuvos nenaudai“.

1991 m. spalio 24 d. Vilniuje V. Landsbergis ir S. Šuškevičius pasirašė deklaraciją „Dėl Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos geros kaimynystės santykių principų“. Tų pačių metų gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pripažino Baltarusijos Respubliką, o gruodžio 27 d. Baltarusijos Respublikos Aukščiausioji Taryba pripažino Lietuvos Respubliką. 1992 m. užmegzti diplomatiniai santykiai ir prasidėjo naujas dviejų kaimyninių valstybių santykių etapas.

Trumpai apibendrinant

Baltarusija, kaip ir Ukraina, tapdama nepriklausoma valstybe, užbaigė pokomunistinės Europos politinio žemėlapio formavimą. Šioms šalims tapus nepriklausomomis valstybėmis, į politikos sceną išėjo visi pagrindiniai Rytų Europos istorinės dramos veikėjai. Tapo apibrėžtesnė Lietuvos geopolitinė situacija Rusijos ir Lenkijos atžvilgiu. Istoriniu, kultūriniu ir tautiniu požiūriais Lietuvos ir Baltarusijos ryšiai su Lenkija daug kuo analogiški – metų metus gyvenome toje pačioje valstybėje, kurioje ženkliai dominavo lenkiška kultūra. Jeigu kiltų kokių nesklandumų ir įtampų su mūsų pietvakarių kaimyne, pavyzdžiui, dėl lenkiškai kalbančių mažumų padėties, Lietuva ir Baltarusija galbūt galėtų laikytis vienodos pozicijos.

Panašus santykis ir su Rusija, kurios imperinės – pradžioje carinės, po to sovietinės – valstybės dalimi, nors ir skirtingomis aplinkybėmis, buvo ir Lietuva, ir Baltarusija. Šiai tapus nepriklausoma, Lietuva rytuose ir pietuose ribosis ne su didžiosios imperijos dalimi, o su suverenia, savo politinio veido ieškančia valstybe. Kaip tai vyks, daug priklausys nuo to, ar naujoji valstybė gebės atitrūkti nuo Rusijos, ar nuo jos politinio palikimo poveikio. Alternatyva tam poveikiui – orientacija į vakarietiškus politinio gyvenimo standartus. Lietuvos interesas ir kaimyniška pareiga yra skatinti ir remti tokią orientaciją. Tai svarbi geros kaimynystės sąlyga.

Šis Bronislovo Kuzmicko tekstas buvo skelbtas 17-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Tuometiniai JAV Lietuvių Bendruomenės (toliau JAV LB) pagrindiniai veikėjai iš Lietuvos išvyko dar jauni (studentai, gimnazistai, vaikai), kartu išsivežė ir Tėvynės meilę bei jos ilgesį. Lituanistinės mokyklos, parapijos, jaunimo organizacijos, sportinis judėjimas, kultūrinė veikla, spauda ugdė patriotizmą ir lojalumą savo gimtinei. Sovietų ir nacių okupacijos daugelio atmintyje buvo gyvos, todėl dvasinis ryšys su Lietuva buvo stiprus.

Apie tai, kuo tuo metu gyveno išeiviai,  Liūda Rugienienė pasakoja cikle „Bendras darbas Lietuvai“.

Švietimo reikalai

Lietuvos Respublikos Seimo ir Amerikos Lietuvių Bendruomenės atstovų  komisijos posėdžiuose švietimas buvo vienas iš svarbiausių klausimų, ypatingai išeivijai. Gyvendami svetimose kultūrose matėme, kaip yra svarbu skirti pagrindinį dėmesį jaunų žmonių mokslinimui ir auklėjimui. Jauniems žmonėms, gimusiems ne Lietuvoje, asimiliuotis į gyvenamąjį kraštą pastangų nereikia. JAV tyrimai rodo, kad trečioji karta praranda savo tautos kalbą.

Tarp aibės valstybinių reikalų Lietuvoje švietimas ir jaunimo auklėjimas turėjo būti priešakiniu pirmenybių lentelėje. Lietuvos žmonės ir jų gebėjimai – tai yra tie tikrieji Lietuvos ištekliai. 1998 m. kovo 3 d. Komisija posėdį paskyrė švietimo ir jaunimo organizacijų reikalams. Posėdyje dalyvavo švietimo ir mokslo ministras Zigmas Zinkevičius, viceministras Jonas Puodžius, Mokslo studijų departamento Mokslo skyriaus vedėjas Rimantas Vaitkus ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas.

Dalia Puškorienė perskaitė JAV Lietuvių Bendruomenės Švietimo tarybos pirmininkės Reginos Kučienės pranešimą. Tik bendrais bruožais buvo supažindinta su lituanistinių mokyklų sistema ir pateikta šiek tiek statistikos. JAV mokslo trukmė lituanistinėse mokyklose buvo suderinta su gyvenamojo krašto bendrojo lavinimo mokyklomis – 12 mokslo metų, veikė 8 skyrių pradžios mokykla ir aukštesnioji mokykla – keturių klasių. Laikui bėgant kai kurios lituanistinės mokyklos pradėjo trumpinti mokslo metų skaičių, nes mažėjo mokinių aukštesniosiose mokyklose.

„1997 metais, remiantis mokytojų darbo konferencijos pateiktais pageidavimais, peržiūrėtos dabartinės mokyklos programos ir padaryti pakeitimai. Buvo atsižvelgta į šiuos punktus: pirma, namuose dažniau kalbama angliškai negu lietuviškai; antra, vaikai tarpusavyje daugiau kalba angliškai; trečia, nemaža dalis mokinių nepajėgia skaityti jų klasėms skirtų vadovėlių ir kitų skaitinių; ketvirta, klasėje išeitas kursas nėra kartojamas namuose; penkta, tėvų lietuvių kalba silpnėja; šešta, mokytojų lietuvių kalbos žinių išmanymas yra pasikeitęs. Pertvarkant programas buvo peržiūrėta ankščiau sudaryta programa. Pakeitimų reikalavo greitai besikeičianti mokinių sudėtis. Toje pačioje klasėje sėdi įvairių sugebėjimų mokiniai.“

Apie gramatikos mokymą taip pat yra įvairių nuomonių, 90 proc. tėvų galvoja, kad gramatikos visai nereikia, nes jie patys nesugeba vaikams padėti ruošti pamokas. Lietuvių kalbos silpnėjimas kelia rūpestį. Silpnėjant kalbos lygiui, atsiranda norinčių pasiduoti šiam procesui ir pasitenkinti „virtuvės“ kalba. Švietimo taryba tokiai galvosenai nepritaria ir deda visokeriopas pastangas kalbos mokėjimo lygį kelti, o ne smukdyti. Švietimo taryba Lietuvoje perka leidžiamus vadovėlius, padaro atranką ir parengia atskirus konspektus. Kasmetinėje mokytojų studijų savaitėje Dainavoje ( jaunimo stovyklavietė netoli Detroito) nagrinėjami patys opiausi lituanistinio švietimo klausimai.

1997–1998 mokslo metais lituanistines mokyklas lankė 936 mokiniai, mokė 172 mokytojai, iš kurių 42 buvo naujieji ateiviai. Kiek iš Lietuvos atvykusių vaikų lankė lituanistines mokyklas, statistikos neturėjo. „Baigdama šį JAV LB Švietimo tarybos pranešimą teigiu, kad istorija kartojasi. Esant toli nuo tautos kamieno tautinė ir kultūrinė asimiliacija veikė pirmųjų ateivių mokyklas. Jos neišvengėme ir po Antrojo pasaulinio karo atvykę į šį kraštą. Tikimės, kad naujai atvykę tautiečiai įsijungs ir užtikrins lietuvybės tęstinumą šiame krašte“, savo pranešime teigė Regina Kučienė.

Švietimo ir mokslo ministras Z. Zinkevičius glaustai paminėjo, kas yra daroma Švietimo ir mokslo ministerijoje. Vienas iš aktualiausių darbų – parengti vyriausybinę detalią švietimo reformos programą ir tikslinį finansavimą. Šis darbas buvo pavestas Pedagogikos institutui, sudaryta koordinacinė darbo grupė.

Labai svarbu yra sukurti švietimo sistemos įstatymų bazę, numatyta nemažai įstatymų. Taip pat svarbu sukurti švietimo vertinimą, monitoringo sistemą. Kuriama nauja egzaminų sistema, yra parengta naujos egzaminų tvarkos samprata. Reikia reformuoti ugdymo turinį – iki šeštos klasės jau pakeistas, o dabar keičiamas vyresniųjų klasių.

Būtina sudaryti galimybes visiems, pageidaujantiems mokytis lietuvių kalba. Turima galvoje Pietryčių Lietuva, Visaginas. Šioje srityje yra daug dirbama, sudaryta Visagino kalbinė ir kultūrinė integravimo programa, kuri tiks ir Klaipėdai. Sprendžiamas Lietuvos mokyklų tipų ir tinklo klausimas, apskričių, savivaldybių santykiai. Rengiama pilietinio ugdymo sistema. Dirba tarpžinybinė komisija, į kurią įeina Švietimo ir mokslo ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos ir Seimo Nacionalinio saugumo komiteto atstovai. Tobulinama pedagogų kvalifikacijos sistema ir švietimo sistemos finansavimo tvarka. Svarbi yra vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencija, o ypatingai svarbu yra sukurti gabių vaikų ugdymo sistemą, gerinti popamokinės veiklos sistemą ir aplinkos apsaugos ugdymo sistemą.

Komisija 1998 m. kovo 6 d. rezoliucijoje siūlė: „a) švietimo reikalams sudaryti darbo grupę tarp LR švietimo ir mokslo ministerijos ir JAV LB Švietimo tarybos ir b) mokslo darbo grupę tarp LR švietimo ir mokslo ministerijos ir JAV LB vicepirmininko mokslo reikalams.“

Vėlesniuose posėdžiuose Komisija savo rezoliucijose siūlė interneto naudojimą lituanistiniam švietimui už Lietuvos ribų, siūlė rengti išeivijos lietuvių ekskursijas Lietuvoje ir t. t.

Švietimo ir mokslo ministerija reguliariai atsakydavo į Komisijos rezoliucijas ir pranešdavo, ar siūlymai yra įgyvendinami, buvo parengę kompiuterinę programą lietuvių kalbai mokytis ir projektą vyresniųjų klasių moksleivių ekskursijoms.

Pietryčių Lietuvos švietimo reikalai

1998 m. kovo 5 d. Komisija paskyrė susipažinimui su Pietryčių Lietuvos lietuviškų mokyklų problemomis. Vilniaus apskrities viršininkas Alis Vidūnas Komisijos nariams sudarė sąlygas susitikti su lietuviškų mokyklų direktoriais, kurie pasakojo apie savo darbo sąlygas, ryškėjo aiškus nesutarimas su lenkų mokyklomis, ypač su savivaldybėmis, kurios yra valdomos lenkų. Direktoriai prašė, kad lietuviškas mokyklas globotų apskritis, ne savivaldybės. Mokytojai skundėsi, kad kartais ir kunigai ragina vaikus neiti į lietuviškas mokyklas. Lenkai nenuomoja lietuviškų mokyklų mokytojams butų. Nesusipratimų netrūksta. Viena direktorė pastebėjo: „Jūs nueisite į Europos Sąjungą, bet nenueisite be šio regiono, nes lenkai skundžiasi teisių pažeidimais.“

Iš tikrųjų dažnai yra pažeidžiamos Lietuvos piliečių, siekiančių mokslo valstybine kalba, teisės. Savivaldybės nesteigia lietuviškų mokyklų, nors tėvai duoda prašymus. Sovietmety šioje apskrityje veikė lietuvių, rusų ir lenkų mokyklos. Rusų mokyklos buvo pačios gausiausios, o dabar jos yra smarkiai sumažėjusios, padidėjo lenkų ir lietuvių. Mišrių šeimų vaikai (gudų, rusų, lenkų, lietuvių, tarpusavyje susimaišiusių) daug kur pageidauja siekti mokslo lietuviškose mokyklose, tačiau lenkų mokyklose yra geresnės sąlygos. Šioje apskrityje trūksta darbų, tačiau kur yra bedarbių, netrūksta ir asocialių šeimų. Pasitaiko vaikų, kurie į mokyklą ateina nevalgę. Mokytojams tenka juos ne vien mokyti, kartais ir pavalgydinti.

Steigiant mokyklas, labai daug dirbo apskrities viršininko administracija ir viršininkas A. Vidūnas kartu su „Vilnijos“ draugija ir pirmininku Kazimieru Garšva. Ministras Z. Zinkevičius aiškino: „Svarbiausia yra tai, /.../ kad pakito kitataučių požiūris į valstybinę kalbą. Dabar jau jie neboikotuoja, o nori, kad jų vaikai mokėtų valstybinę kalbą. /…/ Kitataučių, teisingiau pasakius, kitakalbių mokyklų, kurių ten yra daugiau negu lietuviškų, direktorius /.../ ištiko lyg ir toks šokas. Jie pajuto konkurenciją, nes vaikai jau eina į lietuvišką, o ne kitą mokyklą. Jie imasi priemonių ir dabar daug kur įvedė lietuvių kalbą nuo pirmos klasės. /…/ Mano supratimu, labiau svarbu, kad ten, kur yra lietuviškų mokyklų, būtų ir lietuviškos pamaldos bažnyčiose. /.../ Kunigai moka lietuvių kalbą. Dauguma jų yra patys baigę Kauno kunigų seminariją ir lietuviškai gerai šneka, gerai moka kalbą, bet jie nenori lietuviškų pamaldų. /…/ Labai svarbus dalykas – mokyklų statybos, nes ten daug kur sąlygos nenormalios, reikia statyti mokyklas.“

Švietimo ministerija labai daug pinigų išleidžia kitakalbių mokyklų vadovėliams, kurie yra daug brangesni negu lietuviški, nes jų maži tiražai. Buvo atvejų, kad net dvylika, trylika kartų brangesni. Ministras kreipėsi į Lenkijos ir Rusijos ambasadas, kad jie kompensuotų skirtumą. Lenkijos ambasadorė greitai reagavo ir kreipėsi į savo valdžią, kuri atsisakė kompensuoti. Rusijos ambasadorius į ministro kreipimąsi visai nereagavo, tačiau vėliau atsakė, kad vadovėlius atveš iš Maskvos. Parama taip pat yra gaunama iš Amerikos lietuvių, organizuota ir pavienė.

Vilniaus apskrities viršininkas A. Vidūnas: „Kiek man teko važinėjant įsitikinti, tai pagrindinis vaidmuo naujose įsteigtose mokyklose ir lietuvių mokyklose, kurios yra pavaldžios savivaldybei, didžiausią vaidmenį vaidina mokytojas. Tai ir direktorius, tai ir eilinis mokytojas, tai ir pagalbinis darbuotojas. Ir ten, kur mokytojas yra iš didžiosios raidės, o mokytojai šiuose kraštuose tokie visi yra, retai kur būna kokių nors nemalonumų, jie būna gerbiami, ir tėvai stengiasi savo vaikus atiduoti į tas mokyklas, kuriose mokytojas moka juos doros, tiesos, tikrovės ir geros lietuviškos kalbos. /…/ Viena iš didesnių dabartinių problemų Vilniaus apskrityje, tai yra Tautinių mažumų įstatymo pataisų priėmimas. Kaip žinote, tarp Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos įvyko nedidelis ginčas dėl dvikalbystės įteisinimo Vilniaus rajone. Labai paprastai buvo priimtas sprendimas Vilniaus rajono savivaldoje, kad greta valstybinės lietuvių kalbos visose savivaldybės institucijose būtų vartojama ir tautinės mažumos lenkų kalba. /…/ Vilniaus administracija steigia mokyklas, mokyklos steigiamos lietuvių kalba /.../, bet dauguma mokyklų pageidauja pereiti į Vilniaus apskrities viršininko administracijos pavaldumą motyvuodamos tuo, kad ten yra daugiau lėšų, didesnis dėmesys, jautriau reaguojama į visas pastabas.„

Vilniaus apskrities Socialinių reikalų ir švietimo departamento direktorius Jonas Vasiliauskas pateikė statistiką apie Vilniaus apskrities bendrojo lavinimo mokyklas. Vilniaus apskrityje gyvena ketvirtis Lietuvos gyventojų. Apskrityje yra 361 mokykla: 210 lietuviškų, 60 lenkiškų, 39 rusiškos ir 66 mišrios. Taip pat yra viena baltarusių ir viena žydų mokykla. Palyginus su kitais Lietuvos rajonais, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose yra labai daug mokymo įstaigų, paprastai būna apie 30, o Vilniaus rajone yra 81.

„Vilnijos“ draugijos pirmininkas K. Garšva sakė, kad jis Pietryčių Lietuvos švietimo reikaluose turi ilgametę patirtį. Draugijos vardu buvo parašyta per tūkstantis laiškų, į kuriuos nebuvo atsižvelgta. Pirmininkas Komisijai pristatė dešimtį punktų Rytų Lietuvos švietimo reikalu. Pirmuoju punktu prašė, kad Švietimo ir mokslo ministerija, Vilniaus apskrities administracija tęstų Lietuvai reikalingą švietimo reformą; pageidaujančioms mokykloms leistų pereiti iš įstatymų nevykdančių Vilniaus, Šalčininkų savivaldybių į Vilniaus apskritį su joms paskirtomis lėšomis.

Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamento direktorius Remigijus Motuzas:

„Išties Lietuva yra daugiakultūrė, daugianacionalinė pradedant jau XIII amžiumi. Viena vertus, mes esame labai demokratiški, kad tuose rajonuose šiandien egzistuoja ir lietuviškos, ir lenkų dėstomąja kalba, ir rusų dėstomąja kalba mokyklos, bet, kita vertus, žinoma, mes turėtume galvoti ir apie spartesnę integraciją tų rusų ir lenkų mokyklų. Pavyzdžiui, šiandien buvo paminėta vadovėlių leidyba. Išties, matyt, dar yra tas laikotarpis, kad jeigu mes lenkiškom mokyklom šiuo metu duotume tik lietuvių kalba parašytus istorijos vadovėlius, aš jums, kaip pedagogas, atvirai pasakysiu, jie neskaitytų. Jie neskaitys, nes jie dar šiandien taip nemoka lietuvių kalbos, kad skaitytų. Aš noriu pasakyti, kad išties tie visi procesai – ir integracijos, ir vadovėlių leidybos – turi vykti palaipsniui ir labai labai gerai apgalvotai.

Aš manyčiau, kad reikia mums vis dėlto žiūrėti pariteto principo – ne prašyti/.../ Lenkijos valstybės ar kitų valstybių kompensuoti už vadovėlių leidimą, o daryti taip, kaip yra mūsų Suvalkų krašte. Yra humanitarinis lietuviškasis blokas – Lietuvos istorija, gimtoji kalba ir lietuvių literatūra, ir lenkų valdžia leidžia ten vadovėlius tik tiems dalykams. O lietuviškoje Kovo 11-osios Punsko gimnazijoje matematikos, fizikos, chemijos vaikai mokosi iš lenkiškų vadovėlių, nors jiems yra dėstoma lietuvių kalba. /…/ Manyčiau, kad reikia pamažu, pradedant vyresnėmis klasėmis gimnazijose, atsisakyti vadovėlių leidimo, kai vadovėliai verčiami iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą."

1998 m. kovo 6 d. Komisija priėmė rezoliuciją „Dėl Pietryčių Lietuvos švietimo reikalų“, kurioje siūlė, kad būtų parengti ir priimti Seimo ir vyriausybės teisės aktai, kurie užtikrintų visiems vaikams teisę ir galimybes mokytis valstybine kalba savo gyvenamoje vietoje; užtikrintų, kad visose Pietryčių Lietuvos mokyklose valstybinės kalbos mokėjimo lygis atitiktų valstybinio standarto reikalavimus; tobulintų LR švietimo sistemos valdymą plečiant savivaldybių, apskrities švietimo padalinių bei Švietimo ir mokslo ministerijos koordinavimą įgyvendinant regiono švietimo programas; teiktų tikslinę materialinę pagalbą šio regiono mokyklų mokytojams. Komisija siūlė atkurti Valstybinę Rytų Lietuvos komisiją, kuri toliau spręstų specifines Lietuvos rytams visuomenės plėtros ir integralumo problemas. Kadangi savivaldybės, neskirdamos tinkamo finansavimo lietuviškoms mokykloms, pažeidžia vaikų teisę gauti išsimokslinimą valstybine lietuvių kalba, Komisija siūlė, kad valstybine lietuvių kalba vedamos mokyklos būtų finansuojamos tiesiogiai per apskritis.

Komisija taip pat siūlė, kad JAV Lietuvių Bendruomenės apylinkės ir pavieniai Amerikos lietuviai tęstų ir plėtotų konkretų bendradarbiavimą su šio krašto lietuviškomis mokyklomis. Iš švietimo ir mokslo ministro Kornelijaus Platelio buvo gautas atsakymas į minėtąją rezoliuciją: „LR Seimas, siekdamas visiems vaikams, norintiems mokytis valstybine kalba, sudaryti palankesnes sąlygas, 1998 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymą; jame, be anksčiau buvusių nuostatų dėl sąlygų mokytis valstybinės kalbos sudarymo, yra pataisa, kurioje teigiama: jei „savivaldybė nevykdo įstatymu paskirtų švietimo funkcijų, neužtikrina reikiamų sąlygų pavaldžios švietimo įstaigos veiklai, apskrities viršininkas rašo teikimą vyriausybės atstovui apskrityje dėl švietimo įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskrities viršininko administracijai. Nutarimą dėl švietimo įstaigos steigėjo funkcijų perdavimo apskričiai priima vyriausybė.“

Kiek daugiau nei po ketverių metų 2002 m. lapkričio 22 d. rezoliucijoje Komisija siūlė vyriausybei „pratęsti valstybinę Rytų Lietuvos socialinės plėtros programą nuo 2004 m. iki 2009 m.; Švietimo įstatyme įrašyti nuostatas, leidžiančias apskričiai bei Švietimo ir mokslo ministerijai išlikti bendrojo lavinimo mokyklų steigėja ir numatyti galimybę vykdyti tiesioginį atskirų mokyklų finansavimą, kai savivaldybės pažeidžia norminių teisės aktų nustatytus bendruosius mokyklų finansavimo principus bei vykdo diskriminacinę finansavimo politiką; pasirūpinti, kad artimiausiu metu visoms Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms būtų taikomi vienodi valstybinės lietuvių kalbos egzamino reikalavimai.“

Iš švietimo ir mokslo ministro Algirdo Monkevičiaus buvo gautas raštiškas atsakymas:

„Švietimo ir mokslo ministerija pritaria nuostatai, kad būtų pratęsta Rytų Lietuvos socialinės plėtros programa nuo 2004 iki 2009 metų bei nuostatai, jog artimiausiu metu visų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams būtų taikomi vienodi valstybinio lietuvių kalbos brandos egzamino reikalavimai. Abiejų šių klausimų sprendimui Švietimo ir mokslo ministerijoje sudarytos darbo grupės rengia siūlymų įgyvendinimo tvarkas.“

Komisija savo posėdžiuose nuolatos diskutavo Pietryčių Lietuvos švietimo reikalus ir teikė siūlymus.

Mokslas

2001 m. birželio 5 d. posėdis buvo skirtas mokslo reikalams ir abipusiam bendravimui. JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkas mokslo reikalams dr. Stasys Bačkaitis paruošė pranešimą ir pasiūlymus Lietuvos mokslo institucijoms, apibūdino, kokiose srityse būtų reikalingas bendradarbiavimas: „Bandant pakeisti Lietuvos įvaizdį, ypač jos laimėjimus intelektualinėje plotmėje, būtina, mūsų nuomone, per spaudą, elektroninį tinklą, biuletenius pateikti informaciją apie Lietuvos universitetus, juose atliekamus darbus, galimybę studijuoti, atlikti stažuotes, bendrauti tyrimo studijose, sudaryti galimybę užsienio profesūrai dėstyti akademinių atostogų laikotarpiu ir panašiai.„1 JAV LB yra suinteresuota, kad Amerikoje apsigyvenę naujos bangos tautiečiai siektų pradėti akademines studijas arba tęstų Lietuvoje pradėtą universitetinį mokslą. Tai galima įgyvendinti naudojantis Lietuvos universitetų telestudijų sistema. „Lietuvių fondas bus skatinamas duoti pirmenybę prašymams studentams iš Lietuvos ir naujos bangos imigrantams JAV. Iš Lietuvos į JAV atvykę studentai turėtų pasirašyti sutartį sugrįžti į Lietuvą, o nesugrįžus stipendiją apmokėti mecenuojančiai organizacijai.„2 Toliau S. Bačkaitis kalbėjo apie informacijos pasikeitimą, įvairių leidinių būtinybę, mokslinį darbą dirbančių tautiečių ryšius.

Komisija į posėdį pakvietė universitetų bei akademijų rektorius, švietimo ir mokslo ministrą, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką. Rektorių konferencijos viceprezidentas prof. habil. dr. Vytautas Kaminskas pateikė informaciją apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemą: 15 universitetinių aukštųjų mokyklų – tai akademijos ir universitetai, kuriuos finansuoja valstybė; turi vieną privačią – tarptautinio verslo mokyklą Kaune, tris kunigų seminarijas.

Nuo 2000 m. atsirado 7 kolegijos: 4 valstybinės ir 3 privačios. Lietuvoje yra beveik 100 tūkstančių studentų, kartu įskaičiavus ir doktorantus. 1995 m. buvo tik 50 tūkstančių studentų, perpus mažiau. „Mes turime pažangiausią studijų sistemą šiandien Europoje. Tai yra tripakopė sistema – bakalauras, magistras, daktaras, – kuri Lietuvoje buvo įvesta 1990 m. pabaigoje – 1991 m. pradžioje ir, aišku, prie to daug prisidėjo Amerikos lietuviai. Visų pirma aš turėčiau paminėti profesorių Algirdą Avižienį, kadangi jo pastangomis šita sistema Lietuvoje atsirado 1990 m. pabaigoje Vytauto Didžiojo universitete, o 1991 m. pradžioje buvo įteisinta pirmoji Mokslo ir studijų įstatymu visai Lietuvai ir maždaug per keletą metų visos Lietuvos universitetinės aukštosios mokyklos perėjo prie šitos sistemos. Turiu atkreipti dėmesį į tai, kad tai tikrai į perspektyvą nukreiptas žvilgsnis, nes dabar Europa tik pereina prie šios sistemos. 1999 m. Europos valstybių švietimo ir mokslo ministrai Bolonijoje pasirašė deklaraciją, kur visa Europa per keletą metų turi įgyvendinti šitą tripakopę sistemą.„1 Prof. V. Kaminskas pagrindine mokslo problema laikė tai, kad akademinis korpusas nesulaikomai sensta. Jis siūlė Amerikos lietuviams pagrindinį dėmesį skirti ir daugiau remti doktorantūros studijas.

Kiti pašnekovai buvo: prof. habil. dr. Benediktas Juodka, prof. habil. dr. Albinas Kusta, prof. habil. dr. Vidmantas Bižokas, prof. habil. dr. Antanas Pakerys, prof. habil. dr. Stasys Vaitiekūnas, docentas Arvydas Šaltenis, prof. habil. dr. Ramutis Bansevičius.

Rektoriai padarė išsamius pranešimus ir paminėjo vykstantį bendradarbiavimą su išeivijos lietuviais. Lietuvos mokslų akademijos prezidentas ir laikinai einantis Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas prof. B. Juodka labai įvertino 1992 m. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto dotaciją kuriant Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Paminėjo dr. Kazį Bobelį, dr. Tomą Remeikį, padėjusius rengti politologus, ir prof. Martyną Yčą. Taip pat labai daug profesorių iš JAV yra skaitę paskaitas.

Prof. B. Juodka: „Kitas dalykas, daug buvo kalbama apie „smegenų nutekėjimą“. Iš tikrųjų šiandien problema darosi gana aštri. /.../ Aš esu universiteto Biochemijos-biofizikos katedros vedėjas. Šeši žmonės šiandien iš mano katedros dirba Amerikoje. Penki iš jų tikriausiai jau negrįš. Alga yra alga, bet atvažiavę jie turi turėti laboratorijas tokio lygio, kokio jie turi Amerikoje. Todėl vien algos neužtenka, reikia ir sąlygų, kad jie grįžę galėtų eksperimentuoti tarptautiniu lygiu.“

Žemės ūkio universiteto rektorius prof. A. Kusta sakė, kad daugiausia bendradarbiauja su Europos universitetais, tačiau buvo keletas reikšmingų projektų ir su JAV. 1992 m. buvo pradėtas vykdyti Purdue universiteto projektas, kuris buvo remiamas „Development Agency“ fondo, daug padėjo profesoriai Feliksas Palubinskas ir Romualdas Viskanta. Remiant prezidentui Valdui Adamkui, buvo suorganizuotas projektas su Ilinojaus valstijos universitetu, LR garbės konsulės Ingridos Bublienės pastangomis užmegzti ryšiai su Ohajaus universitetu.

Veterinarijos akademijos rektorius prof. V. Bižokas išskirtinai paminėjo dr. Leono Kriaučeliūno indėlį į Lietuvos mokslą ir studijas. Jis „savo pinigais, idėjomis ir viskuo įsteigė mūsų akademijos smulkiųjų gyvulių kliniką, kurią mes pavadinome jo vardu. Iš tikrųjų tai buvo dideli pinigai. Tai yra viena iš moderniausių klinikų Baltijos valstybėse, viena iš moderniausių Rytų ir Vidurio Europos valstybėse", teigė profesorius.

Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius prof. A. Pakerys džiaugėsi, kad devintasis ir vienuoliktasis Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumai vyko šiame universitete. Vilniaus pedagoginiame universitete buvo įkurta Pasaulio lituanistų bendrija, kuri palaiko nuolatinius ryšius su Lituanistikos tyrimo ir studijų centru Čikagoje ir su Illinojaus universiteto Lituanistikos katedra.

Klaipėdos universiteto rektorius prof. S. Vaitiekūnas aiškino, kad esant toli nuo Vilniaus, yra savitų, specifinių problemų, tačiau ryšiai su Amerikos universitetais ir JAV LB neblogi. Paminėjo prof. F. Palubinsko programą, kuri buvo priimta visiems universitetams, kai rektorius ir administracijos darbuotojai galėjo apsilankyti Amerikoje, susipažinti su Amerikos universitetų patirtimi, universitetų modeliu. Žymūs lietuviai profesoriai iš Amerikos Vytautas Kavolis, Algis Mickūnas dėstė Lietuvoje labai nuoširdžiai, padėjo pertvarkyti studijų programas.

Prof. S. Vaitiekūnas: „Man kartais atrodo, jeigu valstybė įkūrė nepaprastai svarbų universitetą nepaprastai svarbioje vietoje, tai jam turėtų būti ir svarbesnis dėmesys. Tokio dėmesio nei Klaipėdos universitetas, nei šiuo metu Šiaulių universitetas, kuris irgi yra toliau, nejaučia. Kai kalbama apie kitų programų registraciją ar panašius dalykus arba priėmimą, tai kam kam, o tam zuikiui visada teks. Jeigu reikia kur nors nubraukti, sumažinti, tai universitetams, kurie nutolę toliau nuo kitų, visada skaudžiau atsiliepia, nors dėmesys ir parama, man atrodo, turėtų būti kur kas didesni. /.../ Kai Švietimo ministerija atsisako įregistruoti vieną ar kitą mūsų programą, šitas programas labai greitai, sakyčiau, anonimines, neregistruotas, pradeda Klaipėdoje Rusijos Baltijos institutas, Tarptautinis Maskvos universitetas, Kaliningrado technikos universitetas ir daugybė kitų aukštųjų mokyklų. Mes kalbame apie nišas, bet mes patys nenorime jų užimti, nors kartais atrodo, kad tai pirmiausia būtų valstybės saugumo interesas. /.../ Taip, aš kalbu /.../ apie jūrų teisę, apie tarptautinę jūrinę prekybą.“

Docentas A. Šaltenis, Vilniaus dailės akademijos rektorius, priminė nepriklausomybės pradžią ir su kokiu entuziazmu buvo pultasi bendrauti su Amerikos lietuviais. Kvietė juos dėstyti. Vienas iš pirmųjų buvo Kęstutis Zapkus, pargabenti Kazio Varnelio meno, lituanistikos rinkiniai, įkurtas K. Varnelio muziejus. Dailininkas Antanas Tamošaitis parvežė savo meno rinkinius. Jis įsteigė Kanadoje fondą, kurio lėšomis išsilaiko Anastazijos ir Antano Tamošaičių liaudies meno galerija. Suminėti ir kiti svarbūs dailininkai, kurių darbai sugrįžo į Lietuvą.

Kauno technologijos universiteto rektorius prof. R. Bansevičius kalbėjo apie bendradarbiavimą su dr. S. Bačkaičiu. Šis universitetas buvo vienas iš iniciatorių steigiant Amerikos institutą. Instituto tikslas yra skleisti JAV technologijų ir verslo patyrimą, studijas, informacijos sklaidą, partnerių paiešką.

Komisijos posėdyje švietimo ir mokslo ministras A. Monkevičius daugiausia kalbėjo apie mokslo ir studijų institucijų pertvarkymą: „Be jokios abejonės, mokslas, studijos, technologijos, inovacijos yra ne tik bėgiai, kuriais mes judame į ateitį, bet ir lokomotyvas, kuris gali mūsų visuomenei suteikti tą norimą socialinės visuomenės raidos pagreitį. Ir kai kalbame apie tai realiai, tai, aišku, yra ne kas kita, kaip konkretūs šios visuomenės žmonės, tų žmonių žingeidumas.„2 Lietuva visose srityse turi labai daug talentingų žmonių, tačiau valstybė negali visas sritis vienodai remti, reikia išlaikyti tai, kas jau turima. Kai kurias sritis turi ypač sustiprinti ir investuoti į jas, pavyzdžiui, išskirtini mokslininkų darbai yra kintamo spektro lazerių srityje, biotechnologijoje, aukšto dažno vibrotechnikos srityje, taip pat mokslininkų darbai – matematikoje, fizikoje. Žemės ūkio specialistai yra pasiekę labai aukštą lygį, reikia valstybėje turėti aiškius prioritetus ir aiškią investicijų politiką, verslo skatinimo politiką, ir žemės ūkį galima labai greitai išvesti iš aklavietės.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Rolandas Pavilionis kalbėjo apie formuojamą aiškią mokslo bei studijų strategiją, kokios anksčiau nebuvo, net ir vengta šiuo reikalu išsamiau kalbėti. Komitetas dirba su visa bendruomene ir kolegas rektorius mato kiekvieną pirmadienį, kartu rengdami ankščiau priimto Aukštojo mokslo įstatymo pataisas. Dalis pataisų jau priimtos, jos yra susijusios su aiškiai išreikštu tikslu – padidinti universitetų akademinę, ūkinę, finansinę ir administracinę savivaldą. Kitos Aukštojo mokslo įstatymo pataisos bus susijusios su nauja aukštųjų mokyklų konkrečių studijų finansavimo ir jų kreditavimo sistema. Seka Europos kraštų pavyzdžiais. R. Pavilionis: „/.../ mūsų tikslas yra pasiekti to, kad mokslas, net ir tas, kurį mes vadiname priešakiniu (čia buvo minėtos aukščiausios technologijos, biotechnologijos – informacinės, lazerio ar kokios nors kitos) – visa tai turi būti pasiekiama žmonėms, kurie pakeis mus. Visa tai turi būti perduota jiems, nes jie bus mūsų būsimieji profesoriai, jie bus mūsų valdininkai, jie bus Seimo nariai, politikai ir jie turi gauti iš mokslo visa tai, kas yra geriausia šiandien sukuriama Lietuvoje ir svetur.“

Posėdyje buvo išklausyta 12 pranešimų ir paklausta daug aktualių klausimų, išryškinta su mokslo studijomis susijusios problemos. Komisija parengė rezoliuciją „Dėl bendradarbiavimo mokslo srityje“ ir susumavo svarbesnius siūlymus: 2002 metais vyksiančiame Mokslo ir kūrybos simpoziume suplanuoti sesiją, kurioje būtų išnagrinėta Lietuvos mokslo reforma ir jos strateginis integralumas; JAV LB Krašto valdybai pasirūpinti stažuočių JAV mokslo įstaigose plėtojimu; kvietė JAV LB Švietimo tarybą teikti specialius pageidavimus Vilniaus pedagoginiam universitetui dėl video ir teledistancinės medžiagos; skatino, kad JAV LB ir Lietuvos universitetai ieškotų būdų bendromis jėgomis išspręsti protų nutekėjimo į Vakarus problemą, kad JAV LB Krašto valdyba remtų mokslininkų ir technologinių darbuotojų ryšius bei bendradarbiavimą su JAV universitetais. Į šią rezoliuciją atsakė visi posėdyje dalyvavę pranešėjai ir keletas rektorių, kurie mokslo reikalais posėdyje nedalyvavo. Išdėstytiems siūlymams buvo pritarta.

2001 m. spalio 8–11 d. Komisijos posėdžiai vyko Lemonte, Čikagos priemiestyje. Spalio 11 d. posėdis buvo skirtas Lietuvos mokslo sistemos ir mokslinių institutų reformos klausimui, dalyvavo švietimo ir mokslo ministras A. Monkevičius, JAV LB Krašto valdybos vicepirmininkas mokslo reikalams S. Bačkaitis, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas Kęstutis Makariūnas, Lietuvos mokslininkų sąjungos prezidentas Vygintas Gontis, Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas Algirdas Gaižutis, Klaipėdos universiteto rektorius S. Vaitiekūnas, Kauno technologijos universiteto prorektorius Vytautas Ostaševičius.

Lietuvos mokslo ir studijų restruktūrizacijos klausimu posėdžiai vyko dvi dienas, dalyvavo 5 Lietuvos atstovai ir 14 atstovų iš JAV. S. Bačkaitis: „Posėdis vyko labai nuoširdžia bendradarbiavimo atmosfera. Įvyko atviri pasidalinimai informacija, kritiškos diskusijos, susijusios su vykstančiomis mokslo reformomis Lietuvoje, ir, žinoma, prakaitu ir kantrybe buvo nukaltos konsenso principu 12 rezoliucijų.“

Prof. A. Avižienis aiškino, kad JAV dirbančių mokslininkų grupę sudarė trys skirtingos kategorijos: „Pirmoji – tai tie, kurie tik paskutinio dešimtmečio metu įgijo doktoratus ir atvyko dirbti čia. Jie ne vyresni kaip 30 metų amžiaus. /.../ Kiti mes buvome tie, kurie labai dažnai būnam Lietuvoje, esame dirbę Lietuvoje, o trečia grupė – tie, kurie labai intensyviai dirba mokslinį darbą čia, bet Lietuvoje pasirodo rečiau ir tokiu būdu turi kitą perspektyvą. /.../ Galiu ypač pasidžiaugti, kad mūsų posėdžiai praėjo labai draugiškai, nors buvo ryškių nuomonių skirtumų /.../."

Komisija priėmė rezoliuciją „Dėl mokslo ir studijų padėties Lietuvoje“, kurioje atsispindėjo mokslininkų siūlymai: siekti Europos Sąjungos standartų finansuojant mokslą ir studijas. Mokslo ir studijų institucijoms skiriamos valstybės biudžeto lėšos neturi būti mažinamos dėl pačių institucijų papildomai uždirbtų lėšų; rengiant visas specialybes atsižvelgti į humanitarinio išsilavinimo ir pasirengimo dalyvauti informacinėje visuomenėje būtinumą; atleisti nuo mokesčių visą užsienio partnerių teikiamą švietimui ir mokslui paramą; skirti didesnį dėmesį studijų kokybei Lietuvos regionų aukštosiose mokyklose; priderinti Lietuvos mokslinių ir pedagoginių laipsnių terminologiją prie pasaulyje dominuojančios sistemos, ypač įtvirtinant pirmosios dėstytojų pakopos teises ir pareigas, nustatant jiems atlyginimus, ne mažesnius kaip vidutinis darbo užmokestis; paruošti aukštųjų mokyklų dėstytojų mainų programą ir numatyti jai atitinkamą finansavimą; priimant į darbą ar peratestuojant tiksliųjų, gamtos ir technologijos mokslų mokslininkus, juos būtina vertinti pagal publikacijų skaičių referuojamuose žurnaluose, pagal jų gaunamą moksliniams tyrimams paramą, patentų skaičių ir sugebėjimą dėstyti. Konkursus būtina organizuoti viešai, apie juos paskelbiant mokslininkų leidiniuose ir interneto puslapiuose; grąžinti iki šiol buvusią doktorantūros komitetų sudėtį bei laipsnių teikimo tvarką, kartu užtikrinant aukštą doktorantūros studijų kokybę; panaikinti formalų reikalavimą prieš įgyjant daktaro laipsnį, būtinai paskelbti du straipsnius cituojamuose žurnaluose. Tokius ar kitokius reikalavimus leisti nustatyti patiems doktorantūros komitetams; kviesti Lietuvos mokslų akademijos biblioteką organizuoti elektroninę mokslinių žurnalų prenumeratą ir ja aprūpinti mokslo ir studijų institucijas; siekti, kad Lietuvos moksliniai žurnalai būtų registruojami ISI (Institute for Scientific Information).

Jaunimo auklėjimas

Šio straipsnio pradžioje buvo pastebėta, kad gyvendami svetimose kultūrose matėme, jog reikia ypatingą dėmesį skirti jaunų žmonių mokslinimui ir auklėjimui. „Integralios tautos“ dokumente buvome įrašę pilietiškumo ir asmenybės ugdymą, kaip svarbią jaunimo auklėjimo priemonę. 1998 m. kovo 3 d. posėdį Komisija paskyrė šios temos nagrinėjimui. Pašnekovais buvo Lietuvos skautijos tarybos pirmininkas Mečislovas Raštikis ir Ilona Vitkauskienė, Ateitininkų federacijos pirmininkas Vygantas Malinauskas, Švietimo ir mokslo ministras Z. Zinkevičius, Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Sigitas Čirba. Posėdžio pradžioje buvo perskaitytas Lietuvių Skautų Sąjungos Tarybos pirmininko Kęstučio Ječiaus pranešimas apie skautų veiklą išeivijoje.

K. Ječius: „Lietuvos skautų veikla nedaug skiriasi nuo išeivijos lietuvių skautų ar pasaulio skautų veiklos. Gal mažiau pabrėžiamas lietuviškumas, nes jie gyvena savame krašte. Be abejo, reikia dar daugiau sustiprinti tautinį sąmoningumą, gero darbelio ir artimo meilės sąvoką. Kiekvienai jaunimo auklėjimo organizacijai, kad ji galėtų išvystyti tobulą veiklą, reikia lėšų ir vyriausybės paramos. Vien tik iš nario mokesčio ir minimalių aukų organizacija negali išsilaikyti, bet kokiai veiklai reikia ne tik patalpų sueigoms, bet ir stovyklaviečių. Tokią paramą gali suteikti LR Seimas ir LR Vyriausybė.“

M. Raštikis kalbėjo apie bendrą vaikų ir jaunimo ugdymą. Pirmoje vietoje jis laikė šeimą, antroje – mokyklą, o laiką tarp šeimos ir mokyklos pavadino „tarp draugų“: „/.../ tai tarpinė grandis tarp šeimos ir mokyklos, kurioje vaikai ir jaunimas dažnai lieka be suaugusiųjų priežiūros, todėl čia atsiranda galimybė elgtis ir jaustis laisvai, burtis į neformalias grupes. Tų grupių lyderiai dažnai esti fiziškai stipresni, žemesnio intelekto, blogų pomėgių turintys jaunuoliai, kurie turi įtakos kitiems vaikams ir jaunimui. Dažnai vaikai, kurie nesijaučia lygiaverčiai šeimoje, mokykloje, puikiai jaučiasi gatvėje ir kitur tarp bendraamžių.„2 M. Raštikis aiškino, kad dalis atsakomybės turėtų tekti visuomenės informavimo priemonėms, kurios dažnai ieško sensacijų, atskleidžia gyvenimo blogybes, žemos moralės vertybes. Kita dalis atsakomybės tenka visai visuomenei. Pastebėta, kad visuomenėje yra daug nepasitikėjimo, neapykantos, žiaurumo, teisėtumo ir teisingumo nepaisymo, neapibrėžtumo tarp partijų, valdžios institucijų. Dalį atsakomybės turėtų prisiimti religinės bendruomenės, kurios lavina vaikų dvasinį pasaulį, sukuria gerą aplinką bendraminčiams, taip pat vaikų ir jaunimo organizacijos. M. Raštikis: „Mūsų manymu, norint geriau organizuoti vaikų ir jaunimo ugdymą tarpinėje grandyje tarp šeimos ir mokyklos, reikia įvertinti šiuo metu veikiančių visų organizacijų programas, veiklos principus, metodus. Paanalizuoti per daugelį metų susiformavusias tradicijas, patirtį Lietuvoje ir kitose šalyse. Tada bus įmanoma nustatyti, kokios organizacijos gali duoti geriausius ugdymo rezultatus /.../.“

I. Vitkauskienė kalbėjo apie skautiškus metodus ir ko siekia skautybė: „Skautavimas – tai žaidimas, tai mokymasis per veiklą, tai mažytis visuomenės modelis su savais ministrais bei jų pavaldiniais. Kad būtum geru vadovu, pirmiausia privalai išmokti klausyti ir išgirsti. Žaidimo erdvė – tai gamta, taisyklės – tai įžodis ir priesakai. Narių pasiskirstymas pareigomis – tai skilčių sistema. Simbolika – tai gamtos bei žvėrių siluetai, tautos didvyrių vardai. Asmenybės ugdymas taip pat labai svarbi metodo dalis. Mes manome, kad veikla gamtoje lavina žmogaus kūną, emocijas, intelektą, charakterį, dvasią. Gamtos panaudojimas auklėjimui leidžia patenkinti net jauno žmogaus pirminius įgūdžius, formuojančius savarankiškumą, tai yra sugebėjimą pačiam pasistatyti būstą, užsikurti ugnį, pasigaminti maistą.“

Ateitininkų federacijos vicepirmininkas Vidas Abraitis labai suglaustai pristatė, kas yra ateitininkai. Tai yra katalikiška visuomeninė jaunimo organizacija, kurios tikslas yra atsinaujinti patiems, atnaujinti visuomenę, tautą ir bažnyčią. Ateitininkai siekia pažinti save, savo galimybes ir naudoti jas žmonių gerovei. Pagal sugebėjimus, polinkius ir galimybes ateitininkai dalyvauja kultūriniame, visuomeniniame, religiniame bei valstybiniame krašto gyvenime. Ateitininkų šūkis: „Visa atnaujinti Kristuje“. Penki ateitininkų principai: katalikiškumas, tautiškumas, visuomeniškumas, inteligentiškumas ir šeimyniškumas.

Ateitininkų federacijos pirmininkas V. Malinauskas: „Mūsų klimato sąlygoms veiklai reikia patalpų. Be to mes niekaip negalime išsiversti, todėl norėčiau dar kartą priminti, ką sakė mūsų vicepirmininkas: valstybė galėtų ir turėtų paremti mūsų pastangas susigrąžinti turtą, pastatus, kurie buvo pastatyti mūsų pačių, organizacijos narių, kurie dar tebėra gyvi, lėšomis ir pastangomis.“

Iš pranešimų paaiškėjo, kad abi organizacijos – skautai ir ateitininkai – turi po 3 000 narių. Lietuvoje moksleivių trijų pakopų mokyklose 1996–1997 mokslo metais buvo 688 tūkstančiai. Organizacijų veiklai plačiau išsivystyti trukdo ne tik finansų stoka, bet ir neturėjimas vietos susirinkimams, stovyklavimui.

Ministras Z. Zinkevičius paminėjo, kad jaunimo organizacijose dalyvauja per 20 tūkst. moksleivių. Jis išskirtinai kalbėjo apie maironiečius. Tai Sąjūdžio paskatinta kurtis organizacija, telkianti maždaug apie 1 000 moksleivių, šiuo metu labai veikli. Toliau kudirkaičiai, kurie tęsia išeivijos varpininkų, Vinco Kudirkos tradicijas. Turi 600 narių. Jaunieji sakaliukai – Lietuvos socialdemokratų globojama organizacija, turi 2 000 narių, labiausiai politizuota iš visų organizacijų. Jaunieji ūkininkai turi per 2 000 narių, daugiausia žemės ūkio mokyklų moksleivių. Valančiukai, sekanti vyskupo Motiejaus Valančiaus idealais, blaivybės idėjas skelbianti organizacija. Aktyvūs yra jaunieji kraštotyrininkai, kurių yra daugiau nei 2 000. Paminėjo jaunųjų geologų, geografų, orientacininkų, fizikų, įvairių sportinių ir dalykinių sąjungų dalyvių grupeles, bet jos yra negausios.

Z. Zinkevičius: „Ministerijos nuomone, dabar yra labiausiai remtina lietuvių skautija. Aš stengsiuosi, kad jie atgautų nuosavybę. /.../ Žinoma, reikia, kad atgautų stovyklavietes. Apskritai stovyklas aš pasiryžęs remti, kas jas organizuotų. Čia yra labai svarbu. /.../ Dėl ateitininkų. Visais būdais pritarsiu ir remsiu jų namų grąžinimą. Čia jau negali būti kalbos. Reikia remti jų stovyklavietę. Berčiūnų stovyklavietė yra gera ir visais atžvilgiais ją reikia remti.“

S. Čirba pateikė išsamią statistiką apie Lietuvos jaunimą, apie jų organizacijas, veiklą ir įvairius atsiliepimus. Baigdamas pranešimą padarė keletą išvadų: pirma, kas ketvirtas jaunas žmogus teigia, kad Lietuvoje yra jaunimo interesams atstovaujančios organizacijos. Kas antram jaunam žmogui neteko girdėti apie šias institucijas; antra, jaunimo nuomone, jaunimo interesams atstovaujančioms organizacijoms trūksta iniciatyvos ir noro bendrauti (tai pabrėžia pats jaunimas). Jauni žmonės pasigenda informacijos apie šių organizacijų veiklą; trečia, 3 proc. jaunimo priklauso kokiai nors jaunimo organizacijai. Dažniausiai minima organizacija yra skautai.

S. Čirba pateikė tris siūlymus: pirma, valstybė turėtų aiškiai pasakyti, kad nevyriausybinių organizacijų veikla turi būti prioritetas prieš valstybinių institucijų veiklą. Nevyriausybinės organizacijos tą patį darbą atlieka tris keturis kartus pigiau, negu atliktų vyriausybinė organizacija; antra, Lietuvos savivaldybės turi būti suinteresuotos skatinti jaunų piliečių aktyvumą per nevyriausybinių organizacijų veiklą ir jas remti tiek materialiai, tiek moraliai; trečia, mokyklose jaunimo organizacijos turi rasti savo partnerį, išnaudoti jų materialinę bazę, t. y. mokyklų pastatus, naudotis mokyklų inventoriumi, ypač kaimo mokyklose, nes kaimo vietovėje mokykla galėtų tapti mokslo, kultūros ir visuomeninio gyvenimo židiniu toje vietoje.

Komisija 1998 m. kovo 6 d. priėmė rezoliuciją „Dėl jaunimo organizacijų rėmimo“, kurioje siūlė „vyriausybei įvertinti visų jaunimo organizacijų veiklos principus, metodus, narių skaičių, narystę pasaulinėse organizacijose, peržiūrėti per daugelį metų susiformavusias tradicijas, kad būtų galima nustatyti, kurios organizacijos pasiekia geriausius auklėjimo rezultatus; paremti išsivysčiusias jaunimo auklėjimo organizacijas, kad suteikus būtiną materialinę bazę, jos galėtų plėsti sėkmingai pradėtą darbą; padėti įsigyti reikalingas patalpas, Lietuvos skautijai ir ateitininkams stovyklavietes, Ateitininkų federacijai sugrąžinti jų teisėtą nuosavybę.“

Komisija dažnai į savo posėdžių darbotvarkes įtraukdavo jaunimo reikalus ir sekė jaunimo organizacijų veiklos vystymosi progresą. Rezoliucijoms atsakymus gavo iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinės jaunimo reikalų tarybos, kun. Antano Saulaičio, vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio, Švietimo ir mokslo ministerijos, Finansų ministerijos.

Komisija nuolatos posėdžiuose svarstė įvairias temas, ypač „Integralioje tautoje“ minimus klausimus, kvietė pranešėjus, kurie pateikdavo reikiamą informaciją ir atsakydavo į rūpimus klausimus. Organizuojant Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisiją buvo suprasta, kad Komisija nebus vykdomasis organas, tačiau teiks pasiūlymus – Lietuvai ir išeivijai. Komisija rezoliucijas išsiuntinėdavo įvairioms ministerijoms ir institucijoms. Planuodami tolesnius posėdžius, atkreipdavo dėmesį į gautus atsakymus, kad galėtų nutarti, kokį klausimą reikia toliau gvildenti ir teikti siūlymus.

Vieną pavasarį Kaziuko mugėje norėjau nusipirkti verpstę, kurioje buvo labai gražiai ir kruopščiai išdrožinėtas gyvybės medis. Liaudies meistras paaiškino: „Būtinai pirkite gyvybės medį tik su puodu, tik su šaknimis.“ Kuomet pagalvoju apie mūsų tautos likimą, prisimenu tuos žodžius. Lietuvių tautos kultūra išsilaikys ir augs tik Lietuvoje, nes čia yra tautos šaknys. Išeivija, kaip to gyvybės medžio lapai, gali tik padėti, o be šaknų nuvys ne tik lapai, bet ir pats medis.

Šis Liūdos Rugienienės ciklas „Bendras darbas Lietuvai“ skelbtas 17-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Nemažai signatarų Nepriklausomos Lietuvos pirmuoju dešimtmečiu jau buvo tapę valstybės vyrais – Vyriausybės nariais, diplomatais, aukštas pareigas einančiais dvasinio luomo ir stambaus verslo atstovais, o Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis – pirmaisiais Lietuvos Valstybės prezidentais.

Saliamonas Banaitis tartum lieka kažkur pašalyje, šešėlyje. Čia tiktų jo buvusio bendražygio Jono Pikčilingio žodžiai: „Išlaisvintoje tėvynėje tautos atgimimo pionieriams beveik visiems tenka kuklus vaidmuo. Kažkas nesiderina. Žmonės, kadaise buvę tautos nepriklausomybės pranašai, kadaise kūrę pirmuosius tautinės sąmonės židinius, kadaise mažu pulkeliu, bet milžinų pasiryžimu pakėlę aršią kovą už tautos garbę ir laisvę – po to, kai kova laimėta, kai jų žygiai apvainikuoti pergalės džiaugsmu – jie mažai pastebimi. Fenomenas, vertas studijos.“ S. Banaičio veikla buvo siejama daugiausia su jo įkurta lietuviška spaustuve Kaune. Tačiau tai buvo tik viena jo veikimo sritis, nors gal ir pati reikšmingiausia. Net neturėdamas akademinio išsilavinimo, jis puikiai suvokė, kad lietuvių tauta galės išlikti tik tada, jeigu ji bus apsišvietusi, puoselės savąją kultūrą, vystys savo pramonę, žemės ūkį ir verslą. Visose šiose srityse signataro indėlis labai didelis.

Saliamonas Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d. ūkininkų Ievos Liover ir Simono Banaičio šeimoje Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Vaitiekupių kaime. Saliamono motina Ieva Liover dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo Sintautų parapijos sukilėlių būrio narė. Jos tėvai, prancūzų kilmės persikėlėliai, gyveno Rytų Prūsijoje, Pilkalnio (vok. Landkreis Pillkallen) apskrities Briedžių kaime, bet dėl nesutarimo su vietine vokiečių valdžia 1830 m. persikėlė į Lietuvą ir nusipirko ūkį Padraustinės kaime, Šilgalių valsčiuje. Tėvas – suvalkietis ūkininkas. Būsimo signataro protėviai iš tėvo pusės galėjo persikelti iš Rytų Prūsijos, kur Banaičių pavardė buvo paplitusi. Taip teigia Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojai Martynas ir Marija Purvinai. Būdamas vos trejų, neteko tėvo.

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija. 1930 m. Autorius nežinomas / LCVA nuotr.

Kaip rašė jis pats, „mokytis pradėjau kaime prie „daraktorių“ skaityti iš maldaknygių ir elementorių“. Našlaičiai liko keturi vaikai: dvi seserys ir du broliai. Saliamonas trejus metus mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, o 1879 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, kuri buvo įkurta 1867 m., praėjus vos metams po S. Banaičio gimimo. Gimnazijoje įvairiais laikotarpiais mokėsi daug Lietuvos kultūrininkų ir šviesuolių – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Kazys Grinius, Pranas Mašiotas, Pranas Vaičaitis, Justinas Staugaitis, Pranas Dovydaitis ir daugelis kitų įžymių žmonių. Nors gimnazijos aplinka lietuvybei plisti nebuvo palanki, tačiau lietuviška dvasia joje buvo gyva. Prie lietuviškos veiklos gimnazijoje svariai prisidėjo ir S. Banaitis, ragino moksleivius domėtis Lietuvos istorija, priešintis brukamai kirilicai. Beje, S. Banaitis mokėsi vienoje klasėje ir net sėdėjo viename suole su būsimuoju Lietuvos prezidentu K. Griniumi. Tačiau 1883 m. baigęs trečią gimnazijos klasę, Saliamonas buvo priverstas nutraukti mokslus, nes mirus broliui reikėjo motinai padėti ūkio darbuose. Ūkis buvo didelis (pagal dabartinį skaičiavimą apie 70 ha žemės). Tačiau būti vien ūkininku būsimasis signataras netroško, nors mylėjo žemę ir ūkininkavimo neapleido visą gyvenimą.

S. Banaitis priskirtinas prie vienų aktyviausių knygnešių Šakių apylinkėse. Būdamas vos septyniolikos, jau platino pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra“ (beje, „Aušrą“ užsisakinėdavo ir skaitydavo jo motina) ir knygnešių atgabentas lietuviškas knygas, kurias išvežiodavo po gretimus kaimus. S. Banaičio namai Vaitiekupiuose vienu metu buvo tapę tarpine stotimi į Prūsiją ir iš Prūsijos keliaujantiems knygnešiams ir žymiems lietuvių visuomenės veikėjams. Anksti pajuto turįs verslininko gyslelę – įsteigė krautuves Sintautuose, Griškabūdyje ir Lukšiuose. 1886 m. jis susipažino su žymiu aušrininku ir spaustuvininku Martynu Jankumi ir jo paskatintas įstojo į Mažojoje Lietuvoje veikusią „Birutės“ draugiją. Nuo 1888 m. S. Banaičiui didelę įtaką darė V. Kudirka ir skatino dar aktyviau darbuotis skleidžiant lietuvybės idėjas. Anot S. Banaičio, jie abudu „pradėję varyti tautinio atgimimo propagandą kaimuose“. 1889 m. sausį vokiečių policijos persekiojamas iš Tilžės atvyko žinomas to meto lietuvių publicistas ir knygnešys Juozas Adomaitis-Šernas, kuris Vaitiekupių ūkyje gyveno iki pavasario.

Kaip rašo S. Banaitis, „sutemus vakarais dažnai važinėdavome į Šakius pas daktarą Kudirką. Adomaitis pavasarį išvyko į savo tėviškę /.../,aš parveždavau rankraščių ir nuveždavau Kudirkos duotus pinigus“. 1890 m. žiemą kartu su V. Kudirka buvo nuvykę į Ragainę ir Tilžę susipažinti su ten leidžiama lietuviška spauda bei lietuviško žodžio platintojais. V. Kudirka negalėjęs gauti užsienio paso. S. Banaitis, kaip tikras suvalkietis ūkininkas, jam pataręs apsimesti arklių pirkliu, „kupčiumi“, nupirkęs du arklius jo vardu ir du savo, parūpinęs pasą ir juodu laimingai nuvykę Ragainėn. Apžiūrėję O. Mauderodės ir E. Vejerio Tilžėje veikusias spaustuves, kuriose buvo spausdinami minėti lietuviški leidiniai bei lietuviškos, daugiausia Vydūno rašytos, knygos, jiedu aplankė Prūsuose leidžiamų laikraščių redaktorius ir buvo pakviesti vakarienės pas brolius Kiošius, brolius Voskus, Angrabaitį. S. Banaitis ir V. Kudirka buvo pristatomi kaip arklių pirkliai iš Rusijos (Russische Pferdehändler) ir taip išvengė Rusijos policijos įtarimų. V. Kudirka žavėjosi savo bendražygio sugebėjimais veikti sudėtingomis situacijomis. Kai abu žymūs vyrai apsistojo Tilžės viešbutyje nakvoti, netvarką sukėlė įsigėrę vokiečiai. S. Banaitis, pasiskelbęs maršalka, savo veiksmais juos sutramdė, o V. Kudirka jam po to pasakęs: „Kai Lietuva taps nepriklausoma valstybė, joje prisiras daug kyšininkų. Tada bus reikalinga griežtų maršalkų. Tokiu tu galėtum būti.“

S. Banaitis nuo jaunų dienų savo tėviškėje aktyviai darbavosi kaip ūkininkas, vėliau ir kaip verslininkas, tačiau nuolat jautė, kad jam trūksta žinių praktinei veiklai plėtoti. Jau būdamas 34 metų amžiaus ir turėdamas penkis vaikus, jis nesidrovėjo pasikviesti gerokai jaunesnius kraštiečius – Peterburge besimokiusį poetą, žmonos sesers Julijos Pranaitytės sužadėtinį P. Vaičaitį ir Seinų seminarijos klieriką Feliksą Martišių, paprašęs rengti jį gimnazijos baigimo egzaminams.

P. Vaičaičio patartas, 1900 m. S. Banaitis įstojo į buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge, 1902 m. juos sėkmingai baigė ir grįžo į Lietuvą, dirbo Roko Šliūpo įsteigtame kooperatyve „Nemunas“. Nuvykęs į Varšuvą pas Nobelio firmos prekybos įmonių filialo vadovą ir būsimą Nepriklausomybės Akto signatarą Joną Smilgevičių, nusipirko centrifugą, separatorių ir grįžęs savo tėviškėje bandė modernizuoti pieno ūkį, į šią veiklą įtraukti vietinius valstiečius. Nors pelno tai neatnešė, nes nesulaukė deramo konservatyvių ūkininkų pritarimo, matome siekį visur, kur tik galima, skleisti naujoves. Martynas Yčas savo prisiminimuose Banaitį vadino pirmuoju Lietuvos kooperatininku ir pienininkystės pradininku.

S. Banaitis dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje vykusiame Didžiajame Seime, su J. Basanavičiumi ir kitais lietuvių visuomenės veikėjais įsijungė į Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti, buvo jos valdybos narys.

Bene pati reikšmingiausia S. Banaičio veiklos sritis buvo jo įkurta pirma lietuviška spaustuvė Kaune. 1905 m. vasarą jis kreipėsi į carinės Rusijos švietimo ministrą su prašymu leisti Kaune atidaryti lietuvišką spaustuvę. Leidimas buvo gautas ir tų pačių metų rudenį spaustuvė pradėjo darbą, o 1906 m. pradžioje išėjo pirmosios knygos. Kad išlaikytų spaustuvę ir jos darbuotojams sumokėtų algas, S. Banaitis užstatė savo ūkį Vaitiekupiuose. Atsižvelgiant į to meto aplinkybes, carinę spaudos cenzūrą, tai buvo drąsus žingsnis. Dar mokydamasis Peterburge, jis susipažino su poligrafijos technika, tad pats dažnai ėjo ir raidžių rinkėjo, ir korektoriaus pareigas.

S. Banaitis su spaustuvės darbuotojais. 1907 m.

Iš Peterburgo jis įsigijo pirmą ją ranka sukamą su dideliu smagračiu spausdinimo mašiną „König und Bauer“, taip pat ir šriftus. 1914 m. spaustuvė jau turėjo keturias spausdinimo mašinas ir vieną rinkimo mašiną, joje dirbo daugiau nei 30 darbininkų, buvo spausdinama dešimties pavadinimų laikraščių ir daug knygų. Per dešimt metų nuo lietuviškos spaudos atgavimo buvo išleista 300 knygų, kurių tiražas siekė 1 mln. 300 tūkst. egzempliorių. Skatinamas tauraus tikslo – šviesti kaimo žmones, S. Banaitis 1910 m. savo lėšomis 75 tūkst. egzempliorių tiražu išleido sodiečiams skirtą kalendorių, kuris kainavo vos tris kapeikas. Spaustuvėje buvo spausdinama tiems laikams daug vertingų leidinių, pvz., „Nedėldienio skaitymas“,

„Ateitis“, „Vienybė“, „Pavasaris“, „Viensėdis“, „Garnys“, „Lietuvaitė“, išleista kun. Antano Aleknos Lietuvos istorija, Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis ir kt. Daug vietos buvo skiriama religinės ir blaivybės literatūros leidybai. S. Banaičio spaustuvė pradėjo spausdinti kun. Juozapo Skvirecko iš lotynų kalbos išverstą Šventą jį Raštą. Jo spausdinimą užbaigė S. Banaičio spaustuvės perėmėja – „Šviesos“ spaustuvė. Pažymėtina, kad spaustuvėje leidiniai buvo spausdinami pigesne kaina nei kitose Kauno spaustuvėse. Tiesa, kokybe buvo kiek nusileista, tačiau viską atpirkdavo dideli tiražai. Anot žinomo nepriklausomos Lietuvos teisininko ir Kauno viceburmistro J. Pikčilingio, S. Banaičio spaustuvė buvo lyg lietuvybės tvirtovė Kaune. Kaip jis rašė, „kai beveik visa inteligentija buvo ištremta ar pati išvažiavo į Rusiją, S. Banaitis, sąmoningai likęs Kaune, buvo budrioje lietuvių reikalų sargyboje“.

Aplink S. Banaitį bei jo spaustuvę sukosi ir Kauno lietuvių kultūrinis gyvenimas. Jis organizuodavo teatro vaidinimus – šioje srityje bendradarbiavo su lietuvių ateitininkų studentų draugija „Rūta“. Antai, plataus atgarsio to meto lietuvių spaudoje sulaukė 1914 m. sausio 6 d. parodytas spektaklis pagal Liudvikos Didžiulienės-Žmonos komediją „Lietuvaitė“, kuriame vaidino „Rūtos“ studentai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spaustuvės darbą reikėjo priderinti prie naujų, gerokai pasunkėjusių sąlygų. Okupacinei vokiečių valdžiai davus leidimą, 1915 m. vasarą S. Banaitis ėmė leisti laikraštį „Kauno žinios“ trimis – lietuvių, lenkų ir vokiečių – kalbomis. Tačiau išėjo tik keli jo numeriai.

Iš prigimties muzikalus (amžiaus pradžioje vienu metu dainavo „Dainos“ draugijos chore), S. Banaitis suorganizavo kanklininkų ansamblį, kuriame grojo spaustuvės darbuotojai. Sunkiai gavus iš vokiečių valdžios leidimą surengti kanklių muzikos koncertą Kauno miesto teatre ir šį sumanymą sėkmingai įgyvendinus, S. Banaičio globojami kanklininkai buvo pakviesti koncertuoti Karaliaučiuje rengiamoje Lietuvos ūkio parodoje. Apie kanklininkų ansamblio koncertą palankiai atsiliepė ir vokiečių spauda. Jau nepriklausomoje Lietuvoje,

1925 m., šio ansamblio pagrindu buvo įkurta Lietuvos kanklininkų draugija. S. Banaitis draugijai perleido kanklininkų ansamblio naudotus instrumentus.

S. Banaičio rūpesčiu 1915 m. rudenį Kaune buvo įsteigtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, taip pat buhalterijos kursai. Rugsėjį mieste pradėjo veikti pirmoji lietuviška gimnazija. Po sunkių derybų su vokiečiais S. Banaitis gimnaziją įsteigė kaip privatus asmuo. Pradžioje gimnaziją finansavo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, vėliau mokyklos rėmimą perėmė „Saulės“ draugija, kurios vardu ši gimnazija ir buvo pavadinta. Be gimnazijos, Kaune Banaičio dar buvo įsteigtos ir sėkmingai veikė dvylika pradžios mokyklų, kurias jis pats inspektavo. Taip pat jo dėka buvo organizuojami gimnazijos vakariniai kursai suaugusiems.

Kartu su Aleksandru Dambrausku-Jakštu ir Jonu Kriaučiūnu 1916 m. sausį Banaitis parengė ir paskelbė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konstitucijos projektą, kuriuo siekta atkurti Lietuvos valstybę ir įteisinti monarchinę santvarką. Projektas 800 egzempliorių tiražu atspausdintas S. Banaičio spaustuvėje, išplatintas Kaune, Suvalkijoje ir išvežtas platinti į Šveicariją bei Prancūziją. Tačiau platesnio atgarsio šis dokumentas nesulaukė dėl tos paprastos priežasties, kad Europoje jau buvo monarchizmo saulėlydis. Kuriant naujos valstybės pamatus, reikėjo žvelgti į ateitį.

S. Banaitis dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus lietuvių konferencijoje ir iš 222 delegatų buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Pasirašant 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą, pagal abėcėlę turėjęs teisę pasirašyti pirmas, užleido šią garbingą vietą tautos patriarchui J. Basanavičiui. Petras Klimas savo dienoraštyje rašo, kad svarstant Lietuvos nepriklausomybės klausimą, Banaitis neva bijojęs dėtis su vokiečiais. Ką Klimas tuo norėjo pasakyti, nėra visai aišku. Šiaip ar taip, Banaitis dar Organizacinio komiteto lietuvių suvažiavimui sušaukti susirinkimo 1917 m. rugpjūčio 2 d. posėdyje dėl taktikos Lietuvos nepriklausomybei pasiekti svarstė: „Kad Lietuva lieka [turi būti] nepriklausoma, tai aišku, bet ekonomija mes vis tiek turėsime rištis su vokiečiais. Politikos žvilgsniu mes galime jungtis su kitais. Kad būtų paskelbtas Lietuvos klausimas – reikia ko nors prisižadėti, kad Lietuva būtų išreklamuota, reikia kokiu nors būdu prisidėti prie vokiečių.“ Ar čia baimė? Atsižvelgiant į to meto politines aplinkybes, taip pat ir į Banaičio asmeninę patirtį su vokiečių okupacine valdžia Kaune – veikiau praktinis ir pragmatinis požiūris.

Banaičių šeima. Iš kairės sėdi: sūnus Justinas, Marijona Banaitienė, Saliamonas Banaitis, duktė Salomėja Banaitytė-Nasvytienė; stovi sūnūs Vytautas, Kazys Viktoras, Bronius. 1928 m. / LNM nuotr.

Paskelbtą nepriklausomybę reikėjo įtvirtinti ir ginti. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, S. Banaitis, tuo metu paskirtas Šakių apskrities viršininku, suorganizavo 120 savanorių būrį ir pasiuntė į Kauną. Vykstant kovoms dėl Lietuvos Nepriklausomybės, kaip vienas iš Prekybos ir pramonės banko kūrėjų, šio banko lėšomis rėmė Lietuvos kariuomenę. Jis buvo vienas iš Valstybės Tarybos Apsaugos komisijos narių. Keturi jo sūnūs taip pat stojo į Lietuvos kariuomenės eiles ginti nepriklausomybės. Tai lyg ir nelabai pastebimi, tačiau ženklūs ir labai konkretūs veiksmai, liudijantys apie S. Banaičio patriotinius jausmus tėvynei.

Jau kiek vėliau S. Banaitis atvirai rašė, kad žmonės nepatenkinti dėl to, jog gyvenimas dar neįėjo į normalią vagą, platesniems užmojams trūksta organizuotumo. Jam kėlė nuostabą, kad visuomenė nepakankamai remia Lietuvos kariuomenę. „Visi norėtų laisvi ir nepriklausomi būti, bet retas kuris norėtų pakrutint bent pirštą, kad tas visuomenės, tautos noras įvyktų. Istorija mums aiškiai parodo, kad nė viena valstybė nesusitvėrė be pinigų ir kariuomenės. Tik pas mus Lietuvoje norima iš to visko išsisukti ir ramiai neprigulmingai gyventi. /.../ Kas savo asmeninius reikalus kelia aukščiau Tėvynės reikalų, tas tikras tautos išgama. O jeigu didžiuma tautos susideda iš tokių asmenų, tai tokia tauta negali sau Nepriklausomybės reikalauti, nes jinai dar prie to nepribrendus.“

1919 m. S. Banaičio iniciatyva buvo įkurta Ekonominė ir politinė Lietuvos žemdirbių sąjunga. Jos laikraštį „Žemdirbių balsas“ jis pats redagavo ir leido. S. Banaitis buvo įsitikinęs, kad Lietuvos ekonominio vystymosi pagrindas yra žemės ūkis ir valstietija. Žemdirbių sąjunga rinkimuose į Steigiamąjį Seimą pasirodė nesėkmingai. Signataras nuo aktyvaus politinio gyvenimo nusišalino, tačiau toliau energingai reiškėsi kitose srityse: kaip buvo minėta, buvo vienas Prekybos ir pramonės banko steigėjų, nusipirkęs iš Vokietijos keletą laivų, 1919 m. kartu su M. Yču ir kitais įkūrė Lietuvos laivininkystės (garlaivių) bendrovę. Banaitis dėjo daug pastangų, kad prasidėtų intensyvi laivyba Nemunu iki Dancigo ir toliau Baltijos jūra. Pradėjo plaukioti tiek prekybiniai, tiek pramoginiai laivai. Jis ėjo dar toliau – 1927 m. įsteigė laivų bendrovę „Amerika“, per kurią lietuviai emigruodavo į Pietų Ameriką ieškotis darbo. Deja, šis laivybos verslas dėl įvairių priežasčių pradžioje atrodęs patrauklus, galų gale tapo nuostolingas. Banaitis prasiskolino bankui 14 tūkst. litų, ir tik po jo mirties, užstatę jo ūkį Vaitiekupiuose, giminaičiai padengė skolas.

Nuo 1928 m. pradžios iki vidurio Banaitis redagavo ir leido „Tautos kelią“. Laikraštis buvo radikalios, voldemarininkų krypties. Banaitis, savo pažiūromis krikščionis katalikas bei palaikęs valdžioje esančius Smetonos tautininkus, po pusmečio nuo redaktoriaus darbo nusišalino.

Pablogėjus sveikatai, 1932 m. pradžioje S. Banaitis perėjo į ramesnį darbą – Kauno savivaldybės buvo paskirtas Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku. Signataro pastangomis autobusų stočiai buvo išrūpinta patogi vieta Vytauto prospekte.

S. Banaitis mirė 1933 m. gegužės 4 d. Palaidotas Kauno kapinėse. Sovietams okupavus Lietuvą ir ėmus naikinti Kauno kapines, Lietuvoje likę S. Banaičio artimieji perkėlė jo palaikus į Petrašiūnų kapines, ten jis ilsisi iki šiol.

Saliamono Banaičio nuopelnus Lietuvai labai vertino jo amžininkai. 1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. „S. Banaitis savo darbais prilygsta patiems didiesiems mūsų tautos vyrams. S. Banaičiui nebuvo lemta gauti nei brandos atestato, nei diplomo. Bet jis, būdamas ištikimas savo Didžiajam Kūrėjui, paliko darbus, kurie amžiams bus įrašyti į mūsų tautos istorijos lapus, ir šio atestato užteks, kad gautų vietą mūsų visų ateities tėvynėje“, – taip signataro nueitą gyvenimo kelią įvertino jo bendražygis Pranas Dovydaitis.

Šis Povilo Barščio tekstas buvo skelbtas 17-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Be kitų publikacijų, Erikas Jekabsonas (g. 1965 m.) yra išleidęs knygas „Poļi Latvijā“ („Lenkai Latvijoje“, Rīga, 1996,), „Lietuvieši Latvijā“ („Lietuviai Latvijoje“, Rīga, 2003).

Viena iš jo monografijų – „Piesardzīgā draudzība: Latvijas un Polijas attiecības 1919. un 1920. gadā“ („Atsargioji draugystė: Latvijos ir Lenkijos santykiai 1919 ir 1920 metais“), išleista Rygoje 2007 m., – skirta Latvijos ir Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos, Lietuvos ir Lenkijos bei šių trijų valstybių tarpusavio santykiams, Latvijos neutraliai, o dažnai ir savanaudiškai pozicijai Liucijaus Želigovskio agresijos metu ir vėliau, Lenkijai aneksavus Pietryčių Lietuvą. Lietuvių skaitytojui ji gali būti įdomi ir dėl mažai žinomų ar negirdėtų faktų, taip pat dėl kiek skirtingos jų interpretacijos.

Autoriui maloniai sutikus, čia skelbiamas monografijos skyrius, tiesiogiai skirtas minėtiesiems įvykiams, taip pat keletas susijusių ištraukų iš tolesnių skyrių. Iš latvių kalbos vertė ir tekste minimų asmenų sąrašą atrinko Alvydas Butkus.

Latvija ir Vilniaus klausimas

Jau 1920 m. rugsėjo 9–10 dienomis Latvija bandė padėti sureguliuoti Lenkijos ir Lietuvos santykius, nes abi šalys nuo rugsėjo 2 d. faktiškai buvo karo būklėje. Tai mėginta daryti, pasiūlius Rygą kaip tarpininkavimo ir derybų vietą. Lenkijos užsienio reikalų ministras E. Sapieha padėkojo ir informavo, kad Lenkijos ir Lietuvos vyriausybės jau susitarusios pradėti derybas Kalvarijoje. Lietuvos pusė Latvijos pasiūlymą vertino irgi teigiamai, nors apskritai reikia pripažinti, kad šioje situacijoje Latvijos mėginimas tarpininkauti buvo gana nesėkmingas ( jos šalutinis tikslas buvo didinti Latvijos tarptautinį prestižą). 

Lenkų ir lietuvių derybos Kalvarijoje buvo be rezultatų, tačiau Tautų Sąjungos ir Vakarų didžiųjų valstybių spaudimu jos buvo pratęstos rugsėjo 29 d. Suvalkuose, kur spalio 7 d. buvo pasirašyta sutartis. Joje fiksuota laikinoji demarkacinė linija tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių, netiesiogiai palikus lietuvių kontroliuojamoje teritorijoje ir svarbiausią nesantaikos priežastį – Vilnių. Rodės, artėjo konflikto sprendimas. Jis būtų atvėręs naujas galimybes sukurti Baltijos valstybių sąjungą ir įgyvendinęs Vakarų valstybių norą pasiekti taiką tarp naujai susikūrusių valstybių tokiame svarbiame pasienio su Sovietų Rusija regione.

Tačiau Vilniaus problema pasirodė pernelyg sudėtinga, kad ją būtų galima taip paprastai išspręsti. Lenkijos vadovai (pirmiausia J. Pilsudskis), nors ir buvo priversti paklusti Vakarų reikalavimams, nesiruošė lietuviams atiduoti Vilniaus. Spalio 9 d. gen. L. Želigovskio vadovaujami lenkų kariuomenės daliniai, tariamai „sukėlę maištą“, o iš tikrųjų visiškai suderinę su Lenkijos kariuomenės vadovybe (vėlgi pirmiausia su vyriausiuoju vadu J. Pilsudskiu), užėmė Vilnių, išviję iš jo lietuvius ir sukūrę vadinamąją Vidurio Lietuvos valstybę (kurią faktiškai kontroliavo Lenkija). Spalio 12–13 dienomis į Kauną vėl persikėlė užsienio šalių, tarp jų ir Latvijos, diplomatijos atstovai ir kt. (pasiuntinys V. Bandrevičius pateikė trumpą pranešimą apie patyrimus Vilniuje).

Nors Želigovskio neoficialus ryšys su Varšuva buvo suvokiamas iškart, Latvijos padėtį komplikavo Lietuvos kariuomenės buvimas Alūkštos apylinkėse. Todėl teoriškai Vidurio Lietuvos pajėgos galėjo tiesiogiai grasinti ir Latvijos teritorijai. Be to, nepriklausomai nuo tolesnės įvykių eigos, tai buvo puiki proga ir pretekstas išspręsti klausimą dėl Lietuvos pajėgų buvimo Alūkštos dalyje, kurią Latvijos pusė traktavo kaip savą. Todėl spalio 12 d. Latvijos kariuomenės vyriausiasis vadas J. Baluodis pranešė Lietuvos kariuomenės vadovybei, kad Latvijos kariuomenė priversta garantuoti savo žemių saugumą ir užimti teritoriją iki buvusios Kuršo gubernijos ribos, tačiau akcija nėra nukreipta prieš Lietuvą, „kuri irgi suinteresuota, kad Eglainėje būtų latvių, o ne Želigovskio, pajėgos“.

Lietuvių daliniai Alūkštoje nebuvo dideli, be to, jau spalio 11 d. čia esantys 9-ojo pėstininkų pulko 450 vyrų ir Baltarusių kuopos  patys  buvo pradėję chaotišką evakuaciją į Panevėžį, tad kariuomenės pergrupavimas, Eglainėje prasidėjęs naktį į spalio 12 d. (Subatę lietuviai paliko jau spalio 11 d. vakare), vyko ramiai. Eglainės lietuvių komendantui buvo iškeltas reikalavimas nedelsiant evakuoti kariuomenę į buvusį gubernijos pasienį ir leisti palikti 15 kareivių trims dienoms turtui išvežti. Kadangi aplinkiniai latvių valstiečiai atsisakė duoti jiems pastotes, šių teko ieškoti Lietuvoje. Matydami, kad išvežimo darbai dėl šios priežasties stringa, latviai nukėlė terminą į spalio 13 d.  Vienoje iš sodybų prie Eglainės buvo įrengta Lietuvos kariuomenės 5-oji belaisvių stovykla. Latvių 12-ojo Bauskės pėstininkų pulko kariai išlaisvino šioje stovykloje laikytus 22 lenkus karo belaisvius, o lietuvius sargybinius nusiuntė į Lietuvą (buvusieji belaisviai perduoti A. Miškovskio žinion ir išvyko į Rygą, vėliau jie visi pabrėžė mandagų latvių elgesį su jais). 

Šios akcijos metu būta ir nemalonių momentų – latvių kariai nuginkluotus lietuvių sargybinius prieš paleisdami buvo trumpam uždarę į belaisvių patalpas ir net bandė juos priversti susikeisti drabužiais su buvusiais lenkų belaisviais (tai neįvyko, nes lenkai atsisakė tai daryti). Lietuvos pusė protestavo dėl dviejų lokomotyvų ir 22 vagonų sulaikymo Eglainėje. Paliktasis inventorius buvo grąžintas, ir kariškiai gavo įsakymą stropiai juo rūpintis. Ginčytiniems klausimams išsiaiškinti spalio 14 d. Šiauliuose susitiko abiejų šalių kariuomenių vadovybė (Lietuvos pusei atstovavo ir latvis pulkininkas leitenantas V. Uozuolas, Latvijos pusei – P. Radzinis ir V. Bandrevičius). Lietuvos krašto apsaugos ministras ir vyriausiasis kariuomenės vadas K. Žukas kalbėjo apie Želigovskio grėsmę Latvijai, „Latgalos dvarininkų legioną“ jo kariuomenėje, prikišo latviams Eglainės užėmimą; J. Baluodis tai aiškino kaip būtinybę apsaugoti Daugpilį nuo galimo želigovskininkų puolimo. Stengdamasis nuraminti lietuvius, jis pabrėžė, kad latvių karinė akcija dar galutinai nesprendžia Eglainės valstybinės priklausomybės klausimo – jį išspręsianti tarptautinė Sienos nustatymo komisija.

Savo ruožtu P. Radzinis spalio 14 d. Rygoje informavo A. Miškovskį, kad Latvijos kariuomenė užėmė visą Kuršo gubernijos pasienį, peržengusi sieną tik ties Subate, kur esanti „visiškai latviška teritorija“ (iš tikrųjų minėtoji linija iki galo buvo užimta keletą dienų vėliau – E. J.), ir prašė pranešti Lenkijos kariuomenės vadovybei, kad Latvijoje nebėra nė vieno lietuvių kario. Visa tai tam, „kad būtų išvengta nesusipratimų tarp mūsų kariuomenės ir didvyriškos lenkų armijos„. Tą pačią dieną A. Miškovskis perdavė šią žinią Lenkijos Generaliniam štabui. Latvijos valdžios įstaigos ir cenzūra Rygoje neleido spaudoje paskelbti Lietuvos diplomatijos atstovo D. Zauniaus kvietimo Latvijos lietuviams dalyvauti Lietuvos valstybės atgimimo procese, nes skelbime neigiamai minėta Lenkija ir lenkai.

Iš tikrųjų Želigovskio pajėgų dešiniajame sparne žygiavo Lenkijos kariuomenės 3-ioji Legionų divizija, formaliai laikydamasi neutraliteto, o iš tikrųjų palaikydama aktyvų ryšį su Vidurio Lietuvos pajėgomis. Spalio 14 d. Latvijos kariuomenės Žiemgalos divizijos štabo agentai pranešė, kad lenkų žvalgai buvo pasirodę Slobotkoje ir Breslaujoje, tačiau „bolševikai juos iš ten išviję“. Spalio 15 d. Žiemgalos divizija gavo įsakymą sustiprinti žvalgybą ir, jei tik lenkai „prisiartintų prie mūsų administracinės sienos /.../, greičiau ją užimti“. Rezervui buvo parengtos Vidžemės divizijos dalys. Savo ruožtu spalio 16 d. 2-ajam Ventspilio pėstininkų pulkui (į pietus nuo Daugpilio) buvo pristatyta keletas artilerijos baterijų. Spalio18 d. J. Baluodis pranešė, kad jau visiškai užimta buvusios gubernijos siena nuo Subatės iki Šafranovo.

Spalio 15 d. P. Radzinis įsakė „per žvalgybą ir karininkų patrulius“ pranešti apie tai lenkų kariuomenei ir prašyti lenkų nemėginti peržengti buvusios gubernijos sienos. Spalio 25 d. į Jakubovkos dvarą (tarp Sitos ežero ir Ričos) atvyko lenkų 3-iosios Legionų divizijos 3-iojo artilerijos pulko karininkas su keliais kareiviais ir informavo 2-ojo Ventspilio pulko bataliono vadą J. Grosvaldą, kad lenkai įsitvirtinę linijoje maždaug 15–17 km nuo „Kuršo“ sienos ir kol kas jiems įsakyta jos neperžengti. Jis pabrėžė, kad lenkų ketinimai latvių atžvilgiu yra draugiški. Susitikimas buvęs labai „nuoširdus„.

Tuo pat metu agentai pranešė, kad į Vydžius ir Švenčionis įžengė lenkų 23-iasis pėstininkų pulkas, o spalio 27 d. 2-ojo Ventspilio pulko žvalgai Drisvėtoje (gerokai už sienos) draugiškai susitiko su lenkų žvalgais ir vėliau išsiaiškino, kad Turmante tebėra nedidelės pajėgos lietuvių, kurie esą labai bijo lenkų. Tačiau lapkričio 1 d., kai Turmante pasirodė lenkų žvalgai, lietuviai į juos atidengė ugnį ir neilgam privertė atsitraukti. Patys lietuviai nuo Vilniaus–Daugpilio geležinkelio linijos visiškai atsitraukė lapkričio 2–3 d. Atėję lenkai latvių atžvilgiu laikėsi korektiškai ir nemėgino peržengti sienos. 

Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas T. Rozvadovskis lapkričio 17 d. pranešime rašė: „Sutinkamai su tuo, kad santykiuose su Latvija mes turime vengti bet kokių nesusipratimų, galinčių pabloginti dabartinius santykius, lenkų daliniai gavo įsakymą neperžengti buvusios Kuršo gubernijos ribos tarp Turmanto geležinkelio stoties ir Indricos ir šią ribą laikyti Lenkijos–Latvijos demarkacine linija, kol abiejų šalių vyriausybės priims sprendimą dėl valstybės sienos.“

2-ojo Ventspilio pėstininkų pulko karininkas O. Caunytis vėliau prisiminė, kad santykiai su lenkais ties naująja linija „gana įtempti, bet išoriškai mandagūs ir taikūs“. Tad Latvijos kariuomenės dalinių skaičius prie sienos kurį laiką nebuvo mažinamas, o kariuomenė buvo pasiruošusi visoms galimybėms. Savo ruožtu Lenkijos kariuomenės vadovybės pranešime buvo sakoma: „Lenkijos armija iki šiol /.../ stropiai paiso susidariusios demarkacijos linijos. Lenkų ir latvių pulkų kaimyniniai santykiai iš karto tapo draugiški /.../.“

Vilniaus įvykiai sukėlė nerimą Latvijai. Spalio 14 d. A. Miškovskis pranešė, kad Latvijos visuomenei neramu, ir reikėtų, kad pats Želigovskis ir Lenkijos spauda pabrėžtų jo draugišką požiūrį į Latviją. Kitą dieną jis pranešė apie Latvijos spaudos susirūpinimą dėl Alūkštos apylinkių likimo, ir pridūrė, kad „būtina, jog generolo Želigovskio daliniai, kurie gali greitai susisiekti su latviais, vengtų bet kokių nesusipratimų su jais“.  A. Miškovskis ir V. Kameneckis stengėsi įtikinti Latvijos politikus ir visuomenę, kad bet koks nerimas yra nepagrįstas. Spalio 23 d. Kameneckis per spaudą pranešė, kad Lenkijos vyriausybė neturi nieko bendra su Želigovskio akcija, tačiau ji „įdėmiai seka įvykius Vilniuje ir laiko juos karšto patriotizmo išraiška“. Ir Lenkijos taikos delegacijos taikos derybose su Sovietų Rusija narys L. Vasilevskis tvirtino, esą Želigovskis neturi agresyvių planų prieš Latviją.

Pačiai Latvijos vyriausybei buvo beveik aiškus Lenkijos vaidmuo įvykiuose. Spalio 25 d. Užsienio reikalų ministerijos apžvalgoje visiškai teisingai teigta, jog „Želigovskio pasirodymas įvyko su paties Pilsudskio pritarimu ir palaikymu“ ir kol „šį reikalą valdo pats Pilsudskis, tai negali grėsti mūsų saugumui. Bet jei Pilsudskio įtaka dingtų, tai reikalas būtų kitoks“.

Iš šalies Latvijos santykiai su Lenkija spalio mėn. atrodė geri. Tai spalio 20 d. pripažino ir Lenkijos užsienio reikalų ministras E. Sapieha. Savo ruožtu A. Keninis spalio 29 d. apibendrino, kad Lenkijos spauda, vyriausybė ir Seimas apskritai yra palankiai nusiteikę Latvijos atžvilgiu. E. Sapieha buvo pažadėjęs, kad Lenkija netrukus pripažins Latviją de jure, ir kol kas tai esą neįvyksta tik dėl Prancūzijos neigiamos nuostatos. Lenkijos kariuomenės Generalinis štabas lapkričio 3 d. tvirtino, kad „Latvijos vyriausybė šiuo metu stengiasi taisyti blogą įspūdį, kurį ji paliko savo šalta laikysena Lenkijai patekus į kritišką situaciją“ (rugpjūčio mūšių prie Varšuvos metu – E. J.). Tačiau Latvijos laikysena eilinį kartą keitėsi priklausomai nuo įvykių Vilniaus regione. Pasak istoriko P. Losovskio, prasidėjus Želigovskio akcijai, Latvija sukėlusi Lenkijai „didžiausią nuostabą“.

Tam būta objektyvių priežasčių. Kariuomenės vyriausiojo vado štabo Užsienio žvalgybos skyrius pranešė, kad Želigovskis rengiasi nuversti Lietuvos vyriausybę ir sudaryti Lietuvos uniją su Lenkija, sukurti lenkų kontroliuojamą koridorių per Vilnių, Mažeikius ir Liepoją „ryšiams su Prancūzija palaikyti“. Jo kariuomenėje tarnauja daug Latgalos lenkų, o jie norėtų ir Latgalą prijungti prie Lenkijos. Vidurio Lietuvos kariuomenės kiekis – 75 000–90 000 vyrų – esąs perdėtas. Savo ruožtu štabo Kontržvalgybos skyrius lapkričio 7 d. informavo, kad Daugpilio ir Alūkštos apylinkėse intensyviai platinami gandai apie laukiamą Želigovskio pajėgų įžygiavimą. 

Gandus skleidęs net Lenkijos garbės konsulas Daugpilyje S. Sirevičius, kuris, beje, apdalijęs Lenkijos pasais vietinius lenkų savanorius ir nusiuntęs juos į Lenkiją, kur tie dalyvavę organizuojant savivaldas ir policiją, taip pat stoję į Vidurio Lietuvos kariuomenę. Alūkštos apylinkėse pastebėta vietinių lenkų, apie kuriuos buvo žinoma, kad jie tarnauja Lenkijos kariuomenės žvalgyboje ir kontržvalgyboje. Du iš jų buvo sulaikyti Gryvoje (Daugpilio pietinis priemiestis – A. B.), nes pas juos rasti Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Lietuvos pasai ir kiti dokumentai bei daiktai, liudijantys apie žvalgybos užduotis. Padėtį dar labiau komplikavo labai sugriautas Latgalos ūkis, masinė spekuliacija ir kontrabanda pasienio rajonuose, apgailėtina sanitarinė padėtis (1920 m. rudenį Latgaloje gyventojai galėjo keliauti tik turėdami vienkartinį komendanto leidimą, o vykstantys į Rygą privalėjo parodyti karantino gydytojo pažymą, kad jiems atlikta utėlių naikinimo procedūra).

Lenkijos Generalinis štabas gruodžio 1 d. irgi pranešė, kad Latvijoje sklinda gandai apie Lenkijos 2-osios armijos (septynių divizijų) perdavimą Želigovskio žinion, apie Latgalos ir Kuršo užėmimo planus, net apie galimą Želigovskio akcijos ryšį su nauja Bermonto avantiūra Baltijoje ir Bulako-Balachovičiaus veiklą. A. Miškovskis lapkričio 7 d. pranešė, kad dėl gandų Latvijoje sustabdyta kariuomenės demobilizacija ir pradėtos registruoti ryšio priemonės. Latvijos kariuomenės vadovybei jis eilinį kartą leido suprasti, kad Vidurio Lietuvos pajėgų akcija prieš Latviją neįmanoma, ir jau kitą dieną pats asmeniškai nuvyko prie Latvijos ir Lenkijos naujosios sienos linijos ties Alūkšta.

Tačiau visuomenės nerimas Latvijoje vis didėjo. Lapkričio 2 d. poetas E. Virza spaudoje rašė, kad negalima mažinti išlaidų kariuomenei, kol „Želigovskis niokoja lietuvių laisvę, o jo divizijos nukreiptos į Daugpilį“. Ypač aštriai reagavo Latgalos latvių inteligentija. J. Paberzas rašė apie Vidurio Lietuvos kariuomenės Latgalos dvarininkų pulką, pasiruošusį pulti Daugpilį, ir ragino būti budrius, nes dvarininkai nori „gelbėti savo dvarus, vėl sėdėti ant sprando valstiečiams, nusėti lenkų žemę lenkiškomis mokyklomis, bažnyčiomis, visose įstaigose įvesti mums nesuprantamą kalbą“. Ir Užsienio reikalų ministerija lapkričio 7 d. pranešė apie vadinamąjį „Latgalos pulką“, kuris dislokuotas Švenčionių rajone ir kuriame esą daug lenkų bei rusų dvarininkų. Pulko „laikysena yra įtartina“. Nors iš tikrųjų atskiro „latgaliečių“ pulko Vidurio Lietuvos kariuomenėje nebuvo, joje tarnavo ir civilinėje administracijoje darbavosi daugelis Latgalos dvarininkų, kurių požiūris į Latviją buvo priešiškas ar bent jau nepalankus. Vienas ryškiausių jų atstovų – Daugpilyje gimęs V. Studnickis-Gizbertas  – ir vėliau pasižymėjęs ypatinga nepagarba Latvijos valstybei. Neabejotina, kad ir dalis Latgalos dvarininkų, ir kiti šovinistiškai nusiteikę Želigovskio kareiviai iš tiesų galėjo tikėti „karo žygiu į Latgalą“, turint galvoje labai savotiškas Vilniaus ir Vilniaus regiono užėmimo aplinkybes, taip pat Vidurio Lietuvos kariuomenės pobūdį.

Lapkričio 10 d. M. Hartmanis iš Varšuvos taip pat pranešė apie Latgalos dvarininkus Želigovskio kariuomenėje, taip pat apie ginklus ir maistą, išsiųstą iš Lenkijos į Vilnių. Latvijos kariuomenės vadovybė stengėsi nuraminti visuomenę pabrėždama, kad yra imtasi visų reikiamų atsargumo priemonių, ir gandai apie Želigovskio pajėgų ir latvių susidūrimus prie Daugpilio yra visiškai nepagrįsti. Be to, tarp Latvijos kariuomenės ir lenkų 3-iosios Legionų divizijos, kuri buvo Vidurio Lietuvos kariuomenės struktūroje ir kurioje „mūsų kareiviai sutinka vieną kitą seną pažįstamą“ iš Latgalos vadavimo laikų, yra neutrali zona9.

Informacijai gauti į Vilnių buvo nusiųstas Latvijos karo atstovo padėjėjas Lenkijoje kapitonas (rotmistras) A. Lėvingas, atvykęs į lenkų užimtąjį miestą lapkričio 7 d. Kalbėdamas su juo, L. Želigovskis pabrėžė, kad nori kuo greičiau užmegzti draugiškus santykius su Latvija10. Lenkijos kariuomenės Generalinis štabas lapkričio 15 d. padarė išvadą, jog „paaiškinimai, kuriuos Vilniuje rotmistrui Lėvingui davė Želigovskis /.../, paliko Rygoje labai gerą įspūdį“. 

Be to, Vilniuje nuo lapkričio 15 iki 21 d. komandiruotėje buvo Latvijos diplomatinės atstovybės Varšuvoje sekretorius P. Uolinis, gavęs Latvijos diplomatinio atstovo A. Keninio oficialią užduotį – išsiaiškinti Latvijos piliečių ir pabėgėlių padėtį šiame mieste (kelyje iš Lenkijos). Žinoma, jis turėjo ir neoficialią užduotį – sužinoti bendrą situaciją Vilniuje ir Želigovskio požiūrį į Latviją. Želigovskis jam palikęs „paprasto, nuoširdaus ir garbingo kareivio“ įspūdį. 

Pokalbiai apie politiką jį apsunkinę, todėl jis mielai patikėjęs juos vesti patarėjams (pirmiausia A. Pristoriui, ryšių karininkui, palaikiusiam ryšį su J. Pilsudskiu). Generolas šiltai prisiminęs latvę gailestingąją seserį E. Kundzinią iš Cėsių, pasaulinio karo metu slaugiusią jį ir kitus sužeistus lenkų karininkus vienoje karo ligoninėje Podolėje. P. Uolinis tvirtai įsitikino, kad Želigovskis „pavaldus Varšuvai, kuri palanki Latvijai“. Ir M. Hartmanis iš Varšuvos pranešė, kad „Želigovskis žada geriausius santykius su mumis“. J. Pilsudskio adjutantas B. Veniava-Dlugoševskis pokalbiuose su Latvijos atstovais pabrėžė, kad Želigovskis esąs demokratas ir negins Latgalos dvarininkų interesų, o pats J. Pilsudskis per iškilmes, kur jam buvo suteiktas maršalo laipsnis, A. Keniniui darsyk akcentavo savo geranoriškumą Latvijai.

Tad P. Radzinis turėjo pagrindą spaudoje teigti, kad Želigovskis, būdamas lenkas, tiesiogiai ar netiesiogiai atstovauja Lenkijos interesams, o Lenkija nesuinteresuota kelti grėsmę Latvijai, ir „kai kurių lenkų dvarininkų pageidavimai nėra lenkų vyriausybės ir tautos daugumos mintyse“.

Lietuvos vyriausybė šiuo metu stengėsi gauti Latvijos paramą kovoje su Vidurio Lietuva ir Lenkija, nes sąlygos atrodė palankios, kad pagaliau pasiektų Latvijos stojimą Lietuvos pusėn jos konflikte su Lenkija. Jau spalio 11 d. Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komisija nusprendė „ieškoti supratimo kelių su latviais“, kad drauge „apgintų nepriklausomybę“. Lapkričio 11 d. į Rygą atvyko Lietuvos karinė delegacija (latvių kilmės generolas leitenantas, Generalinio štabo ypatingų užduočių generolas M. Katchė, spalio 7 d. Suvalkuose pasirašęs Lietuvos ir Lenkijos sutartį, latvis pulkininkas leitenantas V. Uozuolas ir dar vienas karininkas). Lapkričio 17 d. į Rygą atvyko grupė Seimo deputatų (vadovaujami M. Sleževičiaus).

 Jie mėgino įtikinti Latvijos kariuomenės vadovybę, jog būtina sudaryti abiejų šalių karinę sąjungą, nukreiptą prieš Vidurio Lietuvą. Seimo atstovų oficialus tikslas buvo sudalyvauti Latvijos nepriklausomybės paskelbimo dienos iškilmėse (lapkričio 18-ąją – A. B.), tačiau M. Katchė Kaune buvo gavęs konkrečią užduotį – pasiekti, kad prieš Vidurio Lietuvą būtų pasirašyta karinė konvencija, numatanti aktyvius Latvijos kariuomenės veiksmus, jei Želigovskio kariuomenė pajudėtų Kaišiadorių ir Ukmergės kryptimi. Lietuviai pasielgtų taip pat, jei Vidurio Lietuvos lenkų pajėgos patrauktų Daugpilio link. Be to, turėjo būti sukurtas bendras operatyvinis planas. Tačiau Latvijos pusė puikiai suvokė, kad tokia sąjunga būtų nukreipta ne tik prieš Vidurio Lietuvą, bet ir prieš Lenkiją, ir nors Konstitucinio susirinkimo didžiausioji frakcija – socialdemokratai – buvo nusistatę prieš Lenkiją, aktyviai padėti lietuviams atsisakė. Lapkričio 15 d. pranešime Kaunui M. Katchė pabrėžė, kad trijų dienų derybose latviai sutikę teikti Lietuvai visapusišką pagalbą kovai su Želigovskiu, tačiau pripažinę, kad visuomenė dar neparengta Latvijos kariuomenės veiklai prieš Vidurio Lietuvą. O lapkričio 19 d. pranešime M. Katchė jau pripažino, kad sudaryti karinę konvenciją su Latvija nepavyks, nors didelė latvių tautos dalis užjaučia Lietuvą. Visų pirma, tai susiję su Latvijos vyriausybės požiūriu, kad kova su Vidurio Lietuva reikštų konfrontaciją su Lenkija.

M. Katchė pasiūlymas aptarti karinės konvencijos projektą privačiai irgi liko be atsako. Tačiau tolesnėse derybose Latvijos pusė pažadėjo lietuviams kiek galėdama parūpinti karo specialistų, karinių medžiagų, leisti naudotis uostais karinėms medžiagoms gabenti, naudotis Latvijos dirbtuvėmis ir t. t. Latvijos armijos štabo viršininkas K. Ramatas teigė, kad pokalbyje su juo ir J. Baluodžiu generolas M. Katchė pasiūlęs sukurti glaudžią abiejų šalių sąjungą, tačiau latviai atsakę, jog jau seniai galvojantys apie platesnę visų Baltijos šalių sąjungą. M. Katchė pabrėžęs, kad nesąs įgaliotas kalbėti apie tokią sąjungą ir kad reikėtų atsižvelgti į „momento grėsmę“. K. Ramatas vėliau prisiminė: „Tam savo ruožtu mes negalėjome pritarti, nes tikra beprotybė būtų susipykti su mūsų didžiausiu ir stipriausiu kaimynu, kai mūsų realieji politiniai interesai reikalavo kuo artimesnės draugystės su juo.“

Lapkričio 18 d. Steigiamojo Seimo pirmininkas J. Čakstė Lietuvos diplomatiniam atstovui D. Zauniui pranešė, kad Kauno užėmimo atveju Latvijos vyriausybė svarstys galimybę teikti Lietuvai karinę pagalbą. Lietuvos delegacija šį pažadą ir moralinės paramos patvirtinimą gavo lapkričio 20 d. Ginče dėl Vilniaus oficialiai buvo pareikštas Latvijos neutralitetas. Tačiau dar dieną prieš (lapkričio 19 d.) A. Miškovskis jau buvo pranešęs savo vyriausybei, kad lietuviai sulauksią neigiamo atsakymo ( jį apie tai lapkričio 18 d. iškilmingame kviestiniame pokylyje, kuriame dalyvavo ir oficialioji Lietuvos delegacija, informavo Krašto apsaugos tarybos pirmininkas K. Goperas, taip pat politikai A. Klyvė ir J. Feldmanis).

Latvijos vyriausybės padėtį sunkino tai, kad Rygoje buvo ir Vidurio Lietuvos delegacija: Laikinosios valdančiosios komisijos Užsienio reikalų departamento atstovas B. Kšižanovskis, Pramonės ir prekybos departamento vicedirektorius F. Velioglovskis bei kariuomenės atstovas poručikas Vasilevskis. Lapkričio 10 d. šarvuotu traukiniu „Paderewski“ jie atvyko į Turmantą drauge su Latvijos karinio patarėjo padėjėju Lenkijoje A. Lėvingu, o lapkričio11 d. buvo Rygoje. Prieš tai A. Lėvingas telegrafu prašęs Latvijos kariuomenės vadovybės leisti įvažiuoti į šalį „Želigovskio deleguotiems atstovams“, kurie pageidauja kalbėtis su Latvijos kariuomenės vadais. Tad leidimą įvažiuoti buvo davęs Vyriausiojo vado štabas be Užsienio reikalų ministerijos žinios, nors pagrindinis B. Kšižanovskio tikslas buvo derybos būtent su URM. 

Delegacija turėjo įtikinti Latvijos pusę, kad Vidurio Lietuva yra draugiška ir kad reikia susitarti dėl eismo geležinkeliu, taip pat dėl pašto ir telegrafo ryšių. Apie savo atvykimą Vilniaus atstovai informavo URM ir Vyriausiojo vado štabą. Šis atvykimas sukėlė tam tikrą sumaištį. Z. Mejerovicas buvo išvykęs, o premjeras K. Ulmanis ir J. Čakstė nusprendė delegacijos oficialiai nepriimti. Laikinai buvo pranešta, kad ir K. Ulmanio nėra Rygoje, ir paprašyta kelias dienas palaukti, nes Latvijos pusė buvo pasirengusi priimti B. Kšižanovskį Užsienio reikalų ministerijoje neoficialiai. Lapkričio 15 d. įvyko maždaug valandos trukmės pokalbis tarp jo ir departamentų direktorių L. Sėjos bei V. Šūmanio. Pokalbio metu B. Kšižanovskis išdėstė lenkų pusės požiūrį į Vilniaus įvykius ir paneigė gandus, esą Želigovskis Latvijos atžvilgiu turįs piktų kėslų. Pokalbio tonas buvęs draugiškas. Į klausimą apie Latvijos poziciją konflikto atžvilgiu L. Sėja atsakęs, kad toji bus lūkuriuojanti, tačiau Latvija negalinti pripažinti „etnografinės Lietuvos užkariavimo“. Savo ruožtu F. Velioglovskis lapkričio 16 d. su Geležinkelių valdybos atstovais aptarė eismo atnaujinimo galimybes. Be to, tądien delegacija turėjo dar vieną neoficialų susitikimą URM. Tuo metu K. Ulmanis apsisprendė dėl savo tolesnio elgesio (didžia dalimi – paveiktas Lietuvos delegacijos ir visuomenės nuomonės). 

Lapkričio 16 d. K. Ulmanis asmeniškai informavo Lietuvos atstovus, kad Vidurio Lietuvos delegacija bus išprašyta iš šalies. Lapkričio 16 d. popietę buvo atšauktas prie delegacijos priskirtasis A. Lėvingas, o kitas karininkas informavo Vidurio Lietuvos atstovus, kad jie kitą dieną privalą palikti šalį ir „labai korektiškai, bet tvirtai“ pasiūlė juos palydėti iki Turmanto pasienio stoties. Tačiau delegacija pareikalavo raštiško potvarkio apie išprašymą ir lapkričio 17 d. neišvyko, o Užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, kurioje protestavo prieš nuostatą, neatitinkančią „tarptautinių tradicijų“ (notos nuorašus išdalijo užsienio šalių atstovybėms). Rygą lenkai paliko tik lapkričio 18 d. rytą.

Abiejų delegacijų buvimo Rygoje metu vyko smarki politinė kova, kurioje aktyviai dalyvavo ir Lietuvos bei Lenkijos diplomatiniai ir neoficialieji atstovai. Itin ryžtingai laikėsi Lietuvos atstovai – ypač po to, kai lapkričio 14 d. iš savo vyriausybės gavo instrukciją, kad latvių derybas su želigovskininkais Kaunas traktuos kaip Lietuvai priešišką aktą iš kaimyninės Latvijos pusės. Latvis V. Uozuolas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje ir įtrauktas į atvykusią Lietuvos delegaciją, spaudoje išdėstė Lietuvos požiūrį, reikšdamas džiaugsmą dėl Lietuvos ir Latvijos suartėjimo tuo metu, kai Želigovskis kelia grėsmę abiem šalims. 

Lenkijos atstovai labai stengėsi nuraminti visuomenę, kurią suerzino ir abiejų delegacijų buvimas Rygoje, ir žinios apie želigovskininkų artėjimą prie Latvijos sienų. Vilniaus delegacijos buvimo Rygoje metu Lenkijos atstovas V. Kameneckis buvo išvykęs į Varšuvą. Grįžęs (dar iki delegacijos išvarymo) jis tuoj aplankė J. Čakstę, vidaus reikalų ministrą A. Bergą ir užsienio reikalų ministro pavaduotoją H. Albatą ir aiškino Želigovskio ketinimus. Po pokalbių V. Kameneckis informavo savo vyriausybę, kad Latvija liks neutrali, jei ginkluotoji akcija neperžengs Vilniaus srities ribų. 

Savo ruožtu A. Miškovskis lapkričio 17 d. kalbėjosi su  krašto apsaugos ministro pareigas einančiu E. Laiminiu. Šio pokalbio atpasakojimas liudija, kad oficialiai neapibrėžtą Želigovskio statusą Latvijos pusė naudojo kaip pretekstą sau naudingai politikai įgyvendinti, suvokdama, kad Lenkija sunkiai galės prikišti Latvijai jos neutralią laikyseną konflikte, nes pati Lenkija oficialiai neigė savo ryšį su Želigovskiu. E. Laiminis pabrėžęs, kad dėl tokios Lenkijos vyriausybės pozicijos Latvijos pusė laiko Želigovskį „pavojingu, nenuspėjamu reakcionieriumi“. O dabar, kai iš Lenkijos atstovų „sužinota“, jog šitaip „galima paveikti Želigovskį“, nebėra priežasties kištis į konfliktą ir „Latvija darys visa, kad išsaugotų su Lenkija geriausius santykius“. 

Taip pat ir J. Baluodis kitą dieną bei lapkričio 20 d. informavo A. Miškovskį, kad Latvija laikysis neutraliteto, o kariniai veiksmai būsią tik gynybinio pobūdžio. Tačiau Latvija yra suinteresuota Lietuvos valstybingumo išlaikymu. Miškovskis korektiškai leidęs suprasti, kad Lenkija nepakęs bet kurios šalies bandymų pernelyg kenkti Želigovskiui. Būdingas yra atsargus J. Čakstės interviu Lenkijos spaudoje lapkričio 18 d. Jis pareiškė nieko nežinąs nei apie generolą Želigovskį, nei apie Vidurio Lietuvą – tai esąs „kabinetinis reikalas“, kurį Steigiamasis Seimas svarstysiąs tada, kai vyriausybė pateiksianti svarstymui. Tačiau Z. Mejerovicas Ženevoje buvo atviresnis ir spaudoje pareiškė, kad Latvijos vyriausybė neturi pagrindo manyti, jog Želigovskis kelia grėsmę dar ir Latgalai, todėl Latvija liekanti neutrali  (tam tikra prasme tai buvo pareikšta ir dėl lenkų diplomatų įtakos – šie eilinį kartą buvo įgalioti žadėti Latvijai pripažinimą de jure).

Tuo pat metu Rygoje buvęs lenkų diplomatas L. Vasilevskis teigė, kad Lenkijos santykiai su Latvija tam tikra prasme yra pakitę. Lenkų nepasitenkinimą sukėlė ir Vidurio Lietuvos delegacijos išsiuntimas, tad Lenkijos diplomatinė atstovybė įteikė Latvijos Užsienio reikalų ministerijai notą, kurioje išreiškė šį nepasitenkinimą. Atsakyme ministerija „tiksliai nusakė savo padėtį visu šiuo klausimu“.

Tai padaryti nebuvę sunku, nes tuo metu ministerijai buvo visiškai aiški tolesnė taktika Lenkijos ir Lietuvos atžvilgiu. Suformuluoti atsakymą padėjo ir A. Lėvingo bei P. Uolinio informacija apie tai, ką jie matė Vilniuje. Žinant aplinkybes, reikia sutikti su tuo, kad Vidurio Lietuvos delegacija atvyko į Rygą kiek per vėlai. Jei tai būtų įvykę anksčiau, gali būti, kad pusės būtų bent jau neoficialiai susitarusios dėl tolesnių santykių (kol kas bent jau neoficialiu lygmeniu). Bet padėtį komplikavo įvykiai Lietuvos ir Vidurio Lietuvos fronte – jie Latvijai sukėlė nerimą dėl Lietuvos nepriklausomybės likimo.

Netrukus po to, kai lapkričio 10 d. iš Vilniaus į Turmantą atvažiavo minėtasis šarvuotis, ten pasirodė ir Vidurio Lietuvos kariuomenės pėstininkų daliniai, leidęsi Zarasų link palei Latvijos sieną

. Lapkričio 11 d. rotmistras A. Lėvingas nesąmoningai išplatino klaidingą žinią, kad lenkai užėmę Zarasus, esančius jau vadinamojoje „etnografinėje Lietuvoje“. Po lapkričio 10 d. kautynių septyni lietuvių kariai surado priedangą Latvijoje (vienas jų buvo sužeistas). Lapkričio 10 d. K. Tallat-Kelpša pranešime Kaunui pabrėžė, kad šiomis dienomis pasienyje latvių kariai susidūrę su Želigovskio raiteliais ir išsiskyrę po draugiško pokalbio.

Tačiau Latvijos pasienyje karo veiksmai buvo nežymūs. Užtat Širvintų rajone lapkričio 16 d. Vidurio Lietuvos kariuomenės vadovybė įsakė pradėti ribotą puolimą, kad užkirstų galimą Lietuvos kariuomenės akciją prieš Vilnių. Vilniaus kavalerijos brigada, praradusi ryšį su savo vadaviete, lapkričio 17–21 d. 250 kilometrų žygiavo Kauno link ir pasiekė Kėdainius. Lapkričio 21 d. Tautų Sąjungai su didelėmis pastangomis pavyko sustabdyti aktyvius karo veiksmus Lietuvoje.

Nors dėl politinių sumetimų Vidurio Lietuvos (Lenkijos) politikams iš tikrųjų nebuvo naudinga užimti Kauną, atskirų kariuomenės dalinių (Vilniaus kavalerijos brigados) savavališkai pradėtas puolimas galėjo ir pavykti, tad dar nežinia, kaip tokiu atveju klostytųsi tolesni įvykiai. Šiaip ar taip būtų sunku reikalauti atsakomybės iš dalinių, kurių nevaldė Vidurio Lietuvos kariuomenės vadovybė, kuri pati formaliai buvo „maištininkė“ (ji atsisakė paklusti Lenkijos kariuomenės vadovybei). Ką būtų reikėję teisti – L. Želigovskį ar Lenkiją? Lenkija oficialiai buvo atsisakiusi atsakomybės už jo veiksmus, o Želigovskis tokiu atveju būtų galėjęs atsisakyti atsakomybės už kaltąją kariuomenės dalį, tačiau politines pasekmes Lenkija neabejotinai būtų stengusis išnaudoti savo naudai.

Latvijos vyriausybė lenkų akciją irgi vertino kaip Lietuvos „laikinosios“ sostinės Kauno užpuolimą. Klausimas buvo svarstomas posėdyje, kurį Z. Mejerovicas sušaukė lapkričio 19 d. 23 val. Steigiamojo Seimo rūmuose ir kuriame, be jo, dar dalyvavo J. Čakstė, K. Ulmanis, J. Baluodis, P. Radzinis, K. Ramatas, A. Klyvė, taip pat socialdemokratų atstovai F. Menderas ir F. Cielenas. Po Z. Mejerovico pranešimo F. Cielenas pabrėžė, kad būtina neatidėliotina reakcija Lietuvai gelbėti – jos egzistavimas esąs viena iš Latvijos saugumo garantijų. J. Baluodis ir K. Ramatas pabrėžė kariuomenės materialinę ir moralinę neparengtį naujam ginkluotam konfliktui – vyriausiasis vadas savo žodį baigė retoriniu klausimu: „Kaip aš įtikinsiu kareivį, kad Vilnius mums reikalingas?“ Būtent kariškių nuomonė nulėmė susirinkimo sprendimą nesivelti į konfliktą, bet daryti viską, kad būtų išsaugota Lietuvos nepriklausomybė.

 Lapkričio 20 d. Z. Mejerovicas įteikė V. Kameneckiui konfidencialią notą. Latvijos ir Lietuvos istoriografijoje yra paplitusi perdėta nuomonė dėl notos poveikio sulaikant Želigovskio puolimą, taip pat netiksliai perpasakojamas notos turinys (iš tikrųjų karo veiksmai buvo nutraukti dėl Tautų Sąjungos įsikišimo ir jos spaudimo Lenkijai ir Lietuvai). Abiejų valstybių pareigūnų pokalbis buvęs draugiškas, o notoje buvo pabrėžta, kad Želigovskio akcija sukėlusi neramumus, nes jo nelaiko atsakingu prieš ką nors. Toliau buvo rašoma: „Kas dėl Vilniaus valstybinės priklausomybės, Latvija pareiškia savo nesuinteresuotumą šiuo reikalu ir linki Lenkijai pageidaujamo rezultato. Tačiau jei Želigovskio pajėgos patrauktų į Kauną, Latvija bus priversta stoti Lietuvos pusėn.“ V. Kameneckis, priėmęs šią santūrią notą, pateikė Z. Mejerovicui paaiškinimus, kurie „visiškai normalizavo pastaruoju metu kiek įtemptus Lenkijos ir Latvijos santykius“, o kitą dieną interviu lenkų spaudai pranešė negalįs įsivaizduoti Latvijos vyriausybės, kuri pasirinktų neigiamą nuostatą Lenkijos atžvilgiu.

Tai irgi buvo perdėta, nes Želigovskio akcijos metu ir ypač lapkričio viduryje Latvijos požiūris į Lenkiją tapo akivaizdžiai šaltesnis ir dar atsargesnis. Tai vėliau pripažino ir pats V. Kameneckis. Iki pat 1921 m. pradžios Latvijos kariuomenės Žiemgalos divizijos štabas iš savo pasienio agentų teberinko informaciją apie lenkų karinių dalinių judėjimą ir nuotaikas. Pokalbiuose su latviais pasienyje lenkų kareiviai vis klausinėjo, kada anie „pasitrauks prie savo tikrosios sienos“, nes tik 1921 m. kovą Simpsono komisija nusprendė, kad Alūkštos apylinkės priklauso Latvijai. Tačiau pamažu buvo atnaujinti nutrūkę Latvijos ir Vilniaus santykiai. 

1920 m. gruodžio pabaigoje Latvijos ir Lenkijos kariuomenių atitinkamos tarnybos atnaujino telegrafo ryšį tarp Rygos ir Varšuvos (per Vilnių), o 1921 m. sausio 15 d. buvo atkurtas susisiekimas Daugpilio–Vilniaus geležinkeliu. Bendros sienos atnaujinimas padėjo abiem pusėms sukurti ryšius visose srityse. Pavyzdžiui, 1920 m. gruodžio 11 d. kariuomenės Vyriausiojo vado štabas davė leidimą Žiemgalos divizijos vadui „praleisti per frontą“ (per sieną – E. J.) tris lenkų karius, kuriuos iš Rygos buvo atsiuntęs Lenkijos karo atašė ir kurie per Estiją buvo pabėgę iš sovietų nelaisvės. Gruodžio 11 d. Rozentavos (dab. Zilupė) stotyje buvo sulaikytas Lenkijos pirmosios vyriausybės užsienio reikalų viceministras Titusas Filipovičius, važiavęs be tranzitinės vizos, grįždamas iš sovietų įkalinimo (ten buvo suimtas kaip Lenkijos diplomatinės misijos vadovas Pietų Kaukaze). Po atitinkamo reikalavimo Latvijos užsienio reikalų ministerija per kariuomenės Vyriausiojo vado štabą paskelbė potvarkį nedelsiant praleisti šį asmenį per Latvijos teritoriją į Lenkiją./.../

Nuo 1920 m. liepos, kai Lenkijos kariuomenė visiškai pasitraukė iš Latvijos teritorijos, iki 1921 m. sausio, kai Lenkija pripažino Latviją de jure, abiejų valstybių santykiuose būta tendencijų, kurios akivaizdžiai atskleidė pagrindinius vyriausybių užsienio politikos principus tiek viena kitos, tiek trečiųjų valstybių, pirmiausia Lietuvos ir Sovietų Rusijos, atžvilgiu. Be to, šiuo laikotarpiu ypač išryškėjo Latvijos ir Lenkijos santykių priklausomybė nuo globalių karinių politinių procesų regione ir Europoje.

Nors vėlesniais metais buvo apsikeista notomis, 1920 m. liepą Alūkštos apylinkių šešios seniūnijos (lat. pagasti), iki tol faktiškai buvusios Lenkijos teritorijoje, buvo prijungtos prie Latvijos pasinaudojus įvykių raida lenkų–sovietų fronte. Latvijos požiūriu tai buvo visiškai teisėta. Lenkija liepos mėn. buvo pasirengusi pripažinti Latviją de jure ir Latvijos labui atsisakyti ir nuo šių seniūnijų, į kurias iki tol ir vėliau ji reiškė pretenzijas. Mainais Lenkija reikalavo karinės paramos kare su Sovietų Rusija. Atsižvelgiant į konkrečias karines politines aplinkybes regione, tokios paramos nebuvo galima tikėtis. Tokia nuostata ryškiausiai parodė, kokia sudėtinga ir net sunki buvo tuo metu Lenkijos karinė politinė padėtis.

Viena vertus, palyginti ryški Latvijos ir Lenkijos užsienio politikos nuostatų kaita ir, antra vertus, Lenkijai palanki atmosfera Baltijos valstybių konferencijoje Bulduruose, kurią nulėmė eilinės permainos lenkų–sovietų fronte ir Latvijos teritoriniai nesutarimai su Lenkijai priešiška Lietuva, aiškiai parodė abiejų šalių politinius interesus. Pagrindinis Latvijos tikslas buvo užtikrinti savo nepriklausomybę ir neįsivelti į karą Lenkijos pusėje; ji buvo suinteresuota Lenkijos valstybingumo išsaugojimu, kuriam realią grėsmę kėlė galima Raudonosios armijos pergalė. 

Latvija aiškiai suvokė, kad Lenkijos sunaikinimo atveju „pasaulinės revoliucijos“ idėjos apimta Sovietų Rusijos vyriausybė ir jos Raudonoji armija neabejotinai kels grėsmę ir Baltijos šalių nepriklausomybei. Tad būtent šiuo Lenkijai kritišku metu Latvijos vyriausybė savo šalies nepriklausomybę stengėsi stiprinti bet kuria kaina kaip ir Lietuva – sudarydama taikos sutartį su Sovietų Rusija (reikia pripažinti, kad Lenkijos pusė, iš dalies dėl savo pačios interesų, šį žingsnį traktavo supratingai). Nuo šio momento Latvijos neutraliteto formaliai buvo paisoma labai stropiai, be to, ne tik Lenkijos ir Rusijos, bet ir Lenkijos ir Lietuvos santykių bei konflikto atžvilgiu.

1920 m. rugsėjį rodės, kad įmanoma bent iš dalies sureguliuoti santykius tarp Baltijos valstybių, taip pat santykius su Sovietų Rusija. Apie tai liudijo tiek Buldurų konferencijos kol kas neratifikuoti sutarčių projektai, tiek Rygoje pradėtos lenkų ir sovietų taikos derybos, tiek lenkų ir lietuvių derybos dėl tarpusavio konflikto sureguliavimo. Tačiau generolo Želigovskio akcija Vilniuje ir tolesni įvykiai panaikino trapią pusiausvyrą tarp Lenkijos bei Lietuvos ir artimiausiais mėnesiais tam tikru mastu įtraukė į konfliktą ir Latviją, kaip abiejų minėtųjų valstybių šiaurinę kaimynę.

Būtent 1920 m. rudens įvykiai pirmiausia labai aiškiai parodė Latvijos užsienio politikos pietų krypties strategiją – komplikuotoje situacijoje ji mėgino išlaikyti politinę pusiausvyrą tarp Lenkijos ir Lietuvos. Tuo metu, kai su Lietuva vis dar buvo rimtų teritorinių nesutarimų, o iš Lenkijos laukta esminės paramos gauti tarptautinį pripažinimą de jure, minėtoji pusiausvyra turėjo tendenciją šiek tiek krypti Lenkijos pusėn. 

Apskritai, ši Latvijos nuostata išliko iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios 1939 m. Be to, išryškėjo Latvijos požiūris Vilniaus klausimu, kuris buvo pagrindinė Lietuvos ir Lenkijos nesantaikos priežastis. Požiūris buvo neapibrėžtas, lyg ir neutralus, tačiau faktiškai be galo atsargus ir tam tikrais atvejais net veidmainiškas, nes iš dalies slaptai simpatijos buvo rodomos abiem pusėms. Be to, 1920 m. dėl jau minėtų priežasčių palankumas Lenkijai buvo truputėlį didesnis (su sąlyga, kad Lietuvos nepriklausomybė nebus sunaikinta). Žinoma, dar buvo išskaičiavimas, kad nusilpninta Lietuva bus sukalbamesnė partnerė derybose dėl neišspręstų sienos klausimų. Ir vėlesniais metais Latvija formaliai liko neutrali dėl kaimyninių šalių konflikto ir ginčo dėl Vilniaus, tačiau faktiškai pripažino šį miestą Lenkijai. Vilniuje darbavosi Latvijos konsulatas, nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios į Vilnių iš Latvijos atvykdavo įvairios delegacijos ir sporto komandos. Lenkijos diplomatai visa tai vertino kaip didelį savo laimėjimą.

1920 m. rudenį, be Želigovskio akcijos sukeltų problemų, Latvijos ir Lenkijos santykiuose vyravo dar du esminiai klausimai, kurių sprendimą daugiau ar mažiau reikia laikyti Lenkijos diplomatijos nesėkme – žemės reformos pradžia Latvijoje ir Latvijos pripažinimas de jure. Pirmuoju atveju buvo kalta Latgalos lenkų dvarininkų reakcionieriškosios dalies bei atskirų Lenkijos oficialiųjų sluoksnių veikla, kuria buvo siekiama nepagrįstų privilegijų lenkų tautybės stambiesiems žemvaldžiams (iš pradžių ir Lenkijos politiniai sluoksniai, ir pati lenkų dvarininkų dauguma savaime suprantamu dalyku laikė visiškai skirtingą, lenkams naudingesnį vokiečių ir lenkų dvarininkų traktavimą iš Latvijos vyriausybės pusės). Antruoju atveju buvo kalta Lenkijos užsienio politikos žinyba, delsusi pripažinti Latviją, vykdydama perdėtą Antantės orientacinę politiką, dėl kurios pripažinimo aktas iš Lenkijos pusės atėjo pavėlavęs ir gerokai silpnino Lenkijai palankias tendencijas Latvijos oficialiuosiuose sluoksniuose ir visuomenėje. Be to, Buldurų konferencijoje pasirašytųjų sutarčių neratifikavo ir Lenkijos Seimas, negalėjęs teisiškai to padaryti iki numatyto termino todėl, kad Lenkija iki tol nebuvo pripažinusi Latvijos ir Estijos de jure.

Ir Latvija, ir Lenkija laikėsi skirtingai viena kitos atžvilgiu. 1919 ir 1920 metais – karo ir pokario sąlygomis – visa tai buvo matyti kuo ryškiausiai, nes siejosi su įvykių raida karinėje srityje. Šią laikyseną lėmė ir santykiai su kitomis regiono valstybėmis (visų pirma su Lietuva, Sovietų Rusija ir Vokietija) bei Antantės didžiosiomis šalimis, taip pat abiejų šalių skirtingi politiniai ir kariniai tikslai, kuriuos savo ruožtu nulėmė skirtinga istorinė patirtis, skirtingas šalių dydis, gyventojų skaičius ir valstybių politinis svoris bei tikslai. Abiejų šalių tarpusavio nuostatai įtaką darė ir Latvijos lenkų mažumos bei aktyvi Latvijos valstybei  priešiškos Latgalos lenkų dvarininkijos dalies veikla. 

Pabrėžtina, kad Lenkijos pagrindinės politinės jėgos Baltijos šalių atžvilgiu laikėsi arogantiškai, paternalistiškai ir su pranašumo savimone. Jos šias šalis laikė per mažomis (kartu ir per silpnomis). Žinant Lenkijos vidaus ir išorės problemas, tokia laikysena nebuvo naudinga. Savo užsienio politikos tikslams pasiekti Lenkija buvo suinteresuota bendradarbiauti su Latvija, todėl lenkų nuosaikiosios arba demokratinės politinės jėgos (kurioms priklausė ir valdžią turinti J. Pilsudskio stovykla) stengėsi bendradarbiauti ir retkarčiais net nusileisti. Jos reiškė įsitikinimą, kad Lenkija turi pagrindinį vaidmenį jos įsivaizduojamojoje federacinėje valstybėje ar formaliai nepriklausomoje, bet su Lenkija glaudžiai susijusioje valstybių sąjungoje. Jei nebūtų buvę Lenkijos suinteresuotumo, ji su Latvija būtų elgusis taip, kaip su Lietuva, nors, skirtingai nuo Lietuvos, tik viena Latvijos dalis – Latgala – labai tolimoje praeityje ir visiškai skirtingomis aplinkybėmis yra buvusi suvienytos Lenkijos ir Lietuvos valstybės sudėtyje. Todėl Latvijai bendradarbiaujant su Lenkija jau pačioje santykių pradžioje iš Latvijos pusės buvo matomas atsargumas, išlikęs iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, ir kurį galima apibrėžti terminu „atsargioji draugystė“.

Ši monografijos ištrauka buvo skelbta 15 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Išaiškėjus, kad Sąjūdžio remti kandidatai sudarys naujojo parlamento daugumą, kuri gali garantuoti taikų nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą, beveik be perstojo tartasi dėl bendros nuomonės apie valstybės atkūrimo tvarką. Čia skelbiama dalis 1990 m. kovo 9 dienos pasitarimo, kuriame pristatyti svarbiausių dokumentų projektai ir aptarta Lietuvos politinė situacija.

Pasitarimo stenograma nėra pilna. Kaip liudija rašomąja mašinėle iššifruotas tekstas, mažiau svarbios pokalbių vietos praleistos stenogramą trumpinant, dokumentų projektų išvis necituojant, tačiau šifruotojams labai rūpėjo kai kurių deputatų nuomonės, „ištraukiamos“ netgi iš triukšmo, elgesio niuansai, kurie komentuojami akivaizdžiai pačių skubiai rengiamos stenogramos autorių. Ypatingai įdomūs yra pasisakymų pabraukimai, kurie čia spausdinamame tekste pateikiami kursyvu. Kas yra jų autorius? Bet kuriuo atveju šis paskubomis rengtas tekstas (pokalbis vyksta 9 dienos vėlų vakarą, o 10 dienos vakare jau pirmas valstybės atkūrimo veiksmas!) rodo, kad valdžios klausimas buvo svarbiausias dienotvarkės klausimas.

Veda A. A. ABIŠALA.

Pirmininkauja A. SAKALAS.

A. A. ABIŠALA: Nemūsiška televizija nori nufilmuoti. Gal mes galime taip nutarti, kad jie nufilmuotų bendrą vaizdą ir nešdintųsi. Mandagiai.

Dienotvarkei siūlomi pagrindiniai sesijos dokumentai, klubo įstatai, jums išdalintas rinkimo (AT pirmininko) įstatymo galutinis variantas, reglamento straipsnio pakeitimas dėl vardinio balsavimo. Čobotas turi trumpą pranešimą ir jiems reikia išeiti 18 valandą.

Stankevičius prašo, kad būtų leista dalyvauti Gintarui Pūkui, Kauno Sąjūdžio tarybos nariui, teisininkui, Kauno advokatų kolegija.

M. ČOBOTAS: Ponios ir ponai! Aš visą gyvenimą gerai miegojau. Kai tapau deputatu – negaliu užmigti. Mūsų platforma, mūsų politika, pažiūros jums žinomos, mes jų neslepiam, mes už laisvą Lietuvą, kad lietuviai su lenkais gerai sugyventų ir siektų vieno tikslo. Aš norėčiau sužinoti, ką galvoja ekonomistai. Ar mes nepateksim į ekonominę bedugnę? Kuras, metalas, jeigu mums viską nupjaus, ar mes neatsirasime bedugnėje? Mes negalim iš jūsų, ekonomistų, reikalauti, kad jūs užtikrintumėte, bet tai labai, labai sunki stambi problema. Kokie keliai? Gal yra kokie nors rezerviniai /.../, kažką lėčiau padaryti, kažką aptarti, išreikalauti iš Sąjungos. Ypatingai po Brazausko pasisakymo, dėl tų mūsų miestų – Druskininkų, Klaipėdos. Jeigu mes uosto neturėsime?

L. N. RASIMAVIČIUS: Niurnbergo proceso dokumentuose yra šešios eilutės, kurios sako, kad Klaipėdos atplėšimas nuo Lietuvos buvo nusikaltimas.

A. A. ABIŠALA: Pasiryžimo yra daugiau negu baimės, ir jeigu gerbiamas Čobotas šiandien lankosi lenkų sąjungos susirinkime, tai turėtų pacituoti vakarykštį Seimo kreipimąsi į Lietuvos žmones. Pas mus svečiuose yra gerbiamas Česlovas Juršėnas. Aš tikiuosi, jis pasakys, kad remia Sąjūdžio programą ir dėl to lankosi mūsų klube.

Č. V. STANKEVIČIUS: Noriu išsamiai informuoti, ką darbo grupė per šias dienas padarė ir gali pateikti kaip dokumentų projektus. Buvo daug diskusijų, studijų, perdirbimų. Kai kas dar nepabaigta, šiandien dar reikės dirbti. Jūs darbo grupę sudarėte nepriklausomybės atkūrimo reikalu: Landsbergis, Saudargas, Andriukaitis, Lapinskas, Ozolas, Motieka, Katkus, Sinkevičius, padėjo Sabutis. 5 dokumentai, penktasis su priedu. (Skaito dokumentus).

Pirmojo dokumento tikslas apibrėžti mūsų pačių statusą, o taip pat mūsų santykį su ta struktūra, į kurią mes esam išrinkti ir kuri pati yra neteisėta.

(Č. V. Stankevičius toliau skaito dokumentus be komentarų. Baigia įstatymo projektu dėl Laikinojo pagrindinio įstatymo).

Šitos Konstitucijos bent pirminio projekto šiandien jums negalime dar pateikti, nes jis yra labai prastame stovyje. Aš tiktai norėčiau pasakyti, kaip jisai daromas yra, ir supažindinti su pagrindiniais jo, na su jo turiniu ir kūrimo būdu.

Kaip pastebėjote iš prieš tai perskaitytų dokumentų, yra atkuriama Lietuvos Respublikos Konstitucija, tačiau jos nuostatos negali būti taikomos. Iš kitos pusės – daugelis dabar galiojančių įstatymų yra grindžiami Lietuvos TSR konstitucinėmis normomis. Ir trečia aplinkybė – tai laikas, kuris šitiems konstituciniams pakeitimams parengti yra labai trumpas, vertė mus pasirinkti tokį metodą, kurį aš prašyčiau suprasti ir pateisinti.

Geriausias variantas, mūsų nuomone, būt buvęs, jei šiam momente mes turėtume parengtą Laikinąją Lietuvos Konstituciją. Tačiau to projekto nėra, be to, kaip mes įsivaizdavome, šis projektas irgi šiuo metu negalėtų būti įvestas dėl nurodytų priežasčių. Todėl kaip metodą mes pasirinkome montažą ir būtinus pakeitimus tokio Konstitucinio įstatymo. Jį net nesiūlome vadinti Konstitucija...

A. SAKALAS: Vakarų Vokietijos televizija prašo 10 minučių.

K. ANTANAVIČIUS: O Lietuvos televizija jeigu prašys?

A. A. ABIŠALA: Prašom kalbėti, tik kiek galima, reiškia ...

Č. V. STANKEVIČIUS: Vien dėl laiko stokos ir pasirinkto metodo, vien todėl, kad greičiau jūs gautumėte pirminį projektą, kuris toli gražu nebus artimas tam, kurį gal galima priimti, todėl stengdamiesi dirbti maža grupe, tai yra pats racionaliausias laiko atžvilgiu darbas ir atsiprašydami teisininkų, kad nepasinaudojome jų pasiūlymais dalyvauti šitame darbe, būtent dėl šių priežasčių, mes dar mėginsime šitą darbą tiesiog padaryti pagal savo kompetenciją, kuri yra nepakankama.

Aš tik dabar pasakysiu štai ką.

Mes iš LTSR konstitucijos paimam tuos straipsnius, kurie būtinai turi pasilikti: tai yra visas rinkimų skyrius, visas deputatų skyrius, savivaldybių iš dalies skyrius, piliečių teisių kai kurie pakeitimai. Naudotasi tiek dabartiniu konstitucijos tekstu, tiek Sąjūdžio projektais, tiek darbinės grupės pernai darytais kai kurių straipsnių parengtais projektais. Įdedame kai kuriuos naujus straipsnius, kurie dabartinėje situacijoje nesikerta su LTSR konstitucijos normomis iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Labiau iš 1922 nei iš 1938-ųjų, nors čia kai kurie straipsniais yra identiški. Grynai išmetam skyrių, kuris reglamentuoja Vyriausybės veiklą, šitas skyrius visiškai netenka prasmės. Tam skyriui pagrindinės konstitucinės normos bus surašytos, liečiančios vyriausybės organizavimo ir darbo pagrindinius principus, ir baigsis nuoroda į jūsų rengiamą Vyriausybės įstatymą. Ekonomistai, finansų specialistai, biudžeto  specialistai mums žadėjo parengti konstitucijos dalies, liečiančios biudžetą, straipsnius... Turėjom tiek kliūčių, kompiuterių nesuderinamumo. Pasiryžę dirbti. Prašom leisti dirbti šioje situacijoje, kaip pradėjome. Supažindinti su turiniu galėtume rytoj.

IŠ SALĖS: Aš norėčiau paprašyti, kad kokius naujus straipsnius pakomentuoti.

Č. V. STANKEVIČIUS: Gerai. Pasistengsiu, jeigu jūs pageidaujate, tačiau esu tiesiog blogai pasiruošęs. Sakysim, pirmas straipsnis: „Lietuvos Respublika yra suvereni valstybė, išreiškianti Lietuvos tautos bendrą valią bei interesus“. Ekonominė sistema – toks skyrius, kaip buvo.

K. D. PRUNSKIENĖ: Paskutinį kartą patikslintas, vasario 7 dieną.

Č. V. STANKEVIČIUS: Taip, su tais patikslinimais. Mes ėmėm iš brošiūros.

K. D. PRUNSKIENĖ: Reikia dar porą straipsnių papildyti.

Č. V. STANKEVIČIUS: Ten daug ko reikia... Štai dabar pagrindinės... sakysim šiuo metu mes dar patys šito teksto net tarp savęs nediskutavę. Taip yra tik sumontavę. Štai jūsų nuomonei galėčiau pasiūlyti pamąstyti: ar gali būti nuostata – Lietuvos pilietis negali būti kartu ir kitos šalies pilietis, kaip LR buvo nustatyta. Siūlau pamąstyti, mes net dar nediskutavome tarp savęs. Gali šitas būti išbrauktas tuojau pat, gali būti paliktas. Jau dabar šitame ruošinyje yra įtraukta kitokia formuluotė straipsnių apie motinystę ir šeimą. Kuri buvo LR konstitucijoj. Tokia lietuviška dvasia – „motinystė ir šeima yra ypatingoje valstybės globoje...“. Pagrindinės teisės ir laisvės. Čia yra pakeitimai kai kurie, bet jie yra neesminiai... Yra straipsnis dėl informacijos laisvės. „Valstybės teritorija ir kalba“. Toks skyrelis liko iš gana didelio skyriaus, liko dabar tik pora straipsnių. Rinkimų sistema visa be pakeitimų. Herbas, sostinė – yra pakeista. Visas Vyriausybės skyrius. Na, iš esmės pabaigiant, keliais sakiniais galėčiau pasakyti: jinai yra artima Lietuvos TSR konstitucijai, išbraukus visas prievoles Tarybų Sąjungai, pakeitus Respublikos pavadinimą, išbraukus sakinius, kurie skatina ten socialistinį lenktyniavimą, išdirbio augimą, komunizmo statybos prievoles ir kita. Daugiau nenoriu jūsų trukdyti, nes tai yra tik ruošinys, nesvarstytas mūsų grupėje.

Noriu dar pasakyti, kokia problema yra idėjos lygyje. Tai ar nereikėtų šiek tiek peržiūrėti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo statusą, nustatant jį artimesnį kolektyvinio prezidento institucijai? Šiek tiek pakeisti jo statusą, kad tai būtų artimesnis, kaip ir Sąjūdžio programoje tokia principinė nuostata buvo išdėstyta.

(P. Vaitiekūno paprašytas, Č. V. Stankevičius perskaito pirmą straipsnį, kuris yra „Lietuvos Respublika yra suvereni Valstybė...“ – be „demokratinė“).

IŠ SALĖS: Kovo 5 dieną „Amerikos balsas“ komentavo straipsnį ir pasiūlymus dėl 1938 metų Konstitucijos. Ar jūs nesinaudojat šiuo straipsniu?

Č. V. STANKEVIČIUS: Nesinaudojame. Gal jūs galite mums ...

TAS PATS: Reiktų Sakadolskio paprašyti.

E. BIČKAUSKAS: (pirmo klausimo negirdėti). Mane domina konkrečiai scenarijus. Ar kas nors žino, kada planuojama šituos dokumentus priimti? Eilės tvarką supratau, noriu sužinoti tiesiog – datinę tvarką.

A. A. ABIŠALA: (priekaištauja E. Bičkauskui dėl kalbos).

(Salėje juokas, šurmulys).

Č. V. STANKEVIČIUS: Aš negaliu atsakyti į antrąjį klausimą tiksliai, nes dienotvarkės sudarymo klausimas yra pačių deputatų kompetencijoje. Apie dienotvarkės projektą tikriausiai bus pasakyta atskirai. Aš tik galėčiau pasakyti: po Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko išrinkimo, tie dokumentai gali būti priimti. Mes juos pateikiame kaip vieną paketą, jis taip nuosekliai turėtų būti priimamas be kokių nors pertraukų.

Dėl Pagrindinio įstatymo svarstymo. Čia iš esmės visiškai mažai įvedama naujų normų, tik tos, kurios būtinos. Šis įstatymas net nepretenduoja į naujos Konstitucijos statusą. Jūs turbūt įsivaizduojat: kaip suderinti dvi Konstitucijas, kurios visai skiriasi turiniu, stilistika, struktūra. Tiesiog neįmanoma per tą laiką, kurį mes šiandien turime.

Mes įsivaizduojame, kad šis įstatymas galios tiek, kiek jis galės galioti. Galbūt dieną, galbūt dvi, tris. Jis turės būti taisomas, keičiamas. Ruošiamas arba kitas Laikinasis įstatymas, už šitą tobulesnis, arba bus paruošta Laikinoji Konstitucija. Kaip Respublikos Aukščiausioji Taryba nuspręs ir kaip jinai šitą darbą konstitucinį dirbs.

Č. JURŠĖNAS:. Norėjau pasitikslinti, ar teisingai išgirdau. Trečiajame dokumente kalbama apie Helsinkio konferencijos baigiamąjį aktą ir sienų nekintamumą? (Č. V. Stankevičius skaito). Jeigu taip, tai leiskite man porą žodžių pasakyti.

(Duos po klausimų).

K. ANTANAVIČIUS: Ar Laikinasis pagrindinis įstatymas bus priimamas pirmą dieną pagal jūsų scenarijų? Jeigu taip, tai kada jis bus išdalytas?

Č. V. STANKEVIČIUS: Visi šitie dokumentai galės būti išdalyti tik rytoj, atvykus į sesiją. Taip begalima techniškai padaryti. Dėl Konstitucijos yra truputį kebliau. Kuo greičiau išdalysim, tuo bus prastesnis variantas. Ir kada jis turi būti priimamas? Čia problema ta, kad šitą Konstitucijos projektą galima svarstyti trumpiau arba ilgiau. Jeigu mes ilgiau svarstysime, ilgiau galios 1938 m. Konstitucija, kuri sukelia galiojančių įstatymų (neatitikimą) tai Konstitucijai. Siektina, kad įstatymas būtų svarstomas kuo trumpiau, priimamas, po to tobulinamas ir keičiamas.

V. R. GUDAITIS: Ar nesiruošiama šio paketo papildyti dokumentais dėl Lietuvos Respublikos tarptautinio pripažinimo, santykių su /.../.

Č. V. STANKEVIČIUS: Turi būti parengti 4 kreipimaisi. Į lietuvių tautą, į pasaulio valstybes... Čia ponas Landsbergis ateis ir jis jau turi to kreipimosi juodraštį. Į Lietuvos tautines bendrijas, į SNO dekolonizacijos komitetą ir galbūt kiti. Į TSRS – dėl gerų santykių.

IŠ SALĖS: (negirdėti).

Č. V. STANKEVIČIUS: Aha, supratau klausimą. Rašoma „Lietuvos tautos“. Šią sąvoką mes suprantame vienareikšmiškai kaip valstybės tautos, apimančios visų tautybių Lietuvos žmones.

Z. JUKNEVIČIUS: Atsakydamas Vagnoriui minėjot, kad dar bus vienas dokumentas dėl įstatymų galiojimo. Ar jūsų grupė jį ruoš, ar jūs manote, kad jį turėtų ruošti gerbiamo Vaišvilos teisėtvarkos, KA grupė?

Č. V. STANKEVIČIUS: Mūsų grupė tai tikrai negali to padaryti.

...

A. A. ABIŠALA: Pradėkime diskusiją.

Č. JURŠĖNAS: (siūlo Helsinkio konferencijos oficialų pavadinimą į Deklaraciją).

Ir ne sienų nekeičiamumo, o neliečiamumo principas.

A. SAKALAS: Tai – istoriniai dokumentai ir būtų gerai, jei juos parecenzuotų kiti teisininkai. Ryt iš ryto galėtume tas recenzijas visi aptarti. Patobulinti dokumentus. Tai ypač liečia Konstituciją.

E. BIČKAUSKAS: Prašome informuoti apie numatomą scenarijų.

K. ANTANAVIČIUS: Kaip mes suderinsime su likusiais deputatais? Aš niekur negirdžiu. Mes esam dauguma, bet yra ir nedauguma. Man atrodo, būtų negražu pradėti karštą diskusiją pačioje sesijoje. Rytoj turime susitikti su visais deputatais.

A. A. ABIŠALA: Be abejonės. Kada?

V. ČEPAITIS: Kadangi pirmoji dalis sesijos rytoj turėtų vykti gana trumpai, po to padaryti neoficialų susitikimą.

S. PEČELIŪNAS: (siūlo pasikonsultuoti su ponu Lozoraičiu, ne tik su kitais deputatais). Gal jis čia ras kokių spragų?

A. A. ABIŠALA: Nereikia agituoti, visi pritaria jūsų mintims. Pasakykit motyvą ir būdą.

Susitikti su kitais deputatais, galima pranešti per TV.

(Rita Dapkutė, SIA direktorė, sako, kad būtinai šiandien reikia išleisti komunikatą.

Deputatai nepritaria).

R. DAPKUTĖ: Tokį komunikatą, ką Sąjūdis siūlo AT pirmininku. Čia klausia kasdien, o Sąjūdis svyruoja...

IŠ SALĖS: Informaciją reikia duoti, nes paskleistos žinios, kad mes masonų principu dirbame. To toleruoti nereikia.

Č. JURŠĖNAS: Bendrą informaciją reikia duoti, bet neminėti šitų dviejų aštriausių. Bus informacija ir nebus informacijos. (Juršėnui siūloma paruošti komunikatą).

V. POVILIONIS: Kadangi mes nesvarstome personalijų, tai čia yra ir mūsų nelaimė – mes nepristatome Lietuvos žmonėms galimybės pasvarstyti taip pat. Reikia tokį komunikatą drąsiai skelbti.

K. D. PRUNSKIENĖS (replika): Tai nereiškia, kad mes jos (nuomonės) neturime.

A. A. ABIŠALA: Kaip tik ruošiausi pasakyti tai, ką mes jau buvome kalbėję ir dar kartą, atrodo, yra derinta toj grupėj, kuri ruošia darbotvarkę ir aplamai – Aukščiausiosios Tarybos veiklos pobūdį. Noriu paklausti jūsų: ar verta išdėstyti eigą, o po to grįžti prie dokumentų?

Aš labai prašyčiau tylos, nes yra tvanku, o kai dar ir triukšminga, tai labai sunku dirbti. Gal galima duris atidaryti?

(Scenarijus). Situacija yra gana paprasta, bet yra šioks toks keblumėlis. Prašau pagalvoti, ar mes pradedame sesiją 21 val. 10 d., ar mes susirenkame ir nepradedam sesijos?

Tarkim, kad mes ją pradedame, išklausome Bulavo pranešimą apie rinkimus, išsirenkam balsų skaičiavimo grupę – jos sudėtis buvo pasiūlyta ir visi jai pritarė; išsirenkame sekretoriatą ir mandatų komisiją – taip pat buvo jums pristatyti mūsų grupės siūlymai, paliekant vietos kitų grupių atstovams.

Patvirtinus mandatų komisiją, pirmą dieną darbas gali būtų baigtas ir prasidėti neoficialūs pasitarimai, jei tai reikalinga. Pagrindinis pranešimas kovo 11 d. 9 val. yra mandatų komisijos patvirtinimas, pirmininko rinkimo reglamentas. Po to turi prasidėti pirmininko rinkimai. Jeigu iš anksto nesitarsime, gali būti kokie trys ar keturi turai ir užimti visą dieną. Po to reikia pataisyti reglamento 15 straipsnį dėl vardinio balsavimo. Po to galimi du būdai veikti: arba išrenkamas Prezidiumas, arba pradedame svarstyti dokumentus. Tai ir turime aptarti.

L. SABUTIS: Šiandien dirbusi darbinė grupė mano, kad pradėjus darbą 21 val. buvęs Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas netenka savo galios ir kompetencijos. Tada AT reiktų neišsiskirstyti, kol bus sukurtas vadovaujantis organas – Prezidiumas arba dalinis prezidiumas – pirmininkas, pavaduotojai, sekretorius, kurie galėtų pagal Konstituciją pasirašyti teisinius aktus.

Norėčiau gauti pritarimą, nes grupė įvairiai svarstė – kaip pradėti AT pirmąją dalį. Buvome susirinkę su rinkiminės komisijos vadovais. Jūs žinot Bulavo padėtį, kai jis vienas atsiduria prieš auditoriją ir t. t. Reikėtų, kad šalia jo būtų ir Rinkevičius. Bulavas žada taip pradėti, bet iki tol ar reikia pradėti diskusiją – transliuoti ar netransliuoti per radiją ir TV? Daug yra ir iš kitur, gal čia reiktų darbo prasme išspręsti, paskutiniame prezidiumo posėdyje buvo nuspręsta, kad viešosios informacijos priemonės dirba paraleliai. Bulavas taria taip: jis pasveikina, papasakoja apie rinkimus ir jų rezultatus, kiek atvyko deputatų... Jei yra 2/3 – dirbam, jei nėra – diskutuojam. Jis (Bulavas) skelbia sesijos pradžią ir įjungiamas himno fonas. Čia gali klubas siūlyti. Jei be fono – man reikia žinoti.

(Balsuoja – įjungti).

V. LANDSBERGIS: tiems, kurie organizuoja visą tą dalyką yra toks oficialus įrašas himno, Kudirkos harmonizacijoje ir tos tonacijos, kuria parašė Kudirka. Taip dainuoti yra nepatogu. Per aukšta. Dainuojama paprastai žemiau, ypač kai neprofesionalai. Tam tikslui yra padarytas irgi atskiras įrašas, jį reikia gauti. Jis yra tercija žemiau.

(Triukšmas).

Z. VAIŠVILA: Aš profesionalas kita prasme. Aš buvau anos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje. Labai liūdnas buvo šitas bendras fonas.

A. A. ABIŠALA: Ambrazaitytei – susirinkite apie save tris žmones ir pasakykite išvadą.

L. SABUTIS: Ir dar. Tad didysis herbas, kas matėte, ar jis jau turi būti uždengtas? Kitas momentas – valstybinės vėliavos – pastatom sesijos pradžioje?

A. A. ABIŠALA: (Herbas) – kai bus priimtas įstatymas.

(Šurmulys. Balsuoja – nubalsuoja, kad iš pradžių būtų senas, priėmus įstatymą – kitas).

L. SABUTIS: Po himno reikia tęsti darbą ir neakcentuoti, kad tai yra dienotvarkės klausimai, nes dienotvarkę galės pateikti tik išrinktasis pirmininkas. Bulavas pateikia klausimą rinkti mandatų komisiją. Siūlome iš 9 žmonių, įvairių požiūrių. Iki tol išrenkama balsų skaičiavimo komisija, rekomenduojama nenaudoti šios elektroninės balsų skaičiavimo technikos šiame ir paskesniuose posėdžiuose. Yra paklaidos arba nesuveikia kaip dera.

Išrenkame balsų skaičiavimo komisiją – nuo mūsų grupės siūlomas Razma. Yra atitinkami žmonės, kurie padės pasiruošti. Skaičiuojami balsai ir diskutuojama dėl mandatų komisijos. Sekretoriatas. Buvo siūlomas Juknevičius, o kiti iš aparato. Šiandien pasvarsčius, manome, kad reiktų aparato darbuotojų, bet reikia nors trijų deputatų.

(Balsuoja – dar iš visų po vieną).

Mandatams – Sakalas, Šaltenis, Ambrazevičius, Patackas, Karvelis, Andriukaitienė. Ir du iš kompartijos ir vienas šiaip sau. Vadovauti rekomenduotume Sakalui.

(Balsuoja – už Sakalą).

Kiek valandų dirbam? Orientuojamės į 3 valandas. Deputatai lieka Vilniuje. Projektus jau norėtumėme turėti, nes jei bendras susitikimas 24 val., kad visus tuos projektus galėtų jie tada pamatyti...

Vyriausybė atsistatydina kada?

A. A. ABIŠALA: Tik po pirmininko rinkimų.

V. LANDSBERGIS: Jeigu kartais taip atsitiktų, kad tie visi procedūriniai klausimai pavyksta gana greitai sutvarkyti, nereikia tų trijų valandų. Kas tada? Ar kažką dar darome iki 24 valandos?

L. SABUTIS: Tikslingiausia nedaryti oficialios pertraukos, kad išsiskirstom iki ryto, nes vadovybė nesuformuota, valdo Respubliką visa AT.

V. LANDSBERGIS: Tada labai įdomus momentas. Ar nereikia padaryti to, ką siūlė Sacharovas? Suvažiavimo pradžioje – AT perima visą valdžią Respublikoje. Ar tai savaime suprantama, ar tai reikia pasakyti?

L. SABUTIS: Visa esmė yra ta, kad nepatvirtinti mūsų įgaliojimai.

A. A. ABIŠALA: Grįžkim prie dokumentų!

Č. V. STANKEVIČIUS: Labai prašau sudaryti mums galimybę dirbti. Nuo pirmadienio nebuvę namuose, norim šį vakarą dar parvažiuoti į Kauną ir duokit mums galimybę nors kiek paredaguoti Konstituciją. Požiūris iš esmės.

...

E. BIČKAUSKAS: Labai dėl tų dokumentų diskutuoti neverta, nes mes neanalizavome turinio. Iš principo viskas teisinga. Visiems suprantama, kodėl atstatoma ta 1938 m. Konstitucija. Ir kodėl ji po to sustabdoma. Paraleliai galim dar formaliai neatstatydami, bet diskutuoti tuos Lietuvos restitucijos (dabartinės) klausimus. Tai labai svarbus momento klausimas, kada tai bus padaryta.

Rizikuoju būti suprastas kaip labai atsargus ar net bailus, bet ant kortos pastatyta tiek daug, kad aš rizikuoju. Man nesuprantamas, atvirai pasakant, forsavimas mūsų. Baisus skubėjimas. Aš pats buvau už tai, kad sušaukti šitą sesiją kovo 11 d. Bet aš turėjau visai kitą supratimą. Aš norėjau, kad pas mus būtų sušaukta nauja valdžia tam, kad jei Suvažiavimo metu įvyktų kas nors gink Dieve nenumatyto, visa šita naujai išrinkta valdžia iš karto galėtų reaguoti. O dabar tas mūsų isteriškas bėgimas man asmeniškai labai nepatinka. Man atrodo, pastatome patys save į labai sudėtingą situaciją. Pasakysiu dėl ko. Jūs žinote, kas tai yra suvažiavimas. Dabar šitą suvažiavimą galima pavadinti grynai juoduoju suvažiavimu. Delegatai yra tie, kurie Rusijoje jau išmetami iš visų postų. Jie yra persiutę. Patikėkit, kad tai bus labai juodas suvažiavimas. Gorbačiovas yra iš tų protingesnių, kuris neišdrįs įvesti čia kažkokio režimo ypatingo. Bet mes patys savo veiksmais, jei priimsime šiuos dokumentus kovo 11 dieną, duodam kozirį tam juodajam suvažiavimui. Priversti jį padaryti tuos veiksmus... Jis gali būti išprievartautas priimant prezidento postą pasižadėti susitvarkyti su ta Lietuva.

(Salė labai šurmuliuoja).

Forsavimas man nelabai suprantamas, ir aš pasisakyčiau už tai, kad tie pagrindiniai dokumentai būtų, jeigu, žinoma, suvažiavimo metu neiškils kokių nors krizinių momentų, kada mes būsim priversti tai daryti. Jeigu neiškiltų – kad jie būtų priimti sekančią dieną po to, kai baigsis tas suvažiavimas. Motyvai, kad Gorbačiovas gaus kokias nors ypatingas funkcijas – tinka bet kokiai pasaulio šaliai, išskyrus TSRS. Patikėkit, kad ten niekas niekados nežiūrėjo į jokius įstatymus. Jei reikės, įves tą ypatingą padėtį ir be jokio įstatymo... Kaip ji gali atrodyti? Aš nesakau, kad ji būtinai bus įvesta. Jei tai būtų Gorbačiovo valios dalykas, jis jos neįvestų. Dėl savo veido prieš visą pasaulį... Tai viskas, ką aš norėjau pasakyti.

L. SIMUTIS: Užvakar dienos Saugumo komiteto pareiškimas (Maskvos) ar jums nekelia nerimo? Ar galvojate, kad šitas juodas suvažiavimas nežino, ką mes ruošiamės daryti?

E. BIČKAUSKAS: Jis žino, ir todėl aš ir nesuprantu, kam mes provokuojame savo rankom? Kam mums to reikia? Ir taip pastatyta Lietuva ant pernelyg didelės kortos, kam mums dar duoti papildomų? Tai man nesuprantama.

V. LANDSBERGIS: Man norisi paklausti, koks buvo tas Saugumo pareiškimas?

L. SIMUTIS: Buvo paskelbta, aš asmeniškai negirdėjau, bet kalbama apie tai, kad TSRS iškilo grėsmė Tarybų valdžiai ir valstybės saugumas turi imtis griežtų priemonių ją saugoti.

B. GENZELIS: Tarp deputatų Maskvoje šitas buvo išplatintas, bet ne visi gavo. O po to buvo oficialiai Gorbačiovo komentuojamas. Buvo klausimas, ar tai Vyriausybės nuomonė, o Gorbačiovas ar Lukjanovas pasakė, kad tai grupės saugumo darbuotojų nuomonė.

G. VAGNORIUS: Aš taip supratau jūsų žodžius: jei mes nepriimame tų dokumentų, Maskva nesiims mūsų požiūriu jokių priemonių?

E. BIČKAUSKAS: Jokiu būdu negaliu šito pasakyti, to garantuoti šitoje valstybėje negali niekas. Bent neduoti papildomų kozirių. Nedaryti taip: imkitės tų priemonių.

L. SABUTIS: Aš noriu paklausti, kaip po šitų dokumentų paskelbimo jūs išvažiuosite į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą? Ar kaip Lietuvos Respublikos deputatai, ar kaip Lietuvos TSR deputatai?

E. BIČKAUSKAS: Jei mano asmeninė nuomonė, tai po šitų aktų paskelbimo, mes iš viso neturime ten vykti ir jokių kalbų negali būti. Viso gero, ištraukiu tą savo pažymėjimą – čia yra juridinis momentas. Kiti mano, kad mes galime ten vykti, aš, kaip juristas, manau, kad ne.

IŠ SALĖS: Turim šitą klausimą apsvarstyti.

A. A. ABIŠALA: Būtinai.

V. LANDSBERGIS: Aš noriu paklausti. Bet tai yra tam tikros abejonės pasakymas. Ar iš tiesų realiai įmanoma per vieną dieną tiek daug dalykų padaryti, kad reiktų – taip sakant – baimintis. Kad mes jau 11 dieną prieiname prie visų pagrindinių deklaracijų. Man atrodo, kad tai nelabai realu, nebent mes labai forsuotumėm. O gal mes galime tiesiog neforsuoti? Kai Maskvoje prasidės suvažiavimas, mes dirbam toliau, ir ateina laikas, ir mes be jokio ypatingo, laikant kontaktą su įvykiais Maskvoje.

E. BIČKAUSKAS: Toks mano pasiūlymas ir yra. Visi tikisi tokių mūsų staigių žingsnių, kad iškart susirenkam ir iš karto dedam. Tai mes nedėkim, dirbkim ir visai nekreipkime dėmesio į tą Maskvą. Ramiai...

A. A. ABIŠALA: Nei gerbiamasis Bičkauskas, nei kiti, manau, neprieštarautų, kad tie dokumentai būtų paruošti bet kokiam momentui... Jeigu pritariam jų esmei, tai leiskim komisijai dirbti, dauginti.

K. ANTANAVIČIUS: (dėl svetimų konstitucijų veikimo).

L. SABUTIS: (dėl deputato apibrėžimo).

V. LANDSBERGIS: Aš norėčiau pastabą padaryti dėl to santykio su suvažiavimu, kuris vyks Maskvoje. Galbūt mes turėtume priimti jau pirmą dieną kokį nors dokumentą, kuris nustatytų tų deputatų, TSRS deputatų Maskvoje, naują statusą. Kaip Lietuvos TSR delegatų. Jeigu ten, vykstant suvažiavimui, pas mus įvyks svarbūs pasikeitimai, galbūt paskutinę dieną jie jau nebegalės dalyvauti, nors ir norės. Tai priklausys nuo situacijos, nuo reagavimo Maskvoje ir pan. O savo tokiam pasiteisinimui, kodėl jie yra Maskvoje, jie gali turėti mūsų specialų nutarimą. Maskva juos gali traktuoti kaip TSRS deputatus, mes juos traktuojam kaip delegatus. Tai turėtų liesti mūsų pačių deputatus, Lietuvos deputatus, kurie dar tebėra ir TSRS deputatai.

L. SABUTIS: Mums taip pat reikės išspręsti TSRS deputatų statuso mūsų Taryboje klausimą.

K. UOKA: Aš turiu labai daug abejonių dėl šito labai radikalaus žingsnio, bet čia jų nesakysiu. O čia tik du tokie paabejojimai ir pabijojimai.

(Jam sako pastabą: kalbėti dėl dokumentų).

Viskas susiję, viskas susiję – prašom negudrauti. Jeigu mes kalbame apie TSRS liaudies deputatų statusą, pagalvokime – prieš pradedant derybas su TSRS, ar verta apsiriboti savo teises kaip TSRS liaudies deputatams, kada mes turim teisę prieiti prie bet kokios informacijos, įeiti į bet kokią tarybinę įstaigą. Ar taktiškai tai teisinga?

Kitas dalykas. Kiek aš prisimenu Sąjūdžio rinkiminę platformą, ten nekalbama apie 1938 metų Konstitucijos atstatymą. Ar mes esame įpareigoti, ar turime tokius įgaliojimus? Nėra ten to!

R. GUDAITIS: Man dėl dokumentų nekyla jokių abejonių, bet dėl ko kito. Mes neturėsim nei Vyriausybės funkcionuojančios... Bet mes absoliučiai niekas nemąstom, neprognozuojam... O kokios pasekmės mūsų šitų žygių? Čia daugybė įvairiausių variantų. Jei mes Aukščiausiojoje Taryboje ir deklaruojam, kad imam valdžią į savo rankas, mes turim prognozuot labai rimtai. Tuo labiau, kad praeis nemažai laiko, kol mes būsim be Vyriausybės, o senoji Vyriausybė, kaip žinia, nors čia Prunskienė mūsų bendražygė yra, bet šitos struktūros nefunkcionuoja. Nominali bus Vyriausybė. Reikia prognozuoti pasekmes, o jų skalė gali būti labai įvairi, nuo pačių drakoniškiausių.

A. A. ABIŠALA: Dėl dokumentų daugiau pastabų nebus? Ar pritariam pagrindinių dokumentų esmei iš esmės, ar nepritariam?

(Balsuoja – pritaria, keli susilaiko).

Č. V. STANKEVIČIUS: Ar jūs iš tikrųjų supratote, kaip mes dirbam Konstitucijos maketą? Prašyčiau paskui įsijungti ir padėti pataisyti, bet šiuo metu leisti mums taip nekompetentingai ir greitai daryti... Mums dar reikia kreipimusis parašyti...

J. TAMULIS: Iškilo klausimų dėl skubėjimo. Analogiški klausimai neišvengiamai iškils per sesiją. Aš norėčiau, kad vienas žmogus paruoštų klubui motyvaciją elgesio, scenarijaus, mes patikrinam jį savo klausimais, tada bus normalus daiktas.

A. A. ABIŠALA: Tai dabar mes galėtume visas tas abejones išsakyti, tai jau reikia dėti iš dūšios, neslepiant, kad kam nors kyla abejonių.

(Skelbiama pertrauka).

Pertrauka

K. ANTANAVIČIUS: Visų pirma reikia padėkoti tiems, kurie paruošė šiuos dokumentus...

Viduje labai nudžiugau, kai atsirado galimybė svarstyti, ką gi mes priimame pirmą dieną ir ką vėliau. O kada vėliau – matysim ir svarstysim. Svarstysim visi deputatai, o ne tik Sąjūdžio. Todėl, kad visi esam atsakingi už Lietuvą. Todėl, kad kaip atrodė vakar – saujelė parengia, primeta ir jau viskas yra nuspręsta, ir toks fatalizmas.

Aš manyčiau, kad laikinosios Konstitucijos negalima taip forsuoti ir priimti, nemačius žmonėms. Paruošti forsuotai galima, tačiau priimti diktato tvarka: štai čia mes susirinkom ir nutarėm, kiti pažiūri per naktį arba iš ryto ir balsuoja Konstituciją. Aš manau, tai būtų vėl diktatūros pasireiškimas.

Mes negalėtumėme viso to dokumentų paketo priimti neatsiklausę lietuvių tautos. Siūlau, kad sekmadienį būtų priimti būtinai pirmi du dokumentai: deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo. Kiti trys, mano manymu, turėtų būti priimti vėliau, nes tai susiję ir su TSRS liaudies deputatų įgaliojimais. Aš nematau jokios galimybės priėmus dokumentus TSRS liaudies deputatams vykti į Maskvą ir vaidinti dar kokius nors deputatus... Mes rizikuojam net, kad būsim išprašyti.

Deryboms su TSRS, kaip čia vakar kažkas sakė, turėtų būti paskirti ir tie patys TSRS liaudies deputatai, bet būtinai turi būti ir ne deputatai... Tas taip pat turi būti padaryta pirmą dieną.

Kuo mes rizikuojam? Mes patys iššaukiam didžiulę audrą, sukeliam nerimą visoj TSRS... Vakariečiai, su kuriais bendravau, negali suprasti: kur jūs taip skubat? Gal jūs galite paaiškinti, kas atsitiks, jei Gorbačiovas taps prezidentu? Kuo mūsų situacija bus blogesnė? Vis tiek elgiamės taip, kaip reikalauja mūsų valstybės tęstinumas. Jis ką – dabar negali paskelbti nepaprastą padėtį? Ką nori, tą jis gali padaryti. Jeigu jūs galit paaiškinti, sakyčiau, kad jis taip padarytų.

Mes padarom tokį chaosą, atšaukiam Konstituciją ir atšaukiam įstatymus. Pagal ką mes teisim nusikaltėlius, o tie žmonės yra gudrūs, tai jie gali pasinaudoti ta suirute... Mes gi galim, pasirengę naują teisinę sistemą, naują ekonominę sistemą, mes irgi galim... Čia kolegos sako – reikia direktorius atleidinėti. Reikia įstatymus pasirengti, kad atleidinėtume! O dabar, atsiskyrę nuo TSRS, mes, tas pats ar atsiskyrę, ar neatsiskyrę – ekonominius įstatymus patys leidžiam ir niekas mums netrukdo. Parenkim šituos dalykus.

Tai aš labai būčiau už tai, kad mes priimam du pirmus dokumentus, kitus dokumentus galim svarstyti, jeigu norim, galim nesvarstyti, tačiau priėmimą atidėti vėlesniam laikotarpiui. Aš manau – du mėnesiai. Sesija tęsis iki birželio vidurio, besibaigiant, ne vėliau, priimti visą dokumentų paketą ir, be to, dar atsiras daug kitų dokumentų, visi paketai įstatymų.

A. SAUDARGAS: Kodėl manot, kad už dviejų mėnesių bus palankesnė?

K. ANTANAVIČIUS: Ji bus tokia pat, bet mes būsim pasiruošę. Pakeitimui – tiesinius, ekonominius įstatymus, dėl denacionalizavimo kažkokia tvarka. Pradės mūsų turto prašinėti, namus atsiiminėti. Ką mes sakysim? Juk neturim jokio supratimo. Be to, mes dar parengsim ir tą blokados variantą. Kad imsim iš čia naftą, šitą uždarysim – daug daugiau būsim pasirengę. Situacija iš Maskvos pusės bus lygiai tokia pat.

V. ŽIEMELIS: Jei mes priimam pirmus du dokumentus, tai mes praktiškai jau nesam TSRS sudėtyje. Ar taip – ar taip, mums reikia žengti ir toliau. O dėl baudžiamųjų įstatymų – yra kodeksas, jis ir veiks.

K. ANTANAVIČIUS: Aš labai bijau ...

V. ŽIEMELIO (replika): Nėra ko bijot.

K. ANATANVIČIUS: O kad nesam, tai Seimo nutarimų panaikinimas jau priimtas XI šaukimo sesijoje. Kadangi priimtas nuosavybės įstatymas, tai socializmui pagrindas yra sunaikintas. Mes jau neturim nei tarybų, nei socialistinės.

IŠ SALĖS: Mes neturim skubėti, bet kodėl taip skuba Maskva? Kodėl Gorbačiovas šaukia suvažiavimą?

(Replika – ne dėl Lietuvos).

K. ANTANAVIČIUS: Rusijoje padėtis įtempta. Jelcino akcijos kyla, jis nori patvarkyti. Antras dalykas, aš manau, didelę reikšmę turi ir noras, panaikinus 6 straipsnį, kad būtų kokia nors valdanti jėga. Bičkauskas gali plačiau paaiškinti.

S. ŠALTENIS: Ar sugebėsim geriau pasiruošti savo keliui į nepriklausomybę? Aš manau, kad reikalai blogės ir blogės, blokada ir dabar jau vyksta. Čia ekonomistai gali geriau pasakyti, tačiau jau neįmanoma.

K. ANTANAVIČIUS: Blogėt dar daug labiau įmanoma.

N. AMBRAZAITYTĖ: O kaip mes atrodysim prieš žmones, kurie mus rinko ir laukia tos valandos?

K. ANTANAVIČIUS: Aš beveik garantuotas – paklauskit žmonių ir žmonės nepasakys, kad rytoj skelbti. Žmonės pasakys: spręskit, skelbkit, kada tai protinga. O kada protinga, tik pats ponas Dievas težino. Aš sakau – iš savo žinojimo esu labai neramus, o per tuos 2–3 mėnesius situacija ir Rusijoj pasikeis. Ukrainoje laimės demokratinių jėgų dalis, Rusijoj laimės dalis, gal Jelcinas ateis. Jau bus kita situacija ir išorinė, o apie vidinę – be jokių abejonių, kad nauja Vyriausybė pas mus būtų suformuota lapkričio, gruodžio mėnesiais, tai pas mus būtų padaryta masė darbų. Bet Vyriausybė nebuvo suformuota, dėl to nieko ir negalima buvo pasiruošti.

E. BIČKAUSKAS: Mes per daug gerai kartais apie save galvojame. Kad viskas, kas Maskvoje dedasi – tai dėl mūsų. Rusijoje tiek bėdų, kad yra tas mūsų klausimas, bet jis ne pagrindinis.

L. N. RASIMAVIČIUS: Bus išrinktas vienoks ar kitoks prezidentas Maskvoje. Ar jums neatrodo, kad Lietuva turės sustabdyti šį įstatymą dėl prezidento?

K. ANTANAVIČIUS: Pas mus gi neveikia, mes pasakėm, kad nedalyvaujam tuose rinkimuose. Mes gi nesam TSRS sudėty.

K. D. PRUNSKIENĖ: Tai kodėl mes bijom padaryti, jei mes nesam sudėty?

S. PEČELIŪNAS: Manęs neįtikina tas argumentas, kad Rusijoje laimės demokratinės jėgos. Tai buvo dekabristų laikais, bet Rusija nuo galo iki galo, kaip sakoma.

K. ANTANAVIČIUS: Aš sutinku su jumis, bet nebus tos vieningos totalitarinės jėgos.

K. LAPINSKAS: Ne tuo klausimu norėjau kalbėti. Vargu, ar mes turim kitą išeitį. Po to, kai vasario 7 d. buvo priimtas LTSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, kuriuo buvo pripažinti neteisėtais*, mes pastatyti į tokią padėtį, kad rinktis nėra ko – reikia žengti. Juk kai kas jau pripažino, kad mes nesam TSRS sudėtyje, tai mes turime juridiškai iki galo tai įtvirtinti iš tiesų, kad mes buvom okupuoti, aneksuoti. Mes tą paskelbiam ir tvarkomės. Tvarkomės todėl, kad dėl šito ekonominio chaoso, esu įsitikinęs, mes negalime, esant tokiai dvilypei padėčiai, savarankiškai tvarkytis. Nes noromis nenoromis per petį vis žiūrime, o ką tenais galvoja?

Dėl Konstitucijos. Ten yra vienas labai subtilus ir svarbus institutas, kurį, jums pritarus, mes realizuosime. Jei ne – tai negaišim, nes mes ją** per naktį turime padaryti tokią, kad visi galėtų skaityti, jau būtų daugmaž variantas skaitymui.

Tą naują Konstituciją mes rengiame ne naują, kaip buvo pasakyta, o remiantis galiojančia LTSR Konstitucija. Ir visuomenei buvo paskelbta Konstitucija, parengta darbo grupės ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, dalyvaujant Sąjūdžio žmonėms ir Sąjūdžio Seime svarstyta. Visuomenei žinomas tas naujos Konstitucijos variantas. Ir kartu tos pataisos, kurios buvo padarytas dabar galiojančioje LTSR Konstitucijoje, bus įneštos ir priedo kai kas iš buvusių Lietuvos Respublikos Konstitucijų – kai kurios nuostatos inkorporuotos, kad nesikirstų pagrindiniai teiginiai.

Mus domina štai kas. Atsidūrėme tokioje situacijoje, kada opozicija labai aktyviai „musiruoja“ šitą prezidento institutą. Kelia, kiršina visą Lietuvos liaudį, kad referendumą reikia organizuoti, kad reikia rinkti prezidentą. Tikslas suprantamas, labai aiškus, kadangi gerbiamo Algirdo akcijos aukštos ir rinkimų keliu jis turi šansų būti išrinktas prezidentu. Jeigu prezidentą rinks Seimas, jis vargu ar tokį pasisekimą turės.

Kad būtų nuimta tokia aštri problema, kuri yra labai pučiama ir erzinami žmonės Lietuvoje, mes galvojame štai ką pasiūlyti: realizuojant Sąjūdžio rinkimų platformos idėją, kad pereinamuoju laikotarpiu Lietuvai reikalingas kolegialinis prezidentas. Mes turime tokią mintį štai šitoje Laikinojoje Konstitucijoje sukurti laikinojo kolektyvinio prezidento institutą. Galima pavadinti, tarkime, valstybės taryba, kuri renkama iš 5 žmonių, tame tarpe – 4 Sąjūdžio, 1 – opozicijos. Proporcijos – kitas dalykas. Šita valstybės taryba veiktų kaip kolegialus prezidentas, atliktų valstybės vadovo funkcijas ir priimami sprendimai, o po to tos tarybos vardu pirmininkas, kurį galima vadinti kaip ir prezidentu – jisai jau juos realizuotų praktiškai. Šitą pirmininką arba prezidentą siūlome rotacijos keliu keisti kas metai. Pagal Jugoslavijos arba Šveicarijos modelį. Jo įgaliojimus apriboti iki tos valstybės tarybos atstovavimo, kad vienasmeniškai jis negalėtų priimti mums nepalankių sprendimų.

Tą tarybą galėtų rinkti speciali tautos atstovų kolegija, kuri susidėtų pagal daugelyje valstybių naudojamą štai tokį modelį. Parlamentas, iš vietinių tarybų pagal nustatytą atstovavimo normą surenkama, tarkime, po du, po tris iš rajonų tarybų rinkikus ta, vadinkime, atstovų taryba...

Ar pritariam, ar ne?

V. ŽIEMELIS: Čia keičiama valdymo forma. Jokiais būdais negalima.

K. LAPINSKAS: Bet mes jau turim panašų organą – Prezidiumą. Bet pereinant prie valstybės tarybos, mes atsipalaiduotume nuo parlamento. Įstatymų leidžiamoji valdžia liktų, o čia atskirtumėme kaip vykdomosios valdžios atskirą šaką.

IŠ SALĖS: Jūsų pasiūlymas yra galbūt dėl to, kad nenustumti Brazausko iš politinės arenos, nesukelti kokio disonanso mūsų tautoje?

K. LAPINSKAS: Galbūt netiesiogiai.

TAS PATS: Galbūt padarykime taip. Brazausko partija yra pralaimėjusi partija ir galėtumėme vieną iš pavaduotojų postų atiduoti Brazauskui, o Sąjūdžio atstovą išrinkti pirmininku.

K. LAPINSKAS: Matot, dabartinė Konstitucija, kiek ji liečia Aukščiausiąją Tarybą, kaip įstatymų leidžiamąjį organą ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą, tos funkcijos šių dviejų organų nėra atribotos. Čia yra taisytini dalykai ir jeigu mes vadovaujamės valdžių atidalijimo principu, kuris civilizuotam pasaulyje yra valstybingumo pamatas, tai mums reikėtų labiau atriboti įstatymus leidžiantįjį organą nuo valstybės vadovo, kurį norėtume daryti šiuo momentu kolegialiu.

G. VAGNORIUS: Ar tai toks neatidėliotinas klausimas, kad mes jį turime šturmuoti ir priimti?

K. LAPINSKAS: Priimsime mes ne dabar, bet yra laiko stoka ir ar turim gaišti laiką?

(Replikos: „Negaiškit“).

...

R. OZOLO replika: „Taryba – gerai“.

K. LAPINSKAS: Čia ne dėl Brazausko, bet dėl to, kad žmonėse iškelta prezidento idėja... Šiuo atveju Konstituciją mums vis tiek reikia keisti. Mes tiktai patikslintume Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo funkcijas. Kaip kolektyvinį prezidentą, jį atribotume nuo parlamento. Skirtume tas dvi valdžias. Dabar yra painiava.

V. JARMOLENKA: Mes galime kitoje sesijoje primininką pakeisti. Kai jūs įvedate vienerių metų terminą – viskas.

K. LAPINSKAS: Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas jau būtų kaip parlamento spikeris. O šita valstybės taryba su savo pirmininku – kolektyvinis prezidentas.

Z. VAIŠVILA: Aš labai atsiprašau. Jeigu mes pasiduosim tai dirbtinai psichozei, sukurtai dėl prezidento, tai tada, mieli žmonės, man gaila žiūrėti į mus. Yra vienas labai svarbus dalykas... Na, tai akivaizdu – norom nenorom pasiduoti šitai bandai...Svarbiausias dalykas – ir gerbiamas Antanavičius pastebėjo ir kiti – nekeisti Konstitucijos. Tik tiek, kiek ji mums mirtinai trukdo. Mes neturim ir teisės, kaip Antanavičius sakė, ir mes chaoso negalim sukelti. Turim palikti dabartinius įstatymus ir po to juos perdirbant laipsniškai ruošti naują Konstituciją. Šitą laikinąja galima palikti tik tą valdžios struktūrą, kuri yra. Sąjūdžio programoje buvo ne kolegialus prezidentas, o kolegialus organas. Staiga čia iš po nakties atsiranda prezidentas...

A. SAUDARGAS: Buvo į dvi kryptis nukrypstama. Gerbiamojo Antanavičiaus buvo ekonominis požiūris ir gerbiamojo Lapinsko juridinis požiūris. O politinio mes visiškai nesvarstom. O ruošiamės daryti būtent politinį aktą.

Mes dabar svarstom – skelbti ar neskelbti. Jeigu ji tam rinkta, tai tas klausimas nesvarstytinas. Klausimas labai teisingas – yra laiko. Jeigu jūs sakote laikas du mėnesiai – kaip pateisinti? Šita Aukščiausioji Taryba jau išrinkta dirbti kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Visas problemas reikia spręsti nuo šito nulio pradedant. Kaip pateisinti, kad kažkokiu tarpiniu būdu mes dar dirbame du mėnesius? Šitą reikia išspręsti. Galbūt galima. Visas pasaulis dabar sėdi sau ir laukia. Paskelbs jie ar ne? Čia prisiriša Bičkausko problema. Savaitės laiko, Maskvoje vykstančio suvažiavimo aspektu mes privalėtume tai skaičiuoti. Nėra čia ko svarstyti. Visokias padėtis, ir ypatingą, jie ir vakar galėjo įvesti. Mes neturim tam įtakos. Mes turim įtakos tam paketui, kuris sukels emocinį bumą visame pasaulyje. Ir kuris atsilieps Maskvos suvažiavime emociniu būdu... Tas gali turėti įtakos sprendimams. Čia galima būtų tiksliai skaičiuoti, turint Maskvos scenarijų... Tik korespondentai labiau pavargs belaukdami. Yra paprastas politinis dalykas – visi laukia, reikia padaryti.

(Salėje juokas).

K. D. PRUNSKIENĖ: Neišvengiamumą reikia suprasti.

A. SAUDARGAS: Šitie 5 dokumentai politine prasme neturi jokio tarpo. Tai vienas politinis aktas. Jie yra neskaidomi, tarpo daryti negalima. Galima galbūt neskelbti nei vieno arba kurį nors vieną, bet labai sunku paaiškinti tą tarpą.

Dėl Konstitucijos. Kad Konstitucija skelbiama staigiai ir nesvarstyta – netiesa, nesusipratimas, nes ta grupė nepateikė mums pasižiūrėti, bet Konstitucijos esminiai dalykai išsvarstyti metus laiko. Variantai buvo paskelbti prieš metus. Formuluotės yra tos pačios. Bus ne nauja Konstitucija priimama, o redakcija tam tikra. Ir susirinkusi sesija galėtų atlaidžiau pasižiūrėti, kad tą redakciją greičiau ar lėčiau priimti. Laikinasis pagrindinis įstatymas užfiksuoja tą tašką, kad mūsų situacija būtent šitoje vietoje ir kulminuoja. Kad mes savo viduje pasikeičiame iš esmės, nes pradedam dirbti pagal naują pagrindinį įstatymą. Tai ir čia mes tik galim pradėti ruošti ekonomines reformas, ne reformas, bet ypatingos padėties... Nes tada kyla klausimas, kodėl tas nebuvo daroma visą rudenį. Jei mes suvesime į personalijas – ne (ne) tie dirbo, o ne ta politinė situacija, tai aš pilnai sutinku.

Ir pagrindinis dalykas – dėl valstybės tarnybos. Šiek tiek kitu požiūriu. Man nauja ta pati idėja. Galbūt tai glaudesnis prezidiumas būtų, ne koksai prezidentas kolektyvinis. O kad mes atsakinėjam į šitą prezidento ažiotažą, tai yra naudinga, mes neturim emociškai žiūrėti – lyg mes nekreipiam į tai dėmesio. Protinga alternatyvą pateikti.

Tam tikras politinis kolektyvas, ne iš pirmininkų emisijų sudarytas, simboliškai vadinamas kolektyviniu prezidentu, galėtų būti priešpastatomas. Ne vienas žmogus, bet kažkoks stipresnis kolektyvas. Bet pirmininkas turėtų būti ne spikeris, o pirmininkas.

Z. VAIŠVILA: Ar iš Aukščiausiosios Tarybos ta taryba, ar iš pašalės?

A. SAUDARGAS: Tiktai Aukščiausiosios Tarybos.

(Balsuojama dėl Lapinsko pasiūlymo – nepavyksta).

Z. VAIŠVILA: Ar šitas darbas yra mūsų grupėje kuriančioji Aukščiausioji Taryba ..(?)

A. A. ABIŠALA: Aš suprantu, kad tai mūsų grupė, tik mes truputį iš...(?)

V. LANDSBERGIS: Man labai nepatinka ir kelia abejonių, kada klausimai yra izoliuojami. Štai dabar balsuokim, o po to žiūrėsim, kas iš to išeis kitų dalykų atžvilgiu. Šiuo atveju buvo keliamas klausimas dėl Laikinojo pagrindinio įstatymo. Jau paaiškinta, kad tai nėra naujas ir slapta paruoštas, žmonėms nežinomas. Tik reikia tai paaiškinti. Tai yra tai, kas buvo svarstyta ir atidėta, dabar modifikuota Lietuvos Respublikos sąlygomis... Ir laikas yra ypatingas, kuriame pakibti ore yra negerai ir ne dėl to, kad kokie korespondentai laukia. Laukia pati situacija... Ir visi galimi kontaktai su pasaulio valstybėmis ir Rytuose – Vakaruose yra tokios neapibrėžtumo būklės trukdomi.

Klausia Švedija: kaip jūs dėl Karlskronos–Klaipėdos kelto – galima pradėti derybas ar ne? Yra privati firma, kuri nori lėktuvų linija skraidyti į Vilnių ar dar kur nors – su kuo kalbėti? Tokių pavyzdžių būtų daug. Tą situaciją reikia bent teisiškai apibrėžti, reikia eiti į jos apibrėžimą.

Ir štai, kadangi mums tą Konstituciją reikia priimti greitai, taip pat, kaip čia buvo minėta, aš manau, kad nebūtų neteisinga svarstyti tuos du klausimus iš karto. 1938 m. Konstitucijos tokį trumpalaikį formalų sugrąžinimą ir iš karto – kokia bus ta tikroji Konstitucija, pagal kurią gyvensim. Tą išaiškinti ir išvengti tų savaites trunkančių debatų. Tada galima sutarti, kad priimam 1938-tų ir tą pačią dieną, tame pačiame posėdyje laikinąją. Todėl joje neturėtų būti labai naujų tokių skyrių ir naujų institucijų, kurios net mums patiems kelia abejonių. Ten tokia valstybės taryba padarys diskusijų vienai ar dviem dienom. Aš suprantu, kad tai politinė alternatyva tam sukeltam ažiotažui dėl prezidentūros. Bet mes turim rimtai... Jeigu rimtai žiūrėti į tą tarybą, kuri turi apriboti to būsimo prezidento valdžią, tai tą numatyta padaryti aktais iš karto, sureguliuojant tą per didelę valdžią, kurią jam duoda dabartinė Konstitucija. Ir tą čia pat darant – ne apie prezidentą eina kalba, o apie pirmininką, kad jis nebūtų pastatomas į tokias padėtis, kur nuo jo daug priklauso ir ant jo užguls visa atsakomybė. O atsakomybė turi būti kolektyvinė. Ir pagrindiniai valstybės klausimai turi būti sprendžiami tik parlamente. Todėl man kelia abejonių valstybės tarybos įvedimas į Laikinojo pagrindinio įstatymo projektą vien dėl to, kad tai padarys ilgą istoriją.

O kol yra LTSR Konstitucija, nors mes jos pavadinimą pakeisime tuo pirmuoju aktu, ten yra per daug tokių dalykų, kurie mums trukdys gyventi, kad ir savaitę svarstant. Siūlyčiau palikti šį klausimą gerbiamam Lapinskui ne šiai nakčiai, o gal vėliau. Gal po kokio mėnesio galima tai padaryti kaip eilinę Konstitucijos pataisą.

(Lapinskas atsisako nuo jo pasiūlymo balsavimo).

IŠ SALĖS: Ar nebūtų geriau įvesti pataisas į 1938 metų Konstituciją?

V. LANDSBERGIS: Praktiškai mes negalėtume greitai jos priimti. Mes turėtume daug aiškinti, kodėl ta smetoniška Konstitucija, ką, ar tai nėra Smetonos laikų sugrąžinimas. Mūsų tautoje prasidėtų tiek visokių svarstymų... Tada mes turėtume kitokius, sudėtingesnius argumentus vartoti. O dabar mes turim diskutuotą, skelbtą, tik dar pakoreguotą variantą. Jis lengviau paaiškinamas, kodėl mes greit jį galim priimti.

Aš dar turiu minčių dėl šių dokumentų, kuriuos Saudargas sakė, kad reikia priimti vieną po kito. Tai gal ne visai taip, bet aš manau, kad man dar duos žodį.

J. JURGELIS: Kai kurie deputatai energingai ir kuris laikas dalyvauja tam politiniam gyvenime. Informacijos ir patyrimo turi daugiau. Mums staiga įgriuvus į šitą saliukę daug kas buvo nesuvokiama. Mes labai energingai svarstėm klubo reikalus. O dabar tie klubo reikalai kažkur rišasi. Bet nuojauta buvo, kad pagrindiniai reikalai eina toliau ir mes jų bijom paliesti.

Dabar aš išgirdau per TV – užgriūna šitas sekmadienis. Aš sakau, kad fatališka todėl, kad aš nesigaudau pasekmėse. Ir balsuos klubas vienaip ar kitaip – negaliu nesuvokdamas sąmoningai į kur mes einam. Aš tik šiandien dabar pamatau, kad iškyla klausimai, motyvai ir jie yra neišdiskutuoti. Laiko klausimas. Laikas, matuojamas valandomis ir mėnesiais, mums reikšmės neturi. Mums svarbu pasekmės.

Kaip sureaguos pasaulis? O pasaulis sureaguos, ar bus blogai, ar gerai. Šitas daroma ne dėl pasaulio... Kaip deputatas ir kaip žmogaus aš negaliu balsuoti sekmadienį ar pirmadienį, jei aš nesuvoksiu šitos situacijos. Jei aš neišgirsiu gerbiamosios Prunskienės, teisininkų įtikinamų argumentų.

M. LAURINKUS: Daug kas yra taip užsukta, kad pakeisti, atšaukti ar įtikinėti kitaip būtų ir neprotinga. Aš manyčiau, kad buvo padaryta taktinė klaida, kad buvo paskelbta per TV, kad sekmadienį... Jeigu to nebūtų padaryta, būtų galima ir sekmadienį padaryti ar kaip nors ir kitaip padaryti. Dabar jau tai yra laukiama, ir kaip aš įsivaizduoju iš savo metų laiko patirties Maskvoje šitą suvažiavimą. Dabar be jokios abejonės šitas klausimas vis tiek iškils. Ar priimsim, ar nepriimsim – vis tiek iškils. Paklausimo kandidatui į Prezidentus forma... Sakys – Lietuvoje jau prasidėjo sesija, vyksta parlamento darbas, yra diskutuojama šitais klausimais. Vienintelis dalykas, ką mes taktiškai dar galime pamėginti padaryti – aš palaikau iš esmės Egidijaus Bičkausko poziciją – neteikti progos, sakykim, Gorbačiovas neturės ką pasakyti, vien tik patvirtinti faktą, kad jau įvyko. Vyksta diskusija. Ten, sakys, kažkas darosi, jau jie atsiskyrė, jau viskas. Imperija byra. Bet Gorbačiovas gali atsakyti – nieko panašaus, vyksta sesija, vyksta diskusija. Jis gali kažkiek manevruoti. Kada jis negalės manevruoti, jis turės atsakyti ką kitą. Aš manau, kad šiame suvažiavime iškils du dalykai: aštri diskusija dėl paties prezidento institucijos, antra – šitas faktas, kad jau kažkas atsiskyrė.

Kokia bus reakcija – akivaizdu. Todėl aš manau, kad vienintelis dalykas, kurį mes galime padaryti – tai palikti manevro galimybę.

Gerbiamasis Antanavičius minėjo dėl dviejų mėnesių ar vėliau. Aš negalėčiau dabar pasakyti – reikėtų išklausyti daugiau žmonių. Gerai, kad klubas gali tokią galimybę teikti. Kada pradėjau specializuotis, daug kas paaiškėjo. Kariuomenės klausimu man yra akivaizdu, kad aš realiai galėsiu išeiti į derybų klausimą dėl kariuomenės maždaug po 2 mėnesių. Todėl, kad dabar rengiama armijos reforma, atnaujinta Varšuvos sutartis, Vokietijos susivienijimas ir t. t. Su NATO sutartis rengiama. Čia mes jau pataikom į bendrą kontekstą. Kol kas, jei mes staiga priimsim visus pagrindinius sprendimus šiuo metu, armijos klausimas pradės „šuoliuoti“. Labai staigiai viskas darysis, todėl reikės labai staigiai spręsti tų, kurie tarnauja, kažką daryti, pasiruošimo tam nėra. Na, gal sugebėsime kažką padaryti...

K. D. PRUNSKIENĖ: Aš pradėsiu tą pačią diskusiją, kurią pradėjo gerbiamasis Bičkauskas. Mano supratimu, principinio skirtumo laikyti argumentu tai, kas bus tame suvažiavime – (argumentu) prieš skubotumą priimant dokumentus, aš nematau principinio skirtumo ir Gorbačiovo galimybei manevruoti, ir pasakysiu papildomus argumentus. Mums nereikia vilkinti tempo dirbtinai.

Kaip bebūtų – kad mes į tai einam, vis tiek visiems aišku. Situacijos neapibrėžtumas, jeigu bus patogus Gorbačiovui manevravimui, bus visai nepatogus mums patiems eiti į tribūną. Nes keistai atrodys liaudies deputatų suvažiavimas, kai Lietuvos deputatai sėdės ir nekalbės. Mums reikės pasakyti, nes mes negalėsim nepasakyti, klausant visam pasauliui, savo tikrą poziciją. Kaip gi mes tada manevruosime neapibrėžtumo būsenoje, neturėdami ką aiškiai pasakyti.

Mano supratimu, ir pavojus dėl tos prievartos, apie kurią kalbėjo gerbiamas Bičkauskas, yra žymiai mažesnis. Kai priimantis panašius sprendimus kaip Baku, jau elgiasi taip ne su TSRS teritorija, bet su valstybe, kuri pati pareiškė pasauliui, kad ji tokia yra. Ir pasaulis tai suprastų kaip prievartos aktą prieš kitą valstybę, nes pasaulio akyse mes būtumėm tokia jau vėl iš naujo tapusi.

Ekonominiu požiūriu, jau aš ne kartą kartojau, neapibrėžtumas yra labai žalingas, nes nepradėję derybų, mes skatinam ekonominę blokadą, nes tie, kurie mums ką nors tiekia, nežino, kas mes tokie ir kaip mes elgsimės už mėnesio ar kito. Todėl, skatinant derybas, mums reikia nuvažiuoti į Maskvą aiškiai apibrėžus savo poziciją, pasakant, kad štai jau mes esam valstybė, pretenduojam vesti tarpvalstybines derybas ir jas skatinam. Tada visas aiškumas – aš įsivaizduoju, ką aš galėčiau pasakyti kaip ekonomistė deputatams, kurie ir toliau didžiąja dalimi pasiliks jų atstovaujamos respublikos – mūsų būsimos partnerės. Kas gi kokybiškai keičiasi? Kodėl reikia paneigti, kaip Gorbačiovas teigia, mūsų valstybingumo atkūrimo nuostolingumą ir įrodyti, kad mes galime bendradarbiauti pagal valstybines sutartis.

Paralelinis blokas yra procesai Rusijoje ir Baltarusijoje. Kur, galimas daiktas, tikrai laimės mums priimtinos demokratinės jėgos, kurioms mes šiuo atveju nepagadinsime reikalo. Daugelis iš jų laukia, kada tai bus. Jie patys ta pačia linkme forsuos savo žygius, nepripažindami virš jų pakabinto TSRS aparato. Mes tuojau pat metam jiems kabliuką kaip būsimiems partneriams... O kaip išlaikyti galimybę mūsų deputatams dalyvauti ten, net jeigu mūsų neįsileistų, tai mes neturėsim galimybės vesti derybų toj aplinkoj. Aš nematau tragedijos tame, kad mums nuvykus bus užtrenktos durys. Tai reikštų, kad mūsų nepripažįsta esant TSRS sudėtyje, bet tai nereiškia, kad mes negalim belstis į duris, reikalaudami derybų...

Niekaip pasauliui negalės paaiškinti Gorbačiovas, kad mūsų neįsileidžia ir derybų nepradeda... Reiškia – derybos vis tiek turėtų vykti su Gorbačiovu. Tik jei mes ir toliau nuvažiuojam kaip TSRS liaudies deputatai ir kaip Sąjungos respublikos atstovai, mus grūda į išstojimo mechanizmą, į kitus kompetencijos pasiskirstymus. O kai mes kitame statuse, jau savaime nebetinka mus įkomponuoti į kompetencijos atsidalijimus, į prezidento institucijos galiojimą... Kai prezidento rinkimams bus duota eiga, Lietuvoje išryškės daug blogesnė pozicija jo atžvilgiu, nei Lietuva iš tikro žiūri į partnerį Gorbačiovą...

Kokį kompromisą radus? Aišku, gerai būtų sudalyvauti. Tam mums reikalingas mandatas, kad mes laikinai – derybų laikotarpiui – esame ten nuo mūsų parlamento deleguoti. Kad tai būtų tie patys žmonės, visiems ten žinomi. Ir tik šitai akcijai mes atvažiavome, nedalyvaudami nei prezidento institucijų, nei 66 straipsnio svarstyme... Ne pasauliui mes čia priiminėjam, pasaulio požiūris į Lietuvą kaip solidžią valstybę, kurios naujas palamentas nesiblaško, kiekvieną dieną neišmetinėja po naują nuomonę, o nuosekliai eina pirmyn, mums nepaprastai reikšmingas. Mes negalim pinigų užsakyti spaustuvei, nes nesam valstybė. Tada mes turėtume gauti leidimą iš Sąjungos, kad ji mums leidžia užsakinėti spausdinimui pinigus. O litų mums reikia. (Plojimai).

E. BIČKAUSKAS: Ar jūs nenumatote tokios galimybės, kadangi Gorbačiovas yra pakankamai protingas ir savo vietą išlaikys, ar jūs nenumatote tokios galimybės, kad jis nesuvaldys suvažiavimo ir jis bus priverstas pasakyti tai, ko jis nenori.

K. D. PRUNSKIENĖ: Aš taip vienareikšmiškai nežiūriu. Jie bus tikrai įtikinti nepasisekusių darbų. Tame įtikinime bus savisaugos instinktas. Pralaimėjęs nėra toks drąsus šiuo atveju – matant visiems žmonėms. Juk jiems reikės į savo respubliką sugrįžti ir kaip nors pragyventi tą likusį gyvenimą. O laimėję nauji... tie viršuj, jie įgis svorį, pasitikėjimą ir manau, kad taip vienareikšmiai, kad štai Gorbačiovui ta juodoji masė darys spaudimą – vis tiek yra miklus (Gorbis), jam yra sunkiau, jis nesuvaldo demokratinių jėgų. Aš stebėjau, ką jis valdo, ko ne. Užliūliuoja, reiškia, gorbačioviškas kašpirovizmas tą juodąją masę, o tai jo paties problema, kaip jis tai padarys.

E. BIČKAUSKAS: Ar jums žinoma, koks Rusijos paprastų žmonių požiūris į Pabaltijo respublikų atsiskyrimą?

A. A. ABIŠALA: Gerbiamas deputate, čia jau tokia polemika...

A. NORVILAS: Aš antrinu. Absoliučiai pritariu gerbiamosios Prunskienės argumentams. Bandykit sumodeliuoti tokią situaciją – žmogus ruošiasi inauguracijai, išrenkamas prezidentu ir pradeda savo prezidentavimą nuo prievartinio akto prieš svetimą valstybę. Tai absoliučiai neįmanoma situacija. Tačiau tai yra rimtas argumentas rinkti tvirtą ranką – prezidentą ir neleisti toliau birti imperijai.

K. ANTANAVIČIUS: Jei prieš rinkimus Gorbačiovui bus užduotas klausimas dėl tokių Lietuvos Respublikos deklaracijų, kaip jis elgsis norėdamas tapti prezidentu?

K. D. PRUNSKIENĖ: Jis sakys, kad reikalingos derybos, kaip jis sako, „nado posovetovatca“, sudaryti komisiją ir tą klausimą gražiai nustums į šoną, pasmerks – kad bus daug sunkumų.

B. J. KUZMICKAS: Jei Gorbačiovas nebus išrinktas. Ar galimas toks variantas?

K. D. PRUNSKIENĖ: Galimas. Čia alternatyvus yra Jelcinas. Bet jisai nori patikti demokratinėms jėgoms, nes jos jį remia, o jis viešai yra daugybę kartų pasakęs mūsų atžvilgiu palankų žodį.

V. LANDSBERGIS: Aš norėčiau pakalbėti...

A. A. ABIŠALA: Pakalbėti ateis laikas. Replika. Aš dabar įsivaizduoju mūsų šneką, kaip būna treke persekiojimo lenktynių finalas. Kada ne iš skirtingų pusių ir kartu startuoja, o stovi dviratininkai ir stengiasi išlaikyti lygsvarą, bet nė vienas nebijo eiti į priekį, eiti pirmas, nes antram yra geriau. Bet pagalvokim, ar mes jau mokam laikyti lygsvarą, ar mes nenuvirsim.

S. PEČELIŪNAS: Jeigu mes ką nors užmiršim, kaip tik tai gali išlįsti. Mes dabar turime Lietuvoje labai svarbią instituciją... Visas kitas jau padarėme Lietuvos, o viena taip ir liko. Pirmiausia ji priklauso ir Lietuvai, ir Maskvai, ji priklauso ir Aukščiausiajai Tarybai, ir sukarinta tuo pačiu. Ar nereikėtų prieš tai – yra tie penki dokumentai, galim ne mes savo noru pauzę daryti, gali taip atsitikti, kad kažkas tą pauzę padarys. Ir kurioje vietoje tarp tų dokumentų gali pauzė atsirasti, mes pasakyti negalim. Kaip tik tos pauzės metu gali šis aparatas ir įsijungti, būdamas dar nei šiuo, nei tuo. Prieš tuos penkis dokumentus, prieš pradedant priiminėti, aiškiai pasakyti, kad ir ta paskutinė, pati baisiausia, kaip mes sakėm, institucija yra priklausoma tik nuo štai šio parlamento. Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę.

V. LANDSBERGIS (atsiduso): Na, pirmiausiai noriu pritarti poniai Prunskienei, jos pozicijai. Papildyt galim situaciją kad ir tą palyginimą apie dviratininkus: mūsų antras dviratininkas yra Estija. Estijos piliečių kongresas, kuris vyksta 10–11 dienomis, numato skelbti nepriklausomybę. Kadangi pasauliui labai pagarsinta apie mūsų 11 dieną, jie ten truputį susimastę, aš nenoriu nieko blogo apie estus sakyti, gal ir ta informacija šiek tiek pagražinta, truputį pagalvoja, ar jiems skelbti 11 d., ar palaukti rytdienos?

(Juokiasi pats, kažkas garsiai juokiasi salėje).

Bet pirmiausia aš nemanau, kad jie piliečių kongresą paleistų trims mėnesiams. Jie tikrai tą padarys. Ir jeigu mes nedarysim maždaug tuo pačiu metu, tai mes dar vieną kartą labai savotiškai atrodysim.

Dabar – kaip čia mūsų tie dalykai atrodo, kaip jie gali būti išdėstyti. UPI jau pranešė, kad lietuviai buvo numatę 11 d. skelbti nepriklausomybę, bet dabar nutarė atidėti. (Juokiasi). Iš tikrųjų buvo per daug taip – čia buvo taktinė klaida, nebuvome labai gerai suderinę visko ir tas paskelbimas, kad būtinai 11. Dabar jisai yra koreguojamas, kai kurių asmenų pasisakymuose ir čia vietoje, ir užsienyje, mano, tame tarpe. Manęs klausia korespondentai – ne 11, kada pradedam darbą, galim nespėti. Įvairūs procedūriniai klausimai, visokie vadovybės formavimai. Tą ažiotažą reikia šiek tiek nuimti. Būtų gerai ir Lietuvoje jį šiek tiek nuimti. Na, o tas, kad mes atidėjom – irgi netiesa. Mes nei įsipareigojom, nei kažkokiems laikams atidėjom. Tai yra šios sesijos tikrai turinys. Ir jam ateis laikas. Tas laikas, aš manau, neturėtų ateiti kažkada toli. Tai yra kelių dienų laikotarpis ir nežinau, ar reikia, galima truputį manevruoti pristabdant ar pagreitinant, ar galbūt, galų gale savaime taip išeis. Mes tiesiog pirmą dieną – 11 dieną, tiesiog neprieisim prie tų klausimų, arba jei prieisim, tai prie pirmų dviejų, tai būtų visai gera porcija. Ir va čia, aš manau, nėra taip būtina po pirmų dviejų dokumentų iš karto trečią balsuoti. Nes jau pirmuose dviejuose – per valstybės pavadinimą, ženklą, per vardinimą pačios Aukščiausiosios Tarybos ir jos jau išrinkto pirmininko, labai daug dalykų yra jau reikšmingai fiksuota. Ir, žinoma, mes galime eiti, kad 12 dieną mes svarstom tą pagrindinę deklaraciją – valstybės tęstinumas, galima svarstyti ir Ministrų Tarybos reikalus, taip sakant... ar Ministro Pirmininko tvirtinimą. Tai taip pat atims laiko, galbūt ir jo pavaduotojus. Na, žinoma, mes galim padaryti labai paprastą dalyką – kad pavedam vienam iš pavaduotojų, kuriam – niekam nekyla abejonės – pavedam vadovauti Ministrų Tarybai laikinai. Ir Pečeliūno pastaba yra labai esminga – visai Ministrų Tarybai taip pat sudarytai ir su visais pavaldumais iki šiol gal galima būtų pakoreguoti tuo pačiu nutarimu. Reiškia, dvi žinybas iš karto išimti iš sąjunginio pavaldumo. Ir palikti toliau eiti pareigas: ar kai kurių ministrų pavaduotojams, vietoj pačių ministrų. Čia irgi turbūt galimas pasvarstymas, kurio dabar mes nepradėsime, nes laiko labai mažai liko. Bet užsiimti Ministrų Taryba šiek tiek irgi reikia, mums daromi priekaištai ir gali būti daromi, kad vykdomoji valdžia turi būti geresnė, daugiau veikti. Tokių pavojų akivaizdoje. Tiesa, galim antradienį prieiti prie šito dokumento, kuris yra pagrindinis aktas apie valstybės tęstinumą.

Kiti dokumentai, aš kaip jau sakiau, norėčiau juos jungti. Informuojant apie 1938 metų Konstitucijos tokį formalų sugrąžinimą, o po to iš karto eis kitas dokumentas. Ir tą kitą dokumentą išaiškinant, kaip čia su juo yra ir tuo pačiu pasidarytų tokia pertrauka – ne vieną po kito forsuojant, bet su dviem tokiais permušimais. Ir mes iki savaitės pirmos pusės ar priėję antrą pusę visus dokumentus ir priimsim.

Ir tikrai Michailui Gorbačiovui būtų šiek tiek erdvės. Ten tas klausimas kils. Ir estai taip pat, jiems bus iškeltas, galbūt su labai juodais reikalavimas įsipareigoti, ar ką. Bet jis galėtų tą klausimą kažkaip minkščiau nuleisti, negu kad būtų visiškai įspirtas į kampą: ar jis eina į Lietuvą su tankais, ar jis netampa prezidentu. Žinoma, jeigu būtų ir toks atvejis, kada jis bus verčiamas įsipareigoti smurtinių priemonių, tai dar klausimas, ar respublikos balsuotų. Galėtų dar kelios respublikos nebalsuoti – mes galėtume išsprogdinti suvažiavimą. Galėtų būti prezidentas visai neišrinktas. Negali pasakyti, kas geriau ir kas blogiau, ar to reikia ... Mes ne tyčia darom, mes tiesiog einam šituo keliu, laikydami ryšį su Maskva, informacija, kas vyksta kiekvieną valandą. Jeigu, pavyzdžiui, svarstydami Ministrų Tarybą išgirstame, kad ten labai blogai, atidedam Ministrų Tarybą ir priimam aktą dėl valstybės tęstinumo. Jie mums negali trukdyti laikyti situaciją savo rankose.

A. MEDALINSKAS: Trumpa informacija (vėliau).

V. ČEPAITIS: Viską, ką norėjau pasakyti, išsakė gerbiama Prunskienė. Prognozuoti, ką pasakys Gorbačiovas? Jis pasakys: „Nu čtož – byla takaja volia litovskovo naroda“. Netikėčiau, kad mes jam labai pasunkintume padėtį šituo savo sprendimu, nes tai jam bus dar vienas argumentas, kad valdžia TSRS turi būti tvirta.

Jeigu mes pradedame atidėlioti tuos klausimus, daryti tarpus, tai vis tiek mes nepradedam galų gale tvarkyti Lietuvos, ne viskas remiasi į šitą trečiąjį aktą. Nemanyčiau, kad mes būsim teisingai suprasti, jei mes ilgai tempsime tai, ką turim padaryti.

Z. VAIŠVILA: Aš norėčiau, kad visi atsimintumėte mūsų tą nedidelę patirtį – metus tos veiklos Maskvoje, nors aš ne Aukščiausiosios Tarybos narys, bet suvažiavimuose puikiai mačiau, kaip vyksta visi scenarijai. Ir noriu pasakyti, kad vis tiek viskas susiveda į politiką, kuri kažkur grindžiama. Tiktai po tam tikro akto dabar pajudėjo reikalai. Kuris iš jūsų bent tikėjosi, kad pavyks priversti Maskvą padaryti tai, ką padarė gruodžio mėnesį? Dėl Molotovo–Ribentropo pakto. Ir kaip tai buvo daroma. Aš galėčiau ilgai ir su smulkmenomis pasakoti... Kaip tiktai drastiški išsišokimai, kurie iš šalies atrodydavo nelogiškai ir negražiai, judindavo reikalus... Aš nenoriu kartoti argumentų, ką reiškia šita nežinia ir kybojimas. Galų gale, kas po vasario 7 dienos akto, mes, švelniai tariant, ne tik kad nesuprasti būsim, bet nėra argumentų paaiškinti.

Dabar sako: galim pradėti žaisti. Dalis žmonių ten, dalis čia – ir laviruojam. Niekam neturi būti abejonių dėl to, kad mūsų aktas turi būti pirmiau, negu prezidento įstatymo priėmimas. Mes taip ir žaisim visi susėdę: iš ten skambina, o ir ryšys gali nutrūkti, jeigu jau taip reikia, telefono – ir nesužinosit. Kodėl aš tą sakau? Todėl, kad – supraskit – labai svarbu yra visa mūsų politika, o tiksliau, veikimo taktika būdavo grindžiama ir nepripažinimo politika, ir visais kitais tarptautiniais aspektais. Tuo mes ir grindžiam visas deklaracijas – visus aktus. Ir tuo mes skiriamės, galų gale, nuo visos Sąjungos.

Dėl to mes instinktyviai, sakyčiau, sukilom prie šitą suvažiavimą, šaukdami šitą sesiją tam, kad apibrėžtume save iki galo teisiškai. Kad jeigu bus prievartos aktas, tai jis bus visiškai kitoks. Tarp kitko, aš nenoriu garsiai sakyti kai kurių informacijos šaltinių: galit manim netikėti, bet kol kas nėra jokių tam tikrų nurodymų dėl kažkokių desantų, nėra kažkokių ypatingų... Kai dalyvavau Maskvoje, (ten) jau visi šneka apie derybas. Sakai – po 2 mėnesių armija bus pasiruošusi visam šitam kontekste Varšuvos sutarties, tai mes jau tada pavėluosim, jei tada įvykdysim šitą aktą... Atleisk, Mečy, jeigu situacija pasikeičia, kad jos (derybos) prasideda, tu puikiai supranti, kad mes pavėlavę į visą šitą vežimą... Man labai nepatinka tos lenktynės pasakytos: žiūrėsim, dalis čia bus, dalis ten – nežinia kokiam statuse, galės, kas norės, panaudoti ir Tichonovičių, ir Brodavskį ar kitą iš mūsiškių, kad pasakytų: štai – ten dalyvavo, balsavo už prezidentą...

Šitas žaidimas pavojingas, nes mūsų nesupras ir čia, Lietuvoje. Nuo pat Sąjūdžio pradžios buvo viskas grindžiama tuo, kad paprastai ir aiškiai, be jokių slėpimų, užkulisių sakoma. Kokioje padėtyje mes atsiduriam prieš mūsų žmones, pradėję tokius dalykus žaisti? Tai gimdys nepasitikėjimą visais tais mūsų žingsniais, kaip Kazimiera sakė. Kad tikrai mes – naujas parlamentas – esam tikra valdžia, kuri kažką tai gali daryti...

Prezidentas – smulkmena – aš jums pasakysiu, mėginama įteikti, kad tas žmogus, kuris dabar eina į valdžią yra iškart blogas (Lietuvoje). O psichologinis klimatas tam yra palankus, ir tas mūsų strykčiojimas dar kartą labai liūdnai mus nuritins.

Na ir sakau – visą šitą apsvarsčius neforsuoti, bet ir nestabdyti. Niekas iš mūsų šiandien nepasakys valandos, kada tai įvyks ir dienos... Dirbam nuosekliai, aktas po akto. Tuo labiau, mieli žmonės, po pirmo akto, kur „tarybų“ išmesta ir „socialistinė“, Maskvoje gausi tiek pat pipirų, kiek ir su kitu aktu.

K. ANTANAVIČIUS: Pats sakei, kad mūsų aktas turi būti paskelbtas prieš prezidento rinkimą. Aš prašiau paaiškinti, kodėl?

Z. VAIŠVILA: Tai jau bus prievartos aktas, atsiprašau... Iš pradžių – įgaliojimai prezidentui yra duodami paskelbti be mūsų leidimo valdžios ypatingą padėtį. O dabartiniai TSRS įstatymai – turi atsiklausti mūsų valdžios. Po viso šito visai kitaip atrodo ir tarptautiniame kontekste.

E. BIČKAUSKAS: Aš nežinau, ar tu skaitei tą įstatymą, bet nėra ten tokios nuostatos, kad reikia paklausti. Toks buvo faktas – Azerbaidžanas.

Z. VAIŠVILA: Gerbiamas Egidijau, tai yra projektas, o ne įstatymas.

V. POVILIONIS: Nežiūrint viso ponios Prunskienės žavesio, ji vyriškiausiai mąsto. Iš mūsų. Noriu pasakyti, kad turime ėriuko kompleksą. Esam kalti, kad esam silpni. Nes visi dabar galvojame, kaip bus elgiamasi su mūsų tais įkaitais, kurie paliekami TSRS. Negalvojame, kad kaltas tas teroristas, tas šantažistas, kuris juos paėmė. Mes turim taip šaukti, kad jis pastatytų prie kiekvieno mūsų kareivio sargybą ir gyvą  sveiką mums grąžintų.

Lygiai tas pats yra su blokada. Tai jis kaltas prieš pasaulį ir jis nenorės prarasti savo populiarumo. Manau, kad reikia elgtis ryžtingai ir greitai ir nesukt galvos dėl to, kas bus. Atsiprašinėti bandito ir teroristo pasaulyje nepriimta. Laimi tie, kurie elgiasi ryžtingai. Man atrodo, tie patys žmonės, kurie siūlė atidėti trims mėnesiams, jie ir pasakė, kas bus. Mums gresia įsivelti į Rusijos problemas. Po dviejų mėnesių jos bus dar gilesnės. Po to, kai Gorbačiovas pažadėjo padalinti dar ir Lietuvą, šiek tiek gabaliukais, man atrodo, nelieka iliuzijų apie jo demokratizmą ir meilę mums. O tas KGB metodas, kai yra vienas blogas tardytojas, kitas – geras, apie tai gali gerbiamas Bičkauskas papasakoti. Tai mums taikoma su Gorbačiovu – geru ir protingu, o su Ligačiovu – negeru ir negudriu... Rusijos istorijoje nėra buvę tokio demokratinio laikotarpio ir turėti iliuziją, kad po dviejų mėnesių tos demokratinės jėgos nebus nuspaustos, o bus viršuje – nėra tokios garantijos...

Mes negalvojome apie tai, kad vieną gražią dieną galime būti visi internuoti. Internavimas po deklaracijos, kada išsakyta, ko mes norime, mes neprarandame savo įgaliojimų. O jei lauksim ir pusė pasirašys, kad jie manė visai kitaip, negu ši kompanija šnekėjo, tai aš jums siūlyčiau pagalvoti apie tokį variantą.

M. LAURINKUS: Aš manyčiau, kad mums reikia išgyvendinti vieną tokį dalyką. Jei kyla abejonė, kad tai yra arba bailumas, aviškumas ir panašiai – visai ne taip. Kada nedrįsti, negalėsi niekad išeiti su jokia abejone.

A. SAKALAS: Norėčiau nuo to pradėti, ką sakė gerbiamasis Laurinkus. Jei mes abejojame, tai turime teisę mąstyti ir išsklaidyti mūsų abejones. Labai nenorėčiau, kad mūsų abejonės pavirstų neryžtingumu, kad visi matytų – mes abejojame, o esame neryžtingi, nežinome, ko norime.

Mūsų Aukščiausioji Taryba turi priimti pamatuotus, apsvarstytus sprendimus. Priimti kada reikia, ne specialiai tempti laiką. Specialaus laiko tempimo neturėtų būti.

Iš to, ką pasakė gerbiami deputatai, aš susidariau įspūdį, kad yra trys tokie punktai.

Ką pasakys Maskva? Ekonominiai sunkumai. Trečia – liaudies deputatų statuso pasikeitimas. Ekonominiai sunkumai po gerbiamos Prunskienės išraiškingos kalbos mums jau pasidarė aiškūs, o aš pridurčiau, kad ekonominiai sunkumai ir dabar yra, blokada ir dabar prasidėjo ir blokada tik gilės, ar mes skelbsime, ar neskelbsime. Mes pasakėm savo paskutinį žodį vasario 7 dieną, kada pasakėme, kad esame neįstoję. Ekonominiai sunkumai išnyktų, jei mes paskelbtumėme deklaraciją, kad mes įstojame į TSRS. Neturėkime iliuzijų dėl ekonominių sunkumų...

Liaudies deputatų statusas. Man irgi atrodo nereikšmingas dalykas. Jiems galima suteikti mūsų parlamento įgaliojimus vesti derybas su TSRS vyriausybe...

Ką pasakys Maskva? Ar jūs laukiate, kad Maskva pasakys – išeikite iš TSRS? Maskva sakė ir sakys, kad jums geriau TSRS, atsinaujinusioje federacijoje ir panašiai.

Reziumuodamas sakau, kad mums reikia priimti tuos dokumentus, kurie yra paruošti, nenoriu sakyti, kad juos reikia priimti vienu ypu, jų nediskutuojant. Specialiai daryti pertraukas, netgi sesijos pertraukas, šito aš nerekomenduočiau. Manau, kad mūsų nesupras ne tik pasaulis, mūsų pačių žmonės nesupras.

*           1940 metų Liaudies seimo nutarimai – red.

**          Konstituciją – red.

Ši medžiaga skelbta istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.

Lapkričio 11 dieną paminėta Lenkijos nepriklausomybės diena. Prie Pilsudskio širdies kapo Vilniuje dalyvaujant Lenkijos ambasadoriui, uniformuotiems lenkų kariškiams, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos įtakoje esantiems Lietuvos rajonų vadovams bei lenkiškų mokyklų direktoriams ir mokytojams, kurių suvežti moksleiviai sudarė daugumą minėtojų, buvo dedamos gėlės, sakomos kalbos.

Prolenkiškame portale l24.lt rašoma: „Vilniaus krašte gyvenantys lenkai, kuriems nėra svetimos tautinės vertybės, meilė Lenkijai ir lenkiškumo tausojimas, kaip ir kasmet Rasų kapinėse, šalia Juzefo Pilsudskio širdies ir motinos mauzoliejaus, susirinko paminėti Lenkijos nepriklausomybės dieną“. O lapkričio 20 dieną Giedraičiuose, prie paminklo žuvusiems kovose su pilsudskininkais-želigovskininkais kukliomis iškilmėmis, šaulių priesaika, Antano Jaroševičiaus gimnazijoje moksleivių koncertu paminėtos 95-osios kautynių metinės.

Čia su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesoriumi Valdu Rakučiu „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ bandė gilintis į antraštėje suformuluotą klausimą.

Ar verta ginčytis dėl to, kad sakoma, jog lenkai čia gyveno nuo seno? O jeigu jie nuo seno čia negyveno – kas gi tada čia gyvena dabar?

Padėtis labai komplikuota. Šiame krašte žmonės nesusitarė ne tik nuo 1920 iki 1938 metų. Čia kaimas kariavo prieš kaimą. Čia dar 1924 metais lenkai bandė užimti Širvintas. Todėl situacija negali būti paaiškinta paprastai, nes procesai čia vyko šimtmečiais. Pabandysiu schematiškai tai pavaizduoti.

Iki XIV a. pabaigos Lietuva buvo nekrikščioniška valstybė. Per Krėvos aktą ir kitus susitarimus Lietuvos ir Lenkijos valdovų dinastijos maišėsi arba iš viso susidarė viena dinastija, ir Lietuvos valdovai vadindavosi taip: Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kunigaikštis, Žemaičių, Rusios ir t. t. kunigaikštis. XV amžiuje tos valstybės lieka visiškai atskiros, jos turi bendrą valdovą, o kartais ir tas būna atskiras.

„Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis“ – titulai maišomi, nes jie turi tam tikrą hierarchiją ir dažnai labai sureikšminami bei painiojami. Krymo Kafos uostas sudaro sutartį su Kazimieru dėl apsaugos. Sutartyje jis įrašytas kaip Lenkijos karalius, LDK didysis kunigaikštis ir t. t. Akivaizdu, kad sutartis buvo sudaryta su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, bet joje pagal hierarchiją atsiranda Lenkijos karalius, ir dabar lenkai sako, kad sutartis sudaryta su Lenkija. Taigi kai rašomos kokios nors tarptautinės sutartys, titulai painiojami ir įgauna tam tikrą vaidmenį. Žemė buvo visiškai Lietuvos valstybės valdžioje. Labai iškalbingas Knišino paminklas Žygimantui Augustui. Parašyta: Sigismundus Augustus Rex Polonia (Žygimantas Augustas – Lenkijos karalius), o antkapyje iškaltas išrašas iš Lietuvos – būtent Lietuvos, ne Lenkijos – miškų įstatymo.

Per Liublino uniją valstybės buvo sujungtos į Abiejų Tautų Respubliką. Jos turi savo atskiras kariuomenes ir kitus dalykus, bet sutartyje pažymėta, kad bus bendri pinigai, bendras karalius, bendras seimas. Ta valstybė Respublika vadinama iki pat savo pabaigos. Abiejų tautų valstybė, tačiau kaimynai ją paprastai vadino vienu vardu. Štai Maskvos valstybė iki X VII a. pirmosios pusės ją vadino Lietuva, ir kai rašydavo kokį raštą, Lietuvos valdovą vadindavo Lietuvos karaliumi. Tačiau į Vakarus esančios valstybės ATR vadindavo Polska, Lenkija. Paskui tas pavadinimas Polska jau pradedamas vartoti ir krašto viduje, o žmogus, vadinamas poliaku, buvo Abiejų Tautų Respublikos gyventojas.

Kaip ir litvin?

Ne. Čia ir yra esmė. Abu – poliak, tačiau vienas Lenkijos karalystės gyventojas buvo koroniaž, kitas – litwin. XVIII amžiuje visuotinai jau išplinta pavadinimas Lenkija – Polska. To amžiaus tekstuose gali perskaityti: mes, lietuviai, būdami geri lenkai... Toks pavadinimas jau pradeda tapti tautiniu dalyku. Pavyzdžiui, Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kleopas Oginskis piktinasi, kad profesinėje kalboje vyrauja vokiški terminai, kas ir buvo saksų laikais, kad reikia atitautinti terminologiją, t. y. ją sulenkinti. Valstybei nustojus egzistuoti 1795 m., skirstymas į Korona ir Litva nebetenka prasmės – sienos jau nebėra, valstybė padalyta tarp Prūsijos, Rusijos ir Austrijos. Ta palaipsniui vykstanti gravitacija ypač paveikė valstybės centrus. Prasidėjus Napoleono karams, nuo 1831 m. sukilimo, skirtumai po truputį ima dingti. Yra tokia daina: dar lenkai neprapuolė, kol žemaičiai gyvi...

Ir tai buvo Koronos daina, ar...

Visiškai lietuviška daina. Labiausiai tautos suartėjo XIX a. viduryje. Kitaip ir neįmanoma įsivaizduoti. Juk Daukantas ar kiti rašo Lietuvos istoriją todėl, kad tauta jau miršta, reikia skubėti užfiksuoti likučius. Tačiau po 1861 m. žemės reformos ir pralaimėto

1863–1864 metų sukilimo situacija Lietuvoje radikaliai keičiasi. Vienas iš reformos tikslų buvo motyvuoti piliečius ginti Rusiją. Buvo sumažinti ir luominiai apribojimai. Valstietis, turėdamas pinigų, jau galėjo stoti į universitetą. Lietuvos valstiečiai, ypač Užnemunėje, vis dar atriboti ir gyvenantys savo parapijose, dabar jau patenka į didžiosios istorijos sceną...

Ar ten buvo vadinamieji karališkieji valstiečiai, kurie buvo laisvesni palyginti seniai?

Daugiausia Užnemunės gyventojai. Ten baudžiava buvo panaikinta su Napoleono kodeksu 1807-aisiais, nors irgi su tam tikromis sąlygomis. Žodžiu, turtingam valstiečiui jau niekas nebegalėjo sutrukdyti savo vaikus išleisti į mokslus. Tie žmonės iš pat pradžių save skyrė nuo lenkų. Prisiminkim, kaip Kudirka nuvyksta į Varšuvą ir staiga supranta, kad jis yra ne toks kaip kiti lenkai. Nes jie jo nepriima, jis prasčiokas, tik apsimeta lenku, o jie – bajorai. Ir jis, atstumtasis, praregi, kad yra lietuvis. Lietuviai bunda. Tačiau tuo pat metu Vilniaus krašte bunda ir lenkai. Lietuvių tautoje bręsta apsisprendimas, kas tu esi. Iki tol niekam tai nerūpėjo – kur tavo žemė, toks ir esi. Tas apsisprendimas vyksta visaip, dėl to lenkų salos Lietuvoje yra ne vien tik Vilnijoje.

Iš kur jos atsirado, jeigu jie net žemės negalėjo įsigyti nuo seniausių laikų?

Jie jokie lenkai, jie mūsų piliečiai, gyvenę LDK, ir jie pradeda apsispręsti – vieni tam- pa lietuviais, kiti tampa lenkais, treti – baltarusiais, dar kiti yra nei vieni, nei kiti, jie tokie mejscovy – vietiniai ir lieka. Bet jei pažiūrėtume į Lietuvos žemėlapį, daugiausia lenkiškumo atsiranda Vilniuje ir aplink Vilnių. Tiesiog čia daugiau išsilavinusių žmonių, kuriems tas klausimas yra esminis. Pirmojo pasaulinio karo metu kaunietis rašo Vilniaus gyventojui: gerai jums ten, Vilniuje, pas jus daug lietuvių. Kaunas tuo metu buvo visiškai žydiškas-lenkiškas-rusiškas miestas.

Vadinasi, ne kiekviename dideliame Lietuvos mieste buvo tas tautinis bipoliariškumas ar daugiapoliariškumas? Vilnius išsiskiria iš kitų?

Jis kaip tik išsiskiria tuo, kad čia susitelkė labiausiai apsišvietę žmonės, todėl procesas čia ir prasidėjo anksčiausiai. Dar Užnemunėje valstiečiai pasijuto labiau lietuviais. Tai buvo atsvara didelei vokiečių įtakai. Tas procesas vyksta ir Lietuvos viduje, nes jokios nepriklausomos Lenkijos nėra, jokios politikos čia niekas nevykdo, išskyrus katalikų bažnyčią. Bet ta bažnyčios politika įvairiapusė. Iš tiesų, lenkų kunigai stengėsi proteguoti lenkus, nes bažnyčia jiems – vienintelis lenkiškumo bastionas. O kunigai lietuviai tampa aktyvūs kovotojai už lietuvybę. Dažniausiai lietuviai ir negalėjo padaryti karjeros kitaip, tik per bažnyčią. Todėl kunigais tapo politikai, verslininkai... na, pagal savo natūrą.

Galima turbūt sakyti ir atvirkščiai: kunigai tapo politikais, verslininkais ir panašiai.

Prisiminkim Mykolaičio-Putino Liudo Vasario istoriją – jis mato keistokus to laikmečio tipažus, apie kuriuos kalbame... XIX a. antrojoje pusėje prasidėjo įnirtinga kova dėl kalbos bažnyčiose. Bet prisiminkim emigrantus. Iš pradžių lietuviai, kurių daug išvažiuoja į Ameriką, labai nuo lenkų savęs neskiria, priklauso toms pačioms organizacijoms, eina į tas pačias pamaldas, paskui matai, kaip jie pradeda atsiskirti.

Peterburge, Maskvoje tas jau irgi yra...

O čia – Amerika, jokių veržlių nėra, jokio spaudos draudimo. Ką nori, tą rašai, ten pasirodo lietuviški laikraščiai. Taigi procesas vyksta, žmogus apsisprendžia ir dažnai tampa radikalus. XIX a. pabaigoje jau atsiranda įtampa. Bet ji neturi esminės reikšmės, nes žmonės mano, kad nėra skirtumo, kokia kalba kalbi...

Tai yra, kalbėkim lenkiškai ir nekreipkim dėmesio į tas smulkmenas...

Nesvarbu, kaip tu kalbėdavai. Vilniuje ir šiandien yra nemažai žmonių, kuriems nesvarbu, kaip tu kalbi, jei gali kalbėti ne viena kalba ir visus gali suprasti. Mano ausies kalba irgi nepjauna, nors esu iki pat šaknų lietuvis ir mano pavardė lietuviška.

Grįžkime kiek atgal. Caro valdžios, rusų valdžios požiūriu lenku buvo kiekvienas katalikas.

Taip, rusų valdžios požiūriu... Lietuviškos spaudos draudimas oficialiai buvo vadinamas kova su lietuvių tautos lenkiškomis šaknimis. Jų tikslas buvo radikalizuoti tą atgimimo judėjimą, bet tik tiek, kad nekiltų naujas sukilimas. Muravjovo Koriko idėja buvo grąžinti lietuvius prie jų slaviškų šaknų, nes jie esą rusai. Ir politika buvo tokia pat – padaryti lietuvius rusais. Tačiau jie nesusitvarkė su katalikybe – iš lietuvio katalikybės niekaip neišmuši.

O dar atsirado protingų vyskupų, tokių kaip Motiejus Valančius, kurie sugebėjo ir lietuvybę tvarkyti, ir su caru sutarti, ir savos linijos laikytis. Bažnyčia buvo labai svarbus lietuvių atgimimo elementas. Buvo vyskupų, kurie šitą lietuvių ir lenkų konfliktą gesino. Taigi didelių konfliktų nebuvo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Buvo daug mišrių šeimų. Lenkų mokslo draugijoje buvo toks Basanavičius, ir niekam neskaudėjo galvos. Visi suprato – kai nėra valstybės, nėra dėl ko muštis.

Bet jis buvo koks Basanovič, ar ne?

O koks skirtumas?! Jūs dabar nuvažiuokit į Punską ir paklauskit, kokios ten pavardės. Visos oficialios lietuviškos pavardės yra sulenkintos. Žmonės sako: mes žinom savo lietuviškas pavardes ir mums nesvarbu. Tokie dalykai rodo bendrą vystymosi tendenciją. Kai surašymų metu žmonių klausdavo, kas jūs tokie esate, jie atsakydavo labai įdomiai. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje, surašinėjant gyventojus, Kaune 35 proc. gyventojų nurodė esą lenkai, buvo kažkiek žydų, rusų; kiti save pavadino tiesiog katalikais, nes buvo toks punktas. Lietuvių nedaug. Toks palyginti ramus gyvenimo ir sugyvenimo procesas vyko iki XX a. pradžios, kol pradėjo formuotis politinės partijos, tiek lietuviškos, tiek lenkiškos.

Ar galima sakyti, kad iki karo pabaigos ryškaus, šiurkštaus stūmimo į lietuvybę arba lenkybę nebuvo?

Buvo. Mūsų krašte buvo dvi ryškios politinės tendencijos. Viena – Romano Dmovskio nacionaldemokratai, vadinamieji endekai, kuriems priklausė radikalūs lenkai. Jie sakė: čia yra Lenkija, ji ir turi atgimti lenkiška ir apimti visus kresus. Ir buvo federalistai – Pilsudskis su kompanija, – kurie sakė: na taip, turėtume dar išlaikyti šiokią tokią Lietuvą.

Jie turėjo viziją ir rėmėsi lietuviškai lenkiškais žmonėmis. Pilsudskio idėja buvo Abiejų Tautų Respublika, o Didžiąją kunigaikštystę turėtų sudaryti trys kantonai: Vakarų Lietuva su sostine Kaunu, Rytų Lietuva su Baltarusija ir Vidurio Lietuva su sostine Vilniumi. Lietuviai jų politinėje kovoje nedalyvavo, tai jiems nerūpėjo, nes tai buvo ne jų reikalas. Jie turėjo savo politines grupuotes. To meto tautininkus galime lyginti su lenkų endekais. Buvo ne kopija, bet panašūs. Kaip tik tokios radikalios tautinės idėjos žmonėms yra aiškiausios. Kokia federalistinė idėja gali būti patraukli Lietuvos valstiečiui?! „Ką jūs čia šnekat!?” Konkrečiai: „Tu lenkas ar lietuvis?“ Ir viskas aišku.

Tas radikalėjimas labiausiai sustiprėjo 1915 m., kai vokiečiai užėmė šitą kraštą ir surengė gyventojų apklausą. Tuomet jau reikėjo rinktis, kuo būti – lenku ar lietuviu. Tas lenkų priekaištas, kad lietuviai yra vokiečių ir rusų išmonė šiuo požiūriu turi šiokį tokį pagrindą. Tai nereiškia, kad tai teisybė, bet įtakos turėjo. Vokiečiams Lietuva buvo laikinas darinys ir, turėdami Rytprūsius savo rankose, jie norėjo Lietuvos – sujungtos ar prijungtos. Lietuvybę jie sugalvojo kaip būdą išplėsti imperiją. Tai dėl šios priežasties Antanas Smetona ieškojo Uracho – Mindaugo II, kad galėtų jį priešpastatyti vokiečių kėslams. Niekas nežiūrėjo į Lietuvą kaip į valstybę (nes jos nebuvo jau 123 metai), o tik kaip į darinį, kurį, radus pretekstą, reikia priglausti.

Oficiali lenkų politika buvo tokia: Lenkija turi būti atkurta su 1772 metų sienomis ir su „kokia nors“ Lietuva. Lietuvių programa buvo atkurti valstybę tarp etnografinių sienų – ten, kur gyvena lietuviai, ten ir yra Lietuva. Atrodo, viskas yra aišku, bet... neaišku – Vilnius juk yra lenkiškas: tik 2 proc. lietuvių.

O žydų?

Žydų, atrodo, 28 proc. Panašus skaičius lenkų ir kitų.

O kiek galima tikėti tais statistiniais duomenimis? Neginčijama, kad lenkų buvo daugiau, bet jie natūraliai buvo suinteresuoti tą skaičių didinti. Buvo dar ir vokiečių statistika. Apskritai, kiek ta statistika tuo laiku buvo patikima?

Manau, kad patikima. Tikslas buvo išsiaiškinti padėtį ir kažką su tuo kraštu daryti. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmogui tais laikais atsakyti į klausimą, kas toks esi, buvo sunku. Prisiminkim brolius Ivanauskus, kurių vienas buvo lenkas, kitas – lietuvis (garsus mūsų gamtininkas – L. V. M.), trečias – baltarusis; brolius Naruševičius – lenką ir lietuvį (vienas – pirmasis Lenkijos prezidentas, antras – Vasario 16-osios Akto signataras – L. V. M.)

Dar vienas svarbus momentas. Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, Rusijai priklausiusioje Lenkijos teritorijoje neliko jokių didelių mokymo įstaigų (Varšuvoje dar nebuvo, Krokuva priklausė Austrijai). Vienintelis universitetas buvo Vilniuje. Tad Vilniuje įvyko ir nacionalinis lenkų tautos atgimimas! Taigi Vilnius yra ir lietuvių, ir lenkų nacionalinio atgimimo lopšys. Ir toks Joachimas Lelevelis Vilniuje parašė lenkų tautos atgimimo istoriją, ir naujosios Lenkijos kaip tautinės valstybės atkūrimo vizija gimė Vilniuje. Kaip mes skaitome Žemaitę mokyklose, taip lenkai mokyklose skaito Lietuvoje parašytus kūrinius. Adomas Mickevičius ir panašūs yra Lietuvos gyventojai, šimtu procentų lietuviai. Jiems tai labai sunku suprasti ir atrodo, kad labiausiai lenkiškas kraštas yra Vilnija. O Vilnija yra Lietuvoje. Įsivaizduojate, koks tai komplikuotas dalykas?

Ir ne tiek lenkų, kad ir tikrų lenkų, gausumu, kiek savo dvasia?

Dvasia, kultūra... Vienintelė sritis, kur bajorai, netekę daugumos savo politinių teisių galėjo prasmingai leisti laiką, buvo kultūra, nes ta bendrija jau nebegali gauti titulų, negali veikti politiškai, kaip jos seneliai su tribunolais, seimeliais... Viskas pasibaigė atėjus rusų valdžiai. Bajorijos atsigręžimas į kultūrą labai pastebimas, jie nuveikė daug gražių dalykų.

Lenkijos kultūra tampa atraktyvi: leidžiamos knygos, žurnalai, atsiranda senienų muziejus, lenkų kalba tampa šviesuomenės kalba. O kas Lietuvoje? Škaplieriai (šventintos medžiagos skiautelės su Marijos atvaizdu; škaplierininkas – tokius paveikslėlius nešiojančios brolijos narys – L. V. M.), draudžiama literatūra. Jei sakai – esu lenkas, vadinasi, tai literatūra, kultūra, lenkų kalba; jei sakai esąs lietuvis, tai dar neaišku, kas tai yra. Nepaisant viso to, Lietuvos didikai, tokie kaip Tiškevičiai, aiškiai deklaruoja esą lietuviai. Benediktas Tiškevičius stato Prancūzijoje jachtą ir ją pavadina „Žemajtej“. Atsiranda bajoriškos organizacijos lietuviškais pavadinimais, pavyzdžiui, „Samogitija“ ir panašios. Visi kalba lenkiškai, tačiau laiko save lietuviais su lietuviška istorija, genealogija. Sakome, kad jie sulenkėjo. Jie ne tik sulenkėjo, jie – lenkiškai kalbantys didžiausi Lietuvos patriotai. Nepriklausomybės karų metu grafas Alfredas Tiškevičius buvo paskirtas Lietuvos atstovu Jungtinėje Karalystėje (ir išbuvo juo metus). Nė žodžio nemokėjo lietuviškai, bet buvo patriotas. Ir toje maišalynėje prasideda nepriklausomybės karai, kai keliamas klausimas, ar tu lenkas, ar tu lietuvis.

Ir atsirado Vilniaus kraštas...

Vilniuje veikė lietuviškos ir lenkiškos organizacijos. Artėjant bolševikams, lietuviai neturi kaip pasipriešinti, nes ginkluoti būriai tik formuojasi. Tuo tarpu lenkai stoja į kovą ir bando gintis. Tos organizacijos nekonfliktuoja, vokiečiai šnekasi ir su vienais, ir su kitais. Kol neiškyla sienų klausimas, santykiai klostosi natūraliai. Lietuviai įsivaizduoja, kad jeigu kraštas kalba lietuviškai, tai jis yra Lietuva. O lenkai gavo iš Antantės ne tik ginklų, bet ir patvirtinimą, kad jų interesai bus apibrėžti Kerzono linija. Ten ir Seinų kraštas patenka – jie sako: čia Lenkija.

O kas gi nupjovė tą kraštą?

Lenkai su Taikos konferencija.

Lenkų įtaka ten buvo daug didesnė?

Lietuvių niekas neklausė. Ir jie atsakė: Kerzono linija mūsų neįpareigoja, nes mūsų niekas neklausė. Jei pažiūrėtume giliau, ko lietuviai nepadarė? – jie nepateikė argumento, kur buvo ta Lietuvos ir Lenkijos siena iki padalijimo. Jeigu jie būtų metę tokį argumentą, diskusijos būtų pasibaigusios.

Gal nebūtų likę ir pačios Lenkijos? Beveik.

Užtektų ir Lenkijos. Tiesą sakant, ta etnografinė siena ten ir buvo. Gal teritorija buvo jau kiek asimiliuota, lenkai jau buvo pasistūmėję į rytus. Lietuviams tai buvo Lietuva. Tačiau bolševikai atpjovė gabalą Lietuvai, ir lietuviai buvo šokiruoti, kai ten rado lenkiškai kalbančių kaimų, o žmonės jau priešinosi Lietuvos kariuomenei. Tai demoralizavo mūsų karius. Tada lenkai sugalvoja klastą, sudarydami lietuvių ir baltarusių diviziją. Ji buvo suformuota dar prieš metus iki puolimo, tai buvo Želigovskio kariuomenės branduolys.

Kartais mūsų spauda pamiršta tos divizijos sudėtį, o tai ir būna priežastis kalbėti apie „pilietinį karą“ tarp lietuvių.

Ta sudėtis buvo gana marga, ir ją gana sunku atsekti, kadangi pulkai po mūšio būdavo performuojami. Tai nebuvo vien iš Lietuvos gyventojų suformuoti daliniai, į tą diviziją kryptingai buvo siunčiami žmonės iš Lietuvos ar Baltarusijos. Ten buvo ir lietuvių. Taigi įvyksta vadinamasis Želigovskio maištas, kariuomenė įžengia į Vilnių ir pasitinkama su gėlėmis. Generolas Silvestras Žukauskas įsako apleisti Vilnių (netiesa, kad kovos nebuvo, buvo susirėmimai prie Merkio), bet mieste kilo grėsmė, kad jiems pradės šaudyti į nugaras. Žukauskas net buvo patrauktas į kariuomenės teismą, bet įrodė, kad kariuomenė tiesiog būtų žuvusi: iš priekio šaudo želigovskininkai, iš užnugario – miestiečiai. Karių turėta nedaug.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad želigovskininkų būta daugiau, nei visa to meto Lietuvos kariuomenė.

Jų būta panašiai kaip lietuvių, gal net kiek mažiau, bet Želigovskio kariuomenei iš sparnų stovėjo dvi lenkų armijos. Lietuvos – trys divizijos, o čia armijos... Todėl Lietuva su lenkais turėjo žaisti panašiai kaip dabar Ukraina su rusais: kariaut kariaujam, bet oficialiai karo padėties su Lenkija nėra. Per kitus dvidešimt metų kraštas kryptingai lenkinamas ir stipriai susaistomas su Lenkija. Jokių didelių atvykimų iš Lenkijos, išskyrus vedybas ir vieną kitą asmenį, čia nėra. Taigi šis lenkų klausimas yra daugiausiai Lietuvos visuomenės raidos rezultatas.

Apie Giedraičius ar net Kauną dar galima išgirsti senukus tarpusavyje kalbantis ne visai lenkiškai, o kažkokia panašia vietine kalba. Kas tai? Ar tas lenkiškumo, lenkakalbystės fenomenas leidžia pasijusti viršesniu, „bajoru“, ar leidžia atpažinti savą – aš tave atpažįstu,– pajusti bendrumą, turėti bendrus kultūrinius suvokimus?

Lietuvos bendruomenė nebuvo totaliai susipriešinusi. Būta kovų bažnyčiose, bet kai prasidėjo ginkluota kova, tas susipriešinimas labai padidėjo. Yra labai baisių vietinių istorijų, anų žmonių susiskaldymas, radikalumas lieka ir šiandien. Štai Paberžė (apie 10 km nuo Giedraičių į Vilniaus pusę – L. V. M.) – lenkų kultūros centras. Esu matęs tarpinių variantų. Mano pažįstamo giminės gyvena apie Troškūnus. Davė man pasižiūrėti dvaro tarnaitės užrašus. Parašyti lenkiškai, su lietuviškų žodžių intarpais, vardais, piešiniais. Tai rodo, kad tas procesas vyko labai ilgai. Vyksta ir dabar, toliau.

Taigi nuo Litvos Srodkovos susidarymo iš abiejų pusių pradedamas tarp tautų kalti  teisingumo, pretenzijų, nacionalizmo pleištas, prasideda skaidymasis ir priešprieša?

Taip, iki tol vyko savaiminiai procesai, dabar jie smarkiai radikalizuojami. Štai Kaunas buvo labai lenkiškas miestas. Į Kauno miesto savivaldybę buvo išrinkta labai daug lenkų. Jie buvo toleruojami, bet vis tiek jautė didžiules nuoskaudas. Pavyzdžiui, susikūrusi Šaulių sąjunga perėmė lenkų sporto organizacijos „Sokol“ turtą.

Su želigovskiada lenkai neteko pasitikėjimo?

„Atmink, lietuvi, kad klastingas lenkas, sulaužęs Suvalkų sutartį, užgrobė Vilnių“ – tokia tais laikais lenta kabėjo Karo muziejuje. Tai tarsi šventas kryžiaus žygis – jokių nuolaidų, jokių susitarimų negali būti. Mano senelio priesakas mano tėčiui: mušk lenką, gudą, kaip šunį rudą. Tas susipriešinimas buvo labai gilus, ypač turint galvoje, kad tai buvo broliškos katalikiškos ir labai artimos tautos. Dažniausiai vienas kito labiausiai ir nekenčia buvusieji sutuoktiniai.

Vadinasi, Kaune buvo kalamas vienas pleištas, Vilniuje – kitas?

Vieni palaiko vieną ar kitą pusę. Kiti nesikiša ir tyliai gyvena kaip gyvenę – pavojinga, nepatogu, nenaudinga būti lenku Kaune, Vilniuje – lietuviu. Dar kita grupė stengiasi „persidažyti“: lenkai tampa lietuviais, lietuviai tampa lenkais ir atvirkščiai. Tai prisitaikymas. Lietuvos kariuomenėje masiškai buvo lietuvinamos pavardės. Ir tarp dabartinių lenkų aršiausi yra lenkai lietuviškomis pavardėmis. Tai neofito efektas. Kai tu jautiesi, kad nesi tikras lenkas, lenkiška veikla reikia įrodyti, kad esi tikras. Tai gana bjaurus procesas, pasiekęs gana aukštą lygį.

Mes šiek tiek apeiname aštriausius kampus, tačiau reikia pripažinti, kad Armijos Krajovos veiksmai buvo visiškai kraštutiniai, tapatintini su lietuvių genocidu. Vadinasi, arba atgailauji, arba turi parodyti, kad, tarkim, AK nužudytasis buvo vertas tokio elgesio.

Taip, nes buvo formuojama nuomonė, kad lietuvių valstybinę tautą dirbtinai sukūrė vokiečiai su rusais, kad suskaldytų lenkų tautos vienybę. Atseit, tas nežinia iš kur atsiradęs benkartas neteisėtas, tas darinys neatitinka gražios, teisingos vieningos Lenkijos vaizdo. Kaip vaikai, kurie meluoja, – jie negali sau prisipažinti, kad klysta, elgiasi negerai. Ta neapykanta, požiūris iš viršaus yra labai būdingi. Dar yra svarbu, kad bajoriškos ar didikiškos prigimties vietiniai lenkai niekada nesielgė prasčiokiškai, jie galėjo būti lietuviais, tokiais kaip Mykolas Riomeris. Jis tikriausiai vienintelis turėjo privilegiją Laisvės alėjoje kalbėti lenkiškai, ir jam policija nekliudė.

Ne apie tuos žmones kalbame. Didžiausią tautinių kariautojų grupę sudarė buvę dvaro tarnai, smulkūs verslininkai ir kiti, kilę dažniausiai iš valstiečių, norintys pasirodyti svarbesni, reikšmingesni, negu yra. Toks ir yra lenko Lietuvoje tipažas. Kartais juos vadiname šlėktomis, bet iš tikrų jų pagrindą sudaro tie tokie keisti, ne visai priimti lenkai. Tokie dalykai atsiranda emancipuojančios tautos viduje, prisidedant tam tikroms išorinėms jėgoms. Jokių kompromisų! Pagal tokį požiūrį su politiniais priešininkais reikia kovoti, juos mušti, nustumti, o šalia – masinis kolaboravimas su lenkais, šnipų tinklas Lietuvoje, o lietuvių efektyvus tinklas Lenkijoje. Lenkai pripažino, kad lietuvių žvalgyba, palyginti su kitomis šalimis, buvo viena stipriausių – kaip tu atskirsi lietuvį nuo lenko, jei žmogus moka abi kalbas?

Peršokime tą karo laikotarpį, kai Vilnijoje siautėjo Armija Krajova, jos santykius su vokiečiais ir minėtą lietuvių genocidą, nes tai yra plati ir atskiro pokalbio tema. AK užduotis buvo sumažinti lietuvių skaičių čia, Vilnijoje...

Todėl, kad suprato, jog kalba, etnografinės sienos lemia, koks bus būsimasis žemėlapis.

Tai pažvelkim į pokarį – sovietų, tarybų Lietuvą, SSSR. Pasikeitė valstybės santykis su šiuo kraštu?

Tarybinės valstybės santykis buvo toks: visą lenkų šviesuomenę „išpašalvoninti“ iš Lietuvos ir išsiųsti ją į kraštus, kurie buvo atiduoti Lenkijai, atėmus juos iš Vokietijos.

Šitai Lenkijai irgi tiko, nes ten teritorijos ištuštėjo, gyventojai pabėgo... Pabėgo, nes buvo išvyti. Lenkus į tuos kraštus masiškai vežė iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos. Vokietijai priklausiusiose žemėse esu praleidęs daug laiko ir žinau, kad ten yra daugybė žmonių, kurie jaučia didelius sentimentus Vilniaus kraštui.

Tai Vakarų Lenkija... Vakarų, Pietų, Rytprūsių... Ten daugybė lietuvių. Bėgo arba važiavo, buvo vežami ne vien lenkai, bet ir lietuviai, kurie matė, jautė, kas ateina iš Sovietų Rusijos. Niekas nenorėjo važiuoti į Sibirą. Iš Lenkijos nevežė. Tad natūralu, kad daug kas, galėdami būti lenkais ar lietuviais, mišrios šeimos, staiga tapo lenkais ir išvažiavo.

Kas tada liko Lietuvoje?

Dauguma tų, kurie negalėjo išvažiuoti, buvo paprasti žmonės, susiję su savo žeme. Žinoma, apibendrinti negalima, bet daugiausiai liko „plebsas“, kuriam viskas „vienodai švietė“. Jiems ir ta Tarybų Sąjunga neatrodė grėsminga. Žemė... Kur jis važiuos? Kaip jis savo žemę gali palikti? Juk ją reikia dirbti. Ir jis liko, jis – vietinis, o kolektyvizacija prasidėjo tik 1947 metais. Šiandien Vilniaus krašte tai dominuojantis elementas. Štai kodėl dabartinis Lietuvos lenkų sluoksnis nedaug teturi intelektualinių pajėgų. Nepalyginsi su prieškariu.

Neseniai Trakuose plaukiojau valtimi su vienu senu totoriumi. Sako, o, tada tai buvo ponai! Šviesūs, išsilavinę, profesoriai. Poznanės, Vroclavo, Torūnės profesūros žiedas, dėstę Vilniaus universitete. Tokie išvažiavo. Tada Vilniaus lenkai, dažnai iš senų lietuviškų giminių, turėjo didžiulę kultūrinę įtaką. Kauno universitetas su Vilniaus universitetu gana sunkiai galėjo konkuruoti. O dabar save lenkais vadina net žmonės iš Baltarusijos. Kartoju, negalima apibendrinti, tačiau įvyko esminiai kokybiniai pokyčiai.

Dabartinė Lietuva... Vilniaus, Šalčininkų, šiek tiek Trakų rajonai... Jeigu ten liko „plebsas“... Kas dabar valdo, kas daro įtaką šitam „plebsui“?

Tie žmonės gyvena kaime. Negalima sakyti, kad jie atvažiavėliai. Jie autochtonai, čia gyveno tėvų seneliai, jų pavardės lietuviškos (arba nelietuviškos, kaip bet kur Lietuvoje). Kadangi 20 metų jie gyveno nelietuviškoje aplinkoje, o kai kurie ir dar ilgiau, jie negali niekaip susitapatinti su lietuviais, nes „lietuviški“ lietuviai Vilniaus krašte yra ateiviai.

Ir jie savotiškai teisūs, nors... taip pat yra lietuviai, silpnokai arba visai nekalbantys lietuviškai.

Taigi, visi iš visos Lietuvos suvažiavusieji, ypač pokariu, yra ateiviai. Tada jie, Lietuvos lenkai, užsidaro savo bendruomenėje, stengiasi nieko neįsileisti, ir šitas nuotaikas išnaudoja Tomaševskio partija. Jie – aukštaičiai, vietiniai, man teko su jais daug bendrauti nevaldiškose situacijose, – labai nuoširdūs, jautrūs, geri žmonės. Bet jie jaučiasi nepritampantys šioje valstybėje, neranda sau tinkamos vietos. Kai nuvažiuoja į Lenkiją, jie – kresai, antrarūšiai. Lietuvoje jie lenkai. Tada jie ir užsidaro savyje, jausdami, kaip tirpsta.

O tirpsta į kurią pusę – į lenkišką ar lietuvišką?

Turiu draugų tarp vietinių lenkų, kurie studijuoja Varšuvos universitete. Lenkija kresų jaunimo studijoms duoda finansines nuolaidas, palieka laisvas vietas. Po studijų jie dažnai negrįžta, nebent neįsitvirtina Varšuvoje. Tai didžiulis intelektinis praradimas. Jie nesijaučia tvirtai ir remiasi stipria lenkų pagalba. Lenkai labai rūpinasi saviškiais, nesvarbu, tikri jie saviškiai ar nelabai tikri. Ta parama daugiausia yra ekonominė, todėl ne vienas garsinasi lenku ir gauna paramą, nes tai apsimoka. Lietuviai vietiniais lietuviais rūpinasi, bet nepakankamai ir kažkaip negrabiai, bandydami atlietuvinti. Geriausia politika šiame regione yra draugiškumo politika. Ji nepaprastai sėkminga.

Ką reiškia draugiškumo politika?

Pavyzdys. Karo muziejus surengė fotografijų parodą apie 1939 metų Vilniaus krašto užėmimą. Pradėjo ją vežioti po kaimus. Žmonės ėjo masiškai. Senukams tai buvo nepaprastas įvykis, jie tą atsimena, jiems įdomu, jie klausinėja. Štai ką reiškia normalus rūpestis be protegavimo, atlietuvinimo, nuolaidžiavimo. Nes jie visada buvo užkampis – ir Lenkijos, ir Sovietų Sąjungos, ir Lietuvos.

O tie intelektualai, kurie yra dabar Seime, Tomaševskio akcininkai? Kas yra jie? – kvailiai, nesupranta, kas vyksta?

Tomaševskis nevertas laurų. Prieš keletą metų esu bendravęs su ukrainiete, ištekėjusia už lenko. Dabar ji didelė kultūros veikėja, vežioja moksleivius į Varšuvą. Ji sako: jokia aš lenkė, tas lenkiškumas išpūstas, bet mes neturime pasirinkimo; jeigu pradėsim šiauštis, mus tiesiog išmes iš tos bendruomenės ir mes nukentėsim. Jei atsirastų žmogus, turįs politinį svorį, galintis imtis politinės iniciatyvos, gal mūsų orientacija keistųsi, bet tokio nėra. Kaip matote, problema sudėtinga, tautinės bendrijos ne tiek yra puolamos, kiek jos ginasi. O dar ir rusai bando kištis, nes jiems tokia situacija – kaip medus.

Ieškantiems juodai balto atsakymo, pasakysiu: jo nėra. Tai mazgas ir jį reikia atrišti, atmegzti, kad tie žmonės pasijustų gyveną savo žemėje, savo krašte ir savo tėvynėje. Jie yra autochtonai, lietuviai, apsisprendę būti lenkais, ir tas apsisprendimas yra sunkus. Lietuvai apsisprendimas taip pat nėra lengvas, tačiau aiški ir tvirta pozicija tiek dėl Vilnijos gyventojų, tiek diplomatine kalba įvertinta Lenkijos ir kitų kaimynų veikla Vilniaus pašonėje leistų nubraukti nemažą dalį mūsų valstybės piliečių santykių problemų.

Šis straipsnis buvo skelbtas 14 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Antanas Maceina – vienas kontraversiškiausiai ir įvairiausiai vertinamų Lietuvos mąstytojų. Pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas jį laiko „vienu iš lietuvių profesionalios filosofijos pradininkų ir  kūrėjų“, o jo darbus „tikrai ne mėgėjiškais ar provincialiais savo tematika bei turiniu“ ir ypač aktualiais šiomis dienomis. Tačiau Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pasirodė ne vienas tekstas, kurio paskirtis buvo „nuvainikuoti“ A. Maceinos filosofiją, užgniaužti lėtai atgimstančią jo idėjų analizę ir atimti teisę okupacijos nukankintai tautai susigrąžinti nacionalinį orumą, savigarbą.

Vienas iškalbingiausių tokio teksto pavyzdžių yra filosofo Leonido Donskio 1997 m. parašyta studija „ Antanas Maceina: doktrininis intelektualas XX amžiaus lietuvių kultūroje“. Studijoje A. Maceina kritikuojamas įvairiais aspektais, pradedant tautos bei valstybės samprata, baigiant požiūriu į socializmą ir kapitalizmą. Joje L. Donskis A. Maceiną vadina „doktrininiu intelektualu“, „kanonizuotu filosofu“, „neopagoniu mąstytoju“, teigia, jog A. Maceinos socialinė filosofija „tiesia atvirą kelią į rasizmą, rasistinį antisemitizmą /.../ ir nacionalsocializmą“ bei „atveria bolševikinės ir nacistinės sąmonės, t. y. totalitarinės, fašizoidinės sąmonės par excellence, genezę bei jos intelektualinio žemėlapio kontūrus“. L. Donskio kritikai antrina ir ne vienas kitas autorius, pavyzdžiui, Liūtas Mockūnas, A. Maceiną vadindamas „lietuviškuoju fašistu“.

Šia trumpa analize siekiama paneigti tokią sovietinę retoriką prieš tikinčiuosius primenančią kritiką ir apginti vieno iškiliausių Lietuvos mąstytojų idėjas. Kartu ši analizė padės suprasti, kaip tęsiant sovietinę tradiciją  ir toliau menkinama bet kokia tautinės sąmonės apraiška, o asmenys, tarpukariu aktyviai prisidėję prie Lietuvos kūrimo, lengva ranka prilyginami pasaulį sukrėtusių didžiųjų totalitarinių ideologijų kūrėjams. Platesnės ir gilesnės tokio tipo analizės padėtų giliau pažinti A. Maceinos teiginių esmę ir be paskubo- mis priklijuotų etikečių svarstyti juos viešojoje erdvėje, nes jų problematika nėra praradusi aktualumo ir mūsų dienomis.

Polemikos su L. Donskiu atspirties taškas bus teiginys, kad jo A. Maceinos tekstų interpretacija yra netiksli ir net kupina faktinių klaidų. Pavyzdžiui, studijoje teigiama, jog A. Maceina tautą ir valstybę traktuoja kaip „savitikslius dalykus“, tačiau tauta yra besivystantis ir išsivystęs prigimtinis dalykas, ne instrumentinis, todėl apskritai negali būti priskiriamas tikslo kategorijoms (tautos sąvoka čia nereiškia sutartinės bendruomenės, tad jos negalima suprasti instrumentiškai ir reikia priimti kaip objektyvią asmeniškai nuo mūsų nepriklausančią esamybę), o valstybė yra tautos reiškimosi lytis ir savirealizacija, tačiau ji palenkta žmogaus asmeniui ir tauta jos formą gali peržengti (kadangi tai yra sutartinis ir instrumentiškas dalykas). Studijoje taip pat teigiama, kad dėl anglų kalbos nemokėjimo A. Maceina nėra studijavęs ir skaitęs Johnas Locke`as ir net apskritai anglosaksiškojo liberalizmo argumentų. Tai taip pat netiesa. A. Maceinos rankraštyje „Pilnutinės demokratijos pagrindai“ galima rasti ištisą lapą, kurį mąstytojas paskiria J. Locke anglosaksiškojo liberalizmo aprašymui.

Nors L. Donskio studija gali būti kritikuojama įvairiais aspektais, šios analizės apimtis verčia apsistoti tik ties vienu – studijoje tvirtintu teoriniu Antano Maceinos ir Karlo Markso buržuazijos kritikos panašumu ir tariamu A. Maceinos bolševizmo šlovinimu. Nors L. Donskis A. Maceiną apibūdina kaip prijaučiantį fašizmui mąstytoją, tuo pačiu metu negaili kritikos ir mąstytojo kapitalizmo bei bolševizmo analizėms. Anot L. Donskio, „Maceinos veikalo tonas/.../ vietomis pranoksta Komunistų partijos manifestą, Gotos programos kritiką, Vokiečių ideologiją ir kitus marksizmo klasikų šedevrus. /.../ Jis perima ir vartoja marksizmo teorinę ir ideologinę idiomatiką.“

A. Maceina – apnuogintas marksistas?

Savo kritiką A. Maceinos tarpukariu rašytai socialinei filosofijai L. Donskis pradeda nuo teiginio, kad A. Maceina savo socialinėje filosofijoje esą vartoja grynai marksistinę idiomatiką, o „jei nežinotume, kad prieš mus garsiausiojo Lietuvos katalikiško filosofo tekstas,  būtų tikrai nesunku jį supainioti su pasažu iš Marxo „Ekonominių ir filosofinių rankraščių“.

Esą A. Maceinos „nuasmeninto ir susvetimėjusio darbo idioma, darbo ir kapitalo priešprieša, moderniojo darbo pasidalijimo kritika, technologinio determinizmo elementai“ yra tiesiogiai perimti iš K. Markso, pastarojo net necituojant.

Į L. Donskio kritikos lauką neišvengiamai patenka ir nuosavybės naudojimo suvisuomeninimo principas, A. Maceinos išsakytas tokiais žodžiais: „Visuomeninis nuosavybės naudojimo pobūdis reikalauja, kad šitas naudojimas vienokiu ar kitokiu būdu būtų susocialintas, nes kitaip jis liks tik teoretinis dalykas. /.../ Todėl naujoji socialinė santvarka turi privatinės nuosavybės naudojimą taip sutvarkyti, kad jis pasidarytų ne tik asmeninė, bet ir visuomeninė funkcija, kad ja lengvai galėtų pasinaudoti ne tik josios savininkas, bet ir kiti visuomenės nariai. Privatinė nuosavybė turi būti suvisuomeninta josios nepanaikinant. /.../ Todėl net ir reikalingos gėrybės, bet kurios nėra čia pat naudojamos, turi būti sujungtos su visuomeniniais reikalais.“

Tokias mintis L. Donskis vadina socialine poezija, skirta pažadinti darbininkiją, o tai, žinoma, taip pat aiški aliuzija į marksizmą. Atrodo, lyg suprasdamas, kad sunku taip tiesiogiai sieti Markso ir A. Maceinos idėjas, L. Donskis prideda lyg ir šį jo pasirinktą sugretinimą turinčią „išteisinti“ išvadą, jog A. Maceina siekė surasti „kovingą, radikalų ir „patobulintą“ marksizmo variantą bei praktinį jo įkūnijimą, apvalytą nuo jam nepriimtinos ekonominės ir sociologinės minties apnašų.“  Taigi lyg tarp kitko pasakoma, kad nors esama daug panašumų, A. Maceina vis dėlto remiasi ne „grynomis“, o „patobulintomis“ Markso mintimis.

Galiausiai savo kritiką L. Donskis baigia tuo, ką vadina „kraštutiniu A. Maceinos minties retrogradiškumu ir reakcingumu“ – tariama A. Maceinos meile bolševizmui ir neapykanta kapitalizmui. Besąlygiška simpatija bolševizmui esą pasireiškia šia citata: „Pasaulio istorijos vyksme bolševizmas yra žymiai reikšmingesnis ir vertingesnis reiškinys negu buržuazija. Būdamas savo esmėje idealistinio ir net mistinio pobūdžio, jis pasidarė moderniame gyvenime nepaprastas fenomenas, kurio galią patirs tiktai tolimos kartos. Bet jau ir šiandien galima pastebėti, kad bolševizme atgema žmogaus dvasios herojiškumas, kad ekonominiai reikalai užleidžia vietą idėjiniams reikalams. Iš miesčioniško buržuazinio nusiteikimo žmogus žengia prie kultūrinės dramos pajautimo. Bolševistiniame pasaulyje auga naujas kultūros ir žmogaus tipas, kuris yra visiškai kitoks negu buržuazinis. (...) Idealizmas ir kūrybiškumas jį skiria nuo pirklių ir bankininkų tipo. Marksizme žmogus buvo homo faber .

Bolševizme jis vėl pasidaro homo creator. Tuo bolševizmas prisišlieja arčiau krikščioniškosios antropologijos negu marksizmas, nes žmogus kūrėjas yra pagrindinė krikščioniškosios antropologijos tezė. Be abejo, bolševizmas yra tragiškas pats savyje. Bet jo tragika yra kitokia negu buržuazijos.“ Taigi sudaromas A. Maceinos kaip bolševizmo šlovintojo įvaizdis, o studijai artėjant į pabaigą, autorius visiškai atvirai stebisi, kaip toks intelektualas galėjo šlovinti vieną iš pačių kruviniausių režimų per visą žmonijos istoriją.

Buržuaziškojo ir prometėjiškojo žmogaus pradų kova XX amžiuje

Kad būtų galima atremti L. Donskio kritiką, būtina susipažinti su gelmine A. Maceinos socialinės filosofijos mąstymo struktūra. Šios filosofijos pagrindas yra žmogaus dvasinių pradų skirstymas į buržuaziškąjį, prometėjiškąjį ir krikščioniškąjį pradus. Šiuos pradus atitinkamai lemia kiekviename žmoguje esančios žemės, žmogaus ir Dievo dvasios. Tarp šių dvasių vyksta nuolatinė kova, kol galiausiai įsigali kažkuri viena. „Kiekvienam žmogui ateina laikas, kada jis turi paregėti vienos arba kitos struktūros pergalę. Ateina laikas, kada žmogus savo viduje turi tapti arba buržujumi, arba prometėju, arba krikščioniu. /.../ Žmogus turi apsispręsti, kas jame viešpataus: žemės dvasia, žmogaus dvasia ar Dievo dvasia.“

Pagrindinė buržuazinės dvasios ypatybė, kaip galima matyti ir iš jos sugretinimo su žemės dvasia, yra jos kryptis žemyn. „Buržuazinė dvasia krypsta į žemę, į šitą apčiuopiamą ir regimą tikrovę. Ji nesistengia paregėti tos aukštesnės realybės, kurios ilgisi prometėjiško ar krikščioniško nusistatymo žmonės. Ji gyvena tuo, kas yra, o ne tuo, kas turi būti.“

Kitaip tariant, buržujus nesugeba mąstyti jokių aukštesnių principų ir idėjų, nors jų egzistavimo ir neneigia. Jis ne tik nesugeba pažinti aukštų, bet ir žemų, puolusių idėjų, t. y. jam svetima ir nežabota demoniška aistra. Buržujus gyvena ramų žemišką gyvenimą ir nesikankina dėl antgamtinių dalykų, todėl pasilieka „būties paviršiuje“. Egzistuoja du buržujų tipai: hedonistinis ir utilitarinis. Pirmasis tipas siekia malonumo, o antrasis – naudos. Vienas iš šių siekių yra nuolatinis buržujaus visko vertinimo matas, todėl buržujai yra prisirišę prie kūno ir materialinių dalykų, o tiksliau – prie jų teikiamo malonumo ir naudos.

Šiais matais buržujai vertina net meną, religiją ir mokslą. Hedonistinis buržujus, anot A. Maceinos, yra „nevertingiausia žmogiškojo gyvenimo apraiška“, esanti arčiausiai gyvuliškumo. Utilitaristu hedonistas tampa tada, kai praregi, t. y. kai į savo reikalus įtraukia protą ir pradeda mąstyti naudos kategorijomis.

Buržujaus nusiteikimas yra „amžinas žmogaus menkystės liudytojas“. Nors buržujus gali būti ir dažnai yra iš pirmo žvilgsnio doras pilietis, jo dorybės yra tik išviršinės. Jis gali būti taupus, kuklus, mandagus ir net gyventi asketiškai, bet „visa yra ne tam, kad šitomis priemonėmis jis ugdytų moralinį savo vidaus vertingumą, bet tam, kad turėtų didesnio pelno ir didesnio pasisekimo bei didesnės jėgos“. Todėl buržujui svetima ir artimo meilės idėja, nes jis yra socialus ir su visuomene santykiauja tik todėl, kad jam tai naudinga. Žmones jis laiko ekonominių gėrybių naudotojais, gamintojais bei tarpininkais tarp vienų ir kitų. Būtent dėl šios priežasties „jis paskui misionierius siunčia degtinę kaip Meksikoje, strichnina užnuodytą avieną kaip Ugnies Žemėje, vergų pirklius kaip Afrikoje“.

Paskutinis neatsiejamas buržujiškos dvasios bruožas ir didžiausia tragedija yra jos nekūrybiškumas. Buržujus tiki nuolatine ir ramia kultūros pažanga, idealų realizavimu šioje tikrovėje, savotišku ateities rojumi žemėje. Tačiau būtent čia, anot A. Maceinos, ir slypi didžiausia buržuazinių istorijos periodų krizė, nes buržujus mano, kad pažangos variklis yra pusiausvyra, o iš tikrųjų jos variklis yra nuolatinė įtampa ir kova.

„Priešginybių išlyginimas yra ne gyvenimo, bet mirties dėsnis.“ Tad tikėdama kultūros pažanga, buržuazija tuo pačiu metu panaikina gyvenimo prieštaravimus, taip paradoksaliai užkirsdama kelią į trokštamą pažangą. „Nesidomėdamas daiktų esme, išnaikindamas gyvenimo priešginybes, buržujus pasiekia ramybės, bet tuo pačiu jis paslenka į gyvenimo mirties šešėlį.“

Taigi buržuazinė dvasia geba gerai pasinaudoti tik tuo, kas jau laimėta, tačiau pati negali sukurti nieko originalaus. Kūrybai reikalingi saitai su giliausiomis būties paslaptimis, o buržuazija gyvena „būties periferijoje“.

Tuo tarpu prometėjiškoji dvasia yra visiškai kitokia. Prometėjizmo pagrindas yra žmogaus dieviškumo teigimas, tačiau jis reiškiasi ne žmogaus dieviškosios vertės pripažinimu, bet maištu prieš patį Dievą. Todėl prometėjizmas ir yra žmogaus dvasia, nes remiasi žmogaus vertės iškėlimu ir jo pastatymu į Dievo vietą. Jo tikslas yra žmogaus tapimas dievu. Jis tiesiog sąmoningai vengia tų žemiškų dalykų, su kuriais susisaistęs buržujus, – kasdienio gėrio (šeimos, vaikų, tarnybos ir pan.).

Prometėjizmas savyje įkūnija išlaisvintą žmogiškąjį kūrybos potencialą ir genijų, nes, kaip jau minėta anksčiau, kūryba reiškiasi įtampų metu, o prometėjizmas ir yra paremtas įtampomis. „Prometėjizmas gerai žino, kad kūrybos kelias šioje tikrovėje yra labai skaudus, kad iškeltą padangėj viršūnę reikia siekti net krauju prakaituojant. Bet kūrybos jis niekados neišsižadėjo, kaip buržuazija, ir savo kūrybinės didybės jis niekados neiškeičia į miesčioniškus malonumus.“ Šio kūrybiškumo motyvas yra idėja. Prometėjas, skirtingai nei buržujus, veikia ne dėl naudos ar malonumo, bet dėl idėjos.

Taigi prometėjizmas yra idealizmas, dvasios reikalavimai čia atlieka svarbiausią vaidmenį. Kita vertus, šis idealizmas nereiškia moralumo, nes jis gali būti ir visiškai demoniškas. Prometėjizmo esmė ir tragedija slypi blogio daryme dėl blogio.

Prometėjas nedaro nuodėmių siekdamas naudos ar malonumo, jis visada daro jas sąmoningai ir kaip tikslą savaime, tarsi keršydamas Dievui. „Žmogaus dvasia yra didelė kūrybinė jėga. Bet taip pat ji turi ir didelės ardomosios galios. Kai šitoji ardomoji galia esti atpalaiduojama, žmogus tampa tuomet panašus jau ne į Dievą, bet į velnią, kurio visas veikimas kaip tik yra ardymas. Prometėjas tuomet ardo visa, kas jam pastoja kelią, ardo tik tam, kad ardytų, nieko vietoje sunaikintų kūrinių nestatydamas.“

Kaip buržuazija, teigdama kultūros pažangą, iš tikrųjų ją sunaikina, taip prometėjai, teigdami žmogaus dieviškumą, sunaikina žmoniškumą, t. y. patys save. „Prometėjizmas teigia žmogaus dieviškumą ir jo siekia. Tai yra aukščiausia vertybė ir pats pagrindinis žmogaus paskyrimas. Bet įėjęs į klaidingą šito teigimo kelią ir jį realizuodamas tik savo jėgomis ir savo valia, prometėjizmas, dieviškumą teigdamas, paneigia žmoniškumą, jį sunaikina ir atsiduria, kaip matėme, demoniškume.“ Paneigęs žmoniškumą, nors to ir nenorėdamas, jis žmogų suinstrumentina, padaro įrankiu. Kadangi prometėjizmui kultūra yra tikslas savaime, lieka neatsakyta į klausimą, kur šiame tiksle yra žmogaus vieta. Žmogus, buvęs gyvenimo tikslu, čia tampa tik priemone kultūrai kurti. Taip atsisakoma žmogiškosios vertės ir žmogus tampa paprastu idealui tarnaujančiu įrankiu.

Anot A. Maceinos, išorinis žmogaus gyvenimas yra tik vidinio jo nusiteikimo apraiška, o tai reiškia, kad ir visa žmogaus istorija yra vidinės jo istorijos projekcija. Iš to natūraliai daroma išvada, kad „Europos kultūroje galima išlukštenti tris idėjas, aplinkui kurias telkiasi mūsų dienų gyvenimas ir kurios lėmė visą Europos išsivystymą: buržuaziškąją, prometėjiškąją ir krikščioniškąją. Šitos idėjos skaldo dabartinį amžių ir dabartinį žmogų. Jos įspaudžia savo žymių visiems mūsų laiko žygiams. Aplinkui jas sukasi visos kovos su pergalėmis ir pralaimėjimais. /.../ Šitų frontų grumtynėse kaip tik ir glūdi dabarties pa- slaptis.“

Konkrečiais istoriniais laikotarpiais dominavo ir konkreti dvasia, nors visiškas vienos dvasios valdymas neįmanomas, nes jų kova vyksta nuolatos. Prometėjizmas, pasak A. Maceinos, visa savo galybe pasireiškė Renesanse, o dabar (turimas omenyje tarpukaris) reiškiasi bolševizmo ir fašizmo pavidalais. Būtent todėl mums buvo taip svarbu suvokti A. Maceinos trijų pradų teoriją – tai raktas į jo bolševizmo vertinimą. Krikščioniškasis pradas, nors ir yra didingiausias bei svarbiausias, analizuojamam klausimui reikšmės neturi, tad jį šios analizės autorius sąmoningai nutyli.

„Vis dėlto beveik visi sutinka, kad mes gyvename savotišką chaosą, kuriame skilimas, irimas ir kova rungiasi su vienybe, kūryba ir rimtimi. Išcentrinės ir įcentrinės jėgos yra praradusios pusiausvyrą, ir bet koks dabartinio žmogaus veikimas yra pažymėtas dažnai net tragiškomis priešginybėmis. Visuotinė šių dienų krizė, daug galingesnė, negu raštuose vaizduojama, kaip tik ir yra šitų išcentrinių ir įcentrinių jėgų kova.“

Šios kovos atsiradimą ir priešistorę mąstytojas aiškina taip. Paskutiniuoju Europos periodu svarbiausi buvo du dalykai – technikos laimėjimai ir socialinės problemos atsiradimas. Technikos laimėjimai iš karto pasuko utilitariniu keliu ir užuot ketinę užvaldyti pasaulį, jie siekė elementarios naudos ir pelno. Toks technikos traktavimas iškėlė ir socialinę problemą – ne visi galėjo įsigyti mašinas, todėl neišgalintys buvo savotiškai pavergti išgalinčiųjų. Taip ne idėja, o turtas ėmė valdyti pasaulį. Toks valdymas buvo visiška Renesanso priešingybė, kuris idėją buvo iškėlęs į pirmą vietą.

Šioje „kovos už duoną“ terpėje radosi ir marksizmas, kuris savo esme taip pat buvo buržuazinis, nes neturėjo jokio idealizmo: „/.../ jeigu visas gyvenimas yra apsprendžiamas ekonomikos, jeigu klasių kova yra ne tik žmonių, bet ir kosminio išsivystymo principas, aišku, čia negali būti jokio optimizmo ir jokio idealizmo. Kultūrinis pesimizmas ir špengleriškas fatalizmas teorijoje, sensualinis hedonizmas ir šykštus utilitarizmas praktikoje yra neišvengiami marksistinės kultūros palydovai. Žemės dvasia ir žemės balsas kalba iš visos marksistinės pasaulėžiūros taip lygiai, kaip ir iš viso paskutinių dviejų šimtmečių gyvenimo.“  Tačiau šis buržuazinis laikotarpis, anot A. Maceinos, baigėsi Pirmuoju pasauliniu karu.

Tad A. Maceina konstatavo buržuazinio laikotarpio pabaigą ir paskelbė, kad ateitis neaiški – vykstanti žutbūtinė trijų pradų kova. „Dabar yra sprendžiamas klausimas, ne tik kokia dvasia tvarkys objektyvinio gyvenimo sritis, bet ir kokia dvasia įsigalės žmogaus viduje. Jeigu išvidinis žmogaus nusiteikimas turi didelės apsprendžiamosios įtakos istoriniams pavidalams, tai taip lygiai istoriniai pavidalai turi įtakos ir išvidiniam žmogaus nusistatymui.“

Šioje kovoje labai svarbus yra bolševizmas, geriausiai įkūnijantis atgimusį prometėjizmą. Suprantama, bolševizmas kilo iš marksizmo, bet tai jau nėra marksizmas. Bolševizme įsigalėjo idealistinis pobūdis, jis pažadino sovietų jaunimo pasiaukojimo energiją. Tad bolševizmas yra pagrindinis buržuazijos priešas ir jos priešingybė, tačiau tai nereiškia, kad bolševizmą turėtume vertinti gerai. A. Maceina teigia visiškai priešingai:

„Šiuo atžvilgiu Europos gyvenimas stovi prieš labai didelį pavojų. Prometėjiški sąjūdžiai, kaip jie reiškiasi šiuo metu nacionalizmo ir komunizmo pavidalais, eina kovos su Dievu linkme. Šitoje kovoje demoniškumo išsiveržimas beveik yra būtinas. Todėl galima laukti, kad Europos kultūrai gali ateiti didelio naikinimo laikas, tuo labiau kad visa Europos kultūra yra religinių pagrindų. Todėl ardymas paliestų ne vieną kurią kultūros sritį, bet visą josios plotą ligi gelmių.“

Tad nors bolševizmas „mūsų amžiuje yra herojiško gyvenimo būdo atsigavimas“ ir išlaisvinta žmonijos kūryba, akivaizdu, jog tai veda į demoniškumą ir naikinimą dėl prometėjizmo viduje slypinčios tragedijos, kuria jis paneigia žmoniškumą. Būdamas praktiškai ekonomine religija, bolševizmas neišvengiamai siekia sunaikinti krikščioniškąją religiją, dorą, sąžinę ir laisvę. Neįmanoma nepripažinti, kad tai yra nuostabiai išlaisvinta žmonijos kūryba, kaip rašo A. Maceina.

Juk buržuazinė dvasia nebuvo krikščionybės ir kultūros priešingybė, ji paprasčiausiai net nedalyvavo šios plotmės diskusijoje. Ji negali pakelti akių nuo žemės, todėl negali ir sukurti nieko originalaus. Bolševizmui rankas kūrybai būtent ir atriša maištas prieš krikščionybę, idealų vardan aukojami žemiškieji dalykai. Tačiau, deja, tai atriša rankas ir naikinimui, nes kartu su žemiškaisiais dalykais kaip buržuazijos reliktas paaukojama ir, pavyzdžiui, šeima, kurią buržuazija nužemina (nes nesugeba matyti jos prasmės idėjų lygmenyje), o krikščionybė padaro sakralia.

Tai ar tikrai apnuogintas marksistas?

Dabar galima matyti, kad tai, ką l. Donskis vadina reakcingumu ir bolševizmo šlovinimu, tėra kitoks žvilgsnis į bolševizmą, tačiau visai ne jo palaikymas. A. Maceina bolševizmą vertina atsiribodamas, tarsi iš šalies. Būtent todėl jis vienoje vietoje aprašo bolševizmo kūrybinius laimėjimus, o kitoje vietoje jau perspėja apie Europos kultūrai bolševizmo keliamą pavojų. Be to, L. Donskio aptariamuose kūriniuose A. Maceina kalba apie buržuaziją ne kaip klasę, o kaip tam tikrą pradą, kurį turi kiekvienas žmogus.

Kiekviename žmoguje vyksta kova, o istoriniai laikotarpiai yra tuo metu daugumoje žmonių vyraujančio laimėjusio prado atspindžiai. Panašu, kad būtent į tai L. Donskis neįsigilino ir iš to gimė jo manymas, kad A. Maceina proletariato diktatūrą (arba proletariatą kaip klasę) laiko išlaisvintu žmogaus kūrybiškumu, šį kūrybiškumą siedamas su gėriu. Betgi kūrybiškumas maceiniškąja prasme yra ne dorovinė kategorija, o iš šalies stebimas dėl įtampų egzistavimo kylantis savęs teigimas, kuris  gali būti ir demoniškas.

L. Donskis taip pat teigia, esą A. Maceina vartoja apnuogintą marksizmo idiomatiką. Tai stebina, nes Marksas įvedė daug naujų terminų, kuriuos po to vartojo įvairūs filosofai, tačiau tai nereiškia, kad jie būtų pritarę marksizmo prigimčiai. Šio darbo autorius pateikė ne vieną citatą, kurioje A. Maceina atvirai kritikuoja ne tik marksizmo priemones, bet ir jo buržuazinę prigimtį, taip bolševizmą atskirdamas kaip visiškai kitonišką reiškinį.

Čia tampa nesvarbu, ar pritari bolševizmo skelbtoms idėjoms (A. Maceina akivaizdžiai nepritarė), bet tik tai, kad bolševizme apskritai galimas idėjų egzistavimas, o tik prisilietus prie idėjų įmanoma kūryba dėl kūrybos (bei jos naikinimas dėl naikinimo). Kadangi buržujus net nesistengia mąstyti apie idėjas, tai jis gali kažką daryti tik vedamas malonumo ar naudos siekio, bet ne idėjos.

Įvertinant tai, kad kūryba maceiniškuoju apibrėžimu yra tik tada, kai kuriama dėl kūrybos (pati kūryba yra asmens raiška, o ne tai, kokią naudą ji atneša), tampa visiškai aišku, kodėl nepritariant ir net niekinant bolševizmą, vis dėlto galima tuo pačiu metu jį laikyti žmogaus kūrybos (net demoniškos) išlaisvinimu ir istoriniu požiūriu vertingesniu dalyku nei buržuazinė dvasia. Maceiniškoji istorija vystosi tik per šią kūrybą (šis vystymasis gali būti ir atbulinis, kai reiškiasi naikinimas), todėl buržuazinė dvasia sustabdo bet kokią kūrybos ir istorijos raidą, daro gyvenimą pastovų ir ramų, o tai, pasak A. Maceinos, yra net pavojingiau nei bolševizmo siautėjimas.

„Prometėjizmas kovoja atvirai su Krikščionybe. /.../ Buržuazija su Krikščionybe atvirai nekovoja: ji ją tik ignoruoja savo viduje. Ignorancija, nesidomėjimas, nesirūpinimas yra tokie ginklai, kurie Krikščionybės nugalėti negali, bet kurie kiekvieną žmogų nuo Krikščionybės beveik negrįžtamai atitolina. Todėl objektyviai prometėjizmas reiškiasi kaip Krikščionybės priešas: jis persekioja Bažnyčią /.../. Bet subjektyviai prometėjiško nusiteikimo žmogus visados ilgisi aukštesnės tikrovės, ir kai jo paties sukurta realybė jo nepatenkina, jis dažnai grįžta prie paniekinto ir palikto Dievo. Tuo tarpu buržuazija objektyviai dažnai net yra Krikščionybės užtarėja: ji stato bažnyčias, bet tam, kad jose žiovautų ir svajotų; ji aukoja misijoms, kad pasipelnytų iš klusniais padarytų vietinių gyventojų; ji sudaro konkordatus, kad įstatymo forma pridengtų savo nesidomėjimą jokiomis idėjomis; ji sėdi prie vieno stalo su Krikščionybės atstovais, kad mandagiomis frazėmis parodytų „savo prisirišimą ir sūnišką atsidavimą“. /.../ Buržuazija ta pačia ranka pasirašo pasiaukojimo aktą Šv. Širdžiai ir ta pačia ranka deda parašą po įstatymu, kuris iš gyvenimo pašalina religiją.“

Autorius: politologas, sambūrio „Pro Patria“ valdybos narys Marius Parčiauskas.

Šis straipsnis buvo skelbtas 14 istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.