Stojant į ES, Lietuvoje buvo 3 mln. 377 tūkst., o šių metų pradžioje – jau tik 2 mln. 843 tūkst. nuolatinių gyventojų. Daugiau nei pusės milijono gyventojų tokio dydžio valstybei yra didelis praradimas. Kokios buvo šio reiškinio priežastys?

Visų pirma, klaidingai manoma, kad visas gyventojų skaičiaus mažėjimas įvyko tik dėl emigracijos. Išnykus barjerams laisvai keliauti ir dirbti ES, nemažai lietuvių tokia galimybe pasinaudojo – ypač po pasaulinės finansų krizės, kuomet nedarbo lygis Lietuvoje pasiekė 18 procentų. Dėl migracijos Lietuvoje gyvenančių lietuvių skaičius per šiuos du dešimtmečius sumažėjo 350 tūkstančių. Kitaip sakant, du trečdaliai gyventojų praradimų buvo dėl migracijos, o trečdalis dėl natūralios kaitos – mirtingumo ir nepakankamo gimstamumo.

Per du dešimtmečius užsienyje dirbantys lietuviai čia likusiems artimiesiems pervedė net 21 milijardą eurų. Palyginimui, ši suma prilygsta visai paramai, kurią Lietuva iš ES gavo per du dešimtmečius.

 

Didelė emigracija, ypač jaunų ir kvalifikuotų specialistų, slopina ilgalaikį ekonomikos augimo potencialą ir nėra pageidautinas reiškinys. Vis tik migracijos nereikėtų vertinti kaip vienareikšmiškai neigiamo reiškinio. Emigracija dažnai yra tik laikina, o trumpuoju laikotarpiu padeda spręsti kai kurias šalies ekonomines ir socialines problemas – darbo susirasti negalintys gyventojai galimybių ieškojo kitose šalyse, o Lietuvoje likusiems artimiesiems padėjo finansinėmis perlaidomis. Per du dešimtmečius užsienyje dirbantys lietuviai čia likusiems artimiesiems pervedė net 21 milijardą eurų. Palyginimui, ši suma prilygsta visai paramai, kurią Lietuva iš ES gavo per du dešimtmečius.

Be to, matome, kad jau nuo šio dešimtmečio pradžios grynoji migracija buvo teigiama – į tėvynę grįžusių lietuvių buvo 20 tūkst. daugiau nei iš jos išvykstančių. Gerėjanti gyvenimo kokybė padeda pritraukti imigrantų ir iš vakarų valstybių. Ilgą laiką jos beveik nebuvo, tačiau pastarąjį penkmetį iš Vakarų valstybių – Ispanijos, Vokietijos, JK, JAV – imigruoja 7–8 tūkst. žmonių per metus. Ir kol kas nėra priežasčių, dėl kurių ši teigiama tendencija galėtų baigtis.

Mažesnis Lietuvos teritorijoje gyvenantis žmonių skaičius nėra savaime problema. Didelis demografinis pokytis reikalauja adaptuoti viešųjų paslaugų institucijų tinklą, socialinės apsaugos ir mokesčių sistemas, bet nereiškia, kad gyvenimo kokybė dėl to blogės. Pavyzdžiui, visų rūšių nusikalstamumas sumažėjo neįtikėtinais tempais. Žmogžudysčių skaičius, tenkantis šimtui tūkstančių gyventojų, yra penkis kartus mažesnis nei buvo prieš du dešimtmečius, o savižudybių skaičius sumažėjo perpus (bet, deja, išlieka gerokai per didelis).

„Eurobarometro“ duomenimis, 2004 metais kas antras lietuvis manė, kad nusikalstamumas yra viena iš dviejų didžiausių Lietuvos problemų. Šiuo metu taip manančių lietuvių – tik 2 procentai, mažiau nei Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ar daugelyje kitų Vakarų valstybių.

Žinoma, turtingesnė, laisva ir saugi valstybė ne tik vilioja sugrįžti emigrantus, atvykti talentingus imigrantus, bet sudomina ir mažiau išsilavinusius bei nebūtinai gerų ketinimų turinčius asmenis. Todėl du dešimtmečius liūdėjus dėl emigracijos, skubiai reikia keisti plokštelę – kurti efektyvios, skaidrios ir neskylėtos imigracijos taisykles.

Du dešimtmečius liūdėjus dėl emigracijos, skubiai reikia keisti plokštelę – kurti efektyvios, skaidrios ir neskylėtos imigracijos taisykles.

 

Ilguoju laikotarpiu svarbesnis turbūt ne gyventojų skaičius, o jų išsilavinimas. Lietuva jau pralenkė daugelį Vakarų valstybių pagal tai, kokia jaunų žmonių dalis turi aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą. Tiesa, pagal moksleivių gebėjimus pastaruosius 20 metus beveik nėra jokio progreso, o pasiguosti galima tik tuo, kad pagal šį rodiklį neatsiliekame nuo kaimyninių šalių ir EBPO vidurkio. Pasiguodus vertėtų ir paklausti savęs, kodėl pagal moksleivių gebėjimus Estija, o ne Lietuva pastarąjį dešimtmetį yra tarp penkių pažangiausių valstybių pasaulyje.

Jau visi turbūt girdėjome, kad šiemet Jungtinių Tautų (JT) laimės indekse Lietuva pateko tarp 20 laimingiausių valstybių pasaulyje, o jaunuoliai iki 30 metų jaučiasi laimingiausi pasaulyje. Tai nebuvo atsitiktinumas – Lietuva prieš dešimtmetį buvo tik 71 vietoje pasaulyje, o kiekvienais metais pamažu artėjome link dvidešimtuko. Tam įtakos turėjo visi JT vertinami kriterijai – pajamos, socialinė sanglauda, laisvė kontroliuoti savo gyvenimą, sveiko gyvenimo trukmė, korupcijos suvokimas ir dosnumas.

Beje, tai, kad vyresnio amžiaus žmonės yra mažiau laimingi rodo, kad ne visos problemos yra išspręstos – dažnai jų kelyje link laimės atsiranda ne tik finansiniai barjerai. Pavyzdžiui, per du dešimtmečius lietuvių sveiko gyvenimo trukmė padidėjo maždaug penkeriais metais. Puiku, tačiau Lietuvoje vyrų sveiko gyvenimo trukmė siekia tik 55 metus, moterų – 60 metų. Tai yra, atitinkamai, 15 ir 10 metų mažiau nei Švedijoje ar Norvegijoje. Kodėl?

Prieš dvidešimt metų maždaug kas antras lietuvis teigė, kad yra patenkintas savo gyvenimu, dabar tokių yra beveik 4 iš 5.

 

Reguliariai sportuojančių vyresnio amžiaus žmonių skaičius per pastarąjį dešimtmetį patrigubėjo, bet išlieka kelis kartus mažesnis nei Šiaurės šalyse. Progresas kitose amžiaus grupėse taip pat akivaizdus, bet iki Šiaurės šalių gyventojų fizinio aktyvumo dar labai toli. Didesnės investicijos į ligų prevenciją ir sporto infrastruktūrą (čia turimas omenyje ne nacionalinis stadionas), leistų sparčiau didinti sveiko gyvenimo trukmę.

Korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje nuolat mažėja, tačiau lėtai ir išlieka gerokai didesnis nei Šiaurės šalyse. Beje, tas pats JT laimės tyrimas rodo, kad lietuviai itin jautriai reaguoja į įvairias korupcijos apraiškas. Vis tik pastarojo dešimtmečio smulkesnių ir stambesnių korupcinio pobūdžio nusikaltimų identifikavimas, pasibaigiantis bent specialiųjų tarnybų tyrimais, o kai kuriais atvejais ir baudžiamąja atsakomybe, rodo ne didėjančią korupcija, o skaidrėjimą ir apsivalymą.

Mes mėgstame paburbėti, kad kažkurias mūsų pasirinkimo laisves (pavyzdžiui, teršti aplinką ar nustatyti mokesčius) suvaržė ES direktyvos, bet daugeliu atveju šios direktyvos, gairės ir rekomendacijos padėjo nenuvažiuoti šunkeliais. „Eurobarometro“ tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvių teigiamai vertina ir ES institucijas, ir Lietuvos narystę joje.

Prieš dvidešimt metų maždaug kas antras lietuvis teigė, kad yra patenkintas savo gyvenimu, dabar tokių yra beveik 4 iš 5. Ko trūksta, kad laimingi būtų 9 iš 10? Ar galima tikėtis tokio ekonominio ir socialinio progreso ir ateityje? Ar gali Lietuva pagal pajamas pralenkti ES vidurkį? Apie tai – trečioje dalyje.

Įdomu tai, kad prieš pusantrų metų buvo registruota rekordiškai daug laisvų darbo vietų – per 30 tūkst. Tuo pat metu Užimtumo tarnyboje buvo užregistruota daugiau nei 150 tūkst. bedarbių, kurie niekaip negalėjo arba nenorėjo užimti tų laisvų darbo vietų.

Kodėl net tuomet, kai rekordiškai didelė dalis įmonių negalėjo surasti darbuotojų, nedarbo lygis vis tiek siekė apie 6 proc.? Daugelyje pažangių Vakarų valstybių nedarbo lygis taip pat buvo panašus ar net didesnis nei Lietuvoje, tačiau yra ir siektinų pavyzdžių. Šiuo metu Norvegijoje nedarbo lygis siekia 3,6 proc., Čekijoje – 2,6 proc., o Šveicarijoje tik 2 proc.

Dar viena aukšto struktūrinio nedarbo priežastis yra darbas šešėlyje (dažniausiai savarankiškas, o ne samdomas), tuo pat metu naudojantis ir socialinėmis išmokomis bei lengvatomis.

 

Deja, Lietuvoje turime ryškią taip vadinamą struktūrinio nedarbo problemą – atotrūkį tarp rinkos poreikių ir bedarbių galimybių. Dėl to vienu metu daugeliui įmonių trūksta darbuotojų, bet tūkstančiai bedarbių negali susirasti darbo.

Kartais taip atsitinka dėl geografinės atskirties – bedarbiai gyvena ne ten, kur įmonėms labiausiai trūksta darbuotojų ir neturi galimybių arba noro keisti gyvenimo vietą ar kasdien keliauti didelius atstumus.

Dar viena aukšto struktūrinio nedarbo priežastis yra darbas šešėlyje (dažniausiai savarankiškas, o ne samdomas), tuo pat metu naudojantis ir socialinėmis išmokomis bei lengvatomis. Šį polinkį iš dalies atskleidžia faktas, kad Užimtumo tarnyboje registruotų bedarbių yra keliasdešimčia tūkstančių daugiau nei jų randa Valstybės duomenų tarnybos atliekami darbo rinkos tyrimai.

Vis tik svarbiausia priežastis yra tinkamų įgūdžių, žinių ir gebėjimų trūkumas. Lietuva yra viena pirmųjų Europos Sąjungoje pagal tai, kokia dalis gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą. Deja, aukštasis išsilavinimas, ypač prastos kokybės, neužtikrina užimtumo. Daugelis pakankamų bazinių gebėjimų mokykloje neįgijusių abiturientų save darbo rinkoje realizuotų daug geriau tapdami šaltkalviais, slaugytojais, elektrikais ar tinkuotojais, nei bet kokia kaina siekdami aukštojo mokslo diplomo. Deja, neretai aukštojo mokslo institucijos įteikia diplomą, nesuteikdamos adekvataus išsilavinimo ir kvalifikacijos.

Tačiau net ir nepasisekus su formaliuoju išsilavinimu, šiandien kaip niekad yra daug galimybių gilinti žinias ir įgyti naujų kompetencijų. Vien Užimtumo tarnyba siūlo šimtus nemokamų formalių ir neformalių ugdymo programų, padedančių įgyti įvairiausias kompetencijas – nuo betonuotojo iki programuotojo.

Vis tik svarbiausia priežastis yra tinkamų įgūdžių, žinių ir gebėjimų trūkumas. Lietuva yra viena pirmųjų Europos Sąjungoje pagal tai, kokia dalis gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą.

 

Valstybės duomenų tarnyba skelbia, kad trečiąjį šių metų ketvirtį nedarbo lygis padidėjo iki 6,2 proc. ir buvo puse procentinio punkto didesnis nei prieš metus. Nors užimtų gyventojų skaičius vis dar augo, laisvų darbo vietų skaičius nukrito į žemiausią lygį per pastarąjį dešimtmetį. Ši tendencija nėra labai netikėta – kas antra įmonė dabar jau skundžiasi ne darbuotojų trūkumo, o nepakankamos paklausos problema. Todėl tikėtina, kad šiemet ir kitais metais stebėsime ir toliau didėjantį nedarbo lygį.

Tačiau senėjančioje ir mažėjančioje Lietuvoje nuolat bus opi kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problema. Iš dalies šią problemą spręs įsibėgėjanti automatizacija, robotizacija ir dirbtinio intelekto įdarbinimas. Tai matome jau dabar – per dešimtmetį Lietuvos pramonėje dirbančiųjų skaičius sumažėjo, tačiau gamybos ir eksporto apimtys padvigubėjo.

Dar vienas demografinių ir darbuotojų trūkumo problemų sprendimo būdų, kuriuo naudojasi daugelis pažangių valstybių, yra imigracija. Lietuvoje pastaruosius kelerius metus grynoji imigracija jau buvo teigiama. Deja, dažniausiai tai buvo žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, rečiau padėję įmonėms, kurioms trūksta programuotojų ir inžinierių.

Kai kurių Europos Sąjungos šalių patirtis rodo, kad be tinkamos atrankos, kvalifikacijos tobulinimo ir integracijos politikos, vietoje abipusės ekonominės naudos atsiranda nepageidaujami šalutiniai efektai. Pavyzdžiui, Švedijoje gimusių gyventojų nedarbo lygis siekia apie 3,5 proc., o ten gyvenančių, bet gimusių užsienyje – per 15 proc.

Taigi, ateityje darbuotojų trūkumo problemą teks spręsti įvairiomis priemonėmis, bet pirmiausia teks tobulinti švietimo ir perkvalifikavimo programas, skatinti ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų nuolatinį mokymąsi.

Atotrūkis tarp dirbančiojo pajamų ir jo gaunamos senatvės pensijos yra vadinamas pakeitimo norma, ir jis parodo, kaip dirbančiojo pajamos pasikeičia jam išėjus į pensiją. Ši pakeitimo norma Lietuvoje siekia 43 procentus ir yra viena mažiausių tarp ES šalių. Pavyzdžiui, Danijoje šis rodiklis siekia 84 proc., Olandijoje 85 proc., Austrijoje – net 87 procentus. EBPO šalių vidurkis siekia 62 procentus – arba pavertus į konkrečius skaičius, 1000 eurų per mėnesį uždirbęs žmogus gauna 620 eurų pensiją.

Dažniausiai vyresnio amžiaus asmenų finansiniai poreikiai yra mažesni – jiems rečiau reikia rūpintis vaikais, paskolos jau gražintos, kuklesni ir kai kurie kiti poreikiai. Tačiau net ir atsižvelgus į šiuo pokyčius, dažniausiai rekomenduojama, pensijos pakeitimo norma turėtų siekti bent 70 procentų. Kaip pasiekti tokį aukštą rodiklį ir kur yra kitų šalių sėkmės paslaptis? Yra keli akivaizdūs, tačiau daugeliui nebūtinai patrauklūs būdai padidinti pensijas.

Pirmasis – didesni mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos. Deja, Lietuvoje samdomų darbuotojų mokestinė našta yra taip didesnė nei daugelyje Vakarų valstybių, todėl čia nėra daug ką išspausti. Didesnes socialinio draudimo įmokas mokėti – ir didesnes pensijas gauti ateityje – galbūt galėtų kai kurie savarankiškai dirbantys. Tačiau dabar svarstomos mokesčių reformos kontekste girdime, kad apetitas tokiems pokyčiams nėra didelis.

Antrąjį pensijų didinimo mechanizmą sufleruoja daugelyje Vakarų valstybių matomos demografinės tendencijos, kai pensinio amžiaus gyventojų vis daugiau, o darbingo amžiaus gyventojų – vis mažiau. Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę turėjome 400 tūkstančių vyresnių nei 65 metų gyventojų. Įstojant į Europos Sąjungą jų buvo 530 tūkstančių, o šiandien – jau daugiau nei 570 tūkstančių. Šio dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje jų gyvens daugiau nei 650 tūkstančių.

Ši tendencija yra labiausiai susijusi su tuo, kad Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį didėjo ir toliau didės tikėtina gyvenimo trukmė. EBPO duomenimis, 65 metų sulaukusi moteris vidutiniškai gali tikėtis gyventi dar 20 metų, vyrai šiek tiek mažiau – apie 15 metų. Deja, čia atsiranda ir nemažas iššūkis – kokios bus šios didėjančios vyresnio amžiaus bendruomenės pajamos ir galimybės.

Tad antrasis nepopuliarus pensijų didinimo būdas – tai pensinio amžiaus vėlinimas, kuris leidžia surinkti daugiau socialinių draudimo įmokų iš didesnės dirbančiųjų grupės ir perskirstyti jas mažesnei pensininkų bendruomenei. Tačiau daugelio gyventojų nuomonę apie pensinio amžiaus vėlinimą neblogai iliustruoja Prancūzijos drama – ketinimai pavėlinti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų ten pavirto į daugiau nei du mėnesius trunkančius streikus, riaušes ir šiukšlių kalnus gatvėse.

Ką prarastų valstybė, jei, pavyzdžiui, dirbantys pensinio amžius gyventojai neturėtų mokėti gyventojų pajamų mokesčio?

Lietuvoje pensinis amžius pamažu didėja. 2026 metais pasiekęs 65 metus, jis nedaug skirsis nuo daugelio Vakarų valstybių, todėl tikėtina, kad tolimesniam jo kėlimui erdvės (ir noro) turbūt nebus. Tačiau net ir čia galima rasti išmanių kelių.

Vyresnio amžiaus gyventojų savanorišką sprendimą ilgiau likti darbo rinkoje gali paskatinti ir, pavyzdžiui, lankstesnė darbo savaitė ar mokestinės lengvatos. Ką prarastų valstybė, jei, pavyzdžiui, dirbantys pensinio amžius gyventojai neturėtų mokėti gyventojų pajamų mokesčio?

Sulaukę tokio amžiaus, ne visi nori ir gali dirbti, bet papildomos paskatos galėtų prisidėti prie kelių problemų sprendimo – ir darbuotojų trūkumo, ir mažų pajamų senatvėje.

Kad toks vyresnio amžiaus, bet dar darbingų asmenų įsitraukimas į darbo rinką nėra neįmanomas, rodo Japonijos pavyzdys – ten savo noru dirba daugiau nei pusė 65-70 metų amžiaus asmenų.

Galiausiai, detalesnė pensijų sistemų analizė iliustruoja, kodėl daugelyje Vakarų valstybių pensijų pakeitimo norma beveik dvigubai didesnė nei Lietuvoje, ir koks yra trečiasis būdas padidinti pensijas. Šiose valstybėse didelę pensijos dalį sudaro ne tik iš einamųjų socialinio draudimų finansuojamos valstybinės pensijos, bet ir pensijų fonduose sukauptos lėšos.

EBPO duomenimis, šiai organizacijai priklausančiose šalyse vidutiniškai gyventojų sukauptos lėšos pensijų fonduose sudaro apie 105 proc. BVP, o tokiose šalyse, kaip Danija ar Olandija, kuriose pensijų pakeitimo normos yra vienos iš didžiausių pasaulyje, sukauptos lėšos viršija 200 proc. BVP.

Lietuvių įdarbintos lėšos jų asmeninėse sąskaitose pensijų fonduose siekia tik apie 11 proc. BVP – gerokai mažiau nei Latvijoje ir Estijoje. Taip yra todėl, kad priešingai nei daugelis Vakarų valstybių, lietuviai savo ateities poreikiams pradėjo kaupti palyginti neseniai, o darbuotojų ir darbdavių įnašai yra kuklesni.

Nemažai įtakos pensijų dydžiui ir pensijų pakeitimo normai turi ir papildomas savarankiškas kaupimas ir investavimas. Štai, pavyzdžiui, JAV pensijų pakeitimo norma siekia tik 50,5 procento, tačiau įvertinus ir pajamas iš savarankiškai sukauptų lėšų fonduose, ji pakyla net iki 95,8 procentų.

Taigi, daugelio valstybių patirtis iliustruoja, kad tam, jog vidutinės pensininkų pajamos pasiektų turtingų Vakarų valstybių lygį, neužtenka vien valstybės mokamos senatvės pensijos. Periodiškai nuaidintys politikų pasvarstymai apie tai, kad dirbantieji galėtų nekaupti lėšų senatvės pensijai, yra pagrįsti gerais norais padidinti „Sodros“, o tokiu būdu ir dabartinių pensininkų pajamas. Tačiau kaip neretai būna, gerais norais yra kelias į pragarą grįstas. Šiuo atveju tas pragaras būtų itin skurdžios dabar dirbančiųjų pajamos senatvėje.

Daliai gyventojų atrodo nepriimtinas pasirinkimo laisvės apribojimas – kaupimas senatvei nėra paliktas asmeninei atsakomybei, egzistuoja prievolės dalį uždirbtų pajamų „užrakinti“ ir atidėti jas ateities poreikių tenkinimui. Kitaip sakant, įstatymai įpareigoja kiekvieną dirbantį žmogų šiandien mokėti socialinio draudimo įmokas, kurios atitenka dabartinių senjorų pensijoms mokėti.

Pensijų klausimas beveik visada užprogramuoja būtinybę ieškoti kompromiso tarp dabartinių ir ateities poreikių. Norint saugesnės ir turiningesnės senatvės, būtina paaukoti dalį komforto ir vartojimo galimybių šiandien. Žmogaus prigimtis ir aplinkybės dažnai lemia, kad apie tolimą senatvę daug negalvojama. Dėl šios priežasties visose pažangiose valstybėse ir yra prievolė, o ne rekomendacija dalį pajamų atidėti senatvei. Iš esmės ši prievolė nelabai skiriasi nuo reikalavimo mokėti kitus mokesčius, skirtumas tik tai, kad lėšos yra panaudojamos ne bendriems valstybės tikslams, o tik asmeniniams kaupiančio žmogaus poreikiams jo senatvėje.

Natūralu tikėtis, kad dešimtmečius dirbus ir mokėjus mokesčius valstybei senatvėje ji – tiksliau ateities kartos – viskuo pasirūpins. Tačiau turbūt taip pat akivaizdu, kad sąvoka „pasirūpins“ neapima ilgų atostogų švelnesnio klimato ir skaidresnių jūrų pakrantėse. Todėl saugiausia ir efektyviausia yra paaukoti dalį šiandienos norų, ir dalį gautų pajamų nukreipti ateities poreikiams. Nes kita alternatyva – dirbti iki 75-ojo gimtadienio – gali patikti ne visiems.

Pagalbos priemonės

Drauge su ateinančių metų valstybės biudžetu Vyriausybė pristatė ir puokštę įvairiausių priemonių, kuriomis bus amortizuojamas neigiamas energijos krizės poveikis gyventojams ir įmonėms. Šios programos priemonės yra kuklesnės nei tos, kurių pasipylė pandemijos metu.

2020 m. valdžios sektoriaus biudžeto deficitas siekė 7,2 proc. BVP, o 2023 m. Vyriausybė prognozuoja beveik 5 proc. BVP deficitą. Tačiau labai tikėtina, kad jis bus mažesnis – daugelis prielaidų, pavyzdžiui, kiek reikės lėšų energijos kainoms kompensuoti, yra gana konservatyvios.

Nuomonių spektras dėl ateinančių metų biudžeto ir gelbėjimo priemonių yra itin platus – dalis opozicinių politinių partijų teigia, kad žmonėms padedama nepakankamai ir kad reikia skolintis daugiau, kitų partijų atstovai sako, kad tiek skolintis ir taškytis nevalia. Panaši kakofonija girdima iš verslo atstovų – vieni džiaugiasi, kad jiems pagalbos iš biudžeto nereikia, kiti įsitikinę, kad be papildomų priemonių neišvengsime bankrotų bangos.

Nuomonių pliuralizmas rodo, kad tiesa turbūt yra kažkur pusiaukelėje, todėl ten ir bandyta pataikyti su pasiūlytomis pagalbos priemonėmis. Pagal priemones, skiriamas energijos šokui amortizuoti, Lietuva yra maždaug ES vidutiniokė – neišsiskiria nei pertekliniu taupumu, nei skolintų pinigų taškymu.

Sudėtinga lygtis

Vis dėlto ši energijos krizė yra susijusi su mažiau neapibrėžtumų nei pandemija, ir ji yra lengviau valdoma. Todėl ir pagalbos priemonių reikia mažiau, o jas galima panaudoti tikslingiau, neutralizuojant koncentruotą problemos esmę.

Jungtinės Karalystės drama yra gera iliustracija, kad populizmas ir nemokamų pietų dalybos yra įmanomos, bet tikrai nerekomenduojamos tol, kol centriniai bankai įjungę spausdintuvus.

Didžioji dalis paramos šiuo metu siūloma mokestinių paskolų, paskolų garantijų ir kitokių likvidumą užtikrinančių priemonių forma, daug mažesnė dalis yra negrąžintinos subsidijos. Priešingai nei pandemijos metu, didelė dalis lėšų yra skiriama ne dabartinėms problemoms užglaistyti, o sisteminiam jų sprendimui – investicijoms į energinio efektyvumo didinimą, energijos gamybą ir infrastruktūrą.

Elektros kainų kompensacija verslui, siekianti pusę kainos prieaugio, taip pat yra kuklesnė nei daugelyje kitų ES šalių. Gyventojų ir verslo noras už energijos išteklius nemokėti daugiau nei praeityje ir ne daugiau, nei moka kaimynai, yra suprantamas, bet sunkiai patenkinamas.

Vyriausybė sprendžia itin sudėtingą lygtį – užtikrinti būtiną pagalbą verslui ir gyventojams, neužmiršti alternatyviųjų kaštų, nes lėšų turi užtekti ir kitiems prioritetams, neužmiršti, kad, priešingai nei pandemijos metu, pinigai nebėra nemokami. Būtinas ir nebūtinas subsidijas, mokesčių lengvatas ir įvairiausias kitokias priemones pandemijos metu dalyti buvo populiaru ir lengva – neapibrėžtumas buvo labai didelis, o valstybė galėjo skolintis itin pigiai.

Brangstančios paskolos

Prisiminkime, kad 2020-ųjų vasarą Lietuva išplatino 1,75 mlrd. eurų 30 metų trukmės obligacijų emisiją ir tuomet skolinimosi kaina siekė vos 0,6 proc. Dar pernai penkerių metų laikotarpiui Lietuva skolinosi už neigiamas palūkanas – šiandien tai atrodo kaip nereali pasaka. Dabar pasaulyje nėra nė vienos valstybės, kuri gali pasvajoti apie tokias palūkanas (išskyrus specifinį Japonijos atvejį, kuri skolinasi iš savęs).

Italija dešimties metų laikotarpiui skolinasi už palūkanas, siekiančias beveik 5 proc., JAV obligacijų pajamingumas viršija 4 proc., Vokietijos – 2,5 proc. Estija šį mėnesį dešimties metų laikotarpiui pasiskolino už 4 proc. metinių palūkanų, panašią kainą mokės ir Lietuva. Lenkijos vyriausybė dosni, bet jos skolinimosi kaina jau viršijo 8 proc.

Ekonominė aplinka pasikeitė – dešimtmečius nematyta infliacija užlaužė centrinių bankų rankas, tad ilgą laiką didinę nemokamų pinigų pasiūlą jie staigiai pasuko kita kryptimi. Ignoruojant šią aplinkybę ir bandant visas problemas išspręsti tik per didesnį biudžeto deficitą yra labai rizikinga. Tai gerai iliustravo šio mėnesio drama Jungtinėje Karalystėje, kur naujoji vyriausybė su džiaugsmu pristatė populistinį biudžetą – suplanavo dalyti dosnias išmokas ir mažinti mokesčius.

Finansų rinkos sureagavo akimirksniu – smuko JK vyriausybės obligacijų kaina, skolinimosi kaina šovė aukštyn, JK atsidūrė per žingsnį nuo sisteminės finansų krizės, o situaciją stabilizavo tik skubi centrinio banko intervencija. Vyriausybė buvo priversta greitai keisti ne tik fiskalinius planus, bet ir finansų ministrą, o galiausiai atsistatydino ir premjerė Liz Truss.

Jungtinės Karalystės drama yra gera iliustracija, kad populizmas ir nemokamų pietų dalybos yra įmanomos, bet tikrai nerekomenduojamos tol, kol centriniai bankai įjungę spausdintuvus. Tačiau jiems kovojant su infliacija vyriausybių galimybės rodyti dosnumą bus labiau ribotos – tai turėtų atsiminti ir euro zonos valstybės.

Vyriausybės, puldamos gelbėti visus iš eilės už pinigus, kurių neturi, gali greitai atsidurti situacijoje, kurioje jau reikės gelbėti jas pačias.

Pasaulio naujienų portalų antraštės mirga liūdnais įspėjimais – laukia liūdnos Kalėdos. Liūdnos ne dėl to, kad trūksta darbo vietų ir pinigų bei galimybių nupirkti dovanas. Liūdesys todėl, kad pinigų ir norų tiek daug, kad gamykloms neužtenka gamybinių pajėgumų, nepakanka prekių konteinerių ir krovininių laivų tam, kad visi žaislai, kvepiančios žvakės ir žybsinčios dekoracijos laiku pasiektų mus, vartotojus.

„Bloomberg“ duomenimis, šiuo metu vidutinės prekės kelionė nuo gamyklos Kinijoje iki vartotojo durų trunka 73 dienas, palyginus su 40 dienų kelione prieš dvejus metus. Prie sutrikusios tiekimo grandinės prisideda pandemijos sukeltos problemos – neretai Azijos šalyse identifikavus bent vieną susirgimo atvejį uždaroma gamykla ir taip bandoma užkirsti kelią viruso plitimui.

Pavyzdžiui, šių metų rugpjūčio mėnesį kelioms savaitėms buvo uždaryta dalis Ningbo uosto, kuris pagal krovinių kiekį yra trečias didžiausias pasaulyje. Vis tik pagrindinė prekių stygiaus ir vėlavimo priežastis yra tai, kad pirkėjų kišenės yra gilesnės, o norai svaigesni, nei gamintojų ir pardavėjų galimybės tuos norus patenkinti.

Dabar stebima „krizė“ yra labai neįprasta ir visai priešinga situacijai, kurią prieš daugiau nei dešimtmetį išgyvenome po pasaulinės finansų krizės. Tuomet sparčiai krito nekilnojamojo turto kainos, nedarbo lygis pasiekė beveik 20 procentų, atlyginimai įšalo arba net sumažėjo, vartojimas krito beveik penktadaliu, o investicijos susitraukė beveik 40 procentų. Sugrįžimas į prieš krizę buvusį ekonomikos lygį užtruko penkmetį.

Pasaulio naujienų portalų antraštės mirga liūdnais įspėjimais – laukia liūdnos Kalėdos.

Pandemijos metu ekonominis nuosmukis tęsėsi vos kelis mėnesius, o vartojimas, eksportas, atlyginimai, nekilnojamojo turto kainos dar pernai pradėjo mušti naujus rekordus. Nuo pandemijos pradžios būstas Lietuvoje pabrango daugiau nei penktadaliu, o kai kuriuose miesteliuose – dar daugiau. Ne vienas Viduržemio jūros pakrantės kurortas su pavydu žiūri į dosnius pirkėjus, žeriančius tūkstančius eurų už kvadratinį metrą kuklioje Baltijos jūros pakrantėje.

Šiandien Lietuvoje dirbančių asmenų jau yra daugiau nei jų buvo prieš pandemijos pradžią, o per metus vidutinis darbo užmokestis išaugo daugiau nei 12 procentų arba 168 eurais. Be to, daugelis gyventojų, net nepraradę pajamų, gavo papildomų išmokų. Pernai po 200 eurų gavo senjorai, studentai, darbo ieškoti pradėję, bet nebūtinai jį surasti norėję, asmenys. Šiemet svarstoma po 100 eurų skirti tiems, kurie niekaip neprisiverčia pasirūpinti savo sveikata ir saugumu. Reikia pinigų − pinigų yra, kaip sakė viena liūdnai savo dienas baigusi institucija.

Ir tai nėra vien tik Lietuvos išskirtinumas – panašios daugelį gyventojų džiuginančios tendencijos yra stebimos ir kitose Vakarų valstybėse. Daugelis vyriausybių ir centrinių bankų elgiasi taip, lyg dar būtume gilioje krizėje ir dalina pinigus į kairę ir į dešinę.

Lietuvos biudžeto deficitas pernai siekė 7,4 proc. BVP, bet lyginant su kai kuriomis euro zonos valstybėmis ir, ypač, su JAV, buvo gana kuklus. Vien pernai JAV biudžeto deficitas siekė 15 proc. BVP, arba daugiau nei 3 trilijonus JAV dolerių. Ir nepaisant to, kad pagal daugelį ekonominių rodiklių krizė jau yra praeityje, ten vis dar nėra jokių planų subalansuoti valstybės finansus ir gyventi pagal galimybes.

Šis ir taip klestinčių ekonomikų „skatinimas“ arba nuolatinis punšo atsargų pildymas įsisiūbuojančiame vakarėlyje turi nepageidaujamų šalutinių pasekmių.

Nors nedarbo lygis daugelyje valstybių išlieka aukštesnis, nei buvo prieš pandemijos pradžią, tuo pačiu metu vis didesnė dalis įmonių sako, kad pagrindinė jų veiklą ribojanti veikla yra darbuotojų trūkumas. Net pusė JAV įmonių, didžiausias jų skaičius per pusę amžiaus, sako, kad negali rasti darbuotojų laisvoms darbo vietoms užpildyti. Lietuvoje laisvų darbo vietų skaičius taip pat yra rekordinėse aukštumose. Todėl turbūt nedaugelį stebina ir dabar stebimas kainų šuolis.

Vakarėlis dar labiau įsisiūbavęs finansų ir alternatyvių aktyvų rinkose. Brangstantis nekilnojamasis turtas ir akcijos yra tiesioginis žemų palūkanų atspindys – kelis procentus siekiantis nuomos ar dividendų pajamingumas atrodo labai patrauklus, kuomet lygini su alternatyva skolinti bet kuriai euro zonos vyriausybei už neigiamas palūkanas. Kitaip sakant, kai turi primokėti kažkam už tai, kad pasaugotų jūsų pinigus.

Tačiau šiemet matėme ne vieną tariamą inovaciją ir nukrypimą nuo logikos, pavyzdžiui, prekiaujant nekeičiamaisiais žetonais (angl. NFT, non-fungible tokens). Šiemet stebėjome, kaip skaitmenė katinėlio ar šunelio nuotrauka bei nelabai vykęs akmenėlio piešinys buvo parduoti už milijonus dolerių. Čia vertėtų prisiminti prieš kelerius metus kilusią pirminių žetonų siūlymo (angl. ICO, Initial Coin Offering) maniją, kuomet turtingi liko tik tuos žetonus kūrę „inovatoriai“, o jų pirkėjai liko tuščiomis kišenėmis prie suskilusios geldos.

Vis tik fundamentalūs ekonomikos dėsniai niekur nedingo, pinigai ant medžių neauga ir net pačios linksmiausios bakchanalijos kažkada baigiasi. Rekordinis ekonominis aktyvumas ir įsibėgėjusi infliacija privers vyriausybes prisiminti gyvenimą pagal galimybes – be perteklinio skolinimosi, o centrinius bankus suabejoti tuo, kad visas problemas galima išspręsti nustatant neigiamas palūkanas ar spausdinant pinigus. Perkantys bet kokius aktyvus už bet kokią kainą taip pat, tikėtina, bus priversti prisiminti bazines ekonomikos ir investavimo pamokas.

Kiekviena didelė nelaimė ar praradimas yra ir galimybė susitelkti, solidarizuotis, pasikeisti ir sustiprėti. Pandemijos įkarštyje stebėdami didėjančius žmogiškuosius praradimus, galėjome įžvelgti ir asmeninės atsakomybės trūkumo pasekmes, ir būtinas sveikatos apsaugos sistemos reformų kryptis. Vis tik akivaizdu, kad didelė dalis visuomenės solidarizavosi, verslas, nevyriausybinės organizacijos ir gyventojai rėmė ir aukojo, aukojosi ir savanoriavo.

Kiekviena didelė nelaimė ar praradimas yra ir galimybė susitelkti, solidarizuotis, pasikeisti ir sustiprėti.

Daugelis susidūrėme su iki šiol savo gyvenime nematytu pandemijos reiškiniu, ir, deja, tikėtina, kad daugeliui ši pandemija nebus paskutinė. Gyvūnijos pasaulyje, į kurį vis labiau braunasi žmogus, slypi daugybė patogenų, kurie nuolat mutuoja ir keičiasi bei gali tapti kitos pandemijos priežastimi. Visgi galima pasidžiaugti, kad šiemet pandemijos pabaigos pradžią pradėjo lūkesčius viršijęs medicinos mokslas, per rekordiškai trumpą laiką sukūręs net kelias labai efektyvias vakcinas.

Deja, dar kartą pamatėme, kad gelbėjant gyvybes vien medicinos progreso nepakanka – mitais, konspiracijos teorijomis ir neracionaliomis baimėmis apipintų galvų gelbėjimui vien efektyvesnių vaistų neužteks, reikės ir kokybiškesnio švietimo. Ši problema, žinoma, išliko itin aktuali ir mūsų kieme.

Tačiau šviesos spindulių galima įžvelgti net ir tokiame tragiškame fakte, kad kas trečias Lietuvos moksleivis šiemet neišlaikė matematikos brandos egzamino. Po šio sukrėtimo ir naujoji Vyriausybė, ir Prezidentūra ragina priimti nacionalinį partijų susitarimą dėl švietimo. Tai leistų įgyvendinti nebūtinai populiarius struktūrinius pokyčius, kurie ilgainiui sukurs kokybinį proveržį ir atvers didesnes galimybes ateities moksleiviams.

Nors pandemija pritraukė daugiausiai visų dėmesio, jos fone vyko ne mažiau neraminantys ekstremalūs gamtos reiškiniai. Gaisrai Australijoje ir Kalifornijoje, potvyniai Japonijoje ir pietryčių Azijoje nusinešė ne vieną gyvybę ir daugelį gyventojų paliko be namų. Viena iš lengviausių prognozių yra tai, kad tokius destruktyvius gamtos reiškinius ateityje, deja, matysime vis dažniau.

Čia nepadės ir tai, kad šiemet mažiau skraidydami ir dažniau atrasdami savo šalies grožį, laikinai sumažinome į atmosferą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Žmonijos sukuriamos anglies dvideginio emisijos 2020 metais sumažėjo net 7 procentais.

Šiame kontekste džiugina tai, kad 2020-aisiais daugelis valstybių daug ambicingiau pažvelgė į klimato kaitos mažinimo tikslus. Centriniai bankai ir vyriausybės greitai ir koordinuotai ėmėsi gelbėjimo programų, užkirtusių kelių daug didesniems ekonominiams ir socialiniams praradimams.

Didelė dalis naujai sukurtų pinigų ir vyriausybių išlaidų bus nukreiptos ne šiaip į ekonomikos spragų kaišiojimą, bet į jų transformavimą, spartesnį žmogaus poveikio klimatui neutralizavimą. Kai kurios apklausos parodė, kad beveik kas dešimtas lietuvis neabejoja klimato kaitos problema – tai leis ateityje priimti sprendimus, užtikrinančius tvaresnę ekonomikos plėtrą, ir palikti mažiau teršiančius žmogaus pėdsakus.

Nors kai kur sustiprėjo neproduktyvi politinė poliarizacija, tačiau 2020-aisiais ne visur politiniai procesai kėlė tik nerimą. Baltarusijai kol kas nepavyko išsivaduoti iš diktatoriaus gniaužtų, tačiau visuomenė ryžtingai priešinosi rinkimų rezultatų klastojimui ir sulaukė artimiausių kaimynių bei viso pasaulio palaikymo. „The Economist“ „Metų valstybės“ titulą skyrė Malaviui, pasipriešinusiam balsų klastojimui, sustiprinusiam demokratiją ir žmogaus teisių apsaugą. Daugelis turbūt sutiktų, kad ir rinkimų JAV bei Lietuvoje rezultatai rodo, kad populistinės idėjos nesulaukė didelio palaikymo.

Jungtinė Karalystė paliko Europos Sąjungą, bet be jos ES tapo solidaresnė – pirmą kartą jai pavyko sutarti dėl net 750 milijardų eurų bendro gelbėjimo fondo. Tai svarbus žingsnis didesnės ES finansinės integracijos kryptimi, leisiantis ateityje kovoti ne tik su visas valstybes paliečiančiomis krizėmis, bet ir pavienių valstybių laikinomis problemomis.

2020-ieji daugeliui skeptiškai Lietuvos ekonomines perspektyvas vertinusių ar net jų griuvimą prognozavusių institucijų parodė, kad Lietuva nebėra lengvai blaškoma pasaulinių vėjų. Priešingai nei pasaulinės finansų krizės metu prieš dešimtmetį, Lietuvos ekonomika pasirodė daug atsparesnė – bankrotų bangos pavyko išvengti, eksportas pasiekė naujus rekordus, gyventojų užimtumas sumažėjo neženkliai, vidutinis darbo užmokestis toliau sparčiai didėjo. Išliko ir prielaidos bei finansinės galimybės toliau ateityje didinti gyventojų pajamas bei mažinti socialinę atskirtį.

Nepaisant skepticizmo ir baimių dėl dar vienos emigracijos bangos, 2020-ieji išsiskyrė ir tuo, kad dėl sugrįžtančių emigrantų matėm kelis dešimtmečius nematytą reiškinį – Lietuvoje didėjo gyventojų skaičius. Deja, laiku nesuvaldžius pandemijos ši tendencija lūžo – vien lapkričio mėnesį mirusiųjų buvo 1300 daugiau nei pernai, situacija nepagerėjo ir gruodį.

Daugeliui besitęsianti pandemija, niokojantys gamtos reiškiniai, anapilin iškeliavę raštininkai, menininkai, sportininkai, legendos ir kiti šviesaus atminimo žmonės bei kiti praradimai neleidžia su dėkingumu atsisveikinti su šiais metais. Norintys užmiršti šiuos metus ir nekantriai laukiantys naujos pradžios gali padėkoti 2020-iesiems už tai, kad jie... baigiasi.

Pirma, nežinant būtų sunku atspėti, kurios partijos ar ideologinės krypties atstovai rengė šią programą. Kai kas ją pavadintų net eklektiška, neturinčia griežto ir akivaizdaus ideologinio stuburo. Tačiau šiuo atveju ir žalių, ir konservatyvių, ir liberalių, ir socialdemokratiškų vertybių kratinys yra greičiau privalumas nei trūkumas – juk programoje pabrėžiamas ketinimas ieškoti kompromisų, bendradarbiauti nė vieno nepaliekant už borto ir suderinti visų visuomenės grupių interesus.

Labiausiai pasigendantiems stiprios ideologijos būtų galima prisiminti amerikiečių rašytojo germanisto Eriko Jarosinskio pasiūlytą jos apibrėžimą – ideologija yra klaidingas tikėjimas, kad jūsų tikėjimas nėra nei klaidingas, nei tikėjimas.

Antra, programoje iškeliami pamatuojami tikslai ir kriterijai ne tik iki 2024 metų – artimiausių Seimo rinkimų, bet iki dešimtmečio pabaigos. Kai kam tai gali atrodyti kaip nepagrįsta ambicija užsibūti valdžioje, tačiau į šią inovaciją reikėtų žiūrėti kaip į bandymą peržengti vieną politinį ciklą.

Daugelio įsisenėjusių Lietuvos problemų neįmanoma išspręsti per kelerius metus, o jų priimtų sprendimų rezultatai, pavyzdžiui, ilgėjanti sveiko gyvenimo trukmė ar gerėjantys moksleivių pasiekimai dėl kokybiškesnio ir labiau prieinamo ikimokyklinio ugdymo, gali išryškėti tik dešimtmečio pabaigoje. Tokios praktikos galėtų laikytis ir ateities vyriausybės – tuomet dešimtmečiui iškeltų valstybės raidos sėkmės rodiklių nereikėtų kas ketverius metus numatyti iš naujo, užtektų juos atnaujinti ir papildyti.

Trečia, vienai seniausių ir opiausių Lietuvos problemų – šlubuojančiai švietimo sistemai – spręsti siekiama nacionalinio susitarimo, įgalinančio sklandesnį ir spartesnį reformų įgyvendinimą. Prieš dvejus metus visoms partijoms pavyko pasirašyti susitarimą dėl krašto apsaugos finansavimo ir Lietuvos gynybos politikos gairių. Būtų keista ir liūdna, jei tokio susitarimo nepavyktų pasiekti dėl švietimo, kuris tikrai ne mažiau prisideda prie valstybės saugumo, nepriklausomybės ir gerovės.

Vyriausybės programoje švietimo reforma numatoma nuo jos šaknų, tai yra ikimokyklinio ugdymo, iki vaisių – mokymosi visą gyvenimą. Ikimokyklinis ugdymas, kuris ypač svarbus socialinės rizikos šeimose, ir nuo kurio kokybės priklauso tolimesnė akademinė ir profesinė sėkmė, vis dar ne visur prieinamas ir pakankamai kokybiškas. Moksleivių gerovę ir pasiekimus užtikrina ne tankus mokyklų tinklas, todėl sveikintini ketinimai atsisakyti praėjusio amžiaus palikimo – jungtinių klasių, bei kurti retesnį, bet visiems prieinamų gerų mokyklų tinklą.

EBPO moksleivių gebėjimo tyrimas rodo, kad savo regione pirmaujame pagal minimalių gebėjimų nepasiekiančių moksleivių skaičių – kai kuriose mažesnėse mokyklose jų dalis siekia net 42 proc. Akis turėjo atverti ir šių metų matematikos egzaminas, kurio neišlaikė kas trečias abiturientas, o kai kuriose mokyklose tik kas trečias jį išlaikė. Tai yra pandemija, kuri prasidėjo praėjusiame amžiuje ir ji nesibaigs kitais metais, todėl reikalauja ne tik šios Vyriausybės dėmesio ir pastangų.

Ketvirta, mokesčių fronte nėra gąsdinimų ar netvarių pažadų. Priešingai − pabrėžiama, kad mokesčių sistema turi būti suderinama su viešųjų išlaidų poreikiu. Praeityje įsipareigojimai didinti viešojo sektoriaus finansavimą dažnai būdavo nesuderinami su pažadais mažinti mokesčius. Vis tik ambicingi programos tikslai – nuo švietimo ir sveikatos apsaugos iki socialinės ir regioninės politikos – reiškia, kad tam reikės didesnių finansinių išteklių, nei tų, kuriais šiuo metu disponuoja valstybė.

Tačiau mokesčiai nebūtinai didės, ypač tiems, kurie ir taip jų daug sumoka. Samdomų darbuotojų mokestinė našta gerokai lenkia kitaip savo ekonominę veiklą įforminančių asmenų, todėl numatoma vertinti lengvatų pagrįstumą ir spręsti apmokestinimo netolygumo problemas.

Žadama svarstyti ir pelno mokesčio lengvatą reinvestuojamam pelnui. Tokia lengvata jau galioja ne tik Estijoje, bet ir Latvijoje bei Lenkijoje, todėl siekiant padidinti Lietuvos patrauklumą užsienio investicijoms, pagal kurias vis dar esame paskutinėje vietoje Vidurio ir Rytų Europoje, per ilgai svarstyti nereikėtų.

Programoje užmiršta, bet, tikėkimės, vėliau bus prisiminta panaši lengvata ne tik įmonėms, bet investuojantiems piliečiams – „investicinės sąskaitos“ įteisinimas leistų sumokėti GPM už kapitalo pajamas tik tada, kai iš jos uždirbti pinigai iškeliauja.

Kaip ir ankstesnės vyriausybės, ši taip pat neužmiršta mokesčių vengimo ir šešėlio problemos. Jei būtų pasiektas konkretus tikslas sumažinti PVM atotrūkį – tai, kiek surenkama į biudžetą, ir kiek turėtų būti surenkama, atsižvelgiant į vartojimą ir mokesčio tarifą – nuo 25 iki 10 proc., tai valstybės biudžetą kasmet papildytų daugiau nei puse milijardo eurų.

Penkta, greta palankesnės mokesčių politikos neužmirštama inovacijų ekosistema, verslumo skatinimas, kapitalo prieinamumo didinimas, dereguliacija bei geresnis verslo klimatas. „Maksimali laisvė veikti verslui – pagrindinis ekonomikos transformacijos ir tolesnio augimo garantas“, pabrėžiama viename iš prioritetinių projektų, kuriuose numatoma daug sveikintinų iniciatyvų.

Vis tik kalbėdami apie priežiūros institucijas bei „biurokratinius“ veiklos suvaržymus, negalime turėti išankstinės nuostatos, kad jie visi yra blogi ir užkerta kelią savirealizacijai ar vertės kūrimui. Į visus draudimus ir ribojimus turime žiūrėti per aiškią prizmę – jei veikla turi neigiamo poveikio aplinkai, aplinkiniams arba ateities kartoms, tuomet tam tikri apribojimai ir taisyklės yra būtini.

Laisvė nevaržomai veikti nėra absoliuti, o jos ribas gerai iliustruoja citata, kartais priskiriama JAV prezidentui Abraomui Linkolnui, kartais filosofui ir ekonomistui Džonui Stiuartui Miliui, kartais teisės filosofui Zekarijui Kafė, kartais kitiems visuomenės veikėjams ir mąstytojams – vieno žmogaus laisvė mojuoti kumščiais baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus nosis.

Išsamių ir daug žadančių vyriausybių programų matėme ir praeityje. Neturėtų stebinti tai, kad ir šioje matomas kai kurių buvusių vyriausybių darbų tęstinumas. Būtų keista, jei matant tas pačias įsisenėjusias valstybės problemas ir panašius iššūkius, skirtingos vyriausybės demokratinėje valstybėje temptų šalį į visai priešingas kryptis. Tiesa, vien Vyriausybės programos neužtenka – nuo jos pristatymo iki konkrečių veiksmų plano, jo palaikymo Seime bei įgyvendinimo neretai laukia ne viena smegduobė.

Aštuonioliktosios Vyriausybės programoje galima ieškoti ir rasti kliaučių, tačiau sunku būtų ją pavadinti neambicinga ir neturinčia potencialo sukurti atviresnę, išmanesnę, konkurencingesnę, teisingesnę, darnesnę ir sveikesnę Lietuvą. Belieka palinkėti sėkmės.

Nepaisant to, kad ne vienoje šalyje užsikrėtusių asmenų skaičius yra didesnis nei pavasarį, šiuo metu paguosti ir nuraminti gali tai, kad labai sumažėjo mirtingumas nuo naujojo koronaviruso sukeliamos ligos – Covid-19. Yra nustatyti keletas mažiau sunkių ligos atvejų ir mirtingumą lemiančių veiksnių.

Šiuo metu dažniau užsikrečia jaunesni, mažiau besisaugantys, bet stipresnę imuninę sistemą turintys gyventojai. Dėl fizinio kontakto vengimo, atstumo laikymosi ir kitų saugojimosi priemonių net ir užsikrėtus gaunamos mažesnės viruso dozės, o tai kai kuriais atvejais taip pat padeda organizmui lengviau įveikti ligą. Svarbu ir tai, kad gydytojai ir ligoninės yra geriau pasiruošę kovoti su virusu ir liga, yra naudojami vaistai, kurie bent sušvelnina ligos simptomus.

Labai tikėtina, kad kitais metais efektyvesni vaistai ir skiepai bus prieinami daugeliui gyventojų, todėl viruso ir ligos grėsmė atsitrauks. Tačiau bent jau kol kas šis naujasis koronavirusas iš mūsų gyvenimo niekur nedings ir jo reikės ir toliau saugotis.

Gyventojų vartojimas – ant bangos

Ekonomikos fronte negalima nepastebėti aiškių pavasario ženklų. Kai kurios šalys, patyrusios staigų ir gilų nuosmukį, labai greitai atsitiesė. Pavyzdžiui, Kinijos ekonomika per pirmąjį šių metų pusmetį ne tik nepatyrė nuosmukio, bet net ir šiek tiek paaugo. Euro zonos ekonomika susidūrė su didesniais iššūkiais, bet ir čia lūkesčių ir ekonominio aktyvumo rodikliai rodo, kad blogiausia jau praeityje.

Net ir matant naujas viruso bangas, beveik niekur neketinama dar kartą imtis tokių griežtų karantino priemonių. Todėl pirmąjį šių metų pusmetį stebėto itin nemalonaus scenarijaus tikimybė nėra didelė. Tiesa, nieko nedaryti ir atsiduoti likimui turbūt irgi nėra optimali strategija – užsikrečiančiųjų ir sergančiųjų gretoms vis mušant naujus rekordus vertėtų susilaikyti bent nuo masinių susibūrimų ir renginių, kurių, tiesa, pastarąjį mėnesį tikrai netrūko.

Lietuvos ekonomika šiemet sublizgėjo – BVP pirmąjį šių metų pusmetį, palyginus su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, susitraukė vos vienu procentu. Toks rezultatas per daug nenustebino, nes Lietuva šią krizę pasitiko gerai pasiruošusi. Tai yra, šalyje nebuvo nekilnojamo turto burbulo, gyventojai ir įmonės neturėjo perteklinių finansinių įsipareigojimų ir buvo sukaupę rekordines santaupas, o valstybės finansai buvo subalansuoti.

Iki šiol Lietuvos ekonomikos atsigavimą lėmė teigiami gyventojų lūkesčiai ir entuziastingas jų vartojimas – mažmeninė prekyba pradėjo augti dar nesibaigus karantinui, o rugpjūtį ji buvo net 7,7 proc. didesnė nei prieš metus. Gyventojų vartojimą paskatino ir sparčiai didėjantis užimtumas, tebeaugę atlyginimai, itin žema infliacija ir, žinoma, įvairiausios papildomos socialinės išmokos.

Eksportas pajus pasaulio ekonomikos skatinimo naudą

Vis tik ilgalaikės Lietuvos ekonomikos perspektyvos priklauso ne nuo šalies gyventojų vartojimo, o nuo eksporto, kuris didina mūsų nacionalines pajamas ir perkamąją galią. Su kritusia pasauline paklausa Lietuvos eksportuotojai susidorojo labai neblogai – per pirmuosius septynis šių metų mėnesius prekių eksporto (be naftos produktų) vertė krito vos 2 proc. Atsigaunantys eksporto užsakymai ir įmonių lūkesčiai rodo, kad daugelio prekių eksportas turėtų augti.

Lietuvos eksportuotojams, tikėtina, padės ir precedento neturintis daugelio vyriausybių ir centrinių bankų atsakas į pandemijos ir karantino sukeltas neigiamas pasekmes. Centriniai bankai greitai sumažino palūkanas, padidino ir didins pinigų pasiūlą ten, kur jos labiausiai trūksta. Didžiosios pasaulio valstybės nesikuklindamos didina biudžeto išlaidas, siekdamos išlaikyti užimtumą ir išvengti bankrotų bangos, o tai turėtų didinti ir iš Lietuvos eksportuojamų prekių ir paslaugų paklausą.

Pavasarį dažnai lydi šalnos

Ši ekonominė politika optimizmo įkvėpė ir investuotojams – JAV akcijų kainos dar vasarą pasiekė naujas aukštumas, rekordinį lygį pasiekė ir aukso kaina. Vis tik tai nėra tik optimizmo ir teigiamų lūkesčių rezultatas. Centrinių bankų politika – pinigų spausdinimas – sukuria ne tik didesnės infliacijos riziką, bet ir sukuria prielaidas burbulų pūtimuisi, gali paskatinti neatsakingą ir nutrūktgalvišką investavimą ar tiesiog spekuliacijas.

Šiame kontekste nereikėtų vaikytis madų, tai yra žavėtis populiariomis ir daug žadančiomis įmonėmis, kurios niekada nedirbo pelningai ir nebūtinai greitai augs. Kai rinkose ir investuotojų galvose vyrauja godumas ir euforija, net ir nedidelę, bet stabilią dividendų grąžą galinčios pasiūlyti įmonės ilgoje perspektyvoje gali būti daug patrauklesnės nei trumpalaikiai herojai.

Paskęsti optimizme taip pat nereikėtų, nes akivaizdu, kad, pavyzdžiui, renginių organizatoriai ar į užsienio turistus orientuoti sektoriai nei šiemet, nei kitais metais džiaugtis dar negalės. Jie turbūt jau dabar turi galvoti apie kitokius veiklos modelius bei alternatyvius pajamų šaltinius.

O ir visiems kitiems nerimą kelti ir problemų sukurti gali ne tik virusas. JAV ir Kinijos ekonominiai bei diplomatiniai santykiai vis labiau šąla, ir nebūtinai pagerės po rinkimų. Primirštas „Brexit“ bent kai kuriems rudenį gali tapti nauju galvosi skausmu, taip pat niekur nedingo ir geopolitinės rizikos, kariniai konfliktai, klimato kaita su niokojančiais gamtos reiškiniais bei kiti mažiau žinomi nežinomieji.

Kol kas daugelis ekonominių veiksnių rodo, kad geltonuojant ir krentant medžių lapams turėtume toliau stebėti ekonomikos pavasarį – stabilius gyventojų lūkesčius, augantį vartojimą, atsigaunančias investicijas.

Vis tik, besikartojančios viruso bangos bei kitų rizikų gausa gali kaip šalna pakąsti ekonomikos žiedus. Ekonomikos, kaip ir gamtos pavasaris, gali būti labai neprognozuojamas ir atšiaurus – abejojantiems tuo vertėtų prisiminti, kad šių metų gegužės 12 dieną beveik visoje Lietuvoje... snigo.

Daugelis tyrimų ir ženklų rodo, kad lietuvių finansinis raštingumas yra gana žemas. Net ir po nemažo progreso pastarąjį penkmetį Lietuvos penkiolikmečių finansinis raštingumas vis dar nesiekia EBPO vidurkio. Ne visi moka subalansuoti šiandienos ir ateities poreikius, ne visi supranta, kokias ilgalaikes neigiamas pasekmes gali sukelti susigundymas greitaisiais kreditais, kaip investuoti ne tik į nekilnojamąjį turtą, kaip nepakibti ant vis išmanesnių sukčių kabliukų bei kodėl pinigus reikia skirti ne tik savo poreikių tenkinimui. Šių gebėjimų ugdymas turi prasidėti šeimoje, ir visomis šiomis temomis kalbėtis reikia dar su ikimokyklinio amžiaus vaikais.

Viena pirmųjų pamokų – iš kur atsiranda pinigai

Gauti dienpinigius, stipendijas ar kitokias besąlygiškas išmokas gali būti smagu, bet vaikai turi išmokti, kad pinigai nėra tiesiog gaunami − jie turi būti uždirbami. Vos pradėję kalbėti ir išmokę įvardinti savo norus, vaikai turi suprasti, kad pinigai tėvų kortelėse ir kišenėse yra riboti, o tam, kad jie ten atsirastų, dažniausiai reikia įdėti nemažai pastangų. Tėvai dažniausiai paaiškina, kad jie eina į darbą, papasakoja, ką ten dirba, ir už savo pastangas gauna pinigų. Tačiau to nepakanka – daugelis darbų vaikams gali būti nesuprantami, o kai kurie gali atrodyti labai įdomūs, todėl jie nesuvoks pinigų uždirbimo sudėtingumo ir jų ribotumo.

Ne visi tėvai sutinka, tačiau viena nebloga alternatyva yra ne šiaip duoti dienpinigius, bet mokėti vaikams, pavyzdžiui, už tam tikrus atliktus darbus. Taip, padėti tvarkyti namus daugelyje šeimų yra vaikų pareiga, tačiau paaiškinti keturmečiui, ką reiškia žodis pareiga, ne visada lengva. Ne ką lengviau gali būti sukurti motyvaciją tas tėvų sukurtas pareigas atlikti.

Žinoma, ne visi darbai ir pareigos turi turėti monetarinį pagrindą, bet jei mes nesigėdijame dirbti už pinigus, kodėl manome, kad tai nėra geras būdas gauti pajamas mūsų vaikams? Norint ugdyti ir pareigos jausmą, ir finansų valdymo pagrindus, galima sudaryti darbų sąrašus, kurie yra pareiga, o už kuriuos galima tikėtis finansinio atlygio. Tiesa, kai kurie santaupų turintys vaikai gali šias taisykles apversti aukštyn kojomis. Pavyzdžiui, nustačius 5 eurų įkainį už kambario susitvarkymą, mano šešiametė man pasiūlė penkis eurus iš savo taupyklės už jos kambario sutvarkymą ir dar davė instrukcijas, kaip reikia aprengti lėles.

Išleisti pinigus irgi reikia mokėti

Ne visi sugebame gyventi asketiškai ar net mėgaujasi buitiniu minimalizmu. Daugeliui yra gerai pažįstama ekonomistų daroma prielaida apie žmogaus prigimtį – jo norai ir poreikiai yra neriboti ir niekada nebus patenkinti. Kitaip sakant, gaunamų pajamų, nesvarbu, kokio dydžio jos bebūtų, daugeliui dažniausiai nepakanka. Todėl antra svarbi asmeninių finansų valdymo dedamoji – racionalus pinigų išleidimas.

Pinigų leidimas daug kam yra malonus procesas, todėl gali atrodyti, kad čia nėra ko mokytis. Bet būtent čia dažniausiai atsiranda pirmosios asmeninių finansų klaidos. Kiekvieną kartą gavęs pinigų žmogus iš karto turi priimti sprendimą – išleisti ar taupyti, arba kitaip sakant, tenkinti šiandienos ar ateities poreikius. Būtent vaikams yra sudėtingiausia atsisakyti pramogos šiandien dėl galimai didesnės naudos ar malonumo rytoj.

Spontaniškumas apsipirkinėjant gali vesti ne tik prie pirkinių, kuriais džiaugiamasi labai trumpai, bet ir prie asmeninio biudžeto išbalansavimo. Staiga spontaniškai, su entuziazmu ir be plano išleidžiami pinigai net ir labai daug pajamų bei turto turinčius asmenis gali nuvesti prie bankroto slenksčio.

Nereikėtų galvoti, kad didėjant pajamoms, reikia mažiau pastangų planuoti išlaidas. Džiaugiantis sparčiu pajamų augimu, gali atrodyti, kad atsiveria galimybės įgyvendinti visas svajones. Tačiau išlaidos neturi iš karto vytis pajamų, ypač jei jų prieaugis yra laikinas ir negarantuotas – kaip dažniausiai ir būna. Turbūt galima papasakoti vaikams, kad tokie garsūs aktoriai, sportininkai ar atlikėjai kaip, pavyzdžiui, Dennis Rodman, Johny Depp, Nicolas Cage ar Floyd Mayweather net ir uždirbę šimtus milijonų sugebėjo iššvaistyti dar daugiau ir likti skolingi.

Vaikai yra ne tik nekantrūs, bet ir mokantys svajoti. Nesunku parodyti jiems, kad menkaverčio pirkinio atsisakymas šiandien leidžia sutaupyti ir priartėti prie didesnio, labiau geidžiamo ir vertingesnio pirkinio rytoj. Taigi, tėvai padėdami vaikams gauti pirmąsias pajamas iš karto turi pradėti rūpintis, kad atsirastų įprotis ne tik tenkinti šiandienos norus bei poreikius, bet ir kaupti ateičiai.

Kas tie sukčiai?

Nereikėtų slėpti nuo vaikų, kad visur ir visada bus sukčių, norinčių pasisavinti kitų sunkiai uždirbtus pinigus. Ir nebūtinai tai bus tik banditėliai, dienpinigius bandantys pasisavinti fizine jėga. Daug dažnesni yra subtilūs sukčiai, bandantys parduoti, išvilioti, suklaidinti, sugraudinti ar šiaip įtikinti. Skaudžios gyvenimo pamokos padeda išmokti atskirti grūdus nuo pelų, bet vaikams galima padėti išvengti per daug brangių pamokų – kritinio mąstymo ugdymas padės net tik valdant asmeninius finansus, bet ir daugelyje kitų gyvenimo sričių.

Būdamas su savo vaikais kartais stebiu, kaip šešiametė seka pasaką keturmečiui apie jam tariamai labai naudingą, bet iš tikro labai prastai kvepiantį sandorį. Tokiose situacijose svarbu ne tik padėti vienam vaikui nepasiduoti vilionėms ir spaudimui, bet ir paaiškinti kitam, jog sukčiavimas ir apgaudinėjimas yra labai blogas būdas siekti asmeninės naudos.

Kas svarbu norint investuoti?

Kažkada seniai, kai centriniai bankai dar nebuvo nustatę nulinių ir neigiamų palūkanų, buvo gana lengva vaikams parodyti, kaip šiandien sutaupytas euras po metų gali išaugti ir pavirsti didesnę perkamąją galią turinčia pinigų suma. Neigiamų palūkanų reiškinio paaiškinti vaikams nerekomenduoju – jis suprantamas ir priimtinas net ne visiems ekonomistams, ir turbūt nebus amžinas.

Vis tik vyresnio amžiaus vaikams turime pradėti pasakoti apie investavimo alternatyvas ir leisti su jomis eksperimentuoti, tuo pačiu paaiškinant ir pagrindinius investavimo principus ir dėsnius. Pavyzdžiui, diversifikavimas – nedėkite visų dūžtančių kiaušinių į vieną pintinę; rizika visada proporcinga grąžai – netikėkite, kad kažkur galima greitai daug uždirbti niekuo nerizikuojant; investavimas turi būti nuoseklus ir nuobodus – nereikia didelių investicinių grąžų laukti įbedus akis į ekraną; praeities sėkmė ar nesėkmė beveik nieko nepasako apie ateities potencialą.

Kodėl verta dalintis ir aukoti?

Ne mažiau svarbus įgūdis ir suvokimas, kurį galima diegti labai ankstyvame amžiuje – pinigus galima ir reikia išleisti ne tik savo poreikiams tenkinti. Ką turime sakyti, kai vaikas paklausia apie gatvėje išmaldos prašantį asmenį? Atsakymas tikrai nėra lengvas ir susijęs ne tik su finansais, bet ir su valstybės socialine sąranga, žmogaus pasirinkimais bei morale. Šiomis temomis kalbėti su vaikais nėra lengva, tačiau jie turi suprasti, kad kartais gyvenime žmonės priima klaidingus sprendimus ir nueina priklausomybėmis nusėtais klystkeliais.

Saugiau ir lengviau pradėti mokyti vaikus aukoti ne kitų gerumu galimai piktnaudžiaujančiam asmeniui, bet, pavyzdžiui, padėkojant gatvės muzikantui ar skiriant lėšų parama užsiimančioms organizacijoms. Tiesa, būtina paaiškinti ir tai, kad kartais žmogus skurde atsiduria ne dėl jo padaromų klaidų, ir tokiais atvejais dažniausiai turi padėti valstybė, į kurios biudžetą mes visi sumokame mokesčius. Tačiau, tikrai nereikėtų formuoti nuomonės, kad visais atvejais silpnaisiais, suklydusiais ar nuskriaustaisiais pasirūpins kažkas kitas. Dalies savo pinigų skyrimas kitiems ir empatijos ugdymas žengia koja kojon.

Ne vienas skeptiškiau nusiteikęs stebėtojas teigia, kad Kinijoje nieko ypatingo neįvyko, juk kiekvienais metais gripu užsikrečia dešimtys milijonų gyventojų, o miršta dešimtys tūkstančių. Tačiau skirtumas yra didelis, nes, jei pateikiama statistika yra tiksli, mirtingumas nuo naujojo koronaviruso COVID-19 siekia apie 3 proc., o nuo gripo – mažiau nei 0,1 proc.

Viruso plitimo greitį ir jo keliamą grėsmę iliustruoja drastiškas atsakas – didžiausias karantinas pasaulio istorijoje. Bent 15 didmiesčių Kinijoje visiškai izoliuojami nuo likusio pasaulio, dešimtys milijonų gyventojų įkalinti namuose, neveikia viešojo susisiekimo transporto priemonės, visi šviesoforai nuolat rodo tik vieną, raudoną, šviesą. Jei Kinija nebūtų įgyvendinusi tokių prevencijos priemonių, galbūt virusu užsikrėtusius gyventojus šiuo metu skaičiuotume jau ne tūkstančiais, o milijonais.

Kita vertus, būtent dėl tokių precedento neturinčių karantino priemonių sunku rasti istorinių analogijų, galinčių padėti įvertinti ekonominio šoko mastą. Net ir karantine neatsidūrusių Kinijos miestų gyventojai bijodami viruso dažnai liko namų aplinkoje, rečiau lankėsi parduotuvėse, maitinimo įstaigose, beveik nepirko nekilnojamojo turto.

Daugelis Kinijos pramonės įmonių vis dar uždarytos arba dirba ne pilnu pajėgumu. Nekyla abejonių, kad esant tokioms sąlygoms neįmanoma svajoti apie ekonomikos augimą ir tai jau iliustruoja kai kurie Kinijos rodikliai. Pastarąjį mėnesį Kinijoje keliaujančių oro, kelių ir geležinkelių transporto priemonėmis buvo maždaug aštuonis kartus mažiau nei tuo pačiu metu prieš metus. Naftos paklausa ir perdirbimo apimtys sumažėjo ketvirtadaliu, smarkiai krito anglies ir elektros suvartojimas.

Apie jau sutrikusią globalią prekių tiekimo grandinę rodo net dešimtadaliu sumažėjęs vidutinis visų pasaulio krovininių laivų greitis. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Rusijos eksportas į Kiniją per pirmąsias šešias savaites sumažėjo beveik trečdaliu. Kaip į tokią situaciją reaguoja likęs pasaulis ir investuotojai?

Žmogus, pastarąjį mėnesį visai nesekęs jokių pasaulio naujienų ir dabar pasižiūrėjęs į didžiųjų pasaulio akcijų rinkų indeksų pokyčius, pagalvotų, kad nieko labai reikšmingo, netikėto ar tikrai pavojingo neįvyko – daugelis akcijų rinkų pastarosiomis savaitėmis pasiekia vis naujas istorines aukštumas. Kyla klausimas, kodėl investuotojai nejaučia jokio nerimo ir su entuziazmu perka ne pačius saugiausius vertybinius popierius.

Visų pirma, turbūt tikimasi, kad viruso plitimas bus sėkmingai sustabdytas, o jo ekonominė žala bus tik trumpalaikė. Paralelių dažnai ieškoma, žiūrint į praeities įvykius – 2003 metų SARS epidemija tik labai trumpam prislopino Kinijos augimą, o netrukus po to jos augimas vėl paspartėjo. Dabar Kinijos valdžia taip pat nekeičia šių metų BVP augimo prognozių ir žada lengvesnes kreditavimo sąlygas, žemesnes palūkanas, mažesnius mokesčius, tikslines pagalbos priemones labiausiai nukentėjusiems sektoriams bei per didesnes viešąsias investicijas greitai atsverti metų pradžioje patiriamą šoką.

Antra priežastis, kodėl pastaraisiais metais investuotojai beveik į visas blogas naujienas reaguoja ne parduodami akcijas, o priešingai, matydami galimybę dar daugiau investuoti − tai centrinių bankų-gelbėtojų vaidmuo. Yra suformuotas labai ryškus lūkestis, kad jei tik ekonomikos augimas sulėtės, centriniai bankai nedelsdami sumažins palūkanas ir dar labiau padidins pinigų pasiūlą, liaudiškai tariant – spausdins pinigus.

Iš tiesų, toks lūkestis pagrįstas patirtimi – pernai sustiprėjus baimėms dėl protekcionistinės politikos neigiamos įtakos pasaulinei prekybai, JAV federalinių rezervų sistema ir Europos Centrinis Bankas sumažino palūkanas ir vėl pradėjo pirkti vertybinius popierius.

Deja, centrinių bankų galios sprendžiant viruso epidemijos ir sutrikusios prekių bei žaliavų tiekimo grandinės pasekmes yra ribotos, ypač kai palūkanos ir taip jau yra itin žemos, o papildoma pinigų pasiūla skatina ne investicijas į produktyvius aktyvus ir darbo vietų kūrimą, o tiesiog pakelia vertybinių popierių kainas.

Iš pirmo žvilgsnio Lietuva atrodo esanti pakankamai toli nuo krizės židinio ir neturi daug ryšių su Kinijos ekonomika. Pernai tik 0,9 proc. viso Lietuvos prekių eksporto teko Kinijai, o svečių srautas iš šios šalies tesudarė 1 proc. iš visų atvykstančių turistų skaičiaus. Didesnis pažeidžiamumas yra susijęs su importu iš Kinijos, tačiau ir jis sudarė tik 2,9 proc. viso importo. Galbūt net gali atrodyti, jog kurį laiką negalint nusipirkti Kinijoje pagamintų pigesnių vartojimo prekių tai tampa vietos gamintojų galimybe, o ne problema.

Tačiau problema yra – nemažai Lietuvos įmonių tarpines prekes ir tolimesnės gamybos komponentus importuoja būtent iš Kinijos. Jų tiekimo sutrikimas reiškia, kad gali stoti ir kai kurių prekių gamyba Lietuvoje. Dar svarbiau yra tai, kad daugelis mūsų pagrindinių eksporto partnerių ES taip pat yra labai priklausomos nuo detalių tiekimo iš Kinijos. Jei ši tiekimo grandinė nutrūksta ir, pavyzdžiui, Vokietijos gamintojai, negavę detalių turi stabdyti gamybą, tą pajustų ir mūsų šalies įmonės − būtų sumažėjęs Lietuvoje gaminamų komponentų poreikis.

Galbūt viruso plitimas bus greitai sustabdytas, prekių tiekimo grandinė atstatyta, o ekonominiai rodikliai daugelyje šalių bus baisoki tik pirmąjį šių metų ketvirtį. Galbūt gerai ir tai, kad daugelis gyventojų išlieka ramūs ir atsipalaidavę, nes globali panika dar labiau sustiprintų neigiamą šoką pasaulio ekonomikai.

Tačiau investuotojų entuziazmas neatrodo savalaikis – ilgiau truksiančio sukrėtimo bei dar didesnių žmogiškųjų bei ekonominių praradimų tikimybė išlieka nemaža. Bet kuriuo atveju ir įmonėms, ir investuotojams verta susimąstyti apie tai, kokia pažeidžiama yra daugelio prekių gamybos bei tiekimo grandinė ir kokie nenuspėjami bei pavojingi gali būti žemos tikimybės, bet didelės įtakos įvykiai.