– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?
– Tai viskas kartu. Ką matome šiame paveiksle – tai tarsi kūno kopija, nors toks siurrealistinis motyvas realybėje neįmanomas, nes sugalvotas, surežisuotas (dailininkė tapo save). Tačiau mentaliniame lygyje – aš kuriu save, kaip ir kiekvienas iš mūsų kuriame save savo kasdieniais pasirinkimais.
– Kas tapo lemiamu faktoriumi, pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?
– Šį kartą – užsakovas. Buvau pakviesta nutapyti žmonių figūras ant lauko sienos milžiniškame paveiksle "Urmo geležinkelio stotis". Pati stotis nutapyta realistiniu stiliumi fasadiniais akriliniais dažais. Tai ir padiktavo atlikimo techniką. Smagu, kad personažus ir siužetus galėjome kurti patys. Visas žmonių (ir gyvūnų) figūras nutapėme dviese su tapytoju Vyteniu Jaku. Viena iš figūrų yra ir mano autoportretas.
– Kūrimo procesas vyko remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?
– Kadangi šis autoportretas tapytas ant pastato sienos, stovint ant siaurų pastolių, o figūra yra beveik natūralaus dydžio, be to, sąmoningai siekta atvaizduoti kuo realistiškiau, todėl būtų sudėtinga nepanaudojus fotoaparato. Pirma, studijoje, naudojantis projektoriumi, tiksliai nupiešta figūra ant popieriaus ir vėliau perkelta ant sienos, o tada tapoma žiūrint į nuotrauką.
– Kuo rėmėtės ieškodama autoportreto spalvinės išraiškos?
– Pagrindinė užduotis, renkantis spalvas, buvo atskirti figūrą nuo fono, iškelti ją į pirmą planą ir pasiekti dermę su greta esančiomis figūromis.
– Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?
– Žiūrint į autoportretą kaip į paveikslo fragmentą fonas yra plytų siena ir ji reiškia plytų sieną. Tačiau žvelgiant į visumą, autoportretui fonas yra paveikslo kontekstas – tai veiksmo pilna miesto geležinkelio stotis. Vieta, kur susikerta žmonių keliai arba prasideda nuotykių kelionės. Kažkam tai kelio pabaiga, kažkam darbo vieta arba stebykla, kaip poetui Gintarui Patackui, sėdinčiam prie to paties staliuko. 1989 m. mes kartu keliavome į Paryžių pas Ugnę Karvelis švęsti Kalėdų ir sutikti Naujųjų, todėl labai smagiai jaučiuosi besišnekučiuodama su poetu prie bendro staliuko.
– Kūrinio formatas – formali paveikslo sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?
– Šiuo atveju nėra drobės. Nesukūriau šio kūrinio formato, bet save nutapyti šia kompozicija pasirinkau pati. Ką tai reiškia, galėtų pasakyti psichologai. Savivertę matuojant pagal autoportreto vietą paveiksle ir užimamą kūrinio dalį, ji labai maža, o pagal figūros dydį – gana didelė. Šis autoportretas – labiau siekiamybė.
Tapydama labiau susikoncentruoju į būties klausimus: ką ir kodėl aš čia veikiu?
– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?
– Kasdien taip įdėmiai į save nežiūriu. Tapydama labiau susikoncentruoju į būties klausimus: ką ir kodėl aš čia veikiu?
– Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas: į save, pro save ar atsiribojant nuo savęs (pažvelgiant į save tarsi į nepažįstamąją)?
– Prieš kurdama paveikslą (nebūtinai portretą ar autoportretą) visada koncentruojuosi į save. Tačiau kalbant apie autoportretą, jį kurdama pradedu matyti save iš šalies, o šiame autoportrete, kaip matote, žvilgsnis persismelkia kiaurai. Esu linkusi neatsiriboti nuo savęs, remtis savo patirtimi, atsiminimais.
– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?
– Šiame auportrete nėra praeities refleksijų, nors man atminties tema yra labai svarbi. Čia fiksuotas esamasis laikas.
– Per kiek seansų nutapėte? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?
– Užtrukau porą savaičių, nes teko pergruntuoti pagrindą ir pertapyti fone esančią plytų sieną, kadangi ji buvo per ryški. Patį autoportretą tapiau apie savaitę. Nuotaika buvo puiki, nes praeiviai atpažindavo, kad tapau save, ir išsakytais komentarais pradžiugindavo.
– Ar tapant autoportretą kyla baimių?
– Bijau tapydama pasendinti ar per daug pajauninti, išgražinti save. Ką pažįstamieji pasakys? Jei atvirai, baimių nebuvo, nes žinojau, ką noriu nutapyti. Na, gal viena maža baimė, kad greitai neišbluktų ir nenutrupėtų, nes siena yra pietinėje pastato fasado pusėje: vasarą kaista, žiemą šąla.
– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?
– Visų pirma jis yra viešoje miesto erdvėje. Geležinkelio stoties peronas – kaip scena, kur kiekviena figūra – tarsi personažas. Aš vaidinu dailininkę poeto draugijoje. Idėja gimė betapant paveikslą, ji nebuvo iš anksto sugalvota. Nutapius didžiąją dalį figūrų, paaiškėjo, kad dauguma praeivių nesuvokia, kad ant pastato fasado yra tapoma iš tikrųjų. Jiems atrodė, kad paveikslas yra atspaustas ant tento. Tuomet kilo mintis nutapyti save, tapančią kitą figūrą, kuri dar nebaigta, kad matytųsi procesas. V.Jakas jau buvo nutapęs save kaip Pjero personažą. Kiti menininkai, dirbę prie šio kūrinio, taip pat jau buvo nutapyti: architektas Ričardas Stulpinas, grafikai Tadas Šimkus ir Žygimantas Amelynas, pastarasis kaip garvežio mašinistas. Galiausiai nutariau tapyti pati save, tapančią pačią save. Tai autoportretas apie savęs kūrimą.
