Kūrybiškumas tapatinamas su asmenų gebėjimu gaudyti ir generuoti idėjas, ekspromtu rasti išeitį iš netipiškos situacijos ir yra laikomas prioritetu toli gražu ne meniškų profesijų rinkoje. Kaip pasireiškia kūrybiškumas, duotybė jis ar išugdoma savybė? Apie tai – pokalbis su Vilniaus dailės akademijoje (VDA) architektūros studijas baigusia Aiste Linauskaite (A.L.) ir VDA Kauno fakulteto dėstytoju, profesoriumi Jurgiu Rimvydu Paliu (J.R.P.).
– Kaip pasireiškia kūrybiškumas darbe ir kasdieniame gyvenime?
A.L.: Ši savybė kūrybiniame darbe yra tiesiog neišvengiama ir privaloma. Ir nors kartais kūrybiniame procese įvyksta stagnacija, vis tiek nepaliauji ieškoti sprendinių. Man asmeniškai tai gali vykti tiek eskizuojant, tiek rašant ar tiesiog žiūrint "Pinterest". Netgi darydamas pertraukas, savaime mąstai apie kūrybą, ypač jeigu laukia vadinamieji deadline'ai – darbo atidavimo terminai. Pavyzdžiui, netgi prausdamasis vonioje, nenustoji mąstyti apie kūrybinius procesus – taip gali gimti geriausios idėjos. Tad galima sakyti, kad kūrybiškumas apskritai nėra labai atskirtas nuo gyvenimo. Tiesiog gyvenime taip nutinka ir daug negalvojant, tyčia ar netyčia pritaikai tam tikrus sprendimus, kuriuos galima pavadinti kūrybiškais, estetiškais ar nestandartiniais.
J.R.P.: Manau, kad darbe pasireiškia novatoriškais pasiūlymais, naujomis idėjomis, iniciatyva, kartais ir ten, kur niekas neprašo. Tokie darbuotojai turėtų būti vertinami, bet jei yra protingi ir išsilavinę. Kasdieniame gyvenime kūrybiškumas pasireiškia nuolatiniu ieškojimu, bandymais kažką pakeisti, pagerinti, žinoma jeigu jis nėra kūrybingas tinginys. Energingas, veržlus, nenustygstantis ir neturintis nuovokos ką, kur ir kaip reikia daryti – toks žmogus gali gerokai priskaldyti malkų. Gal gali būti toks atvejis: energingas, kūrybingas kvailys.
– Kokiomis savybėmis pasižymi kūrybingi žmonės?
A.L.: Visų pirma, nors nevadinčiau to savybe, greičiau bruožu, – tai siekis padaryti kuo geresnį, kuo originalesnį darbą. Apskritai manau, kad kiekvienas žmogus ir jo savybės yra skirtingos. Juk negali pritaikyti vienodo stereotipo kiekvienam menininkui. Nemanau, kad būtų teisinga sakyti, jog tapytojas būtinai bus išplaukęs, išsiblaškęs, o architektas ar dizaineris – kruopštus ir kantrus, nes yra įvairiausio būdo žmonių. Kita vertus, menininkai išties yra kitokie žmonės. Dažnai jie būna jautresni, atidesni detalėms, estetikai ar visumos išraiškai, ką galima apibūdinti pajauta ar talentu. Pavyzdžiui, vizualius menus praktikuojantys žmonės matys daugiau įvairių spalvų ar atspalvių, supras, kaip jas derinti, muzikantai turės geresnę muzikinę klausą (geriau gebės atskirti įvairius garsus ir šią savybę galės pritaikyti kurdami).
J.R.P.: Manau pirmiausia, jie kritiškai mąsto, turi laisvą nekanonizuotą požiūrį į visa, kas juos supa, nieko per daug nefetišizuoja. Tačiau tai gali virsti neatsakingu, palaidu požiūriu į viską. Vien kūrybiškumo jokiu būdu nepakanka. Būtina, manau, Dievo dovana nuo pat gimimo. Kaip vyksta kūrybos procesas, mokslininkai nesutaria.
– Kuo kūrybingi žmonės pranašesni?
A.L.: Manau, kad negalima vadinti žmonių pranašesniais, nes jie yra kūrybingi. Pavyzdžiui, negali teigti, kad esi pranašesnis už mediką ar verslininką. Svarbiausia stengtis būti kuo geresniam savo srityje. Tačiau kūrybiškumas išties turi begalę pliusų ir praverčia netikėčiausiose situacijose. Ši savybė itin praverčia versle, ypač pradedant verslą – šiais laikais laimi tas, kuris pasiūlo kuo originalesnę ir naudingesnę idėją ar sprendimą. Ypač dabartinėje, skaitmeninėje eroje kūrybiškumas yra esminis dalykas, norint išsiskirti, būti pastebėtam dėl savo darbų. Daugelis klaidingai mano, kad dabar, kai daug kūrybinio pobūdžio darbų atliekama kompiuteriu, reikalingi techniniai, programiniai įgūdžiai, o ne kūrybiškumas ar skonis. Tačiau kompiuteris tėra įrankis, priemonė įgyvendinti idėjas, o jas sugalvoti tenka žmonėms, todėl galima teigti, kad šiuo atžvilgiu kūrybiškumas yra pagrindas norint sugalvoti koncepsijas, jų būsimą išraišką, ko, deja, jokie įrankiai nepadarys.
J.R.P.: Niekuo. Kiekvienas žmogus yra savaip vertingas. Kūrybiškumas yra tik viena iš daugelio žmogaus savybių ir jo vieno kaip pranašumo vertinti negalima. Tarkim, kuriant scenarijų kūrybiškumas yra gerai, bet dar reikalingas puikus profesijos išmanymas, bendras išsilavinimas ir t.t. Pvz., puikus automechanikas ir plevėsa kūrybingas menžmogis. Kuris pranašesnis? Klausimas be atsakymo.
– Ar įmanoma išugdyti kūrybiškumą?
A.L.: Mano manymu, galima išugdyti skonį ar techninius įgūdžius, bet ne kūrybiškumą. Kadangi kūrybingas žmogus, nors ir kartais pavargsta ar tingi kurti, vis tiek nenustos to daryti, jei jaučia savo kūrybai aistrą. Tuo ir skiriasi menininkas nuo kitokiomis veiklomis užsiimančio žmogaus – jam kūrybinis procesas veikia kaip varikliukas. Paprastas darbuotojas, uždaręs biuro duris, pamiršta apie darbą ir skiria laiką sau. Menininkas apie savo kūrybą gali kalbėti ir galvoti kaip apie savo kūdikį, neatsižvelgdamas į pinigus ar laiką, nesustodamas, net ir išėjęs iš kūrybinių dirbtuvių ar darbovietės.
J.R.P.: Pirmiausia tai turi būti Dievo duota iš prigimties. Tada kūrybiškumą galima skatinti, tobulinti, visapusiškai lavinanti. Pvz., viena panelė padėvėtų drabužių parduotuvėse visada randa ką nors ir labai įdomiai apsirengia, o kita – niekaip, nes jai Dievas to šešto jausmo nedavė. Kūrybingumas, nuovoka, intuicija, išlavintas skonis, bendras išprusimas – šios savybės yra susijusios.
– Kaip mato pasaulį kūrybingi žmonės?
A.L.: Kažkada skaičiau, kad kūrybingi žmonės dažniausiai kitaip mato pasaulį. Įprastai žmogus, žiūrėdamas į apelsiną, matys tiesiog vaisių, tačiau menininkas matys ir jo spalvą, atspalvius, žievelės tekstūrą, formos ypatybes – tai vėliau gali tapti inspiracija kokiam nors kūrybiniam darbui. Aš pati nuo vaikystės turiu panašią savybę pastebėti smulkmenas, unikalumą ir grožį netikėčiausiose vietose. Visa tai vėliau stengiuosi sujungti į visumą ar tas detales pritaikyti kuriant. Be to, bent man kūrybiškumas pasireiškia tuo, kad nuolat kritiškai meniniu pagrindu vertinu beveik viską. Pavyzdžiui, žiūrėdama į kūrinį ar daiktą, vertiniu minties originalumą, siužetą, kontekstą, spalvinę dermę, formą, kartais tekstinę ar garsinę išraišką.
J.R.P.: Greičiausiai jie pasaulį mato nuolat kintantį.
– Ar šiuolaikiniam žmogui trūksta kūrybiškumo?
A.L.: Manau, kad šiuolaikiniam žmogui tikrai netrūksta kūrybiškumo. Pažiūrėjus, kad ir į tą patį minėtą "Pinterest" ar "Behance" puslapį, supranti, kad kūrybiškumo menininkams dabar tikrai nestinga. Kita vertus, ne visada tą patį gali pasakyti apie skonį ir originalumą. Situaciją vertinu teigiamai. Nereikia ieškoti toli. Pažvelgus, kad ir į Vilniaus dailės akademijos studentų darbus, matai, kad šių dienų menininkui tikrai yra kuo didžiuotis kūrybine prasme. Mano nuomone, dabar didelė problema yra ne kūrybiškumo trūkumas, bet sugebėjimas nustebinti ir pateikti kažką visiškai nauja ir netikėta. Didelė konkurencija skatina darbų kokybę, todėl galiu drąsiai teigti, kad šiais laikais gana daug žmonių turi šią savybę, tik vieni mažiau, kiti daugiau geba ja pasinaudoti.
J.R.P.: Sunku pasakyti. Visais laikais pasaulyje buvo tiek kūrybingų, tiek ir nekūrybingų žmonių. Dabar jaunimas rodo labai daug kūrybingumo proveržių. Gal dėl jaunatviškumo ir dėl plačiai atsivėrusių galimybių. Šiuolaikinės technologijos leidžia nesunkiai pagaminti vidutinį meną, kuris daugeliui patiks, bet gal ne visada bus aukštesnio lygio (popsas, architektūra, dizainas), todėl, manau, visiškas pasinėrimas vien į kompiuterius ir kitas technologijas labai nuasmenina kūrinius. Automobiliai, kavinukai, arbatinukai, sportbačiai, plaukų džiovintuvai – visi panašūs vienas į kitą, nes sukurti standartiniu būdu. Tą patį pasakyčiau apie vidutinę popsinę muziką. Ar padėtų išeiti iš šios rutinos nevaržomas kūrybiškumas? Gal?
