Kyla aistrų
Vokietijoje, kuri tolerantiškiausia net europietiškoms vertybėms nepakantiems atvykėliams iš islamo šalių, daugiausiai konfliktų kyla būtent buvusioje komunistinės Vokietijos dalyje.
Pabėgėlių problema skaldo ir kiršina Europos valstybes. Lenkija ir Čekija atsisakė priimti visą jiems ES sprendimu skirtą pabėgėlių iš Artimųjų Rytų konflikto zonos kvotą, Vengrija apskritai atsitvėrė nuo pabėgėlių siena, tiesiogine to žodžio prasme. Vengrijos pėdomis ketina pasekti ir Italija.
Prieš islamizmą pasisakantys Europos politikai neigia, kad jie yra beširdžiai, neužjaučiantys karo aukų, o tvirtina, kad paskui moteris ir vaikus iš Sirijos, Irako ir Afganistano atplūsta vilkai avies kailyje, Islamo Valstybės teroristai.
Silpnina galias
Lietuvoje dėl pabėgėlių kol kas problemų nekyla – mūsų šalis jiems yra per šalta ir per skurdi, kad čia norėtų apsistoti jų didelės masės ir dėl kultūrinių skirtumų įsipliekstų konfliktų.
Aistros dėl pabėgėlių grasina Europos vienybei ir silpnina karines ir ekonomines ES galias, o greta ginklais žvanginančios Rusijos gyvenantys Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės dėl to jaučiasi nesaugiai.
Dabartinę pabėgėlių problemą sukėlė pilietinis karas Sirijoje. Tiksliau, ne karas, bet nafta turtingų Artimųjų Rytų mūšio lauke galios žaidimus žaidžiančios didžiosios užsienio valstybės.
Rusija tiesiogiai, pinigais, ginklais ir kariškiais remia Sirijos prezidentą Basharą Asadą, JAV – mažiau atvirai, bet stipriai palaiko prieš B.Asadą kovojančius sukilėlius, palankius Vakarams. Kol kas palankius, nes dar turbūt nespėjome užmiršti kas "užsiaugino" Bin Ladeną.
Nusenę komunistų vadovai svaičiojo šią aistringų islamistų šalį paversiantys socialistine valstybė.
Svetimas karas
Situacija iš tiesų tapo labai panaši į praėjusio šimtmečio pabaigą, kai SSRS kariauna įžengė į Afganistaną, nes nusenę komunistų vadovai svaičiojo šią aistringų islamistų šalį paversiantys socialistine valstybe.
Amerika tada apginklavo sovietų interventams pasipriešinusius kovotojus, vadino juos didvyriais modžachedais, įdavė jiems į rankas anuomet nenugalimus raketinius ginklus "Stinger".
Tą situaciją, ką reiškia didžiųjų valstybių galios žaidimai, žinau ne iš knygų ar filmų, o patyriau savo kailiu. Buvau, kaip daugelis sovietinių rekrūtų, išgrūstas į Afganistaną kariauti mums svetimo karo.
Pilotavau sraigtasparnį. Baisiausia buvo kalnuotoje Kandaharo provincijoje, pietryčių Afganistane. Mes skrisdavome virš kalnų, o juose įsitaisę, su "Stingeriais" rankose, mūsų laukdavo modžachedai (mes juos vadinome "dušmanais"). Sėkmingo paleidimo atveju sovietinis sraigtasparnis akimirksniu pavirsdavo kroviniu Nr.200, taip buvo užšifruojami žuvusieji.
Parako statinė
Tačiau sovietai pralaimėjo, išėjo iš Afganistano, ir Amerikos akyse didvyriai modžachedai pavirto "Al Quaeda" teroristais, atsukusiais ginklus ir lėktuvus prieš JAV ir apskritai krikščioniškąją civilizaciją.
Ne kiek išmintingesnė pasirodė ir Rusija, čečėnui Džocharui Dudajevui davusi generolo laipsnį ir patikėjusi diviziją, kurios pagrindu susikūrė sukilėlių būriai, kilo tūkstančius čečėnų ir rusų aukų pareikalavę konfliktai Kaukaze.
O jau visiškas Vakarų fiasko buvo remti "arabų pavasarį", sukilimus šiaurės Afrikoje prieš korumpuotus, tačiau civilizuotus ir Vakarams lojalius režimus. Daugelyje tų šalių "arabų revoliucija" iškėlė į vadovaujamus postus islamo radikalus.
Lietuva kol kas yra atokiai nuo tos parako statinės, Artimųjų Rytų ir nuo Šiaurės Afrikos. Tačiau Ukraina, nuo kurios Rusija atplėšė Krymą, kur iki šiol liepsnoja įtampos židiniai, yra gana arti. Ir Lietuva labai daug, daugiau nei kitos Baltijos šalys, įsipareigojusi Ukrainai.
Šiame kontekste reikia ne tik melstis, kad NATO vienybė nepradėtų eižėti, kaip eižėja ES vienybė, bet ir didinti gynybinius pajėgumus (nes jei nesirūpinsime patys ir Dievas nepadės).
Ugdyti pilietinę visuomenę, kuri niekada nekeis laisvės į sotumą ir nuosekliai didinti Lietuvos biudžeto lėšas gynybai.
