Praėjusią savaitę Seime įregistruotas nutarimo projektas dėl tokios komisijos sukūrimo. Aukščiausieji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) žmonės neigia tokios komisijos būtinumą, nes tai gali ištirti atskiros institucijos. Opozicija atkerta – o kaip tada su LRT komisija? Juk tuomet irgi buvo įtikinėjama, kad tyrimus geriau atliktų institucijos, tačiau „valstiečiams“ tai nebuvo argumentas. Ar tai – ne dvejopi standartai?

Mėgindami paneigti tokios komisijos būtinumą, „valstiečiai“ prilygina tyrimą trėmimų sąrašams arba išbuožinimui, tarsi komisija būtų sovietų reliktas.

„Visa tai vyko teisėtai ir dabar kaip – iš naujo vyktų išbuožinimas? Ar čia naujas dvarų išparceliavimas? Turbūt mes turime elgtis konstituciškai ir negalime neigti privačios nuosavybės kūrimo teisėtais būdais ir jos turėjimo“, – LRT komentuoja Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Ar ne per anksti pirmininkas tikina, kad viskas teisėta? Jis turbūt pamiršta, kad net prokurorai yra pradėję tyrimą ginant viešąjį interesą. Aiškinamasi, ar įmonės teisėtai valdo didelius žemės plotus, nors įstatymuose nustatyta 500 hektarų riba. Tyrimas pradėtas dar sausį ir, pasak Generalinės prokuratūros, užtruks, nes informacijos kiekiai milžiniški. Net „valstiečių“ deleguotas žemės ūkio ministras Bronius Markauskas sako, kad pavasarį bus bandoma suteikti daugiau galių Nacionalinei žemės tarnybai. Norima jai leisti tikrinti ir praeities sandorius. B. Markausko įsitikinimu, žemė vienose rankose kai kuriais atvejais tikrai gali būti sukaupta nesąžiningai.

„Manau, kad gali būti tokių dalykų. Jeigu pasitvirtintų tokie faktai, tai žemė tikrai turėtų grįžti valstybės nuosavybėn“, – kalbėdamas apie nesąžiningai sukauptą žemę kalba ministras.

Tačiau „valstiečiams“, kurių vadovui priklauso „Agrokoncernas“, valdantis per 36 tūkst. hektarų žemės, jokio noro aiškintis nėra. Seimo pirmininkas tai vadina išbuožinimu, o Ramūnas Karbauskis norą kurti specialiąją komisiją Seime yra sulyginęs su trėmimų, vykdytų 1941 metais, sąrašais. Kitaip tariant, skaidrumo paieškas „valstiečiai“ lygina su vienu juodžiausių šalies istorijos puslapių, kai tūkstančiai žmonių priverstiniu būdu neteko turto, tūkstančiai buvo ištremti į Sibirą ir ten mirė. Seimo pirmininkas sako, kad komisiją, tirsiančią žemės ūkio padėtį, Seime galima sudaryti, nors neatsako, ar pats už ją balsuotų.

„Pirmiausiai, reikėtų įsitikinti, ar buvo veikiama atitinkamai įstatymams, ar buvo veikiama prieš įstatymus. Jei buvo veikiama atitinkamai įstatymams, tai turbūt tas tyrimas niekur neatves. Tiesiog po tyrimo bus pasakyta, kad tokia buvo tvarka, ir tuo buvo naudojamasi“, – aiškina V. Pranckietis.

Tačiau opozicija sako, kad panašu, jog Seimo pirmininkas net nesupranta, ką veiktų komisija. Ji ir kuriama būtent tam, kad būtų išsiaiškinta, ar viskas buvo daroma laikantis įstatymų. Seime jau įregistruotas projektas dėl parlamentinio tyrimo žemės ūkio sektoriuje. Konservatorių lyderis sako, kad tyrimo pagrindinės kryptys yra trys.

„Dėl žemės perėmimo iš smulkiųjų ūkininkų už skolas (ne sykį girdėję, kad tokia praktika taikoma skirtinguose Lietuvos regionuose). Antroji klausimų grupė susijusi su žemės koncentracija – kaip įmonės, perėmusios žemę, sugeba apeiti įstatymą, kuris riboja daugiau nei 500 hektarų įsigijimą arba perėmimą. Trečioji klausimų grupė susijusi su trąšomis, trąšų importu į Lietuvą iš trečiųjų valstybių“, – tyrimo kryptis nurodo Seimo Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis.

R. Karbauskis sako, kad opozicijos tikslas – ne atsakymų ieškojimas, o jis pats. Esą jis jau ėmėsi veiksmų, kad į klausimus būtų atsakyta, kreipėsi į Konkurencijos tarybą, Generalinę prokuratūrą, Nacionalinę žemės tarnybą. Prokurorai sako prašymą gavę ir jį nagrinės, NŽT tikina prašysianti politiko patikslinti užklausą, nes neaišku, ko iš jų norima. O politikas kartoja, kad komisija nereikalinga, jis už ją nebalsuos, o visus klausimus atsakys atsakingos institucijos. 

„Visi klausimai, kurie susiję su kaltinimais, turi būti perduoti prokuratūrai, kitoms tarnyboms ir tiesiog Seimo nariai neturėtų būti gaišinami daryti tai, ką turi padaryti tos institucijos, kurios turi tirti. Manau, kad šiuo atveju bandoma politikuoti, netgi kiek įžeidžiant žemdirbių bendruomenę“, – komentuoja R. Karbauskis.

„Matėme, kaip buvo sudarinėjami klausimai dėl LRT. Ir vėlgi, daugelis žmonių sakė, kad galbūt sulaukime institucijų išvadų arba atsakymų ir atsakymas į tai buvo, kad ne visos institucijos yra pajėgios atsakyti ir reikalingas išsamus, gilesnis, skaidresnis tyrimas. Aš manau, kad lygiai tie patys pasakymai galioja ir žemės ūkiui. [...] Jei to nebus padaryta, turėsime pripažinti, kad „valstiečiai“ yra dviveidžiai ir jie sprendžia tik tuos klausimus, kurie jiems asmeniškai yra aktualūs ar kelia rūpestį“, – pabrėžia G. Landsbergis.

Galbūt R. Karbauskis nenori tokios komisijos, nes ji garantuoja viešumą. Pasak konservatorių lyderio, jie turi surinkę nemažai informacijos, taip pat – žmonių liudijimų dėl „Agrokocerno“ veiklos. Liudininkai šia informacija galbūt pasidalytų, jei būtų užtikrinta jų apsauga, o tai įmanoma tik sudarius komisiją.

Komunikacijos ekspertas sako, kad „valstiečiai“ dabar įsprausti į kampą. Jie nuolat tikino, kad parlamentinę kontrolę efektyviausiai gali užtikrinti tik laikinosios komisijos, tačiau atsiradus nepatogių klausimų jų vadovui, dabar bando išsisukinėti.

„Kai valdantiesiems buvo aktualu spręsti klausimą per laikinąją komisiją, tai buvo sakoma, kad nereikia jokių institucijų, mes galim patys viską patikrinti ir išspręsti, o kai jau iškilo klausimai, susiję su valdančiaisiais, tai nukreipiama į institucijas – čia esą ne Seimo reikalai, tegul sprendžia institucijos. Tokiu būdu per gana trumpą laiką parodytas dvigubas standartas“, – pastebi komunikacijos ekspertas Paulius Tamulionis.

Po savaitės Seimas pradeda pavasario sesiją. Tuomet ir paaiškės, ar „valstiečiai“ linkę pradėti tyrimus, susijusius su jų lyderiu. Konservatoriai sako, kad jei valdantieji neparems komisijos, jie svarstys galimybę trauktis iš kitų parlamentinių tyrimų. Ko tuomet bus vertos laikinosios komisijos, jei jose liks vieni „valstiečiai“?

Socialdemokratams pavyko įteisinti tiesioginius merų rinkimus po kokių dešimties metų kalbėjimo ir svarstymų, dabar jie linkę pasiekti, kad Lietuvoje balsuoti būtų galima ir internetu. Šiai idėjai, beje, irgi daugiau nei 10 metų.

Daugiau nei pusė, o tiksliau 56 procentai, Lietuvos gyventojų pritaria balsavimui internetu, rodo „Baltijos tyrimų“ gegužės mėnesio apklausa. Kas trečias nepritaria tokiai idėjai. Liberalų sąjūdis, socialdemokratai ir Darbo partija labiausiai remia balsavimo internetu įteisinimą, o LLRA, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir konservatoriai labiausiai tam nepritaria.

Teisingumo ministras tikisi, kad rudenį Seimas grįš prie diskusijų dėl balsavimo internetu įteisinimo, o vyriausybė gaus siūlymą kurti tokio balsavimo sistemą ir pradėti jos bandymus.

„Aš manau, kad balsų pirkimų gali būti ir mechaniniu būdų balsuojant, gal netgi dar daugiau. Man atrodo, kad [internetinis balsavimas] yra tik pliusas“, – tikina „Savaitės“ žurnalistų kalbinta klaipėdietė

„Tai labai priklauso ir nuo bendro visuomenės kultūros lygio, pilietiškumo, brandos, atsakomybės – nuo daug dalykų, bet jeigu niekada nepradėsime, tai tada ir nebus“, – teigia pašnekovas iš Kauno.

„Aš – už elektroninį [balsavimą]. Būtų naudingiausia, nereikėtų kiekvieną kartą eiti [balsuoti]. Seniems žmonėms, aišku, būtų problema, bet jie eitų balsuoti“, – sako Alytuje žurnalistų kalbinta moteris.

Jaunimas ir emigrantai – būtent šios rinkėjų grupės dažniausiai pabrėžiamos, kai kalbama apie balsavimo internetu naudą. Londone jau dešimtmetį gyvenanti rašytoja Zita Čepaitė sako, kad tai būtų naudinga, tačiau abejoja, kad toks balsavimas pritrauktų daugiau emigrantų atlikti pilietinę pareigą.   

„Atsisėdus namuose, paspaus mygtuką ir pabalsuos už pasirinktą kandidatą – tai daug paprasčiau, negu važiuoti ar eiti į ambasadą ar į kokį kitą punktą“, – tvirtina žurnalistė, rašytoja Z. Čepaitė.

Balsavimo internetu idėją palaiko net 56 procentai lietuvių, rodo bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa. Pasak įmonės vadovės, pagrindinius tokio balsavimo privalumus žmonės nurodo – patogumą, mobilumą ir prieinamumą.

„Didesnis nei pusės piliečių palaikymas jau stebimas beveik penkerius metus. Tai praktiškai labai stabili tendencija. Dažniau šitą idėją palaiko jaunesni ir vidutinio amžiaus žmonės, labiau išsilavinę, žinoma, besinaudojantys internetu. Labiausiai skeptiški turbūt būtų vyresnio amžiaus žmonės ir pensininkai“, – aiškina UAB „Baltijos tyrimai“ generalinė direktorė Rasa Ališauskienė.

Tačiau ir pastarieji nepritaria tik todėl, nes mano, kad balsavimas internetu pakeis tradicinį – balsavimą rinkimų apylinkėse. Jų nuomonė keičiasi, kai paaiškinama, kad balsavimas internetu – tik papildomas būdas.

Diskusijos dėl tokio balsavimo šalyje vyksta jau keletą metų. Šiuo metu Seime guli dvi įstatymų pataisos, jose siūlymai įteisinti balsavimą internetu per referendumus, Seimo, Savivaldos ar Prezidento rinkimus. Teisingumo ministras tikisi, kad pataisų svarstymai bus tęsiami Seimo rudens sesijoje, taip pat planuojama vyriausybei siūlyti kurti balsavimo sistemą ir pradėti jos bandymus.

„Svarstant Seimo komitetuose buvo iškeltas klausimas, kad balsavimas gali būti nesaugus, kad neaišku, kaip sistema bus sukurta. Tai mes siūlysime, kad būtų priimtas įstatymas, įpareigojantis vyriausybę sukurti tokią sistemą, ją testuoti, kad galėtume judėti toliau“, – teigia teisingumo ministras Juozas Bernatonis.

Tačiau ar pavyks tą saugumą užtikrinti? Ne, įsitikinę tokio sumanymo priešininkai. Konservatorius Mantas Adomėnas sako – galima kalbėti apie įvairius saugumo kodus, elektroninius vokus ir kita, tačiau pagrindinis rizikos faktorius – žmogus – išlieka.

Pasak parlamentaro, ši iniciatyva iš kruopščiai kontroliuojamos aplinkos su stebėtojais, komisijų nariais, balsavimą perkelia į privačią erdvę, kur galimybės piktnaudžiauti, pirkti balsus, šantažuoti išsiplečia geometrine progresija.

„Kai sakai: „Kaip jūs užtikrinsite slaptumą, kaip užtikrinsite kontrolę, kad nebūtų perkami balsai?“ Jie sako: „Čia bus labai saugu, kaip bankuose.“. Bankuose tas skirtumas, kad, jeigu tavo pinigus pavagia (kaip man nutiko – iš kreditinės kortelės nuskaitė apie 200 eurų), tai tu iš karto tą pastebi ir protestuoji. Kai pavagia tavo balsą, tai kas kompensuos? Man kompensavo bankas, o kas kompensuos – socialdemokratai, kurie įvedė? Iš savo balsų aruodo atseikės balsų tiems, kurie jaučia, kad jų balsus nusuko?“ – klausia Seimo narys, konservatorius M. Adomėnas.

Pasak jo, tokį balsavimą galima naudoti tik referendumuose ar seniūnaičių rinkimuose, tačiau jokiu būdu ne nacionaliniuose. Esą net nereikėtų įsilaužti į sistemą, užtektų paskleisti gandą, kad buvo įsilaužta, ir žmonių pasitikėjimas sistema smuks, todėl, pasak M. Adomėno, konservatoriai šio projekto neplanuoja palaikyti.

Kad jau artimiausiuose rinkimuose galėsime balsuoti internetu, abejoja ir teisingumo ministras. Jo teigimu, naujovės mūsų šalyje sunkiai priimamos, ypač politikų, tačiau viliasi, kad visuomenės nuomonė turės įtakos jų sprendimams.

„Jeigu kalbėtume apie partijų elektoratą, tai labiausiai remia Liberalų sąjūdžio, socialdemokratų ir Darbo partijos elektoratas, o mažiausiai remia Lenkų rinkimų akcijos, konservatorių ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos elektoratas“, – sako J. Bernatonis.

„Duokite man tokius pinigus, kuriuos Teisingumo ministerija išleido apklausai, ir aš gausiu kardinaliai priešingą rezultatą. Čia vėlgi yra, kaip vienas britas sakė: „Melas, prakeiktas melas ir statistika“, – teigia M. Adomėnas.

Europoje kol kas vienintelė Estija suteikia galimybę rinkėjams balsuoti internetu. Nuo 2005-ųjų tai galintys daryti estai vis dažniau balsuoja namuose. Jei 2005 m. internetu balsavo vos 2 procentai estų, tai jau 2011 m. tokį būdą rinkose beveik ketvirtadalis rinkėjų.

Druskininkų savivaldybei septynerius metus nepavyksta parduoti buvusios sanatorijos „Nemunas“. Skelbtas atviras dabar jau namo-vaiduoklio privatizavimo aukcionas neįvyko, investuotojų nerandama.

Ankščiau sanatoriją valdžiusios profsąjungos vadovė sako, kad turtas iš jų atimtas, neatsižvelgiant į perspektyvą.

Dvylikos aukštų sanatorija su valgykla ir daugiau nei 3 hektarų žemės sklypu Druskininkų savivaldybei atiteko 2008 m. vasarą Vyriausybės nutarimu. Tada skaičiuota, kad, jei objektas būtų buvęs privatizuotas, valstybės biudžetas būtų gavęs šimtą milijonų litų. Miestui Turto fondas sanatoriją bei dar tris medinius pastatus perdavė už dyką.

Savivaldybė puoselėjo gražių vilčių. Iš pradžių pastatą ir sklypą planavo išnuomoti, tačiau susidomėjimo vis nebuvo.

„Paskutiniu metu nueita paprastesniu keliu – tiesiog skelbti privatizavimo aukcioną, kad savininkas, įsigijęs šį pastatą, galėtų investuoti į jį, o už gautas lėšas mes statytume Kultūros rūmus“, – sako Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.

Apleista sanatorija siūlyta dabar jau bankrutavusio banko „Snoras“ savininkams, ja domėjosi verslininkai iš Uzbekijos, Kazachstano. Mero teigimu, reklaminė medžiaga apie parduodamą daugiaaukštį pastatą su nemažu sklypu skleidžiama visur, kur tik įmanoma, tiek vietos, tiek užsienio verslininkams.

Sovietmečiu valstybės ir profsąjungų lėšomis statytą sanatoriją iki tol, kai ši atiteko savivaldybei, valdė profesinė sąjunga „Solidarumas“. Vyriausybė tada jau kelerius metus merdėjusį „Nemuną“ atgavo po ginčų ir bylinėjimų su buvusia profsąjungos vadove Aldona Balsiene. Dabartinė „Solidarumo“ pirmininkė sako, kad sanatorija būtų galėjusi tapti sveikatos atstatymo centru, pavyzdžiui, dirbantiesiems kenksmingomis sąlygomis.

„Reikėjo į tą dalyką pasižiūrėti labai šeimyniškai, bet tuo metu tikriausiai niekam nerūpėjo. Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kad tai nepriklauso profsąjungoms, ir iš mūsų tą sanatoriją atėmė“, – sako Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė.

Druskininkų nepuošia ne tik apleista sanatorija, bet ir dar keli kiti apšiurę pastatai, bet jie, skirtingai nei „Nemunas“, visi privatūs.