Prieš kurį laiką „taribinio“ paveldo sergėtojai vėl pakilo į kovą, kai Genocido ir rezistencijos centras paviešino pažymą, kuria remiantis siūloma atsisakyti Salomėjos Nėries asmenybės kulto objektų viešojoje erdvėje.

Mano giliu įsitikinimu, cvirkų, nėrių, girų, venclovų ir kitų stalinizmo „saulės vežėjų“ gatvių bei įstaigų pavadinimų ir paminklų viešojoje erdvėje neturėtų likti.

Šie žmonės ne šiaip bendradarbiavo su SSRS valdžia. Jie tiesiogiai prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos okupacijos ir aneksijos bei aktyviai dalyvavo kuriant naująjį komunistinės Lietuvos režimą, todėl, esu tikras, Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centro sprendimas naikinti S. Nėries vardo viešąjį paveldą yra teisingas.

Kad ši pažyma sukels nemenką dalies mokslininkų (literatūrologų, lituanistų ir net kai kurių istorikų) isteriją, buvo nesunku nuspėti.

Visus 30 nepriklausomybės metų visokios daujotytės aršiai stengėsi išsaugoti ir netgi „apvalyti“ bene visų stalinizmo „saulės vežėjų“ atminimą, akcentuodamos jų tariamus nuopelnus literatūroje ir nutylėdamos jų politinę veiklą, o visas su S. Nėrimi susijęs „paveldas“ buvo itin aktyviai ginamas.

Jaunosioms kartoms tam tikru metu būdavo bandoma įpiršti mintį, kad be Salomėjos ir jos draugų (tovariščių) mes poezijoje ir prozoje nieko daugiau neturime ir kad tikriausiai su jais literatūra Lietuvoje prasidėjo ir baigėsi.

Tai yra netiesa, mat, Lietuvoje, kaip ir Airijoje, kiekvienas sentimentalus kaimo Jurgis mėšlinais batais yra laikomas poetu arba knygelių vaikams autoriumi.

Jaunąsias kartas ugdančios daujotytės dažnai supažindindavo jaunimą su neutralesne Salomėjos kūryba („Diemedžiu žydėsiu“ ir t. t.) nutylėdamos arba tik užsimindamos apie jos politiškai angažuotas, SSRS ir marksizmą šlovinančias eiles, kurios atskleidžia visiškai kitokią, ne tokią žavią labiausiai garbinamos Lietuvos lakštingalos pusę.

Jos būdavo priverstos paminėti faktą, kad S. Nėris atvežė J. Stalino saulę, tačiau taip pat dažnai bandė įdiegti mintį, kad Salomėją neva kažkas privertė tai padaryti, esą ji nenorėjo.

Protingesni ir politika besidomintys jauni žmonės (20–40 m.) visada trokšta pakeisti pasaulį į gerą, o tais laikais (prieš 80–120 metų) kiekvienas intelektualesnis jaunas žmogus arba visas savo viltis siejo su marksizmu, arba šliejosi prie Italijos ir Vokietijos režimų. Dėl šio dėsningumo yra sunku patikėti, kad jauną 35–40 m. moterį, kuri galbūt ir nebuvo labai išmintinga, bet tuo pat metu ir nebuvo visiškai kvaila, galėjo suklaidinti kairiosios srovės traukinio bendrakeleiviai.

Taip pat reikia neužmiršti, kad iki „saulės atvežimo“ visi cvirkos, nėrys, venclovos ir kt. tiek politiniu, tiek literatūriniu požiūriu Antano Smetonos Lietuvoje buvo absoliutus niekas. Todėl jie labai norėjo tapti viskuo.

Į SSRS jie važiavo, matyt, tikėdamiesi, kad tai teigiamai paveiks jų karjerą. Jie to tikėjosi ir jie tą gavo. Tiesa. Kai kurie jų vėliau mįslingai mirė, įskaitant ir pačią S. Nėrį, bet tais laikais, nuo maždaug 1921-ųjų iki 1954-ųjų, SSRS daugybė žmonių mirė paslaptingomis aplinkybėmis arba buvo įkalinti.

Taip pat negalima atmesti prielaidos, kad S. Nėris ir jos draugai tą darė nuoširdžiai tikėdamiesi, kad naujoji marksistinė santvarka visiems bus tik į gera, o tie, kas bus represuoti arba nužudyti, na, jie, matyt, to nusipelnė, nes neva engė darbo liaudį ir „paprastą žmuogą“.

Ko veikiausiai cvirkos, nėrys ir venclovos tuo metu tikrai nežinojo, tai fakto, kad stalinizmo režimas aktyviai utilizuoja ne tik buožes bei kitus liaudies priešus, bet ir kairiuosius. Tuo metu daugybė nusipelniusių bolševikų, įskaitant kai kuriuos artimus V. Lenino draugus, jau buvo šaltakraujiškai nužudyti, vien tam, kad niekas nekeltų J. Stalinui politinės grėsmės.

Ar cvirkas, nėris, venclovas ir kitus „saulės vežėjus“ būtina nustumti į užmarštį? Ne. Juos galima toleruoti vadovaujantis požiūriu „Taip. Tokie buvo, padarė, ką padarė, dar bandė kurti eiles, apsakymus“, tačiau apie jokius paminklus, gatvių, įstaigų pavadinimus nepriklausomoje Lietuvoje negali būti net kalbos, ypač šiuo metu, kai į Lietuvos, Ukrainos ir kito artimojo užsienio laisvę kėsinasi tų pačių monstrų įpėdiniai.

Supažindinant jaunąsias kartas su „saulės vežėjų“ palikimu, derėtų itin daug dėmesio skirti ne tik jų „neutraliajai“ kūrybai, bet ir politiškai angažuotiems darbams, mat tik taip galima susidaryti realų vaizdą apie žmogų ir jo nuopelnus.

Kalbant apie S. Nėries talentą, reikią pasakyti, kad net ir tai yra diskusijos klausimas, mat asmeniškai man jos kūryba yra pirmąjį susižavėjimą išgyvenančios paauglės lygio. Esu tikrai skaitęs geresnių eilių, tačiau dėl skonio nesiginčijama, o S. Nėries kultas pernelyg stipriai įaugęs į Lietuvos žmonių atmintį, kad jį dabar grubiai išmestum.

P. S. Taip. Pažymą parengęs žmogus, matyt, neturi mokslinio laipsnio, tačiau mokslinį laipsnį turi Mindaugas Puidokas. Mums to turėtų pakakti.

Pritardamas šiam požiūriui, aš taip pat norėčiau prisidėti prie visuomenės ugdymo bei pilietiškumo skatinimo ir papasakoti, kaip krizės atveju atpažinti potencialius kolaborantus ir vatnikus.

Kalbant apie vatnikus, norėčiau pabrėžti, kad tai visai neturi nieko bendra su tautybe. Juo gali būti ir grynakraujis lietuvis, netgi buvęs sąjūdietis, tremtinių vaikas, partizanų anūkas, tačiau visiems vatnikams, nepriklausomai nuo tautybės, religijos, politinių pažiūrų, seksualinės orientacijos, būdingi tam tikri bruožai.

1. Jų aksesuaras – vadinamoji pederastkė (vyriška rankinė). Kartą ligoninės laukiamajame pamačiau inteligentiškos išvaizdos žmogų. Jis netgi kalbėjo kaip Valdas Adamkus (su „amerikonišku akcentu“), tačiau visą įspūdį sugadino jo „pederastkė“. Vėliau sužinojau, kad tai ne koks nors JAV lietuvis, o nežinia iš ko pragyvenantis etatinis protestuotojas. Vertas dėmesio niuansas, kad Klaipėdą valdant liberalams, šie protestuotojai buvo itin aktyvūs, o įsitvirtinus „neliberalams“, jie pritilo. Remdamasis asmenine patirtimi, galiu pasakyti, kad dauguma žmonių, nešiojančių šį aksesuarą, nepasižymi aukštesniu nei vidutinis intelektu ir jiems politikoje svarbiausias yra seksualinių mažumų klausimas.

2. Jie netiki vakcinacijos veiksmingumu. Baisios ligos buvo pažabotos išradus vakcinaciją. Ir COVID-19 taip pat bus pažabotas būtent vakcinuojantis, o ne karantinuojantis iki Paskutiniojo teismo dienos. Jeigu žmogus per pandemiją abejoja vakcinacijos veiksmingumu, galima kelti dvi versijas: A. Šis žmogus yra absoliutus debilas. B. Jis yra sąmoningas kenkėjas, turintis politinių tikslų.

3. Jie tiki ezoterika. Jeigu žmogus jums pasakoja, neva „Vanga ir Nostradamas išpranašavo, kad 2024 m. Teksasas išstos iš JAV, o Šiaurės Korėja užkariaus Pietus“, tada reikia bėgti nuo jo kaip nuo maro. Pastaruosius 20 metų Rusijoje televizija ten itin agresyviai propaguoja tikėjimą visokiais būrėjais, ekstrasensais, šarlatanais, pranašystėmis, chiromantika. Autoritariniai režimai suinteresuoti, kad jų valdomi žmonės būtų tamsūs, kvaili ir tikėtų raganomis.

4. Jiems nepatinka JAV ir Vakarai apskritai. Sovietmečiu JAV ir Vakarai buvo ideologinis priešas ir daugelį metų diegtas priešiškumas vis dar kunkuliuoja. Vatnikai, prisidengdami tariamu lietuvybės gynimu, dažnai kritikuoja iš Vakarų ateinančias madas, augantį anglų kalbos vartojimą, tačiau vos tik eteryje pasirodo kas nors rusiška (pvz., F. Kirkorovas), lietuvybės puoselėjimas dažniausiai nustumiamas į antrą planą. Rusiška kultūra jiems – sava, gal net labiau sava nei lietuviška.

5. Jiems patinka Donaldas Trumpas. Jeigu 2015–2016 m. būtumėte sekę naujienų portalų anoniminių komentarų skiltis, būtumėte pastebėję, kaip JAV nekenčiantys, sovietmetį šlovinantys ir ant žydų lojantys žmonės staiga pradeda demonstruoti nepaaiškinamą meilę D. Trumpui. „Vot nemėgtų tų amerykuonų, bet Trampazzz man patynka. Susitars gal su Putinou“ – buvo itin populiari mantra tomis dienomis.

6. Savo elgesį ir pažiūras jie vadina „kitoke nomone“. Priremtas prie sienos dažnas vatnikas bando aiškinti, kad jis visai nėra proputiniškas, tiesiog jo nuomonė kitokia.

7. Jie šlovina sovietmetį. „Taribiniaiz laikais visi turėjo darbus, viskas buvo sutvarkita ir nebuvo visokių ten iškrypėlių“ – dar viena vatnikų mantra, kuria jau yra įtikėję ir nemažai 1990–2014 m. gimusių lietuvaičių. Tiesa yra tai, kad „taribiniaiz“ laikais buvo visko – ir gėjų, ir narkomanų, ir pedofilų ir kitų nemalonių dalykų. Tik apie tai nekalbėdavo viešai ir nerašė.

8. Jie gina sovietinį paveldą, kuris nėra vien paveldas. Tai – simboliai, šlovinantys ideologiją, su kuria nesutinkantieji buvo išžudyti arba bent jau izoliuoti. Masinės žudynės, represijos bei badas pasirodydavo beveik visur, kur tik įsitvirtindavo komunistiniai režimai, – Kinijoje, Rusijoje ar Kambodžoje. Lietuva nebuvo išimtis. Atstačius nepriklausomybę, visas sovietinis šlamštas turėtų būtų pašalintas, o girų, nėrių, cvirkų, venclovų ir kt. „saulės vežėjų“ vardais pavadintų gatvių pavadinimai turi būti pakeisti.

9. Jie teigia, kad „karu Ukrainoje“ bandoma užgožti tikrąsias Lietuvos problemas. Ir kokios tos problemos? Gyvenimo įgūdžių programa? Niekam ji nerūpėtų, jeigu politikos puidokai nebūtų dirbtinai iškėlę šio klausimo. „Medeliai kertami“? Jie visada buvo kertami. Dar visai neseniai iš jų buvo statomi namai. Nebėra tų tikrųjų tautinių „vertibių“? O jų niekada ir nebuvo ir sovietmetis prie to stipriai prisidėjo.

10. Jie bando diskredituoti paramą Ukrainai renkančius asmenis. Dalis žmonių Lietuvoje nenori, kad Ukraina laimėtų arba bent privestų Rusiją prie ekonominės, karinės ir socialinės katastrofos slenksčio, todėl kiekvieną, kuris renka paramą arba kitaip remia Ukrainą, bandoma juodinti.

Man jau seniai kilo abejonių dėl daugumos mūsų dabartinės tarybos narių politinių pažiūrų, tačiau dabar norėčiau jų atvirai paklausti: „Ar jūs esate „vatnikai“, ar lojalūs Lietuvos valstybei? O gal esate paprasčiausi nesusipratėliai? Kokie čia buitiniai bandymai išsaugoti Sovietų Sąjungos šiukšles ir taip padėti Vladimirui Putinui? Kodėl mieste beveik visur pašalintos Ukrainos vėliavos?“

Šios už savo laisvę kovojančios šalies vėliavos buvo iškabintos tam, kad būtų išreikštas palaikymas Ukrainos žmonėms, kovojantiems su Kremliaus išsigimėliais.

Žmonės, kuriems patinka V. Putinas, verkia dėl SSRS žlugimo arba atvirai palaiko Kremlių, arba gudriai verkšlena, kad juos traumuoja žiaurūs vaizdai iš karo.

Jiems nepatinka dabartinės Lietuvos užimta pozicija ir jiems nepatiko, kad yra iškabintos Ukrainos vėliavos. Jie zyzė ir inkštė viešoje erdvėje ir vėliavos dingo.

Kodėl?

Ar ir jūs esate tarp Kremliaus pakalikų ar tiesiog tikitės, kad pataikavimas degeneratams padės ilgiau išsilaikyti valdžioje?

Nepamirškite, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie nenori sugrįžtančios Sovietų Sąjungos.

Nepamirškite, kad Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie nenori sugrįžtančios Sovietų Sąjungos. Jie palaiko Ukrainą, Jungtines Amerikos Valstijas, Europos Sąjungą bei dabartinę konservatorių ir liberalų daugumą Seime, ignoruodami visas jos ydas, ir kai ateis laikas, jie taip pat gali parodyti savo valią, kurios išraiška jums nepatiks.

Iš kur ta poza, kad antisemitizmas (kalbu apie jūsų koalicijos partnerių poziciją) yra „privatus žmogaus apsisprendimas“? Gal dar pasakysite, kad 6 mln. nužudytų žydų yra Vokietijos nacių „kitokios nuomonės“ išraiška, kurią būtina toleruoti, nes tai – „demokratija, žodžio laisvė“ ir t. t.?

Kodėl jūs lig šiol dėl viso to gudriai tylite?

O gal jūs giliai širdyje tikitės, kad kitais metais nacionalinius rinkimus laimės visokie šeimų maršai ir kiti „suverenai“ ir jūs galėsite tada parodyti savo tikrąjį veidą?

Gal tikitės, kad naujoji valdžia jums leis tvarkytis mieste it savo kieme? Žiūrint dar plačiau – bus nuverstas Ukrainoje Volodymyras Zelenskis, Donaldas Trumpas vėl taps JAV prezidentu, ir bus išvis fantastika?

Neabejoju, kad dalis jūsų rinkėjų to labai nori ir nekantriai laukia. O ką darote jūs ir visi kiti panašūs, kol tenka laukti? Prisidengę abejotinais formalumais, sabotuojate dabartinės Lietuvos valdžios antisovietinius įstatymus ir kitaip kenkiate, ar esate tiesiog nesusipratėliai?

Taip, taip, taip: „Gyventojai prieštarauja. Naujas pavadinimas jiems netinka.“ Net neabejoju, kad jeigu pasiūlytumėte Liudo Giros gatvę pervadinti Filipo Kirkorovo arba Olego Gazmanovo vardais, tie mistiniai gyventojai kaipmat sutiktų.

O gal jūs nežinote vieno elementaraus fakto?

Lietuva nėra federacija, kad kiekvienas kiemas apsistatytų leninais ir dzeržinskiais, priklausomai nuo gyventojų skonio. Lietuvoje galioja kitokia santvarka ir sprendimai, kurie priimami sostinėje, galioja visur.

Dabartinė valdžia nusprendė, kad visas cvirkas, nėris, venclovas, giras ir kitus žmogaus pavidalo padarėlius, atvežusius ir įtvirtinusius stalinizmo saulę, garbinantys atminimo ženklai, visi kūjai su pjautuvais ir kitas SSRS šlovinantis „paveldas“ būtų likviduotas, nepriklausomai nuo to, kad tai įskaudins dalį suklaidintų gyventojų, ir nepriklausomai nuo to, ką dėl to los peskovai su lavrovais ir zacharovomis.

To reikalauja geopolitinė padėtis. Toks yra priimtas sprendimas ir jūs, kaip žemesnės pakopos išrinktieji, privalote tai vykdyti, nepriklausomai nuo to, ką pažadėjote per rinkimų kampaniją vadinamiesiems vatnikams ir runkeliams.

Nei jūs, nei panašūs į jus nesate savų miestų karaliukai ir jūs negalite daryti tai, ką norite mieste savo ar už jus balsavusiųjų nuožiūra. Aš už jus nebalsavau ir kitą kartą to nedarysiu. Bet yra įstatymai ir jūs privalote jų laikytis.

Taip. Perskaitėte teisingai.

Didelė dalis žmonių mano, kad taika yra kažkas panašaus į animacinio filmo apie žaliąjį žmogėdrą Šreką pabaigą. Blogis nugalėtas, dėl savo kompleksų ar blogio intrigų susikivirčiję herojai pripažįsta klydę ir brandžiai susitaiko. Galiausiai visi linksmai šoka bei dainuoja, skambant kadaise populiariam kokio nors homoseksualo iš Puerto Riko atliekamam popmuzikos hitui.

Iš tikrųjų taika konflikto metu dažniausiai yra pasiekiama tada, kai viena pusė pralaimi, yra visiškai sunaikinama, arba dėl visokių muskų lobizmo sutinka nusižeminti ir pasiduoti.

Antai šiais metais Azerbaidžanas atnaujino prieš armėnus 2020 m. pradėtą specialiąją operaciją ir labai greitai pastatė Kalnų Karabacho separatistus bei didžiąją Armėniją į nepatogią padėtį, o Rusija nepadarė nieko, kad padėtų vienai savo ištikimiausių vasalių, mat yra užsiėmusi „taikdaryste“ Ukrainoje.

Dabar Kalnų Karabache plevėsuoja Azerbaidžano vėliava, o armėnų šiame regione nebėra likę nė kvapo, nes, ačiū Dievui, jiems buvo leista išvykti. Armėnija dabar yra išduota, tačiau daugiau nei tris dešimtmečius regioną bei pasaulį jaudinęs konfliktas yra likviduotas ir, matyt, nebeatsinaujins ateinančiais dešimtmečiais.

Norėjote taikos? Štai jums – taika. Mėgaukitės.

Antrasis pasaulinis karas taip nebūtų sėkmingai pasibaigęs, jeigu Vokietija, Italija ir Japonija nebūtų pralaimėjusios, o Šaltasis karas – jeigu nebūtų sugriuvusi SSRS.

Pasiklausius visokių muskų ir panašių žinomų veikėjų, galima pagalvoti, kad Ukrainos „specialioji operacija“ yra kažkas panašaus į vaikų ginčą kieme. Ukraina su Rusija „susipiko“ (kalbant vieno pažįstamo šeimamaršisto žodžiais), bet, tarpininkaujant muskams, popiežiams, orbanams, erdoganams, trumpams ir kitiems, susitaikys ir pamirš nuoskaudas. Tada bus taika.

Iš tikrųjų apie tokią taiką kalbantys žmonės kone atvirai reikalauja, kad Ukraina pasiduotų Rusijai, nusižemintų, atiduotų visas prarastas teritorijas, atsisakytų „pretenzijų“ dėl NATO, ES ir dar sumokėtų „moralinę“ kompensaciją.

Taip. Kai vyriausias muskas Elonas kalba, kad Volodymyras Zelenskis ir Vladimiras Putinas „turėtų susitikti“, jis kalba būtent apie tai, net jeigu pats to nesupranta.

Šis sandoris gal ir nebūtų visiškai blogas, jeigu tikrai atneštų taiką, tačiau yra vienas labai subtilus niuansas, kurį muskai nutyli arba kurio jie nežino.

V. Putinas nenori taikos, o kiekvieną muskišką taikos iniciatyvą jis priima kaip silpnumo ženklą.

Prieš Ukrainą buvo Gruzija, o prieš Gruziją – Čečėnija. Taip pat buvo daugybė teroro aktų ir „mįslingų“ pasikėsinimų ir žmogžudysčių, kurių pėdsakai veda Kremliaus link. Netgi JAV invazija į Iraką, kurią V. Putinas veidmainiškai pasmerkė su tuomečiu Prancūzijos prezidentu, iš esmės buvo jam naudinga, mat pakėlė naftos kainas ir Rusijos elito pragyvenimo lygį.

Vakarai jau seniai turėjo suprasti, kad kuo daugiau jie nuolaidžiaus Kremliui, tuo labiau V. Putino apetitas augs, tačiau jie paaukojo visus Rusijos užpultus kraštus ir visus nužudytus žmones dėl taikos (dujų, naftos ir prekybos galimybių).

Rusijai pradėjus 2022 m. „specialiąją operaciją“, taip pat netrūko įvairių sofistų, aiškinančių, kad Rusiją ir V. Putiną būtina suprasti. Šie saldžiabalsiai užmiršta arba nutyli, kad vien dėl Ukrainos su Kremliaus šeimininku buvo susitarta net du kartus. Tai – vadinamieji Minsko ir Normandijos ketverto susitarimai.

Vaizdžiai kalbant, 2022 m. vasario 24 d. V. Putinas atsibudo kankinamas maudimo pilve, nulėkė į tualetą. Atlikęs reikalą, jis puikiai pasijuto, tačiau netrukus suprato, kad nėra kuo nusišluostyti pasturgalio. Vis dėlto netrukus V. Putinas pastebėjo tupykloje padėtą kažkokį lagaminą. Jis jį atidarė ir ten rado Minsko bei Normandijos ketverto susitarimų originalus. Jis paėmė šiuos dokumentus ir, nusišluostęs jais savo sėdimąją, nuleido popierius į klozetą. Tik dabar kanalizacija nuo šių susitarimų užsikimšusi jau beveik dvejus metus, o ir gerą santechniką kažkodėl šiais laikais sunku rasti.

Lietuvoje taip pat netrūksta kriuksinčiųjų, kad neva dėl karo Ukrainoje yra kaltas NATO artėjimas prie Rusijos sienų. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad jeigu Baltijos valstybės ir Lenkija nebūtų pasiprašiusios į NATO glėbį, Lietuva, Latvija ir Estija jau seniai turėtų savo Donbasą, Abchaziją ir Osetiją, mat teritorijų į šiuos statusus netrūksta.

Estijoje yra Narva, Latvijoje – Daugpilis, o Lietuvoje – Vilniaus kraštas ir Klaipėda. Taip pat pas mus netrūksta ir įvairių „politologų“, manančių, kad jų netaisyklingas kirčiavimas yra net ne tarmė, o atskira kalba, netrūksta ir Sovietų Sąjungai nostalgiją jaučiančių žmonių, tad potencialo „taikdarystei“ tikrai yra.

Jeigu Izraelis visiškai sunaikintų „Hamas“ ir sugriautų bei aneksuotų Gazos ruožą, į šį regioną taip pat ateitų taika. Netikite? Problema tėra tai, kad taikos, kaip ir žydų bei ukrainiečių pergalės ar Palestinos valstybės sukūrimo, beveik niekas nenori, mat tai iš esmės pakeistų politinį klimatą regionuose, be to, dar ir išaugintų Jungtinių Valstijų įtakos sferą.

Pabaigos akcentas. „Taika... Šio žodžio negaliu pakęsti...“ – pratarė vienas nuvalkiotos pjesės personažas.

Taip. Jį vėliau nužudė, tačiau šiuose žodžiuose yra tiesos.

Jeigu žmogus, prabilus apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus, pradeda žviegti, esą žydai žudė lietuvius, turėdamas omenyje, kad tarp komunistų ir NKVD pareigūnų buvo nemažai žydų, arba ima tau brukti kokios nors interneto janutienės ar vaišvilos vaizdelį, neva „įrodantį“, kad „Galutinio sprendimo“ nebuvo, tada galima kelti drąsią prielaidą, kad šis asmuo yra durnius arba vatnikas (arba ir viena, ir kita).

Šis metodas – gana patikimas ir jis veikia 9 iš 10 atvejų, mat, asmeniškai man neteko sutikti žmogaus, kuris mylėtų Vladimirą Putiną ir nesiraukytų kiekvieną kartą prabilus apie žydus. Beveik visi mano pažįstami vatnikai yra dar ir antisemitai. Prieš keletą mėnesių jie beveik kasdien šaudė fejerverkus, pasklidus žiniai, kad „dabar jau „Wagner“ tikrai paėmė Bachmutą“, o šiomis dienomis jie visi pagiežingai klausinėja, kada „konservai“ įves sankcijas žydams?

Antisemitizmas ir vatnikiškumas yra glaudžiai susiję, mat neapykanta žydams Rusijoje siekia dar carizmo laikus, o ir sovietmečiu netrūko prieš žydus nukreiptų politinių veiksmų.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Romanovų imperijai priklausiusiose dabartinėse Ukrainos, Lenkijos ir Baltarusijos žemėse vyko itin šlykštūs antisemitinio pobūdžio pogromai. Jie yra užmiršti tik dėl to, kad juos užgožė vėlesni nacistinės Vokietijos darbeliai.

Sovietmečiu į Izraelį iš SSRS emigruoti norintiems žydų tautybės žmonėms neretai kildavo didelių problemų. Jie sulaukdavo KGB pareigūnų susidomėjimo, prarasdavo darbo vietas ir privilegijas, o kai kurie net atsidurdavo kalėjime ar bent jau teismo salėje. Anatolijaus (Natano) Šaranskio teismas ir sovietiniuose kalėjimuose jo praleisti devyneri metai yra ta „taribinio“ paveldo dalis, apie kurią jaunystės besiilgintys babytė ir diedukas jums nepapasakos, net turėdami specifinių žinių.

Jie taip pat jums nepaaiškins, kodėl SSRS tiesiogiai palaikė musulmoniškas su Izraeliu konfrontavusias valstybes, t. y. Egiptą ir Siriją, ir kodėl prieš žydus nukreiptuose XX a. aštuntojo dešimtmečio teroro aktuose kartu su palestiniečiais visada dalyvaudavo vienas kitas baltesnis marksistas.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad antisemitizmas nėra vien senų homo sovietus primatų yda. Kai girdi po 2000-ųjų gimusius paauglius apie savo pažįstamą mergaitę sakančius „ai ta žydelka...“, supranti, kad šiuolaikiniam jaunimui kažkas negerai.

Ne taip seniai viena karščiausių Vakarų žiniasklaidos temų buvo Harvardo auklėtinių sprendimas išleisti „Hamas“ palaikančią peticiją, teigiančią, kad dėl spalio 7 d. pradėtų skerdynių yra kalti patys žydai. Dabar visiems jaunuoliams, kurie prisidėjo prie šios peticijos, gali kilti nemažai bėdų, mat su Harvardu bendradarbiaujančių kompanijų atstovai pareiškė nepageidaujantys darbuotojų antisemitų.

Taip pat reikia paminėti, kad šių metų spalį Vakarų miestuose (taip pat ir Vilniuje) vyko nemažai Gazos Ruožo ekstremizmą palaikančių mitingų. Šių mitingų gretose pirmuoju smuiku griežė jauni musulmonai, tuo tarsi patvirtindami, kad europiečiai pas save įsileido pernelyg daug imigrantų, tačiau taip pat mitinguose netrūko ir šviesesnių veidų, padabinusių savo kaklus vadinamosiomis „arafatkėmis“.

Mitinguotojai skandavo šūkius apie laisvą, nuo jūros iki upės besidriekiančią Palestiną, o tai reiškia, kad jie sąmoningai arba patys to nesuvokdami, agitavo už Izraelio sunaikinimą ir regiono žydų likvidavimą. Taip pat žiniasklaidoje pranešama apie Vakaruose Dovydo žvaigždėmis „pagražintus“ pastatus bei įvairius politiškai motyvuotus nužudymus.

Visa tai – grįžimas net ne į Trečiąjį reichą, o į gilius viduramžius, kai link Jeruzalės traukiantys vargetų kryžiaus žygio dalyviai plėšikaudavo žydų kvartaluose arba kai judėjai buvo kaltinami dėl buboninio maro protrūkių.

Mes gyvename interneto epochoje, kai pati įvairiausia informacija yra pasiekiama vos kelių mygtukų paspaudimu, tačiau šių metų spalį antisemitizmas atskleidė, kad visos viltys švietimu patobulinti visuomenę tebuvo iliuzija.

Paaiškėjo, kad didieji indigo vaikai, iš rankų nepaleidžiantys moderniųjų technologijų, išmanieji kovotojai su klimato kaita, seksualiniu priekabiavimu, patyčiomis ir „translyčių“ diskriminacija yra arba paprasčiausi emocijų valdomi kvaileliai, arba vaikų, senių ir moterų žudymą pateisinantys išsigimėliai, niekuo negeresni už SA smogikus.

Taip pat paaiškėjo, kad visi tie banalūs šiuolaikinių autorių sukurti romanai, kurių pavadinimuose yra žodis „Aušvicas“ , („Aušvico kirpėjas“, „Aušvico traktierius“, „Aušvico mūrininkas“, „Pabėgti iš Aušvico“, „Aušvico traktorininkas“ ir t. t.) politiniu požiūriu nieko verti, mat viena yra dūsauti dėl Aušvico aukų, skaitant romaną apie „Berniuką dryžuota pižama“, o visai kas kita – atpažinti tais laikais siautusius ir dabar vėl apsireikšti bandančius demonus.

Apie Lietuvos žmonių antisemitizmą nėra ko ir kalbėti. Didelė dalis jų vis dar nesuvokia, kad atsakomybė už lietuvių ir kitų tautų atstovų trėmimą bei žudymą prieš 80 metų pirmiausia tenka ne žydų kilmės enkavėdistams, o SSRS valdžiai, t. y. tos pačios SSRS, kurios „paveldą“ siekiama išsaugoti. Jie taip pat nesuvokia, kad žydas-marksistas žydui ne marksistui yra toks pat išdavikas, kaip ir marksistas lietuvis kitų politinių pažiūrų lietuviui, nes žydų yra labai daug ir įvairių.

Iš pradžių daugelis žmonių kitose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, gailėjo nužudytų žydų, tačiau Izraelio pajėgoms perėjus į kontrataką, tų pačių „raudotojų“ akyse izraeliečiai ir vadinamieji palestiniečiai staiga susikeitė vaidmenimis.

Ekstremistus sunaikinti siekiantys kariškiai tapo budeliais, o vaikams galvas pjaustę iškrypėliai – aukomis. Beveik tuo pat metu interneto kloakoje vėl pasigirdo senos antisemitinio pobūdžio giesmelės apie „žydus okupantus“, G. Soros’o klastą ir Siono išminčių protokolus (beje, pirmą kartą pasirodžiusius carinėje Rusijoje).

Pirmiausia pradėkime nuo to, kad žydai nėra okupantai ir, net jeigu jie tokie būtų, tai nekeistų dabartinės situacijos esmės. Daugelį amžių klajoję po pasaulį, persekioti ir engti žydų tautybės žmonės turi turėti savo valstybę, kurioje galėtų būti savimi, išpažinti savo tikėjimą (giminingą krikščionybei ir islamui) ir kurioje jiems niekas neknistų proto bei nesikėsintų į jų gerovę, laisvę ar gyvybę. Ir kurgi dar turėtų būti ta valstybė, jeigu ne žydų protėvių žemėse, minimose Senajame Testamente?

Marksistai, antisemitai, iš sėklintojų pagiežą paveldėję Lietuvos buduliai ir kiti putinofilistiniečiai gali šlovinti „Hamas“ ir kitas panašias organizacijas bei kurti sąmokslo teorijas antisemitizmui pateisinti, tačiau Izraelio valstybė buvo, yra, bus, o jos gyventojai naudosis visomis priemonėmis, kad ji išliktų (įskaitant ir branduolinių ginklų panaudojimą).

Gazos Ruože ir Vakarų Krante gyvenantys žmonės dažnai vadinami palestiniečiais, tačiau jų kilmė – neaiški. Didelė tikimybė, kad tai yra asmenys, kurių protėviai atvyko į šį regioną per islamo ekspansiją arba per ją atsivertė į šį tikėjimą, o pats regionas daugelį metų priklausė Vakarų Romai, Bizantijai arba įvairioms musulmoniškoms imperijoms, pvz., Osmanų. Kitaip tariant, galima kelti prielaidą, kad Palestina ir palestiniečiai egzistuoja tik „arafatkes“ nešiojančių janutienių erotinėse fantazijose.

Tai, žinoma, nereiškia, kad Gazos Ruožo ir Vakarų Kranto gyventojai nėra žmonės ir kad jie neturi potencialo tapti visaverte unikalia tauta, tačiau ar tai įvyks ir kada tai įvyks, nežinoma. Per beveik 80 m. vykstantį konfliktą buvo galima daug ką nuveikti savo žmonių ir autonomijos labui, tačiau palestiniečių lyderiai nedarė beveik nieko, kad pasiektų bent kokį nors kompromisą su žydais.

O ką jie darė? Štai vienas iškalbingas pavyzdys. Po Izraelio valstybės susikūrimo Jordanija priglaudė dalį palestiniečių ir atsidėkodamos už tai palestiniečių ekstremistinės organizacijos su būsimuoju Nobelio taikos premijos laureatu priešakyje 1970 m. rudenį pabandė nuversti nuo valdžios Jordanijos karališkąją šeimą. Jordanija smogė atgal, ir tūkstančiai Palestinos ekstremistų buvo užmušti.

Šiuo metu Gazos Ruožo gyventojai taip pat galėtų sukilti prieš „Hamas“ ir palengvinti darbą Izraelio pajėgoms, tačiau jie to nedaro. Akivaizdu, kad tiek Šaltojo karo metais, tiek dabar, kai kurių palestiniečių ir juos remiančių geopolitinių jėgų tikslas yra ne tiek sukurti savą valstybę, kiek pakenkti JAV interesams Artimuosiuose Rytuose. Likusieji palestiniečiai, kaip ir dalis rusų, tyliai pritaria savo vadovybės elgesiui arba bijo griebtis aktyvesnių veiksmų.

Izraelis dažnai deklaruoja esąs nešališkas, tačiau faktai liudija, kad žydų valstybė neretai būna palinkusi į JAV pusę, o SSRS ir kitų Rytų bloko valstybių ano meto ryšiai su Palestinos ekstremistinėmis organizacijomis pažįstami visiems, kas rimčiau domisi Šaltojo karo laikais.

Taip pat reikia paminėti, kad didžioji dalis vadinamųjų vatnikų (putinofilistiniečių) neretai būna dar ir antisemitai, vienu metu šlovinantys tariamą SSRS kovą su „fašizmu“, pateisinantys Adolfo Hitlerio vykdytą politiką žydų klausimu ir dėl visų šio gyvenimo negandų kaltinantys tą patį G. Soros’ą. COVID-19 pandemija jiems – žydų masonų sąmokslo dalis, o skiepai – būdas į žmogaus organizmą „įklijuoti“ sekimo mikroschemas („čipus“). NATO lėktuvai, anot jų, skleidžia „chemtreilus“, nuo kurių apsisaugoti galima garinant actą.

Kol kas sunku prognozuoti, kaip pasisuks Artimųjų Rytų gyvenimas, tačiau tikėtina, kad dalis Gazos Ruožo bus visiškai sunaikinta ir gal net aneksuota.

Reikia pasidžiaugti nebent tuo, kad JAV, skirtingai nei Armėniją apleidusi Rusija, šį sykį reagavo itin žaibiškai į sąjungininkų bėdas ir tuo tik patvirtino savo, kaip patikimos partnerės statusą. Taigi kol kas 1:0 Jungtinių Valstijų naudai viešųjų ryšių srityje.

P. S. „Tada trys tūkstančiai Judo vyrų nuėjo prie Etamo uolos plyšio ir Samsonui tarė: „Argi tu nežinai, kad filistinai mus valdo? Kodėl tai mums padarei?“ Jis atsakė: „Kaip jie man darė, taip aš jiems dariau“ (Iš Senojo Testamento „Teisėjų knygos“ pasakojimų apie Samsoną).

Daugiau nei trisdešimt metų rusenęs konfliktas tarp Rusijos globojamos Armėnijos ir su įvairiomis jėgomis bendradarbiaujančio Azerbaidžano gali būti pagaliau užbaigtas, mat, azerų pajėgos surengė žaibišką „specialiąją antiteroristinę operaciją“ ir pastatė Kalnų Karabacho armėnus į beviltišką padėtį, o nei didžioji Armėnija, nei Motina Rusija nepadarė nieko, kad jiems padėtų.

Taip pat reikia paminėti, kad azerai apšaudė ir užmušė aukšto rango rusų „taikdarius“ ir tai, kad Azerbaidžano lyderis atsipirko atsiprašymu, puikiai iliustruoja, kaip yra „rimtai“ žiūrima į Rusijos „taikdarystę“.

Skaudžiausia armėnams veikiausiai yra tai, kad dėl šios padėties yra kalti tik jie patys ir niekas kitas.

Diskutuoti, kam turėtų priklausyti Kalnų Karabachas – beviltiška. Kiekviena pusė turi savus argumentus ir kontrargumentus, tad pokalbiai šiuo klausimu gali beprasmiškai tęstis valandų valandas arba peraugti į muštynes.

Galima paminėti tik vieną iškalbingą faktą – prieš maždaug šimtą metų Rusijos bolševikų valdžia nusprendė, kad Kalnų Karabachas turi priklausyti Azerbaidžanui. Toks sprendimas, matyt, buvo padarytas sąmoningai tam, kad ateityje dėtųsi tai, kas ir dėjosi pastaruosius trisdešimt metų. Tokiu būdu Kremliaus šeimininkai pateikė dovanėlę savo įpėdiniams (jeigu nutiktų kokia nors bėda).

Žlugus SSRS, kiekviena buvusi Rytų bloko valstybė rinkosi savo kelią.

Dauguma Rytų Europos kraštų pasirinko demokratinę, provakarietišką kryptį, atvedusią juos į ES ir NATO (Lenkija, Čekija, Slovakija, Baltijos valstybės ir t. t.), kiti kraštai, tarkime, Gruzija ir Ukraina, draskomi skirtingų jėgų, vis mėtėsi iš vienos pusės į kitą, dar kitas šalis užvaldė autoritariniai režimai (Baltarusija, Kazachstanas ir t. t.).

Antai Estija nuo pat pradžių žinojo, kad nori eiti Švedijos, Suomijos, Danijos ir Norvegijos keliu, ir to labai nuosekliai siekė, todėl estams sekasi visose gyvenimo srityse.

Lietuvoje žmonės blaškėsi nuo vieno kraštutinumo į kitą. Vieni norėjo, kad būtų palaikomi geri santykiai su kaimynais (ypač Rusija ir Baltarusija), kiti, kad čia būtų kaip Skandinavijoje, treti, kad būtų kaip Amerikoje ir britų salose, ketvirti agitavo už „savą unikalų kelią“ (tautinės „vertibės“ plius šveicariškas neutralumas bei draugavimas su visais).

Todėl šiuo metu, net ir praėjus trims dešimtmečiams, mūsų valstybės padėtis, švelniai tariant, yra vidutiniška.

Kai susiduri su biurokratinio aparato „bitelių“ piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir kai privataus prekybos centro kasininkės į tave (klientą) įžūliai kreipiasi „tu“, nejučia imi galvoti, kad Lietuva taip ir liko tame pačiame mėšle, kuriame buvo prieš trisdešimt metų.

Kodėl taip yra? Nes Sąjūdis, kuris buvo efektyvus griaunant blogio imperiją, buvo visiškai neefektyvus ką nors nauja statant. Sąjūdiečiai save „paleido“, o tada atėjo buvusi komunistinė nomenklatūra. Ji neršė tris dešimtmečius ir dabar jos atstovai vėl kelia savo taukuotus pagurklius, laukdami artėjančių rinkimų.

Kartais net kyla šventvagiška mintis, ar iš tikrųjų prieš trisdešimt metų didžioji dalis lietuvių troško laisvės? Galbūt jie jos visiškai nenorėjo? O kaip tada buvo pasiekta narystė ES ir NATO? Kaip atsikratyta tapšnotojo, kuris anksčiau ar vėliau veikiausiai būtų tapęs lietuviškąja A. Lukašenkos versija?

Peršasi negera mintis, kad visa tai tebuvo gryniausias atsitiktinumas. Stebuklas ir ne daugiau.

Armėnai nuo pat pradžių nusprendė būti prorusiški ir glaustis po Kremliaus sparneliu, o autoritarinio režimo valdomas Azerbaidžanas žaidė dvigubus žaidimus ir su Rusija, ir su Vakarais. Kalbama, kad V. Putinas tuo pat metu rėmė abi valstybes ginklais ir vaizdavo „taikdarį-tarpininką“.

Rusijai bandant kurti organizacijas, panašias į NATO, Armėnija iškart šliejosi prie šių iniciatyvų ir pasikliovė slavų gynėjos garantijomis, tačiau 2020 m. rudenį, kilus naujam karui, Rusija nepadarė beveik nieko, kad padėtų savo sąjungininkams, matyt, tuo metu jau buvo ruošiamasi „specialiajai operacijai“ Ukrainoje.

Dabar armėnai yra atsidūrę beviltiškų nevykėlių ir kvailių vietoje. Apgautiems, išduotiems, neturintiems draugų, apsuptiems priešų ir visiškai niekam nereikalingiems, jiems belieka melstis, kad azerai su jų tautiečiais nesumanytų suvedinėti sąskaitų ir elgtųsi pagal tarptautines teisės normas, kaip su karo belaisviais.

Sunku pasakyti, kaip klostysis Armėnijos vidaus ir užsienio politika, ir ar ši valstybė atsigręš į Vakarus. Tačiau šiuo metu jos padėtis yra aiškus atsakymas visiems, kas vis dar abejoja dėl Lietuvos narystės NATO ir ES, dūsauja dėl sugadintų santykių su Kinija ir pyksta dėl dabartinės valdžios paramos Ukrainai ir Baltarusijos opozicijai.

Flirtas su autoritariniais režimais (ypač su Kremliumi) turi savo kainą, kartais ji pasireiškia žmogaus teisių suvaržymais, o kartais tuo, kad šalis lieka viena, palikta mėšlo krūvoje.

P. S. Lenkai su ukrainiečiais ankščiau ar vėliau susitars. Tuo įsitikinęs net Naisių dvarponis.

2023-ieji šio veikėjo karjerai gali būti lemtingi – šią vasarą jis oficialiai išskyrė su sugyventine, kuri taip pat buvo tapusi jo žurnalo redaktore, o praeitą savaitę šlykščiausiais žodžiais „Facebook“ (ar kažkokiame kitame socialiniame tinkle) iškeikė aštuntą dešimtį baiginėjantį, nieko jam blogo nepadariusį sporto žurnalistą, iš kurio laidos tik retkarčiais labai švelniai pasišaipydavo „Dviračio šou“ komanda.

Su A. U. veikla susipažinau maždaug 2010–2012 m. skaitydamas jo tekstus, leidžiamus buvusioje „Komjaunimo tiesoje“ (dabar žinomoje kitu pavadinimu). Tuo metu Lietuvos žiniasklaidoje tai buvo kažkas naujo ir be galo gaivaus.

Savo tekstuose A. U. atvirai, labai gudriai ir įvairiapusiškai puolė įvairiausius susireikšminusius ir nežinomus idiotus, pernelyg apie save gerai galvojančius prasčiokus, jų į sostinę persikėlusius vaikus ir anūkus (kuriems, prisidengiant įgyta prabanga, išsilavinimu ir snobizmu, nepavykdavo paslėpti akį rėžiančio provincialumo), į nekenčiamus Vakarus suvažiavusius praturtėti „budulius“, supermamyčių forumų nares, kovotojus su patyčiomis ir kitus posovietinės Lietuvos mankurtus.

Vėliau sužinojau, kad vienas pirmųjų A. U. tekstų, išleistų 2006 ar 2008 metais, buvo apie aktorius ir kitus „aukštosios kultūros“ atstovus, kurie, nepavykus prasimušti Vakaruose, važiuodavo tęsti karjeros į SSRS teisių paveldėtoją („Motiną Rusiją“).

Maža to, A. U. viešai išdrįso liaupsinti tuos, kurių homo sovieticus rūšies atstovai labiausiai nekenčia – Andrių Kubilių ir jo vyriausybę, JAV ir JK, Lietuvos TS/LKD partiją ir jos patriarchą – Senąjį V. L.

Nors Lietuva jau baiginėjo antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, tuo metu vis dar buvo garbinami A. M. B. apatiniai ir šaukiamasi nušalintojo prezidento lakūno Rolio, be to, siautė finansų krizė, o po invazijos į Iraką ir Afganistaną loti ant amerikiečių tapo madinga pasauliniu lygiu, tad viešai pripažinti savo prielankumą konservatoriams, liberalams ir amerikiečiams bei laidyti liaupses jų lyderiams reikėjo neįtikėtinai daug drąsos.

Tais laikais vyresnių kartų atstovai per giminių susitikimus vis kartojo, kad „prie ruso buvo geriau“, jų vaikai ir anūkai tuo tikėdami šnypšdavo „Qubyliuzz, Liandsbergyzzz... emigruosiu... emigruosiu“, o A. U. savo tekstais tiesiog ėmė ir atvirai bei grubiai pasakė, kad viskas gerai su tais kubiliais ir landsbergiais yra ir kad tu, jaunasis „buduli“, gali ne tik emigruoti į Airiją ar Norvegiją, bet dargi skradžiai žemėn prasmegti – niekam nerūpi nei tu, nei tai, kad, tavo žodžiais tariant, esi „paprąstaz žmoga“.

Tuo metu tokio požiūrio labai reikėjo, nes pirmuosius dvejus nepriklausomybės dešimtmečius visą viešąją Lietuvos erdvę (ir ne tik) buvo apėmęs neaprėpiamas fundamentalus durnumas, o tokie žmonės kaip amžiną atilsį Leonidas Donskis su savo aukštosiomis materijomis Lietuvos kaimuose atrodė it baltos varnos, tad A. U. tekstai veikė kaip psichologinė chemoterapija mutavusių sovietinių onkologinių ląstelių kamuojamoje visuomenėje.

Vis dėlto reikia konstatuoti faktą, kad gyvenime nėra nieko amžino. Maždaug 2013 m. A. U. iš „Komjaunimo tiesos“ perėjo į kitą portalą, ir nors nuo tada veiklos spektras ėmė plėstis (knygos, žurnalas, interneto svetainės, blogai, socialinių tinklų profiliai, TV ir radijo laidos), jo tekstų kokybė ėmė prastėti, o jis tapo panašus į savo paties parodiją. Tai perša mintį, kad despotiškumu tarp žurnalistų garsėjantis vieno ryto redaktorius gebėdavo ne tik pravirkdyti „įtakingiausią“ Edmundą J., bet ir išspausti iš A. U. šį bei tą daugiau nei vien „Benedikto kiaušinių“ apžvalgas ir liaupses nusibodusiems „Sopranams“, o tai tarsi parodo, koks vis dėlto svarbus yra žiniasklaidoje redaktorių darbas, ir paneigia visus paistalus, kad šiais dirbtinio intelekto ir influencerių laikais kiekvienas durnelis gali būti visaverčiu žurnalistu.

Mano atmintyje vis dar gyvas prisiminimas, kaip A. U. viename tekste pareiškė laukiantis vietinės estrados karalienės Džordanos Butkutės vinilinės plokštelės. Net akys iššoko iš nuostabos. Galvojau: „Žmogau, ar tu juokauji? Gal tau protas nuo ėdimo suskystėjo? Kuo reikia būti, kad be specialaus radiacijai skirto skafandro, savo noru klausytum lietuviškos popmuzikos?“

Nuo tada labai nuoširdžiai ėmiau abejoti šio veikėjo kompetencija ir sveiku protu, o jo sprendimas išleisti savo vardinius koldūnus (juos gamino su Petru Gražuliu siejama įmonė) ir vėliau sekęs žarnyno lazdelių juose skandalas, liaupsės Donaldui Trumpui ir Artūrui Zuokui, straipsniai apie kvepalus ir t. t. vis labiau numušė šio veikėjo akcijas mano asmeninių simpatijų biržoje.

Šis kritimas pasiekė žemumas vieną ketvirtadienį, kai įsijungiau „Žinių radijo“ stotį, transliuojančią Algio Greitai vedamą laidą.

„Pakalbėkime, Andriau, apie tai, apie ką iki šiol nekalbėjome... Tu turi labai gražią mergaitę...“ – galiu prisiekti, kad būtent taip Algis kreipėsi į jau trečią ar penktą kartą interviu „Greituose pietuose“ duodantį A. U.

„Aš... Mes... Mudu su Fausta... mums nerūpi, ką galvoja žmonės“, – kažkaip taip ar panašiai numykė tada A. U.

Dabar norėčiau grįžti prie literatūros ir paminklų. J. Marcinkevičius buvo tipiškas sovietinės nomenklatūros poetas ir dramaturgas, o jo kūryba neturi nieko bendro su nacionalizmu ir yra tiek nuobodi, kiek gali būti nuobodūs sovietinės sistemos išlaikomo autoriaus darbai.

Kuo gi aš remiuosi? Ogi oficialiais internete pateikiamais jo gyvenimo faktais. Jis gimė kažkokiame kaime. Lankė kažkokias lavinimo įstaigas, kaip ir kiekvienas vaikas. Po to įstojo į aukštąją, kurią sėkmingai baigė. Jeigu tikėtume lietuviška „Wikipedija“ (kuri, skirtingai nei angliška, yra labai durna), jau 1953 m. (taigi sulaukęs vos 23-ejų) šis žmogus tapo žurnalo „Genys“ atsakinguoju sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1957 m., o po to dirbo panašų darbą žurnale „Pergalė“.

Daugelį metų jis vis ėjo įvairias pareigas visokiuose komitetuose, tarybose, kol galiausiai tapo LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Kitaip tariant, jo karjera buvo užtikrinta ir sklandi. Jam nekilo problemų kur nors stojant ar bandant įsidarbinti. Jis nebuvo įkalintas, nužudytas, paguldytas į psichiatrijos ligoninę ar priverstas emigruoti.

Komunistų represijos palietė ne vieną visame pasaulyje vertinamą SSRS ar Rytų Europos literatą (net kai kuriuos Nobelio premijos laureatus), taip pat Kubos, Vietnamo, Kinijos ir kitų valstybių, kuriose įsitvirtino bolševikai, kūrėjus, tačiau J. Marcinkevičiaus darbai buvo publikuojami ir jis kiek lėtokai, bet užtikrintai kilo karjeros laiptais.

J. Marcinkevičius ir taip yra sektantiškai garbinamas – jau trys Nepriklausomybės vaikų kartos išmuštruotos jį šlovinti.

Kaip ir Juozas Baltušis bei daugelis kitų, J. Marcinkevičius neatsisakė savo statuso, privilegijų ar galimybių tam, kad bent simboliškai paremtų kitus Lietuvos ar užsienio kolegas, kurie ne taip gerai sutarė su marksizmu.

Ką visa tai sako apie žmogų?

Jis buvo sistemos kūrėjas, pagimdytas sistemos, maitinamas jos, dirbantis jai ir ją šlovinantis, nepaisant to, kad kai kurie jo kūrinių personažai buvo žinomi žmonės iš Lietuvos praeities.

J. Marcinkevičiaus taip pat nereikėtų teisinti tuo, kad jis „buvo kairiųjų pažiūrų“ ir tuo, kad „tada visi buvo komunistai“. Kairiųjų pažiūrų buvo venclovos, nėrys, cvirkos ir t. t. Mano giliu įsitikinimu, šie asmenys atvežė į Lietuvą raudonąją saulę, nes tikėjosi, kad tai bus naudinga jų karjerai, tačiau jie, matyt, taip pat buvo gana nuoširdžiai įtikėję, kad nuo marksizmo bus geriau ir visiems kitiems.

Kitaip tariant, būtina moksliškai atskirti tuos literatus, kurie padėjo Lietuvai „įstoti“ į SSRS, vadovaudamiesi savo naivumu, godumu, tuštybe ar kvailumu, ir tuos, kurie, vaizdžiai kalbant, buvo „sukurti“ ir „išmuštruoti“ jau sistemos mėgintuvėliuose. Kaip manote, kodėl J. Marcinkevičiaus paminklo idėją palaiko visokios pinskuvienės, malinauskai ir karbauskiai? Nes jie buvo „pradėti“ tuose pačiuose nomenklatūriniuose induose.

Prasidėjus SSRS griuvimui, J. Marcinkevičius, kaip ir aktorius Donatas Banionis, galima sakyti, atvirai neužėmė nei prosovietinės, nei antisovietinės pozicijos. Kažką numykė apie tautą, meilę gimtajam kraštui, o Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų kraštų, žmonės žodžiuose įžvelgia tą prasmę, kurią jiems norisi girdėti, tad neišprususi publika jį greitai pakrikštijo Tautos dainiumi.

Aišku, atkirsite, kad J. Marcinkevičius buvo siejamas su Sąjūdžiu ir netgi prisidėjo jį įkuriant. Neabejoju, kad ir Vladimiras Putinas būtų prisidėjęs prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo ir aktyviai įsitraukęs į jo veiklą, jeigu tik būtų susiklosčiusios atitinkamos aplinkybės (pvz., viršininkai būtų liepę tą padaryti).

Šiais laikais Sąjūdis tampa panacėja, todėl visi, net visiški „vatnikai“, stengiasi prie jo šlietis (ir Šeimų maršas persivadino į Šeimų sąjūdį, kad įtaigiau skambėtų artėjant rinkimams).

Pakartosiu mintį, kurią sakiau praėjusiame tekste – J. Marcinkevičius ir taip yra sektantiškai garbinamas – jau trys Nepriklausomybės vaikų kartos išmuštruotos jį šlovinti. Tegul taip lieka, nes jis vis tiek yra ryški mūsų provincialios literatūros dalis, tačiau paminklo jam statyti nebūtina.

P. S. Kad suprastumėte, kokie yra nuobodūs J. Marcinkevičiaus ir kitų „taribinės“ Lietuvos kūrėjų darbai, pateiksiu vieno žinomo kubiečių autoriaus darbo ištrauką (daugiau galite skaityti mokesčių mokėtojų pinigais šeriamuose „Šiaurės Atėnuose“):

„Nuėjau į Anos Marijos namus. Papasakojau jai savo istoriją ir ji leido man kelias naktis apsistoti pas save, ant grindų, bet iš tiesų aš trukdžiau jos romanui su Beatriče. Tamsoje klausiausi, kaip jos mylisi ir apsimeta, kad Beatričė yra vyriškis, ir visa tai mane labai jaudino ir aš masturbavausi, kol vieną naktį neištvėręs priėjau prie jų lovos su pasistojusia labai standžia varpa, įjungiau šviesą ir tariau:

– Kelkitės, dabar mes trise pasimėgausime!

Beatričė numatė tokį akibrokštą. Ji palindo po lova, ištraukė labai storą elektros laidą, vieną iš tų su švino lydmetaliu, ir puolė mane kaip laukinis žvėris (Pedro Juan Gutierrez, „Purvinoji Havanos trilogija“ („Trilogía sucia de La Habana“, 1998).

Kitaip tariant, jau užaugo mažiausiai trys traumuotos tūkstantmečio mankurtų kartos, kurių daugelis visiškai nepažįsta geros užsienio literatūros ir, manydami, kad visa literatūra yra tokia, kokią jiems liepia skaityti, niekina knygas ir skaitymą apskritai.

Tiesa, vaikai yra išdresuoti ir jie žino, kad J. Marcinkevičius yra tautos dainius, S. Nėris – „lakštingala, kuri norėjo išlipti iš SSRS saulę vežančio traukinio, bet ją privertė įlipti atgal“, o cvirkos, baltušiai ir venclovos... Na, jie tiesiog – cvirkos, baltušiai ir venclovos – jie „baisiai faini“, nes priklauso komunistinei terpei, juolab senelis vis kartoja, kad „prie ruso buvo geriau“, tėvai irgi ant Landsbergių, Amerikos ir žydų pavaro.

Neišsiplečiant, J. Marcinkevičius ir taip yra garbinamas, tad paminklas jam būtų per daug.

Neišsiplečiant, J. Marcinkevičius ir taip yra garbinamas, tad paminklas jam būtų per daug. Antanui Smetonai paminklo taip pat statyti nereikia. A. Smetona buvo pirmasis Lietuvos prezidentas, tačiau jis taip pat buvo diktatorius, atėjęs nesibaigiančiai kadencijai ne visai legaliai. Galite atrėžti, kad jeigu A. Smetona nebūtų įvykdęs perversmo ir įvedęs diktatūros, tada suš*kti komunistai Lietuvą būtų užkariavę dar greičiau.

Štai čia ir slypi esminis akcentas. A. Smetona buvo labai skystas diktatorius. Toks žmogus kaip Antanas Sniečkus tų laikų Ispanijoje, Japonijoje ar Vokietijoje, net Italijoje, jau nekalbant apie Sovietų Rusiją, niekada nebūtų išėjęs iš kalėjimo ar koncentracijos stovyklos. Jis ten būtų miręs arba dingęs, ir niekas, nei žmona, nei vaikai, nei tėvai, nei meilužės nebūtų jo radę. Tik po poros dešimtmečių galbūt būtų aptikta tai, kas iš jo liko.

A. Smetonos Lietuvoje A. Sniečkus šiek tiek pasėdėjo už grotų, paskui išėjo į laisvę ir galiausiai tapo komunistinės Lietuvos vadeiva. Jeigu A. Smetona būtų buvęs nors šiek tiek klastingesnis ir gudresnis, jeigu jis būtų žaidęs su geopolitinėmis jėgomis dvigubus žaidimus ir laviravęs tarp Trečiojo reicho, SSRS, Italijos, Lenkijos ir Didžiosios Britanijos, tada galbūt Lietuvos ateitis būtų pasisukusi visiškai kitaip.

A. Smetona to nedarė – jis diktatoriavo, skleidė tautines vertybes, puoselėjo savo asmenybės kultą ir galiausiai pabėgo. Jo kolegos iš Latvijos ir Estijos elgėsi visiškai kitaip ir jie sulaukė visiškai kitokio, žymiai šiurpesnio, bet tuo pat metu ir garbingesnio galo. Nenuneigsime, A. Smetona mirė paslaptingomis aplinkybėmis, daug kas įžvelgia tame sovietų slaptųjų tarnybų ranką ir gali būti, kad jie yra teisūs, tačiau tai nepaneigia fakto, kad pirmasis Lietuvos prezidentas yra visiškai susikompromitavęs tiek kaip demokratas, tiek kaip kietakaktis autoritaras.

Apibendrinant, norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje yra pernelyg daug paminklų ir lietuviai skiria šiam klausimui pernelyg daug dėmesio. Tai rodo tam tikrą Lietuvos žmonių nebrandumą ir jų praeities traumų sukeltus kompleksus.

Paminklų statymas yra savotiška stabmeldystės forma ir gana veidmainiška. Mes pasistatome paminklą, tuo tarsi norėdami pagerbti asmenį arba įvykį, tačiau tuo tik atiduodame duoklę, atlikdami formalią pareigą. Tada vieną ar porą kartų metuose prie to paminklo atnašaujame aukas (vainikų pavidalu) giedodami himną ir vėliau vėl grįžtame į savo nykią rutiną.

Bėgant metams, jaunosios kartos ima užmiršti paminklo ir aukų atnašavimo joms reikšmę. Jų atstovai žino, kad koks nors „Vytis“, „Sąjūdis“ ar „Kalvelė“ yra gerai ir kad juos reikia garbinti, nes taip darė ir tėvai, ir seneliai, ir proseneliai, tačiau kuo tas „Vytis“, „Sąjūdis“ ar „Kalvelė“ yra gerai ir kodėl juos reikia garbinti, daugelis nesusimąsto.

Mano nuomone, visiems būtų žymiai naudingiau (tiek asmeniui ar įvykiui, kurį norima pagerbti, tiek garbintojams), jeigu, užuot garbinę kažkokį įvykį ar žmogų, jį analizuotume ir diskutuotume vieni su kitais, tačiau tam reikia laiko ir intelektinių gabumų, o šiais išmaniųjų technologijų, infliacijų, pandemijų ir karų laikais daugelis žmonių neturi nei vieno, nei kito.

Kitaip tariant, užuot stačius paminklus J. Marcinkevičiui ir A. Smetonai, būtų visiems naudingiau užduoti sau nepatogių klausimų.

Pvz., ar tikrai J. Marcinkevičius buvo geras poetas? Taip. Tos ponios su akiniais jį šlovina, bet ar jis to vertas?

Kalbant apie politiką, viskas yra dar sudėtingiau. Gyvenimas nėra paprastas. Jame nėra vien geručiai ir blogiukai, o praeitis kartais gali būti itin komplikuota. Prisiminkime, kiek Lietuvoje egzistuoja skirtingų grupių ir koks gali būti jų požiūris į tą patį sovietmetį – žmonės, kurie gyveno blogai A. Smetonos laikais ir gerai sovietmečiu, žmonės, kurie priklausė „buržujams“ smetonmečiu ir viską prarado atėjus komunistams, žmonės, kurie buvo ištremti, kurių artimieji buvo nužudyti, partizanai, stribai, nomenklatūros elitas, žmonės, kurių vaikystė prabėgo paskutiniais SSRS metais ir t. t.

Visų šių žmonių požiūris į A. Smetoną ir komunistus gali būti be galo skirtingas ir visų jų vienu paminklu nepatenkinsi. Trumpai kalbant, lietuviai turėtų pataupyti akmenis, metalą ir pagiežą ateičiai, nes viso to gali prireikti, kai bus iškeltas paminklo vienų mylimam, kitų nemylimam senajam Vytautui Landsbergiui klausimas.