Į aktores

Paskui atėjo laukti rezultatai – skaičiai ir procentai, kurie akivaizdžiai neatitiko Saulėjos sizifiško darbo, investuoto laiko ir pastangų. Kaip po visko pasakė vienas Lietuvos šimtukininkas, egzaminai nėra kažkoks žmogaus gerumo ar blogumo įvertinimas. Tai tik standartizuotas būdas patikrinti, ką žmonės veikė mokykloje tuos dvylika metų. Vadinasi, mano Saulėja – ne standartas. O kur šiais laikais eina nestandartai?

Į LMTA, Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kad papildytų ir taip per karantiną išaugusias bedarbių teatralų gretas. Deja – tebūnie – o siaube! – negali būti! (tai vis pažįstamų reakcijos): Saulėja iš tiesų pasiryžo būti aktore. Papildyti reklamos įgarsintojų ir TV muilo operų klapčiukų gretas. Ot ir ne, – rodau liežuvį piktiems kaimynų liežuviams, – mano dukra turi kilnesnę misiją: ji profesionaliai įtvirtins jos mamos ir močiutės savamoksliškus pasivaidenimus mėgėjiškose scenose. Iki tol mūsų giminėje buvo tik aktorės iš sudegusio teatro. Nuo šiol, duos Dievas, turėsime vieną tikrą.

Dvi dienas su savo Šauniuoju zuliname Vilniaus senamiestį lyg ant adatų, akupunktūriškai spaudaliodami mobiliojo taškus ir susirašinėdami žinutėmis. Ar yra žinių? Vilties? Tiesą sakant (slapta nuo Saulėjos), visada gėdingai tikėjau, kad toji paslaptingoji, mistiškoji, išsvajotoji, kvapniu liepų medumi pateptoji ir didžiuliu rožiniu kaspinu perrištoji svajonė – įstoti į aktorinį – mano Saulei bus nepasiekiama. Veikiau, atvirkščiai, manoji Saulė bus per gera, per šviesi, per naivi ir per netinkama šiai sunkiai ir prieštaringai profesijai.

Tėvai planuoja, Dievas kvailioja – įstojo. Perkraustėme kuklią dukros mantą į vieno Vilniaus vienuolyno svečių namų celę, skirtą studijuojančioms merginoms. Pasidžiaugėme, kad Mergelė Marija, pasitikusi iš švento paveikslo vos peržengus vienuolyno slenkstį, globos mūsų aktorę.

Tarsi inkvizicijos laužas

O tada prasidėjo rugsėjis. Pradžioje šviesus ir vasariškai šiltas. Paskui žvarbus ir vienatviškai keistas. Namuose likome tik dviese – aš ir mano Šaunusis. Nors, tiesą sakant, labiau buvome abu po vieną. Tiesa, dar buvo Saulėjos augintiniai, per kuriuos ("Tik neperšerk Mėtos", "Kaip gyvena Igoris?", "Įdėkit triušiui daugiau daržovių" ir pan.) jautėmės lyg bambagysle surišti su dukra.

Bet po kelių savaičių ir ji nutrūko. O gal buvo tyčia perkirpta? Tokiomis atšipusiomis, rodos, šimtus metų negaląstomis žirklėmis. Taip mūsų ištuštėjusiame keturių kambarių bute apsigyveno kažkas trečias. Ir tas kažkas man buvo visiškai svetimas – toks beveidis, beformis, bekvapis. Jis nenutaisydavo rūgščios minos ir neliepdavo nusiauti šlepečių, kai bandydavau patekti į dukros kambarį, sakydamas, kad kilimas ką tik išsiurbtas. Jis nebambėdavo, kad per daug šeriu Mėtą, ir neidavo tyčia pusplikis į lauką, kai prašydavau užsirišti šaliką, nes lauke žvarboka.

Tvarkėme tamsų kambariuką. Rodos, taip vadinasi kišenės dydžio patalpa, esanti bene kiekviename sovietinės statybos daugiabutyje. Buvo nepakeliamai sunku. Dvasiškai.

"Ei, kur dėti tuos Saulėjos kedus? Išmesti?" Tai Šaunusis. Jis rodo nudrengtus Saulėjos bėgimo batelius. Ruošdamasi egzaminams, kad nuo mokslų nepavažiuotų stogas, dukra bėgiodavo. Grįždavo tokia išvargusi, rodos, be menkiausio gyvybinės energijos krislelio, bet ir vėl stachanovietiškai užsibarikaduodavo savo kambaryje – mokytis.

Bambėdavau jai pro rakto skylutę: "Gyvenk! Velniop tuos mokslus!" Bet ne, ji – maksimalistė, norėjo iš savęs išspausti maksimumą. O vakarais abi ištrūkdavome į kokį XXL prekybcentrį pasiganyti. Ji – nusipirkti veganiško maisto, aš – pabūti šalia, pasišildyti savosios Saulės spinduliuose.

O gal aš bandau visomis išgalėmis sustabdyti bėgantį laiką ir todėl neleidžiu Saulėjai užaugti, o savo plaukams pražilti? Gal  paprasčiausiai bijau senatvės, galvodama, kad senas žmogus niekam nereikalingas ir neįdomus.

"Šitą mesk prie plastiko!" – šaukia mano Šaunusis, šveisdamas nuo antresolių storą Saulėjos vaikystės lipdukų albumą. Viršelis su žydru zuikiu fantasmagoriškai atšlyja nuo albumo kūno. Galėčiau jį išsaugoti, bet kam? Anūkams, kurių dar nėra ir neaišku, kada bus. Vyresnėlės Kornelijos vaikai – vižlas Bambukas ir katytė Bela. O Saulėja kol kas dar pati vaikas. Nors vaidina suaugusią ir ketvirta savaitė neskambina į namus. Atseit, bando būti savarankiška.

"Šitų Saulėja turbūt irgi nebenešios?! Gal dėti į maišą, kur migrantams?" – toliau mėto Saulėjos daiktus į menamą inkvizicijų laužą Didysis Inkvizitorius ir mojuoja man panosėje apsibumbulavusiu alpakos vilnos megztiniu. Pirkome jį inkų turguje, kai prieš trejus metus keliavome po Peru. Tai buvo pirmasis pirkinys, pramušęs taupių turistų piniginėje didžiulę skylę. Po jo perujietiški rankdarbiai, lamų vilnos megztiniai, pončai, pirštinės, šalikai iš pagrindų pakeitė mūsų lietuviškomis spintomis atsiduodantį turistinių kuprinių asortimentą.

"Ne, palik!" – klykteliu nesavu balsu ir meiliai glostau švelnų mezginio siūlą, tardama dar užuodžianti savosios Saulėjos (ar bent jos mėgstamų skalbimo miltelių) kvapą. "Bus man, rudeniui", – lyg ir teisinuosi vyrui, į spintą prie savo drabužių kabindama dar keletą Saulėjos daiktų. Negaliu jų išmesti. Jei būtų aplipę gličiomis kandžių lervutėmis – gal tuomet, o dabar juos papurčius byra prisiminimai, prieš kuriuos kvapieji levandų maišeliai bejėgiai.

Tuščio lizdo sindromas

Štai jau beveik mėnuo be Saulėjos, o aš vis dar jaučiuosi kaip beviltiška įsimylėjėlė, laukianti išganingo skambučio. Žinutės. Mesindžerio kvyktelėjimo. Vaizdo įrašo su klausimu: "Kaip jums šitas etiudas?"

Bandau atsargiai imtis iniciatyvos pati, teirautis, kaip prabėgo diena. Bet atsakymas į mano atsargų smalsumą paprastai būna trumpas ir neiškalbus: "Gerai."

Viešpatie! Kas gerai? Su kuo gerai? Kodėl ir kur gerai? Bet Saulėja paprastai nesivargina atsakyti. Ragelio irgi nekelia. Prie šito jau pripratome: dar gyvendama Kaune jo nekeldavo. Po vieno įsimintino karto, kai telefonas užgrojo matematikos kontrolinio įkarštyje… Nuo to karto – basta. Kapito. Finito. Visada be garso. Visada tyla.

Nebeišlaikau įtampos – skambinu draugei, kuri dar pernai išleido paskutinę dukrą. Ne už vyro. Ir ne už jūrų marių emigracijoje vargo vargti. Į sostinę. Persimetusi keliomis mandagumo frazėmis, einu tiesiai prie reikalo: "Tai kaip gyvenate vienu du, be vaikų? Ką veikiate grįžę po darbų?" Atsakymas neguodžia: "Nieko. Jis užsidaro į vieną kambarį, aš – į kitą ir kažką veikiame." O Dieve, juk ir mes panašiai! Jis – ten, kur televizorius ir sportas. Aš – ten, kur patogus stalas rankdarbiams.

Vakare meldžiuosi: "Brangus Dieve, man dar tik 50, aš noriu gyventi, džiaugtis gyvenimu, keliauti po pasaulį. Su dukra!" – kažkodėl mikliai pridedu aš, sviesdama į sostinę lipnų aštuonkojo čiuptuvą, kuris prilimpa tiesiai prie vienuolyno svečių namų durų. Uždaryta. Pašaliniams įeiti draudžiama.

"Tai nuo šiol aš esu pašalinė?! Tai nuo šiol ji mane pa-ša-li-no?!" – nirštu, ieškodama mokslinės literatūros, kuri įvardytų mano beviltišką dvasinę būseną. TLS – tuščio lizdo sindromas – kuo puikiausiai tinka. Ir dar sako, kad kartais perėjimas į naują šeimos santykių etapą tampa ne nauja pradžia, bet grėsminga krize.

Ar man jau kryyyzė? Tas žodis (ir būtinai su užtęsta ilgąja "y") ausyse skamba iš septynmetės Saulėjos lūpų. Kai televizorius tarsi užstrigusi patefono plokštelė per vakaro žinias kartoja, kad ir į Lietuvą jau atėjo 2008-ųjų ekonomikos krizė, Saulėja pliumpteli tėčiui ant kelių ir meiliai žvelgdama jam į akis klausia: "Tėti, ar tau jau kryyyzė?"

Biliūniškų brisių dalia

Turbūt man iš tiesų reikia profesionalo pagalbos, jei viskas – daiktai, žodžiai, sakiniai šiuo metu kvepia tiktai ja. (Iš Saulėjos kambario visuomet sklisdavo eterinio garintuvo kvapas, skleisdavęs po namus malonų mėtos, citrusinių vaisių ar pušų spyglių aromatą.)

"Juo daugiau sutuoktiniai turės socialinės veiklos, juo mažiau kamuosis dėl TLS", – skaitau dar vieną verdiktą. Teoriškai aš su juo sutinku. Galėčiau realizuoti savo svajones, kurioms anksčiau nelikdavo laiko. Galėčiau užsirašyti į dramos būrelį "Kam virš 50", kapueirą, veganiško maisto gaminimo kursus. (Fi... Neskanus jis man – nebent dėl Saulėjos!)

Ir vėl ji? Kas man, po šimts? Tiksliau, kas aš?! Dėmesio ištroškusi psichopatė ar totali egoistė, neleidžianti vaikui kurti savo gyvenimo? Kad bent tas Šaunusis, tupintis žmogaus voro poza ant viršutinės sandėliuko lentynos, minutėlei liautųsi. Bet ne: "O tuos Saulėjos pačiūžų peilius irgi išmesti?"

"Tai ne, – norėčiau teatrališkai jam atrėžti, – padėti prie virtuvinių įrankių!" Tiek to. Tyliu. Juk šimtus kartų vežiau juos galąsti pas meistrą į namus belsdama prie durų, kad anūkėlė nepabustų. Šimtus kartų vertėme jiems bėdą dėl nepasisekusių dukros varžybų. O dabar ką – į šiukšlyną?

Kaip ir kalną minkštų žaisliukų, kuriuos pirkdavome dėvėtų drabužių parduotuvėse, skalbdavome ir mėtydavome glėbiais ant ledo. Negi toks pats likimas laukia ir brangiais "Swarovski" kristalais žėrinčių čiuožimo suknelių, užimančių kone trečdalį mano spintos. Galų gale, taurių, medalių, kurių į savo kambarius nenorėjo nė viena. Jos tyliai renka dulkes ir turbūt nujaučia, kad neilgai puikuosis ant mano lentynų. Nes niekam jų nebereikia. Dukrų laukia nauji iššūkiai, nauji gyvenimo varžybų medaliai.

O mums, seniems biliūniškiems brisiams ant spalių krūvos, belieka laižytis senas žaizdas (fi, kiek nervų suėdė man šitas dailusis sportas!) arba laižyti skudurėliu dulkes nuo nebereikalingų trofėjų lentynos. Velniop!

Šviesa tunelio gale

Kraunu taures į dėžes, o paskui, persigalvojusi, atgal ant švarių lentynų. Nes be dailiojo čiuožimo puslapių "Happy Family albumas" atrodo tarsi išplėšytas. "Tegul dar pabūna keletą metelių", – meluoju sau: gal dukros susimylės, pasiims.

"Nesusimylės ir nepasiims! – ironišku balsu replikuoja vidinis autoatsakiklis, liepiantis tučtuojau liautis savęs gailėtis. – Kvaile tu, – nesirenka žodžių jis, – negi nori, kad Saulėja ilgam užstrigtų motinos ir vaiko santykyje? Kad liktų gyventi su tavimi tik dėl to, kad mama išsiskyrimo neištvertų? Atsakyk!" – čaižė jis mane psichologiškai motyvuotų klausimų kirčiais.

Negi išties noriu tapti ta motina manipuliatore, kuri, vengdama natūralaus išsiskyrimo su suaugusia dukra, prisigalvoja visokių fizinių-psichologinių marazmų, kad ją sulaikytų? Kaip nepatikdavo, kai anyta manipuliuodavo nervais, išleisdama mus su Šauniuoju į kiną, bet už dešimties minučių skambindama, nes... dukrelės pirštuke – rakštelė. Parlėkdavau be kvapo namo ir rasdavau abi linksmas ir laimingas. Rakštelė būdavo mistiškai išnykusi, beje, kaip ir mudviejų noras eiti į kiną.

Ar šito tu nori?! – jau rėkte rėkė mano protas, bandydamas žūtbūt sutrukdyti išsiųsti karštligiškai maigomą žinutę: "Labanakt (širdelė). Mėta tavęs labai ilgisi (besišypsantis veidukas). Kaip tu? (verkiantis veidelis)."

"Suaugusių vaikų kontrolė neišvengiamai veda prie susvetimėjimo, konfliktų ar netgi neapykantos", – vėl tas vidinis mano cerberis. Per jį nebeišsiunčiu žinutės. To dar betrūko. Kad Saulėja manęs nekęstų? Kad vėliau nusirisčiau dar žemiau – skaičiau, kad būna motinų, kurios tampa vaikais savo vaikams. Reikalauja iš jų rūpesčio ir dėmesio, taip mėgindamos išlaikyti kažką panašaus į ligi tol turėtą šeimos santykių modelį. Ar šito trokštu?

O gal aš bandau visomis išgalėmis sustabdyti bėgantį laiką ir todėl neleidžiu Saulėjai užaugti, o savo plaukams pražilti? Gal paprasčiausiai bijau senatvės, galvodama, kad senas žmogus – niekam nereikalingas ir neįdomus.

Betgi aš turiu savo Šaunųjį, kuris, ištuštinęs tamsų kambariuką, ir vėl nepalieka manęs ramybėje. "Gal padėtum man viską nunešti prie konteinerio?" – rodo pasieniui surikiuotus daiktų-prisiminimų sąvartynus. "Padėsiu", – klusniai rengiuosi, nes tas akimirksniu prašviesėjęs tamsusis kambarys man žada ryškią šviesą tunelio gale. Prasideda naujas mano gyvenimo etapas. Jo vertės aš vis dar nesuprantu, bet laikas parodys.

Paskui – mamos, vyro, dukrų angelai... Kiekvienas jų nešė tam tikrą žinią. Savo šviesos spindulius. Pagal juos šiandien mokausi gyventi,  tiksliau, žengti pirmuosius žingsnius.

Kai krenta karūnos

Netinku jums į mokytojus. Pati dar trinu pirmoko suolą... Nesu ir menininkė. Eglės Ščerbinskaitės-Elion tai duotybė – ji mano angelams savo nuotraukomis įpūtė gyvybę.

Rankos, kurios juos laiko, nėra suasmenintos. Angelus apkabinti sutiko daug skirtingų žmonių: jaunų ir senų, sveikų ir ligotų, mylinčių ir neapkenčiančių... Nes angelai globoja visus. Jei netikite, tai dar nereiškia, kad jų nėra.

Kiekvienas gyvenime turime savo negalių. Kas – alkoholį, narkotikus, lošimus, kas – puikybę, turtų, šlovės, pripažinimo troškimą, o kas – nejautrumą kitam, abejingą širdį... Itin apgaulinga toji puikybės karūna, žmogų kūrėją viliojanti. Net rašytoja Jurga Ivanauskaitė, kaip pati prisipažino paskutinėje prieš mirtį knygoje "Viršvalandžiai", nesugebėjo laiku jos atpažinti.

Visada turėjau kūrybišką požiūrį į pasaulį ir aš, tik anksčiau jį dažnai užgoždavo karūnos ilgesys. Po tėčio mirties staiga viskas mano gyvenime apsivertė aukštyn kojom. Karūna nukrito. Tiksliau, pati ją išmečiau į šiukšlyną. Mainais į rankas paėmiau jau senokai nusipirktą knygą, kuri ligi tol svetima rodėsi. Skaičiau ir stebėjausi – tarsi būčiau patekusi į kokį Alisos stebuklų šalyje pasaulį, pro kurio mažas dureles anksčiau neįtilpau. Kuris nuo manęs devyniais užraktais buvo užrakintas, devynių slibinų, karšta ugnimi spjaudančių, saugomas. Nes valią – jį pažinti – turėjau pati parodyti.

Atsidavimas: Harmonijos ir meilės angelas kalba apie motinišką meilę, kuri niekados nesibaigia. Eglės Ščerbinskaitės-Elion nuotr.

Drąsa gyventi kitaip

Kai pasakiau namiškiams, kad noriu sukurti Puošnųjį tėčio mirties angelą, jie suabejojo. Ar išvis gali būti mirties angelų, o jei ir gali – į ką jie tuomet panašūs? Pasakiau jiems tai, kuo pati neseniai įtikėjau, – žmogaus mirtis turi būti graži.

Prieš keletą metų drauge su šeima keliavome po Peru. To krašto ryškios spalvos mane tarsi užbūrė – į kraują, sąmonę įsigėrė, kuklų lietuvišką grožio suvokimą vėjais paleido. Dramatiškų veido išraiškų lydimi Kusko šventieji iš tolo švietė bažnyčių navose ryškiais drabužiais!

Mano tėvelio mirtis buvo graži. Su mylinčia šeima. Todėl neapsigaukite – Puošnusis tėčio mirties angelas nekalba apie mirtį. Veikiau apie kitokį gyvenimą, kuris atsiveria žmogui pabandžius įsileisti mintį, kad galima gyventi ir kitaip – be baimės, neapykantos, chaoso, abejonių... Su šviesa akyse, meile širdyje ne tik namiškiams, bet ir kiekvienam sutiktam žmogui.

Kad tai suvoktum, pirmiausia turi nusiimti nuo galvos paties užsidėtą karūną. Tik neišpuikėlis supras: gyvenimą turi nugyventi taip, kad atėjus paskutinei valandai aplink tvyrotų ne baimė ir nežinia, o pasitikėjimas Dievu ir mylimais žmonėmis. Kad širdį glostytų žinojimas, kad padarei viską, ką gražaus ir gero galėjai padaryti. Net jei buvo kančia ar liga – iškentėjai ją iki galo.

Kelias – tik pirmyn

Pabaigus siuvinėti tėčio angelą, netrukus atskrido ir mamos. Kalbant apie visas Žemės motinas, ausyse išsyk ima skambėti mano Saulėjos skaitomos "Himno meilei" eilutės iš šv.Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams. Meilė – "(...) Ji visa pakelia. Visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia." Štai apie kokią meilę kalba mano angelas.

Visos mamos, kad ir ką darytų, kad ir kaip pasielgtų, – linki savo vaikams laimės. Kartais toji didžiulė meilė pati apsigauna: neleidžia vaikams klysti, patiems pajausti tikrąjį gyvenimo skonį. Jos per daug prisiriša, ima kontroliuoti, teisindamosi, kad nori tik patarti, pasidalyti savo išmintimi, kad vaikai nedarytų tų pačių klaidų. Deja... Nerašytas dėsnis: kiekvienas turime padaryti savo klaidas, išmokti savo pamokas.

Toks ir šis angelas – ramus, neteisiantis, alsuojantis begaline meile, priimantis į savo glėbį visus – paklydėlius ir teisiuosius. Kas vakarą besimeldžiantis už juos ir laiminantis, kad ir kokie jie būtų. Mokantis gerbti savo tėvus.

Kai pradėjau siuvinėti šį angelą, nė neįtariau, kiek septynmylių žingsnių mudviem su mama reikės nueiti, kad atrastume viena kitą. Nė nesapnavau, kad viskas, kas sena, turės sunykti iš pačių pagrindų. Supūti taip, kaip žiemai artėjant sutręšta sena, parudavusi žolė, kurią pavasarį pakeičia šviežia žolytė.

Oranžinė man primena kelionėse matytus budistų vienuolių apdarus. Nes kiekvienas, išėjęs ieškoti savojo kelio, pamažu tampa savotišku atsiskyrėliu. Galbūt ne tik mano, bet ir kitų gyvenimuose ateina laikas, kai nebėra kelio atgal – tik pirmyn. Nes senas požiūris ir žaidimas pagal senas, tau įprastas taisykles tolygus susinaikinimui.

Šiluma: Gausos ir linksmybių angelas moko negailėti šypsenų, gero žodžio, pagalbos. Eglės Ščerbinskaitės-Elion nuotr.

Raudonąjį tiesos angelą paskyriau savo vyrui. Linkėdama jam, sau ir visiems išmokti priimti kito tiesą. Be paniekos, savęs išaukštinimo, kito žeminimo. Kiekvienas iš mūsų turime laisvą valią ir savo vidinį stuburą, kurį privalome išlaikyti. Antraip savęs negerbsime. Tačiau tolerancijos stoka – šių dienų rykštė. Tad ir šis angelas – karys, besimokantis kariauti be kalavijo rankose, nešantis rankose taiką ir pagarbą kito matymui.

Jaunystės spalvos

Prieš imdama adatą į rankas niekada nežinau, koks ir kieno angelas išeis. Pradedu blankiai, o spalvos tarsi pačios mane susiranda. Bandau naudoti jų kuo mažiau, kad tik jaunėlei dukrai įtikčiau. Pažadu sau, kad vos keli tonai atspalvių tebus, o rankos autopilotu ieško vis ryškesnių karolių... (Gal kokioje Afrikoje ar Peru praėjusiuose gyvenimuose man teko gyventi?!)

Šviesųjį angelą paskyriau savo saulei Saulėjai. Net ir žinodama, kad jo išorinis blizgesys, spalvų gausa neatitinka jaunėlės asketiškos, ne pagal metus brandžios gyvenimo pozicijos. Deklaracija – viskas arba nieko – dar trykšta jaunatvišku kategoriškumu, kuriam trūksta įsiklausymo į tėvų, senolių išmintį.

Tai gėrio, šviesos, mokslo, kūrybos, savidisciplinos – visų šviesiųjų jauno žmogaus idealų angelas. Skaudu, kai tos spalvos, metams bėgant, pamažu ima blankti arba tamsėti... Kai jauni žmonės pritrūksta valios ir pamažu tampa virtualybės zombiais, aklais karjeros siekėjais, godžiais pinigų maišais, priklausomybių vergais. Užmiršta, kad kadaise kiekviename iš mūsų slypėjo kūrybos grūdas – kas piešėme, kas dainavome ar kūrėme eiles...

Tegul šis Angelas mums primena – kiekvienas viduje esame kūrėjas. Ne tik meno, bet ir sąmoningai kuriamos savo kasdienybės. Kuo šviesesnėmis spalvomis ji nutapyta – tuo žmogui lengviau gyventi. Tegul kasdienė mūsų kūryba gydo sielas, lengvina žemišką buitį taip, kaip Antonio Vivaldi "Metų laikai" lengvina Saulėjos pasiruošimą abitūros egzaminams.

Šypsenos burtažodis

Gausos ir linksmybių angelą paskyriau savo antrajai dukrai Kornelijai. Kodėl jame visko tiek daug? Todėl, kad ji – tai mūsų gausa. Ilgus dešimt metų iki Saulėjos gimimo jai vienai buvo skirta visa tėvų, senelių meilė, visi žemiški ir nežemiški pasaulio turtai ir pasakų burtai. Tiek daug artimųjų rūpesčio į ją sudėta, kad anksčiau ar vėliau jis tiesiog negalėjo neprasiskleisti gražiausiais pievų žiedais.

Šiandien nė vienas iš mūsų neturime tiek sprogstančios energijos, tiek gyvenimo džiaugsmo, kiek trykšta iš Kornelijos. Ji – mūsų linksmybių ir didžiųjų kelionių po pasaulį varikliukas. Be jos nebūtume aplankę tiek daug svečių kraštų, iš naujo atradę šeimos ir žinojimo, kaip gera būti visiems drauge... Be jos nebūtume tapę "Happy family", kaip mus, keliautojus, pakrikštijo Kuboje.

Linksmybių angelas šaukte šaukia, kad net mažiausia šypsena, praeiviui padovanota, plačiausiais ežero raibuliais nuvilnija ir naują dieną puikią padaro. Kaip, beje, ir piktas žodis, neatsargiai į aplinką paleistas, kažkam nuotaiką sugadina. Šis – dar kažkam...

Tebūna tas žodis geras, gydantis, paguodžiantis, skatinantis džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Jei sėdėsime kampe juodus akinius užsidėję – saulė švies, margi drugeliai skraidys po kitų pievas. Kad ir kas atsitiktų – šypsokimės, sako Gausos ir linksmybių angelas. Tada gyvenimas ims keistis iš pagrindų – iš žiemos į pavasarį, tarsi toje Saulėjos pamėgtoje "Metų laikų" simfonijoje.

Apie motyvaciją

Kasdien sukdama vis tuos pačius ratus šnekuosi su savimi. Gal Dievu? Derinu su juo savo čia ir dabar laiką: ką grįžusi veiksiu, kokių gyvenimo ir visatos tiesų laikysiuosi. Sakote, kam to reikia?

Man. Kuriai jau penkiasdešimt. Nenoriu slysti gyvenimo paviršiumi tarsi medinė valtis, irkluojama kažkieno irklais. Turiu atitikti technokratinio XXI a. standartus. Įsimontuoti į save vidinį varikliuką, kuris tinkamai motyvuotų, užvestų, įkvėptų pozityviai praleisti dieną. Nes vakarykštės jau nėra, o rytdiena dar neatėjo.

Bėgu... Tikrai ne dėl to, dėl ko bėga Saulėja. Ji jauna. Artėjantys egzaminai sprogdinte sprogdina jos smalsias, viską į save sutraukiančias smegenis. Todėl bėgimas jai – ne koks minčių rožinis ar sąskaita su savimi. Tai jaunatviškas veržlumas, energija, valia, iškrova.

Vyras? Mano galva, jis nori palaikyti gerą fizinę formą. Žinote, po penkiasdešimties visi vyriškos lyties atstovai arba apauga pilvais (bet tuomet grėsmė iškyla ir jų smegenims), arba susigriebia. Ir dar žmonas sugriebia. Bandžiau ir aš prieš keletą metelių bėgti paskui jį. Beviltiška. Likau miške kaip pamotės žibuoklių rinkt išvaryta našlaitėlė. Tik pamokė, kaip kelio ir sveikos orientacijos tankmėje nepamesti, – tiek ir temačiau…

Nusprendžiau ir vėl bandyti bėgti. Viena. Nes pajutau, kad gyvenimas bėga pro šalį. Man penkios dešimtys, o apie bėgimą, tvirtą ir lankstų bėgiko kūną aš vis dar svajoju. Panašiai kaip amžinąjį atilsį mano tėtis, ligos patale gulėdamas sakydavo: "Žinok, mintimis aš dažnai bėgu. Stadiono ratai tik keičia vienas kitą, vėjas tik kedena man plaukus…"

Tėvelio jau nebėra. Todėl ir man vis mažiau laiko tą silpną valią valužę ugdyti lieka.

Apie rekordus

Sutikti kaimynai klausinėja, kiek kilometrų bėgu ir per kiek atbėgu. "O ką aš žinau? – jiems sakau. – Bėgu savo minčių ratuką, kuriame kasryt vis kitų žmonių, paukščių, šunų, katinų ir visokių žeme šliaužiojančių padarų pasitaiko."

Rekordų nesiekiu. Bėgu, kad ir mano mintys pajudėtų. Geros – įbėgtų, blogos – išbėgtų. Arba staiga užklupęs lietus jas per jėgą išplautų. Kartais nuo tų blogųjų net purtausi kaip ta Marcelijaus Martinaičio kumelaitė, iš Kukučio ausies išlindusi. Įdomu, ką apie mane žmonės galvoja, kai visa tokia besipurtanti pro juos risčia šuoliuoju ar uždususi vos tursenu…

Žmonių dažnai net nėra. Arba yra. Nelygu, kokiu laiku bėgi. Jei apie aštuonias, visi savyje paskendę, į darbus skuba. Nuo pusės devynių labiau atsipalaidavę pasirodo. Tai kavą gardžiai gurkšnoja, tai šunelius vedžioja.

Visuomet labai laukiu to momento, kai bėgsiu pro miesto parką su mirksinčiu spalvotomis švieselėmis ir spyruokliuojančiu aukštomis čiurkšlėmis fontanu. Toje vietoje mano jėgos jau būna išsekusios, tad plačiai įsišiepusi vaizduojuosi, kaip toji energinga fontano versmė per visus mano plyšius – vos orą gaudančią burną, ausis, nosies šnerves, odos poras, ašarų latakus – man siunčia gyvybinės energijos. Sugeriu ją į save visomis kūno ląstelėmis, taip jas atnaujindama, paruošdama naujai dienai.

Rekordų nesiekiu. Bėgu, kad ir mano mintys pajudėtų. Geros – įbėgtų, blogos – išbėgtų. Arba staiga užklupęs lietus jas per jėgą išplautų.

Apie laikrodžius

Neseniai patyriau nušvitimą, kad ne laikas, ne kilometrai ir net ne asmenukės feisbukui yra didžioji mano rytinių bėgimų varomoji jėga, o mintys. Paukštės mano šviesiosios. Nes jei 40 min. galvosi vien apie tai, kad turi, turi, turi bėgti (tiek laiko reikia, kad visos žmogaus organizmo sistemos apsivalytų), tai rankas su vienkartine nosinaite išsyk pakelsi, dar nė bėgti nuo namų nepradėjęs.

Todėl mintys bėgant turi būti malonios ir pozityvios. Gali atsakymų į gyvenimo klausimus ieškoti arba seniai ant širdies gulintį pyktį vėjais paleisti.

Šįryt bėgdama apie laiką ir laikrodžius užsigalvojau. Ir kodėl jų niekados nemėgau? Netgi tada, kai ryžausi įsigyti vieną rankinį, – tai buvo veikiau ne valandas rodantis objektas, bet stilingas juodos ir rožinės spalvų blynas, pasaulio laiką į Šiaurę, Pietus, Rytus ir Vakarus dalijantis.

Namuose taip pat neturiu nė vieno šių dienų laiko matuoklio (nebent skaičiuosime elektroninį orkaitės vaizduoklį). Nes tiksėjimas mane erzina. Neleidžia susikaupti. Priverčia galvoti apie bėgantį laiką ir artėjančią mirtį. Kaip ten sakoma – vos spėjęs gimti, jau pradedi mirti?

Buvo laikas, kai išties labai bijojau mirties. Savos, svetimos, artimos. Pamenu, vaikystėje, kai močiutė mane norėjo su ja atsargiai supažindinti, nusivedė į šalia bažnyčios buvusius laidojimo namus. Vos pravėrusias mažo medinio namelio duris mus pasitiko beprotiška rauda. Dvi juodos našlės, senoji ir jaunoji, apsikabinusios kažką, ramiai sau snaudžiantį baltuose pigaus atlaso pataluose, buvo tarsi absurdo dramos dalyvės, norinčios prikelti lavoną iš numirusiųjų. Pamenu, kaip močiutė čiupo mane, gal kokią aštuonmetę, už čiupros ir išgrūdo apstulbusią lauk, piktai bambėdama: "Va šito tau nereikia matyti! Ne toks turi būti atsisveikinimas…"

Prisipažinsiu, tas isteriškai rėkiančios mirties vaizdas mane persekiojo gana ilgai, naiviose vaikiškose smegenėlėse užfiksuodamas laiką – karštą vasaros vidurdienį. Juk skubėjome į dvyliktos valandos Mišias!

Užtai paskui, kai vasarodavau pas močiutę Utenoje ir jos senas virtuvinis laikrodis užkukuodavo dvyliktą mechaninės gegutės balsu, mintyse iškildavo ne ilgų kermošinių saldainių vaizdas, kuriuos pirkdavome bažnyčios šventoriuje, bet toji gąsdinanti juodųjų našlelių scena iš kadaise per klaidą pamatytos svetimo gyvenimo dramos.

Apie lūkesčius

Neseniai klausiau Vaivos Rykštaitės garso knygos "Viena Indijoje", kur keliaujantis baba pasišovė rašytojai už kelias rupijas pasakyti jos mirties valandą. Brrr... Būčiau bėgusi nuo tokio pranašo kuo toliau. Kam įdomu žinoti, kada mirsi?

O gal? – imu mąstyti bėgdama. Kodėl onkologiniams ligoniams gydytojai prasitaria, kiek, jų nuomone, dar liko. Kad spėtų sutvarkyti visus žemiškus reikalus, o svarbiausia – susitaikyti su savimi, artimaisiais, Dievu. Juk tiek pykčio, pavydo, nuoskaudų, neišsipildžiusių lūkesčių savyje nešiojamės. Ir ką tuomet reiškia kitas kažkada girdėtas teiginys, kad Dievas apsaugo žmogų, paslaptyje palikdamas jo mirties valandą?

Maniškis liudijimas skamba visiškai kitaip. Mano močiutė (toji pati, su kuria tą lemtingą dieną ėjome į bažnyčią), dar būdama paauglė, susapnavo Švč. Mergelę Mariją. Toji, sapne apsireiškusi, kvietė kasvakar šventąjį rožinį kalbėti: tuomet už pamaldumą ir gyvą tikėjimą žadėjo perspėti ją apie artėjančią mirtį.

Planavau tą karštą vasarą, kai Medininkų tragedija pasienio punkte įvyko, ir aš su savo Šauniuoju (tik jau ne iš "Sekso ir miesto") vestuves prieš kokius 30 metų kelti. Jau ir sveteliai buvo sukviesti, muzikantai užsakyti, alus midus užraugtas, o karštai rūkyti paršeliai tik ir laukė, kada ant stalo bus iškilmingai patiesti, išmanių šeimininkių daržo žolynais apkaišyti.

Bet ėmė ir pasiligojo Utenos močiutėlė. Pranešė, kad į mūsų su Šauniuoju vestuves atvykti negalės, o ir pačias vestuves truputį, ne savo valia, sutrukdys. "Tik, – primygtinai prašė ji, – dėl manęs savo planų neatidėkit! Viską, ką suplanavot, tą ir darykit… Kad ir kas su manimi nutiktų."

Ir nutiko. Mirė ji, nelikus nė mėnesiui iki mūsų su Šauniuoju vestuvių. Bet prieš tai dar spėjo atvirai su mano mama (jos dukra) pasikalbėti, kad buvo iš tiesų apsireiškusi jai Švč.Mergelė Marija, kelionėn ruoštis liepė. Pusę metų visokiems žemiškiems reikalams sutvarkyti, atsisveikinti su artimaisiais davė. Ir iškėlė tuomet močiutė smagų aštuonių dešimčių jubiliejų, sakydama, kad geriau žmonės tegul su ja gyva atsisveikina, nei jau mirusia.

Labai gailiuosi, kad tuomet, jaunystės įkarščio apsvaiginta, kai vienišą senelį dukros į Kauną gyventi kraustė, nepaprašiau to laikrodžio su gegute iš virtuvės. Gal būtų tas mielas prisiminimas nemeilės ratą laikrodžiams uždaręs ir nuo tol vien džiaugsmą kukavęs?!

Gal... Bėgu toliau. Kažkas paklausia, kiek valandų. Taip ir norisi atšauti tam žmogeliui jaunystės leksika, tuščią riešą rodant, kad visos dvylika – nė viena nepabėgo...

Apie pasirinkimą

Neberūpi man laikas. Paleidžiu jį, pamažu baltomis nebūties smiltimis iš minčių išbarstau, kasryt išbėgioju...

Naktis. Dūstantis tėtis tai sėdasi, tai gulasi. Burbuliuoja deguonies aparatas, beje, irgi savąjį laikmatį turintis. "Pagulėk su juo truputį, bent valandėlę…" – prašau nesavanaudiškai, nes žinau, kad vis tiek pati nesudėsiu nė bluosto. O čia dar tas laikrodis miegamajame: tik tik tik tik tik tik… Tiksi tiesiai per smegenis. Ačiū Dievui, užsnūdo. Tik tik tik… Kad tik jo neprižadintų. Laikrodžiai – tėčio silpnybė. Turi visuose kambariuose po vieną, ir dar daugiau. "Varla tu, – turbūt pasakytų jis. – Ir ką tu supranti apie gyvenimą ir laiką?.." Aišku, kad nieko.

Aš tik sulaukusi penkiasdešimties pradėjau įsikirsti į sokratišką išmintį: "Žinau, kad nieko nežinau." Keliuosi ant pirštų galų, atsargiai nukabinu laikrodį ir nešu į virtuvę – tegul sau rėkauja duetu su garsiai turbuliuojančiu šaldytuvu, tegul parungtyniauja, kuris kurį perrėks!

Bet kitą naktį, vos tėtis trumpam užmiega, tas besielis pigus maksiminis plastiko gabalas su nusitrynusiais dirbtinio aukso krašteliais ir vėl savąją giesmę traukia: tik tik tik tik…

Laikas – dualus, vertikalus, horizontalus. Ir kokia svarbi gali būti viena vienintelė akimirka, kai neužčiuopi tėtės pulso. Jo neužgriebia ir išmanieji "Omron" aparatai, kaip susitarę tąkart tvirtinantys – ommmm... Ir apdulkėjusiame ekrane pažerdami daugybę smulkių juodų brūkšnelių...

Prarastas laikas. Jau nebekaltinu savęs už jį. Tas laikrodis, tas besielis Liuciferis su vienu vieninteliu elementu užliūliavo mane, tą nemigos iškankintą dukrą, savo monotonišku ciksėjimu. Jis liepė kristi į lovą ir miegoti.

Tą patį vakarą visi tėtės laikrodžiai sustojo. Ėmė rodyti jau visai kitą – nebūties – laiką. Neverkiau. Gal tik truputį. Nes jaučiau, kad verksmas jam nepatiktų. Lygiai taip pat, kaip jam nepatiko mano gailestis. Tad, kol galėjom, stengėmės bendrauti pakiliai, gal kiek ironiškai.

"Kodėl Kalėdų Senelis atnešė raudoną virdulį?" – silpnu balsu klausė jis. "Ogi todėl, kad toji skaisčiai raudona puikiai dera prie tavo nušnypštos nosies!" – pamenu, atšoviau tada, grauždama save už tai, kad pagailėjau dešimties eurų ir nenupirkau jam to nerūdijančio plieno spalvos arbatinio. Kokio jis ir norėjo.

Tas gyvenimas – amžinas pasirinkimas. Pramerki akis: bėgti ar nebėgti. Užsimerkti ar matyti. Pirkti laikrodį sendaikčių turguje ar, kaip iki šiol, laiko neskaičiuoti. Atsisveikinti ir paleisti ar… gedėti. Paskelbti apie savo mirtį viešai, ar išeiti tyliai. Daugiabučio laiptinėje. Sanitarų neštuvuose. Nepranešus net vienintelei dukrai apie sustojusios širdies laiką. Nors baltame lape įrašytas vakaras. 21 valanda.

Ir dar, įsivaizduokite, kad ta galva yra ne kažkieno, o paties mylimiausio žmogaus – mamos. Kuri jus pagimdė, maitino, augino, išmokslino, ištekino, padėjo užauginti vaikus. Ir štai tada, o Dieve, tik tada jūs suprantate, kad Galvai, visada buvusiai tokiai stipriai ir nepajudinamai tarsi betono monumentas Grūto parke, reikia jūsų pagalbos.

Apie liūdną šventę

Vienos Galvos istoriją man kilo noras užrašyti artėjant Motinos dienai. Kaip šaunu, kad šiais laikais jau galime šlovinti ne tik moteris, bet ir madonas su kūdikiais ant rankų – savo mamas.

Šios istorijos pradžia siekia gūdų sovietmetį, kuriame mums tebuvo skirta viena vienintelė diena, Kovo 8-ąja vadinama.

Ta proga Galva, kaip ir kitos sovietinių laikų moterys, pirmiausia būdavo pasveikinama savo bendradarbių, partijos draugų, o tik paskui, vėlai vakare, priimdavo šlitinėjančio vyro sveikinimus – veblenimus apie amžiną meilę ir drebančia ranka įteiktą nulūžusio gvazdiko galvą ar kotą.

Tik dabar suprantu, kodėl Galva šios šventės niekada nelaukdavo. Prieš ją ji jausdavosi bejėgė, kaip ir prieš tą kvailą anų laikų ideologiją – žūtbūt kurti iš visų savo plačiosios tėvynės piliečių didvyrius. Net ir iš moterų… Galvos laikais jos negalėjo būti gležnos, trapios, silpnos būtybės, kurioms reikėtų vyrų pagalbos. Moterys turėjo būti stiprios, tvirtos, plieninės, sovietinės sistemos išmokytos saugoti ne tik valstybės paslaptis, bet ir savąsias.

Kas yra meilė sau, Galva tikrai negalėjo žinoti. Niekas jos to nemokė. Nes visą meilę reikėjo atiduoti kitiems – vyrui, vaikams, darbui, tėvynei.

Tai buvo metai, kai olimpinis meškutis Miša kilo į orą, o moterys, vyrai, vaikai, spoksodami į vienodus pilkai juodų dėžučių ekranus, verkė iš džiaugsmo (nors Maskva ir netikėjo jų ašaromis). Nes iš esmės jų ir nebuvo. Rodomų viešai. Kaip ir krikštynų, Pirmosios Komunijos, bažnyčioje imamo šliūbo. Kalėdų ar Velykų. Vasario 16-osios.

Apie meilę visiems, tik ne sau

Todėl ir Galvai reikėjo būti stipriai. Netgi tada, kai vieną gražią dieną užčiuopė pakaušyje mažą šlapiuojančią pūslelę.

Betgi socialistinio lenktyniavimo įkarštyje sirgti buvo gėda. Nevalia. Reikėjo dirbti, maitinti šeimą, kurti geresnę buitį, pelnyti nusipelniusių LSSR liaudies mokytojų ir švietimo žymūnų vardus. Ir tik paskui rūpintis savimi. Nes moterys ir vyrai toje visuomenėje turėjo būti žmonėmis tik iš didžiosios raidės.

Kas yra meilė sau, Galva tikrai negalėjo žinoti. Niekas jos to nemokė. Nes visą meilę reikėjo atiduoti kitiems – vyrui, vaikams, darbui, tėvynei. Kaip rašė viena Galvos amžininkė: to meto moterys tik troško būti mylimos, bet nešulinių arklių juk niekas nemyli. Jais naudojasi ir krauna tiek, kiek paneša. O tada, bac ir…

Apie nupeštus plaukus

Betgi užteks graudentis. Grįžkime į dar gilesnius laikus, kai Galva dar buvo visai mažytė ir su savo tėveliais gyveno atokiame Rytų Aukštaitijos vienkiemyje.

Sykį į kaimo mokyklą iš miesto atbildėjusi gydytojų komanda griežtai pareiškė: "Galva turi mažų pilkų padarėlių, kuriuos reikia išnaikinti..." Taip Galva atsidūrė miesto ligoninėje, kur jos plaukai buvo negailestingai nupešti. Karštu vašku! Vargšelė liko plikut plikutėlė ir nuo tada draugų akyse tapo Tarzaniuku.

Galva užaugo. Įgyvendino savo seną svajonę – atvyko gyventi ir dirbti į Kauną. Ištekėjo. Gimiau aš... O vieną dieną gimė ir ta neaiškios kilmės pūslelė ant garbiniuoto pakaušio. Galva išsyk nutarė ją pašalinti, nes juk plikas pakaušis buvo brrr, kaip baisu. Ji greitai išsioperavo kliuvinį, užsivožė stilingą skrybėlaitę ir stačia galva įpuolė į kasdienį šeimos, buities ir profesinės karjeros sūkurį. Sovietiniai mokytojai sirgti negalėjo.

Tuo metu buvau dar per maža, kad kažką suprasčiau. O ir pati Galva dar nežinojo daugybės dalykų, kuriems turėjome subręsti mes abi. Kaip antai – kad pasidalytas nerimas palengvėja, kad moteris turi teisę jaustis silpna, kad jai leistina mylėti ne tik kitus, bet ir save...

Tada aš tik smalsiai stebėjau, kokiomis saulėlydžio gaisų spalvomis žaižaruoja mamos Galva. Tuomet man dar visai nerūpėjo, kad kartais granatų raudonumo, o kartais šaltalankių ryškumo kaltūne (tais laikais moterys mėgo šiaušti plaukus ir statyti iš jų tokias juokingas palapines) nuolat pulsavo negyjanti žaizda.

Prisipažinsiu, labiau troškau, kad tėvų dažniau nebūtų namie, nes tuomet galėjau iki transinio širdies ir apatinių kūno detalių apsalimo vartyti Jono Zalyčio "Meilės vardu" puslapius. Arba nutaikiusi momentą tyliai virstelėti svetainės duris, kur sekcijoje, po raktu, suvynioti į laikraščius, bandė prinokti žalieji Maroko bananai.

Apie "nerūpėjo"

Man, išgyvenančiai nerūpestingas vaikystės, vėliau ir nuostabias jaunystės dienas, Galvos problemos ir paslaptys visiškai nerūpėjo. Nerūpėjo jos ir daug metų paskui, kai vis kažkur trumpam dingdavo, o grįžusi puldavo siūdintis gražiausių apdarų, prie kurių būtinai priderindavo ir ekstravagantiškus galvos apdangalus – skaras, skrybėlaites, tiurbanus. Taip... Savo siuviniais ir stiliaus pojūčiu Galva mokėjo stebinti pagal vieną kurpalių sukirptą anų laikų visuomenę.

Kai pagaliau tapau subrendusia mergina, Galva pasirūpino, kad ištekėčiau už gero žmogaus. Vestuvių dieną neverkė, tik pasakė: "Su juo tikrai būsi laiminga..." Taip ir buvo. O kai atsirado vaikų, Galvos problemos ir visai pasimiršo. Kam rūpi po gėlių kekėmis dekoruota skrybėle ir žvalia kasdiene šypsena paslėptos bėdos? Juk visiems užtenka savųjų. Nes pieno daug, o kūdikis nežinda; nes paskaitos ilgos, o norisi miego; nes jaunas esi, o stipendijos mažoka...

Tik tuomet, kai Galva paprašė važiuoti drauge ir padėti jai išsirinkti pirmąjį peruką, tarsi kažkas sudrebėjo galugerklyje. Tarsi kokia skaudi nuojauta pervėrė krūtinę, kad kažką pražiopsojau. Bet tik vieną akimirką, nes jau kitą Galva tikino, kad ja rūpinsis geriausi Kauno medikai ir kad viskas, kaip visada, be abejo, bus gerai.

Apie angelą bobos veidu

Taip ir norėdavosi į tas skarotas galvas bežiopsant gailiu šuns balsu staugti – savo šeimininko gailėti.

Gerai nebuvo. Ir kai pagaliau tapau pakankamai drąsi suprasti, kad Galvai reikia mano pagalbos, elektroninis jos sveikatos dienynas jau mirgėte mirgėjo blogais pažymiais. Ir visokiais man nesuprantamais įrašais po besikartojančių operacijų, švitinimų, chemijų.

Dabar reikėjo laukti stebuklo arba angelo plunksnos iš Lornos Byrne, moters, reginčios angelus, knygos. Jo ir meldžiau.

Vieną rytą, man dirbant, pro parduotuvės duris įvarlojo boba. Kitaip jos nė nepavadinsi. Nežiūrėjo į mano prekes, tik kažką pliauškė su vienintele čia buvusia pirkėja. Kažką apie onkologiją, gimdymo namus, kur ji prieš pensiją dirbo, ir vaistažolių galią. Įsiklausiusi į pokalbį bandžiau išpešti informacijos Galvai. Kažkodėl atrodė, kad toji velniška boba ir yra tas per naktį išmaldautas Dievo angelas.

Tarsi pajutusi lengvą grobį, boba klestelėjo ant odinės sofutės ir atsipūtusi ėmė dėlioti vaistažolių maišelius. "Šituos Galva turėtų vartoti lyginėmis savaitės dienomis, anuos – nelyginėmis… Visos ligos nuo nervų ir nuo nešvaraus žarnyno", – tarsi poterius bėrė, priskaičiuodama man žolynų už beveik 80 eurų. "O jeigu Galva jų nenorės? Juk čia nėra nei dozių, nei vaistažolių pavadinimų? – vis dar dvejojau, spausdama delne reikiamą pinigų sumą. – Duokite savo telefono numerį. Pasitarsiu su namiškiais ir būtinai jums paskambinsiu", – bandžiau laimėti laiko.

"Jūs dar pasigailėsite, kad manęs nepaklausėte!" – iš burnos paleidusi aitrų acetono debesį subliuvo boba ir, mikliai sukaišiojusi žolių maišelius į nešvarius medžiaginius krepšius, išvirto pro duris.

Man beliko koneveikti save už kvailumą, kad ką tik pro duris paleidau savąjį angelą. Bobos veidu?

Apie močiutę Stefaniją

Betgi angelai nė nemanė su manimi juokauti, kai tuo metu vienintelė parduotuvėje buvusi pirkėja man rašė telefono numerį: "Paskambinkite močiutei Stefanijai. Ji gydo maldelėmis užkalbėtais kiaulės taukeliais!"

Močiutės Stefanijos namuose mūsų laukė gyva pasieniais susėdusių žmonių eilė. Klausėmės jų istorijų, paskui jie klausėsi mūsiškių. Tik kažkodėl, nors ir labai dievobaiminga, senoji vis pratrūkdavo keiksmais tiems, kurie Šventąją Komuniją iš kunigo rankų ima neatsiklaupę.

Prieblandoje paskendę šventųjų paveikslai, rodos, klausėsi žmonių išpažinčių ir pagarbiai tylėjo. Tylėjome ir mes, kol Stefanija varė iš Galvos velnius ir kitus baisius, anot senolės, ją apsėdusius padarus.

Pagaliau liepė mums šviežios maudos sultis spausti ir sumaišytas su kiaulės taukeliais ant galvos dėti. O iš vidaus piktąją ligą spiritiniu nuodingosios žolės gėralu nuodyti. Tik štai kur tos stebuklingosios maudos gauti, nepasakė.

Apie mokėjimą paprašyti

Ir šovė strėle mintis, kad VDU Botanikos sode dar ne tokių keistų žolynų nuvykusios rasime. Tad suvis nešventiniais tikslais aplankiusios gražųjį vestuvininkų prieglobstį, ėmėme Galvai stebuklingos (o drauge ir labai nuodingos) žolės ieškoti. Beieškodamos – vis į "Google" vaizdus žvilgčioti – žoles po kojomis su žolynais iš telefono ekrano lyginti.

"O jei ne tą nuskinsime?" – šnibždamės patyliukais ir iš baimės suklysti ekskursiją užsisakome, kurios pabaigoje prašome, kad gidas mus prie nuodingosios maudos palydėtų...

Planas suveikia puikiai. Belieka tik vaisto slapta prisiraškyti. Vogti?! "Neee… – sako mūsų angelas sargas. – Prašyti!" Ir mes prašome. Ilgai pasakojame Galvos istoriją ir kvapą sulaikiusios laukiame. Ogi žmonės visur žmoniški – duoda.

Ir tuomet Galvai prasideda visai neblogos dienos. Iki mudvi abidvi suprantame, kad atėjo metas ištarti sudie pamaldžiajai senutei. Ligonių jai ir be mūsų užtenka. O prakeiksmų bedieviams jau koktu klausytis.

Apie keistas skonio išdaigas

Reikia pasakyti, kad ir tradicinių daktarų mudvi nepalikome ramybėje. Nuolat pas juos lankėmės, savo linksmas istorijas apie botanikos sodus ir keistas močiutes pasakojome. Betgi negerėjo Galvos popieriai, ir gana.

Maža to, nuo ilgametės draugystės su tokia juokinga terapija (taikinių, atrodo, vadinama) kažin kur skonis iš Galvos išgaravo. Dingte pradingo. Laižo, būdavo, Galva medų ir atsistebėti negali – rūgštu... Ragauja spanguolę – brrr… kaip saldu! Gaila būdavo, kai skanius pietus padariusi ir Galvą į svečius pasikvietusi turėdavau jai žodžiais gražiausiais tikrąjį patiekalo gardumą nupasakoti.

Betgi, sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta. O Galvos juk niekas nė nesiruošė karti… Tiesa, man pačiai mintys kartuolės kartais galvą pramušdavo. Nuo liūdnų veidų ir vaizdų ligoninės koridoriuose. Taip ir norėdavosi į tas skarotas galvas bežiopsant gailiu šuns balsu staugti – savo šeimininko gailėti.

Betgi ne viskas buvo taip liūdna, kaip atrodė. Mat ir Galva pagaliau išmoko savo skausmu ir rūpesčiu su artimu dalytis. Tuomet ir aš – ištikimoji jos kryžiaus kelių Sanča Pansa – ėmiausi Galvai padėti. Visokių išeičių ieškoti. Knygas skaityti, po interneto platybes naršyti ir vėžio marinimo praktikas ant vargšės Galvos bandyti. Nereceptiniais vaistais, anglų medikų ištyrinėtais, ligą galabyti. Kurkuminais, kvercetinais, berberinais ir kitokiais juokingai skambančiais papildais organizmą stiprinti.

Ir tada aš staiga suprantu. Kad ir kaip pasibaigtų Galvos istorija – BUS GERAI. Ir mes abi ramios.

Būdavo, smaguriauja Galva lydekaite iš ūkininkų turgelio, o vietoj deserto – spalvotomis piliulėmis lyg kokiais barškučiais prie stalo groja. Pilna burna juokauja, kad ir vėl į kūdikystės laikus grįžta.

Apie tai, kad BUS GERAI

Linksma ir man, kai Galvai smagu. O linksmiausia, kad gavau supratimą, jog ne Galvai, o labiau man šitos istorijos reikėjo. Kad rūpindamasi ja pagaliau išaugau savo egoizmą, kad išmokau padėti kitam (kol kas dar tik pačiam artimiausiam, betgi nežadu sustoti...), kad nusprendžiau bent sykį ne tik kalbėti, bet ir tikėti Dievo malone iki galo.

Kad tarp manęs ir Galvos išaugo tarsi nematoma bambagyslė. Kurią kadaise (kad mane apsaugotų!) ji pati sąmoningai nukirpo. Viena savo naštą nešė. Stipria moterimi būti norėjo.

Kasdien vis skambiname viena kitai. Kalbamės, ar pavalgei, ar buvai pasivaikščioti, ar mezgei, ar televizorių žiūrėjai? Paprasti klausimai. Dar paprastesni atsakymai. "Paskambink man rytoj, lauksiu..." – sako Galva, kartais svaigstanti, kartais paskaudanti, bet niekada neprarandanti vilties. Kada tik paskambini – visuomet žvaliabalsė. "Kodėl?" – klausiu, statydama save į jos vietą.

"Todėl, kad niekam nepatinka liūdnos Galvos. Net ir man pačiai. Ir dar todėl, kad dabar galiu būti silpna. Kai skauda – kentėti, kai liūdna – verkti, o jei ima juokas – džiaugtis, kvatotis. Ir dar todėl, kad turiu tave, tavo brolį, krūvą anūkų. Turiu Jėzų, Mariją... "

Ir tada aš staiga suprantu. Kad ir kaip pasibaigtų Galvos istorija – BUS GERAI. Ir mes abi ramios. Nes tą ramybę palaiko ne tik mylimi žmonės, bet ir kur kas Aukštesnė Jėga, kurią atrasti gali tik silpni ir mažutėliai. Ieškantys pagalbos. Pripažįstantys savo netobulumą. Ribotumą. Bet norintys keistis. Išmokti savo pamokas ir iš visažinių mokytojų virsti mokiniais. Nes gal dėl to ir atkeliavo į šitą Žemę?!

"Et, sunku iš naujo sėstis į pirmoko suolą... – šmaikštauja Galva, traukdama iš spintos naują skrybėlaitę. – Tik pažiūrėk! Kol dar nebuvo karantino, pirkau ją "dolerinėje" už eurą. Turėsiu kuo pasipuošti pavasarį!"

Pirmoji diena. 10.00

Kava akimirksniu pataiso nuotaiką ir įsuka į kasdienį dienos ritmą. Lygiai dešimtą turiu būti pas mamą – vežu ją planuotų procedūrų į Klinikas. Jas dar gaubia koronos baimės apvalkalas. Norint įvažiuoti į automobilių aikštelę – jokių problemų: eilės nėra. Užtai išvažiuoti kebloka… Ne todėl, kad nuo miestiečių pykčio besigūžiantys į nutrintas paltų apykakles žmogeliai iš provincijos nemoka už mašinų stovėjimą atsiskaityti naudodamiesi parkavimo automatu. Bet dėl to, kad vieno balto mersedeso savininkas, praeitame gyvenime, matyt, buvęs kažkokiu valdžios struktūros aukštesniuoju sraigteliu, tą patį bando vaizduotis ir šiame gyvenime. Tai jis pastato savo baltuolę taip, kad visiems, norintiems pro ją pravažiuoti, reikėtų garsiai sakyti: pyyyyp! Pilvotas dėdulė mašiną patraukia tik tada, kai ateina jo eilė susimokėti. Klinikų autodromas nejučia pavirsta šeštadienio ūkininkų turgumi: vieni žmonės piktinasi, rėkia, putoja, kiti stebi, treti kvatoja… Aš skubu, tad tas jų kvailas rytinis turgus mane erzina.

14.00

Feisbukas. Štai kas man padės atsijungti nuo suš… realybės! Viena mano pažįstama lyg niekur nieko fotografuoja iguanas Meksikoje, o jos laimingi vaikai siurbia kokosų sultis net pasisriūbaudami. Turėčiau gi džiaugtis, kad kažkam toji Dievo koronė nebaisi, kad kažkas nusprendė išnaudoti vaikų žiemos atostogas ne lietuviškiems besmegeniams lipdyti… Bet ne. Toji Meksika užkaitina mano emocijas tarsi kokiame negalinčiame išsijungti arbatinuke. Pasmirsta besilydančiu plastiku. Turėčiau dabar save išjungti, bet negaliu. Per daug įvykių, kurie mane nervina. Prikišamai baksnoja, kad jie – tai ten, o tu – tai čia. Nes tu turi atsakomybių čia ir dabar: privalai pasirūpinti mama, dukra… (Saulėjai šįmet dvylikta, egzaminai!)

16.00

Saulutė taip gerai nuskenuoja visą kūną. Tarsi kokiais pozityviais rentgeno spinduliais apšviečia mano fizinius parametrus ir puikiai nuteikia būsimai darbo dienai.

Okey! Skambinsiu draugei: gal ji mane bent kiek nuramins. Juk jos padėtis kur kas prastesnė nei mano: vieniša mama, augina paauglį sūnų, viena tvarkosi visą namų ūkį… Blemba, kad jūs žinotumėte, kaip tvarkosi! Mes dviese su vyru nė pusės to nesugebame padaryti: nusipirko butuką Žaliakalnyje ant kalvos, nuo kurios atsiveria gražiausia Neries panorama. Savo gležnomis moteriškomis rankytėmis išsiklojo kieme plyteles, užsiveisė gėlynus-rožynus, o šiandien dar sužinojau, kad šalia buvęs apleistas sklypas – pagaliau jos nuosavybė! Architekte kadaise taip ir netapo, bet gyvenimo pusiaukelėje sumanė praktiškai įgyvendinti jaunystės svajones. Pagirtina. Šaunu.

Tiktai kodėl man visai nelinksma?! Kuo didesnės jos pergalės, tuo mažesnės maniškės. Galiu save raminti, kad aš nemėgstu remontų, persikraustymų, esu apaugusi prisirišimais prie savo vietos, daiktų. Betgi vis tiek paimčiau tą šaunų sklypuką Žaliakalnyje… Pokalbis su drauge apgyvendina dar vieną skaudžią pavydo kinivarpą, besigraužiančią prie pat mano šerdies. Šalia į smilkinį jau visą dieną kalančio geniuko Vudžio. Bergždžia diena, kuri jau įpusėjo. Energijos nulis. Nuotaikos ir noro, ką nors nuveikti – šeši nuliai. "Milijonas!" – sušuktų TV žaidimo vedėjas Arūnas Valinskas. Ataidi "WhatsApp" žinutė. Tai dukra Kornelija iš Dubajaus. Mano žavioji stiuardesė pakirptais sparnais. Deja, tokia dabartinė visų padangių kregždučių realybė. Ką, Emyratų oro linijos verčia visas stiuardeses skiepytis?! O kaipgi mudviejų su tėčiu sąmokslo teorija – kad tas skiepas nutaikytas į žmogaus genetiką, jo ląstelių informacinį lauką, ir jei toji teorija pasitvirtins, mūsų naujojo svajonių namo kieme nebesiaus anūkai…

"Jokiu būdu nesiskiepyk!!! – rašau su daug šauktukų. – Užteks skraidyti – metas gimdyti! Girdi? Pats laikas padovanoti mums anūkų!" Aišku, vaiberis tyli. Lyg po tokio liepiamosios nuosakos seanso aš pati norėčiau kažką pridurti. Nebent tik tai, kad kažkoks visatos inžinierius į mano smilkinį įstato elektrinį grąžtą, o gal pjūklą, apie kurį, tiesą sakant, visai užmiršau papasakoti. (O elektrinį pjūklą – sakė, pjaus senų medžių šakas savo naujame sklype – neseniai nusipirko mano draugė, kuriai ką tik skambinau.) Gerai, viskas, susikaupiam. Negi per visą dieną ir nepadarysi nieko naudingo? – retoriškai kreipiuosi į save.

20.00

Jaučiu, kad mano galva pamažu virsta vis gilesne dreve, į kurią tas niekingas geniukas Vudis netrukus atsives žmoną ir išperės vaikučių. Juk pavasaris! Tik jau ne man... Ir jei tie maži sparnuoti bestijos išsiperės dar šiandien, neocitramonas tikrai nebepadės. Kava, kava ir dar kartą kava! Žinau, kad po 20 val. jos gerti negaliu – lunatikuosiu, betgi šiandien jaučiuosi itin blogai… Visi tarsi susimokė prieš mane. O man ant jūsų nusišvilpt! (Girdžiu, Saulėja savo kambaryje švilpauja "The Roop" diskoteką…) Įdomu, ar tie švilpikai, kurie pagal kažkokią amerikietišką tradiciją išlindę vasario 2-ąją turi matyti savo šešėlį, moka švilpti ar ne?! Aišku, man visiškai nusišvilpt.

23.00

Norisi kažko gero dienos pabaigai, ir taškas. Žinau, kad tas kažkas geras gali manęs laukti… šaldytuve. Tikrinu. Gaminu. Sugeriu pašaipią vyro reakciją: "Vėl ėdi prieš naktį…" Ėdu, na, ir kas tau darbo. Diena buvo sunki. Negatyvi. Visi tik ir troško mane sunervinti. Štai dabar krisiu sočiu pilvu ir rytoj atsibusiu visai kitas žmogus. (Vyras knarkia kaip traktorius!) Ir už ką mano skausmo prakapotai galvai tokios lopšinės?! Rytas už vakarą protingesnis… Labanakt, švilpike!

Antroji diena. 8.00

Kodėl tos seilės tokios lipnios ir smirdžios?! – dar nepabudusią nustebina mintis. Ir kodėl jaučiu, kad kažkas lyg laipiotų ant mano nuo miegų sustingusio kūno, per mano sapną ir ant mano pūkinės antklodės?! Aaa… Tai jorkšyrė Mėta, mano judrusis meilės kamuolėlis, žadina savo maitintoją. Nė nepamenu, ar sapnas buvo gražus. Mat jį šunys! Reikia ristis iš lovos ir vedžioti tikrus šunis, jei nenoriu, kad ir vėl savo nuotolinėje darbo vietoje rasčiau siurprizą. Saulutė taip gerai nuskenuoja visą kūną. Tarsi kokiais pozityviais rentgeno spinduliais apšviečia mano fizinius parametrus ir puikiai nuteikia būsimai darbo dienai.

10.00

Gyvenimas paprastas ir gražus, kai atveri jam savo nuostabios širdies duris ir plačiai atlapoji langus, kad įsileistum pavasarį. Šiandien net mano švilpiko knarkimas nuostabus...

Netrukus vešiu mamą brachiterapijos procedūros į Spindulinės terapijos skyrių. Argi ne puikiai skamba – spindulių terapija?! Taip ir norisi povilaitiškai uždainuoti: "Vėl, švieski man vėl..." Kai po jos tvarstau dar bespinduliuojančią mamos galvą, jaučiu kvarco ir švaros kvapą! Geriu jį pasigardžiuodama, o paskui dar kartą stebiuosi, kaip linksmai vadinasi tie baisieji spindulinės terapijos aparatai – linijinis greitintuvas Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3… Kita vertus, apibūdinimas "baisieji" čia visai netinka. Nes žmonės, laukiantys prie jų Klinikų cokoliniame aukšte, visai neatrodo baisiai išsigandę. Ar jų išgąsdinti. Priešingai – jie linksmi ir besišypsantys. Vienas su kitu šnekučiuojasi, juokauja, dalijasi patirtimi. O baigę kasdienius mėnesio trukmės spindulių seansus, žiūrėk, ir susibičiuliauja. Pati girdėjau, kaip viena garbaus amžiaus ponia pasišovė lydėti savo naująjį bičiulį į kelis dar jam likusius seansus. Žaviuosi šių žmonių paprastumu. Ir tuo, kad savo ligą priima taip kasdieniškai. Be dramų dėl nesibaigiančių eilių. Man tai – laikas skaitymui. Dar – maldai. O paskui su mama – į parduotuvę. Žmogų reikia juk kažkuo pradžiuginti, leisti prasiblaškyti. Jau žinau – siūlai! Auksarankės rankose jie virsta margaspalviais lovų užtiesalais ir viskuo, ko tik užsimano vaikai ir anūkai. Mezgimas ramina nervus, skaidrina mintis. Mes prisirenkame visą maišą siūlų.

13.00

Kol laukiame eilėje, akimirką įlendu į feisbuką. Tas nerealusis keliautojas Danas Pankevičius dabar Siera Leonėje. Įmetęs nuotrauką, kaip vietiniai kepa beždžionę… Ir prierašą, kad daugelyje Afrikos šalių beždžionės maistui – jokia egzotika. Kepa beždžionėlė ant laužo tarsi kokia ūkininko Petraičio višta ant butelio. Gaila… Ne dėl to, kad Danas, o ne aš Siera Leonėje – beždžionėlės gaila. Tokia mielutė. Kai Pukete lankėmės viename mini zoologijos sode, beždžionėlė, vardu Honey, man rodė ką tik iškritusį savo pieninį dantuką. Ta eilė prie savitarnos visai nejuda.

15.00

Pakviečiu mamą pietų. Iš pradžių ji ilgai atsikalbinėja, dejuoja, kad nesmagu prieš mano vyrą… Paskui, kaip visada, mielai priima kvietimą. Kol ji kalba tą savo ilgąją nesmagumo litaniją, mintyse greitai sumetu, ką gaminsiu pietums ir kiek tai užtruks. "Ateik lygiai ketvirtą ir nevėluok!" – sakau, žinodama, kad taip ir bus. O jos egzotiškieji Azijos virtuvės padažai taip ir liks gulėti šaldytuve, kol galiausiai atsidurs mano daržovių troškinyje, kurį mudvi valgysime pasičepsėdamos iš gardumo. Skambinu tai pačiai draugei. Ką?! Nu jo pa pa… – nejučia supapsiu Rudoko žodžiais. Dievulis jau tikrai šiai drėbtelėjo su kaupu. Kol žemėje įšalas ir rankos į lysves dar nelenda – tapyti pradėjo. Pirštus užniežtėjo. Siunčia savo bandymą – tokią šrekiškai žalią abstrakciją.

21.00

Vakaras. Tik nusišvilpsiu – ir į lovą. Galėčiau dar žvilgtelėti, kas gero po penkių darbo dienų likę šaldytuve. Bet verčiau jau suvalgysiu apelsiną. Vyras juos perka pas vieną, anot jo, nuostabaus grožio merginą, per pusmetį sugebėjusią atsikratyti viso mano svorio – 50 kg! Net pačiai keista, kodėl neiškeliu pavydo scenos: juk jis nuolat vadina ją nuostabia! Vadinasi, ji tikrai nuostabi. Mano brangusis komplimentų veltui nežarsto. Nes ir jis pats nuostabus. Ir ši diena kažkokia visiškai kitokia. Sakyčiau… visai nuostabi. Ir tas geniukas Vudis, vakar kalęs man į smilkinius, šiandien trata tik Saulėjos atsuktame "Cartoon Network" kanale. Gyvenimas paprastas ir gražus, kai atveri jam savo nuostabios širdies duris ir plačiai atlapoji langus, kad įsileistum pavasarį. Šiandien net mano švilpiko knarkimas nuostabus... Ramina ir siunčia saldžiausius sapnus. Labanakt.

Kai linksma – tai linksma

Diedukas tik mintimis lakiojo po nuosavą būstą su nedideliu žemės lopinėliu, kur galėtų senatvėje, kaip dabar madinga sakyti, įsižeminti ar kokią ekologišką daržovę anūkų džiaugsmui pasisodinti.

Neturėjo jie ir vištytės – na, tos, kuriai gaidelis, beskindamas riešutėlius lazdyne, abi akeles išmušė. Neaugino jie ir katinėlio, kuriam vieną dieną dangus ant uodegytės užgriuvo, – tik be proto mylimą kovinę jorkšyrę Mėtą su juokinga antenėle ant pakaušio.

Mato bobutė – stengiasi dėl jos diedukas. Nebežino, nė kaip elgtis, vargšelis, – ką daryti, kaip kalbėti, kad tik jai – caraitei nuo geldos – įtiktų.

Užtai turėjo jiedu vienas kitą, dar porą mielų dukrelių užvadėlių, ir tuo labai džiaugėsi. Kai dirbo – dirbo, kai linksma buvo – linksminosi, kai liūdna – liūdėjo.

Visai nesenas tas diedukas buvo – tik pusę šimto teturėjo – betgi visur ir viską painiodavo. Žiū – vieną dieną svetainės kambario durų rankeną atvirkščiai prisuks. Bando bobutė į savo oranžeriją patekti, savo vešliąsias dracenas ir monsteras palaistyti, – neįeina. Kitąsyk sugedusį čiaupą kažkaip keistai pataisys. Vietoje šalto vandens tiesiai ant žilos galvos kliokia verdantis – kaip iš kokių jaunystės laikų El Tatijo geizerių Čilėje.

O sykį užsimano senoliai dviračiais pasivažinėti – pavasarine gamta savo pamėgtoje Kuršių nerijoje pasigrožėti. Diedukas nori iš pradžių žmonelei dviratį paremontuoti, per metus balkone subliūškusias padangas pripūsti, kad, riedant neasfaltuotais Pervalkos pušyno takais, pačiutė nuo didžio kratesio dantų nepamestų. Dantų, tiesa, nepameta, betgi kalbėjimo dovaną ilgam praranda. Ir kur nepraras, jei gerasis diedukas, žinia, nieko blogo nenorėdamas – vis per tą išsiblaškymą, o gal senatvinį neprofesionalumą – bobutės dviračiui stabdžius atjungia.

Rieda bobutė kvepiančiais Pervalkos pušynais, šilojais. Gintarinius sakus į miesto smogu užterštus plautelius traukia. Klausosi, ar kur šunys pikti neloja, legendinės "Nerijos" dainas dainuoja, o prieš akis – didžiulė pakalnė. Kad pasileis nuo jos senoji. O jausmas toks, lyg pagrindine personaže TV laidoj "Be stabdžių" būtų. Vos spėja moteriškos intuicijos vedama sumoti, kurioje pakelėje – kairėje ar dešinėje – samanos minkštesnės…

Stebuklingas burtažodis

O kokius širdingus siurprizus diedukas esant progai, o ir visai be progos mėgdavo daryti! Nupirks, būdavo, savo numylėtajai bobutei gimtadienio dovaną – naujas padangas automobiliui (bobutė mat ne iš kelmo spirta buvo – dar aštuoniolikos, vos teises gavusi, pirmąją avariją padarė!)

Taigi, vaikšto diedukas siurprizu patenkintas, iš smagumo delnus trina, bobutės džiaugsmo simfonijos laukia. Tuo tarpu toji – iš piktumo vos naujų ratų yla nepradūrusi – žilus plaukus nuo galvos raunasi, draugėms išmaniaisiais skambučiais skundžiasi: "Tai kvailelis... Galėjo bent kvepalus kokius nupirkti... Į teatrą nusivesti – vis kokia romantika. O jis – ratus man, matote, įtaisė, benzino pilną baką pripylė..."

Arba, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to, pareina diedukas paslaptinga dėžute nešinas. O joje – skrybėlė plačiakraštė, grynos vilnos, baltut baltutėlė. Tik perdažyk juodai ir gali kino filme "Zoro" filmuotis! "Čia tau, – išdidžiai sako. – Pasimatuok..." "Na kam man tokia, – už galvos susiėmus rypuoja bobutė. – Ir kur aš su ja eisiu? Kur nešiosiu?.. Nebent tik savo laiptinės kaimynes, per dienų dienas prie langų prilipusias, ir jų nutukusius katinus juokinsiu?"

Nieko nesakydavo jai diedukas. Tik giliai giliai atsidusdavo. Rytais į savo kambarėlį užsidarydavo, maldeles kalbėdavo, atsispaudimus darydavo – tiek dvasiškai, tiek fiziškai dar gilesnei senatvei santuokoje kaupėsi.

Ir vėl, žiūrėk, kur buvęs, kur nebuvęs, tai puokštę gėlių – su byrančiomis skruzdėmis ir kandančiomis dilgėmis – iš rasotų rytinių pievų surinkęs atneš, tai mėšliuku atsiduodančios – užtai ekologiškos! – grietinės iš ūkininkų turgelio savaitgalį parveš. Ar kokį penklitrinį bambalį tyro vandens su žvyriuku iš beveik užakusio miško šaltinio privarvins, krištoliniame ąsotyje ant stalo pastatys.

Mato bobutė – stengiasi dėl jos diedukas. Nebežino, nė kaip elgtis, vargšelis, – ką daryti, kaip kalbėti, kad tik jai – caraitei nuo geldos – įtiktų.

Pagailo bobutei dieduko. Panaršė ji kelias dienas feisbuke, pasėdėjo internete, virtualiųjų saviugdos paskaitų paklausė. Ir nusprendė ji per mėnesį įprotį išsiugdyti – nustoti, po šimts, gerais dieduko norais, darbais, ketinimais piktintis. Kaip tarė, taip ir padarė. Užkeikė save. Ir sukūrė bobutė tokį slaptažodį – šimtąsyk už savo feisbuko paskyros kietesnį. Ir garsiai ištarė užkeikimo žodžius, kažkokioje pasakoje dar dukrų vaikystės laikų girdėtus: KĄ DIEDUKAS PADARYS – VISKAS BUS GERAI!

Priesaika duota

Mielosios, jei norite ir sau tokio dieduko, kartokite mantrelę. Nes turbūt dėl jos bobutei – tikrai senatvei artėjant – nebesopa galvelės.

Bėgo dienos. Saulėtekiai ir mėnesienos. Gražiai jiedu gyveno, nedaug tepaseno. Būdavo, ima ir nulekia diedukas į sodą, pirtelę savaitgalį užkuria – atvažiuok, bobute, vaiberio žinute tuksena, juokingas piktogramėles siunčia.

"Atlėk bent valandėlei, – rašo, – pakaitinsim senus kaulelius, bičių medaus pilingu kūną pamaitinsime! Jau norėtų bobutė atšauti, kad toji pirtelė seniai avarinės būklės ir kad jiems ten besikaitinant koks koklis pavargęs ant nuogų petelių užkristi gali… Betgi priesaika duota. "Ką diedukas padarys – viskas bus gerai…" – prieš pradėdama bartis ar bambėti, turi iš pradžių bobutė savo stebuklingąją mantrelę sukalbėti.

Norėtų senoji verčiau kokią knygą paskaityti ar į televizorių apie peštynes dėl skiepų nuo Šventosios Dievo koronės pavėpsoti, – negali. Sukandusi dantis, sučiaupusi lūpas, pilvakalbiškai stebuklingą mantrelę kartoja – ką diedukas padarys, viskas bus gerai! – ir atbulomis kojomis į sodą rėplioja.

Na, o diedukas toliau stebint nepaliauja. Po geros pirties bobutę į priepirtį atsipūsti kviečia, o pats virtuvėje triūsia – puodais bliūdais kalena, lėkštėmis trinksi, kepsniais čirškina. Na, – mano sau bobutė, – tikrai kažką skanaus ruošia. "Vaišinkis, ragauk, – rodo kažkokį marmalą, – iš sveikuoliško žurnalo bandytą, vegetarišku troškiniu pakrikštytą..." O akys taip švyti, bent menkiausio pagiriamojo žodelio laukia. Jau nori bobulytė senu papratimu šūktelėti: "Betgi žinai, kad aš tų troškintų daržovių pakęst negaliu..." Lyg kažkas liežuvį už dantų užspaudžia ir vargšelės stygos nė vienos piktos natelės apie dieduko kulinarinius eksperimentus nebeišspaudžia. "Na, gerai... Paragausiu truputį. Spėju, visai skanu turėtų būti?" – saldžiomis lakštingalos trelėmis suokia nosį suraukusi bobutė.

Epilogas

Vieną rytą nustebusi žiūri senoji – ogi nė josios mantrelės nereikia: kaip tie puikūs įpročio formavimo burtai jų senatvę ir santarvę "kai tau virš penkiasdešimt" gerai veikia. Ir kaip tas jos diedukas viską gerai daro: ir skanų maistą gamina, ir staigmenomis palepina, ir mašiną, kai reikia ir kur reikia, atvaro, nuvaro, išvaro...

Taigi, mielosios, jei norite ir sau tokio dieduko, kartokite mantrelę. Nes turbūt dėl jos bobutei – tikrai senatvei artėjant – nebesopa galvelės.

P.S. Visi įtartini asmeniškumai ir pavienių faktų sutapimai šioje pasakoje yra tik grynas atsitiktinumas. O teisės į šį šaunų dieduką yra griežtai saugomos!

Stebint socialinių aktualijų laidas, kartkartėmis parodančias nugydytus senukus, tikrai nesinorėjo kviesti greitosios. Vis dėlto mėlstantis tėčio veidas atrodė baisiau nei teatrališkas Audrės Kudabienės balsas imant interviu iš kovidu sirgusio ir infekcinėn ligoninėn patekusio mielo senjoro, kuris su žmona, laukdamas pagalbos, ten praleido kone savaitę, kainavusią moteriai gyvybę.

Baisumas buvo dar ir tas, kad greitosios ekipažą aš kviečiau pirmą sykį gyvenime. Ir dar kokiu metu?! Kai danguje sužibo Vakarė žvaigždė ir mano jorkšyrė Mėta, stebuklingosios Kūčių nakties užburta, turėjo pradėti šnekėti žmogaus balsu. Et, nesulaukiau.

Drebančiu balsu užregistravau savo pagalbos šauksmą ir išsyk pareiškiau, kad ligoninėn vežti tėčio nesutinku. Operatyviai atvykę medikai, iš kurių kostiumų dizaino tesupratau – vienas turbūt vyras, o kitas moteris – diagnozavo tėčiui smarkų deguonies kraujyje stygių ir įkalbėjo mane nedelsti. O ką, pamaniau, – pasivažinėti naktinėmis Kauno gatvėmis Kalėdų išvakarėse – galbūt net su sirena – irgi įvykis, kurį pasveikęs tėtis galės įsirašyti į savo curiculum vitae.

Paskambinusi iš ryto budinčiai gydytojai sužinojau trigubą verdiktą. Viena – tai kovidas, du – ūmus plaučių uždegimas ir trys – puokštė paaštrėjusių mums jau seniai žinomų ligų.

***

Šįsyk pasirinkau slibiną, kuris kvėpavo deginančia ugnimi mano krūtinėje ir leido suprasti, kad kiekvieno žmogaus gyvenime namai yra ta sakrali vieta, kurioje norisi pabūti prieš leidžiantis į paskutinę kelionę.

Reikėjo apsispręsti – gydymas namuose ar infekcinės ligoninės kovidininkų poligonuose. Man dvejojant ledinio balso gydytoja kaip kirviu nukirto: "Kovidinį ir dar tokios būklės gydyti namuose – jūs iš proto išsikraustėte!"

Prisipažinsiu, aš tuomet su ja sutikau, bet ir apsispręsti akimirksniu neturėjau vidinių jėgų. Tad skambinau griežtajai daktarei kas kelias minutes ir derėjausi kaip kokiame sveikatos turguje, kas bus, jeigu bus, arba kas bus, jeigu nebus?! Žiūrėjau lyg užburta į priešais mane stovinčią krištolinę vazą ir niekaip negalėjau padaryti galo savo dvejonėms. Staiga giliai įkvėpiau ir… ją sudaužiau.

Apsisprendus pasidarė taip lengva. Kita vertus, puikiai suvokiau ir tą beviltišką faktą, liečiantį senų tėčio širdies ligų rinkinuką: eisi į kairę – pelkėje paskęsi, suksi į dešinę – slibinas suės…

Šįsyk pasirinkau slibiną, kuris kvėpavo deginančia ugnimi mano krūtinėje ir leido suprasti, kad kiekvieno žmogaus gyvenime namai yra ta sakrali vieta, kurioje norisi pabūti prieš leidžiantis į paskutinę kelionę. O galgi ta kelionė dar nebus paskutinė, kai ligonį apgaubs mylinčios širdys, rankos ir balsai... – įsisvajojau aš.

"Atsipeikėkite! Jis juk kovidinis! Jei dabar išvažiuosite, mes už jį daugiau neatsakome – gydykitės patys", – mano idealistines mintis perliejo šaltas skubios pagalbos priimamojo dušas.

"Betgi palaukite…" – dar norėjau ginčytis, primindama, kad, esant kritinei situacijai Lietuvoje ir nuolat augant kovidinių pacientų skaičiui, aš tik padarysiu medikams – tikiu, ne meškos! – paslaugą, jei tėčio slaugą perimsiu ant savo pečių.

"Ar jūs mane supratote? Išrašą apie ligonio būklę gausite palapinėje", – reziumavo Geležinė ledi, o aš antrą kartą apsižliumbiau kaip maža mergaitė: "Betgi greitąją – ar ją bent galėsiu išsikviesti, jei tėčiui namuose pasidarys blogiau?!"

"Galėsite", – jau kiek švelnesniu tonu leido ji.

***

Infekuotųjų skyriuje tėtis gulėjo supančiotas kaip koks dakotų indėnų nelaisvėn paimtas karys. Matyt, bus visą naktį kovojęs su nematomais priešais – nepatogiais kateteriais, deguonies kauke, kažkokiais lipniais kardiogramos skrituliukais, kurių net parsivežusi namo radau keletą ir bijojau nulupti…

Reikėjo matyti, su kokiu dėkingumu jo akys pasitiko mus, pažadėjusius paryčiais sugrįžti. O juk pats mane mokė, kad pažadus reikia tesėti! Sesutė-kosmonautė, padėjusi išvaduoti belaisvį iš gausios jį apraizgiusios medicininės įrangos spąstų, kažkaip draugiškai nužvelgė mudu su vyru ir pasakė: "Gerai, kad pasiimate… Kad jūs žinotumėte, kaip ten baisu…"

Dar norėjau jai padėkoti ir pasakyti, kad man ir dabar labai baisu, nes nežinau, ar, visą gyvenimą bijojusi kraujo ir adatų, sugebėsiu gerai atlikti namų gydytojos vaidmenį.

Turėjau tesėti vyrui duotą pažadą ir, po šimts koronų, nesijausti auka. Juk viskas einasi kaip iš pypkės: deguonies kompresorius tėčio dusuliui malšinti ne iš valstybės, bet iš skelbiu.lt portalo už 1 000 eurų – mašinos bagažinėje, receptas su antibiotikais plaučių ugniai gesinti – mano rankoje, o šeimos gydytojos mobiliojo numeris ir VIP leidimas skambinti kiaurą parą – mano telefone.

***

Prisipažinsiu, kad sakydama sau ir kitiems, jog namuose tėčiui bus geriau, neturėjau nė žalio supratimo, kokiam rizikingam žingsniui aš ir visa mūsų šeima ryžtasi.

Iš pradžių tarsi kokie buriuotojai audringame vandenyne pasiskirstėme budėjimo valandas. Man kliuvo panaktinėjimai mėnesienoje nuo vidurnakčio iki paryčių. Supratau, kad budint prie ligonio nesiskaito knygos, nesirašo dienoraščiai, nesiskrolina feisbukas. Supratau, kad nemiegant septintą naktį iš eilės tavo širdis ima plakti sieninio laikrodžio ritmu ir kalbėti vieną vienintelę mantrą: "Ne-be-ga-liu, ne-be-ga-liu..." Supratau, kad priešais riogsančio penkiaaukščio ketvirtame aukšte irgi kažkas nemiega jau ištisą savaitę…

Supratau – o juk Valentino diena dar už aukštų kalnų – kas iš tiesų yra tikroji meilė tarp vyro ir moters. Meilė – kai laukdama savo žmogaus, turinčio ateiti šeštą ryte ir pakeisti tave po naktinio budėjimo, tu staiga išgirsti išganingą rakinamų durų girgždesį ir žvilgtelėjusi į laikrodį supranti – dar tik 4.30…

***

Prisipažinsiu, tame naujame slaugės vaidmenyje manęs laukė daugybė netikėtų patirčių. Žmonės, visai svetimi ir kadaise pažinoti, buvo be galo geranoriški, radosi lyg iš niekur ir mokė mane slaugos ypatumų – kaip suleisti į raumenį vaistus, iš kur gauti gydomąjį čiužinį nuo pragulų ar daugiafunkcę lovą, ką daryti, kai ligonio organizme pradės kauptis skysčiai.

Griežtosios ledi iš Skubios pagalbos skyriaus įbauginta maniau, kad visų gydytojų pirminė pareiga – išgąsdinti, pakirsti tau sparnus, o jau tuomet tėkštelėti į veidą ledinę sniego griūžtę: matai, kas yra tikrasis padėties šeimininkas?! Klydau. Kad ir kada paskambintum, pasišovusi geranoriškai padėti šeimos daktarė ir bene paties tėčio angelo sargo surasta paliatyviosios slaugos gydytoja atvėrė mano visas iki vienos begalinio dėkingumo čakras ir parodė dualistinį net ir šios šventos profesijos pasaulį: pasirodo, vieniems tai darbas, o kitiems – tarnystė…

***

Vieną rytą vilkdama save namo po bemiegės nakties pirmo aukšto skelbimų lentoje išvydau negrabia rašysena iškeverzotą skelbimą: "Laiptinėje yra sergančių kovidu. Būkime atsargūs!"

Jaučiausi taip, lyg kas būtų trenkęs gerą antausį. Tik vyras paglostė degantį iš skausmo skruostą – jie iš tiesų bijo. O bijodami nesupranta, ką daro.

Meilė – kai laukdama savo žmogaus, turinčio ateiti šeštą ryte ir pakeisti tave po naktinio budėjimo, tu staiga išgirsti išganingą rakinamų durų girgždesį ir žvilgtelėjusi į laikrodį supranti – dar tik 4.30…

Pirma mano reakcija – nuplėšti, sudraskyti, parašyti grubų atsaką. Jaučiausi tokia pažeminta, lyg tėčio butas ir mes visi, jame besilankantys, būtume pažymėti geltona kovido žvaigžde… Laimei, sušaudyti mūsų nevedė. Ir net neuždarė į dujų kamerą. Tik iškvietė dezinfekuotojų brigadą, po kurios pasirodymo laiptinės kvepėjo ne 9 proc. acto tirpalu, bet stipriais vaistais.

***

Tėtis mirė. Ne nuo kovido, o nuo lėtinės išeminės širdies ligos. Žinau, kad perskaičiusios šį sakinį kelios smarkuolės lengviau atsidus. Na, o aš lengviau atsikvėpsiu tik tuomet, kai visą savo dviejų savaičių patirtį įvilksiu į gražų pasakos drabužį.

***

Stojo laikai, kai žmonėms gyventi pasidarė labai sunku. Taip sunku, kad jie net ėmė laukti, kada gi pagaliau ateis toji pranašų žadėta pasaulio pabaiga. Sykį nebeiškentusi viena Žemės gyventoja kreipėsi į Dievą, norėdama sužinoti, kuo gi – kai toji Pabaiga ateis – Pragaras skirsis nuo Rojaus. Ir Dievas jai parodė didelį apvalų stalą su vaišėmis, prie kurio sėdėjo daug žmonių ir bandė ragauti gardėsius labai ilgais šaukštais. Deja, šie buvo tokie ilgi, kad bemėgindami sugriebti kokį kąsnelį, jie tik kaukštelėdavo šaukštu priešais sėdinčiam per galvą. Aplink stalą girdėjosi rietenos ir dantų griežimas. Tai buvo Pragaras, – suprato Žemės gyventoja ir labai nustebo Rojuje išvydusi tokį patį stalą, vaišes ir žmones, kurie lygiai tokiais pačiais ilgais šaukštais ne mušė, bet… rūpestingai maitino vienas kitą. Ir suprato tuomet žemietė, kad ne valdžia, ne pandemija, ne aplinkybės, ne krizės ar karai, ne religijos Žemėje kuria Pragarą ir Rojų, o patys žmonės!

Ačiū visiems, leidusiems tai suprasti.

Apie žiūrovus

Suprantu, kad performansas negali būti be žiūrovų, nes ir Vikipedija skelbia, jog tai trumpalaikiai teatrališki veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje. Tam, kad čia pat galėtum sulaukti jų įvertinimo.

Betgi, mielieji, koks įvertinimas, kokie žiūrovai, kai aplink banguoja. Ir jau antrą kartą. Sakau namiškiams: tuoj vemsiu... Nuo visko. Ir nuo to supimo, ir nuo to supykinimo, kai oro trūksta. Visi kaukėti – tik akys iš po vyriškų ir moteriškų burkų kyšo, o ir tų visų nedaug. Pašnairuoja, paskersakiuoja žvairomis ir skuodžia neatsisukdami savais keliais.

Žinoma, jei savo drobę – ups, savo mūzą – papuoštą stiklinio burbulo skafandru, būčiau pradėjusi deginti liepsnosvaidžiu, kaip tai darė vienas performanso žanro pradininkų prancūzų dailininkas Yves Kleinas, gal kas ir būtų stabtelėjęs. Nepasivarginęs surinkti 112 – bent kokią greituškę ar psichuškę iškvietęs. Ar šiais laikais karštesnius skaičiukus – 1808 – būtų sumaigęs. O dabar – jokio atsako, jokių kosmogonijų (taip, atrodo, vadinosi pirmųjų performansų kūrėjų darbai?).

Ach, tiesa, spontaniškus jų veiksmus dar lydėdavo muzikantų tušas, grodavęs Kleino "Monotoniškąją simfoniją", kurią sudarė 10 minučių tęsiamas garsas, paskui – 10 minučių tylos. Tušas, tiesa, buvo ir ant mūsų blakstienų... "Loreal", atrodo. Vandeniui neatsparus, nes sruvo jis upeliais, kai užsukusios sušilti į vieną kavinukę buvome ne išvytos kaip benamės kalės, o maloniai – ar girdite: ma-lo-niai! – pasodintos prie stalelio ir pavaišintos trimis puodeliais kavos su pienu!

P.S. Išsinešti pasiėmėme tik šlapias savo emocijas ir keletą servetėlių iš baro.

Prisijaukinti nelaisvę, o gal susikurti savo laisvę burbule? Į Ateivę persikūnijusiai balerinai, choreografei Sandrai Drodvilaitei teko sunki užduotis. (Idėja – Rasos Rožinskienės, fotografija – Eglės Ščerbinskaitė)

Apie bur bur bur

Artėja Kalėdos ir visi mes – jau iki tol linkę paburbėti – imame kas tyliau, kas garsiau burbuliuoti kaip kokie amerikoniški kalėdiniai kalakutai ant Padėkos dienos stalo.

Tema labai aktuali ne tik prekybininkams, t.y. kaipgi – bur bur bur – mes šįmet švęsime šventes. Bur bur bur burbuluose šeimos, ar bur bur bur burbėdami pavieniui. Parduotuvių vitrinos jau nuo lapkričio pradžios mirga Kalėdų dovanomis, o ir prekybininkai neriasi iš kailio siūlydami savo prekes, nes juk puikiai supranta – bur bur bur – kad po kalėdinio "Black Friday" ir vėl ateis juoda koronos kasdienybė kaip toje Vytauto Kernagio dainoje. Ir vėl visos dienos bus vienodos kaip šventė – bur bur bur – nes juk sėdėdami namuose, dirbdami ir mokydamiesi iš namų, pamažu atsiduosime nebūčiai laiko prasme. Ir trečiadieniai taps panašūs į pirmadienius, o sekmadieniai ims priminti antradienius, ir mūsų prarastą laiko pojūtį – bur bur bur – sugebės grąžinti tik paukščiai, kurie parneš ant sparnų išsiilgtą pavasarį.

Tik štai pavasarinio vyšnių žydėjimo dar teks palaukti, o kol kas vietoj jo – bur bur bur – galėsim kabliuoti šaukštais šiųmetinę vasaros vyšnių uogienę. Be abejo, burbuliuodami namuose. Nes kaip išaiškino vienas mano pažįstamas, žodis "karantinuotis" šiomis dienomis jau įgauna bendrinę prasmę. Dabar mes visi – sėdintys namuose iš tingėjimo, sėdintys namuose iš privalėjimo ir sėdintys namuose iš kentėjimo – esame bendrai supaprastinti ir užrakinti po bendro vardiklio užraktu. Visi mes dabar karantinuojamės – bur bur bur – tyliai laukdami dar ir kasmetinio sezoninio gripo bangos, kurią – bur bur bur – kaip žmonės feisbuke burba, kažkaip ir kažkodėl nuplovė kur kas galingesnė raudonoji Žilvino kraujo puta…

Galgi pats metas, sakau savo garbaus amžiaus tėveliams, pradėti siūtis lankstaus plastiko ufonautiškus kostiumus, kad galėtume Kalėdas švęsti drauge – vaikai, tėvai ir anūkai? Kaip kasmet, po galais, kaip esame įpratę. O gal nauja valdžia ir vėl iškabins socialinę reklamą, kad geri vaikai nelanko savo negerų tėvų? Arba sugalvos kokią naują, kaip antai: geri vaikai gamina savo negeriems tėvams geras rogutes ir išveža į gerą girią, kad ja gėrėdamiesi galėtų senjorai gerą girą girdami gerti – bur bur bur!

Apie prisijaukinimą

Ar galima prisijaukinti nelaisvę? O gal galima susikurti savo laisvę burbule? O jei Antoine'as de Saint-Exupery klydo? Gal prisijaukinti galima ne tik lapę? Ir ne tik berniuką? Gal kartais sveika užsidaryti burbule, atsiriboti nuo žmonių, kad tame vakuume galų gale išgirstum save? Nes… negirdėdamas savęs, neišmoksi girdėti kito. Ir tas kitas tuomet atrodys panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Arba į šimtą tūkstančių kitų lapių.

... Kai lėktuvas nusileido į vieną iš Londono oro uostų, norėjau rasti žmonių, kurių galėčiau pasiklausti kelio į artimiausią autobusų stotį. Jų buvo minios, bet iš tiesų nebuvo nė vieno.

Nes visų jų ausys buvo užkimštos stilingais ausinukų kamščiais. Visi jie ne ėjo, o tarsi plaukė pasroviui, su minia, bet drauge – kiekvienas sau, su savimi, atskirai – paskendę uždaruose savo minčių akvariumuose. Tarsi per dideliu sąmoningumu nepasižyminčios akvariumo žuvelės. Eidamos jos lingavo į ritmą, caksėjo liežuviais, netgi leido kažin kokius garsus. Vienos savo povandeniniuose pasauliuose. Ir joms buvo gera.

Argi pasaulis neišpildė žmonijos troškimo? Argi negyvename dabar tarsi akvariuminės žuvytės turguje, kur daug visuotinio šurmulio, feisbuko bobų pletkų, sąmokslo teorijų ir pelningų sandėrių. Kažkam. Tik jau ne mums – apipešiotiems gaideliams – atskirtiems į permatomas vienkartines stiklines ir stebintiems pasaulį iš už plastikinio stiklo. Kad nekibtume vieni kitiems į uodegas… Divide et impera, skaldyk ir valdyk! – ironizuoja iš amžių glūdumos lotynišką posakį į pasaulį paleidęs prancūzų filosofas Pierre-Josephas Proudhonas. Bet juk patys prisiprašėme…

Apie asmeninius burbulus

Galbūt pasirodys keista, bet mes jau daugybę metų – ne tik dabartiniu Dievo koronės laikotarpiu – gyvename savo burbuluose. Bent jau aš tai tikrai.

Nuo senų laikų turiu savo kirpėją, savo visažistę, savo fotografę, savo mėgstamą drabužių prekės ženklą, kavinukę, savo bažnyčią ir mylimą kunigą (na, pardon, tik ne nuodėmės prasme). Dar turiu mėgstamą kavą, puodelį, šaukštelį kavai, kuriam dingus namuose įsivyrauja karo padėtis, nes juk kava, atseikėta kitu, ne tuo iš mano burbulo – be galo neskani. Turiu ir mėgstamą rašymo vietelę, kurioje paprastai įsitaisau su savo kompiuteriu. Tik joje mano burbulinės mintys (kaip tie skanūs burbuliniai vafliai, parduodami visuose A.Basanavičiaus alėjos kioskuose karštą vasaros dieną) būna pačios skaniausios.

Kaip pasakė viena mano draugė, mes turime ir savo žmones. Kurie taip pat gyvena savo burbuluose, labai panašiuose į mūsų pačių. Anksčiau, žinoma, tų draugų turėjome daugiau. Betgi korona nepaliko neutraliųjų. Nes ir ji pati – arba ji yra, arba jos nėra. Arba ji teigiama, arba totaliai neigiama. (Nors pikti liežuviai mala, kad gali būti ir tokia, ir anokia.) Panašiai kaip ir buhalterija – baltoji ir juodoji. (Nors pikti liežuviai mala, kad egzistuoja ir šešėlinė.)

Kai dar senais gerais prieškoroniniais laikais turėjau savo geriausią vaikystės draugę, rašiau jai atminimą į tokį gražų atminimų sąsiuvinį: pagaliau būki tu žmogus – tik nebūk niekada šešėlis…

Ir Jos Didenybė Korona nemėgsta šešėliavimo. Ji piešia tik dviem spalvomis – juoda ir balta. Artėja tos pačios draugės gimtadienis, kurio laukdama aš noriu būti labai balta. O ji manęs ir klausia: tu tik nesupyk, bet… ar per pastarąsias keturiolika dienų nebuvai niekur išvykusi? Ar nesilankei viešose vietose, nesinaudojai viešuoju transportu, stengeisi laikytis ne mažiau kaip 2 m atstumo nuo kitų?

Idėja – Rasos Rožinskienės, fotografija – Eglės Ščerbinskaitė

Taip, buvau. Taip, lankiausi. Taip, naudojausi.

Ir aš jaučiu, kaip mano gražusis baltasis burbulas bliūkšta. Sprogsta tiesiog akyse. Akimirksniu aš tampu juoda juoda. Ir nepageidaujama viešnia savo geriausios draugės šventėje, kuri savaitgalį praeina be manęs.

Rasistė!!! – šaukiu giliai įsižeidusi, o mano žodžiai tarsi žirniai ritasi į sieną ir, atsimušę į permatomo burbulo kiautą, grįžta atgal į rėkiančią burną. Man sunku kvėpuoti, lyg kažkas prieš mano valią būtų prijungęs mane prie dirbtinio plaučių ventiliavimo aparato. Užkimšęs juo burną. Kad nešnekėčiau nesąmonių.

Ir staiga aš prisimenu, kaip visai neseniai, dar prieš tris vasaras, kai drauge su Happy family keliavau po Afriką, rasiste buvau apšaukta aš pati. Tuomet tik naiviai gyniausi: ne rasistė aš – Rasa…

Mano vaikystės vizija gerokai skyrėsi nuo tos mažumėlę neandartalietiškos Kalėdų Senelio parodijos. Su murzina kauke vietoj švariu baltu šerkšnu apšarmojusių ūsų, jis atrodė labai nesimpatiškai. Fake Kalėdos! – smegenis perskrodė mintis. Kiek žinau, dar prieš keletą metų terminas "fake news" (liet. – netikros naujienos) nebuvo itin plačiai vartojamas, bet Dievo koronės laikais, atrodo, visose gyvenimo sferose jis laimi.

Netikras Kalėdų Senelis

– Štai, žiūrėkite, – vakare pyškinu žinutę savo draugužėms. – Jau ir taip gyvename visuotinio netikrumo laikais, kai visi tik įtarinėja, bet niekas tiksliai nežino, ar tas Baubas, jau tuoj bus metai, kaip valdantis pasaulį, iš tiesų egzistuoja? Na, gerai, – išgirdusi nepakantų Aldutės kostelėjimą, greitai pasitaisau, – ar iš tiesų jis toks baisus? Turiu omenyje, ar tikrai jis baisesnis už sezoninį gripą, vėžį, Alzheimerį ir kitas stambaus kalibro žmonijos ligas? O čia dar tas netikras Kalėdų Senelis ant antrojo karantino slenksčio…

– Nepyk, brangute, – sukikena mūsų bankininkė, – bet argi tu lig šiol nežinojai, kad visi Kalėdų Seneliai netikri?! Negi niekada neužtikai savo tėčio atsiklijavusiais ūsais ir vatine barzda, bandančio kuo natūraliau išlaužti Kūčių vakarą amerikietišką "Ho ho ho!"?

Todėl ir mes – Happy family – tikime, kad Tamsai nėra jokių šansų. Net ir dėl koronos. Nes aplink yra daug šviesių žmonių – kaip mūsų Kalėdų girliandoje šviesos žiburėlių.

– Stop, mergaitės, – į pokalbį įsitraukia ir mūsų visažinė vertėja, žinanti tai, ko paprastai nė viena iš mūsų nežino. – Turiu giminių Australijoje. Ir jau seniai Sidnėjuje Kalėdų Seneliai nebegali sveikinti vaikų tradiciškai, t.y. sakydami "Ho ho ho!", nes šis garsų junginys skamba labai panašiai kaip žargonu vartojamas žodis, reiškiantis prostitutę.

– Tai kaip dabar tie australų Kalėdų Seneliai sveikinasi? – net ir be vaizdo skambučio matau juokingai ištįsusius savo draugužių veidus.

– Sidnėjaus Kalėdų Seneliai turi sveikinimo garsų junginyje naudoti balsę "a" – "Ha ha ha!" Ir tai, patikėkit, ne mano fake žinia, bet "The Daily Telegraph" informacija, – išdidžiai užbaigia ji.

– Fake news, ne kitaip… - kažkodėl neišlaikau nepasakiusi, nors žinau (visos žinome), kad Mis Niekada Neklystančioji vis tiek galiausiai bus teisi. Todėl nesiginčijame. Jau įpratome.

Lietuviškasis Kalėda – su lazda

– Palaukit, mergos, tik dėl smalsumo, – stenografuoju žinutę, – tuoj įlįsiu į skelbiu.lt ir pažiūrėsiu, ar internetinės parduotuvės jau pardavinėja Kalėdų Seneliams kaukes. Nes juk tikrai mačiau reportažą iš kažkokios užjūriuose esančios Kalėdų Senelių akademijos, kur jaunų akių seneliukai sėdėjo susirangę ankštuose suoluose su raudonomis, prie savo kostiumų priderintomis kaukėmis ir mokėsi aiškiai artikuliuoti žodžius, kad pro tankų medžiagos filtrą vaikučiai juos suprastų… Fiii… Ačiū Dievui, – už minutės jau skubu pranešti džiugias naujienas, – į "Google" paieškos langelį įvedus raktinius žodžius "Kalėdų Senelio kaukė", meta tradicines barzdas, ūsus ir akinius. Galgi tie kaukėtieji sveikins vaikučius tik tolimuose užjūriuose, o lietuviškasis Kalėda ateis be kaukės – tiktai su lazda?! – žaismingai surimuoju.

– Norėtum, – liūdnai nutęsia mūsų ikimokyklinio ugdymo pedagogė Aldutė. – Negi nematai, kad Dievo koronė – tai jungtinis viso pasaulio projektas ir ne tik Kalėdų Seneliai, bet ir jų elfai, nykštukai, snieguolės – visi šoka pagal vieną ir tą pačią (ir jau tikrai ne "Jingle Bells") dūdelės melodiją.

Laukimas prasideda nuo "Elfo"

Vos išgirstu žodį elfas – slogios nuotaikos kaip nebūta. (Beje, visiems, pavargusiems nuo pastarųjų mėnesių fake news, siūlau susirasti ir pasižiūrėti 2003 m. amerikiečių kalėdinę komediją "Elfas", režisuotą Jono Favreau). Nes būtent juo prasideda mūsų šeimos Kalėdų stebuklo laukimas.

Paprastai tai būna Saulėja, kuri vieną eilinę darbo dieną grįžta po mokyklos namo ir lyg niekur nieko pasako: "Šiandien vakare iškepsiu kalėdinių meduolių ir visi žiūrėsime "Elfą". Nežinau, iš kur šitas vaikas toks – na, absoliuti mano, mėgstančios karštį, saulę, vasarą, priešingybė. Ji tik ir laukia, kada oras Lietuvoje ims vėsti, o "Gismeteo" prognozės paskelbs pirmąjį šaltuką su gausiais sniego dribsniais...

Ir dar – šitas kalėdinis vaikis tiesiog tobulai moka užkrėsti mus visus Kalėdų dvasia. Nė vienais metais nebuvau tiek už ją dėkinga, kiek šįmet. Nes šventai tikiu, kad ne kaukės ir ne atstumai mus išgelbės, bet… kažkas aukštesnio, mistiškesnio, įskiepyto per kartų kartas dar nuo vaikystės. Su tuo kažkuo kiekvienam siejasi tik pačios šilčiausios ir pozityviausios emocijos, paskanintos žmogiškumo, dvasingumo, atlaidumo, gailestingumo prieskoniais.

Patefonas – pataisytas

Beje, apie tuos prieskonius... Šįmet Kalėdų dvasia mūsų namuose jau kvepia kardamonais, imbierais, gvazdikėliais, nes viešėdama pas sesę Dubajuje Saulėja prisipirko daugybę kvapniųjų žvakių su nuolaidomis (kad tik užtektų iki Kalėdų).

O dar, vos grįžę namo, į Lietuvą, gavome ilgai lauktą žinutę: "Jūsų patefonas pataisytas!" Ar galite įsivaizduoti – iš mano tėčio dar sovietiniais laikais pirkto griozdo, iki tol gulėjusio tarp raugintų agurkų ir konservuotų braškių tėvų rūsyje, nuo šiol skambės Saulėjos mylimas Antonio Vivaldi, Fredericas Chopinas ir jaukios Kalėdų giesmės.

Taip taip, nes, dar prieš išvykdama į saulėtąjį Dubajų, Saulėja su tėčiu nupyškino į Aleksoto sendaikčių turgų ir vos po pusę euro prisipirko daugybę senovinių kalėdinių plokštelių. Jau dabar rašau ir girdžiu tą specifinį, tik seniems patefonams ir plonais, juokingais moteriškais balseliais giedančioms plokštelėms būdingą garsą. Kažkas gal pasakytų – ne itin švarų, bet sukeliantį Saulėjos seneliui tikrą prisiminimų audrą.

Jis atsisako važiuoti į Kauno klinikas (nes, anot jo, tokiems klipatoms gydymo jau seniai nėra), bet iš paskutiniųjų nurėplioja į rūsį parinkti anūkei savo jaunystės laikų plokštelių su Demiu Roussos, Ala Pugačiova, Dalida, legendine "Nerija" su neapsakomai jaunu Stasiu Povilaičiu. Ech… Raudame apsikabinę abu.

Bilietai išparduoti

O nudžiūvusios ašaros man primena paskutinį apsilankymą Kauno dramos teatre, prieš paskelbiant šalyje antrąjį karantiną. "Bilietai, deja, visi išparduoti", – maloni kasininkė rodo pilnut pilnutėlį didžiosios salės planą. Savais kanalais suveikia mums du.

"What??? – susižvalgome su vyru jau sėdėdami salėje: negi ir vėl fake news?! Be mūsų – turėjusioje būti pilnoje salėje – kraipo galvas nustebę (matyt, dėl to paties fakto) gal koks dvidešimt teatromanų ir laukia režisieriaus Agniaus Jankevičiaus šedevro "Gentis", pastatyto pagal dar mano močiutės (iš tėčio pusės) mylimiausią Ievos Simonaitytės romaną "Aukštųjų Šimonių likimas".

Spektaklis prasideda luošosios Roželės žodžiais: "Mano genties nebėra. Yra tušti trobesiai. Užkaltos durys ir langai. Ir nors seniai tuščia, aš vis vien grįžtu ten. Mintimis. Grįžtu susitikti." Kažkokie fantasmagoriški, sumišę teatro ir šių dienų realybės vaizdai pinasi akyse, nes nužmogėjimo problema Dievo koronės kontekste be galo paliečia.

Ir ne tik mane. Belaukdama trečiojo skambučio, mačiau feisbuke besklandančius žmonių įrašus, raginančius pirkti Kalėdų dovanas iš smulkiųjų verslininkų, taip pat nepasiduoti į gražius žodžius vyniojamam "brolis – brolį, kaimynas – kaimyną, draugas – draugą" skundimo bumui… Ar išmirs nuo tos prakeiktos koronės mūsų žmonių genties žmogiškumas? Ar, pasidaliję į baltuosius ir raudonuosius, baidenus ir trampus, vakserius ir antivakserius, koronius ir chronius, išskųsime vieni kitus, išsidrabstysime žodžių, veiksmų purvais taip, kad, pasauliui nurimus, mes, jo piliečiai, jo žmonės, gentainiai, nebegalėsime vieni kitiems į akis pažiūrėti?!

Kaip kadaise – beje, ne taip ir seniai, 1994 m., – nutiko Ruandoje. Dvi iki tol vienoje šalyje sugyvenusios etninės gentys pateko į pirmuosius pasaulio dienraščių puslapius dėl masinių žudynių. Ruandos genocido metu hutų radikalų iniciatyva buvo išžudyta milijonas tutsių ir nuosaikiųjų hutų. "Dar nežinau, kaip atrodo Dangus, bet užtai tiksliai žinau, kaip atrodo Pragaras…" – pasakojo visa tai išgyvenęs lietuvių kilmės misionierius Hermanas Šulcas, pas kurį svečiavomės praėjusią vasarą.

Ir kas žino, kiek suluošintų roželių klaidžios susvetimėjusio pasaulio labirintais, ieškodamos tos senosios žmonių genties užuomazgų, palikuonių, pabėgėlių… – mąstau po spektaklio ir jau piktai save nutraukiu: "Visos tos mano sapalionės – fake news!"

Šviesos lempelių terapija

Geriau grįžusi paprašysiu, kad Saulėja iškeptų tikrų kalėdinių meduolių su pačiu tikriausiu cukraus glajumi ir uždėtų Kalėdų giesmių plokštelę. Dar – įžiebtų kambaryje smulkių kalėdinių lempelių girliandą, kuri kiaurus metus kabo tarsi kokia vakarinė šviesos užuolaida ir primena, kad tik šviesa išsklaido tamsą…

Jei netikite, atlikite mini eksprimentą: įeikite į tamsų sandėliuką su žvake, o paskui padarykite atvirkščiai – įženkite į saulės šviesos nutviekstą kambarį su tamsiomis mintimis. Matote – išsyk prašviesėjo! Todėl ir mes – Happy family – tikime, kad tamsai nėra jokių šansų. Net ir dėl koronos. Nes aplink yra daug šviesių žmonių – kaip mūsų kalėdinėje girliandoje šviesos žiburėlių, tarp kurių prisagstyta dešimtys mažyčių polaroidinių nuotraukų, darytų dar Kornelijos dovanotu fotoaparatu.

Ištikimi tradicijoms

Kol sesės – Saulėja ir Kornelija – buvo mažos, per kiekvienas Kalėdas turėjome ir savo etatinį Kalėdų Senelį, kurio kalėdinį repertuarą irgi visi žinojome atmintinai (bet juk nuo to visiems būdavo tik dar linksmiau).

Turiu išsaugojusi keletą dukrų vaikystės laiškų, taip ir nepasiekusių Šiaurės Ašigalio… Užtat saugiai nugulusių mano spintoje ir nuolat išsitraukiamų prieš Kalėdas, kai jų dvasia kažkur ima ir netikėtai pasislepia.

Vis dėlto didžiausia šventė mūsų šeimoje – eglutės pirkimas. Tai mylimiausias tėčio ir dukros ritualas, dažnai besibaigiantis labai netikėtai. Ypač tuomet, kai smarkuoliai, vedini kalėdinės gigantomanijos ar tiesiog vaikiško entuziazmo, parvelka į namus gerokai per didelę žaliaskarę. (Išsyk turiu jums pranešti, kad kokių neūžaugų ar dirbtinių parodijų su pušų kvapu maniškiai Kalėdų elfai nepripažįsta.)

Tuomet tenka kirsti lubas, arba šiek tiek įleisti milžinės kotą į apatinių kaimynų privačią nuosavybę. Juokauju. Dažniausiai apsiribojame viršūnės patrumpinimu, o įkalčius tuoj pat paslepiame po metai iš metų sąžiningai tarnaujančio porcelianinio angelo šilkiniais padurkais.

"Tik" vaikams

Bet juokingiausia, kad kasmet, prasidėjus adventui, visa mūsų gentis (ach, kaip man patiko šis žodis) draugiškai sutaria: šįsyk, ir jau tikrai tikrai, apsiribosime vien tik simbolinėmis dovanėlėmis: juk visi seniai suaugę!

O paskui, kaip ir kasmet, prasideda kalėdinė karštinė, gal karštligė, o šįmet turbūt karštkoronė, žodžiu, dovanėlių pirkimas su priežodžiu "tik" – na, maždaug, perkame tik vaikams. Paskui – tik seneliams (nes juk reikia juos palepinti bent kartą per metus), paskui – tik po vieną visiems ir t.t. Atėjus Kūčių vakarui, rezultatas visuomet pranoksta pažadus.

"Fake news!!!" – jei mokėtų angliškai, turbūt suriktų Saulėjos močiutė, atrėpliojusi su šventinėmis šlepetėmis iš kitos daugiabučio laiptinės ir po mūsų žaliaskare išvydusi mažiausiai penkis didžiulius dovanų maišus. "Tokius sovietinės jaunystės laikais naudojome per bulviakasį… – nustebusi tarsteli. – Taigi tarėmės šiais metais "tik"… - kažko uždususi šnopuoja, atkišdama su tėčiu sunkiai vilktus dar du kalėdiškai išpuoštus bulviamaišius, kuriuose – o šventosios fake naujienos!!! – tikrai ne bulbės!

Gal užtektų pasėdėti?

Faktas, kad net saviškių būsime nesuprasti, gal net ir pasmerkti, bet juk oficialaus draudimo, kad keliauti griežtai draudžiama, nėra. Tad akimirksniu daromės mokamus nosies kraštukų testus (apiplėšimas vidury baltos dienos: jų kaina trims šeimos nariams – pusė minimalaus atlyginimo) ir sprunkame iš Lietuvos.

Atrodo, nuo vasario, kai grįžome su koronos karūnomis iš Venecijos, niekas nepasikeitė. Tik lėktuvai nustojo skraidyti. Ir žmonės – keliauti. Užtai dabar jaučiu neapsakomą malonumą vien sėdėdama lėktuve.

"Gal užtektų pasėdėti ir niekur neskristi?" – ironizuoja vyras, matydamas mano iš malonumo murkiančias akis. Jaudina viskas: ir monospektaklis, kurio paprastai niekas nežiūri ir kurį dabar taip šauniai vaidina "Ryanair" stiuardesės, grakščiais rankų mostais kuriančios utopines išsigelbėjimo teorijas. Anksčiau, tiesą sakant, dar būčiau joms pareplikavusi dukros Kornelijos (ji taip pat stiuardesė) žodžiais: jei lėktuvas kristų į vandenį – išgyvenusių neliktų...

Bet dabar sėdžiu it geležėlę radusi, dairausi pro nakties užuolaidomis užtrauktus iliuminatorius, laukdama seniai girdėto, kadaise sukeldavusio katučių audrą, finalinio "Ryanair" šaukinio, kuris nuskamba jau nusileidus į Dubliną: tadadadam tadam…

Koronos bėgliai

Jaučiamės tarsi koronos bėgliai. Nors pasai nepadirbti, COVID-19 testai – neigiami. Bet visuotinis ažiotažas – keliauti blogai! – ir mums gerokai kerta per smegenis. Jos jau atsisako – net ir per 2 m atstumą! – draugauti su televizoriumi, kur kalbančios galvos vaidenasi gerokai dažniau už senosios animacijos herojus, dar visai neseniai skelbusius gėrio pergalę prieš blogį.

Sprunkame tyliai, ausis suglaudę, pėdsakus lyg zuikiai mėtydami. Garsiai nešūkaudami į socialinius tinklus (oi, kaip nagai niežti…), jokių apčiuopiamų įrodymų nekeldami, broliams lietuviams pavydo sparnų, juodvarniais lakstančių, neaugindami. Kad grįžę galėtume išvengti tautos linčo, o gal net ir Happy family šeimos genocido.

Happy family… – laiminga šeima. Juk ne patys tai sugalvojome. Širdį glostantį epitetą gavome iš visai nepažįstamų žmonių, kai visi keturi mėnesį keliavome po Kubą. Todėl bent keletą kartų per metus turime patvirtinti jo egzitenciją gyvai susitikdami, apsikabindami, išsibučiuodami ir visaip kitaip šeimyniškai išsiglėbesčiuodami. O čia nuo žiemos, kad ją kur bala, korona!

Tuštutėlis oro uostas

Dublino oro uostas mus pasitinka absoliučia egzistencine tuštuma. Kaip šiokia tokia rašytoja, galiu išsitraukti kompiuterį ir čia pat vietoje kurti egzistencializmo persmelktas istorijas – kaip gyventi žmogui, praradusiam humanizmo ir žmogaus laisvių iliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje.

Saulėjos žingsniai aidi tarsi karo iššluotoje milžiniškoje parduotuvėje su tuščiais prekystaliais. Tik kad griuvėsių nematyti. Viskas preciziškai sutvarkyta, iščiustyta, išdezinfekuota. Bet pirkėjų nėra.

Bagažo patikros skyriuje mus užkalbina aukštas, raumeningas tarnautojas. "Žalia – balta, žalia – balta, hei hei hei…" – kažką panašaus į "Žalgirio" aistruolių šūkį skanduoja jo kaukėta burna, o akys juokiasi. Išsyk matyti – tautietis. Užmatė ant vyro barzdos unikalią žalios ir baltos spalvų kaukę, kurią maniškis gavo, kai "Žalgiris" žaidė su turkais per krepšinio sezono atidarymą Kaune.

Ech, liūdnai visi atsidūstam… Nebegalės "Žalgirio" mūšio didžiavyriai girdėti kovinę dvasią keliančių kauniečių skanduočių ir riksmų. Nuo šiol šis komandinis žaidimas – izoliuota sporto šaka, beje, kaip ir visos kitos. (Vis dėlto gerai, – trinu delnais mintyse, – kad neleidau saviškiui išlaidauti ir pirkti abonemento į naujojo krepšinio sezono rungtynes: o tai paskui gaudyk vėją laukuos, pinigus – kapuos!)

"Kur skrendate? – užkalbina raumeningasis tautietis. – Į Dubajų? Pas dukrą? Šaunuoliai! – įdėmiai skenuoja ne tik mūsų bagažą, bet ir mus pačius. – Dabar pats metas skraidyti. Žmonių pas mus oro uoste nulis. Lyg ant Airijos sostinės būtų išbandytas koks masinio naikinimo ginklas, – juokiasi. – Kai grįšite namo, tik neminėkite tos šalies, į kurią dabar vykstate… Žiūrėkit, iš kur karantinuotis nereikia", – draugiškai atsisveikina.

Žymė: Dubajus – miestas, garsėjantis ne tik inovatyviu architektūros stiliumi, bet ir dangoraižių gausa.

Dirbtinių emocijų įkaitai

Laukdama dar vieno skrydžio, laiko turiu į valias, tad paleidžiu fantazijos arklius pasiganyti. Galbūt netruks ateiti tas laikas, kai išmanieji dizaineriai ant mūsų kaukių ims piešti emocijų simbolius. Ir ne tik dėl mados.

Nes per laiką, skirtą pirmiems, antriems, tretiems karantinams, jau bus atrofavęsi veido mimikos raumenys, ir mes nebemokėsime fiziškai demonstruoti savo jausmų. Panašiai kaip susileidus gerą botulino dozę. Nori atrodyti linksmas – dėkis kaukę su nupiešta plačia šypsena, kažką skauda – ieškok tarp kaukių tos, su nuleistais lūpų kampučiais. Supykai? – trauk iš stalčiaus dar vieną su perkreipta pykčio grimasa. Kas po kaukėmis? Visuotinis abejingumas? Skausmas? Nežinomybė? Nerimas? O gal vienišumas – XXI a. senjorų rykštė?

Sykį nuvežiau tėtį pas psichoterapeutę, kad patartų, ką daryti su nemiga. Gavome visą puokštę dirbtinių miego daviklių. Iš pradžių, atsigulus į lovą ir net nepaganius šimto avių, reikėtų nuryti rožinę greito veikimo miego tabletę. Paskui, jei netyčia tėtis pabustų vidurnaktį, turėtų maktelėti tą mėlynąją su nerimą slopinančiu poveikiu, o jau išaušus rytui (jei, neduokdie, ne ta koja išliptų iš lovos) – antidepresantų su linksminančiomis dujomis! "Tuomet jausitės pailsėjęs, ramus ir linksmas, – jau baigdama konsultaciją reziumavo ji, į delną brukdama pluoštą receptų ir dar kažkokių vaistų pakuotę. – Dovanų. Nes tuoj galiojimas baigsis..."

Baigėsi kiaulių laikai, kai prisidedi kalnus, išknaisai ir vėl leki prie maistu garuojančių metalinių lovių krautis naujo ėdalo…

Tai išgirdusi mano vyresnėlė Kornelija, kažkur giliai stalčiuje turinti ir dietologės diplomą, tik už galvos susiėmė: "Mam, jei senelis visa tai vartos, po mėnesio galėsi daržininke dirbti!" Kokia dar daržininke? –  nesupratau aš. "Tokia, kad su tiek chemijos jis netruks pavirsti daržove, kurią tau reiks ant patalo auginti…"

Baigėsi kiaulių laikai

Iškilmingai įžengiame į milžinišką 4 žvaigždučių viešbutį, stūksantį prie pat Dublino oro uosto. Tuščia. Tik švaros palaikymo komanda nesnaudžia: purškia ir valo. Anksčiau tokių prabangių viešbučių vestibiuliai dvelkė subtiliais bergamočių, citrusinių vaisių aromatais, o dabartiniais laikais kvapas vienas: dezinfekcinio skysčio!

Pusryčiai – kultūringi: kiekvienas prie savo staliuko. Užsisako tiek, kiek ruošiasi suvalgyti. Baigėsi kiaulių laikai, kai prisidedi kalnus, išknaisai ir vėl leki prie maistu garuojančių metalinių lovių krautis naujo ėdalo…

Helovino įtaka

Dubajaus oro uostas pasitinka žmonių spūstimi. Ačiū Dievui, pasaulis dar neišmirė. Visi pildo kažkokias kovido formas, linksmai šurmuliuoja ir iš lėto vinguriuoja gyvačiuke prie baltųjų angelų juodomis aureolėmis, atliekančių pasų tikrintojų vaidmenį.

Niekas nematuoja temperatūros, niekas nesilaiko jokių atstumų, tik pareigingai dėvi antsnukius. Kad stuktelėjęs nosimi į prieš jį stovinčio kaimyno nugarą nesuleistų nuodingų vampyro dantų. (Cha… Juokiuosi iš tokios asociacijos – čia turbūt artėjančio Helovino įtaka.)

Drąsa: ne kiekvienas turistas išdrįsta pakilti liftu ir pasidaryti nuotrauką didžiausiame pasaulyje paveikslo rėme. Kiekvieną žingsnį Dubajaus rėmo stiklinių grindų koridoriumi kausto baimė, o drauge apima ir žavesys atsiveriančia panorama.

Po paraliais! Nuo šiol nebetikėsiu, kad pasaulyje šauniausios Emyratų oro linijos yra pačios pačiausios. Jos ką tik pradangino mano raudonąjį lagaminą! Su lietuviškais varškės sūriais ir mėgstamiausiais "Miglės" saldainiais dukrai!

Nuslūgus pirminėms pykčio ir nusivylimo emocijoms (vis dėlto kaip gera jas turėti), bandau priimti šį faktą kaip iššūkį mano ligtoliniam gyvenimui komforto zonoje. O dabar pamėgink, – deruosi pati su savimi, – pagyventi savaitę Dubajuje be drabužių, be batų ir be kosmetikos!

Savaitė be lagamino

Iš dukros gaunu jaunatvišką džinsinio mini sijonėlio ir baltos palaidinės komplektą, kurį papildo pliažinės šlepetės! Vaidinsiu tą, kuriai dar iki trisdešimt ir kuriai visi konservatyvioje Lietuvėlėje užsiauginti kompleksai – iki kelių…

Nes kai brendi į malonia šiluma kūną glostantį vandenį – jokių kompleksų nebelieka. Tiesiog jauti, kaip saulė (ooo – kaip buvau jos pasiilgusi!) pumpuoja į kraują vitamino D atsargas, kaip atsiveria visos saulės spindulių ištroškusios mano čakros… O svarbiausia, kad paplūdimiai čia tušti, kaukių dėvėti nereikia. Tik vakarop, saulei leidžiantis, jie tarsi atgyja nuo šlapių vaikų, laimingų juodaskarių moterų, su visais musulmoniškais apdarais subridusių į šiltą Arabijos jūrą.

Kadangi maudomės Helovino išvakarėse, prašome dukrą papasakoti kokią nors šiurpią istoriją iš Emyratų stiuardesių gyvenimo. Viena taip pakraupina visus, kad grįžę į dukros namus pirmiausia paridename po lova nedidelį jos šuns Bambuko kamuoliuką.

Lavono testas

Kartą vienai stiuardesei, vos grįžusiai iš Malaizijos, skambina tos šalies teisėsaugos pareigūnai: "Ar nieko įtartino savo viešnagės metu nepastebėjote? Ar nieko viešnagės metu neįsileidote į kambarį? Ar niekam daugiau nedavėte savo kambario rakto?"

Pasirodo, merginai išskridus atgal į Dubajų, viešbučio kambarinė, atėjusi tvarkyti kambario, rado po jos lova… lavoną! Nuo to laiko, –  pasakoja kolegės skrajūnės, – toji stiuardesė į tolimus skrydžius visada ima nedidelį kamuoliuką, kurį pirmiausia, vos įžengusi į viešbučio kambarį, paridena po lova! Lavono testas – ne kitaip.

Su vienu drabužių komplektu

Nepaisant visų šio nuostabaus klimato pranašumų, mano Saulėja paskendusi privalomoje literatūroje ir vadovėliuose. Nieko nepadarysi – dvylikta klasė. Įdomu, ar be jų kas nors dar tilpo į jaunėlės lagaminą? O jeigu būtų dingęs jis?

Brrr, veju tokias mintis į šalį, nes mano paklydėlis vis dar kažkur blaškosi. Kasryt per "WhatsApp" gaunu vis naujo raudono lagamino nuotraukas ir vis ramesniu veidu pyškinu eilinę žinutę: "Not mine…"

Pasirodo, visai įmanoma išgyventi atostogas su vienu vieninteliu drabužių komplektu. Kad tik niekas neminėtų koronos vardo be reikalo. Kaip viskas pasikeitė… – mąstau. Kadaise žmogaus sėkmę didžiąja dalimi lėmė jo dalyvavimas socialinėje erdvėje, o dabar – priešingai. Negaliu juk dėti laimingo savo veido, kad geriu kiekvieną saulės spindulį, kiekvieną jūros druską tolimajame Dubajuje, nes juk... komentarais apspjaudys, o grįžus – gal dar oro uoste – akmenimis užmėtys, kad pabėgome nuo pastaruoju metu labai pamėgto žodžio "pakentėti".

Kodėl gi negalite? Juk tik LAIKinai... – girdime iš draugų ir pažįstamų. Ogi todėl, – atsakau, – kad ant šito dviprasmiško prašymo aš nededu LAIKės, nors jų šaknis ir bendra.

Žavi dangoraižiai

Nors Dubajuje dukrą lankome ne pirmą kartą, vis dėlto didžiausią įspūdį tebekelia dangoraižiai. Tiek daug aukščiausių, gražiausių, didžiausių, keisčiausių pastatų vienoje vietoje mums dar niekur neteko regėti.

Ypač gėrimės "Burj Khalifa", aukščiausiu pasaulio dangoraižiu, kurio aukštis – net 828 m. Jame yra 163 aukštai, kuriuose įrengti tiek gyvenamieji butai, tiek įvairūs biurai, parduotuvės, viešbučiai, restoranai. Nekylame į apžvalgos aikštelę, bet laukiame vakaro kulminacijos – šokančių fontanų šou – apačioje, prie milžiniško prekybos centro "Dubai Mall".

Didybė: priešais „Burj Khalifą“, aukščiausią pasaulio dangoraižį, miesto svečiai pasijunta tarsi liliputai Guliverių šalyje.

Lyginant su pernai rudeniu – žiūrovų gal koks dešimtadalis. Visi kaukėti. Stovi tvarkingai kvadratukuose, nupaišytuose ant žemės, tarsi žaisdami klases. Pėsčiųjų eismas tik į vieną pusę. Žodžiu, korona ir čia ne vorona: visi saugosi. Nors, anot dukros, lyginant su itin griežtu karantinu Dubajuje pavasarį, dabar čia laisvė papūgoms. (Na, ne toms, kurioms prireikė santuokų ir vaikų.) Priešingai nei Europoje, čia ir kavinėse galima pasėdėti be kaukių, ir į pramogų parkus nueiti.

"Global Village" vilionės

Vienas toks – vardu "Global Village" – kaip tik mūsų viešnagės dienomis ir atsidaro (po vasaros karščių). Pataikome jame apsilankyti per kažkokią nacionalinę šventę – sutemus poška fejerverkai, net per kaukes nosis riečia rytietiškų smilkalų kvapai, sklindantys iš pasaulio tautų paviljonų, kur verda tautiniai gardumynai, vyksta prekyba suvenyrais, pristatoma įvairių šalių tautinė kultūra.

Persijos paviljone aš pirmąsyk pajaučiu šilkinio rankų darbo kilimo švelnumą. Mano vyriškis paslaugiai pasišauna jį nupirkti, bet išsigąsta kainos: nedidutis rankdarbis, ant kurio smagiai pasivoliotų mūsų jorkšyrė – kainuoja apie 3 tūkst. eurų... Įdomiausia visame tame vietinių ir turistų skruzdėlyne stebėti paslaptingąsias arabų moteris. Visų akys, juodais kontūrais išraižytos, tik šaudo iš po įmantriausiais raštais siuvinėtų juodų šilkų, nuo kurių sklinda prabangiausių kvepalų aromatai. Net man, moteriai, smalsu būtų pažvelgti į tų gražuolių veidus, kurie – net ir su kaukėmis – atrodo tarsi iš "Tūkstančio ir vienos nakties" pasakos.

Išbandymai Dubajaus rėmu

Važiuodami pietauti pro automobilio langus matome didžiausiais pasaulyje paveikslo rėmais vadinamą statinį. Suktais aukso motyvais puošti Dubajaus rėmai iš tolo blizga žydrame dangaus fone.

Nusprendžiame užsukti – juolab eilių nėra. Be mūsų čia – vos keletas užsieniečių. Pakilę greitaeigiu liftu į patį viršų, galime pasidairyti po apylinkes. Žiū kairėn – Dubajaus senamiestis, žvilgt dešinėn – dangoraižiai su miesto simboliu "Burj Khalifa" prieš akis.

Statinį sudaro 150 m aukščio ir 93 m pločio konstrukcija, pastatyta taip, kad primintų milžinišką rėmą. Būtent čia kiekvienas gali pasitikrinti savo aukščio baimę, žingsnis po žingsnio pėdindamas stiklinėmis grindimis, kurios nuo tavo kūno svorio iš matinių staiga virsta permatomomis... Kitoje salėje neonu tviskantis tunelis veda į interaktyvią parodą apie Dubajaus ateitį po 50 metų, kur daug žalumos, bet... mažai žmonių.

Rytietiško turgaus pasaka

Kadangi mes žmones mylime, dar vieną purpurinį vakarą paskiriame jaukioms Dubajaus senamiesčio krautuvėlėms. Besileidžianti saulė čia taip dramatiškai raudona tarsi iš maestro Vytauto Kernagio baladės, o jau patys arabai kaip gražiai čiulba…

Taip gražiai, kad net užsimanau rytietiškų kvepalų. Suvirstame į vieną iš tūkstančio kvapų kromelių išsirinkti Šecherezados kvapų. Duodu pauostyti vyrui, kad žinotų, už ką arabišką dirhamą moka, o šis tik droviai nusisuka ir pašnibždom murma (lyg tas arabas kažką suprastų lietuviškai): "Blemba, žinok, nieko neužuodžiu, turbūt korona..."

Turbūt, – jau noriu smagiai pasijuokti iš savo sutuoktinio fobijų, bet matau, kad jam ne pokštai galvoje. Griebia iš sutrikusio prekeivio indelį su kavos pupelėmis ir vėl uosto. Tada prašo kito kvapo, ir dar kito.

"Tikrai korona!" – liūdnai reziumuoja, o aš, pasikliaudama savo moteriška uosle, renkuosi pūstažandį buteliuką, į kurį akimirksniu mitrus arabas supila mano pasirinktus kvepalus.

Viskas – mūsų galvose

Tolesnis pasivaikščiojimas po senamiestį jau sugadintas. Smegenų neuronai fiksuoja tik vieną faktą: nejauti kvapo – tau korona! Už pusvalandžio vyrui ima vaidentis ir kiti viruso vaiduokliai.

"Stop! – sakau. – Ar gali sau trinktelėti, ar tai padaryti teks man? Dabar sustok ir garsiai tris kartus ištark užkeikimą: viskas slypi tik mano galvoje..."

Lyg patvirtindamas mano žodžius, galiojusius pasauliui dar iki koronos laikų, melodingu balsu vakarinę maldą užgieda muedzinas. O aš meldžiu džino, atsukusi savo Aladino žibintą primenantį kvapų buteliuką, kad pagaliau baigtųsi visos šitos nesąmonės ir mes galėtume gyventi taip, kaip anksčiau. Jei ne "Tūkstančio ir vienos nakties" pasakoje, tai bent toje su laiminga pabaiga, kur visi anksčiau ar vėliau pamato, kad karalius tai nuogas!