– Ar muzika jums svarbi?

– Tikrai taip. Be muzikos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Nuo pat mažų dienų augau su muzika. Tėtis sekmadienio rytais kepdavo mums blynus ir prikeldavo su tokių grupių kaip „Creedence Clearwater Revival“ ir pan. dainomis. Turėjome daug muzikos iš Amerikos. Taigi man pasisekė, kad augau apsupta muzikos ir ji mane iki šiol lydi kiekvieną dieną.

– Prieš pat plaukimo varžybas jus taip pat galima pastebėti su ausinėmis.

– Taip, beveik visada. Kartais būna taip, kad nesiklausau nieko, tiesiog nenoriu, kad priešininkas pradėtų kalbėti ir pan. Ausinės padeda išvengti distrakcijų. Per kiekvienas varžybas klausausi skirtingų dainų. Yra tokių, kurių klausausi per treniruotes. Tai dainos, kurios motyvuoja, būna tinkamos tai akimirkai.

– Kokios kitos jūsų mėgstamos veiklos?

– Muzika visada bus mano aistra, kuria domiuosi. Stengiuosi neatsilikti nuo naujausios muzikos. Taip pat patinka įvairūs meno renginiai, dabar domiuosi lietuvių poezija. Patinka ir šiaip ką nors paskaityti.

– Neseniai pasirodė filmas apie jus – „Rūta“. Kaip jautėtės premjeroje ir dabar?

– Per premjerą beveik visą filmą verkiau, nežinau kodėl. Gal tai didžiulis jaudulys. Tas projektas artimas ir jautrus, nežinojome, ko tikėtis iš žmonių. Buvo baisu, bet po to – labai gera.

– Filmo režisieriai – jūsų bičiuliai?

– Taip, mes pažįstame vieni kitus gal nuo 2013 m.

– Kaip vyko filmavimo procesas?

– Kiekvieną dieną mane lydėdavo į treniruotes, filmuodavo, kada keldavausi, valgydavau ir pan. Vis susėsdavome ir padarydavome ilgesnį interviu. Viskas vyko labai organiškai, dienotvarkė tikrai nebuvo sutrikdyta.

– Kokie filmai apie asmenybes įkvepia jus pačią?

– Sunku pasakyti. Mane įkvepia ir aplinkiniai žmonės, kuriuos sutinku. Kartais pagaunu save galvojančią – kaip faina, kad mano gyvenime yra vienas ar kitas žmogus. Teko susidurti su nemažai sunkumų, bet vis pasitaikydavo žmonių, kurie įkvėpė būti, kažką daryti, dalytis patirtimi ir skleisti geras emocijas.

– Turbūt daug ką nustebino, kad filme „Rūta“ kalbate apie depresiją, nes žmonės to nežinojo. Ar depresija išryškėjo po septintosios vietos Rio olimpinėse žaidynėse?

Depresijos problema tarsi nematoma, nešnekame apie tai pakankamai.

– Ne, tai vyko jau kurį laiką – iki Rio, per Rio, ir po to. Apie depresiją kalbėti sutikau tik paskutiniame interviu, kuris vyko gruodžio mėnesį. Pasakiau, kad paskutiniame interviu noriu papasakoti, kaip viskas yra iš tiesų. Depresijos problema tarsi nematoma, nešnekame apie tai pakankamai. Tačiau užtenka prarasti vieną artimą žmogų, kad suprastume, kas tai per problema ir kad ji yra.

Pati depresijos sąvoka gana slidi, galima ją nuvalkioti. Vieni sako, kad liga egzistuoja, kiti sako, kad ne. Tačiau esmė kitokia. Kad ir kaip pavadinsi tuos jausmus, jie nėra nei geri, nei naudingi. Ir jei tai išgyvena daugelis žmonių, kažkas negerai.

– Kaip sprendžiate depresijos problemą?

– Lankausi pas psichiatrą ir psichologą, nuolatos su jais bendrauju. Dabar, po filmo pasirodymo, tenka itin dažnai apie šias patirtis kalbėtis su žmonėmis. Stengiuosi dirbti su savimi ir nepasiduoti. Tai labai svarbu, darbas nenueina veltui.

– Ar dėl to, kad esate žinoma, jums sunkiau lankytis viešuose, masiniuose renginiuose?

– Pavyksta tai padaryti. Kartais tai, kad mane atpažįsta, nesmagu, nes norisi atsipalaiduoti, pašokti, įsiklausyti į muziką. Bet žinau, kad esu stebima. Tačiau negaliu kontroliuoti, ką kiti žmonės galvoja apie mane, todėl vis tiek bandau atsipalaiduoti. Pradėjau dažniau kur nors eiti be kepurės ir dėl to nesijaudinti.

– Kokie jūsų santykiai su broliais?

– Labai geri. Net nežinau daug brolių ir seserų, kurie taip artimai sutartų. Broliai yra mano geriausi draugai, palaikymas. Visuomet su jais tariamės – dėl gyvenimo, kitų dalykų. Broliai mane labai daug ko išmokė, nuolat dalijamės informacija, bendraujame.

– Kada supratote, kad tapote tikra sportininke?

– Kad tai mano profesija, supratau gal būdama 15 metų.

– Filme apie jus dažnai rodoma Nida. Ką ši vieta jums reiškia?

– Ta vieta ypatinga. Pirmą kartą į ją nuvykau tik tada, kai filmavome filmo scenas. Neturėjau progos ilgai ten pabūti, bet Nida yra kažkoks magiškas žemės lopinėlis Lietuvoje, visa atmosfera tokia ypatinga, spinduliuojanti gėriu.

– Mėgstate gamtą?

– Taip. Man patinka ir miesto gyvenimas, bet be gamtos ilgai būti negaliu. Reikia miško, jūros, vandenyno. Kai augome, turėjome nuosavą namą, todėl tikrai daug laiko praleisdavome gamtoje.

Anot jos, Vilnius patyrė daug sudėtingų ir varginančių etapų, todėl dabartinė epocha – pati geriausia, kai vyrauja klestėjimas ir pakilimas.

– Kaip istorikė, ką manote apie Valdovų rūmus?

– Labai džiaugiuosi šiuo projektu. Jei visuomenėje dėl to kyla diskusijos, reiškia, kad kultūra yra aktuali. Norisi, kad tos diskusijos būtų dar gilesnės ir išsamesnės, labiau argumentuotos. Džiaugiuosi, kad Valdovų rūmai yra muziejus, kurį lanko ne tik turistai, bet ir Lietuvos gyventojai. Kai į Vilnių atvyksta mano kolegos ar svečiai iš užsienio arba kitų Lietuvos miestų, su pasididžiavimu galiu juos nusivesti į Valdovų rūmus. Tai modernus muziejus, nes eksponatų pateikimas labai aiškus, struktūruotas ir interaktyvus. Muziejuje galima atrasti savo taktiką, kaip vaikščioti ir ką pamatyti, kaip tyrinėti.

Labai myliu ir kitus Lietuvos muziejus, bet daugumoje jų eksponatų pateikimas neatitinka XXI a. Valstybinės institucijos ir muziejai turi šią problemą – tai vietos, kuriose vis dar gyvenama tarsi XIX arba XX a.

Įėjus į tokį muziejų pasimeti, tau atsibosta skaityti eksponato aprašymą. Tai nepritaikyta šiuolaikiniam lankytojui ir dėl to labai gaila. Ten esantys eksponatai yra nepaprastai puikūs, tik manau, kad jų kiekį muziejuose reikėtų mažinti ir verčiau galvoti apie kuo įdomesnį pateikimą. Pavyzdžiui, muziejaus salėje gali būti ir vos vienas eksponatas. Santykis su tuo eksponatu būtų visiškai kitoks. Tokį objektą galima labai gerai ištyrinėti ir suprasti.

– Kokį istorijos etapą dabar išgyvena Lietuva? Ar vyrauja pakylėjimas?

– Tai romantizmo etapas, kuris turi daug teigiamų savybių. Taip, pakylėjimas juntamas, turbūt ir todėl, kad neseniai minėjome modernios valstybės šimtmetį. Turiu paminėti, kad vyravo žinutės „Su valstybės gimtadieniu“ ar „Su šimtmečiu“, bet nebuvo pasakyta, kad tai modernios valstybės šimtmetis. Juk valstybės ištakos siekia kur kas senesnius laikus, nuo 1009 metų. 1918 vasario 16 d. pradėta kurti būtent moderni valstybė.

Šis pakylėjimo etapas labai geras, turėtume jį tinkamai išnaudoti.

Šis pakylėjimo etapas labai geras, turėtume jį tinkamai išnaudoti. Man norėtųsi, kad būtų daugiau diskusijų, įsitraukimo, ne tik vėliavų kabinimas ant lango (kas irgi yra puiku). Parduotuvėse trūko vėliavų, bet lygiai taip pat bibliotekose turėtų trūkti, pavyzdžiui, signataro Petro Klimo atsiminimų. Šimtmetis turėtų būti ne parodomoji akcija, o kažkas, kas paliečia giliau.

– Ar jums įdomūs signatarų likimai? Ką apie tai galvojate?

– Įdomus aspektas. Manau, kad turime kalbėti ne tik apie valstybės kūrimo pradžią, ne tik apie nepriklausomybės pradžią ir akto pasirašymą, bet ir valstybės kūrimą, galiausiai – jos praradimą. Pradėjus kalbėti apie Vasario 16-osios aktą reikia tęsti pasakojimą toliau. Reikia kalbėti apie signatarų indėlį kuriant valstybę, apie tai, kaip daugelis signatarų, tapusių ministrais, užėmusių aukštas pareigas, dirbo ir aukojosi. Apie tai, kokiomis sąlygomis jie dirbo, kaip naudodavo savo lėšas, namuose įsirengdavo biurus, po pusmetį dirbdavo be atlyginimo ir pan.

– Ar pritariate posakiui, kad istorija linkusi kartotis?

– Tikriausiai šis posakis atsirado todėl, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra cikliškas. Kiekvienas gali pastebėti panašumų su tuo, kas vyko jų tėvų, senelių, prosenelių laikais. Nežinau, ar istorija kartojasi. Man regis, ji eina sunkiai suvokiamomis bangomis. Yra tokių pasikartojimų, kaip karai, ligos ir pan. Tai elementarūs pasikartojimai.

– Kada Vilnius gyveno skurdžiausiai, sunkiausiai?

– Turbūt kiekviena epocha turėjo savo sunkumų. Manau, kad dabartinė epocha – pati geriausia. Tai klestėjimo ir pakilimo laikotarpis. Nuo XIV iki XVII a. Vilnius išgyveno daugybę karų ir gaisrų. Didieji gaistai nusiaubdavo pusę ar trečdalį Vilniaus. Pavyzdžiui, vien XVI a. tokių gaisrų buvo net aštuoni.

Visuomet, ypač LDK laiku, buvo sudėtingų etapų. Kartojosi ir maras, ir gaisrai, ir karai, ir kiti dalykai. Tačiau kaip patį kruviniausią laikotarpį išskirčiau XVII a. Vilnius tuo metu net šešerius metus buvo užimtas ir okupuotas maskvėnų ir kazokų kariuomenės. Jie Vilniuje viską plėšė, skerdė. Kaip rašoma prisiminimuose, gatvės buvo patvinusios krauju.

– Kada Vilniuje mažiausiai žmonių kalbėjo lietuviškai?

– Mažiausiai lietuviškai kalbėta per visą LDK laikotarpį, nes Vilnius buvo sostinė, kurioje rezidavo miestiečiai, didikai, aukštesnio rango pareigūnai, kalbėję lenkiškai. Lietuviškai kalbėjo valstiečiai. Lietuvių kalba į viešumą atėjo vėliau.

Tačiau nereikia lenkų kalbos dominavimui suteikti neigiamos reikšmės. Manęs dažnai klausia, ar vienas kitas istorinis veikėjas buvo lenkas, ar lietuvis. Manoma, kad jei jis nekalbėjo lietuviškai, buvo lenkas. Tačiau toks supratimas yra žalingas. Manau, jei atsisakysime visų, kurie kalbėjo ar rašė lenkiškai, neturėsime nė vieno Radvilos, Sapiegos ar Paco, nė vieno didiko. Taigi ir savo istorijos iki XX a. Jie visi, tiek kalbėję lenkiškai, tiek lietuviškai, buvo LDK piliečiai, Vilniaus gyventojai.

Anot jos, intuityvų valgymą propaguojantys žmonės renkasi maistą, kuris ir skanus, ir reikalingas kūnui – netiesa, kad jei leis sau viską, žmogus valgys tik picas ir mėsainius.

– Galima pamanyti, kad intuityvus valgymas žalingas, kad valgoma norint prastumti laiką, pagerinti nuotaiką. Kaip yra iš tikrųjų?

– Tai, ką paminėjote apie nuotaiką ir laiko prastūmimą, – emocinis valgymas. Intuityvus valgymas su emociniu siejasi nebent tiek, kad stengiamasi neslopinti emocijų maistu. Intuityvus valgymas skatina remtis žmogų savo kūno pojūčiais, valgyti tada, kai žmogus jaučiasi alkanas ir nustoti tada, kai jaučiasi sotus.

Svarbus dalykas, būdingas intuityviam valgymui, – leisti sau valgyti viską, ko norisi. Tai labai svarbu žmonėms, kurie riboja save. Kai žmonės išgirsta, kad reikia valgyti tai, ko norisi, juos apima nerimas. Manoma, kad taip tik didės svoris.

Intuityvus valgymas su emociniu siejasi nebent tiek, kad stengiamasi neslopinti emocijų maistu. Intuityvus valgymas skatina remtis žmogų savo kūno pojūčiais, valgyti tada, kai žmogus jaučiasi alkanas ir nustoti tada, kai jaučiasi sotus.

Taip, gali būti, kad jei kurį laiką žmogus neleido sau valgyti mėgstamų produktų, jis kurį laiką jų valgys kur kas daugiau. Tačiau ilgainiui, po kokios savaitės, viskas susinormalizuoja. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie renkasi tai, ko nori, pasižymi geresniais mitybos įpročiais. Jie pasirenka maistą, kuris ir reikalingas kūnui, ir yra skanus.

Žmonės nėra tokie blogi, kaip patys įsivaizduoja ir, jei leis sau valgyti tai, ko norisi, nesirinks vien picų ir mėsainių. Iš tiesų, žmonės mėgsta ir daržoves, ir vaisius. Jei pagal kažkokias rekomendacijas nereikia maitintis vien daržovėmis, jie mielai jas valgo.

Esminis dalykas yra tai, kad jei ko nors valgyti sau neleidi, to labiausiai norisi. Galbūt tas maistas net nėra toks skanus, bet kai jis uždraustas, labai vilioja. Dalis žmonių patiria vienkartinį persivalgymą, kuris baigiasi nemaloniu jausmu, skrandžio skausmu. Tačiau tai nieko tokio. Blogiau yra daliai žmonių, kurie nuolatos laikosi dietos, save riboja ir jiems persivalgymai būdingi dažnai. Būtent tas ribojimas ir neleidimas valgyti provokuoja persivalgymus.

– Tai – vadinamasis dietinis valgymas?

– Taip, dietinis mąstymas. Viena tokio mąstymo apraiškų – kai maistas suskirstomas į gerą ir blogą, leidžiamą ir neleidžiamą. Tuomet neleidžiami produktai kažkur padedami, neperkami, bet jie kelia įtampą. Ta įtampa visuomet tvyro, o baigiasi palengvėjimu, kurį sukelia persivalgymas.

– Kas nutinka, kai žmonės ima neriboti maisto?

– Kai klientai pradeda valgyti viską dėmesingai, neskubėdami, jausdami maisto skonį, jie ima pastebėti, kad maistas, anksčiau jiems buvęs itin skanus, nėra toks jau ir skanus. Tikslas nėra, kad tam tikri produktai taptų neskanūs ar jų nesinorėtų.

Valgant normaliai, tai nesibaigs persivalgymu. Valgymas turėtų būti malonus, su pasimėgavimu. Tuomet ir nauda kūnui kitokia. Nustatyta ir tai, kad jei valgoma su malonumu, maistinės medžiagos geriau įsisavinamos.

– Dietos besilaikantis žmogus neleidžia sau tam tikrų produktų, bet kartais gali jų persivalgyti. Tuomet jis jaus ne tik malonumą, bet ir kaltę.

– Taip, po to lieka kaltės jausmas. Todėl ir svarbus besąlyginis leidimas sau valgyti. Kai žmogus pasirenka, kad leis sau valgyti viską, tai reiškia, kad jis sau nepriekaištaus, nekaltins, nenuspręs likusią savaitę visiškai nieko neragauti. Žmonės skirtingi, todėl kai kurie jaučia labai stiprų kaltės jausmą. Tuomet jiems reikia gydymo programos, pagal kurią dirbama ir su tuo kaltės jausmu. Tačiau kai kuriems užtenka tik pamąstyti apie savo gyvenimą, pagalvoti – kodėl neleidus sau valgyti to, kas skanu?

– Ar egzistuoja išimtys, kai tam tikrus maisto produktus reikia riboti?

– Be abejo. Tokių situacijų nėra daug, bet yra. Pavyzdžiui, tikrai nerekomenduosiu visko valgyti alergiškam žmogui. Sau leisti viską, ko norisi, galima tik tada, jei nėra medicininių draudimų. Nereikėtų valgyti visko, kai yra alergija maistui, kai netoleruojamas gliutenas. Intuityvus valgymas netinka ir sergantiems anoreksija ar bulimija. Jis gali tikti nebent vėlesniame gydymo etape, tačiau iš pradžių nei alkio, nei sotumo jausmu negalima pasitikėti.

– Intuityvus valgymas – gana novatoriška idėja. Kokių klaidų įžvelgiate?

– Pastebiu, kad intuityvus valgymas kartais priskiriamas emociniam valgymui.

– O kaip reikia suvokti emocinį valgymą?

– Jei susitelkiama į kažką kitą, o ne maistą, tai greičiausiai emocinis valgymas. Jam būdinga tai, kad valgoma tuomet, kai nejuntamas alkis. Lyg ir kažko norisi, gerai būtų užkrimsti, bet nejaučiamas alkis.

Su emociniu valgymu siejamos stiprios emocijos, bet jos dažnai nebūtinos. Gali veikti ir nuobodulys, televizoriaus žiūrėjimas, sėdėjimas prie kompiuterio, rutina dirbant. Tuomet valgymas suteikia malonumo ir, atrodo, kad suteikia jėgų. Regis, visi tai daro ir užkandžiauja, bet jei valgoma prie kompiuterio ir televizoriaus, reikia pasigilinti, kas tai provokuoja.

Žmonėms, galvojantiems, kad jie priklausomi nuo tam tikro maisto, reikia pasakyti, kad tokios priklausomybės nėra.

– Tačiau retai kada žmonės vien tik valgo ir niekuo kitu neužsiima. Dažnai valgoma kavinėje bendraujant su bičiuliais ir pan.

– Bendravimas prie maisto – svarbus ir skatintinas dalykas. Reikia tai daryti, nes maistas suteikia malonumą ir sujungia žmones. Bendravimas prie maisto – kitoks. Taigi jei bendraujame, tai nėra emocinis valgymas.

Tačiau skatinčiau valgant neskaityti, nežiūrėti televizoriaus, nenaršyti internete. Žmonės, kurie valgo ir užsiima papildoma veikla, turi keturis kartus didesnę riziką nutukti. Taip nutinka todėl, kad nebesusitelkiama į maistą, sunku pastebėti, kada atsiranda sotumas, koks maisto skonis. Lieka keistas jausmas – nei pavalgęs, nei nepavalgęs. Geriausia yra susitelkti į maistą.

– Dabar daug maisto produktų savo sudėtyje turi skonio priedų. Gali būti sunku pajusti, kad maistą renkiesi pats, o ne veikiamas priedų.

– Maisto pramonė tikrai stengiasi, kad maistas turėtų kažkokį ypatingą skonį, kad produktai būtų perkami. Tam dedama daug pastangų. Tačiau sakyčiau, kad nereikia labai bijoti išorinių medžiagų, jų poveikis nėra toks stiprus.

Pavyzdžiui, natrio glutamatas – medžiaga, kurią galima rasti ir natūraliai. Jos yra motinos piene, todėl mes jos gauname nuo pat kūdikystės. Taip pat natrio glutamato yra mėsoje, kai kuriose daržovėse ir pan. Mūsų kūnai prie šios medžiagos pripratę. Tačiau taip, natrio glutamatas naudojamas ir keičiant prasto produkto skonį, bandant padaryti jį skanesniu.

Žmonėms, galvojantiems, kad jie priklausomi nuo tam tikro maisto, reikia pasakyti, kad tokios priklausomybės nėra. Kai kažką valgant atrodo, kad neįmanoma sustoti, reikia bandyti mažinti savo pažeidžiamumą išoriniams veiksniams. Jei asmuo pavargęs, neišsimiegojęs, patyręs stresą, yra tikimybė, kad jis norės kažkokio prastesnio maisto, turinčio skonio stipriklių.

Apetitą sutrikdo miego stoka, nuovargis, todėl pirmiausia reikia susitvarkyti su tuo. Tai reikia daryti kiekvieną dieną. Jei valgome sąmoningai ir kreipiame dėmesį į skonį, galime pajusti, ar tai skanu, ar ne, ar yra kažkokių poskonių, kurie nepriimtini. Tuomet gal savijauta suvalgius bulvių traškučių nebus tokia gera, kaip buvo anksčiau.

– Pirmasis Jūsų pasirinkimas buvo informatika?

– Nesuvokiau savęs, kaip būsimo žurnalisto. Tačiau kažkokių saviraiškos formų ieškojau. Mokytojai mane skatino stoti į aktorinį arba į režisūrą, bet man neblogai sekėsi matematika, informatika, fizika. Pagalvojau, kad stosiu į Kauno technologijos universitetą.

Keturi klasiokai nuėjome mokytis informatikos ir visiškai neturėjome ką ten veikti, nes tai, ko ten mokė, mokėmės mokykloje prieš kelis metus. Sėdėdavome, krizendavome, bet kiek krizensi, nedarysi gi to ketverius metus, tai pakrizenome iki naujų metų ir trise išėjome. Vienas liko ir tapo rimtu specialistu.

Dar pasiblaškiau, norėjau tada stoti į Amerikos karo akademiją, perėjau milžinišką atranką ir užėmiau antrą vietą iš gal 300 norinčių. Man pasiūlė, jei teisingai atsimenu, į Švediją, bet tai net nebuvo aukštoji mokykla, o kažkokia aukštesnioji, tačiau nusprendžiau, kad nevažiuosiu.

Ieškojau savo gyvenimo kelio ir mano klasiokė man sako: pabandyk žurnalistiką, tau turėtų patikti. Nuėjau, pabandžiau ir man patiko. Antrame kurse persikrausčiau į Vilnių ir pradėjau dirbti LNK. 

– Bet LNK buvo Kaune?

– Taip, bet aš dirbau žinių tarnyboje ir ji čia turėjo biurą, buvau Vilniaus korespondentu. Dažnai važinėdavau į Kauną. Šiek tiek vėliau į LNK, į „Savaitės panoramą“, atėjo Rita Miliūtė. Savaitgaliais važiuodavome į Kauną tam, kad sumontuotume laidą, nes Vilniuje nebuvo nei montažinių, nieko, tik korespondentų punktas.

Iki penktadienio dirbi žiniose, o šeštadienį ir sekmadienį montuoji „Savaitės panoramą“, taip kokį 40 savaičių be išeiginių per sezoną ir gyvendavai, dar tuo pat metu studijuojant Vilniaus universitete. Buvo ką veikti.

Aš – tokio sukirpimo, mane gali pulti visi, man dėl to nėra pasikeitusi nuotaika, man apskritai net ūpas pakilęs.

– M-1 buvo prieš tai ar po to?

– M-1 buvo prieš tai, bet labai trumpai, nes važinėjau į paskaitas. Ta pati R. Miliūtė mane priėmė į M-1 žinių tarnybą pasidarbuoti Kauno korespondentu. Buvo labai juokingas nutikimas, pamenu pirmą savo žurnalistinės praktikos pamoką. Tuo metu Kauno meras buvo Henrikas Tamulis, aš perdavinėju reportažą iš telefono automato esančio Kauno savivaldybėje. R. Miliūtė sako: stop, Jakilaiti, ką tu kalbi? O ką aš kalbu? Ji: radijuje nebūna H. Tamulio, ne spauda. Sakiau: Kauno meras H. [ne pilnas vardas, o tik inicialas] Tamulis. Jokio suvokimo.

– Košmarų nesapnuojate, kad bėgate kažkur, reikia transliuoti, žodžiai nepasisako, ar panašiai?

– Ne, mano psichika sukonstruota taip, kad mane įvairūs stresai ramina. Kai yra kažkokios kritinės situacijos, man – ramybė, maloni būsena, skaidriau mintys pradeda veikti.

Jau daug metų nėra taip, kad aš dėl kažkokių stresinių situacijų, dėl darbo ar kažko, blogai miegočiau, kad man kažko nesinorėtų, kristų nuotaika. Ne, man kuo blogiau, tuo geriau. Aš – tokio sukirpimo, mane gali pulti visi, man dėl to nėra pasikeitusi nuotaika, man apskritai net ūpas pakilęs, taip smagu, malonu ir labai natūrali man šita būsena. Man patinka. 

V. Radžiūno (LRT) nuotr.

– Kokia Jums buvo praėjusi savaitė?

– Ši savaitė buvo tokia, kad daugeliui žmonių nežinau, ar tiek nutinka per visą gyvenimą, kiek nutiko per vieną savaitę. Fantastiška savaitė. Pirmadienį buvo dvi laidos –  „Dėmesio centre“ ir „LRT forumas“. Vytenis Andriukaitis, kuris dalyvavo „LRT forume“, turėjo išskristi 18 val. į Briuselį, todėl buvau priverstas įsirašyti laidą iš anksto. Grįžau namo, žinojau, kad per „Lietuvos ryto“ televiziją bus laida apie visus reikalus, susijusius su LRT. Buvo suformuluotas klausimas: ar reikia E. Jakilaitį ištrenkti iš LRT? Ir aš jau buvau nusirengęs kostiumą, galvojau, pažiūrėsiu truputėlį. Kai pamačiau tą klausimą, pamačiau, kas vyksta… Įeinu į miegamąjį, o mano žmona jau migdo mūsų mažąją dukrelę. Sako: ko čia atėjai? Sakau: kostiumo. Ji: kam tau kostiumas? Aš: Važiuoju pas Rūtą Janutienę į laidą. Ji: Jėzau, tu gal pasitark su kuo nors. Ne, nesitarsiu, pasakiau, apsirengiau ir nuvažiavau.

Kai grįžau namo, mano žmona klausė, kaip sekėsi. Sakau: nežinau, man atrodo, blizgėjau, nes buvau be grimo. Ji sako: bet tu tai nerealus, grįžo jis iš karo ir rūpinasi grimu. Man atrodo, kad būčiau savęs negerbęs, jei bučiau likęs namie. Pamačiau, kad laida yra apie mane ir aš nenoriu, kad mane kažkas gintų. Man patinka pačiam gintis, man atrodo, kad aš galiu tai padaryti ir stengiuosi tai daryti visą gyvenimą. Mane kvietė į tą laidą, bet aš sakiau, kad pirmiausiai tai būtų gana kvaila, nes yra dvi laidos, rodomos tokiu pat metu. Aš, nors ir įsirašiau laidą, bet sėdėti vienu metu dviejuose kanaluose būtų nelabai normalu. Argumentavau tuo, nesiveliant į diskusiją apie anos laidos kokybę.

– Kaip manote, kas yra šios laidos auditorija?

– Manau, kad šį kartą ta auditorija buvo kur kas didesnė ir ta laida pasiekė savo visų laikų žiūrimumą. Matai kažkokį sapnininką skaitantį žmogų ir turi protingai reaguoti į pasąmonės srautą, kurį girdi, tačiau tai – nieko bendro su realybe. Kiek galėjau, sakiau, kad to nėra ir ano nėra, nėra, nes būti negali. Kiek žmonių išgirdo, tiek išgirdo.

– Ar tiesa, kad vienas pirmųjų Jūsų verslų buvo susijęs su Kalėdų seneliu?

– Kartą mokykloje reikėjo būti Kalėdų seneliu, pabuvau ir nusprendžiau, kad tai – visai gera idėja. Nuėjau į Kauno dramos teatro siuvyklą, pasisiuvau rūbų su barzdomis ir su keletu savo bičiulių baikerių, kurie daug rūkė, gėrė alaus, jų balsai buvo prikimę, pradėjome tokį Kalėdų senelio verslą. „Kauno dienoje“ buvau įdėjęs skelbimą: Kalėdų senelis į jūsų namus. Tai buvo kokie 1993 metai, buvau bebaigiantis mokyklą. Uždirbdavome 50 Lt už vieną iškvietimą į namus, tai buvo tokie dideli pinigai, kad nežinojome, ką su jais daryti. Mane pas klientus vežiojo pusbrolis, kuris turėjo zaporožietį. Vaikas išlydi tave ir mato, kaip 2 metrų Kalėdų senelis su didele barzda ir ilga lazda bando sulįsti į zaporožietį. Buvo labai smagu, daug žmonių, skirtingų įspūdžių, pamatai visokių šeimų, visokių santykių: vieni ant vaikų rėkia, kiti su vaikais maloniai bendrauja.

– Važinėjate motociklu?

– Taip, turiu motociklą „Triumph“. Man labai patinka. Tam tikros veiklos, kurios leidžia atsiriboti nuo visko ir pabūti su savimi, yra labai efektyvi poilsio forma. Dar man patinka bėgti, nes turi laiko pamedituoti, pabūti su savimi, pamąstyti. Šiemet keliavau motociklu į Naisius, norėjau pasižiūrėti, kaip atrodo tas, kaip Haroldas Mackevičius sako, „Potiomkino kaimas“. Kaimas kaip kaimas, nieko ten ypatingo, tik pripilta tų visų pylimų, pridrožta žalčių, pagoniškų šventyklų, miestelis – be bažnyčios, o su keistais drožiniais ir piliakalniais.

– Kaip stengiatės pažinti Lietuvą, kaip ją suvokiate?

– Man labai patinka keliauti po Lietuvą su šeima. Dabar vaikai jau turi daug savo interesų, tačiau kai buvo šiek tiek mažesni, esame aplankę daugybę muziejų. Kai vaikų klasės daro kažkokias ekskursijas, tai jie 9 atvejais iš 10 ten jau yra buvę. Mes daug keliaujame po Lietuvą, daug važinėjame ir su draugais turime tokią tradiciją, ypač ilgesniais savaitgaliais, kai yra daugiau laiko. Yra Lietuvoje ką veikti, man tikrai patinka.

– Ar taip gimė ir „Nacionalinės ekspedicijos“ idėja?

– „Nacionalinės ekspedicijos“ istorija yra visiškai unikali. Pati idėja man kilo labai keistai, Palūšės valtinėje kartą nuomojomės baidares, vietos meistrai sukonstravo didelę medinę valtį ir su ja nuirklavo iš Palūšės iki Nidos. Man tai pasirodė puiki idėja. Sakau: mes irgi plauksime su kompanija. Turėjome plaukti, tačiau atsiguliau į ligoninę ir tais metais idėja žlugo. Paskui galvojau, kaip padaryti, kad ji tikrai nežlugtų. Reikia, kad tai taptų tavo darbu, tavo pareiga, ir mes išplėtėme tą idėją. Atsirado profesorius Alfredas Bumblauskas, kad nebūtų vien istorija, atsirado etnokultūra su Zita Kelmickaite, dėl unikalios gamtos atsirado Selemonas Paltanavičius, kadangi žvaigždės Lietuvoje yra bendri mūsų pažįstami, mums rūpi, taip bendri mūsų pažįstami leidžia laisvalaikį, projekte atsirado žinomi Lietuvos žmonės, tokie, kaip Benediktas Vanagas, Svaras ir kiti. Tai tapo televizijos formatu.

Jį esu pristatęs ir EBU (Europos transliuotojų sąjungos) konferencijoje, kaip vieną unikaliausių LRT sukurtų projektų. Galvoju, gal kada nors kitose Europos šalyse laida irgi bus realizuota, kaip ir „Tūkstantmečio vaikai“ daugybę metų yra rodomi Latvijoje. Esu tikras, kad ekspedicija šiemet tikrai įvyks, tik nežinau, kuriame kanale ji bus rodoma. Šiemet plauksime Dniepru, startuosime nuo Černobylio, Ukrainos-Baltarusijos pasienyje. 

– Kaip manote, koks dabar metas yra Lietuvoje?

– Sudėtinga apibrėžti, nes yra daug Lietuvų: tas Vilniaus getas, kaip aš sakau, kur mes gerai gyvenam, nepykstam ant Lietuvos, dėl jos stengiamės, ir kiti – kur nepasisekė, kur nesusiklostė aplinkybės. Kai kur nyksta rajonai, nėra darbo vietų, valstybė yra pagrindinis darbdavys su savo mokyklomis, ambulatorijomis, paštais ir t. t. Visos kitos darbo vietos yra tik parduotuvės ar žemės ūkis. Liūdna tai matyti. Kita vertus, negali nematyti, kad labai plečiasi paslaugų sfera turistams, ten dirba daug žmonių, keičiasi požiūris, kad daug kur kaime gali gauti labai vakarietiškų paslaugų, kad žmonės kalba kitaip, kad miestiečiai keliasi į kaimą ir kuria kitokį kaimą, kitokio lygio paslaugas, gerą skonį, gerą maistą, netgi vyną lietuvišką kai kur galima gerti visai nespirituotą. Lietuva įgauna kitokį veidą ir ta transformacija dar užtruks, tačiau aš nė kiek neabejoju, kad tai yra sėkmės istorija. 

Netekome dalies žmonių – tiesiog kitur, kur jie gali dirbti, yra dar geriau. Jeigu mes atidarytume Rusijos sieną ir leistume visiems legaliai dirbti vakaruose, ten liktų vienas žmogus. Taip, iš Lietuvos išvažiavo daug, bet palyginti su tuo, kiek galėjo išvažiuoti, tai nėra liūdniausias scenarijus. Lietuva tik gėrės ir gražės, kito kelio nėra, taip tiesiog bus, o kol kas esame pereinamojoje stadijoje, dar kuriame, nesukūrėme. Procesas vyksta ir judam gera linkme, o kai kurie  dalykai – viso labo trumpi nesusipratimai. Niekas taip greitai nepraeina, kaip jų kadencijos.

– Ką Jums reiškia Nida?

– Nida yra ta vieta, kur mes su mano tuo metu dar būsima žmona leisdavome kokius 10 savaitgalių iš 12 vasaromis, vieta, į kurią važiuodamas aš pasipiršau savo žmonai. Buvo ilga kelionė, todėl turėjome laiko viską aptarti, aptarėme, kiek turėsime vaikų, aš ją įspėjau, kad turtingi nebūsime, bet turėsime viską, ko reikia. Be to, tai yra vieta, kur šventėme savo vestuves. Nida mums labai artima, mes dažnai ten važiuojame.

– Iš karto ir nutarėte, kad turėsite tris vaikus?

– Taip, mes nutarėm važiuodami, kad turėsime tris vaikus, ir mes turim tris vaikus.

– O koks esate tėtis? Gal turite kokių mokytojų?

– Nėra jokių mokytojų. Gaila, dažnai mokausi iš savo klaidų ant savo vaikų. Gal iš tiesų trečiam labiausiai ir pasisekė. Su trečiu yra visiška ramybė, nepatiri jokio streso, patiri tik džiaugsmą, pirmas vaikas –  turbūt didžiausias stresas, žinoma, ir džiaugsmas tuo pat metu. Antras – jau kažkas matyta, bet trečias – tik džiaugsmas.

– Kaip manote, kokie bus 2018 metai?

– Man tai tikrai bus įdomūs metai, laukia įvairiausių dalykų ir asmeniškai, ir profesine prasme. Lietuvos taip pat laukia daug dalykų. Šimtmetis – didžioji šventė, ir LRT, ir visų mūsų uždavinys –  kad per tas mažas nesąmones, kurias čia kai kas kelia, mes nepamirštume tos didžiosios šventės, ir kad ji mus sutelktų, suvienytų. Tai yra vieną kartą gyvenime ir, man atrodo, nepaisant to, kas čia aplink iš kokių krūmų šaudo, LRT daro fantastišką darbą.

– Ką naujo galima pasakyti apie alkoholį ir jo vartojimą?

– Kaip ir nieko naujo, nelabai kas keičiasi. Tačiau, kalbant apie priklausomybės aspektus, alkoholio vartojimo tendencijas, kas savaitę galima rasti ką nors naujo. Alkoholizmas yra viena išmoningiausių ligų. Šis sutrikimas turi vieną ypatingą požymį, dėl kurio dar kartais vadinamas neigimo liga. Tas įmantrumas ir sugebėjimas slėptis po vis nauju apvalkalu klaidina tiek medikus, tiek kitus žmones. Reikia ieškoti vis naujo priėjimo ir būdo užbėgti ligai už akių. Alkoholizmu sergantys naudoja gynybos mechanizmus. Pagrindinė gydytojų užduotis ir yra darbas su gynyba. Kuo sudėtingiau pacientas slepia problemas, tuo sunkiau jas išlukštenti.

Net medikams nėra smagu diagnozuoti ligą, nes susiduriama su pagrindiniu jos akcentu – gėda. Pacientas nežino, ką daryti, jam baisu prisipažinti ir tarsi iškristi iš konteksto, nes alkoholizmas siejamas su  apsileidimu, nepriežiūra.

Alkoholizmu sergantys naudoja gynybos mechanizmus. Pagrindinė gydytojų užduotis ir yra darbas su gynyba.

Kartais žmonės bando imituoti – panorėsiu ir viskas bus taip, kaip buvę. Žinoma, mes galime panorėti būti vaikais, bet niekada jais nebūsime. Taip ir su alkoholizmu. Ji palieka antspaudus, žiūrint, kaip giliai kojos buvo įlindusios į tą pelkę. Būtų nieko, jei liga paliktų antspaudus tik sergančio žmogaus kelyje. Tačiau vienas alkoholikas įtraukia ne mažiau 20 žmonių, kartais ir daugiau.

Šalia sergančiojo visada atsiranda manančių, kad jie gali padėti. Tačiau dar niekam nepadėjo grasinimai, bauginimai ar įpareigojimai, papirkinėjimai. Tik kartais būna išimčių, kai sergantysis būna nurašytas, bet staiga įvyksta stebuklas.

Lietuvoje būdinga užsiimti savigyda. Kai toks asmuo ateina į gydymo įstaigą ir sako, kad gydysis pats, jis nepalieka vietos medicinos personalui. Būtent savigyda sukelia didžiausius padarinius. Žmogus, kurdamas gydymo programas, nenumato kraštutinių pavojų. Taip jis lieka nusivylęs ir kiti bandymai jam asocijuojasi su nesėkmėmis. Gera pradžia yra tada, kai žmogus sutinka būti gydomas nuo alkoholizmo kitų.

– Koks turi būti medikų požiūris?

– Medikų požiūris visuomet turi būti akcentuotas į žmogaus elgseną. Svarbus permainų etapas, kai žmogus ima bjaurėtis savo elgsena. Padariniai, tokie kaip šeimos, darbo, pinigų, draugų praradimas, žmogaus negąsdina. Šiems dalykams jis visada gali rasti priežastį. Sergantysis išgirsta pasakymus būtent apie jo elgesį – kai aplinkiniai ima akcentuoti, kad toks elgesys netinkamas, netoleruotinas, kelia pasibjaurėjimą.

Dažnai, norint paaiškinti gėrimo priežastis, prisidengiama kitomis ligomis. Viena madingiausių pozicijų – pasitelkti psichikos ligas, tokias kaip bipolinis afektinis sutrikimas, depresija, potrauminis stresinis sindromas. Kartais akcentuojami kažkokie įvykiai – netektys, pralaimėjimai ir pan.

Klientas paprastai visada gudresnis už gydytoją. Todėl gydytojas neturi eiti į kovą ir siekti pergudrauti asmenį. Gydytojas turi būti budrus. Nereikia pulti moralizuoti, aiškinti tiesų pacientui, nes taip nieko neįmanoma laimėti. Svarbiausia, kad sergantysis ir gydytojas, ar socialinis darbuotojas, ar psichologas susikalbėtų. Pacientas, išgirdęs vien nuorodas, palinksės galva, pasakys „ačiū“, apsisuks ir išeis, galvodamas, kad tai eilinis nusivylimas, jo niekas nesupranta.

– Ką daryti, jei žmogui laikas į gydymo įstaigą? Per prievartą jo ten uždaryti negalima, tai būtų neefektyvu. Ar sergantysis turi pats parodyti norą?

– Jis rodys norą tada, kai jam bus patogiausia. Moralai, pretenzijos, lūkesčiai neveiks, nes juos žmogus jau girdėjęs daugybę metų. Kai žmogus dar gėrimo procese, kartais jis sutinka su viskuo tam, kad būtų paliktas ramybėje. Tuomet, atėjus išvykimo į įstaigą dienai, jis padaro savaip – pavartoja alkoholio ir sako – darykite, ką norit.

– Koks yra darbas priklausomybės srityje?

– Tai savotiška intriga. Tai ne kova su kardais ar beisbolo lazdomis, o šokis. Jei klientas kviečia šokti tango, šoki tango. Jei valsui, šokį valsą. Gydytojas negali rodyti, kad geriau žino. Galima žinoti geriau tada, kai matomi laboratoriniai tyrimai, akcentuojamos tendencijos ir progresavimas. Tačiau gydytojas nieko nežino apie naujo paciento išgyvenimus, nusiskundimus.

Tai ne kova su kardais ar beisbolo lazdomis, o šokis. Jei klientas kviečia šokti tango, šoki tango. Jei valsui, šokį valsą. Gydytojas negali rodyti, kad geriau žino.

Atėjęs žmogus signalizuoja savo būseną ir duoda progą daktarui jį išgirsti – jei tau, gydytojau, gerai seksis, aš sutiksiu būti gydomas. Jei nesiseks, gydysiuosi pats. Vėl grįžtu prie gydymosi pačiam. Šis procesas gali labai užsitęsti.

– Kokie yra priklausomybės etapai?

– Pirmasis etapas – vartojimo. Jo metu žmogus gali sakyti, kad, kai tik sugalvos, kai jam bus blogai ar atsibos, jis tikrai turėsi pasirinkimą nevartoti alkoholio. Jei šiame etape žmogų kas nors bars, grasins tuo, kad sutiks organų veikla ar psichika, tai neturės poveikio. Vartojimo etape asmuo dar nebijo ir mato tik alkoholio vartojimo privalumus.

Kitas etapas – sąmoningo susilaikymo. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmogus priima iššūkį susilaikyti. Tai gali būti varžybos, sprendimas nevartoti iki vaiko gimimo, mokslų pabaigimo ir pan. Sąmoningas susilaikymas ateina ir, pavyzdžiui, žmogui gulint reanimacijoje. Šiame etape žmogui atrodo, kad viskas įmanoma.

Galutinis etapas yra sveikatinimosi. Jo metu pasirodo visas grožis ir realybė. Šis etapas sergančiajam nelabai patinka, nėra priimtinas. Be to, šiuo metu itin svarbi pagarba sau.

Anot jos, vaikus užvaldančios emocijos verčia elgtis netinkamai, tai gali tapti iššūkiu tėvams, turintiems išankstinių auklėjimo lūkesčių: „Nereikia pamiršti, kad vaikai pagal užsakymą neauga.“

– Ar šiais laikais vaikus auginti lengviau ar sunkiau? Informacijos yra daug, gal net perteklius. Kaip nepasimesti?

– Klausimas, lengviau ar sunkiau auginti vaikus, turbūt užduodamas visais laikais. Pritariu, kad informacijos perteklius yra. Pagrindinė problema – atsirinkti, kurie patarimai ir rekomendacijos tinkamiausi.

Šiais laikais tėvai labai domisi, skaito knygas, informacijos ieško internete. Kartais jie labai pasimeta. Informacija lyg ir padeda, bet kartu ir apsunkina. Nepaisant visų teorijų ir patarimų, vaikai yra individualūs. Tam tikri dalykai bendri, bet vaikai skirtingi, kokie skirtingi yra ir juos auginantys tėvai. Taigi sunku atsakyti, vaikus auginti lengviau ar sunkiau.

– Ar įmanoma pasakyti, koks vaiko elgesys yra tinkamas?

– Tai individualu, priklauso ir nuo vaiko amžiaus, ir nuo tėvų. Kai tėvai augina kūdikį, tikisi, kad jis gerai miegos, valgys, bus ramus, nesirgs, nesikels vidury nakties, šypsosis, kai bus kalbinamas, džiaugsis, kai ateis senelė.

Kai vaikas eina į darželį, tikimasi, kad jis lengvai atsiskirs, susiras draugų ir pan. Kiekviename amžiuje galima išgirsti, ko tėvai tikisi, lūkesčių būna daug. Tačiau nereikia pamiršti, kad vaikai pagal užsakymą neauga. Jie būna ir pavargę, ir supykę, nori prieštarauti. Tuomet susiduriama su įtemptomis situacijomis, su kuriomis vieni tėvai susitvarko greičiau, o kitiems reikia daugiau laiko ir pagalbos.

– Kaip galima apibūdinti vaiką iki dvejų metų? Su kokiais iššūkiais susiduriama?

– Nuo gimimo iki dvejų metų pagrindinis vaiko poreikis yra saugumo jausmas. Jam tikrai nereikia daug spalvotų žaislų ar kažkokių rūbų. Svarbiausia, kad jis jaustųsi saugus. Kai kuriems tėvams užtikrinti saugumą sunku, kitiems tai pavyksta lengvai ir natūraliai.

Kai jam bus 18 metų, nereikės lėkti vos jam pakvietus, bet kūdikiui svarbu pasijusti svarbiam.

Tokios amžiaus vaiką auginantys tėvai dažnai klausia – ar galima vaiką nešioti, kai verkia? Ar reikia reaguoti, o gal leisti paverkti? Šiame amžiuje reaguoti reikia greitai, vaiko poreikį patenkinti čia ir dabar.

Kai jam bus 18 metų, nereikės lėkti vos jam pakvietus, bet kūdikiui svarbu pasijusti svarbiam. Jei jis alkanas, jį reikia pamaitinti, jei jis išsigandęs, jį reikia nuraminti. Tik tada jis supranta, kad pasaulis draugiškas, jame galima jaustis patogiai, saugiai augti ir priimti žmones. To užtikrinimas tėvams gali būti iššūkis, nes reikia savo poreikius atidėti į šalį, gali nukentėti miegas ar savirealizacija.

– Koks kitas etapas?

– Tai amžius, kai vaikui 2–3 metai. Toks vaikas jau nebeguli lovytėje ir nebūna vien glėbyje. Jis pradeda daugiau vaikščioti, apžiūrinėti aplinką, yra leidžiamas į darželį. Su tuo susijęs pirmas atsiskyrimas ir didesnis pasaulio pažinimo siekimas. Pagrindiniai poreikiai šiame etape – savarankiškumas ir nepriklausomybė.

Vaikas jau turi savo nuomonę. Kai tėvai jam liepia eiti valgyti, jis sako – ne, neinam valgyti. Galbūt po sekundės vaikas sakys, kad nori eiti valgyti, tai bus jo sprendimas. Šiame amžiuje svarbu nesileisti į karą, bet leisti vaikams būti savarankiškiems.

– Kaip spręsti tokias situacijas? Pavyzdžiui, reikia eiti į lauką, tėvai sako, kad laikas autis batus, o vaikas prieštarauja.

– Vienas patarimų, kad nenukentėtų vaiko savarankiškumas ir orumas, yra leisti jam pasirinkti iš tokių variantų, kokių tik galima. Jei siūloma eiti į lauką, vaiko atsakas bus priešingas. Todėl reikia pasiūlyti du variantus. Pavyzdžiui, ne klausti, ar vaikas nori eiti į lauką, o pasakyti – mes einame į lauką, kurią kepurę šiandien norėtum užsidėti, žalią ar raudoną? Taip vaikas gali savarankiškai išsirinkti.

Jei siūloma eiti į lauką, vaiko atsakas bus priešingas. Todėl reikia pasiūlyti du variantus.

– Kokie iššūkiai laukia ruošiantis arba jau pradėjus eiti į mokyklą?

– 4–6 metų amžius – laikas, kai vaikas labai iniciatyvus. Jis turi daug idėjų, sumanymų, nori kažką nuveikti. Šis amžius – tarsi galių pasitikrinimas. Vaikas supranta, kad suaugusieji yra tie, kurie gali viską, todėl pradedama rungtyniauti. Vaikai nori pirmi įbėgti į kambarį ir įjungti šviesą, pirmi įlipti į liftą, automobilį, pirmi kažką pasakyti.

Šiame amžiuje svarbu neužgesinti iniciatyvumo. Vaikas nori būti panašus į suaugusįjį, bet dėl amžiaus susiduria su pasakymu – tu per mažas. Ir jei tai nuolat kartojama, vaikas ima jaustis kaltas, per daug išsišokantis.

Tokiu laiku tėvai pastebi, kad vaiko emocijos suaktyvėja. Atsiranda pykčio priepuolių, baimių. Tai susiję su tuo, kad vaikai auga, jų jausmai tampa intensyvesni, bet tai suvaldyti sunku. Šiuo metu labai išsiplečia vaizduotė, vaikai ima daugiau fantazuoti, dėl to atsiranda baimių. Todėl reikia tėvų nuraminimo, padrąsinimo. Tai tokie pagrindiniai iššūkiai.

– Nežinia, ar kai vaikui, pradėjusiam lankyti mokyklą, ten patiks.

– Tikrai, nežinia kas mokykloje tokio, kas turėtų patikti, žvelgiant iš vaiko pozicijos. Nereikia vaiko gąsdinti ir iš anksto ruošti įvairioms situacijoms. Bet jei jis ateina ir sako, kad rytoj nenori eiti į mokyklą, jau reikia pasikalbėti, nes kažkas vyksta. Priežasčių gali būti milijonas.

Gal vaikas susipyko su klasiokais, gal mokytoja ką nors piktai pasakė, gal gavo blogesnį pažymį, buvo palygintas su kitu. Į mokyklą vaikas gali nenorėti dėl įvairiausių dalykų. Tai ne visada didelė drama. Bet tai visada – priežastis pokalbiui, nuraminimui.

– Ar noras įgyti žinių turi būti natūralus?

– Vaikai labai smalsūs. Darželinukams ir 5–6 metų vaikams viskas įdomu. Jiems svarbu, kokios suaugusiųjų reakcijos sulaukia, ar jų smalsumas patenkinamas, ar ne. Pradinukai dažniausiai taip pat užsidegę, nori žinių, tik svarbu, kaip tos žinios pateikiamos.

– O kaip elgtis tokioje situacijoje, kai vaikas parduotuvėje krinta ant žemės, rėkia ir verkia?

– Kai mažesnius vaikus užvalgo stiprios emocijos, jie elgiasi netinkamai. Tai labai priklauso nuo situacijos, bet taip dažnai atsitinka prekybos centruose, kur labai daug dirgiklių – šviesos, garsai, žmonės, spalvos, pagundos. Vaikų psichika nėra tokia atspari ir daugelis to neatlaiko.

Gal jie nugriūna ties žaislų lentyna, nes tikrai yra paveikti nuovargio, dirgiklių pertekliaus. Vaikai gali būti alkani, nes paimti iš darželio, gal jie nori gerti, jiems karšta. Tai paprastos priežastys ir ženklas, kad vaikas apsipirkinėjimui dar per mažas, nereikia su juo važiuoti. Jei taip nutinka, vaiką reikia nuraminti, paimti į glėbį, paglostyti.

Tačiau vaikai gali taip elgtis ir kai kažko nori, bet negauna. Jei mama sako, kad šiandien žaislo nepirks, vaikas griūna ant žemės ir galvoja, kad šis būdas suveiks. Viskas priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos. Jei žaislo tėvai neperka, vaikas supranta, kad griūk negriuvęs, to daikto negausi. Bet jei tėvams vaiko gaila ar įtampą kelia aplinkinių reakcijos, žaislą jie nuperka, kitą kartą pasikartos lygiai tas pats. Vaikas užfiksuos, kad šis elgesio būdas tikrai veikia.

– Su kuo susijęs jūsų profesinis pasirinkimas, kas tam galėjo turėti įtakos?

– Mano pasirinkimas susijęs su kūryba ir noru būti kūrybiškoje aplinkoje, mėgautis ja. Manau, kad kai kurie pojūčiai, patirti, pavyzdžiui, koncertuose, palieka jaunuolio sieloje gilų pėdsaką. Sakyčiau, net narkotinį pėdsaką, nes vėliau to vis trokšti ir trokšti.

– Jaunystėje kūrybiniai impulsai stipresni, bet kuo toliau, tuo rečiau sekasi tai patirti?

– Taip, žmogus auga, bręsta, sensta. Kuo toliau, tuo mažiau sutinkame tikrų draugų, perskaitome vienintelių knygų, pamatome vienintelį ir patį geriausią spektaklį, išgirstame muzikos kūrinį, suvirpinantį iki pat šaknų.

– Ką dabar darote, kad nepamirštumėte tų emocijų, suvirpinančių potyrių? Ar padeda naujos repeticijos, studentai?

– Tuo gera mano profesija – kas sykį pradedu iš naujo. Turėdamas naują medžiagą ar idėją jautiesi lyg ką tik gimęs, lyg reikėtų kažką įrodyti. Teatras tuo ir unikalus. Niekada nepapasakosi, koks geras buvo spektaklis prieš 15 metų. Net jei jis įrašytas, to neįmanoma pamatyti. To nepakartosi net gyvai scenoje. Tai ir didelė laimė, ir didelis prakeiksmas. Viskas vyksta čia ir dabar – kas kartą iš naujo.

Padeda ir bendravimas su studentais. Tu tarsi atjaunėji, iš naujo pervertini savo įsitikinimus – ar dar nesi kaip sugedusi batareika, kurią reikėtų išmesti.

– Bendravimas su jaunais žmonėmis iš tiesų atjaunina?

– Be abejonės. Nors jaunus žmones mokai, manau, kad tai būna labiau tarsi pasidalijimas. Juk kažko mokaisi ir iš jaunuolių. Kitu atveju imi kai ką pamiršti, nepastebėti, tavo dirglumas kitoks. Tas dirglumas jaunystėje turi pliuso ženklą, o vėliau virsta nervingumu.

– Ar sunku studijuoti aktorystę?

– Jei nori, nesunku. Tačiau jei patekai ne į savo roges, sunku. Yra daug disciplinos, studentai labai užimti. Visgi tie, kurie patenka į savo kelią, nesiskundžia ir nori vis daugiau ir daugiau dirbti.

– Kad ir kaip puikiai būtų pasirinktas gyvenimo kelias, yra akimirkų, kai pradedama abejoti. Ar jums taip buvo?

– Esu dažnai abejojęs savo pasirinktu keliu. Tiksliau ne keliu, o savimi tame kelyje. Abejonių negali nebūti. Nesavikritiškas žmogus man atrodo vienaplanis ir, tiesiai šviesiai sakant, neprotingas. Po kiekvienos abejonės pasieki pergalę, kažkokį rezultatą. Kai sulaukiame žiūrovų reakcijų, kai atsiranda kūrybinės paslapties skambesys, tai dvigubas džiaugsmas. Tu augi, nugali abejones ir nepasitikėjimą, kas yra smagu.

– Koks buvo jūsų santykis su Vytautu Kernagiu?

– V. Kernagis mano gyvenime atsirado taip, kaip ir daugelio kitų žmonių. Eidavau į jo koncertus, man jis buvo sektinas atlikėjo ir kūrėjo pavyzdys. Vėliau, kai stojau į aktorystę, V. Kernagis buvo vienas iš komisijos narių. Mano kurse dar buvo Andrius Kaniava, Ilona Balsytė, Darius Meškauskas ir kiti. Buvome surinkti miniatiūrų teatrui, todėl daug dėmesio kreipta į mūsų muzikalumą.

Kai susipažinau su V. Kernagiu, man jis pasirodė rūstokas, labai jo bijojau. Žemas ir sodrus balsas, akiniai... Jis sakydavo nedaug, bet labai tiksliai. Labiau susipažinome man bebaigiant akademiją. Nebuvau didis jo draugas. Kaip tik, buvau jaunas ir įžūlus, mes daug diskutuodavome ir aš net drįsdavau jį kritikuoti. Dabar dėl to net gėda.

– Kelintas bus artėjantis „Keistuolių teatro“ sezonas?

– Jau trisdešimtas. Pagalvojus, daug. Kai buvome neseniai baigę akademiją, sveikinome Jaunimo teatrą 25 metų proga. Tuomet galvojau – Dieve mano, jiems jau užsidaryti reikia tiek pragyvenus. O mums dabar 30 metų. Kas gali būti baisiau? Tačiau yra viltis – jaunimas. Jaunas aktorius, atlikėjas, režisierius. Jaunimas yra gyvas kraujas teatre.

– Jaunimas įsilieja į „Keistuolių teatro“ veiklą. Kuo gyvena 18–19 metų jaunuoliai šiandien? Kuo jie skiriasi nuo jūsų, kai buvote tokio amžiaus?

– Visada sakome, kad buvome tokie ir tokie. Mėgstame sakyti, kad buvome geresni nei dabartinis jaunimas. Tačiau manau, kad šiandienos jaunimui sunkiau – jiems sunkiau dėl pasirinkimų įvairovės. Sunku atskirti, kas verta dėmesio, kas ne.

Mėgstame sakyti, kad buvome geresni nei dabartinis jaunimas. Tačiau manau, kad šiandienos jaunimui sunkiau – jiems sunkiau dėl pasirinkimų įvairovės. Sunku atskirti, kas verta dėmesio, kas ne.

Yra be galo daug projektų, kuriuose jauni žmonės tiesiog išsitaško. Jie nori pabandyti kuo daugiau, visur pabūti, daug patirti. Jie pameta tam tikras tieses, vedančias į tikslą. Jiems yra sunku. Kalbėti jauniems žmonėms, kad reikia galvoti tik apie teatrą, darosi senamadiška, bet turi prasmės.

– Ar gali būti, kad prisiminimai padeda geriau pamatyti dabartį?

– Taip, dabarties mes kartais nesuprantame, ji mus dirgina, nes nėra atstumo. Kai žvelgiame į vaikystę, jau atsiranda atstumas ir patirtis. Tai, kas buvo be galo skaudu, užsimaskavo, dabar tai kaip faktas, kažką bylojantis apie mus pačius. Iš to fakto galima mokytis.

– Ką jums reiškia valandos po vidurnakčio?

– Jos pačios geriausios, nes esu pelėda. Man patinka, kai visi miega. Tuo metu jaučiuosi ramiai, manęs niekad netrikdo, niekas nevaikšto po langais. Esu tarsi pakilęs, galiu daryti, ką noriu – skaityti, žaisti kompiuteriniais žaidimais, klausytis muzikos, rašyti. Valandos po vidurnakčio man auksinės. Miegoti einu 4–5 ryte. Tai ne pavyzdys, bet ir ne paslaptis.

– Jau minėjote, kad artėjantis „Keistuolių teatro“ sezonas bus trisdešimtas. Ar galite ką nors apie jį išduoti?

– Su režisiere Ieva Stundžyte repetuojame spektaklį pagal Williamo Shakespeare`o „Dvyliktąją naktį“, kuriame vaidinsiu. Vėl pradėjau nemažai vaidinti. Vienu metu buvau liovęsis tai daryti ir užsiėmiau tik režisūra.

Dar bus spektaklis vaikams, kurį statysiu. Taigi bus du nauji spektakliai iki naujųjų metų, o po to „Keistuolių teatras“ užsidarys, nes vyks remontas. Ruošiamės kokius metus gyventi ant ratų, gastrolėse.

Turėsime galvoti ir apie koncertines programas. Manau, kad remontas mums neleis itin švęsti savo trisdešimtojo sezono, tačiau ką nors sugalvosime. Esame spontaniški, o ne linkę planuoti. Tai šiek tiek netinkama mūsų laikams – kartais turi komercinių minusų, bet ir dvasinių pliusų.

– Dvasinių pliusų, panašu, buvo ir „Keistuolių teatro“ pradžioje. Lietuva buvo pakeliui į nepriklausomybę, ekonominė situacija – sudėtinga. Tačiau tuo metu nuveikti svarbūs darbai – „Aukštyn kojom“, „Smaragdo miesto burtininkas“, „Geltonų plytų kelias“ ir kt.

– Taip, tuo metu buvo tik valstybiniai teatrai, jokių kitų. Kai kūrėme keistuolius, buvome tarsi nesuprantama kregždė su neaiškiomis minties kilpomis. Buvo sunku, tuos sunkumus galėčiau surašyti į storą sąsiuvinį.

Tačiau sunkumai užsimiršo, nes buvo daug noro, meilės vienas kitam, troškimo kurti spektaklius, dainuoti. Nors tada per metus sugebėdavome pastatyti po 2–3 spektaklius ir sukurti po filmą, atrodo, kad turėjome daug laiko. Gyvenome labai smagiai, man patiko. Tikėjome tuo, ką darome, norėjome turėti savo teatrą ir dėjome visad pastangas, jėgas. Buvome tuo gyvi, tai davė rezultatą. Neskaičiuodavome pinigų, svarbiausia buvo, kad turėtume pavalgyti. Buvome kaip drugeliai – gyvi šlove.

– Prie „Keistuolių teatro“ šlovės labai prisidėjo ir televizija, ar ne?

– Taip, tai buvo laikai, kai televizijoje buvo kuriami spektakliai vaikams, muzikinės laidos ir pan. Vėliau viskas susidėjo į vienkartinius metinius padėkos koncertus – pompastiškus ir matomus, bet neturinčius išliekamosios vertės.

Tačiau, pavyzdžiui, „Geltonų plytų kelią“ vaikai žiūri ir šiandien, nors jis jau lėtokas, efektai juokingi. Ten yra aiškios vertybės, neprimityvi didaktika. Į dainas ir tekstus sudėta labai daug dūšios, tai turi išliekamąją vertę. Tais metais ir televizija į šiuos dalykus žvelgė kitaip.

Anot jo, žiauriai besielgiantys žmonės tokiu būdu keršija aplinkai, nes patys yra pasiklydę, nelaimingi.

– Kaip atrodo jūsų dienos – ką jūs veikiate, kas jus domina? O gal susikaupęs ruošiatės M. K. Čiurlionio koncertui? Ar sekate naujienas, aktualijas ir politinius klausimus?

– Šiek tiek domiuosi, bet turėčiau būti susikaupęs koncertui. Kaip gali būti nesvarbu? Tai visiems svarbu, nes nuo to priklauso mūsų gyvenimas ir visuomenės nuotaikos, žmonių tikėjimas savo gyvenimu, noras kurti gyvenimą čia Lietuvoje, kad Lietuva nesunyktų. Čia labai gražus kraštas, kodėl čia negyventi?

Dėl kokios nors algos užsieniuose tebesitęsia emigracija iš Lietuvos, todėl socialinės ir dvasinės permainos į gera gali palaikyti Lietuvoje gyvybę. Tai man, be abejo, rūpi. Ar viskas taip ir bus –beviltiškai vienodai, be dvasinių permainų? Yra gražaus jaunimo, jie kuria čia šeimas, kartais vis pasigirsta apie entuziastus, išvažiuojančius gyventi į kaimą, kur jie jaučiasi laimingi. Ar ilgai jausis?

Bet taip buvo nuo pradžios, kai prasidėjo žemės grąžinimas. Buvo daug laimingų žmonių – jie vėl turėjo savo namus. Išeina, apsidairo – saulė leidžiasi, paukščiai čiulba. Kodėl aš kažkokiame dulkėtame mieste to neturėjau? Juk galima turėti.

Bet nuteikiami žmonės, paveikiami protai, kad svarbu tiesioginė nauda, materiali gerovė. Jei to minimumo neturiu, jau aš vargšas, kankinys ir turiu bėgti į pasaulį ir laimės ieškoti. Taip žmonės įsitikinę.

Mažai kas galvoja, kad didžiausia dovana – pati Lietuva, ir pameta ją dėl kažkokių gėrybių. Bet  iš tikrųjų pameta pačią didžiausią gėrybę.

Mažai kas galvoja, kad didžiausia dovana – pati Lietuva, ir pameta ją dėl kažkokių gėrybių. Bet  iš tikrųjų pameta pačią didžiausią gėrybę.

– Kokių dvasinių pokyčių reikėtų?

– Sujaukta vertybių sistema. Grįžta žmonės, įsikuria, išpuošia savo seną arba įsigytą sodybą, o tame pačiame kaime kitą dieną du jauni nusigėrę vyrai pasikaria arba nusinuodija alkoholiu. Tokia savižudybės nuotaika per daug paplitusi, greta noro gyventi yra nenoras gyventi. Tai liūdna perspektyva, tad reikia vilties, kad gali kažkas pasikeisti žmonių galvose.

Nors dabar daugiau akcentuojama, kad reikia didesnių algų, atpiginti vaistus, pensijas sutvarkyti. Viso to reikia iš tikrųjų, bet aš pasakau taip (mane paskui bara) – tu išvažiavęs ten daug uždirbsi ir galų gale turėsi patogesnį karstą nei vargšas čia, likęs Lietuvoje.

O kodėl tavo močiutė Sibire badavo, kentėjo ir vis tikėjo, kad mes grįšim į Lietuvą? Nieko nėra gražiau nei gyventi Lietuvoje. Dabar yra kitų pasiūlymų ir jie susuka galvas.

– Kaip jūs elgdavotės, kai tekdavo susidurti su nusivylimu? Pavyzdžiui, 1992 m., atrodo, Lietuva tik iškovojusi nepriklausomybę, Sausio 13-ąją mūsų šalis stebuklingai apsigynė. Bet štai 1992 m. rinkimai ir jūsų vadovaujamas Sąjūdis pralaimi. Kaip reikia sutikti nusivylimus? Kaip eiti į priekį?

– Tai yra gyvenimas. Tu gali turėti kokią nors blogą patirtį, patekti į nelaimę. Mes pusę šimtmečio buvome nelaisvėje. Tartum kažką galima daryti, judėti į Rytus – ten didelė erdvė, į kurią vizų nereikia. O į Vakarus – geležinė uždanga, ir ne tik geografinė, bet ir kultūrinė.

Tu esi pasmerktas, visa tauta pasmerkta būti susovietinta. Žmonės turi būti paversti sovietžmogiais, pakeistas jų mąstymas, vertybės, supratimas. Tegul jie garbina Staliną, dar ką nors ir būna laimingi, kad gyvena pačioje teisingiausioje santvarkoje, nors iš tikrųjų juos engia kaip nori. Tokius sugadintus, sužalotus žmones norėjo padaryti.

Iš dalies kai kas to ilgisi – tada buvo geriau, nors nebuvo laisvės, bet buvo geresnė tvarka. Tartum belaisviu būti geriau... Tai sena taisyklė. Kartais žmonės ir ilgisi vergijos, nes tada gyvenimas be atsakomybės. Tavo šeimininkas už viską atsako, o tu sau – ką tau davė, tuo džiaugiesi. Kas maištauja, tam galvą nukerta – vėl tvarka. Arba į „psichuškę“ uždaro – kas čia darosi, kuriam negerai, kai visiems gerai? Tokioje sistemoje iš mūsų norėjo padaryti sovietžmogius.

– Iš kur tas stebuklas? Atsiimdamas Laisvės premiją, sakėte – esame ten, kur pasirinkome būti, aukštesnė jėga mums padėjo. Kaip išliko Lietuva?

– Per visą istoriją Lietuvos išlikimas tam tikras stebuklas. Galima galvoti, kad mus lydėjo apvaizda, kažkas globojo. Arba tai gali būti gyvybinė pačios tautos jėga. Tauta norėjo gyventi, kurti net baudžiavos laikais.

Tai nebuvo vien baudžiauninkų tauta – buvo ir šviesuolių, bajorų. Ne visi buvo engėjai – kiti ėjo šviesti žmonių, steigė mokyklas. Oginskiai buvo mecenatai – ne tik turtingi žemvaldžiai. Lietuvoje atsirado pirmas telefonas, pirma elektros stotis. Buvo toks šviesuolis Laurynas Ivinskis, kuris norėjo leisti lietuvišką laikraštį. Bet leisti laikraštį – verslas, todėl leido kalendorius, kuriuose buvo įvairių skaitinių, eilėraščių, dainų. Tokiame kalendoriuje pirmą sykį buvo išspausdinta Silvestro Valiūno eilėraštis „Birutė“.

– Viktoras Franklis rašė, kad kiekvienas pasirenka savo gyvenimo prasmę – jos nėra universalios. Kaip prisibelsti iki žmonių, kurie neieško gyvenimo prasmės ir pasirenka lengviausią kelią – gerti? Išgeri ir žiūri kažkokias TV laidas, kurios vis kalba apie nusikaltimus.

– Matai, tu turi dovaną – tėvynę ir tau duotą laiką. Tu gali jį sunaudoti labai įvairiai. Gali praleisti tuščiai, niekais, net blogiems, žiauriems dalykams, jeigu tai teikia malonumą. Dažnai žmonės keršija dėl to, kad pats yra paklydęs ir nesusigaudo. Tada jis keršija aplinkai. Jis – kaip vaikas, kuris keršija, nes augo be meilės. Tai jo protestas, jo revoliucija, bet dažniausiai nei auklėtojai, nei tėvai nelabai supranta, kad ne jį reikia bausti, o tuos, dėl kurių jis yra nelaimingas. Juk toks elgesys – pagalbos šauksmas.

Nereikia tų žmonių bausti, kai jie nekalti, kai kalti kiti. Čia prasideda pasirinkimas – ką tas mažas vargšas žmogus gali pasirinkti? Jis neturi valios. Jis gali pavogti, išmušti langą. Kartais langą išmuša išdykaudamas, o kartais iš keršto.

Yra blogesnių dalykų, kai žmonės eina ir daužo. Dabar išeina tūkstančiai į gatves, degina automobilius. Beveik bepročiai. Jiems kažkoks varžtas persisukęs. Jie eina keršyti. Bet kam ir už ką?

– Ar kalbate apie buvusio G20 susitikimo protestus?

– Tai buvo tik proga, nes buvo daug TV ir policijos. Bet tokių riaušių būna nuolat – nusiaubiamos parduotuvės, deginami automobiliai. Žmonija išmoko tvarkytis – apdraudžia tuos automobilius, parduotuves. Nusiaubkit – mes vis tiek atsiimsime pinigus. Ir susidaro tokia tvarka, toks gyvenimo būdas, leidžiantis vandalams ir laukiniams iškrauti savo nelaimes. O jei tau gerai, nueini prie jūros. Aš nueinu prie jūros ir man ten nereikia rasti šimto ar tūkstančio dolerių, kad būčiau laimingas.

– Užtenka kumščio dydžio gintaro gabalą rasti.

– Žinot, jūs vis tiek krypstate į tai, kad kažką reikia atrasti ar kažkas tau turi duoti, šiuo atveju – jūra turi padovanoti gintaro gabalą. Ačiū, jūra, tu teisingai padarei. Jei nebūtum padovanojusi, būčiau grįžęs nelaimingas ir gal išsitraukčiau butelį iš šaldytuvo. Nenukrypkime į tokius samprotavimus.

Anot jo, su metais atsiranda vis didesnis malonumas gyventi, nes reikia labai nedaug išorinių impulsų: „Įkvepiu šviežio oro, skaniai pavalgau – ir pasidarau laimingas“

– Gamta jums labai svarbi? Daugeliui gamta – stiprybės ir energijos šaltinis, bet ar jums to reikia? Atrodo, kad su stresu susitvarkote.

– Gamta man pirmoje vietoje. Streso vis tiek yra, nes mes gyvename stresinėje aplinkoje. Ir pasaulis yra tokioje kryžkelėje – arba pereis į aukso amžių ir atsiras kažkas gražaus, arba susinaikins. Nori nenori, ta įtampa persiduoda.

– Jau apie pasaulinius procesus kalbate. Politika jums nesvetimas dalykas?

Daug spalvingų veikėjų atsirado, pavyzdžiui, ir Marine Le Pen, ir Donaldas Trumpas, ir Emmanuelis Macronas. Labai ryškios asmenybės ir labai teatrališkos, yra į ką pažiūrėti.

– Nesvetimas, tapo įdomi ir pasaulio politika. Daug spalvingų veikėjų atsirado, pavyzdžiui, ir Marine Le Pen, ir Donaldas Trumpas, ir Emmanuelis Macronas. Labai ryškios asmenybės ir labai teatrališkos, yra į ką pažiūrėti.

– Esate ir viešojo kalbėjimo lektorius. O politikai turi išmanyti šią sritį.

– Be abejo. Tarkim, E. Macrono istorija su jo mokytoja, 24 metais vyresne. Jie susipažino per teatrą, literatūrą. Manau, kad ji tikrai kartu ruošia kalbas – tokias, kurios paliečia, užkabina žmogų.

– Pats Prancūzijos prezidentas sakė, kad, jei 24 metais būtų vyresnis vyras, niekam klausimų nekiltų. Bet dabar klausimų kyla. O kas jums žaviausia tarp dviejų žmonių? Koks bendravimas?

– Matyt, sielų artumas, kai daug bendrų interesų, kai jie mato pasaulį panašiai, jiems tiesiog gera būti kartu. Pagal save sprendžiu. Jei vienas žmogus vieversys, kitas pelėda, vienas mėgsta roką, kitas klasiką, vienas futbolą, kitas to nekenčia, manau, kad gana sunku gyventi kartu.

– Manote, nepavyktų?

– Žmonėms pavyksta. Sako, kad santykius reikia kurti, tai darbas ir pan. Bet aš tingiu dirbti. Šeimoje aš ilsiuosi, mes tiesiog kaifuojam ir būname kartu, kiek galime. Paslaptis – panašūs interesai, panašiai matome pasaulį.

– Gimėte 1959 m. Rusijoje, Sverdlovske. Ar galite kiek plačiau papasakoti?

– Mano tėvai – baleto artistai. Tėvas pernai iškeliavo. Mama – rusė, iš Maskvos. Į Operos ir baleto teatrą iš Maskvos vis atveždavo rusaičių balerinų. Tėvukas, kaip katinas, surado mano mamą, bet buvo neaišku, ar čia myli, ar nemyli. Todėl norėjo meilę patikrinti. Išvažiavo į Sverdlovską pabūti atskirai, ir mama suprato, kad be jo negali, todėl irgi nuvyko į Sverdlovską. Ten buvo labai geras teatras, tėvas jame šoko penkerius metus. Ir ten aš gimiau, aštuonių mėnesių atvažiavau į Vilnių.

– Ką jums reiškia baletas?

– Klasikinį baletą nelabai mėgstu, nes daug rafinuotumo ir judesių, net žmogaus skeletui netinkančių. Puantai irgi gadina kaulus. Mano dukra lankė baletą, tai vis laukiau, kol pasakys, kad nebenori. Kai pasakė, kad nenori, neįkalbinėjau toliau lankyti.

Bet šokis man svarbus. Kai man buvo 11–12 metų, pasileisdavau muziką ir šokdavau po 2–3 valandas iki ekstazės. Per gimtadienį kaip tik buvo išėjus opera „Jesus Christ“ ir aš gavau įrašą – su draugais nesustodami šokome gal 8 valandas. O prieš 10 metų atradau penkių ritmų šokį ir prisiminiau, kad vaikystėje šokdavau tokius ekstatinius šokius, tai man svarbu.

– Prisimenat jausmą, koks buvo atradus operą „Jesus Christ“ ir išprotėjusį šokį? Dažnai toks laisvės pojūtis atsikartodavo?

– Muzika tada veikdavo dar stipriau, tiesiog netilpdavau savyje. 14–15 metų, kai eidavau į šokius, ta atmosfera, ilgi plaukai, šviesos taip užvesdavo, kad grįždavau marškiniais ištąsytais, prakaituotas. Kaip buvo gera.

– Tėvai nesakydavo, kad per vėlai grįžtate?

– Tėvai manimi pasitikėjo ir leido paauglystėje išgyventi visus klystkelius, išragauti, išbandyti, nusidėti. Kai grįždavau kaip katinas išsilakstęs, apdraskytas, jie apkabindavo ir paguosdavo. Paauglys mokosi būti savarankiškas, o tėvai nori, kad jis nekartotų jų klaidų, jiems atrodo, kad jis gali pasimokyti iš jų istorijos. Bet paaugliui būtina pačiam paragauti.

– Papasakokite apie sovietinės okupacijos metus. Kiek jums rūpėjo politika? Ar buvo apie ją kalbama?

– Šeimoje per daug nekalbėdavome politiniais klausimais. Tai buvo realybė. Nujaučiau, kad kažkas ne taip, norėjosi protestuoti, tik neaišku prieš ką.

–  Jei reikėtų pasakyti kelis sakinius apie vaikystę, už ką esate dėkingas tėvams?

– Gimęs vaikas yra toks dievas, jis dar visai švarus, bet paskui jam reikia gyventi visuomenėje ir jam uždedami tam tikri blokai. Mano tėvai mažai mane spraudė į kažkokius rėmus, išklausydavo. Visada, kai aš kažką pridarydavau, tėvo pirma reakcija būdavo nuoširdi šypsena. O paskui pakalbėdavome – kad ne aš blogas, o elgesys, kurį galima keisti. Nebuvo įtampos, nereikėjo meluoti, visada sakydavau tiesą, nes neapsimokėjo meluoti. Kad būtų pasitikėjimas, svarbiausia – bendravimas.

– Koks buvo jūsų kelias į aktorystę?

Tačiau antro kurso metu atėjo Rimas Tuminas ir viskas pasikeitė. Kalbėjome jau ne apie drugelius, o tikrus dalykus. Buvo labai linksma. Repetuodavome nuo ryto iki vakaro, juodavomės, naktimis diskutuodavome. Buvo labai gera.

– Kelias visiškai atsitiktinis. Baigdamas mokyklą buvau įsimylėjęs. Teko ruoštis egzaminams, važiavau to daryti į sodą su mylimąja. Žinoma, mes nesiruošėme, todėl mokyklą baigiau labai prastais pažymiais. Į kariuomenę eiti taip pat nenorėjau, neturėjau kur stoti, tad stojau į fotografijos mokyklą be egzaminų. Po metų ją baigiau ir draugas pasiūlė – va, yra aktorinis, šiuo metu moko. Iš jo išgirdau, kad ten smagu, taip ir patekau.

– Kokie buvo jūsų dėstytojai, kokie kurso draugai?

– Po pirmo kurso norėjau išeiti. Buvau jau pagyvenęs, net 19 metų – daug matęs vyras. Supratau, kad man ten nepatinka. Tačiau antro kurso metu atėjo Rimas Tuminas ir viskas pasikeitė. Kalbėjome jau ne apie drugelius, o tikrus dalykus. Buvo labai linksma. Repetuodavome nuo ryto iki vakaro, juodavomės, naktimis diskutuodavome. Buvo labai gera.

R. Tuminui buvo 27 metai, man – 20. Visada sakau, kad R. Tuminas mano pirmas tikras mokytojas, kuris padėjo patikėti savimi, atskleisti gabumus. Iš tikrųjų, įstojau sunkiai, bet R. Tuminas leido patikėti savimi.

– Kaip išgyvenate netektis?

– Stipriausia netektis – mano tėvo, kuris iškeliavo praėjusiais metais. Manau, kad netektis laikina. Jaučiu, kad jis iškeliavo kitur, gal susitiksime, gal ne. Kartais nesimatydavome po mėnesį ar du, bet jis būdavo. Taip ir dabar jis kažkur yra, tik nežinau, kur. Taigi nėra begalinio skausmo, kančios. Labai greitai vėl susitiksim, nes žmogaus gyvenimas toks trumpas. Kai jaunystėje kas nors sakydavo tokius žodžius, negirdėdavau. Dabar, kai artėja 60 metų, suvokiu, koks gyvenimas trumpas.

– Ar vėl norėtumėte būti paauglys?

– Ne, kuo toliau gyvenu, tuo didesnis atsiranda sodrus smagumas gyventi. Reikia labai nedaug išorinių impulsų, kad būtum laimingas. Įkvepiu šviežio oro, skaniai pavalgau – ir pasidarau laimingas.

– O kaip suvokiate laiką? Jis gali būti valdomas labai įvairiai. Vienos dienos praeina lyg niekur nieko, kitos – pilnesnės.

– Kaip kada, pagal nuotaiką. Kartais laiko visai negaila. Pavyzdžiui, eini ir nežinai, kur ar kodėl. Sustoji ties apsamanojusia tvora ir gali dešimt minučių žiūrėti į tas samanas. Tu tiesiog esi, apima kažkokie poetiniai jausmai, kurių nemoku sudėti į eiles.

Kartais laiko gaila, nesinori jo eikvoti be reikalo ir skaityti nereikalingų tekstų, istorijų, kurios suteikia tik neigiamas vibracijas, žiūrėti neįdomių filmų. Supranti, kad per dieną į save norisi paimti kažką, kas tas vibracijas padarys tik subtilesnes.

– Čempionų lygą Madrido „Real“ prieš „Juventus“ laimėjo rezultatu 4:1. Kuo jums tai įsimins?

– Buvo įdomios rungtynės. Galutinis rezultatas atrodo triuškinantis, bet taip nebuvo. Antrame kėlinyje „Real“ turėjo ryškią persvarą ir įmušė įvarčius. „Juventus“ irgi yra aukščiausios klasės komanda, pademonstravusi, kad ne veltui atsidūrė finale. Šiais metais finale žaidė dvi komandos, kurios buvo verčiausios ten būti, ir, manau, kad nusivylusių tikrai nebuvo. Be abejo, pralaimėjusi komanda ir jos sirgaliai buvo liūdni, bet niekas nepaneigs, kad tai buvo gražus futbolas.

– Pasibaigus rungtynėms, režisieriai dažnai rodė Gianluigi Buffoną – „Juventus“ vartininką, besikalbantį su komandos draugais. Apie ką jie galėjo kalbėtis?

– Labai sunku pasakyti. Gal aptarinėjo rungtynių momentus, praleistus įvarčius. Po tokių rungtynių būna daug temų, apie kurias norisi pakalbėti. Kai laimi rungtynes, jos greičiau užsimiršta, nes tada užplūsta visai kitos emocijos – norisi švęsti, džiaugtis. O, kai pralaimi, norisi pasidalinti skausmu. Skaudu patekti į finalą ir jame pralaimeti. Sakoma, kad geriau iškristi anksčiau nei pralaimėti finalą.

– 2004 m. jūsų futbolo klubas „Porto“ žaidė su „FC Monaco“. Rezultatas buvo 3:0 – graži pergalė. Jūs buvote įrašytas, deja, į aikštelę neišėjote, bet vis tiek – kokie atsiminimai?

– Žinoma, daug džiaugsmo. Pamenu, kad komanda labai pasitikėjo savimi ir niekas neabejojo, jog finalą laimėsime, nes pakeliui į finalą įveikėme daug stipresnius priešininkus. Kai iš Vokietijos parskridome į Portugaliją, mus pasitiko didelė minia. Dešimtys tūkstančių žmonių stovėjo kelyje, kuriuo turėjome važiuoti.

Gerai atsimenu, kad visi žaidėjai buvo suirzę, nes vėl reikia šypsotis, mojuoti, o visi norėjo važiuoti namo. Kai kurie žaidėjai netgi liko oro uoste ir iškart išskrido namo. Ko gero, kartais nuovargis ima viršų. Prisimenu, kad kolektyvas buvo irzlus, net žaidėjai nenorėjo tiek dėmesio, kiek gavo.

– Dėmesys gali varginti?

– Taip, sirgaliai labiau džiaugiasi nei žaidėjai, nes, kaip sakiau, nuovargis, kelionės, įtampa... Daugelis žaidėjų pasirinktų pabūti vieni ar su šeima, bet ne ploti delnais, nesiglėbesčiuoti su sirgaliais. Žinoma, sirgaliai turi teisę į dėmesį, nes palaiko komandą ir galvoja, kad jie dalis tos pergalės, kas, be abejo, tiesa. Taigi reikia atiduoti duoklę sirgaliams, reikia su jais pasidžiaugti, nes tokios pergalės nepamirštamos. Įsirašai į futbolo istoriją, gauni medalį, kuris didžiausias įvertinimas.

– Kokie jūsų gražiausi medaliai?

– Šis medalis ir yra pats vertingiausias, nors nepasakyčiau, kad ypatingo grožio.

– Turite namuose atskirą vietą, kur kabinate medalius?

– Ne, neturiu. Medaliai yra seife. Gal reikėtų vietelę surasti.

– „FC Porto“ treneris tuomet buvo Jose Mourinho. Daug kas apie jį kalba kaip apie skandalingą, emocionalų. Kokį jums įspūdį jis paliko? Kokia darbo metodika įsiminė?

– Nuomonė, kurią suformuoja spauda, atsiliepimai, nuogirdos, ne visada teisinga. Tik pabendravęs su žmogumi gali susidaryti tikrą vaizdą. Daug kas kalba apie jį kaip apie arogantišką, konfliktišką žmogų, bet taip nėra – gal jis toks su spauda, televizija, kuri jį atakuoja. Kaip apie trenerį, žmogų, negaliu taip kalbėti. Nebuvo nė vieno atvejo, kad galėčiau pasakyti, jog jis arogantiškas ar nesąžiningas.

Neturiu teisės pykti, kad finale nežaidžiau. Tai – trenerio pasirinkimas, jis priima sprendimus, už juos atsako. O tą dieną jo pasirinkimas buvo toks. Mes apie tai niekada net ir nekalbėjome, nors būtų įdomu paklausti. Prisimenu, buvo momentas, kai jis pažiūrėjo į suoliuką. Kadangi rungtynes pradėjome be puolėjų (buvo pasirinkta įdomi taktika), ant suolelio sėdėjau aš ir Benni McCarthy. Treneris ilgai žiūrėjo į mus, į vieną ir į kitą... Galvoju, jei būčiau atsistojęs, jam nebūtų buvę kito pasirinkimo. Taigi galbūt mano kuklumas atsisuko prieš mane.

– Ką jausdavote tokiais atvejais? Juk nėra smagu, kad renkasi. Ar per daug metų su tuo susigyvenama?

– Tokie momentai išlieka ilgiau, nes jie yra vertingi. Dabar jau žinau, kad treneriui sprendimą pasiūlo žaidėjas, kai į jį žiūri. Gal jo kūno kalboje įžvelgi atsakymą, ar jis pasiruošęs, nusiteikęs, ar tikrai padės komandai. Tuo metu aš jam nedaviau tokio atsakymo, o gal mano komandos draugas davė įtikinamesnį atsakymą, dėl to pasirinko jį.

– Galima atskirti, kas yra pasiruošęs eiti į aikštę?

– Taip, žmogus daug pasako kūno kalba, akimis, juo labiau kad per rungtynes daug triukšmo, tad negirdi žodžių. Žodžius mes galime parinkti, sumeluoti, bet nesumeluosime savo būsenos.

– Ar įmanoma įvardyti gražiausią įvartį?

– Žinoma, buvo gražių ir įsimintinų įvarčių, bet nežinau, kokį išskirti. Tokio įvarčio, kaip Lionelis Messi, kuris išguldė visus gynėjus, vartininką ir įmušė, man įmušti nepavyko. Be to, kai kurie įvarčiai labiau sėkmės dalis nei individualaus meistriškumo.

– Visai neseniai baigėte profesionalaus futbolininko karjerą. Prieš kokius Čempionų lygoje matytus žaidėjus esate žaidęs?

– Prieš G. Buffoną mes irgi žaidėme. Zinedine`as Zidane`as jau treneris. Prieš Cristiano Ronaldo man teko žaisti tris kartus. Du kartus, kai jis buvo „Sportinge“, ir kartą, kai jau perėjo į „Manchester United“.

– 2004 m. sezone jūsų komanda tapo UEFA čempionų lygos nugalėtoja. Tai pats kiečiausias titulas Europoje. Kas įvyko paskui? Komanda išsiskaidė?

– Kadangi „Porto“ nėra tarp turtingiausių klubų, surenkančių pačius stipriausius žaidėjus, jų politika kiek kitokia ir jie po tokio sėkmingo sezono išpardavė komandą. Daug žaidėjų ir treneris išėjo. Jų strategija – ieškoti žaidėjų, su kuriais galima pasiekti rezultatą, bet ne pasaulinio lygio žvaigždžių. Taigi jie ieško potencialą turinčių, bet nelabai žinomų ir brangių žaidėjų.

Bet, pasiekus rezultatų, jų kaina išauga 10–15 kartų. Tai savotiškas verslas. Todėl jie išpardavė žaidėjus, uždirbo daug pinigų, kuriuos investavo į tokius pačius perspektyvius žaidėjus iš Meksikos, Urugvajaus, Paragvajaus. Mūsų žaidėjai išvažiavo į „FC Barceloną“, Londono „Chelsea“ ir komanda susilpnėjo.

– Jūs likote ar keliavote kitur?

– Ir aš iškeliavau – svajojau pagyventi prie gražiausios Europos jūros. Turėjau pereiti į „FC Monaco“, bet neišėjo. Perėjau į „OGC Nice“ – tai buvo viena didžiausių klaidų gyvenime, jei turėčiau galimybę atsukti laiką, šio žingsnio nebūčiau žengęs.

– Kodėl?

– Tai buvo žingsnis atgal, aš neįvertinau aplinkybių. Gal man sunku buvo suprasti, kad įmanomas toks skirtumas tarp klubų, užtektinai nepasidomėjau klubu, į kurį ruošiausi pereiti. O jis išgyveno ne pačius geriausius laikus. Palyginti su „Porto“, buvo labai didelis skirtumas.

Ir sėkmės tais metais pritrūko – aš gavau traumą, bet, kadangi buvau brangus žaidėjas, turėjau žaisti, nors negalėjau to daryti visomis jėgomis. Ketvirtame ture gavau rimtą peties traumą, o žaisti puse jėgos tokiame stipriame čempionate nėra gerai. Gaila, bet patirtis vis tiek vertinga, jei nebūčiau per tai praėjęs, net nesuprasčiau, kad taip gali būti.

– Kažko išmokote?

– Taip, karti patirtis daugiau išmoko nei gera. Nesakau, kad per tuos metus „Porto“ aptingau, bet pripratome prie sėkmės, geros organizacijos, kur viskas paduota. O kai pereini į klubą, kur pats turi rūpintis rungtynių uniforma... Vieną kartą pamiršau apsaugas ir dar kažką, nes buvau atpratęs. Tai vertinga patirtis.

– Esate pripratęs prie didžiausių Europos stadionų, o Lietuvoje situacija sudėtinga. Ar jums šios temos skausmingos?

– Labai skausmingos, senos ir jau iškalbėtos. Kaskart, kai manęs paklausia apie stadionus, atsiveria žaizdelė, bet žmogus pripranta. Nors tą patį atsakinėti ir nuobodu. Bet tikiu, kad ateis laikas ir bus padaryta tai, apie ką visi kalbame ir svajojame gal 27 metus. Nebebūsime tie vieninteliai atsilikę, nuskriaustieji, iš kurių kitų šalių korespondentai rengs anekdotinius reportažus. UEFA finalas parodė, kokius stadionus gali pastatyti net tos šalys, kur nėra didžiojo futbolo. Velsas juk irgi nėra labai didelė šalis.

– Velsas neblogai žaidė praėjusiame Europos čempionate.

– Žaidė neblogai, nes turi ir sąlygas, ir stadionus, o šalia – Anglija. Bet yra šalių, kurios niekados nedalyvavo Europos čempionatuose ir joms jais net nekvepia, bet jos turi stadioną, į kurį nebūtų gėda atsivežti svečių komandą. Mums reikia paprasto stadiono, kuriame tilptų 15–20 tūkst. žmonių. Jis galėtų būti daugiafunkcis, nebūtinai tik futbolui.

– Kaip yra su lietuvišku futbolu? Ką daryti, kad padėtis gerėtų?

– Mes esame krepšinio šalis, turime jam sąlygas, net mažuose miesteliuose yra puikiausios šiuolaikinės arenos, į kurias ne gėda atsivežti bet kokią Europos komandą. Mes nebuvome garsi futbolo šalis, bet ir neturime teisės ja būti, nes net neturime paprastų bazinių sąlygų. Tarkim, visame mieste tėra vienas dengtas maniežas, tad žiemą visi to miesto vaikai, kad ir kur gyvena, turi važiuoti į tą vieną vietą.

Ar mes turime teisę turėti kažką nieko nepadarę? Juk Islandija per ekonominio nuopuolio metus pastatė gal 11 dengtų maniežų. Visi vaikai žaidžia futbolą ar renkasi kitą sportą. Jie pasiekė rezultatų, nes investavo, sukūrė strategiją, apmokė trenerius, dirbo. O mes nieko nedarome. Jau nekalbu apie stadionus, žolės aikštes. Vilniuje turbūt nėra tinkamos aikštės su žole, kur žaidžiamas tikras futbolas. Vaikai pradeda ant sintetinės dangos ir žolės nemato.

Jei jauniai kažką ir laimėtų, šalys, kurios daug investuoja, turi struktūras, sakytų – nieko nepadarė ir laimėjo, tokių stebuklų nebūna. Dėl to turime susimąstyti, turi būti strateginis planas, reikia vaikams suteikti sąlygas. Tai būtina vien dėl sveikatos: jei vaikai neturės sąlygų sportuoti, anksčiau ar vėliau ims vaikščioti pas medikus. Investicijos į sportą taupo pinigus – vėliau jų nereikia leisti gydymui. Bet mes žiūrime atvirkščiai, nieko nedarome.