Nereikia stebėtis, jog kilę skandalai, susiję su teisėjais, gali sukelti tiek daug audrų. Jei įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios pilioriai, laikantys valstybės stogą, pradeda klibėti, būtent teisminė valdžia turi būti tokia stipri, jog neleistų tam stogui sugriūti. Būtent dėl šios valdžios svarbos identifikuotas tam tikras jos pažeidžiamumas yra vertintinas labai rimtai.

Tačiau ar iš to turėtų sau krautis politinį kapitalą politikai, yra ne mažiau aktualus klausimas. Ir nors suprantame, jog toks situacijos išnaudojimas tarp politikų bus, bet neturėtume laikyti norma jau įprastais tapusius politikų pasisakymus, kurie negrindžiami jokiais argumentais ir faktais.

Deja, bet neteko išgirsti iš politikų, žadančių „išvalyti“ ir viską pakeisti, konkrečių argumentų, kas yra šiuo metu blogai ir ką būtent jie tobulintų. Ne vienas jų prabilo ir apie teisėjų atrankas, tačiau tos kalbos tik parodė gana menką žinojimą apie teisėjų atrankos sistemą ir tuo pačiu nesivarginimą tuo pasidomėti.

Atrankos sistema nėra kažkieno „pageidavimų koncertas“. Tai gana sudėtinga sistema, kur gali rastis vietos ir skirtingoms nuomonėms, ir skirtingiems vertinimams, o sprendimas atsiranda praėjus nemažai laiptelių, neretai ir po ilgų diskusijų. Šiame procese dalyvauja ir patys teismai, kuriuose yra laisvos teisėjų pozicijos, pateikdami savo vertinimus. Vertinimai tampa sudedamąja medžiagos, su kuria susipažįsta jau tolimesniame etape Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos (Komisijos) nariai, dalimi, nors šis vertinimas pačios Komisijos niekaip nesaisto.

Komisija atlieka visos informacijos apie pretendentą analizę, organizuoja su pretendentais pokalbius, kurie, esant poreikiui, gali užtrukti ir valandą. Pokalbio metu vertinamas ne tik profesinis pasirengimas, bet ir motyvacija tapti teisėju, asmenybės branda, vertybės ir principai, kuriais vadovaujasi žmogus. Ir visada fone yra pagrindinis klausimas – ar galima patikėti pretendentui teisingumo vykdymą.

Procesas toliau tęsiamas jau Lietuvos Respublikos Prezidento institucijoje, kur taip pat kviečiami atrinkti pretendentai pokalbiui, vertinamas jų pasirengimas, motyvacija. Ir galima tik pasidžiaugti, jog sulaukiama motyvuotų, suprantančių teisėjo darbą daug plačiau nei tik kaip puikią teisininko karjerą, asmenų.

Žinoma, kalbant apie teismų sistemą, atrankų procesui erdvės tobulėti dar yra, tačiau jis ir yra nuolat tobulinamas. Pati Komisija ne tik vykdo atrankas, bet ir diskutuoja, kaip šį procesą gerinti. Dirbama vertinimo kriterijų tobulinimo klausimais, diskutuojama ir dėl to, kas dar galėtų padėti užtikrinti efektyvesnį atrankos procesą. Diskusijos jau vyksta taip pat dėl to, jog reikėtų dar intensyvesnio bendradarbiavimo tarp Komisijos ir pačių teismų, į kuriuos pretenduojama, galvojama apie tikslingumą grįžtamojo ryšio sistemos sukūrimo, kuri leistų stebėti ir kaip sekasi paskirtiems teisėjams, ir leistų identifikuoti aspektus, į kuriuos reikėtų labiau atkreipti dėmesį.

Taigi turi būti ir toliau užtikrinamas sklandus teisėjų atrankos procesas, tęsiamos diskusijos dėl sistemos tobulinimo. Tačiau tiek visa teisminė valdžia, tiek teisėjų atrankos sistema neturėtų tapti politikų įkaitėmis dėl to, jog politikams reikia kažkam įtikti, pagerinti reitingus. Politikų konstruktyvūs pasiūlymai būtų labai sveikinti, bet kalbos apie pokyčius net nekeliant klausimo kaip? ir tuo labiau nebandant į jį atsakyti, yra nekuriančios jokios realios pažangos.

Politikų keiksmažodžiai, gretos, prezidentės ir R. Karbauskio naujas karų epizodas, kuris tiek sutirštintas, kad, regis, tai svarbiausias šiandien dalykas, daug įdomiau nei tai, KOKIE sprendimai priimami ir KAIP jie priimami. Ir tai labai patogu politikams, kurių darbo kokybės beveik niekas nekontroliuoja ir kurie nelabai jaučia pareigą atsiskaityti už tai, ką daro.

Pasižiūrėkime, kaip vyksta jau minėtos pensijų ir mokesčių sistemos pervarkos. Trys savaitės. Tiek turi Seimas laiko įrodyti, jog pagal teisės aktų priėmimo greitį, mes tiesiog nenugalimi. Premjeras sako, jog viskas išdiskutuota, nėra ko delsti. Tik klausimas tada, kam dar reikalingas Seimas. Juk Seime turi vykti detalūs vyriausybės pateiktų projektų svarstymai, diskusijos, vertinimai, randamos ir galbūt paliktos spragos. Bet, pavyzdžiui, projekto dėl gyventojų pajamų mokesčio pristatymas buvo įdomus 95 parlamentarams, iš kurių 43 buvo prieš ar susilaikė.

Tik neklauskite, kur minėtame balsavime buvo kiti Seimo nariai. Pagal jų pateikiamas darbotvarkes jie visada yra posėdžiuose. Nors kai pasižiūri statistikos skiltį „balsavimas už svarstomą dokumentą“, matai, jog per šią sesiją balsavimų vyko beveik 800 (!), bet net 89 Seimo nariams nepavyko sudalyvauti bent 70 proc. balsavimų. Dar paklausite, iš kur tiek balsavimų vien per šią sesiją. Gal tam, kad nors kažkur estus aplenktume. Ir tas skubėjimas sukuria nuolatinį poreikį taisyti, pildyti, vėl taisyti, vėl pildyti.

Bet pažiūrėkime toliau, kas vyksta po projektų pateikimo. Seimo komitetai pradeda svarstymus. Tai itin svarbus etapas. Peržiūrėjus komitetų darbotvarkes, galima matyti, jog tiems projektams ir teikiamas prioritetas. Tačiau kai matai po 5 ar 10 minučių, skiriamas vienam klausimui, kyla abejonės, ar galima tai vadinti svarstymais. Tuo labiau, kad neretai Teisės departamento išvados dėl minimų pertvarkų reikalauja įvertinti nemažai galimų spragų ar rizikų. Svarstymai gal vyksta frakcijose, Seimo salėje, atskiruose kabinetuose, bet kai tokiais neįtikėtinais tempais priimami teisės aktai, natūralu, kad ir komitetuose greičiai įspūdingi. O atsižvelgiant į viešus politikų liudijimus, jog žodį komiteto posėdžiuose gauti opozicijai yra beveik misija neįmanoma, logiška, kad neužtrunkama ir su diskusijomis. Žiūrėsime, ar Seimas ir šįkart tiesiog atliks pritariančiąją partiją vyriausybei, kaip ji to tikisi, taip vis labiau silpnindamas savo vaidmenį.

Deja, bet patys politikai irgi labiau linkę ieškoti pigaus populiarumo, nei gilintis į sudėtingas politikos procesų ir sprendimų priėmimo procedūras ir projektų turinį. Todėl pirmas smuikas šiandien yra tyrimai. Net ne sisteminė parlamentinė kontrolė, kurios labai nekokybiškas atlikimas rėžia ausį. Būtent tyrimai tapo nauju šio politinio sezono hitu. Visa viešoji erdvė tiesiog klykia, klykia ir patys politikai, kurie nori dar ir dar. Tik jau neaišku, jie nori vis dėlto tirti, ar gauti pažymas ir jas tiesiog be jokio kokybiško tyrImo viešinti bei ten minimus asmenis ar partijas atiduoti visuomenės linčo teismui. Pradėtas pirmas tyrimas dėl politikos ir verslo ryšių atrodė labai gera iniciatyva, pozityvu buvo tai, jog visuomenė gali pamatyti, kaip kartais politikai ir verslas vis dėlto tyčiojasi iš mūsų valstybės ir jos gyventojų. Bet dabar kai kurie politikai vaizdą verčia tiesiog makabrišku. Be jokių pagrindinimų klijuojamos etiketės, mėtomasi kaltinimais. Tik neatsakingas politikų kalbėjimas ir jo pasekmės, regis, jiems patiems nelabai rūpi. Reitingai ir asmeniniai interesai rūpi labiau.

Ir čia jau net ne šiaip politinis popsas, čia jau prasideda dainavimas kai kuriomis kūno vietomis, kaip liaudis sako. Ir visi linguoja, kaip smagu. Tik ar smagu, kai tavo gyvenimą lemiančius įstatymus nemaža paralamentarų dalis priiminėja nesigilindami? Deja, čia kaip toje dainoje: „jeigu nori šokt, tai visų pirma reik išmokt.“ Tik norinčių mokytis, regis, ne per daugiausia.  

Tuo metu aiškiai matėsi ir takoskyros partijoje, nes renkant pirmininką balsai pasidalino per pusę, partijos nariai pradėjo net viešai diskutuoti ar tikrai rinkimai buvo sąžiningi. Tai kėlė ir šypseną, kad net politine korupcija kaltinamos partijos pirmininko rinkimuose neišvengiama abejonių dėl galimo nesąžiningumo.

Tačiau ir tada, kai jau teko kalbėti apie minimalias LRLS perpsketyvas ir tai, jog realių atsinaujinimo, išsivalymo ženklų aptikti sunku, kas gali lemti ir liūdną partijos galą, vargiai buvo galima tikėtis, kad tas galas gali ateiti taip greitai.

Ilgėja eilė asmenų, partijos vienų ryškiausių veidų, „sublizgėjusių“ ir Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymose. Šešėlis metamas ir Vitalijui Gailiui, kuris yra buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovu, o šiandien yra Antikorupcijos komisijos Seime pirmininkas. Tiesa, tai jau ne pirmas kartas, kai V. Gailius figūruoja VSD pažymose. Tik tąkart dėl šios pažymos sekęs atleidimas teismo sprendimu pripažintas neteisėtu. Tačiau kyla klausimas, ar šįkart pavyks taip lengvai išbalinti suteptą reputaciją. Juolab, kad partijos kolegos, nors dabar labiau panašūs į priešus, regis, net nesiruošia stoti mūru už savo bendražygius.

Vis dėlto labiausiai LRLS skaldo jie patys. Nesant partijoje vienybės, kalbos apie partijos pakilimą tampa beprasmėmis. Toje skęstančioje valtyje skylių vis daugėja ir tas skyles pramuša patys LRLS nariai. Ir klausimas, kas kai kuriems yra svarbiau – koncernas „MG Baltic“ ar partija. Žinoma, galima abejoti ir informacija, kuri mus pasiekia, tačiau tai, kas yra tose pažymose, verčia vis labiau galvoti apie LRLS nekrologo rašymą.

Ar yra kokia išeitis? Тokiai partijai, kokia ji yra šiandien, vargu. Vidinė krizė, regis, tik stiprėja. Gelbėjimosi strategijos kaip nebuvo, taip ir nėra. Partijoje dešinė nežino, ką daro kairė. Kol kas matome tik pareiškimus, kad kažkam su kai kuriais kolegomis nepakeliui, ir mėtymąsi kaltinimais. Bet kas toliau – niekas nedrįsta net užsiminti. Ir sunku patikėti, jog niekas nieko nematė. Taigi akivaizdu, jog per du metus partijoje krizė nebuvo iš esmės sprendžiama. Ir ant šios ilgalaikės krizės torto vyšnaitę dar uždėjo VSD su savo pažymomis.

Ir jei pateikus kaltinimus jau pačiai partijai, kaip kalbėjo Remigijus Šimašius, naujos partijos kūrimas senos pagrindu būtų ta pati mergelė, tik kita suknelė, ir jį buvo galima suprasti, tai šiandien reikia kalbėti, jog ši mergelė vis labiau tampa tvariniu su ragais, kanopomis ir uodega. Taigi čia jau ne suknelės klausimas. Nes, regis, mergelė net ne visai mergelė. Ir nežinia, ar verta tokią raguotą ir su kanopomis mergelę gelbėti. Šešėliai krito ant visų. O kaip kelti partijos reputaciją, šiandien niekas neturi supratimo.

Ar tai atveria duris kitiems liberalizmą deklaruojantiems politiniams dariniams? Ar naujas darinys gali susidaryti, skilus pačiam LRLS? Tikėtina. Galbūt ir Artūras Zuokas trina rankomis. Bet partija – ne pavadinimas, tai žmonės. O lyderių problema išlieka labai rimta visuose liberalų politiniuose dariniuose. Ir su švaria reputacija, bet kartu ir stiprių politikos asmenybių, galinčių nešti liberalizmo vėliavą, kol kas horizonte nesimato tiek E. Gentvilo, tiek A. Zuoko, kuris taip pat neišvengęs labai rimtų klausimų dėl ryšių su verslu, vadovaujamose partijose.

Nors kai kurie LRLS žmonės vis dar bando įtikinti, jog liberalizmas Lietuvoje nemirė, pati partija jau yra labai arti to. Net ir ištikimiausiam liberalų rinkėjui, tikėtina, neužteks argumentų, kodėl jis turėtų LRLS atiduoti savo balsą. Panašu, kad niša nujam dariniui vis labiau plečiasi. Bet prognozuoti, kas toliau vyks su liberaliomis politinėmis jėgomis ar visa mūsų partine sistema ir kaip gali atrodyti Seimas 2020 m. jau yra sunkiau nei numatyti, koks bus oras 2020 m. rinkimų dieną. Ir už tai reikia padėkoti patiems politikams, kurie padarė viską, jog jei mūsų geografinėje zonoje žemės drebėjimų nėra, tai jų netrūktų politikoje.

Pastarosiomis dienomis daug kalbėjome apie tai kur einame, kokią Lietuvą norime matyti. Tačiau vis dėlto tenka grįžti prie to, jog yra tų, kurie Lietuvą nori matyti silpną ir susiskaldžiusią. Kitaip nepaaiškinsi nuolat besitęsiančio informacinio karo.

Ir nepaisant to, jog apie Rusijos grėsmę, nuolatines atakas kalbame daug, tačiau ir patys sugebame daryti dovanas, kurių neturėtų būti. Vieni tampa taikiniais dėl savo silpnumo, kuris nulemtas žinių, supratimo stokos. Kiti taikiniais tampa dėl turimos galios. Todėl politikams ypač derėtų galvoti, jog vienas ar kitas pasisakymas, veiksmas bus vertinamas ne tik šalies viduje, bet progos nepraleis visada ir tie, kurie turi savus tikslus. Lietuvos paveikslas, kurį kuria tokie portalai kaip Sputnik, deja, rodo akivaizdų tikslą didinti nepasitikėjimą Lietuvos valdžia, kurti mitą apie žlungančią valstybę, iškraipant faktus nuteikinėti žmones prieš NATO ir Europos Sąjungą. Ir neturėtume pamiršti, jog pirmiausia šios žinutės skirtos ne kažkur Rusijos gilumoje gyvenantiems, o čia, Lietuvoje, neretai gimusiems ir užaugusiems, tiems, kurie turi, beje, ir balsavimo teisę.

Ir kai premjeras kalba apie tarpvyriausybinės komisijos veiklos atnaujinimą, bendradarbiavimo stiprinimą, kyla klausimas, ar suprantama, jog vidine diskusija tai neapsiribos. Kai kritikuojantys apšaukiami propagandistais, tikėtis, jog tai nebus dovana dar perrišta juodu-oranžiniu kaspinu, yra tiesiog naivu. Neatsargus kalbėjimas tapo įkvėpimu Rusijos propagandiniams portalams jau visam mėnesiui. Esą premjeras nori santykius atnaujinti, žmonės nori, tik prezidentė su savo kompanija demonizuoja Rusiją, kuri lyg taikos balandis tenori padėti ir pasiruošusi tuos santykius gerinti. Tokia trumpa būtų reziumė daugelio pasirodžiusių tekstų portale Sputnik.

Todėl jei nėra net aiškaus suvokimo, ko tuo santykių atnaujinimu norime pasiekti, kokios yra galimybės tai padaryti, atsižvelgiant ir į tai, jog pati Rusija padarė viską, jog dėl mūsų pačių saugumo teko priimti būtent tokius sprendimus, reikėtų tokių diskusijų net nepradėti. Rusija nebendradarbiauja, ji išnaudoja. Tie patys propagandiniai portalai, aiškindami apie visišką Rusijos grėsmės mitą, čia pat deda straipsnius apie tai, jog mes iškraipome savo istoriją, čia pat ir straipsniai su antraštėmis, jog reikia „paraką laikyti sausą“ ir atsakyti į Baltijos valstybių militarizaciją, čia pat ir straipsnis apie tai, jog Lietuva kišasi į Rusijos rinkimus, net jau visą infrastruktūrą tam kuriame. Griūk negyvas. Kaip galima kištis į tai, ko  iš esmės nėra!? Todėl derėtų gerai įsisąmoninti, kad nėra jokių prielaidų, jog artimiausiu metu matytume nors kokius pozityvius pokyčius.

Propagandai išnaudojami ir mūsų piliečiai. Štai tas pats Sputnik, kuris neseniai sėkmingai pasinaudojo Juozo Statkevičiaus naivumu ir kritinio mąstymo nebuvimu, vėl ieško labiausiai pažeidžiamų ir tų, kuriais galima manipuliuoti. Prieš Lietuvai itin svarbaus Valstybės šimtmečio minėjimą jis kalbina ne ką kitą, o Laisvės premijos laureatę Nijolę Sadūnaitę. Ir tai ne sutapimas. O schema labai paprasta. Žinant, jog pastaraisiais metais jai aktuali yra tik viena tema, jie pasiūlo kalbėti būtent apie tai. Tačiau rezultatas toks, jog viskas pateikiama taip, kad interviu pavirto į mūsų Valstybės dergimą. O kovotojos už laisvę citatos, kuriose buvo kalbama apie Lietuvos okupaciją, papildytos straipsnio autoriaus intarpais, leidžiančiais aiškiai suprasti, jog, autoriaus nuomone, jokios okupacijos nebuvo. Veikiausiai, ji mažiausiai to tikėjosi. Tačiau taip dirba propagandistai.

Kadangi ne tik politikai, bet ir kiti visuomenės veikėjai tampa taikiniais, svarbu galvoti ir apie tai, kaip stiprinti kritinį mąstymą, gebėjimus atskirti propagandą ir identifikuoti grėsmes. Šių namų darbų dar vis nepadarėme. Toli gražu neužtenka tik bandyti drausti tam tikrų kanalų transliacijas. Ir tai ne šiaip namų darbai. Tai besitęsianti kova už mūsų laisvę.

Tai ne pirmas kartas, kai įstatymo įgyvendinimas tampa skandalu. Birželio mėnesį priimtas įstatymas, siekiant griežtinti vaistinių kontrolę, baigėsi daugelio žmonių įsiučiu. Įprasti vaistai tapo nebeprieinami. Paaiškėjo, jog vaistinės parduodavo receptinius vaistus be receptų ir tai gana rimta problema. Bet girdėjome pasiaiškinimus – „nenumatėme, nežinojome to“.

Tačiau turint specialistus, kurie, sunku patikėti, jog nežino, kas darosi vaistinėse (nes tikrai jose ir patys lankosi), ir dar turint pusmetį iki įstatymo įsigaliojimo pradžios, toks patirtas fiasko kelia rimtų klausimų apie įstatymo poveikio išankstinio vertinimo analizės profesionalumą, įgyvendinimo mechanizmo tinkamą parengimą, galiausiai – suinteresuotų grupių įtraukimą į sprendimo priėmimo procesą.

Kitaip tariant, tai rimtos viešosios politikos formavimo problemos. Net geram įstatymui gali kilti daug kliūčių priėmimo etape, kai susiduria skirtingų politinių jėgų interesai, nesugebama surinkti balsų, kyla komunikacijos, visuomenės informavimo, užsitikrinant paramą, problemos. Bet čia stebime kitą atvejį – balsų dažnai užtenka, bet kompetencijos teisės aktą parengti ir jį tinkamai įvertinti neretai pritrūksta.

Problemos kyla ir jau minėto alkoholio reklamos draudimo įstatymo atveju. O alkoholio vartojimo problemos akcentavimas buvo „valstiečių“ rinkimų kampanijos „arkliukas“. Tiesa, jau anksčiau teko ironizuoti, jog dar svarstant įstatymo pataisas šis „arkliukas“ virto „asiliuku“. Bet tą „asiliuką“ dar sugebėta ir klonuoti.

Įstatymas jau priimtas, o čia dar tariamoji nuosaka. Logiškų paaiškinimų tam, kas vyksta, tiesiog jau nėra.

Remiantis viešai skelbta informacija, kurios paneigimo neteko matyti, aiškėja, jog užsienio leidinių platintojai dar spalio mėn. kreipėsi į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą (NTAKD) su klausimu, kaip spręsti kilsiančią problemą dėl alkoholio reklamos užsienio leidiniuose. Gavę atsakymą, jog įstatymas turi būti vykdomas, o visa kita jau ne Departamento daržas, platintojai kreipėsi į įstatymų leidėją. Per 1,5 mėnesio reakcijos nebuvo. Kaip vertintumėte žmogų, kuris mato, jog didžiuliu greičiu atlekia automobilis ir jis vis tiek žengia į gatvę, atsakykite patys sau.

Ką reiškia ir premjero, kuris yra teisininkas, siūlymai „nesuvulgarinti“ įstatymo? Kažkada komentuodamas politikų komentarą „teismo sprendimas vykdomas švelniai“, profesorius E. Kūris ironiškai klausė „o kas yra grubus teismo sprendimo vykdymas?“. Taip ir čia norisi klausti, ką reiškia „suvulgarinti“ ar „nesuvulgarinti“ įstatymą? Įstatymas turi būti logiškas, aiškus ir nekelti 115 klausimų ir jis turi būti vykdomas. O jei protingumo kriterijai pradedami taikyti tik įstatymus vykdant, bet ne juos priimant, tai jau Seimo ir vyriausybės, kuri dažnai būna teisės aktų, priimamų Seime, iniciatorė, problemos, rodančios ir tam tikrą impotenciją įstatymų rengimo klausimais.

Dar keisčiau, jog niekas nejaučia atsakomybės. NTAKD faktiškai praignoravo platintojų kreipimąsi. Nors, remiantis Departamento nuostatų pirmu punktu, Departamentas yra Vyriausybės įstaiga ir „dalyvauja formuojant valstybės politiką narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos srityse, pagal kompetenciją organizuoja jos įgyvendinimą ir ją įgyvendina“. Bet vis tiek Departamentas čia ne prie ko. Ir tai, kad premjeras mano priešingai nei Departamento atstovai, irgi nieko tokio.

Sveikatos apsaugos ministras A. Veryga aiškina, jog ieškoma civilizuotų sprendimų. Tikrai, pačiu laiku. Dar daugiau, premjeras sako, kad alkoholio buteliai restorane vis dėlto gali stovėti ant stalų, R. Karbauskis teigia, kad „gal mums nereiktų demonstruoti tų alkoholio butelių ir po to aiškinti vaikams, kas ten yra ir ką tai reiškia“. Įstatymas jau priimtas, o čia dar tariamoji nuosaka. Logiškų paaiškinimų tam, kas vyksta, tiesiog jau nėra.

Таi tik garsiausios istorijos, bet apie neseniai priimtų įstatymų taisymus kitose Seimo sesijose, tenka girdėti dažnai. O tikrai kokybiškai parengtiems įstatymams galime turbūt ruošti raudonąją knygą, stora nebus. Bet kai įstatymų per vieną sesiją priimamas ne vienas šimtas, nereikia stebėtis. Vietoje to, jog vieną klausimą išspręstų iš esmės, skiriant tam pakankamai laiko, jis sprendžiamas nuolat tiesiog taisant paliktas klaidas. Bet taisoma vėl paskubomis ir rezultatai daugelyje viešosios politikos sričių yra tokie, kokie yra. Ir ši valdžia, regis, keistis neketina. 

Pats demokratijos terminas net ir politikų kalbose, regis, prarado turinį. Tačiau politikos mokslai demokratijos tyrimams skiria nemažai dėmesio ir analizuoja skirtingus demokratizacijos etapus. Vienas svarbiausių yra demokratijos konsolidacijos etapas, kurio metu sukuriami demokratiniai institutai, įtvirtinamos demokratinio žaidimo taisyklės. O vienas svarbiausių konsoliduotos demokratijos elementų yra susiformavusi pilietinė visuomenė. Pmilietinė visuomenė negimsta per naktį, jos branda yra sunkiai pasiekiama. Ir nors Lietuva laikoma konsoliduotos demokratijos šalimi, pilietinės visuomenės problemos toli gražu neišspręstos.

Kasmet atliekami Pilietinės visuomenės instituto tyrimai, kuriuose tiriamas pilietinės galios indeksas, Lietuvoje, deja, nerodo rimtesnės pažangos. 2010 m. jis siekė 37,8, o 2016 m. 37 punktus, kai galimas maximumas yra 100. Pilietinis aktyvumas yra žemas, nerimą turėtų kelti ir tai, kaip žmonės vertina pilietinio aktyvumo rizikas. Net 51 proc. galvoja, kad labai tikėtina ar tikėtina, jog tai gali grėsti darbo praradimu, 54,4 proc. mano, kad dėl to galėtų būti viešai užsipuolami.

Ir situacija, kai medikai sulaukia iš vyriausybės tokio atsako, nors galimybę streikuoti jiems laiduoja Konstitucija, pagrįstai kelia klausimą, koks valdžios požiūris į piliečius –  ar valdžia pati siekia būti pilietinės visuomenės brandos katalizatoriumi, ar kaip tik žaidžia „nulinės sumos“ žaidimą, siekdama silpnos pilietinės visuomenės, kurios valdymas tiesiog patogus. Anksčiau matėme pastarąjį modelį. Nebuvo įtraukianti piliečius ir A. Kubiliaus vyriausybė, protestuojantis jaunimas dėl Darbo kodekso premjerui A. Butkevičiui kėlė tik erzelį, o kalbėtis su tuo jaunimu jis net neišdrįso. Tuometė Seimo pirmininkė apskritai pareiškė, jog jaunimui sveika pagulėti ant kieto grindinio. Esant brandžiai pilietinei visuomenei po tokio pareiškimo jos kėdė turėjo rimtai suklibėti. Bet nieko panašaus neįvyko.

Dabartinis „valstiečių“ neretai demonstruojamas požiūris, deja, nerodo esminių pokyčių valdžios ir visuomenės santykyje. O tai svarbu, nes tikėtis sėkmingo vyriausybės programos prioritetų įgyvendinimo be visuomenės įtraukimo, be dialogo, įtikinėjimo, efektyvios komunikacijos yra neįmanoma.

Pilietinės visuomenės funkcijos yra ir valdžios kontrolė, ir valstybės kūrimas. Ir dabartinės valdžios politikams derėtų net pasveikinti tai, jog medikai ir kiti pradeda vis garsiau kalbėti. Žinoma, sunku derinti visų interesus, vyriausybei nėra lengva, negalima teigti, jog ir niekas nedaroma. Tačiau nuo politikų siunčiamų žinučių labai priklauso ir tai, kaip jaučiasi žmonės, kiek jie jaučia jų norą įsiklausyti ir leisti visiems įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą. Nuo to priklauso ir ar apskritai piliečiai jaučiasi esą šios valstybės dalimi ir linkę jausti atsakomybę už tai, kas jų valstybėje vyksta, o ne visko laukti iš politikų. Lietuvoje ir taip visuomenės ar jos grupių bendras veikimas, realus spaudimas valdžios institucijoms, deja, yra retas reiškinys. Dažniau tiesiog pasyviai laukiama, kad kažkas kažką padarys, o nesulaukus ieškoma kitų gelbėtojų. Todėl toks politikų požiūris yra labai netoliaregiškas. Bet išminčiai ir politikai, regis, vis nepakeliui.

Nėra sveikintina ir tai, jog politikai patys gal net to nesuvokdami sudaro įspūdį apie taikomus dvigubus standartus. Policininkai, mokytojai ne kartą grasino streikais, kėlė reikalavimus, protestavo. Ir stebėjome, jog policijoje pokyčiai vyko. Jie tikrai buvo labai reikalingi. Bet tai ir tapo pavyzdžiu kitiems, jog esant lyderystei, valdžios ambicingumui, pokyčiai gali vykti. Todėl ar galima piktintis, jog kiti nenori laukti, kada ateis jų eilė ir nori pokyčių šiandien.

Premjerui derėtų prisiminti policijos šūkį „Ginti. Saugoti. Padėti“. Tai labai būtų geras šūkis ir jo vadovaujamai vyriausybei. Jei į piliečius bus žiūrima iš aukšto tik kaip į tuos bėdžius, nuolat prašančius išmaldos, deja, tokia politika į jokį geresnį rytojų nenuves.

Gausoje viešų komentarų, ginčų, tuščių kalbų, nuomonių kaitaliojimo liko beveik nepastebėtas dokumentas, kuris turėjo parodyti partijos naują kryptį, novatoriškumą ir naujos komandos gebėjimus. Kaip ir žadėta, paskelbtas socialdemokratų manifestas. Tik pats G. Paluckas, regis, nelabai ką apie tai ir kalbėjo. Tiksliau, apskritai nepavyko rasti nors kokio partijos pirmininko pasisakymo. Sakysite, smulkmena tas manifestas. Bet jis atsirado ir, tikėtina, rengėjai siekė pasiųsti tam tikrą žinią. Juk būtent aiškios žinios, parodymo pokyčių mąstyme, požiūryje ir laukia visi. Bet velnias slypi detalėse.

Ir susidaro įspūdis, jog šio manifesto autoriai pamiršo, jog gyvename jau 2017 metais. Tie 12 puslapių yra nykūs. Abejotina, ar jį perskaistė didžioji dalis partijos narių, o dar mažesnė dalis turbūt įstengė perskaityti iki galo. Nieko nėra lengviau kaip eilinį kartą pakartoti visas Lietuvoje esančias problemas bei surašyti siekius, kurie atspindėtų socialdemokratų ideologines nuostatas. Apie problemas kalbėjo ir „valstiečiai“ rinkimų kampanijos metu primityviai aiškindami, kad jie ne tos užpelkėjusios ir nuo valdžios apspangusios partijos, ir jie tas problemas spręs, gins vargšus ir t. t. Bet tada veikė jų naujumas. O socialdemokratai juk ilgiausiai Lietuvoje buvusi valdžioje partija (įskaitant ir LDDP). Ir taip lengvai nenubrėši raudonos linijos tarp anų ir šitų, jau kažkokių naujų, partiečių. Labai taikliai Haroldas Mackevičius  juokavo „Facebook“ socialiniame tinkle, komentuodamas išeinančių iš Ūkio ministerijos socialdemokratų nuotrauką ir klausdamas – „O jūs paluckininkai ar kirkilininkai?“, bei siūlydamas sugalvoti kažkokius antsiuvus, kad lengviau būtų visiems susigaudyti.

Pats manifesto tekstas su krūva epitetų, skambių frazių dvelkia naftalinu kaip reikiant. Jaunimas apskritai neįstengtų tokio teksto skaityti, nes ir geros idėjos tarp tų visų sparnuotų frazių tiesiog išnyksta. Kam tie banalūs pareiškimai, kad „didžiosios korporacijos be skrupulų išnaudoja dirbančiuosius“; „nereguliuojamos rinkos ryja savo pačios vaikus“; „smulkūs verslininkai pralaimi konkurencinėje kovoje stambių korporacijų rykliams“? Klausite, nejaugi nėra nelygybės problemos? Žinoma, ji yra ir jos sprendimas yra tiesiog būtinas mūsų valstybėje. Bet pačiame tekste nestinga visiškai abstrakčių teiginių (pvz., „Remsime šiuolaikines medicinines technologijas, padedančias garbaus amžiaus žmonėms išsaugoti savo orumą ir įvairias galimybes“. Kas tai? Apie ką čia?). Turinys ir idėjų pateikimo forma tikrai nėra tai, ką turėtų rašyti partija, kai kalendorius rodo 2017 m. ir skelbiama apie atsinaujinimą.

Dar keisčiau atrodo tai, kad dokumentas labiau panašus į kažkokį pareiškimą „valstiečiams“ (jie minimi ne kartą), o ne į dokumentą, kuris būtų aktualus ne vienerius metus. Ar tikrai manifeste verta skųstis, jog populistai „valstiečiai“ pasisavino socialdemokratų darbotvarkę? Socialdemokratai patys ją padovanojo, niekada nebūdami tokiais. O juk „valstiečiai“ tiesiog ėjo pačiu paprasčiausiu keliu, atliepdami žmonių norus, kuriuos jau seniai pamiršę socialdemokratai ir kuriuos, panašu, netruks pamiršti ir patys „valstiečiai“, kurie jau taip pat užsižaidė politinėse intrigose.  Todėl klausimas, kiek ilgai šis dokumentas bus aktualus. Juk gal ir „valstiečių“ po kitų rinkimų nebus, nes rinkėjas juk neprognozuojamas.

Vis dėlto visi, tiek kritikuojantys, tiek stipriai palaikantys, šiandien serga už LSDP atsinaujinimą, už tai, kad tikrai atsirastų politinės kairės partija, kur kairė nebūtų įamžinta tik dokumentuose ir dar tokiuose, kurie rodo partijos „revoliucionierių“ užstrigimą praeitame amžiuje. Ir kol kas be idėjos atsikratyti senąja partijos nomenklatūra daugiau nieko nesimato. G. Paluckui net sekasi, jog ta nomenklatūra pati jam suteikia šansus atsikratyti balasto, kuris tempė ilgą laiką partiją dugnan. Bet nesinori, jog atsikračiusi to balasto, partija liktų tiesiog plūduruoti vandens paviršiuje. Mums reikia stiprių partijų, mums reikia kairės, reikia ir dešinės, reikia jų sveikos konkurencijos ir aiškių, įgyvendinamų idėjų. Bet ne tokių skurdžių savo turiniu ir forma manifestų, kurie labiau pranašauja ne šviesų partijos rytojų, o tai, jog galiausiai teks skaityti ne manifestus, bet nekrologus partijai.