Neretai netgi susidaro toks įspūdis, kad gausiais reportažais, skirtais Prezidento rinkimams, tarsi bandoma juos paankstinti – iššaukti politikų kovos dvasią ir čia pat išsiaiškinti, kas galėtų tapti kitu šalies vadovu.

Galima netgi sakyti, kad net iškiliausi laidų vedėjai ir apžvalgininkai nuolat komentuoja gandus. Kitaip sakant, daro tai, ko konvencinė žiniasklaida apskritai neturėtų daryti.

Tokiam nerimastingumui paskui žurnalistus pasidavė ir sociologinių apklausų rengėjai. Štai jau ne pirmas mėnuo rengiamos apklausos, kurių metu žmonės prašomi atsakyti į klausimą, už ką iš išvardytų veikėjų jie balsuotų, nors dauguma tų veikėjų vis dar nėra net puse lūpų užsiminę, ar apskritai jie dalyvaus Prezidento rinkimuose.

Tokio ažiotažo nebuvo nei prieš 2014-ųjų, nei prieš 2009-ųjų rinkimus, nei netgi tada, kai daugiau kaip prieš dvidešimt metų į šalies vadovo postą pretendavo Valdas Adamkus, Artūras Paulauskas ir Vytautas Landsbergis.

Apskritai tokio ažiotažo nėra buvę nė prieš vienus Prezidento rinkimus. Ir tai yra suprantama. Prieš praėjusius dvejus Prezidento rinkimus iš principo buvo aišku, kas juo taps. Rinkimai buvo beveik kaip koks formalumas.

Dabar – visiškai kitokia padėtis. Kandidatų jau yra, bet favorito nėra. O gali jo ir išvis nebūti.

Kandidatų jau yra, bet favorito nėra. O gali jo ir išvis nebūti.

Partijos į šiuos rinkimus ateina išsisėmusios, sunaikintos ar susinaikinusios. Panašu, kad didžiųjų lyderių, galinčių patraukti pusę Lietuvos žmonių, limitas bent jau šiuo metu yra išnaudotas iki galo. Ir net vaizdinių tokių horizonte nekyla.

Todėl daug svarbesnis klausimas už tai, kas bus kitas Prezidentas, turėtų būti, o koks bus tas kitas Lietuvos Prezidentas? Ar jis bus veiksnus ir savarankiškas, ar tik įnagis? Ar neinama prie to, kad Prezidentas būtų toks pro forma, kišeninis?

Pavyzdžiui, toks, koks yra Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Toks, kuris netrukdytų. Kurio kiekvieną savarankiškesnį pasisakymą čia pat suniekina tikrasis Seimo daugumos lyderis Ramūnas Karbauskis, ir Seimo pirmininkas iškart pabruka uodegą.

Į tai jau mažai kas bekreipia dėmesį, nes kaip ir pripratome prie to, kad pastarojo meto dauguma Seimo pirmininkų nėra jokie politiniai lyderiai, o tik politinių bosų statytiniai.

Bet ar norėtumėte, kad ir Prezidentas būtų toks, kuris netrukdytų Seimo Kultūros komiteto pirmininkui stumdyti privataus agroverslo politines šaškes?

Ko gero, ne. Juolab, kad tai dar ir labai pavojinga tiek valstybės, tiek piliečių laisvei. Pastarųjų kelerių metų Lietuvos politinio gyvenimo sprendimai vis dažniau yra priešingi piliečių laisvėms.

Kaip neseniai kalbėjo buvęs šalies vadovas Valdas Adamkus, Lietuva šaukte šaukiasi padoraus ir pagarbą žmogui atspindinčio viešojo gyvenimo.

O ko prisišaukia?

Ciniško žaidimo slaptomis pažymomis ir parlamentiniais tyrimais, totalaus piliečių pasiklausymo ir tų įrašų skelbimo pasirinktinai – pagal valdžią turinčiųjų pageidaujamą meniu. Tuo pat metu vis atviriau menkinama demokratija, adoruojama policinė valstybė ir tai šen, tai ten valdžios pašaliuose vis pasigirsta abejonių šalies geopolitinių sprendimų teisingumu.

Taigi svarbiausias klausimas turėtų būti ne kas bus kitas Lietuvos Prezidentas, o koks bus tas kitas Prezidentas?

Ar tai bus koks policininkas, kuris žaidimą slaptomis pažymomis ir totalų sekimą pakels į aukštesnę klasę? Ar tai bus neveiksnus Prezidentas, kuris netrukdys Seimo tikrajam valdytojui žaisti šito žaidimo?

Abu variantai Lietuvai būtų fatališki. Gal todėl jau dabar elgiamės fatališkai – gausiai klausinėdami „kas?“, vis išvengiame klausimo „koks?“

Konstatavusi, kad partinės sistemos krizė gilėja, prezidentė, iki tol ne kartą išdidžiai rėžusi, jog ji nedaranti klaidų, pirmą kartą prisipažino klydusi. Tiesa, tai padarė labai aptakiai. Todėl tikrai ne visi klausytojai suprato, ką šalies vadovė turi galvoje.

„Visi skaudžiai nusideginome pirštus, tarp jų ir aš“. Ši pro sukąstus dantis išspausta frazė buvo aliuzija į „tulpių“ paštą. Iš kurio, kaip jau žinome, liejosi nurodymai dabar teisiamam Eligijui Masiuliui, kuris buvo ir prezidentės ryšininkas tarp jos ir „MG Baltic“ koncerno.

Pirmą kartą prezidentė tiek daug dėmesio skyrė partijoms ir jų apverktinai būklei. Galima netgi teigti, kad visas šis pranešimas – apie partijas. Šalies vadovė kritikavo rinkimų komitetus ir perspėjo žmonės dėl jų keliamo pavojaus politinei sistemai.

Įspūdis toks, kad D. Grybauskaitė tik neseniai suprato, jog demokratija yra neįmanoma be partijų. Kurių niekinimui ir daužymui šalies vadovė paskyrė tiek daug pastangų ir laiko.

Tačiau net ir reikšdama nuogą, nepagrįstą jokia gilesne situacijos analize viltį, kad šalies partijos atsinaujins ir prisikels, prezidentė siūlė būdus, kurie partijoms padėtų kaip numirėliui kompresas.

Pavyzdžiui, be idealistinio, tikrai nebūdingo Grybauskaitei užsidegimo visiems dabar eiti savanoriais į partijas, šalies vadovė ragino iš Vyriausiosios rinkimų komisijos pašalinti partijų atstovus.

Tolimam nuo politikos žmogui gal tai ir gali pasirodyti racionalu. Realybėje tai reikštų, kad valdančioji dauguma į VRK sukiša savo a la nepartinius žmones – daug daug matijošaityčių. O tai tik dar labiau prisidėtų prie vienos nuomonės įsigalėjimo ir partijų erozijos.

Apskritai šįkart prezidentės pranešimas nebuvo toks valdiškai nykus, kaip ankstesniais metais. Išgirdome daug vaizdingų posakių ir palyginimų.

Pavyzdžiui, „vidaus politika, primenanti lopomą Gedimino kalną, neatlaiko – trūkinėja, slenka, griūva“; „sujudinus politinės korupcijos viršūnių vandenis prieš mus atsivėrė „neregėta Lietuva“; „Parlamentas – Laisvės kovų bastionas – tampa pasikėsinimų į žmonių laisvę ir demokratiją šaudykla, iš kurios pokši vien drausti ir bausti.“

Tai rodo, kad šįkart prezidentė davė gerokai daugiau laisvės savo pranešimo rašytojui. Kodėl taip, paklausite?

Vaizdingi posakiai turėjo paslėpti pranešimo eklektiškumą ir dviprasmišką prezidentės padėtį, į kurią ji pakliuvo išviešinus „tulpių“ pašto užkaborius.

Regis, tai pavyko. Prezidentė ištraukė save už ausų iš parlamentinio tyrimo ir „tulpių“ pašto sukurtos klampynės. Na, bent jau jai pavyko apeiti giliausius tos klampynės akivarus.

Juolab, kad šalies vadovė taikliai kirto Ramūno Karbauskio Seimo daugumai, pabrėždama, kad „Seimas virto žmonių supriešinimo vieta“, „parlamentiniai tyrimai yra selektyvūs“, o knaisiojimasis praeityje neatleidžia Seimo daugumos nuo šiandienos problemų sprendimo.

Bet giliausias špagos dūris R. Karbauskiui – vieta, skirta žemės ūkiui: „Žemės koncentracija vienose rankose, pajų ir vekselių biznis, nekontroliuojamas žemių įsigijimas, neskaidrios ES paramos dalybos, fiktyvūs ūkiai ir „sofos“ ūkininkai atvedė prie netvarkos, anarchijos ir iškreiptos rinkos. Vieni kaime niekaip nesuduria galo su galu, kiti pamiršta deklaruoti šimtatūkstantinius sandorius.“

Bet prezidentė šįkart neminėjo pavardžių. Todėl kiekvienas veikėjas, o ypač toks suktas veikėjas kaip R. Karbauskis, galės sakyti ir jau sako, kad tai – ne apie jį.

Kaip ir ankstesniais metais, D. Grybauskaitė beveik nieko nepasakė apie užsienio politiką ir gynybą. Tik konstatavo jau žinomus faktus.

Jei reikėtų apibrėžti vienu sakiniu, šis metinis pranešimas buvo nueinančios nuo scenos antipolitiškos politikės bandymas pakilti į aukštesnį politikos lygį. Vietomis tai pavyko. Bet drauge tai ir labai pavėluotos vietos.

Tai matydama Vyriausybė skuba pastatyti visuomenę prieš dar vieną pusiau naktinio mokesčių perversmo faktą. Lygiai prieš savaitę ministrų kabinetas mirtinoje tyloje patvirtino mokesčių ir pensijų reformas lydinčias įstatymų pataisas. Ką ten visuomenė – nė opozicija necyptelėjo.

Visam tam patvirtinti Seimui turėtų pakakti 25 dienų, netveria kailyje premjeras S. Skvernelis, nors su „reforma“ jis, regis, nėra supažindinęs net savos valstiečių frakcijos. Ką ten frakcijos – socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis, paklaustas apie tai, iš kur rasis pinigų pensijoms, jei „Sodros“ mokesčiai bus sumažinti, atsako, kad to reikėtų klausti finansų ministro.

Beje, penkios iš tų 25 dienų, premjero duotų Seimui, jau praėjo. O karti žaibiškų mokesčių reformų patirtis primena, kad dauguma Seimo narių už naują mokesčių tvarką balsuoja įstatymų neskaitę. Taip buvo 2008-ųjų pabaigoje. Ne kitaip bus ir kaitinant aukštai pakilusiai birželio saulei.

Premjeras spirga taip, kad net su savais dėl reformų nesutaręs, ruošiasi jas prastumti opozicijos batalionais. Ekonomikos komitetui vadovaujantis socialdemodarbietis R. Sinkevičius premjerui antrina, kad nėra reikalo „užtempti“.

Ar neišlįs mūsų lepinimasis šiluma mums per gerklę po Naujųjų? Kai susidursime su naujais mokesčiais. Ką žada mokesčių reforma?

Vyriausybė žada pieno upes su riestainių krantais. Neapmokestinamos pajamos didėsiančios, socialinio draudimo įmokos mažėsiančios, netgi bus įvestos „Sodros“ lubos, sujungtos darbuotojo ir darbdavio įmokos „Sodrai“, o bazinės pensijos mokėjimas permestas į valstybės biudžetą.

O kas bus, jei pasibels nauja ekonominė krizė? Net jei krizė aplenks, ar tikrai visiems po „reformos“ bus geriau?

Bet ar gali taip būti, kad mokesčiai visiems sumažėja, o valdžia surenka mokesčių daugiau ir net pensijos padidėja? Ekonomikai augant – kodėl gi ne, įmanoma.

O kas bus, jei pasibels nauja ekonominė krizė? Net jei krizė aplenks, ar tikrai visiems po „reformos“ bus geriau?

Yra ir dar vienas klausimas: ar tai, ką siūlo Vyriausybė, nepanašu į kratinį, kurio ingredientai jokiai košei netinka, nes susideda iš ekonomikos augimo, gerų norų, per atsivėrusias čakras priimtų signalų iš kosmoso ir policininko prigimtinio noro nubausti tuos, kurie iki šiol dirbo sau?

Rimtesni ekonomistai būtent taip ir sako. Kokie „reformos“ spygliai gali daug kam išlįsti per gerklę?

Vyriausybė to nereklamuoja, bet „reformos“ tikslas yra ir panaikinti galimybę dirbti pagal verslo liudijimus ir individualią veiklą. Kitaip sakant, valdžia dešimtis tūkstančių žmonių didmenomis stumia į verslininkų nagus – dirbk pagal etatą ir priklausyk nuo darbdavio malonės! Tai reiškia, kad dešimčių tūkstančių žmonių pajamos po reformos smarkiai smuks.

Antra, reforma panaikins mokėjimus į privačius pensijų fondus, nes ką reiškia formulė 0+4+2, jei, tarkim, uždirbate 800 eurų į rankas? Tai, kad valdžia jums kilniaširdiškai leis 32 eurus iš savo kišenės pervesti į antros pakopos pensijų fondą. O kas tie „2“? Už tai, kad būsite susimokėjęs 574 eurus mokesčių, valdžia jums numes 18 eurų „subsidiją“.

Žodžiu, jokio sukčiavimo – tik rankų miklumas. Realiai į antrą pensijų pakopą mokėti neturėsite iš ko. Jūsų pensija galiausiai bus mažesnė, nei būtų pagal dabartinę tvarką.

Štai dėl ko skuba premjeras. Štai dėl ko šantažuoja Seimo saviškius ir net svetimuosius – arba priimate visą reformų paketą žaibu, arba galiu atsistatydinti.

Skubos darbą velnias gaudo. Štai prailgino Vyriausybė mokslo metus. Kas iš to išėjo?

Šnipštas išėjo. Iki prailginimo mokytojai ir tėvai dejavo, kad programos perkrautos – pamokų per daug, ir užduočių. Mokslo metus prailgino. Mokymosi programos liko tokios pat perkrautos ir jau baigtos. Dabar mokytojai suka galvas, kuo užimti per pamokas mokinius.

Dejonių tik padaugėjo. Valdžia norėjo kaip geriau – išėjo kaip visada. Ar ne tas pats laukia ir su Skvernelio mokesčių perversmu?

Lietuva jau antrą savaitę murkdosi VSD pažymos turinyje. Tai, kas paaiškėjo, nedaro garbės nei politikos klasei, nei teisėsaugai, nei žiniasklaidai, nei visai valstybei. Tačiau lyg to purvo dar būtų nepakankamai, Seimo valstietis Vytautas Bakas pareiškė, kad iš trijų televizijų reikia atimti licencijas.

„Tuos, kurie šaudo į valstybę, turėdami žiniasklaidą, reikia tiesiog patraukti“, paskelbė ne koks marginalas, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. 

O tai yra didesnis skandalas net už tai, ką atskleidė VSD pažyma.

Teisinėje valstybėje valdžia neturi teisės kišti nagų net prie tokios žiniasklaidos, kuri nesilaiko įstatymų. Visuomenės informavimo įstatymas sako, jog persekioti žiniasklaidos priemones už valdžios kritiką draudžiama. Net jei ji neetiška ir nesąžininga.

Atimti ar ne licenciją televizijai, gali nuspręsti tik teismas, o ne politinė valdžia.

Tam teisinėje valstybėje yra teismas. Atimti ar ne licenciją televizijai, gali nuspręsti tik teismas, o ne politinė valdžia. 

Jei Bako pareiškimas būtų momento įkarščio padiktuota lapsus linguae, dar galima būtų praleisti pro ausis. Maža ko politikai prišneka. Tačiau valdantieji ne pirmą kartą reiškia pretenzijas įvesti cenzūrą ir savo nuožiūra bausti žiniasklaidą.

Europos transliuotojų sąjunga EBU ne kartą įspėjo Lietuvos valdžią, kad valstiečių įkurta parlamentinė komisija LRT veiklai ir finansams tirti užsiima politiniu spaudimu visuomeniniam transliuotojui ir kėsinasi į jo nepriklausomybę.

Tas pats Bakas prieš keletą mėnesių siūlė valstybės milijonais paremti tiriamąją žurnalistiką.  Kas tai, jei ne bandymas papirkti valdančiųjų korupciją atskleidusius žurnalistus?

Beje, pats NSGK pirmininkas prieš porą metų buvo VSD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime minimo portalo ekspertai.eu dalininkas ir steigėjas. Taip išeina, kad ir Bakas šaudė į valstybę tais pačiais šoviniais, bet tai jam nesutrukdė tapti itin svarbaus Seimo komiteto pirmininku.

Per 70 politikų valdo ir neskaidriai naudoja žiniasklaidos priemones. Bet Bakui neužkliuvo net akis badantis faktas, kad Druskininkų savivaldybė išlaiko laikraštį, nors įstatymas savivaldybėms tai draudžia.  NSGK pirmininkui niekaip nekliuvo ir tai, kad iš Seimo dėl apkaltos priverstas dingti Kęstutis Pūkas tebevaldo žiniasklaidos priemones taip pat, kaip valdė jas būdamas Seimo nariu.

Tiek Bakas, tiek Prezidentė yra teisūs, sakydami, kad „MG Baltic“ koncerno veikla – oligarchinio veikimo pavyzdys. Bet vis tiek sunku suprasti, kodėl, tai žinodama, Prezidentė per Eligijų Masiulį flirtavo su oligarchais ir filmavosi LNK savireklamos klipuose, kuriuose dirigavo žurnalistų būriui.

Pagaliau, kai kitas valstietis, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Valerijus Simulikas dalinasi antivalstybinio portaliuko įrašais, ar tai nėra šaudymas į valstybę? O kas yra tai, kai Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis stumdo nešvarią rusišką salietrą, kuri dempingo kainomis, apeidama ES muitus, silpnina Lietuvą ir visą Europos Sąjungą?

Bet grįžkime prie licencijų. Kaip tai sprendžiama demokratijoje?

Sužinoję apie nešvarų žurnalistų ar leidėjų žaidimą žiūrovai turi teisę nebežiūrėti tų televizijų, ant kurių krenta šešėlis, netikėti nė vienu jų žodžiu. Politikai turi teisę neiti į tokių žurnalistų laidas. Taip veikia ir taip yra ginama demokratija.

Prieš kelerius metus paaiškėjo, kad žiniasklaidos magnatas Rupertas Merdochas savo laikraščio reporterius naudojo neteisėtam pasiklausymui. Jie buvo už tai nubausti. Bet laikraščio valdžia neuždarė. Laikraštis mirė pats. Be reputacijos žurnalistika neįmanoma.

Todėl jei mūsų demokratija susirūpinę politikai blogį mato tik žiniasklaidoje, vargas tai demokratijai. Jau vien todėl, kad tie patys valstiečiai, įskaitant premjerą, daug mieliau lankosi tų žurnalistų laidose, dėl kurių veiklos jie dabar fariziejiškai nori uždaryti tris televizijas, ir išdidžiai atsisako eiti į tų žurnalistų laidas, kurie sąžiningai dirba savo darbą.

Gal čia ir yra tikrasis atsakymas, kas šaudo į Lietuvą?

Daugumai politikų tapo neramu, pikta, o gal net ir liūdna. Atgaivą po E. Masiulio paviešinto susirašinėjimo su Prezidente trumpam gavo tik valstiečiai. Bet neimkim domėn Karbauskio ir Širinskienės pakrykštavimų. Pasvarstykim, ką atskleidė Tulpiageitas ir politikos didžiūnų pavėluota reakcija į jį? Ką „tulpių“ paštas sako apie mus pačius?

Tai, kiek daug dar baudžiauninko yra lietuvyje. Galva neišneša: parlamentinės liberalų partijos pirmininkas ilgus metus buvo pasiuntinukas tarp Prezidentės ir koncerno „MG Baltic“. Ar tai normalu? Kaip tai dera su asmens laisvės, „laisser fair“ vertybėmis?

Klausimai klaikiai retoriniai. Ypač žinant, kokia dėžute baigėsi liberalo pasiuntinuko istorija.

„Koks Lietuvoje verslininkas nebijo užsitraukti prezidentės pykčio? Pasakykite nors vieną“, su žinančio, ką sako, žmogaus aplombu dėsto teisiamas buvęs prezidentės pasiuntinukas.

Verslininkai tyli. Visi. Tai kuo mes tada skiriamės nuo Putino Rusijos?

Prisitrinti, pasitvarkyti savo reikaliukus viršuje, kad po to galima būtų kolekcionuoti dėžutes su vertybiniais popieriais. Ar daug pažengėme nuo pataikavimo okupantui, visuotinio „blato“  laikų ir kombinavimo, kaip ezopiškai vadintos vagystės ne iš kišenės?

Kokios reiktų perkūnijos, kad prašalintų „tulpių“ pašto zadanijų sukeltas tvankumas Lietuvoje?

Kaip išguiti iš lietuvio baudžiauninką, kai net liberalų vadai šitaip? Toks pat klausimas kyla ir klausantis jauno konservatorių lyderio, kitų iškilių konservatorių reakcijų į Tulpiageitą.

Iš pradžių – iki kaulų smegenų sovietinė atmetimo reakcija: ne tie paskelbė! O jei ne tie, tai negali būti tiesa. Užmušanti logika, kai faktas tai ar ne, sprendžiama iš garsiakalbio traškesio.

O kai Prezidentūra ir prokuratūra pro sukąstus dantis po dviejų parų pagaliau pripažino, kad Masiulio ir Prezidentės susirašinėjimas – ne feikas, reakcija buvo dar graudesnė.

Antai Tėvynės sąjungos lyderis parašė, kad faktą, jog Prezidentė per parlamentinės partijos lyderį siunčia nurodymus žiniasklaidos savininkui užčiaupti „savo skaliką“, yra natūralus politikų bendravimas.

Apsaugok mus Viešpatie, nuo bado, maro ir tokio natūralumo!

Suprasdami, kad tokia laikysena nelabai košerinė, Prezidentės gynėjai bandė situacijos bjaurumą sukoncentruoti į „skaliko“ asmenį. Suprask: jei jau žurnaliūga yra abejotinos prabos, tai su Prezidentės „zadanija“ čia kaip ir „vsio zakonno“.

Baikit, nemanau. Atsakykite tik į vieną klausimą: kuo Prezidentės zadanijos per „tulpių“ paštą skiriasi nuo buvusio tvarkiečių aplinkos ministro K. Trečioko zadanijų, kai tas bandė gelbėti svylantį Druskininkų caro kailį?

Zadanija yra zadanija, o prezidentinės zadanijos – visiškas užribis. Tas pats Naisių kolchozo lygis.

Gal adekvačiau reagavo aktyvūs piliečiai, Prezidentės gerbėjai? Gal, kaip įprasta pilietiškuose burbuluose, per feisbuką nuvilnijo koverių banga su šūkiu „Je suis skalikas!“?

„Tokio susirašinėjimo negalėjo būti, nes taip negali būti“, dėstė ištikimiausi. „Aš galiu šimtus tokių netikrų laiškų prikurti“, atitarė išmanesnieji. O kai Prezidentūra ir Generalinė prokuratūra po dviejų parų mirtinos tylos pripažino susirašinėjimo faktą, dalis Prezidentės gerbėjų vis dar piktinosi taip, tarsi „tulpių“ pašto zadanijos būtų parašytos ne Daukanto aikštėje, o Lubiankoje.

Baudžiauninkas negali net minties tokios sau leisti, kad jo ponas susimovė. Ponas, kuriam jis tarnauja, yra neklystantis, nes klysti jo ponas negali.

Skleidžiantis gegužio žiedams Lietuva praleido progą prisiminti, kaip pilietiškai aukšti politikos vyrai ir moterys, o paskui juos ir pilietiški lietuviai piktinosi ministro Trečioko zadanijomis. Politiški ir pilietiški lietuviai labai nepilietiškai gynė Prezidentės zadanijas.

„Tulpių“ paštas tik išryškino žinomą faktą, kad baudžiauninko dvasia būdinga ne tik tiems, kurie balsavo už Naisių poną. Kokios reiktų perkūnijos, kad prašalintų „tulpių“ pašto zadanijų sukeltas tvankumas Lietuvoje?

Taip tvirtinti būtų per drąsu. Dveji metai, kai opozicinė partija buvo nei pakarta, nei paleista, brangiai kainavo ne tik jai pačiai, o ir visai opozicijai bei tam tikra prasme valstybei. Liberalų balsas prikimęs, o dar dažniau jie – visai be balso.

Tačiau nepaisant to, kad STT nebūdingai sau greitai sugebėjo baigti ir perduoti teismui politinės korupcijos bylą, dveji metai jau padarė savo juodą darbą, o galo liberalų vargams nematyti.

Viešųjų ryšių teorijoje minimas tikslas – pakliuvus į krizę kuo greičiau nukristi ant dugno tam, kad taptum niekam nebeįdomus – Liberalų sąjūdžiui dar ilgai bus nepasiekiamas.

Su šia teismo proceso nuolat atnaujinama ir išryškinama kupra partijai teks eiti ne tik į kitąmet vyksiančius prezidento, savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimus, bet, ko gero, ir į 2020 metų Seimo rinkimus.

Todėl, kad šioje byloje tik Liberalų sąjūdis yra suinteresuotas kuo greitesne proceso baigtimi. Tuo metu pagrindiniai bylos veikėjai, buvęs liberalų lyderis Eligijus Masiulis ir buvęs „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis niekur neskuba.

Jiems bylinėtis kuo ilgiau – daug geresnė perspektyva, nei greitai sėsti į kalėjimą.

Tai, kad kaltinamųjų advokatai išnaudos kiekvieną kablelį bylai vilkinti, aiškėja jau iš pirmųjų komentarų įteikus kaltinimus. Kurlianskio advokatas pareiškė, kad tyrimas buvo atliekamas selektyviai, nes prokurorai neapklausė su „MG Baltic“ atstovais taip pat susitikinėjusio generalinio prokuroro Evaldo Pašilio.

Ar teismas po to gali sau leisti neapklausti prokuratūros vadovo? Žinoma, kad ne. Ko gero, gali tekti stabdyti procesą ir bylą papildyti.

Taigi jau pirmasis advokato šūvis rodo, kad procesas truks ilgai ir gali įtraukti tiek veikėjų, jog, panašu, teks atidaryti naujas politines kapines.

Per tuos dvejus metus, kaip jau įprasta STT bylose, buvo plačiai viešinama tyrimo medžiaga. STT tikslas tokiose bylose neretai yra ne tiek galutinė pergalė teisme, kiek išankstinis visuomenės teismas.

O jis jau įvyko, ir ne tik buvusio Liberalų sąjūdžio lyderio Masiulio atveju. Bet kuris išviešintuose bylos dokumentuose paminėtas asmuo – nesvarbu, politikas, verslininkas ar teisėsaugos atstovas – jau yra kaltas, nepriklausomai nuo teismo baigties. Ką kalbėti apie Liberalų sąjūdį. Net ir konservatoriams šioje byloje nebėra taip linksma, kaip buvo iš pradžių.

„MG Baltic“ koncernas antradienį paskelbė, kad kaltinimai jam yra nepagrįsti, o procesu bandoma pasinaudoti kovoje dėl politinės įtakos.

Būtų keista, jei būtų kitaip. Galima pasakyti ir stipriau. Buvusio liberalų lyderio Masiulio dėžutė su 106 000 eurų per kelis mėnesius neatpažįstamai pakeitė Lietuvos politinį žemėlapį. Turbūt nesuklysime teigdami, o įvairios apklausos ir politologų tyrimai tai patvirtina, kad jei ne šis kyšis, šiandien Seimo dauguma ir vyriausybė atrodytų kitaip.

O sprendžiant iš nutekintuose bylos dokumentuose minimų pavardžių liberalams ir apskritai dešiniesiems gali būti labai nelengva susigrąžinti šiame žemėlapyje iki Masiulio dėžutės turėtas pozicijas.

Valdantieji būtų paskutiniai liurbiai, jei nepasinaudotų galimybe pridengti šiuo teismu ir nešvarias rusiškas trąšas, ir išsikerojusią žemgrobystę, ir klumpakojį ant Konstitucijos, ir visą melais aplipintą savo nešlovingą valdymą. Šimtmečio politinės korupcijos teismo procesas tam neabejotinai tinka geriausiai.

Geriau yra būti durniumi nei vagimi, aną savaitę leptelėjo Seimo daugumietis A. Skardžius. Rašydami Seimo durnysčių istoriją per 17 mėnesių valdžioje valstiečiai ir socialdarbiečiai surengė tikras soclenktynes. Baškienei nereikėjo sakyti, kad ji be eilės lįsdavo pas gydytojus, sako Seimo pirmininkas Pranckietis. Kuriam atrodo, kad demokratijos pagrindas yra tai, jog mažuma klusniai klauso daugumos.

Reikia imti pavyzdį iš Šiaurės Korėjos, iš kito Seimo galo nugriaudėjo valstietis S. Tumėnas. Kuris prie savo pavardės visada prirašo „daktaras“. Iš šito priedėlio ir durniui turėtų būti aišku, kad valstietis Tumėnas ypač nori atrodyti protingu. Bet išeina kaip visada – durnai.

Valstiečių daktaras Tumėnas ir valstiečių Kultūros komiteto pirmininkas R. Karbauskis su visais savo titulais pasirašė ir pasiuntė padėką mirusiai aktorei, palinkėdami jai „puikios kloties jubiliejiniais Lietuvai metais“. Čia priėjo Skardžius ir paguodė Karbauskį su Tumėnu: „Geriau yra būti durniumi nei vagimi.“

Tačiau kaip tada, kai valdžioje – ir durnius, ir vagis viename, ir tai vis ryškiau matyti?

Bet gal tai tiesiog makabriškas nesusipratimas?

Makabriškų atsitiktinumų gyvenime pasitaiko. Bet jei valdžia dirba profesionaliai, valdžioje jie yra beveik neįmanomi. Tad jei jau pats valdančiosios daugumos lyderis siuntinėja padėkas velionėms, linkėdamas joms puikios kloties, o socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis tariasi su mirusiu vaiku, tai reiškia tik viena – valdžioje planiruoja mėgėjai.

Bet galėtume pasakyti ir kiečiau – tokie, kuriuos ir bažnyčioje muša.

Kuo stipri valdžia iš esmės skiriasi nuo silpnos? Stipri valdžia daro. Stipriai valdžiai nereikia aiškinti, kokia ji yra gera. Jai nereikia taukšti tokių nesąmonių, kad tik opozicijai reikia 2,5 proc. BVP krašto apsaugai. Ypač jei tokį siūlymą pateikia Valstybės gynimo taryba, kurioje opozicijos atstovų, kaip visiems žinoma, nebūna nė kvapo.

Stipri valdžia niekada nelygins savęs su buvusia valdžia. Ką jau kalbėti apie palyginimus su dar prieš tai buvusia ar net ta, kuri buvo prieš tai, kuri buvo prieš tai. O tokį Seimo nutarimą ištirti, ar deramai su šalies finansais elgėsi trys prieš tai buvusios šalies vyriausybės, ką tik ir palaimino Karbauskio valstiečių valdžia.

Kodėl valstiečiams prireikė tokio į tolimą praeitį nukreipto sprendimo? To paprastai griebiasi tik pradedantys autoritariniai režimai.

Atsakymas paprastas. Todėl, kad iš mėgėjų ministrų sudaryta Vyriausybė, vadovaujama nekompetentingo premjero, makaluojasi kaip muselė išrūgose.

Skvernelio Vyriausybė savo programos įgyvendinimo plane įrašė per 800 darbų. Bet praėjus metams jau koreguojamas kas šeštas darbas – jų atsisakoma arba jie vėlinami. Ypač sunkiai sekasi Švietimo ir mokslo ministerijai, kuri jau panaikino ar pakeitė net 30 savo pačios suplanuotų darbų.

Sakote, perlenkta? Tada paklausykite, ką apie šitą valdžią kalba daktarai.

„Valdžios žmonės prastai orientuojasi laike ir erdvėje, todėl jie yra specialių darbuotojų vedžiojami klaidžiais žaliais poliklinikų ir ligoninių koridoriais nuo kabineto iki kabineto. Jų fizinė ir psichinė sveikata yra gerokai prastesnė negu kitų sergančių piliečių, todėl jie visur prastumiami be eilės, kad tik greičiau būtų. Nulydėkit juos užjaučiamu žvilgsniu, gal jie nebegydytini, jei jau reikia šitaip vedžioti už rankos, bejėgius ir nebesusigaudančius. Tik kas juos stumdo ir vedžioja, kai valstybę valdyti reikia?“, klausia gydytoja R. Kardonaitė.

Pirmadienį, kai žurnalistai iškapstė faktą, kad žemės ūkio ministras B.Markauskas ūkininkauja svetimoje žemėje ir net europines išmokas už svetimą žemę pasiima, ministras pasipiktino, kad jo apvogti žmonės pasiguodė žiniasklaidai, o ne jam.

Ką gi, geriau volioti durnių, nei būti vagimi. Tačiau kaip tada, kai valdžioje – ir durnius, ir vagis viename, ir tai vis ryškiau matyti?

Pats šis faktas nieko nebūtų nustebinęs. Šalyje, kur tarnybinio transporto yra daugiau nei proto visoje valdžioje, valdininkai nuolat naudoja valdišką transportą savo reikalams. Bet šis atvejis buvo tikrai pikantiškas. Mat prie Adomaičio namų stovinti valdiška „Toyota“ buvo ne su savo, o su 28 metų senumo BMW numeriais.

Filmo apie Jamesą Bondą verta scena. Aukštas valstiečių valdomos Žemės ūkio ministerijos valdininkas kasdien su atsuktuvu po kelis kartus keičia tarnybinio automobilio numerius tik tam, kad neįkliūtų su valdiška mašina prie namų.

Įžūlumas, sumišęs su komišku iš kolchozo burokus vagiančio fermos vedėjo godumu?

Kas teisybė, tai ne melas. Labai norėdami galėtume smagiai pažvengti iš to, kokius tipus iš kolchozinių voratinklių traukia valstiečiai.

Bet juokas užstringa, kai pasiklausai Žuvininkystės tarnybos darbuotojų skundų. Pvz., kad čia jau kuris laikas pusė darbuotojų verčiami vykdyti ne savo funkcijas, nes daugybė etatų neužimta, o ką tik priimti darbuotojai Klaipėdoje darbuose nesusigaudo.

Vėluoja net algos, nes nėra kam jų apskaičiuoti, o čia verdamą žuvienę pagaliu maišo viceministras Bogdanovas ir ministro patarėjas Žilinskas, nes tarnybai paskirtas vadovauti Kazlauskas taip pat nesusigaudo žuvininkystėje. Na, o jo pavaduotojas, kaip jau suprantate, nemažai laiko praleidžia su atsuktuvu rankose.

Taip pūva žuvis Žuvininkystės tarnyboje. Nuo galvos. Ir ta galva nėra Žemės ūkio ministerijoje, nors jos atsakomybės taip pat niekas nepanaikino. Nei dėl žuvininkystės, nei dėl atviros žemgrobystės.

Nepaisant to, Žemės ūkio reikalus turinčios ištirti komisijos Seime nebus. Nebus parlamentinio tyrimo, kodėl tuo metu, kai įstatymas leidžia vienam žmogui turėti tik 500 ha ariamos žemės, Seimo valdančiosios daugumos lyderis Karbauskis, ir ne tik jis, žemės turi kone 35 000 ha.

Parlamentinio tyrimo nenori Karbauskis. Todėl Seimo Kaimo reikalų komitetas projektą dėl Žėmės ūkio sektoriaus tyrimo atmetė, motyvuodamas, kad valstybės institucijos jau pradėjo tokius tyrimus.

Tai – melas. Tokio tyrimo niekas Lietuvoje neatlieka. Taigi Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, garbingas ūkininkas, 11 vaikų tėvas Stančikas ir dar 4 komiteto nariai sąmoningai melavo, kad padėtų savo partijos lyderiui išsaugoti ir veidą, ir žemes prie jo.

Tą patį padarė ir Širinskienės vadovaujamas bei valstiečių dominuojamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuris siūlymą dėl parlamentinio tyrimo apsvarstė vos per 10 minučių ir jį atmetė.

Ar turėtume stebėtis?

Nebent tie, kurie buvo patikėję „Naisių vasaros“ serialo makaronais ir valstiečių kalbomis apie skaidrumą. Karbauskis valdžią paėmė ne tam, kad atiduotų 34 500 ha, sau pasilikdamas tik 500. Ūkiškai kalbant, valdžia imama tam, kad galėtum paimtą žemę ir mišką dar ir apsitverti nuo įkyrių teisybės ieškotojų.

Šiandien visos valdžios šakos lenktyniauja raportuodamos apie tai, kad Karbauskis viską visada darė teisėtai.

Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė, kad „Agrokoncerno“ išlaikomas laikraštis „Naisių žemė“  nereklamavo Karbauskio, nes jis paminėtas tik 11 kartų ir šalia neparašyta, kad ponas yra partijos vadas. Kai kas nors įdės reklamą su vyno buteliu, bet neparašys, kad tai vynas, baudžiamas nebus, ane?

Baisioji STT raportavo, kad dėl 11 ha prie Kauno marių aptverto miško, aplinkosaugininkų papirkimo taip pat vsio zakonno. Kas būtų pagalvojęs kitaip.

Kokia išvada? Pirmųjų metų veidmainystė valdžioje baigėsi. Valstiečiai skuba naudotis valdžios teikiamomis galimybėmis. O paskui Karbauskį ir kitus aukštybėse skuba ir ministerijų mažutėliai.

Kiekvienam savo. Valstiečių galvai dirba Seimo dauguma, VRK ir STT. O kol žuvis pūna nuo galvos, uodegoms tenka pačioms su atsuktuvu numerius ant valdiškos mašininkės prisukinėti. Kad bent šis tas nubyrėtų.

Lietuva yra ir vienintelė Europos Sąjungos narė, kurioje oficialiai privaloma tikėti tuo, kad jei tik žmogus per savo gyvenimą nepamatys nė vienos vyno reklamos, jis niekada neprasigers ir labai ilgai bei laimingai gyvens.

Už mažiausią tikėjimo ereziją Lietuvoje – baudos ir sankcijos.

Sprendžiant iš to, kaip visą šalį ant ausų stato Valstybinėje alkoholio ir tabako tarnyboje įdarbinti Ivano Žiauriojo opričnikai, natūralu būtų manyti, kad lietuviai vyną geria ne taurėmis, o viedrais. O kaip yra iš tikrųjų? Kiek lietuvis pernai išleido pinigų vynui?

Statistika rodo, kad pernai vidutinis lietuvis vynui išleido apie 47 dolerius. Jei skaičiuotume vidutine parduoto vyno kaina, išeitų 5–6 buteliai ant galvos. Daug tai ar mažai?

Galime palyginti. Vidutinis australas vynui išleidžia 409 dolerius, taigi 9 kartus daugiau nei lietuvis. Atitinkamai vidutinis prancūzas – 209, šveicaras – 185, portugalas – 175, argentinietis – 170, italas – 156 eurus.

Taigi, visi jie vyno perka tris keturis kartus daugiau nei lietuviai, bet žurnalų ten niekas neplėšo ir feisbuko kažkodėl necenzūruoja. Net vidutinis estas pernai vynui išleido 66 eurus, o tai trečdaliu daugiau nei išleido lietuvis.

Tai kodėl Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija su buvusiu savo stringeriu A. Veryga visam pasauliui skelbia, kad lietuviai – labiausiai prasigėrusi tauta pasaulyje? Ir iš kur tokia neapykanta vynui, jei Europoje už mus keliais eurais mažiau vynui skiria tik rumunai? Gal kitose šalyse vynas yra n kartų brangesnis nei Lietuvoje?

Taip tvirtinti galėtų nebent baltosios karštligės ištiktas alkašas. Vyno kainos Lietuvoje yra didesnės už daugumą iš čia paminėtų šalių, ir gerokai.

Tai kodėl šalyje, kurioje vyno vartojimas yra menkiausias ES, valdžios opričnikai taip nirtulingai kaunasi būtent su vynu? Kodėl plėšomi žurnalai ir cenzūruojamas feisbukas? Ką tai gali duoti šaliai, kurioje žmonės vynui ir taip skiria beveik dešimt kartų mažiau pinigų nei Australijoje ir keturiskart mažiau nei Prancūzijoje?

Valdžia šiuos klausimus apeina. Jos fanatikai tik reikalauja aklai tikėti jų versija, kad žmogus, per gyvenimą nepamatęs nė vienos vyno reklamos, neprasigers ir ilgiau gyvens šioje ašarų pakalnėje.

Bet tada imkim ir pažiūrėkim, ką sako mūsų ir kitų šalių vidutinė gyvenimo trukmė?

Ispanai, prancūzai ir italai vidutiniškai gyvena po 83 metus. Maždaug tiek pat traukia ir portugalai. Tuo metu lietuvio vidutinis amžius tik šiek tiek viršija 73 metus. Taigi gyvename net 10 metų trumpiau nei šalyse, kur vynas liejasi keturiskart laisviau nei Lietuvoje!

Pagal gyvenimo trukmę Lietuva yra Europos Sąjungos uodegoj. Net estai ir lenkai už mus gyvena ketveriais metais ilgiau. Ką ten lenkai. Ilgiau nei Lietuvoje žmonės gyvena net Albanijoje, Ekvadore, Vietname, Irane ir net idioto Maduro valdomoje Venesueloje.

Išeina, kad nei žurnalų plėšymai, nei feisbuko cenzūra negarantuoja mums išganymo šioje žemėje? Kodėl tokia neteisybė, verygamatj?

Bet kuriuo atveju – viena iš dviejų. Arba viso pasaulio statistika yra nupirkta alkopramonės, arba mūsų fanatikai, vadovaujami sveikatos ministro, kovoja ne su tuo priešu?

Tarkim, ką sveikatos ministras padarė, kad žmonės nesinuodytų europinei valstybei gėdą darančių bambalių turiniu? Bet bambaliai sveikatos ministrui kažkodėl nėmaž netrukdo. Jis ne kartą viešai tai patvirtino. Netrukdo šiai valdžiai ir degtinė, kurios akcizai buvo didinti keliskart mažiau nei vynui.

Tai kas tada nupirktas alkopramonės?

Spręskite patys. Arba už jus ir jūsų sveikatą ir toliau spręs tie, kuriems nerūpi nei jūsų sveikata, nei gyvenimo trukmė. Kuriems rūpi tik plėšyti ir trinti, kitaip sakant, rūpi jus kaip avis valdyti.

Įstatymas aiškiai apibrėžia, kad galima turėti tik 500 ha žemės, bet Karbauskis turi 22 000, o gal ir 35 000 ha. Europos Sąjungos teisė aiškiai sako, kad rusiška salietra privalo būti apdėta muito mokesčiais. Bet jokia Lietuvos institucija net netikrina Karbauskio „Agrokoncerno“ masiškai importuojamos su kalio trąšomis sumaišytos nešvarios rusiškos salietros.

Valstybės biudžetas dėl to praranda milijonus eurų, žlugdoma sava trąšų gamintoja „Achema“.

Nors tai – akivaizdus pasityčiojimas jau ne tik iš įstatymo, bet ir iš pačios kooperacijos idėjos. Karbauskis sukūrė žemės ūkio kooperatyvą iš kelių savo ir tėvo įmonių ES pinigams semti. „Pritraukti daugiau narių į kooperatyvą nepavyko“, kaip visada nuleidžia nekaltas akytes Kultūros komiteto pirmininkas.

Visi šie faktai seniai visiems žinomi. Kodėl nuo Karbauskio kaltinimai – kaip nuo žąsies vanduo, klausia naivuoliai?

Dėl vandens nuo žąsies galima būtų ginčytis. Kaip rodo, Lietuvos politinė istorija, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Kitas reikalas, kad tašyti turėtų ne lašai, o valstybės institucijos.

Tad klausimas turėtų skambėti kitaip: ar funkcionuoja mūsų valstybė? Kodėl visi politikai ir pareigūnai metus klijuoja durnių, o ypač durnių klijuoja premjeras Skvernelis? Premjeras bando sudaryti įspūdį, ir ne be sėkmės, kad korupciniai Karbauskio dalykai jo neliečia.

Kaip tai įmanoma, kad premjeras neatsakytų už tai, ką daro valdančioji dauguma?

Kaltas hibridinis Karbauskio valdžios modelis. Realiai valstybę valdo Karbauskis, bet žmonėms pateikiamas vaizdas, kad Vyriausybei vadovauja Skvernelis, o, tarkim, Žemės ūkio ministerijai – smulkus ūkininkas Markauskas.

Ir vienas ir kitas tyli, kai kasdien išlenda vis naujos Karbauskio dvilypumo ir valdžios suplakimo su verslu ausys. Tyli ir generalinis prokuroras Pašilis, tyli STT.

Kaip nesusipainioti Karbauskio hibridiniame kare su Lietuva?  Ką daryti, kad visuomenė atpažintų Karbauskio „žaliųjų žmogeliukų“ veikimą jo naudai?

Matyt, kad ir žurnalistams nebeužtenka išvilkti į dienos šviesą Karbauskio žemes, trąšas ir kitus darbelius. Žmonėms susidaro įspūdis, kad, na, kažkoks Kultūros komiteto pirmininkas kažką ten ne taip padarė. Kiekvieną Karbauskio hibridinį veiksmą būtina susieti su Vyriausybe ir premjeru.

Nes ar tai ne Vyriausybės uždavinys garantuoti sąžiningą konkurenciją ir apsaugoti Lietuvos įmonę nuo rusiškos salietros dempingo? Kodėl Skvernelis nieko nedaro, kad apsaugotų Jonavos „Achemą“ nuo nešvarios „Agrokoncerno“ konkurencijos? Kodėl Vyriausybė nieko nepadarė, kad rusiška salietra nepatektų į Lietuvą be muito mokesčių?

Tai – ne tik korupcija, kurią toleruoja premjeras, o paskui jį ir vidaus reikalų ministras Misiūnas, generalinis prokuroras Pašilis, STT  ir FNTT vadai. 

Tai – hibridinis karas su Lietuva. Bet Ministras Pirmininkas nuoduoda, kad jokių Karbauskio žaliųjų žmogelių nėra nei „Naisių vasaroje“, nei nešvarios rusiškos salietros importe, nei bandymuose savo asmeninius skandalus pridengti LRT veiklos pseudoparlamentiniu tyrimu.

Jei norima, kad ne lašas akmenį iš lėto tašytų, o žulikas greitai gautų per ilgus nagus, valdžios kritikai ir opozicija turėtų aiškiai įvardyti, jog išvengti atsakomybės Karbauskiui sėkmingai padeda jo sukurta hibridinė valdžios sistema.

Žemgrobystę, nešvarios rusiškos salietros  importą apeinant ES muitus ir nešvarią politinę reklamą „Naisių vasaroje“ būtina susieti su premjeru Skverneliu ir visais ministrais, kurie savo neveiklumu ir policininkų juokeliais tuos nešvarumus dengia.

Juolab, kad premjeras turi ambicijų tapti valstybės prezidentu. Vieną hibridinį rusiškų trąšų statytinį Prezidento poste jau turėjome. Jei nenorime antro, būtina aiškiai įvardyti Karbauskio hibridinės valdžios sistemą, kurios svarbiausi žalieji žmogeliai yra Skvernelis ir užsimerkusi teisėsauga.