Iš 30 pretendentų dešimtyje nominacijų specialiai suburta ekspertų komisija išrinko tris „Padėkos kaukės“ laureatus, pelniusius šį garbingą Klaipėdos miesto apdovanojimą už praėjusių kalendorinių metų pasiekimus bei reikšmingiausius darbus teatre.

Klaipėdos metų spektakliu tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ pagal Eduardo Balsio muziką (choreogr. Martynas Rimeikis, dirig. Modestas Barkauskas, Tomas Ambrozaitis).

Metų aktoriaus nominacijoje nugalėjo Jonas Baranauskas, įvertintas už vaidmenis Klaipėdos dramos teatro spektakliuose „Antigonė“ (rež. Mara Kimelė), „Mūsų klasė“ (rež. Oskaras Koršunovas), „Euridikė“ (rež. Marius Pažereckas) ir Šeiko šokio teatro imersiniame spektaklyje „Who the f**k is Alice?” (rež. Monika Klimaitė ir choreogr. Agnija Šeiko).

Nominacijoje „Metų teatro reiškinys“ „Padėkos kaukę“ pelnė Šeiko šokio teatras, garbingu miesto apdovanojimu įvertintas už tarpdiscipliniškumą, veržlumą ir įvairovę, kuriant projektus „Who the f**k is Alice?”, „Lumi“, Užpustyti“, „Oneiro“ ir „Bolero – extended“.

Kaip paveikslas įrėminta „Padėkos kaukė“ – įspūdinga juvelyrikos meno miniatiūra iš sidabro, papuošta auksu ir brangakmeniais, yra specialus apdovanojimas, kuriuo įvertinami Klaipėdoje kuriančių teatralų pasiekimai bei reikšmingiausi metų darbai, tapę teatrinio gyvenimo įvykiais.

2005-aisiais šį apdovanojimą įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius. Nuo 2012 metų apdovanojimą skiria Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Uostamiestyje kuriantiems teatrams ir teatro menininkams nuo 2006-ųjų paskirtos jau 42 „Padėkos kaukės“.

Įvertino ekspertai

Pretendentus galėjo siūlyti miesto kultūros institucijos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai asmenys. Sulaukta 40 pasiūlymų 16-ai nominacijų, atkreipiančių dėmesį į 2019 metų teatro kūrėjų darbus ir nuopelnus.

Galutinį sprendimą dėl nominacijų, nominantų ir apdovanojimų vis dėlto priima septynių asmenų vertinimo komisija. Įvertinti scenos meno darbus Klaipėdos miesto savivaldybė pasikvietė uostamiesčio teatro specialistus – režisierių Ramūną Kaubrį (pirmininkas), teatrologes dr. Jūratę Grigaitienę ir Ritą Bočiulytę, muzikologę Laimą Sugintienę, baletmeisterį Arūną Peštenį, menotyrininkę Godą Giedraitytę ir Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno tarybos narį, režisierių Romandą Žiubrį. Tokios sudėties komisija dirbo pirmuosius naujos kadencijos metus.

Kad įvertintų geriausius profesionalaus scenos meno darbus ir gautus pasiūlymus, Klaipėdoje kuriančių teatralų apdovanojimo „Padėkos kaukėmis“ ekspertų komisija posėdžiavo du kartus, balsavo ir praėjusią savaitę miesto Kultūros skyriui pateikė savo sprendimą, įvardydama 30 pretendentų dešimtyje nominacijų.

Konkurencija – didžiulė

Klaipėdos „Metų spektakliu“ siekia tapti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ pagal E.Balsio muziką (choreografas Martynas Rimeikis, dirigentai Modestas Barkauskas, Tomas Ambrozaitis) ir šiame teatre pastatyta E.Balsio opera „Kelionė į Tilžę“ (režisierius Gytis Padegimas, dirigentas statytojas T.Ambrozaitis), taip pat Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Mūsų klasė“ pagal T.Slobodzianeko pjesę (režisierius Oskaras Koršunovas).

„Metų režisieriaus“ nominacijoje „Padėkos kaukei“ pristatyti O.Koršunovas – už spektaklio „Mūsų klasė“ režisūrą, G.Padegimas – už operos „Kelionė į Tilžę“ režisūrą ir Jonas Vaitkus – už W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“ režisūrą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

„Metų choreografo“ nominacijoje konkuruoja Pale’as Granhojus, sukūręs šokio ir muzikos projekto „Bolero – extended“ („Granhoj Dans“ (DK), Šeiko šokio teatras ir Tarptautinis Klaipėdos violončelės festivalis) choreografiją, ir M.Rimeikis, pastatęs spektaklį

„Eglė žalčių karalienė“.

„Metų aktoriaus“ nominacijoje varžosi Darius Meškauskas, sukūręs Kreonto vaidmenį spektaklyje „Antigonė“ (režisierė Mara Kimelė, Klaipėdos dramos teatras), Jonas Baranauskas, nominuotas už vaidmenis Klaipėdos dramos teatro spektakliuose „Antigonė“ (Haimonas), „Mūsų klasė“ (Rysekas), „Euridikė“ (Orfėjas), režisuotame Mariaus Pažerecko, ir „Who the f**k is Alice?”, režisierės Monikos Klimaitės ir choreografės Agnijos Šeiko pastatytame Šeiko šokio teatre; Aurimas Pintulis, apdovanojimui pristatytas už vaidmenį Klaipėdos pilies teatro monospektaklyje „Pono Zomerio istorija“ (režisierius Alvydas Vizgirda), ir Mantas Černeckas, sukūręs Žilvino vaidmenį šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“, Štalbaum ir Pelių karaliaus vaidmenis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Spragtukas“ pagal P.Čaikovskio muziką (choreografas Kirilas Simonovas, muzikos vadovas T.Ambrozaitis).

„Metų aktorės“ nominacijoje konkuruoja Regina Šaltenytė, sukūrusi Rachelkos (paskui – Mariana) vaidmenį spektaklyje „Mūsų klasė“ ir Auklės vaidmenį spektaklyje „Antigonė“, Rita Petrauskaitė, apdovanojimui pristatyta už Indrės vaidmenį operoje „Kelionė į Tilžę“ ir Donos Anos vaidmenį „Don Žuane“, Viktorija Kuodytė, nominuota už Vasos Železnovos vaidmenį Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje „Motina“ (režisierius Darius Rabašauskas), ir Julija Stankevičiūtė, sukūrusi Eglės vaidmenį šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“.

Varžosi ir projektai

„Metų scenografo“ nominacijoje – keturi pretendentai į „Padėkos kaukę“: Liuda Liaudanskaitė – už klounų teatro studijos „Dulidu“ spektaklio „Kalėdų giesmė“ scenografiją, Gintaras Makarevičius – už operos „Don Žuanas“ scenografiją, Renata Valčik – už spektaklio „Motina“ scenografiją ir Birutė Ukrinaitė – už operos „Kelionė į Tilžę“ scenografiją.

Nominacijoje „Metų kostiumų dailininkas“ į apdovanojimą pretenduoja Sandra Straukaitė už kostiumus operai „Don Žuanas“, Šeiko šokio teatro spektakliui-ekskursijai „Užpustyti“, Šeiko šokio teatro ir VšĮ „Violončelių muzika“ spektakliui „Oneiro“ ir Giedrė Brazytė – už kostiumus spektakliui „Who the f**k is Alice?”.

„Metų spektaklio vaikams“ nominacijoje varžosi klounų teatro studijos „Dulidu“ „Kalėdų giesmė“ (režisierė Kamilė Kondrotaitė), Šeiko šokio teatro šokio spektaklis-instaliacija kūdikiams „Lumi“ (idėjos autorė ir choreografė Dalija Acin Thelander) ir Klaipėdos lėlių teatro „Namai“ (režisierė Aušra Bakanaitė).

„Metų tarpdisciplininiu projektu“ siekia tapti imersinis spektaklis „Who the f**k is Alice?“ ir „Bolero – extended“, sujungęs gyvą klasikinę violončelių muziką su šiuolaikiniu šokiu.

Nominacijoje „Metų teatro reiškinys“ siūloma įvertinti Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą už E.Balsio metams skirtų šio kompozitoriaus kūrinių – baleto „Eglė žalčių karalienė“ ir operos „Kelionė į Tilžę“ – pastatymus, Šeiko šokio teatrą – už tarpdiscipliniškumą, veržlumą ir įvairovę, kuriant projektus „Who the f**k is Alice?“, „Lumi“, Užpustyti“, „Oneiro“ ir „Bolero – extended“, „Taško“ teatrą – už kūrybinį proveržį Valentino Masalskio režisuotuose spektakliuose „Sudie, derintojau“, „Ugnies medžioklė su varovais“, „Beautiful Bodies“ ir „Antigonė Niujorke“ (režisieriai V.Masalskis, D.Rabašauskas).

Apdovanos miestas

„Padėkos kaukėmis“ tradiciškai bus įvertinti Klaipėdoje kuriančių teatralų praėjusių kalendorinių metų pasiekimai bei reikšmingiausi darbai.

Klaipėdos „Padėkos kaukių“ geriausiems 2019 metų teatro menininkams įteikimo ceremoniją planuojama surengti per Tarptautinės teatro dienos šventę kovo 27-ąją uostamiesčio Dramos teatre.

Ekspertų komisija išrinko ir paskelbė nominantus, o galutinis jos verdiktas nuskambės per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kurios metu ir bus paskelbti laureatai. Geriausi 2019-ųjų uostamiesčio teatrų darbai ir jų kūrėjai bus apdovanoti „Padėkos kaukėmis“ bei raštais, patvirtinančiais jų suteikimą. „Padėkos kaukės“ – ypatingos pagarbos ir dėkingumo ženklai Klaipėdos teatralams.

Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu „Padėkos kaukės“ šiemet bus trys. Kaip numatyta šio apdovanojimo nuostatuose, kasmet skiriamos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“.

Kaip paveikslas įrėminta „Padėkos kaukė“ – įspūdinga juvelyrikos meno miniatiūra iš sidabro, papuošta auksu ir brangakmeniais, yra specialus apdovanojimas, kuriuo įvertinami Klaipėdoje kuriančių teatralų pasiekimai bei reikšmingiausi metų darbai, tapę teatrinio gyvenimo įvykiais. Apdovanojimo idėjos autorius – režisierius Alvydas Vizgirda.

2005-aisiais šį apdovanojimą įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius. Nuo 2012 metų apdovanojimą skiria Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Nuo 2006-ųjų jau įteiktos 39 „Padėkos kaukės“.

Pretendentus visą mėnesį galėjo siūlyti miesto kultūros institucijos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai asmenys. Sulaukta net 50 pasiūlymų.

Klaipėdoje kuriančių teatralų apdovanojimo „Padėkos kaukėmis“ ekspertų komisija, kad įvertintų geriausius profesionalaus scenos meno darbus ir gautus pasiūlymus, posėdžiavo du kartus, balsavo ir praėjusią savaitę miesto Kultūros skyriui pateikė savo sprendimą, įvardydama 19 pretendentų aštuoniose nominacijose.

Nominuoti geriausieji

Klaipėdos „Metų spektakliu“ siekia tapti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Graikas Zorba“ pagal M.Theodorakio muziką (muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, choreografas Lorca Massine) ir šiame teatre pastatyta L.Bernsteino operetė „Kandidas“ (muzikos vadovas ir dirigentas M.Staškus, režisierė Jūratė Sodytė), taip pat Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Kalės vaikai“ pagal S.Šaltenio romaną (režisierius Eimuntas Nekrošius).

„Metų režisieriaus“ nominacijoje „Padėkos kaukei“ pristatyti Eimuntas Nekrošius (1952–2018) už spektaklio „Kalės vaikai“ režisūrą ir Elmaras Senkovas už spektaklio „Mama Drąsa“ pagal B.Brechtą režisūrą Klaipėdos dramos teatre.

„Metų aktoriaus“ nominacijoje varžosi Darius Meškauskas, sukūręs Mamos Drąsos vaidmenį spektaklyje „Mama Drąsa“ bei varpininko Karvelio vaidmenį spektaklyje „Kalės vaikai“, ir Rolandas Kazlas, nominuotas už Gabrielės d’Anuncijaus vaidmenį G.Grajausko pjesėje „Kas prieš mus“, režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytoje Klaipėdos dramos teatre.

„Metų aktorės“ nominacijoje konkuruoja Regina Šaltenytė, sukūrusi Marijos vaidmenį dramoje „Kalės vaikai“, ir Rita Petrauskaitė, apdovanojimui pristatyta už Kunigundos vaidmenį operetėje „Kandidas“.

Konkuruoja ir projektai

Nominacijoje „Metų kostiumų dailininkas“ į apdovanojimą pretenduoja Nadežda Gultiajeva už kostiumus spektakliui „Kalės vaikai“ ir Aina Zinčiukaitė – už kostiumus šokio spektakliui „Alisa stebuklų šalyje“ (idėjos autorė ir choreografė Inga Briazkalovaitė, režisierė Rūta Bunikytė, VšĮ „Codalt“).

„Metų kompozitoriaus“ nominacijoje – trys pretendentai į „Padėkos kaukę“: Antanas Jasenka už muziką dramai „Kalės vaikai“, Antanas Kučinskas už muziką spektakliui vaikams „Žvaigždžių opera“ (režisierius Ramūnas Kaubrys, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Nijolė Sinkevičiūtė už muziką Klaipėdos jaunimo teatro spektakliams „Raudona“ (režisierius Valentinas Masalskis) ir Th.Wilderio „Mūsų miestelis“ (režisierius Darius Rabašauskas, spektaklis pastatytas kartu su Nacionaliniu Kauno dramos teatru).

„Metų choreografo“ nominacijoje apdovanojimui pristatytos dvi menininkės: I.Briazkalovaitė už šokio spektaklio „Alisa stebuklų šalyje“ choreografiją ir Agnija Šeiko už istorinės ekskursijos – šokio spektaklio „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ bei šokio ir muzikos spektaklio „Mano Piteris Penas“ choreografiją (Šeiko šokio teatras).

„Metų šokio projektu“ siekia tapti „Alisa stebuklų šalyje“ (idėjos autorė ir choreografė I.Briazkalovaitė, režisierė R.Bunikytė, VšĮ „Codalt“), „Giedanti Vydūno upė“ (choreografai Rachel Melief, I.Briazkalovaitė, Aurelijus Liškauskas, režisierė R.Bunikytė, VšĮ „Codalt“) ir „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ (choreografė A.Šeiko, Šeiko šokio teatras).

Miesto apdovanojimas

Tradiciškai „Padėkos kaukėmis“ bus įvertinti Klaipėdoje kuriančių teatralų praėjusių kalendorinių metų pasiekimai bei reikšmingiausi darbai.

Ekspertų komisija išrinko ir paskelbė nominantus, o galutinis jos verdiktas nuskambės per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kurios metu ir bus paskelbti laureatai. Geriausi 2018-ųjų uostamiesčio teatrų darbai ir jų kūrėjai bus apdovanoti „Padėkos kaukėmis“ bei raštais, patvirtinančiais jų suteikimą. „Padėkos kaukės“ – ypatingos pagarbos ir dėkingumo ženklai Klaipėdos teatralams.

Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu „Padėkos kaukės“ šiemet bus trys. Kaip numatyta šio apdovanojimo nuostatuose, kasmet skiriamos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“.

Kaip paveikslas įrėminta „Padėkos kaukė“ – įspūdinga juvelyrikos meno miniatiūra iš sidabro, papuošta auksu ir brangakmeniais, yra specialus apdovanojimas, kuriuo įvertinami Klaipėdoje kuriančių teatralų pasiekimai bei reikšmingiausi metų darbai, tapę teatrinio gyvenimo įvykiais. Apdovanojimo idėjos autorius – režisierius Alvydas Vizgirda.

2005-aisiais šį apdovanojimą įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius. Nuo 2012 metų apdovanojimą skiria Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Nuo 2006-ųjų jau įteiktos 36 „Padėkos kaukės“.

Pretendentus visą mėnesį galėjo siūlyti miesto kultūros institucijos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos ir pavieniai asmenys. Sulaukta 42 pasiūlymų.

Ekspertų komisija, kad įvertintų geriausius profesionalaus scenos meno darbus ir gautus pasiūlymus, posėdžiavo du kartus, balsavo ir praėjusią savaitę miesto Kultūros skyriui pateikė savo sprendimą, įvardydama 14 pretendentų penkiose nominacijose.

Tarp nominantų

Taigi geriausiu Klaipėdos „Metų spektakliu“ siekia tapti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Į švyturį“ (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė, režisierė Loreta Vaskova, muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys, videoprojekcijų autorius Dmitrijus Sobolevas, scenografė ir kostiumų dailininkė Olga Nikitina) ir šokio spektaklis „Karmen“ (choreografė Aušra Krasauskaitė, dirigentas Modestas Pitrėnas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkas Deividas Janulis, šviesos dailininkas Vilius Vilutis), taip pat Klaipėdos dramos teatro spektaklis groteskas – M.M.Matthiso „Labas rytas, pone triuši“ (režisierius Marius Pažereckas, kostiumų dizainerė Ana Romanova, muzikos autorius Edvinas Vasiljevas, videoprojekcijų autorius Tomas Jurginas, šviesų dailininkas Stasys Jamantas).

„Metų vaidmens“ nominacijoje varžosi aktorius Jonas Baranauskas – už Jovano vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Labas rytas, pone triuši“, aktorė Sigutė Gaudušytė – už Bulbos vaidmenį Klaipėdos pilies teatro spektaklyje – H.Levino komedijoje „Vienišiai ir vienišės“ (režisierius Alvydas Vizgirda), šokėja Beata Molytė – už Karmen vaidmenį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Karmen“ ir aktorė Regina Šaltenytė – už Elzės Aleksandrovos vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje – J.Pulinovič tragikomedijoje „Elzės žemė“ (režisierius Povilas Gaidys).

„Metų choreografo“ nominacijoje „Padėkos kaukei“ pristatyti Inga Briazkalovaitė – už choreografiją J.Kanderio miuziklui „Čikaga“ (režisierė Rūta Bunikytė) ir Aušra Krasauskaitė – už choreografiją šokio spektakliui „Karmen“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Konkuruoja kūrybinės grupės

Nominacijoje „Metų kūrybinė grupė“ konkuruoja vertikalaus šokio projektas „Kalbantis bokštas“ (choreografė Rachel Melief (Nyderlandai), režisierė R.Bunikytė, kompozitorius Kristijonas Lučinskas, atlikėjai Inga Briazkalovaitė, Aurelijus Liškauskas, Dimiteris Simeonovas (Nyderlandai), Mickaela Maria Karlsson (Nyderlandai), videoprojekcijų autoriai Mantas Bardauskas ir Linartas Urniežius, projekto koordinatorė Kristina Norvilė, projektą įgyvendino šokių mokykla  „CODA“ kartu su Nyderlandų „Bencha Theater“ ir Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru), šokio ir violončelių performansas „Metų laikai“ (choreografė Agnija Šeiko, šokio atlikėjai Marius Pinigis, Beata Molytė, Aleksas Mažonas, Benas Šarka, Klaipėdos violončelių kvartetas: Mindaugas Bačkus, Glebas Pyšniakas, Jurgis Karbauskas, ir Karolis Vaičiulis, šokio teatras „PADI DAPI Fish“) ir spektaklis vaikams „Nuogas Karalius“ (režisierius Valentinas Masalskis, scenografė Paulė Bocullaitė, muzikos autorius Gytis Šimelionis, vaizdo projekcijų autoriai P.Bocullaitė, Artūras Lepiochinas ir Tomas Jurginas, šviesų dailininkas A.Lepiochinas, aktoriai G.Šimelionis, Paulius Pinigis, Donatas Želvys, Donatas Stakėnas, Gediminas Povilavičius, A.Lepiochinas, Kristupas Biržietis, Laima Akstinaitė, Rugilė Latvėnaitė, Jūratė Martinaitytė, Klaipėdos jaunimo teatras).

Nominacija „Už nuopelnus teatro menui“ taip pat sulaukė jos vertų pretendentų, kurie neskelbiami. Tik per apdovanojimų ceremoniją paaiškės, ar kuris nors iš jų šiemet gaus „Padėkos kaukę“.

Įvertino ekspertai

Pretendentus į 2017-ųjų „Padėkos kaukes“ iki vasario 12-osios siūlė Klaipėdos teatrai, kiti teatro meno uostamiestyje kūrėjai ir puoselėtojai, susibūrę į viešąsias įstaigas bei organizacijas, taip pat pavieniai asmenys.

Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdoje kuriančių teatralų apdovanojimo „Padėkos kaukėmis“ ekspertų komisija šiemet sulaukė 42 pasiūlymų 17-ai nominacijų, atkreipiančių dėmesį į 2017 metų teatro kūrėjų darbus ir nuopelnus.

Galutinį sprendimą dėl nominacijų, nominantų ir apdovanojimų vis dėlto priima septynių asmenų vertinimo komisija. Įvertinti scenos meno darbus Klaipėdos miesto savivaldybė pasikvietė uostamiesčio teatro specialistus – teatrologus dr. Jūratę Grigaitienę (pirmininkė), Gitaną Gugevičiūtę, Ritą Bočiulytę, dailėtyrininkę Kristiną Jokubavičienę, šokio kritikę doc. Violetą Milvydienę, muzikologę Danguolę Vilidaitę ir Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno tarybos narę Nemirą Trakumienę. Tokios sudėties komisija šiemet dirbo trečiuosius – paskutiniuosius savo kadencijos metus.

Trys – per mažai

Tradiciškai „Padėkos kaukėmis“ bus įvertinti Klaipėdoje kuriančių teatralų praėjusių kalendorinių metų pasiekimai bei reikšmingiausi darbai.

Klaipėdos „Padėkos kaukių“ geriausiems 2017 metų teatro menininkams įteikimo ceremoniją planuojama surengti kovo 30-ąją 14 val. uostamiesčio Dramos teatre.

Ekspertų komisija išrinko ir paskelbė nominantus, o galutinis jos verdiktas nuskambės per iškilmingą apdovanojimų ceremoniją, kurios metu ir bus paskelbti laureatai. Geriausi 2017-ųjų uostamiesčio teatrų darbai ir jų kūrėjai bus apdovanoti „Padėkos kaukėmis“ bei raštais, patvirtinančiais jų suteikimą. „Padėkos kaukės“ – ypatingos pagarbos ir dėkingumo ženklai Klaipėdos teatralams.

Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu „Padėkos kaukės“ šiemet bus trys. Kaip numatyta šio apdovanojimo nuostatuose, kasmet skiriamos ne daugiau kaip trys „Padėkos kaukės“. Vertinimo komisijos nuomone atėjo laikas tuos nuostatus keisti, nes tokiam aktyviam teatro miestui kaip Klaipėda trijų „Padėkos kaukių“ akivaizdžiai yra per mažai – puikių scenos darbų, vertų šio apdovanojimo, mieste kasmet sukuriama tikrai daugiau.

Kaip paveikslas įrėminta „Padėkos kaukė“ – įspūdinga juvelyrikos meno miniatiūra iš sidabro, papuošta auksu ir brangakmeniais, yra specialus apdovanojimas, kuriuo įvertinami Klaipėdoje kuriančių teatralų pasiekimai bei reikšmingiausi metų darbai, tapę teatrinio gyvenimo įvykiais. Apdovanojimo idėjos autorius – režisierius Alvydas Vizgirda.

2005-aisiais šį apdovanojimą įsteigė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos teatro sąjungos Klaipėdos skyrius. Nuo 2012 metų apdovanojimą skiria Klaipėdos miesto savivaldybės administracija. Nuo 2006-ųjų jau įteikta 31 „Padėkos kaukė“.

Apie artėjantį kino forumą kalbėjomės su jo organizatoriumi VšĮ „Medijų uostas“ ir kino klubo „8 ½“ vadovu Kęstučiu Meškiu.

Platforma jaunimui

– Kaip gimė šio naujo festivalio Klaipėdoje idėja?

– Pasaulyje kasmet vyksta keli tūkstančiai kino festivalių. Ir tai byloja apie didelį kino, kaip meno srities, populiarumą. Net Lietuvoje turime arti dešimties tarptautinio lygio kino renginių. Bet dauguma jų – sostinėje Vilniuje ir keli Kaune. O užsienyje daugelis kino festivalių vyksta ne sostinėse, o prie jūros, kurortiniuose miestuose ar reikšmingą kultūrinę istorinę praeitį turinčiuose miestuose. Nesinorėjo dar vieno kino festivalio, importuoto iš Vilniaus. Norėjosi, kad jis būtų tikrai klaipėdietiškas. Juolab kad turiu nemažai patirties, organizuojant tokius renginius, teko lankytis tarptautiniuose kino festivaliuose dar sovietmečiu ir pastaraisiais metais.

Tad kai Klaipėda tapo 2017-ųjų Lietuvos kultūros sostine ir atsirado galimybė gauti bent minimalų finansavimą, mes – VšĮ ‚Medijų uostas“ ir jauna ambicinga komanda, sėkmingai realizuojanti kitą su kinu susijusį edukacinį kultūrinį kino klubo „8 ½“ projektą, nutarėme imtis naujo kino festivalio organizavimo ir užpildyti spragą uostamiesčio renginių paletėje. Prisipažinsiu – ilgai dvejojau, ar tokia jauna, neturinti patirties, nors sumanymų nestokojanti komanda „patemps“ sudėtingą tarptautinį projektą. Vis dėlto imtis jo pastūmėjo ir mano paties ambicijos padėti pagrindus tokiam prestižiniam miesto kino renginiui, ir tai, kad prie jo prisijungė keli profesionalai iš Lietuvos bei užsienio. Na, o ar mums pavyko, matyt, po kelių dienų vertins žiūrovai.

Dar viena priežastis, gal net pagrindinė, kad, daug metų dėstydamas ir kolegijose, ir universitete, ir akademijoje, sutikau daug talentingų, kūrybingų ir naująsias technologijas gerai įvaldžiusių jaunų žmonių, kurie neturėjo kur pasireikšti, neretai net po pirmų kursų traukdavo į užsienį, į Europos medijų ir kino mokyklas. Uostamiestyje nėra iki šiol nei medijų ir kino veiklai skirtos infrastruktūros (nors turėjome „holivudą“, pavirtusį šiandien  griuvėsiais), nei profesinės bendruomenės. O kinas, medijos yra šiuolaikinės ekonomikos vienos iš sparčiausiai augančių sričių – kūrybinių industrijų – lokomotyvas, vystantis ir kūrybiškumą, ir verslumą, ir technologijas. Taigi šiuolaikinis miestas negali didžiuotis savo inovatyvumu, yra neperspektyvus, jei nevysto su technologijomis susijusio kūrybiškumo, neturi būtiniausios infrastruktūros. Tai ypač pasakytina apie uostamiesčius. Juk dar prieškario laikais ir net po karo Klaipėda garsėjo žymiai aukštesniu telefonizacijos lygiu, čia buvo pastatyta galinga radijo stotis, čia žmonės buvo dinamiškesni, verslesni nei kitur Lietuvoje.

Taigi  kino festivalio „GoDebut“ tikslas – sukurti tarptautinę platformą kūrybingam jaunimui pristatyti savo darbus, plėsti kontaktus, kurti bendrus projektus, padėti jauniems kūrėjams  žengti pirmus, pačius sunkiausius žingsnius į kino pasaulį. Festivalis siekia skatinti  ir vietinį jaunimą domėtis tokia kūrybiškai ir technologiškai imlia veiklos sritimi kaip kinas, medijos.  Ir nebūtina to siekti kur nors toli nuo namų.

Trumpų filmų fiesta

– Su tuo susijęs ir jūsų festivalio formatas?

– Pasirinkdami jį, atsižvelgėme ir į Lietuvos festivalių rinką, ieškojome savo nišos. Kad tai bus kino profesionalų, debiutuojančių kino režisūroje, forumas, kaip minėjau, lėmė ir subjektyvios, ir objektyvios priežastys: asmeninė patirtis, kino ir medijų situacija mieste bei noras padėti tiems, kurie žengia pirmus, pačius sunkiausius žingsnius. Tai, beje, patyrėme ir mes, startuodami su šiuo tikrai ambicingu ir prestižiniu miestui projektu, – gauti paramą buvo  ypač sunku. Praktika rodo, kad debiutiniai filmai dažniausiai yra mažo biudžeto, trumpo metražo ir įvairaus žanro. Beje, toks trumpų filmų formatas gana sparčiai vystosi šiame skubančiame pasaulyje, skinasi kelius ne tik į internetinę erdvę, bet ir  į didžiuosius ekranus. Pažiūrėkime ir kaip keičiasi skaitymo įpročiai – mes nebeskaitome storų romanų, tampame publikacijų antraščių skaitytojų karta.

– Kuo „GoDebut“ bus ypatingas? Kokie festivalio akcentai?

– Taigi festivalis skirtas debiutuojantiems Europos kino kūrėjams, kurie galėjo jam pateikti iki 25 min. trukmės įvairaus žanro filmus. Nuo kitų mūsų festivalis skirsis tuo, kad turime ypač trumpų (iki 5 min.) konkursinių filmų kategoriją, kur naujos, inovatyvios kino kalbos formos ypač ryškios. Tuo požiūriu „GoDebut“ leis savotiškai apčiuopti ir Europos, kuri diktuoja kino madas didelei daliai pasaulio, kino ateitį. Suformavome ir atskirą lietuvių autorių filmų programą, kurios dalyviai varžysis dėl specialaus Lietuvos jūrų uosto direkcijos įsteigto prizo.

Be to, festivalio programoje numatyti keli seminarai, kuriuos ves žinomi kino veikėjai iš Kanados ir Belgijos, PROK’o (profesionalų) klubo susitikimai, kurių metu vyks diskusijos, bus mezgami kontaktai, generuojami bendri projektai. Reikšminga ir unikali didžiųjų meistrų – I.Bergmano, J.Demy, M.Skorsezės, R.Rosellini debiutinių vaidybinių filmų programa. Joje yra ir pirmas mūsų meistro A.Puipos filmas „Velnio sėkla“, kuriam scenarijų parašė V.Žalakevičius. Filmų retrospektyvą  praturtins žinomo suomių režisieriaus Aki Kaurismaki   kino juostos.

Verta pabrėžti, kad ypatingą vietą šio festivalio programoje užims prancūzų kinas. Ir ne tik todėl , kad kinas gimė toje šalyje ir taip mes tarsi pagerbiame jį. Tarp daugiau nei 800 gautų dalyvių paraiškų, bene pusę atsiuntė debiutuojantys Prancūzijos kino kūrėjai. Tai leido suformuot bent tris įdomias ir profesionalias nekonkursines prancūzų filmų  programas.  Beje, tarp festivalio svečių bus ir jauna sėkmingą karjerą Prancūzijos kine pradėjusi aktorė Miglė Rimaitytė. Ji tarsi susies festivalį ir Lietuvą su turtinga Prancūzijos kino kultūra.

Konkursinius „GoDebut“ filmus vertins solidi tarptautinė komisija, kurioje – autoritetingi JAV, Prancūzijos, Suomijos, Ukrainos kino profesionalai ir mūsų gerbiama aktorė bei UNICEF ambasadorė Virginija Kochanskytė. Filmus vertins ir festivalio didžiuosius apdovanojimus bei auksinę Anikės skulptūrėlę paskirs ne mažiau svarbi ir atsakinga publikos žiuri. Joje – filosofas Tomas Kiauka, fotomenininkas Remigijus Treigys ir kiti aktyvūs mūsų kino klubo nariai, įvairių profesijų atstovai.

Negaliu nepaminėti ir festivalio atidarymo renginio, kuris vyks Klaipėdos koncertų salėje. Nenoriu atskleisti viso scenarijaus, bet programa nudžiugins ne tik filmais, bet ir koncertiniais kino ir scenos menų reginiais. Taigi kino mėgėjų laukia keturios turiningos, įdomios, įtemptos dienos,  renginiai ir filmai paties įvairiausio amžiaus publikai.

Privalumas ir iššūkis

– Įdomu, kaip išrinkote festivaliui pavadinimą?

– Kai kurie pavadinimo autorystę priskiria man – mat ant mano automobilio numerio puikuojasi raidės GOO. O jeigu rimtai, tai renginio pavadinimo autorystė neabejotinai priklauso vienos iš mūsų įmonės steigėjų ir nuolatinių rėmėjų – Socialinių mokslų kolegijos direktorei, labai kūrybingai ir inovatyviai asmenybei Gabijai Skučaitei. Ji pati daug dirba su jaunimu, ambicingais tarptautiniais projektais ir, kai pasiūlė į festivalio logotipą įtraukti žodžių junginį „GoDebut“, mūsų komanda balsavo už šį variantą. Šie du raktiniai žodžiai labai taikliai nusako festivalio idėją ir misiją – skatinti jaunimą nebijoti žengti pirmą žingsnį. Festivalis tarsi sako: eik, daryk, nebijok iššūkių, startuok, kurk. Tai paskatinimas ir mums patiems, mūsų komandai ir, manau, žiūrovams, kurie apsilankys šiame festivalyje. Visuomet prisimenu šviesaus atminimo popiežiaus Pauliaus II priesaką jaunimui ir kiekvienam iš mūsų: „Nebijok!“ Nes labiausiai kūrybą ir svajones kausto baimė.

– Kaip sekasi festivalį organizuoti?

– Kaip minėjau, mūsų komandos pagrindą sudaro jaunimas – ką tik baigę mokslus absolventai ar sėkmingą karjerą pradėję jauni žmonės ir net studentai. Bet, be manęs, turime ir kelis jau patyrusius profesionalus net iš užsienio. Atsakingą programų direktoriaus darbą atlieka panoręs mums talkininkauti vienas iš Estijos trumpų filmų centro vadovų Peteris Murdmaa. Jam esame labai dėkingi, nes tokį profesionalų kino žinovą sunku būtų rasti ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Festivaliui talkininkauja ir keli profesionalūs mūsų  pagrindinio partnerio – Socialinių mokslų kolegijos – darbuotojai. Organizaciniame komitete – ir žinoma tarptautinio kino renginio „Nidos kino studija“ organizatorė, Klaipėdos – kultūros sostinės ambasadorė, režisierė Inesa Kurklietytė. Tai, kad komandoje daug jaunimo,  be abejo, – ir privalumas, ir iššūkis. Šiuolaikinis jaunimas labai mobilus, linkęs judėti, ambicingas, kartais siekiantis vienu metu nudirbti ne vieną darbą, tai neretai trukdo susikoncentruoti. Be to, ir patirties stoka jauniems žmonėms kartais pakiša koją. Nereikia pamiršti, kad daugelis iš jų užsidirba pragyvenimui kitur, festivaliui aukoja asmeninį laiką ir gauna už tai tik simbolinį atlygį. Tad man, kaip festivalio vadovui, visa tai kelia daug problemų, tenka nuolat turėti rezervą, kad darbai nestovėtų, ar perimti juos pačiam. Kita vertus, tokia mano ne tik kaip vadovo, bet ir kaip mentoriaus misija, toks mūsų įmonės tikslas – padėti jaunimui įgyti  praktinės patirties, įeiti į kūrybos industrijų rinką. Tai tarsi startup’as, plartforma, nuo kurios jie pakyla, pakelia sparnus į pasaulį. Tad nenuostabu, kad daugelis mūsų komandos narių jau dabar daro sėkmingą profesinę karjerą.

Tai, kad pirmi žingsniai mene, kūryboje, bet kurioje veikloje ypač sunkūs, patyrėme visi. Be abejo, tai puikiai žinau dar iš asmeninės patirties, kai prieš 15 metų pajūryje organizavau pirmąjį Baltijos šalių kino festivalį „Baltic Fiesta“, kuriame dalyvavo 12 Baltijos jūrą supančių šalių ir kuris startavo gerokai anksčiau nei daugelis sostinės festivalių.  Tik dėl to,  kad pirmasis festivalis nesulaukė jokios paramos nei iš miesto, nei iš šalies valdžios, teko jo kitais metais atsisakyti. Festivalis įvyko gavęs paramą iš užsienio ir tuometinės kultūros atašė Skandinavijos ir Šiaurės šalims Lianos Ruokytės pastangomis. Labai vertinga parama tų, kurie patiki naujomis idėjomis, ištiesia pagalbos ranką. Labai vertiname miesto savivaldybės finansinę paramą ir žinomo mecenato, jaunimo draugo, bendrovės „Mūsų laikas“ vadovo Rimanto Cibausko, Lietuvos jūrų direkcijos ir jos vadovo pagalbą. Jie įsteigė prizus festivalio nugalėtojams. Džiaugiamės LCC tarptautinio universiteto partneryste. Festivalį parėmė ir Prancūzų institutas, JAV, Švedijos ambasados. Norėčiau ne tik  išvardyti visus tuos, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie festivalio, bet ir paspausti jiems ranką, draugiškai  apkabinti.

Bus verta pamatyti

– Kas bus ypač įdomaus šio festivalio metu?

– Mūsų programų sudarytojas P.Murdmaa ne tik peržiūrėjo visus daugiau nei 800 filmų, gautų iš visos Europos ir net iš kitų kontinentų, bet ir atrinko apie 100 geriausių į konkursinę ir nekonkursinę programas. Tikrai bus verta tai pamatyti. Man asmeniškai patinka trumpi iki 5 min. filmai, besirungiantys geriausio inovatyvaus filmo kategorijoje. Dirbdamas Sankt Peterburgo televizijoje, pats kūriau tokius trumpus siužetus anuomet labai populiariai visoje Sąjungoje inovatyviai, vakarietiškai jaunimo laidai „Horizont“. Per kelias minutes reikėdavo įtaigiai ir aiškiai papasakoti apie žmogų, atpasakoti įvykį, paskleisti žinią. Tai tikra meistriškumo mokykla. Tokie festivaliui pateikti ypač trumpi filmai įdomūs man kaip semiotikui dar ir todėl, kad per naujus kino kalbos kodus ir ženklus gali įžvelgti jo tendencijas, ateitį. Aš taip pat su įdomumu žiūriu debiutinius kino meistrų darbus, nes jie padėjo pagrindus šiuolaikiniam kinui. Ypač vertinu italų neorealizmą, nes, man  regis, nuo jo ir prasidėjo kinas kaip menas. Visada žavėjo prancūzai savo kino kalbos estetika, dėmesiu žmonių subtiliems santykiams. To apstu bus prancūzų nekonkursinėje programoje. Tad  rekomenduočiau  pažiūrėti debiutinius R.Rosellini, J.Demy darbus. Būtų neatleistina tikriems kino gerbėjams nepamatyti ir I.Bergmano, M.Skorsezės, mūsų A.Puipos pirmųjų filmų, suomių klasiko A.Kaurismaki retrospekyvos ar neapsilankyti seminaruose, kuriuos ves žinomi kino profesionalai iš Didžiosios Britanijos ir Belgijos. Beje, mūsų kino klubo „8 ½“  nariai galės lankytis ir profesionalams skirtame PROK’o klube, dalyvauti diskusijose, susipažinti su festivalio svečiais iš arčiau... Visos kino peržiūros ir jas lydintys renginiai vyks Kultūros fabrike (KF).

– Kaip manote, ar jūsų festivalis turės ateitį?

– Jei kalbėtume apie tokio festivalio  poreikį, tai jis didžiulis. Gavome per 800 filmų  ne tik iš visos Europos, bet ir iš tokių šalių kaip Iranas, Marokas, Brazilija, Japonija. Man, kaip festivalio vadovui, tekdavo asmeniškai atsakyti neigiamai į jų prašymus įtraukti tų šalių kūrėjų filmus į festivalį, nes renginio reglamentas leidžia priimti paraiškas tik iš Europos šalių. Neabejotina tokio renginio nauda ir miestui, jo žinomumui, nes kinas – demokratiškiausias iš menų, pagal statistiką juo domisi daugiau nei 80 procentų žmonių, kurie ir yra geriausi gero kino ir tokių renginių ambasadoriai, žinios apie miestą organizatorių  skleidėjai. Toks festivalis suburia daug įvairių sričių aukštos kvalifikacijos specialistų, menininkų, vadybininkų. Tad stabilios komandos, kino srities profesionalų pritraukimas ir išlaikymas labai aktualus, tai tampa iššūkiu organizatoriams tokiame mieste kaip mūsų. Tačiau, kaip rodo patirtis, tokie renginiai sugeba ne tik sugrąžinti juos į gimtas vietas, bet ir  įtraukti užsienio šalių profesionalus. Tarp mūsų festivalio dalyvių – žinomi ne tik Europos, bet ir Kanados, JAV kino veikėjai, jie daug keliauja po pasaulį ir yra geriausi renginio bei jo miesto ambasadoriai.

Bet yra ir daug kitų faktorių, kurie lems, ar festivalis gyvuos, ar bus tęstinis. Labai norėčiau, kad taip būtų. Bet tai priklausys ne tik nuo miesto valdžios, bet ir nuo šalies valdžios požiūrio į regionų kultūrą, kuri iki šiol maitinama pažadais. Kalbu apie finansinę paramą tokiems renginiams, kaip birželį vykęs tarptautinis teatrų festivalis, kaip mūsiškis – vieninteliams tokio lygio festivaliams Vakarų Lietuvoje tais metais, kai Klaipėda paskelbta Lietuvos kultūros sostine, neskiriama nė cento, slepiantis už angažuotų sostinės ekspertų formalių išvadų. Bet aš turiu vilties,  kad šiame pokyčių pasaulyje ne viskas keisis vien į blogąją pusę. Daug vilčių suteikia jauni, pasaulio matę Lietuvos žmonės, kurie pakeis šalį, sugrąžins į ją palikusius vaikus, kaip mane čia sugrąžino Sąjūdis, jo idėjos ir didieji  pokyčiai. Su viltimi žiūriu ir į mūsų festivalio ateitį. Jo pagrindinis tikslas – skatinti permainas, auginti naują atsakingą kūrėjų kartą. Manau, kad viskas tik prasideda.

Festivalio „GoDebut 2017“ programa

Rugsėjo 21 d.

14 val. – spaudos konferencija KF konferencijų salėje.

17 val. – „GoDebut“ nekonkursinė programa „Prancūzija fokuse: prancūziškas siurprizas I“ KF kino salėje.

19 val. – festivalio „GoDebut 2017“ atidarymas Klaipėdos koncertų salėje.

21 val. – PROK klubas KF „Raketoje“.

21 val. – „GoDebut“ retro programa: Ch.Scorsesės (JAV) „Paskambinsiu pirmas“ (1967) KF kino galerijoje.

Rugsėjo 22 d.

14 val. – dirbtuvės „Filmo sėkmės kriterijai“: lekt. W.Vanackeris (Belgija) KF konferencijų salėje.

15 val. – Europos filmų konkursas I KF kino salėje.

17 val. – Europos filmų konkursas II KF kino salėje.

19 val. – Europos filmų konkursas III KF kino salėje.

19 val. – „GoDebut“ retro programa: I.Bergmano (Švedija) „Krizė“ (1946) KF kino galerijoje.

21 val. – Europos filmų konkursas IV KF kino salėje.

21 val. – PROK klubas KF „Raketoje“.

Rugsėjo 23 d.

11 val. – dirbtuvės „Nuo idėjos iki scenarijaus“: lekt. J.Tammuzas (Didžioji Britanija, Kanada) Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

15 val. – Europos filmų konkursas V KF kino salėje.

17 val. – Europos filmų konkursas VI KF kino salėje.

19 val. – Europos filmų konkursas VII KF kino salėje.

19 val. – „GoDebut“ retro programa: R.Rossellini (Italija) „Roma, atviras miestas“ (1945) KF kino galerijoje.

21 val. – Europos filmų konkursas VIII KF kino salėje; PROK klubas KF „Raketoje“.

23 val. – festivalio dūzgės KF „Raketoje.

Rugsėjo 24 d.

12 val. – lietuviškų filmų konkursas KF kino salėje.

14 val. – festivalio nugalėtojų apdovanojimo ceremonija KF kino salėje.

15 val. – nekonkursinė programa „Prancūzija fokuse: prancūziškas siurprizas II“ KF kino salėje; nekonkursinė programa: rež. A.O.Kaurismäki trumpų filmų retrospektyva, skirta Suomijos nepriklausomybės 100-mečiui, KF kino galerijoje.

17 val. – nekonkursinė programa „Prancūzija fokuse: prancūziškas siurprizas III“ KF kino salėje; „GoDebut“ retro programa: Algimanto Puipos (Lietuva) „Velnio sėkla“ (1979) KF kino galerijoje.

19 val. – „GoDebut“ retro programa: J.Demy (Prancūzija) „Lola“ (1960) KF kino galerijoje.

21 val. – festivalio uždarymas KF pirmojo aukšto fojė.

Iššūkis, atsakomybė ir garbė

Gegužės 1–6 dienomis Klaipėdos koncertų salės iniciatyva įvairių šalių violončelininkai siūlys pažinti muzikos pasaulį iš skirtingų perspektyvų. Specialus konkursas violončelės atlikėjams – tai galimybė varžytis stebint tarptautinį prestižą pelniusiai komisijai, o festivalis – tai nuo pusryčių iki vėlaus vakaro skambantis miestas, kuriame vyks koncertai, meistriškumo kursai, kūrybinės dirbtuvės, seminarai, istorinė paroda, instrumentų meistrų prezentacija, filmo „Talentas jaučia alkį“ peržiūra ir susitikimas su jo režisieriumi Joshu Aronsonu, teatro ir šokio spektakliai, performansai, „flašmobai“, „Suzuki violončelių orkestro“ pasirodymas bei violončelės pleneras su grafičių menininkais šeimoms. Meno šakų įvairovė, glaudus kultūros įstaigų ir meno atstovų bendradarbiavimas bei gausi renginių pasiūla įvairiai publikai pirmąją gegužės savaitę pavers Klaipėdą tikra violončelės sostine.

„Tapsime istorinio įvykio liudininkais – pradedame pasaulinio lygio konkursą ir festivalį. Ilgai brandinta idėja, didžiulis iššūkis, atsakomybė ir garbė, – sakė festivalio globėjas Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas. – Tai ne kuklaus renginuko startas. Kiek dalyvių ir kokia geografija!.. Sunku net įsivaizduoti, kaip sugebėta vien startui sukaupti tokį potencialą. Neabejoju sėkme ir kad festivalis turės ateitį.“

Pasklis po visą miestą

Anot Klaipėdos koncertų salės direktorės Danutės Žičkuvienės, „ne skaičiai byloja apie renginio mastą, o kokio ryškumo žvaigždės atvažiuos pas mus“. Festivalio meno vadovo violončelininko Mindaugo Bačkaus teigimu, svarbiausi du dalykai – publika ir vizija: „Publika, kuriai reikėtų to, kuri norėtų tai išgyventi, ir tolima miesto kultūrinė-meninė vizija, kad tai galėtume matyti kaip Klaipėdos vizitinę kortelę, kad šis renginys pritrauktų pasaulio violončelės mokslo ir publikos dėmesį, kad pasaulio pedagogai ir studentai čia imtų važiuoti. Tai gali užtrukti 10–30 metų. Jei ne mes, tai sukurs kiti., svarbu kurti kažką ilgalaikio, kad Klaipėdoje jauni žmonės norėtų gyventi.“

Kalbėdamas apie žvaigždes, kurios per festivalį sužibės Klaipėdoje, M.Bačkus minėjo italų violončelininką Giovanni Sollima, kuris pirmąkart viešės Lietuvoje, barokinės violončelės virtuozą prancūzą Bruno Cocsetą, Karine Georgian, atstovaujančią Armėnijai ir Didžiajai Britanijai, Moniką Leskovar iš Kroatijos, Rushadą Eggleston iš JAV, Sveną Forsbergą iš Švedijos, Violą de Hoog iš Nyderlandų, Antoną Lukoszevieze iš Didžiosios Britanijos, Borisą Andrianovą iš Rusijos ir, žinoma, Davidą Geringą. M.Bačkaus įsitikinimu, nepaprastų įspūdžių žada Justės Janulytės „Smėlio laikrodžiai“, šiam festivaliui sukurtas šokio teatro ir violončelininkų kvarteto projektas pagal A.Vivaldi muziką, Klaipėdos lėlių teatro spektaklis lėlėms ir violončelei „Tėtis ir jūra“, 100 violončelių orkestro pasirodymas, kuriam diriguos D.Geringas, Liepojos simfoninio orkestro ir solistų – violončelės virtuozų koncertas, skirtingų kartų šešių Lietuvos violončelininkų atliekamos J.S.Bacho siuitos, bendra latvių ir estų muzikinė iniciatyva Laikrodžių muziejaus kiemelyje, kasvakar – naktiniai koncertai „Raketos“ klube ir kita.

Festivalis vyks Klaipėdos koncertų salėje, Lėlių ir Dramos teatruose, Kultūros fabrike, Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje, įžengs į uostamiesčio viešbučius, bibliotekas, mokyklas, vaikų darželius. Festivalis stebins ir muzikine įvairove: skambės klasika, populiarioji klasika, šiuolaikinė muzika, džiazas, roko kūrinių adaptacijos ir country stiliaus muzika. Jame muzika susijungs su daile, kinu, šokiu, teatru. Klaipėdos lėlių teatras renginio metu net penkis kartus parodys spektaklį visai šeimai „Tėtis ir jūra“. Kaip teigė režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, jame skambanti „gyva“ violončelės muzika sukuria ypatingą artumo ir jaukumo atmosferą, įtraukiančią žiūrovus.

Varžysis 54 violončelininkai

Profesorė Danutė Petrauskaitė festivaliui ruošia parodą apie Lietuvos violončelės mokyklą ir jos raidą. Ji taip pat skaitys pranešimą apie Lietuvos violončelės paieškas. Tarp kitko, violončelės ištakos Lietuvoje irgi siejamos su Klaipėda, S.Šimkaus konservatorija, kurioje kompozitorius Stasys Šimkus anuomet buvo įsteigęs violončelės klasę, pakvietęs joje dėstyti pedagogus iš Čekijos ir Vokietijos.

Pasak M.Bačkaus, Lietuva turi daug įvairios muzikos konkursų, bet niekada neturėjo tarptautinio violončelės konkurso. Dabar turės. Dar vienas iššūkis. Jis sutelkė jaunus žmones atvykti čia, į Klaipėdą. Konkurse dalyvaus 54 violončelininkai iš 17 pasaulio šalių –  Austrijos, Australijos, Belgijos, Baltarusijos, Šveicarijos, Vokietijos, Suomijos, Prancūzijos, Vengrijos, Italijos, Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos ir JAV.

Jų pasirodymus profesionalų ir jaunimo grupėse vertins 14-os šios srities specialistų tarptautinė komisija. Kaip pastebėjo M.Bačkus, konkursinė programa – rimta ir sudėtinga. Laureatams įsteigti solidūs piniginiai prizai: profesionalams – penkių, trijų ir dviejų tūkstančių eurų, jaunimo grupės nugalėtojams – mažesni, bet irgi motyvuojantys.

Kartu vyks nemokami meistriškumo kursai su visomis festivalio žvaigždėmis. Tai festivalio dovana Lietuvos violončelininkams.

„Norisi sukurti idealistinę atmosferą, kad jauni žmonės jaustųsi gerai ir norėtų sugrįžti“, – tvirtino festivalio meno vadovas.

„Žizel“ bus šiuolaikiška

Balandžio paskutinėmis dienomis numatyta A.Adamo baleto „Žizel“ premjera publiką sukvies į Palangos koncertų salę. Klaipėdos muzikinis teatras jau nesyk išbandė šią erdvę su kitais savo pastatymais, pradedant režisierės D.Ibelhauptaitės atnaujinta G.Puccini „Bohema“.

Anot teatro vadovo pavaduotojos menui Jurgitos Skiotytės-Norvaišienės, Klaipėdos žvejų rūmai kol kas nepasiruošę priimti Muzikinį teatrą, nes dar neįrengta orkestrinė, kur tilptų visas orkestras, o šio baleto metu jis gros gyvai.

Baletą stato teatro vyriausiasis choreografas Donatas Bakėjus ir šokėjas Mantas Černeckas. „Man patinka, kad visi domisi – kodėl „Žizel“? Teatras norėjo klasikinės muzikos, atlikimo su orkestru. Taip atėjo mintis apie šį kūrinį. Pradėjome galvoti, kokia mūsų „Žizel“ galėtų būti. Pats šokau dviejuose šio baleto pastatymuose – tradiciniame ir novatoriškame. Su Mantu nusprendėme, kad ir mūsų pastatymas turi būti šiuolaikinis, apie mūsų laikmetį. Statome kartu su M.Černecku, nes pats gyvenu ir dirbu Vilniuje, daug keliauju“, – pasakojo D.Bakėjus, ir pats šoksiantis šiame spektaklyje.

M.Černecko teigimu, dviese kurti, lygiomis teisėmis dalytis kūrybinį procesą gąsdino: „Dvejojau, kėliau sau ir Donatui klausimus. Mūsų mintys ir dabar ne visada sutampa, reikia laiko susišnekėjimui, kad eitume ta pačia linkme. Kol kas nėra labai sklandu, bet didelio pasipriešinimo nejuntu. Svarbiausia – judėti į priekį premjeros link. Mūsų trupėje trūksta vyrų, todėl surengėme atranką, priėmėme dar šešis šokėjus.“

„Žizel“ – ženklas, kad reikia trupę plėsti. Norėčiau, kad ji pamažu didėtų“, – teigė D.Bakėjus.

Teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis neslėpė, kad tai bus pirmas baletas jo karjeroje: „Yra atskira kasta dirigentų, kurie dirba šiame žanre. Čia labai svarbus tempo balansas. Priimu tai kaip didžiulę atsakomybę. Muzika labai graži ir orkestrui ne per sunkiausia.“

Laikas eksperimentams

Gegužės 12–14 dienomis teatras kvies į Kamerinės operos festivalį. Jo pagrindiniu akcentu turėtų tapti dviejų Auksinių scenos kryžių laureatės kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės operos „Į švyturį“ nacionalinė premjera. Libretą pagal garsų V.Woolf romaną sukūrė Gabrielė Labanauskaitė, scenografiją ir kostiumus – viešnia iš Maskvos Olga Nikitina, operą režisuoja Loreta Vaskova.

Režisierė pasakojo, kad jos visos beveik metus vis susitikdavo dėl šio pastatymo – darbas vyko kūrybinių dirbtuvių principu.

Anot teatro vadovo Jono Sakalausko, festivalis sumanytas būtent dėl šios operos ir siekio eksperimentuoti. „Didžiojoje operoje tai labai sudėtinga, o kamerinėje itin plačiai galima eksperimentuoti, pasitelkus šokį, vizualinį meną. Šiuo atveju klasikinė medžiaga taps eksperimentinio pastatymo pamatu. Festivalyje bus ir tradicinių elementų, skirtingai nuo NOA, – pastebėjo J.Sakalauskas. – Mes turime trejus su puse metų – tikimės, kad per tiek laiko bus pastatytas naujas teatras. Iki tol ieškosime lietuviško muzikinio teatro identiteto. Turime šiek tiek laiko ieškoti, bandyti, eksperimentuoti ir nebijoti to daryti. Per tą laiką, tikiuosi, atrasime savo meninę kryptį. Tie metai – ieškojimams ir eksperimentams.“

Kamerinėje operoje „Į švyturį“ dainuos teatro solistai Dalia Kužmarskytė ir Artūras Kozlovskis. Jiems akompanuos instrumentinis ansamblis. Anot T.Ambrozaičio, čia dirigento reikia tik repeticijoms, jo sąvoka šiuo atveju tiesiog „ištirpsta“: „Čia geriau, kad jo nebūtų. Matysime. Tai kamerinis, smulkus, sunkus dalykas. Kaip ugnis ir ledas.“

Šiame festivalyje taip pat bus parodyta viena populiariausių šiuolaikinių operų – kompozitorės Linos Lapelytės „Geros dienos!“ (prodiuseris „Operomanija“) bei Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklis vaikams „Zuikis puikis“.

Premjerinis rugpjūtis

Kaip pabrėžė J.Skiotytė-Norvaišienė, rugpjūčio 1–19 dienomis vyksiantis teatro rengiamas tradicinis vasaros festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ šiemet bus išskirtinis, kiekvienas jo renginys – premjerinis.

Festivalis prasidės kompozitoriaus Jono Jurkūno džiazo oratorija, kuriama pagal šio krašto sakmes ir nuskambėsiančia per Klaipėdos gimtadienį, tik dar neaišku, kokioje miesto vietoje. Į šio kūrinio atlikėjų gretas bus įtraukta ir šiemet teatre įkurta vaikų operos studija.

Baleto šokėja ir choreografė Aušra Krasauskaitė pasirodys su šokio spektakliu „Karmen“ pagal G.Bizet-R.Ščedrino siuitą. Premjeroje gyvai gros Lietuvos kamerinis orkestras, ansamblis „Giunter percussion“, diriguos Modestas Pitrėnas.

Pasaulio operos žvaigždė Violeta Urmana su Klaipėdos muzikinio teatro orkestru, diriguojamu Vladimiro Ponkino, surengs R.Wagnerio muzikos koncertą Klaipėdos dramos teatre.

Reformacijos 500 metų jubiliejui dedikuotame koncerte pasirodys valstybinis choras „Vilnius“ ir orkestras iš Kaliningrado. O didįjį festivalio koncertą diriguos visi Klaipėdos muzikinio teatro dirigentai.

Ryškiu vasaros festivalio akcentu turėtų tapti režisierės D.Ibelhauptaitės anksčiau statytos R.Leoncavallo operos „Pajacai“ atnaujinimo premjera pajūryje.

Festivalio renginiai, kaip jau įprasta, išeis iš teatro erdvių, pasklis po uostamiestį, pasieks Palangą. Nuo rudens Klaipėdos muzikiniame teatre spektakliai nebebus rodomi, ten liks tik teatro administracija. „Norime publiką pratinti prie kitų erdvių, kurios, prasidėjus pastato rekonstrukcijai, suteiks mūsų kūriniams prieglobstį, – Žvejų rūmų, „Švyturio“ arenos. Palangos koncertų salė – jau praeitas etapas“, – sakė J.Sakalauskas.

Kodas visam gyvenimui

Spektaklį režisavo Darius Rabašauskas, scenografiją ir kostiumus sukūrė Laura Luišaitytė, muziką – Jonas Jurkūnas, šviesų dailininkas – Darius Malinauskas. Pjesę išvertė Gintaras Grajauskas. Spektaklyje vaidina jaunosios kartos Klaipėdos dramos teatro aktoriai Mikalojus Urbonas, Jonas Baranauskas, Vaidas Jočys ir kviestiniai – studentai ir Klaipėdos Jaunimo teatro aktoriai, jau vaidinantys kituose Klaipėdos dramos teatro spektakliuose, – Justina Vanžodytė, Karolina Kontenytė ir Donatas Stakėnas.

Anot režisieriaus D.Rabašausko, spektakliui suburta aktorių ir statytojų komanda – nauja ir jauna, taip teatrui atsiranda ir naujų, dar nevaikščiotų kelių.

D.Rabašausko teigimu, pasirinkta naujosios dramos srovės pjesė labai įdomi tiek struktūra, tiek tematika: „Tekstas – specifinis, dirbtinis, valdininkiškas. Didelis vaidmuo tenka autoriaus remarkoms. Tai sudaro keistą audinį, kurį nelengva perprasti, bet labai įdomu į jį pasinerti. Didelis atviras takas asociacijoms ir interpretacijoms – kiekvienam žiūrovui atrasti savąją „juoda dėžutę“. Pjesės veikėjai irgi yra „juodoje dėžutėje“ ir kartu ją stebi iš šalies. Pjesėje ir spektaklyje matyti, kad praeitis yra tokia pat reali kaip dabartis. Toji „juoda dėžutė“ gal yra kažkas, ką žinome tik mes kiekvienas, tai labai asmeniška.“

„Juodoje dėžutėje“ uždarytas socialinis kodas – sėkla iš vaikystės, mokyklos, – tęsė režisieriaus mintį pjesę į lietuvių kalbą išvertęs rašytojas G.Grajauskas. – Tas kodas – visam gyvenimui. Šitai turėtų būti atpažįstama bet kokio amžiaus žiūrovams, visoms kartoms. Tai universalus dalykas.“

Vyrauja sapno logika

„Juolab kad pjesėje ir spektaklyje nekalbama apie konkretų laiką. Tai aktualu visiems, – tvirtino režisierius. – Norėtųsi, kad šis spektaklis baigtųsi žiūrovų galvose ir jis nesibaigtų greitai.“

Pjesės herojai patenka į savotišką laiko kilpą ir persikelia iš dabarties į savo pačių praeitį – mokyklą internatą. Jie bando „peržaisti“ savo istoriją – tačiau žaidimas išeina kraupokas, kupinas neišsakomo nerimo ir nebylaus siaubo.

Spektaklyje vaidinanti aktorė K.Kontenytė prisipažino, kad šiuosyk jai teko du iššūkiai: „Man tenka vaidinti vyresnę moterį ir ištraukti į viešumą tas savybes, kurių nemaniau, kad pati turiu, – pyktį ir valdingumą.“

Spektakliui muziką sukūręs J.Jurkūnas atkreipė dėmesį, kad „Juodoje dėžutėje“ vyrauja sapno logika. „Gal todėl ir aš muzikinį kūrinį susapnavau kaip daiktą. Jis panašus į telefono pakroviklį. Tai turėjo reikšmės atsirandant spektaklio muzikai“, – šypsojosi kompozitorius.

Naujosios dramos pavyzdys

„Juodą dėžutę“ 2016 m. parašęs baltarusis dramaturgas P.Priažko (gim. 1975 m. Minske) – viena labiausiai intriguojančių šiuolaikinės dramaturgijos figūrų. Genijus ir novatorius, provokuojantis ir fiksuojantis, neklausinėjantis ir nesiūlantis atsakymų. P.Priažko parašė per 30 pjesių, kurios išverstos į anglų, lenkų, vokiečių, suomių, lietuvių kalbas, pastatytos daugybėje šalių, apdovanotos daugybe prizų. Paradoksas, bet savo gimtojoje Baltarusijoje žiūrovams jis beveik nežinomas. Pirmąsias savo pjeses P.Priažko parašė 2000-aisiais, tačiau vėliau jų atsisakė ir net uždraudė jas statyti. 2004 m. jo pjesė „Serpantinas“ laimėjo prizą tarptautiniame dramaturgijos konkurse – būtent tada apie Pavlą pradėta vis garsiau kalbėti, kaip apie vieną svarbiausių vadinamos naujosios dramos kūrėjų posovietinėje erdvėje.

Išskirtinis naujosios dramos atributas – kalbėjimas apie šiuolaikinį žmogų, gyvenantį čia ir dabar. Žmogų, kalbantį šiuolaikine kalba, – neretai interneto nususinta ir prisodrinta gatvės slengo; sakinių nuotrupomis arba keista „valdiška“ puskalbe, kaip kalba pjesės „Juoda dėžutė“ personažai. Kaip pastebėjo G.Grajauskas, „P.Priažko santykis su kalba iš tiesų ypatingas. Pasitelkdamas preciziškai tikslias remarkas, sudarančias bene pusę pjesės teksto, jis sugebėjo istoriją papasakoti ne per kalbą, o per judesius, žvilgsnius ir nutylėjimus, pačią kalbą palikdamas tarsi už borto. Ir tai tikslu ir teisinga – realiame gyvenime kalbos kodai yra mažiau svarbūs už tą judesių, gestų ir mimikų choreografiją, per kurią ir vyksta tikroji komunikacija“. Vertėjo teigimu, P.Priažko – preciziškai tikslus, kartu beprotiškai drąsus, kartais iki tikro įžūlumo.

Pats dramaturgas ketina atvažiuoti į Klaipėdą pažiūrėti savo pjesės pastatymo gegužę.

Tęsia gražią tradiciją

Tokio masto dainų šventė Klaipėdoje tęsia tradicijas, kurias puoselėjo didžiulės atsakomybės dvasios, patriotizmo prisodrintos pirmosios Mažosios Lietuvos lietuvių ir vėliau vykusių dainų švenčių rengėjai. Todėl visoms kartoms iš laikmečio gilumos iškyla prasmingi Vydūno žodžiai: „Dainoje – tautos dvasia“.

Lietuvos liaudies kultūros centro, Lietuvos chorų sąjungos bei Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ iniciatyvai uostamiestyje surengti Lietuvos vakarų krašto dainų šventę pritarė Kultūros ministerija ir miesto savivaldybė.

Šioje šventėje numatoma parodyti platų meninės raiškos spektrą. Pasirodys chorai, etnografiniai ir folkloriniai ansambliai, liaudies instrumentų orkestrai, šokėjai. Šiemetė šventė pasižymės ir tuo, kad joje ketinama atgaivinti pučiamųjų orkestrų tradiciją – renginį papuoš pučiamieji orkestrai, atvykę iš Vakarų Lietuvos miestų.

Tikimasi, kad visi šventės dalyviai – dainininkai, šokėjai, orkestrantai – įsilies į Lietuvos muzikinės kultūros erdvę, parodydami individualų, savitą braižą, patys dvasiškai praturtėdami ir suteikdami džiaugsmo muzikos gerbėjams. Birželio 12 d. 17 val. Lietuvos vakarų krašto dainų šventė prasidės Klaipėdos vasaros koncertų estradoje.

„Lietuvos vakarų krašto dainų šventės tikslas – lietuviška daina ugdyti jaunąją kartą, visiems Lietuvos piliečiams skiepyti meilę ir pagarbą Lietuvai, jos žmonėms, istorijai, kultūrai, puoselėti ir tęsti chorinio dainavimo bei dainų švenčių tradicijas. Tikime, kad šiuo renginiu sustiprinsime meilę Tėvynei, pagarbą jos didingai praeičiai ir tautos didvyriams“, – teigė Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos pirmininkas, Lietuvos vakarų krašto dainų šventės meno vadovas ir direktorius doc. Algirdas Šumskis.

– Ką manote apie šią šventę, jos esmę?

– Apie šią dainų šventę, kaip ir apie visas dainų šventes, galima būtų kalbėti be sustojimo, nes jų esmė glūdi tūkstantmetėse mūsų tautos dainavimo tradicijose. Būtent šiose šventėse mūsų tauta vieningai tapatina save su savo Tėvyne, savo namais. Būtent dainų šventėse įvyksta tas ritualinis aktas, kai garsiai, visa širdimi išdainuojame Lietuvą, išdainuojame tai laisvai, prie amžinojo dainos aukuro pareiškiame apie savo ištikimybę kraštui, kuriame gyvename, kurį statome, kuriame, gražiname, kuriuo didžiuojamės. Dainų šventės buklete prisiminiau, kaip taikliai, kartu labai paprastai ir įtaigiai pirmosios Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės proga rašė Vydūnas: „...Ir daina, ir dainavimas yra be dėsnių, kurie duoti iš aplinkos. Abiem pareina ypatingumas iš jaučiančiojo ir dainuojančiojo žmogaus. Koks jis, tokia yra ir jo daina, ir dainavimas. Daina išdainuota lyg vėl pasislepia žmogaus viduje. Čia jos namai, jos tėviškė“.

Turime kuo didžiuotis

– Kokia dainų šventės reikšmė mūsų miestui ir kraštui?

– Visada sakiau ir sakysiu, kad Klaipėdoje yra unikali situacija, kuri leidžia ypatingai geromis sąlygomis plėtoti savo kultūrą, nes esame gana toli nuo centro – Vilniaus, kartu gerokai arčiau Europos, be to, turime ir jūrų, ir oro uostus. Ši aplinkybė leidžia būti kitokiems, savarankiškesniems, nepriklausomiems, kartu būti ir ne „periferijoje“, o visų kultūrinių įvykių sūkuryje. Kita vertus, kai kalbame apie Klaipėdos kultūros istoriją, jos tradicijas, pastebime, kad tapatiname save ir su Prūsija, ir ypač su Mažąja Lietuva. Pelnytai didžiuojamės, kad Mažoji Lietuva davė visai Lietuvai raštą, pirmąją lietuvišką knygą, čia išleista pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Tačiau mažiau kalbame apie labai turtingą muzikinį palikimą, apie pirmuosius lietuviškus giesmynus, dainynus, liaudies dainų rinkinius, o dar mažiau – apie pirmąsias dainų šventes ir apie chorines giedotojų draugijas bei jų tradicijas. O visa tai buvo būtent čia. Na, gal tas susiliejimas, persidengimas su vokiškąja kultūra neleidžia apie tai labai garsiai kalbėti, tačiau žinoti apie tai ir tuo didžiuotis niekas netrukdo.

Mūsų miestas ir kraštas gali pelnytai didžiuotis, nes dainų švenčių tradicijų keliai į Lietuvą atėjo ir per Mažąją Lietuvą. Čia kur kas anksčiau prasidėjo dainų švenčių judėjimas (tiesa, pradžioje jos buvo daugiau vokiškos nei lietuviškos), čia jas puoselėjo Vydūnas, Stasys Šimkus, Antanas Vaičiūnas ir kiti. Tikriausiai visi žinote, kad pirmųjų lietuvių dainų švenčių ištakos – tai ant Rambyno kalno dar 1895 m. Vydūno rengtos dainų šventės. O kokią įtaką turėjo Tilžės giedotojų draugija, kurios pavyzdžiu būrėsi daugelis lietuvių chorų ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir visoje Lietuvoje!.. Taigi turime kuo didžiuotis, turime iškilių asmenybių, turime senas tradicijas, kurias privalu puoselėti.

Yra kuo pasidžiaugti ir dabar. Šiandien mes turime vieną didžiausių Vasaros koncertų estradą, kurioje kiekvienais metais galime surengti respublikines bei regionines dainų šventes. Tikiuosi, užteks blaivaus proto ir išminties, kad šios vietos neprarastume ateityje. Tokias skaitlingas dainų šventes Lietuvoje turi tik Vilniaus ir Klaipėdos miestai. Saugokime ir puoselėkime visa tai, kad ateities kartos mumis didžiuotųsi.

Kita vertus, dabartiniame globalizacijos ir pragmatizmo fone, kai kam galime atrodyti kiek keistokai. Dažnai girdžiu priekaištus ne tik sau, bet ir visiems dainų švenčių tradicijų puoselėtojams, kad, girdi, esame jau „vakarykštė diena“, kad dabar visai kitoks laikmetis ir reikia inovatyvumo, naujų formų, daugiau pramoginio pobūdžio renginių, kad dainų šventės neatitinka nūdienos keliamų reikalavimų, per brangios, kad neskatina kūrybinės industrijos, nedidina kultūros vartojimo, ir dar visokių iš piršto laužtų ir prisirankiotų iš visur „protingų“ frazių... Visiems tiems „išminčiams“ ir „pranašams“ taip ir norisi pasakyti – ateikite ir kartu padainuokime, ne angliškai ar dar kaip kitoniškai, o lietuviškai, padainuokime Juozo Naujalio ir Maironio „Lietuva brangi“, kurią šioje dainų šventėje diriguos maestro Lionginas Abarius. Su šia daina Lietuva išsivadavo iš sovietinio jungo, su ja iškentė tremtį, alkį ir dvasinį genocidą. Ateikite, nes šiandien ne mažiau nei kada nors aktualu dainuoti Lietuvą ir tai yra pats šiuolaikiškiausias požiūris ir atsakas tai grėsmingai, viską šluojančiai globalizacijai, tam periferiniam mąstymui, ir tam savasties išsižadėjusiam ir svetimą garbinančiam profanizmui bei pragmatizmui.

Pasirašė istorinę sutartį

– Kuo klaipėdietiška dainų šventė skiriasi nuo kitų?

– Klaipėdietiškos dainų šventės yra universalios. Čia turi galimybę lygiomis teisėmis reikštis visi tradiciniai dainų švenčių žanrai – chorinė, orkestrinė muzika ir šokis. Tuo mes esame ir išskirtiniai, tuo esame ir patrauklūs. Šio principo laikysimės ir šiemet.

– Bet bus ir naujovių?

– Visada prisimenu, kaip Klaipėdos dainų šventėse, be chorų, šokėjų bei liaudies instrumentų orkestrų, dalyvaudavo pučiamųjų instrumentų orkestrai. Vienok ši tradicija pamažu išnyko, kaip pučiamųjų instrumentų orkestrai išnyko ir iš Klaipėdos miesto mokyklų, ir iš įvairių jos įmonių. Nesiimu analizuoti, kodėl taip atsitiko, turime ką turime. Tačiau šioje šventėje nutarėme užpildyti šią spragą ir, sukvietę pučiamųjų orkestrų vadovus iš viso krašto, tarėmės, kaip atgaivinti šias nuostabias pučiamųjų instrumentų orkestrų tradicijas. Pirmuosius kuklius daigus galėsime pamatyti jau šį sekmadienį. Tai nedidelis žingsnelis, bet tikiu, kad jis padrąsins ir paskatins atgaivinti kitados garsias Klaipėdos pučiamųjų instrumentų orkestrų tradicijas, kurios puoš ir garsins mūsų miestą.

– Ar jūs ramus dėl dainų šventės ateities?

– Dainų šventės – mūsų tautos gyvasties šaltinis. Išdžiuvus jam, išnyks ir tauta... Todėl manau, kad, kol bus gyvas nors vienas tikras lietuvis, jos turi ateitį ir perspektyvą. Tikiu, kad ir mūsų mieste jos turi gražią ateitį. Juolab kad šventės išvakarėse Miesto taryba patvirtino Klaipėdos miesto savivaldybės, Lietuvos liaudies kultūros centro ir Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ bendradarbiavimo sutartį. Jos tikslas – kartu rengti dainų šventes. Joje visos šalys įsipareigojo Klaipėdoje ne tik rengti dainų šventes, bet ir remti jas finansiškai. Tai precendento neturinti, sakyčiau, istorinė sutartis, kuria asmeniškai labai džiaugiuosi. Žinoma, tai tik politinis žingsnis, bet ši paraiška atveria visai kitokią dainų švenčių ateities perspektyvą.

Turi daug bendro

Pasaulinės džiazo ir „world“ muzikos žvaigždės, gyvos legendos, Kuršių mariose plazdenančios džiazuojančių jachtų burės, džiazuojanti paroda ir daug geros muzikos geriems žmonėms – visa tai savo publikai žada artėjanti džiazo fiesta.

„Mūsų festivalis – jau subrendęs jaunuolis. Šiemet turime globėją – vyresnįjį brolį – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją, kurios 25-metis sutampa su džiazo šventės pradžia“, – džiaugėsi Klaipėdos pilies džiazo festivalio vadovė Inga Grubliauskienė.

„Mūsų įmonės ir džiazo festivalio veikla – panaši, – šypsojosi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus. – Mūsų darbe irgi daug improvizacijos, nuolat privalome reaguoti į situaciją, nes krovinių vis daugėja. Viešėdamas Naujajame Orleane pagalvojau, kad turime daug bendro – uostą, džiazo Meką. Pamaniau, turėtume ne tik gerai dirbti, bet ir švęsti, į Klaipėdą pasikviesti įvairių džiazo atlikėjų. Į mūsų įmonės šventę, verslo konferenciją ir džiazo festivalį atvyks svečių iš Olandijos, Vokietijos, Kazachstano, Kinijos, laukiame Rusijos ir Baltarusijos ambasadorių.“

A.Vaitkus prisiminė, kaip pirmąsyk Vokietijoje buvo pasaulio muzikos legendų „The „Original“ Blues Brothers band“ koncerte, ir pernai turėjo antrą nepaprastą progą juos išgirsti Klaipėdos džiazo festivalyje. Tokie susitikimai, anot jo, įkvepia. Todėl šiemet jo vadovaujama įmonė festivalyje Klaipėdoje pristatys į jį sugrįšiantį „būgnų Dievu“ vadinamą Jojo Mayerį, kuris šiuosyk gros su Klaipėdos džiazo orkestru.

Garbė ir atsakomybė

I.Grubliauskienės žodžiais, mūsų orkestras šiam susitikimui festivalio scenoje pradėjo ruoštis prieš pusmetį. Kai J.Mayeris atvyks Klaipėdą, jie turės dvi dienas bendroms repeticijoms.

„Šis muzikantas ruošiasi į Klaipėdą jau tikėdamas mumis ir organizatorių galimybėmis, – tvirtino festivalio vadovė. – Kad jis gros su mūsų džiazo orkestru – didelė garbė ir ne mažesnė atsakomybė. Nes jis labai renkasi, su kuo groti, yra tarp 40 geriausių pasaulio būgnininkų. Kiekvieną kartą J.Mayeris groja su tos pačios firmos pagamintais būgnais, ir kiekvieną sykį prieš koncertą jie turi būti aptraukti oda iš naujo. Jo vadybininkas šveicaras yra labai griežtas ir reiklus, taigi žinią apie kokius nors nesklandumus gali paskleisti labai plačiai...“

Japonų pianistė Keiko Borjeson į Klaipėdos pilies džiazo festivalį atvyks pirmoji. Ji labai visuomeniška, visame pasaulyje rengia meistriškumo pamokas. Jos suplanuotos ir Klaipėdoje – E.Balsio menų gimnazijoje, taip pat su neįgaliaisiais. Nepaisant solidaus amžiaus, ši atlikėja labai jaunatviška, uždeganti savo energija ir meistriškumu.

Festivalio renginių ciklas plačiajai visuomenei prasidės dviejų vilniečių dailininkų – Augusto Bidlausko grafikos ir Jurgio Malinausko metalo plastikos džiazuojančia paroda „A Capite“ (muzikinis terminas, „iš pradžių“) Baroti galerijoje. Ji bus atidaryta ketvirtadienį 18 val. ir veiks iki birželio 29 d. Per vernisažą muzikuos Janis Amantovass su draugais (Latvija, Lietuva).

Pakels Pilies tiltą

„Atrodo, kad gimsta nauja tradicija. Buriuotojai vėl prisijungė prie mūsų renginio – plauks Danės upe su S.Šimkaus konservatorijos pučiamųjų orkestru, kviesdami visus į festivalį. Per atidarymą – siurprizas: bus pakeltas Pilies tiltas, nes plauks jachtos“, – dalijosi būsimo renginio naujienomis I.Grubliauskienė.

Trys festivalio dienos bus labai intensyvios.

Pirmieji jo scenoje pasirodys Kauno bigbendas su charizmatiška atlikėja Vilija Matačiūnaite, bulgarų grupė „Funky Miracle”, JAV bliuzo atlikėjas ir gitaristas Carlosas Johnsonas su grupe, britų „Shakatak”. „Pastaroji grupė bene laukiamiausia, – sakė festivalio vadovė. – Jos nariai – pagyvenę jaunuoliai. Gal ne tik vyresnio amžiaus žmonėms bus artima jų muzika, bet ir jaunimui galbūt tai taps atradimu, nes skambės naujos aranžuotės.“

Kitą šeštadienį į festivalio vaizdinį foną įsilies jūrinių jachtų regata. „Vakare buriuotojai prisijungs prie mūsų programos – liesis džiazas ir plazdės burės“, – džiaugėsi I.Grubliauskinė. Tądien į sceną pirmieji kops džiazmenai iš Baltarusijos „Apple tea”, žinovų labai gerai vertinami už originalų šiuolaikinį džiazą. Po šveicaro J.Mayerio pasirodymo su Klaipėdos džiazo orkestru ir japonės K.Borjeson muzikuos prancūzų bigbendas „Electro Deluxe“. „Didžiulis kolektyvas. Ir mums tai labai brangu. Bet jų projektas labai uždegantis“, – intrigavo festivalio vadovė.

Anot jos, sekmadienis irgi bus sklidinas gero džiazo. Pirmieji muzikuos jaunieji klaipėdiečiai – S.Šimkaus konservatorijos pučiamųjų orkestras ir J.Karoso muzikos mokyklos grupė „Stop jazz“. Iš jų estafetę perims romantiškieji vokiečiai Stefanas Gwildis ir Tobiasas Neumannas, o festivalį vainikuos džiazo stereotipų laužytojai „Newlux” iš Sankt Peterburgo (Rusija).

Ypatingi reikalavimai

22-asis Klaipėdos pilies džiazo festivalis – birželio 3–5 dienomis Kruizinių laivų terminale. Visi uostamiesčio viešbučiai tuo metu jau rezervuoti, vietų nebėra. „Eidama pro Teatro aikštę, vis prisimenu festivalį ten. Neįsivaizduoju, kaip visi sutilpdavome. Dabar ir Kruizinių lavų terminale jau darosi ankšta“, – stebėjosi I.Grubliauskinė.

Klaipėdos pilies džiazo festivalį kasmet aplanko maždaug 30 tūkst. žmonių, o pernai jų buvo dar daugiau. Šiemečio renginio biudžetas gali siekti 300 tūkst. eurų. Jis didelis, pripažino organizatoriai, kartu pasidžiaugdami didžiuliu rėmėjų būriu.

Festivalio dalyviai, anot jo vadovės, kažkokių ypatingų reikalavimų dėl gyvenimo sąlygų ar maisto šiemet nekėlė. Nors renginio globėjai verslininkai savo svečiams Klaipėdoje pasigedo penkių žvaigždučių viešbučio. Toks arčiausiai yra Palangoje.

„O festivalio dalyvių reikalavimai mums – daugiausia techniniai. Tenka rūpintis tam tikrų muzikos instrumentų nuoma. Tokių Lietuvoje net negauname, turime vežtis iš Latvijos ir Lenkijos“, – sakė I.Grubliauskienė.

Festivalio infrastruktūros vadovė Simonos Jucienės teigimu, renginio scena stovės ten pat, kur pernai, – su vaizdu į uostą ir marias. Tris dienas nuo jos muzika skambės iki vidurnakčio ar net ilgiau. O kur dar naktiniai „džemseišenai“ klube!.. „Stengsimės, kad tomis dienomis ilgiau kursuotų miesto transportas, planuojami du papildomi autobusai“, – patikino S.Jucienė.