Lietuvoje šiuo metu yra apie 2 tūkstančius hektarų energetinių plantacijų, kuriose auginami gluosniai bei dar apie 4 tūkst. hektarų, kuriuose dygsta hidridinės drebulės. Energetinės plantacijos - tai plotai skirti greitai augantiems medžiams, kurie dažniausiai panaudojami kaip biokuro žaliava. Tokių plotų savininkai pasakoja, kad toks verslas perspektyvus, nors ekonominės naudos tikėtis dar anksti. Daug klausimų kelia kompensacijų mechanizmas ir būsimos rinkos poreikiai. Savo ruožtu gamtosaugininkai sutinka, kad energetine prasme tokios plantacijos būtų vertingos, tačiau pataria rinktis vietines, o ne mokslininkų laboratorijose išvestas medžių rūšis.

Medieną parduos Lietuvos katilinėms

Bendrovės „Renergija“ vadovas Donatas Gustas portalui pasakoja, kad jų bendrovė gluosnius biokurui pradėjo auginti nuo 2006-ųjų metų. Šiuo metu įmonė valdo apie 200 hektarų plantacijų plotą Kaišiadorių ir Švenčionių rajonuose.

„Daugiau negu pusę šio ploto šią žiemą žadame pjauti. Turime įsigiję gluosnių kombainą. Manau, kad nuo šių metų kuo toliau, tuo labiau esminis klausimas bus, iš kur gauti biomasės. Gluosnių realizacijos problemos tikrai nematau. Sulaukiu daug skambučių, klausimų, kur priduosime produkciją. Dirbame su viena įmone, tai lieka tik laukti, kol truputį pašals ir startuosime su kombainu, viskas keliaus tiesiai į katilus kūrenti“, - esamą situaciją pasakojo D. Gustas. Visa produkcija, jo teigimu, bus realizuota Lietuvoje, ji bus parduota Lietuvos katilinėms.

„Jeigu kalbame apie užsienį, reikėtų orientuotis į produkciją, kuri turėtų mažiau oro. O kadangi skiedra iš medžio ar iš krūmyno, gluosnių turi daug oro ir vandens, turi ją realizuoti kuo greičiau. Kuo trumpiau veži, tuo tau daugiau lieka. Aišku, jeigu iš produkcijos ištrauktum orą ir vandenį ir padarytum granules, tada galėtum pagalvoti ir apie užsienį, būtų visai kita kaina“, - dėstė pašnekovas.

Koks skirtumas tarp gluosnių ir drebulių plantacijų?

Anot jo, gluosniai auga apie 4-5 metus, tolimesnėms rotacijoms jau pakanka ir 3-4 metų.

„Gluosnių nereikia atsodinėti, tiesiog imi ir pjauni. Ypač gerai juos patręšti pigia trąša. Kaišiadorių plantacijose naudojame komunalinį dumblą, tai yra abiems pusėms geras sprendimas – laimingi ir „Kaišiadorių vandenys“, ir mes“, - sako D. Gustas.

Verslininko teigimu, gluosnių auginimas biokurui nuo hibridinių drebulių skiriasi keliais aspektais. Pirma, šioms kultūroms taikoma skirtingas paramos mechanizmas. Antra, gluosniai auga greičiau negu drebulės, todėl ir atsiperka anksčiau.

„Hibridinių drebulių rotacija yra daugiau kaip penkeri metai, todėl automatiškai žemės ūkio paskirties žemę reikia keisti į miško. Hibridines drebules galima traktuoti kaip miško augalus. Pliusas yra toks, kad po 15-20 metų galima tikėtis, kad dalis jų bus panaudota ne tik biomasei, bet galbūt ir baldų pramonei, bus sukurta didesnė pridėtinė vertė. Bet reikės ilgiau laukti. Augimo prieaugis tiek gluosnio, tiek drebulės yra panašus, kiek per metus užauga“, - pasakojo D. Gustas.

Pasak vyro, gluosniai savo ruožtu irgi turi savo privalumų prieš drebules. Vienas jų – nuimti derlių ir sulaukti grąžos gali tikėtis po 5 metų, o ne 15.

„Gluosnių trumpesnis ciklas ir gal po 15 metų biomasės bus daugiau. Svarbu ir kad nesikeičia žemės ūkio žemės paskirtis“, - pridūrė gluosnių plantaciją turintis verslininkas.

Baiminasi netekti kompensacijų 

Iš hektaro užaugintų gluosnių tikimasi gauti apie 60-70 kietmetrių medienos. Tai yra maždaug du dideli vilkikai. „Kiek moka už kietmetį, priklauso kur veši. Drįstu teigti, kad konkurencija jau yra tarp pačių katilinių. Daug kas prisistatė tų katilinių, biokuro katilų, nes mato, kad poreikiai yra dideli. Taigi, kas daugiausiai mokės, tam ir parduosime“, - sako D. Gustas.

Kaip pasakoja pašnekovas, energetinių plantacijų vystytojams iki 2013-ųjų galiojo ES teikiamos konpensacijos, jos siekė apie 50-60 proc. patirtų išlaidų.

„Dabar yra problema, kad mes nežinome, kas bus ateityje. Miško sodinimo programos turi stiprias lobistų grupes, todėl kompensacijos naujam laikotarpiui nusimato – jos galios ąžuolams, hidridinėms drebulėms. O gluosnių lobistų mes kaip ir neturime, todėl nežinome, kaip bus 2014-2020-iems metams, nežinome, ar toliau plėsti plantacijas, laukiame sprendimo“, - paaiškina D. Gustas.

Kadangi Lietuva šiuo metu pirmininkauja ES, energetinių plantacijų vystytojai skuba parodyti savo darbo vaisius: „Turime savo darbą padaryti, nupjauti gluosnius, parodyti, kad jie sudegė, kad viskas vyksta gerai, kad mes „neplauname pinigų“, kad kuriame pridėtinę vertę, įdarbiname žmonių. Kai parodysime, kad šita schema veikia, tada prašysime kompensacijų ir 2014-2020 metams”.

Lietuvos biomasės energetikos asociacijos (LITBIOMA) duomenimis, yra dvi didelės įmonės, vystančios energetines platancijas ir dar keletas mažesnių. D. Gustas skaičiuoja, kad šiuo metu Lietuvoje turėtų būti apie 2000 hektarų plantacijų, kuriose auginami gluosniai.

Noras yra, trūksta palaikymo

Bendrovės „Renergija“ vadovas svarsto, kad energetinių platancijų plėtra turėtų domėtis ir patys valdininkai.

„Jie galėtų mus išsikviesti į diskusiją, mes patartume, kaip galėtų atrodyti tos plantacijos. Suprantu žmonių baimes, kai sako, kad mes geriausias žemes užsodinsime gluosniais. Tikrai juos nuraminčiau, kad niekas geriausiose Lietuvos žemėse niekada nesodins gluosnių, nes neverta, ypač, kai toje žemėje auga rapsai ir pan. Reikia protingai paruošti programą, kad nešauktų melioratoriai, kad mes užkemšame sistemas. Yra daugybė žemių Lietuvoje, kuriose jau nebeveikia melioracijos sistemos, yra daugybė nemeliorotų žemių, kuriose pakankamai šlapia ir niekas nežino, ką daryti. Ten galima auginti gluosnius ir iš tų žemių paimti didelę naudą“, - sako D. Gustas.

Drebules klonuoja biotechnologijų laboratorijoje

Kitos bendrovės „Euromediena“ direktorius Mindaugas Šilininkas gali pasidalinti hibridinių drebulių auginimo energetinėse plantacijose patirtimi. Pačią pradžią jis mena maždaug prieš penkerius metus, kuomet pradėta bendradarbiauti su Lietuvos miškų institutu, nes jie turėjo tam tikrą įdirbį šioje srityje.

„Jeigu mes kalbame tiek apie žilvičius, tiek apie tuopas, ar drebules, tai dažniausiai yra hibridai. Paimamos kelios skirtingos veislės, jos yra kryžminamos, bandoma iš jų kažką išauginti, atrinkti geriausias rūšis ir tada jau yra sodinami klonai. Žilvičius, tuopas galima dauginti atkarpomis – paimi šaką, sukarpai ir iš jos išauga medis. Drebulė šios savybės neturi. Tam yra reikalingos biotechnologijos, kad jas galima būtų padauginti“, - pasakoja M. Šilininkas.

Jo pasakojimu, Lietuvos miškų institutas turi biotechnologijų laboratoriją medžių dauginimui. Todėl jau ketvirti metai verslo įmonė darbuojasi toje laboratorijoje ir daugina hibridines drebules.

„Jau yra pasiektos tam tikros komercinės apimtys ir viskas vyksta nebe moksliniame lygmenyje“, - patikslina pašnekovas.

M. Šilininkas skaičiuoja, kad Lietuvoje iš viso yra per 4 tūkst. hektarų teritorijų, kuriose auginamos hibridinės drebulės. „Euromediena“ turi arti 1000 hektarų energetinių plantacijų. Tam, kad būtų galima plėtoti tokią veiklą, būtina gauti leidimą keisti žemės ūkio paskirties žemę į miško. Tokioms plantacijoms paprastai išskiriamos teritorijos, esančios nederlingose žemėje, pavyzdžiui, piertytinėje ir vakarinėje Lietuvos dalyse.

Poreikį nulems rinka

Kol pirmiesiems plantacijos želdiniams – drebulėms - yra tik trys metai, laukti dar teks ilgai – apie 15 metų.

„Drebulių klonai pradėti sodinti Švedijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje. Laikotarpis nėra toks, kaip greitai augančių plantacijų, pavyzdžiui, žilvičių. Biomasės prasme geriausi drebulių klonai po 15 metų turėtų akumuliuoti panašų kiekį biomasės, kaip žilvičiai kas ketverius metus“, - pasakoja M. Šilininkas ir pakartoja D. Gusto išsakytus žodžius, kad už ilgą laukimą drebulės turėtų atsilyginti ir platesnėmis produkcijos panaudojimo galimybėmis.

„Jeigu imame žilvičius, jie tinka tik biomasei, drebulės gali būti naudojamos tiek biomasei, tiek pramonei“, - dėstė verslininkas.

Paklaustas apie energetinių plantacijų ateities potencialą, pašnekovas mini, kad poreikį nulems rinka. „Kitais metais pradėsime vystyti projektą su tuopomis. Bandysime trumpesnę rotaciją. Kažkiek bandome ir energetines žoles. Lietuvoje reikia dar daug tyrimų padaryti, prieš nusprendžiant, ką auginti ir kaip auginti“, - atkreipia dėmesį M. Šilininkas.

Pašnekovas kalba atvirai -  jeigu situaciją vertintume iš šios dienos perspektyvos – auginti energetines plantacijas neapsimoka: „Rinka po truputį formuojasi, bet paklausos atitinkamos kainų prasme nėra. Palyginkime su žemdirbiais. Jie augina žemės ūkio paskirties žemėje. Rinktis, ar auginti žilvičius, ar tuopas, reikia pirma žmogų įtikinti investuoti į dalyką, iš kurio jis pajamas gaus po penkių metų, kokie bus prieaugiai – irgi dar nėra aišku. Kai pasodini grūdines kultūras, viskas aišku – metai praėjo, ciklas prasisuko, pinigai grįžo, yra pajamos“.

Vis dėlto, pašnekovas svarsto, kad jeigu mąstoma apie tolimesnę ateitį, energetinės plantacijos galėtų tarnauti keliose srityse – tiek energetikoje, tiek pramonėje, tiek bioekonomikoje: „Poreikis bus, bet šiandien, jeigu žmogui reikia apsispręsti, ar investuoti į šitą dalyką, kai yra daug nežinomųjų – neaišku, kokia bus rinka, ir kaip ką reikės parduoti, labai sudėtinga“.

Biokuro asociacijos LITBIOMA duomenimis, Lietuvoje galėtų būti įsteigta apie 11,5 tūkst. energetinių plantacijų 400 tūkst. hektarų žemių, kurios yra nederlingos. Šiose plantacijoje užauginta produkcija galėtų sukurti apie 500 GWh energijos

Gamtininkai mieliau žvelgtų į baltalksnių plantacija

Lietuvos gamtos fondo (LGF) miškų specialistas Danas Augutis, paklaustas, ar nekyla grėsmės, kad plečiantis energetinėms plantacijoms gali nukentėti miškų bioįvairovė, teigė, kad iš principo, kliaujantis įstatymu, taip nutikti neturėtų.
„Pal įstatymus negalima vietoje miško sodinti energetinių plantacijų. Jeigu to bus laikomasi, miškams tiesioginės grėsmės nėra“, - patikino D. Augutis. Tiesa, jis pabrėžia, kad gamtininkams papildomų klausimų kelia hibridinės drebulės ir jų tinkamumas auginti Lietuvos žemėse.

„Hibridinė drebulė kaip rūšis mums nelabai patinka, nes, tarkime, baltalksnis geriau žiūrėtųsi. Tai yra vietinė mūsų medžių rūšis, ne mokslininkų kūrinys. Ilgalaikėje perspektyvoje ji labiau pasiteisintų, nes mūsų šalyje ji seniai auga ir auga greitai. Hibridinė drebulė kelia daug visokių gamtosauginių klaustukų, pavyzdžiui, ar ji „nepabėgs“ - nepradės vegetatyviškai plisti. Visąlaik yra tam tikros rizikos susijusios su naujomis rūšimis. Norėtųsi, kad būtų naudojamos vietinės rūšys“, - dėstė LGF atstovas.

Vis tik pašnekovas sako, kad vidutinės trukmės energetinės plantacijos, jeigu jos tik sodinamos ne miško žemėje ir ne vertingose atvirose vietose, tarkime, pievose, yra vertingos tiek energetine prasme, tiek gali tarnauti kaip pagalba miškams, nes nuimamos tam tikros medienos apkrovos nuo miškų.

„Jos gali būti labai didelė pagalba – tiek gamtai, tiek žmogui, jeigu padaryta teisingai. O jeigu padaryta neteisingai, galima prisidaryti daug žalos“, - pokalbį užbaigė D. Augutis.

Lietuvoje prieš kelerius metus griebtasi uždarinėti senus šiukšlynus. Sukurta 10 naujų regioninių sąvartynų, o likusieji 844 - rekultivuoti. Kadangi tai padaryta Europos Sąjungos (ES) lėšomis, jų liesti penkerius metus negalima. Tačiau šiam laikus praėjus, kaip prognozuoja mokslininkai, gali prasidėti tikra sąvartynų kasinėjimo karštinė.

Kviečia atlikti mokslinius tyrimus

Skaičiuojama, kad daugiausiai šiukšlynų – 157 – uždaryta Šiaulių regione. Kiek mažiau, 111 sąvartynų buvo uždaryta Vilniaus, 109 – Utenos regione. Iš viso visuose sąvartynuose guli apie 3,4 mln. tonų atliekų. Mokslininkai, remdamiesi estų sąvartynų kasinėjimo pavyzdžiu, spėja, kad visuose Lietuvos sąvartynuose galima atkasti iki 476 tūkst. tonų perdirbimui tinkamų plastmasių, 170 tūkst. tonų metalo bei dar apie 1,6 mln. tonų energijos gamybai tinkamų atliekų.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto Inžinerinės ekologijos katedros profesorius Gintaras Denafas, dalyvaudamas Atliekų forume Druskininkuose, skaitė pranešimą tema „Sąvartynų kasybos Lietuvoje galimybės: ekonominiai ir aplinkosauginiai aspektai“. Jo metu profesorius išsakė mintį, kad uždaryti sąvartynai ateityje gali tapti perspektyvia verslo niša.

„Pastaruoju metu įvairiose šalyse atliekama daug tyrimų sąvartynų kasybos tema. Visai neseniai grįžau iš „International Waste Working Group“ organizuotos konferencijos Sardinijoje. Paskutinę konferencijos dieną  dvi sekcijos buvo skirtos būtent šitai temai. Koks sąvartynų kasybos tikslas? Viena galimybė – atgauti perdirbimui tinkamas žaliavas - metalus, plastmases. Antra, didelė dalis nesuirusių, bet perdirbimui netinkamų atliekų gali būti panaudota kaip energijos šaltinis cemento gamyklose ir atliekų deginimo stotyse. Tokių tyrimų pasaulyje yra atlikta pakankamai. Kodėl to nevertėtų atlikti ir pas mus?“- retorinį klausimą kelia profesorius.

Ne tik pelnas, bet ir mažesnis poveikis aplinkai

G. Denafas vardija ir kitus tokių kasinėjimų privalumus. Nukasus tam tikrą kiekį atliekų, sumažėja poveikis aplinkai. Mažėja teršalų išmetimai tiek į vandenį, tiek ir į orą. Galų gale, atlaisvinama vieta, kurioje galima statyti kažką naujo, pavyzdžiui, saulės ar vėjo jėgaines.

„Mūsų šalies mokslo ir ūkio subjektai taip pat turėtų įsitraukti į panašius tyrimus. Juos galėtų paremti Lietuvos mokslo taryba, Ūkio ir Aplinkos ministerijos. Mokslininkai tada galėtų aiškiai atsakyti į klausimą, koks panaudojimui tinkamų medžiagų potencialas slypi Lietuvos sąvartynuose ir kokia iš to būtų ekonominė ir aplinkosauginė nauda“, - sako G. Denafas.

Mokslininko manymu, tokiems tyrimams atlikti, t.y. padaryti gręžinius sąvartynuose ir paimti atliekų pavyzdžius, reikėtų apie 200 tūkst. litų.

GRYNAS.lt pasiteiravus, ar kasybos sąvartynuose nesukeltų pavojaus, G. Denafas teigė: „Pavojinga šiame pasaulyje yra daugelis dalykų. Jeigu laikysimės tam tikrų sąlygų, toks tuomet bus ir pavojus, rizika visuomet gali būti sumažinta. Pavyzdžiui, naudoti atvirą ugnį kasybos metu tikrai būtų pavojinga dėl metano išsiskyrimo“.

Estai Saremos saloje sąvartyną pavertė golfo aikštynu

Pagal Švedijos instituto parengtą projektą Švedijoje ir Estijoje buvo kasinėjami sąvartynai. Estijoje tai vyko Saremos saloje.

„Šių metų vasario mėnesį Kudjapi sąvartyno netoli Kuressarės miesto kasinėjimai ir atliekų sudėties tyrimai buvo pačiame įkarštyje, pačiam ten teko dalyvavauti kartu su savo studentais. Šiandien ši teritorija jau praktiškai pritaikyta golfo žaidimui“, - atkreipė dėmesį G. Denafas. Jis sako, kad kai kurie regioniniai atliekų tvarkymo centrai Lietuvoje domisi sąvartynų kasinėjimo galimybėmis.

Daugelis Lietuvoje uždarytų sąvartynų buvo rekultivuoti, t. y. uždengti panaudojant ES lėšas, taigi tai kasinėjimo procesą nukelia penkeriems metams į priekį.

KTU mokslininkas sako, kad atlikus sąvartynų atliekų sudėties tyrimus, reikėtų paskaičiuoti ir ekonominius kaštus, o tada jau būtų galima mąstyti – ar apsimoka tokią veiklą tęsti ar ne. Anot pašnekovo, sąvartynų kasinėjimo patirties be estų ir švedų, turi ir anglai, danai, norvegai, belgai bei vokiečiai.

„Bet kuriuo atveju nauda iš to tikrai būtų. Net jeigu ir paaiškėtų, kad medžiagų, tinkamų produktų gamybai ir kurui nėra per daugiausiai. Mes, lietuviai, labai tiesmukiškai mąstome. Suskaičiuojame tam kartui - apsimoka, ar neapsimoka. Nepagalvojame, kokia iš tikrųjų  nauda gali būti ateityje. Juk sumažėtų žalingas poveikis aplinkai. Iškasus sąvartynus, tuo pačiu sumažėtų ir šiltnamio dujų emisijos, ir sąvartynų sunkos išsiskyrimas. Estijos sąvartyno Lagujoje pavyzdys - po sąvartyno iškasimo žymiai sumažėjo sąvartyno sunkos užterštumas naftos produktais“, - dėsto G. Denafas.

Kaip ant sąvartyno pasistatyti rūmus

Pristatęs šią temą Druskininkų Atliekų forume, mokslininkas sulaukė įvairių vertinimų. Pavyzdžiui, buvo tokių, kurie teigė, kad sąvartynų iškasimai yra tik turtingų žmonių prioregatyva.

„Saudo Arabijoje vienas šeichas iškasė sąvartyną ir pasistatė sau gražiausius rūmus. Kai kam iš mūsiškių kolegų atrodo, kad vien dėl to visos šitos investicijos neatsiperka. Sutvarkyto sąvartyno vietoje toliau galima ir pelningą veiklą vystyti, turime pavyzdžių kaip šie sąvartynai JAV ir Vokietijoje yra pritaikomi saulės ir vėjo jėgainėms bei energetinėms plantacijoms“, - pasakojo KTU profesorius.
Jis sako, kad apie sąvartynų kasinėjimo tyrimų galimybę yra kalbėta ir su atliekų sektoriaus specialistais, ir su premjero patarėjais.

„Stengiamės šią idėją skleisti, kad ji anksčiau ar vėliau ir pas mus būtų įgyvendinta. Netrukus prasidės tyrimai keliose šalyse iš karto Baltijos regione, galbūt ir kolegos iš Ukrainos bei Gruzijos įsitrauks – jiems šituos dalykus galbūt ir lengviau būtų dabar pradėti. O mes kadangi uždėjome ant sąvartynų dangą, kokius penkis metus liesti negalėsime, nes panaudojome ES pinigus. Reikia galvoti apie kasinėjimus ir ruoštis jau dabar – matysime, kaip čia bus“, - sakė G. Denafas.

Sąvartynai gali būti parduodami, jeigu stovi ant vertingos žemės

Pavojingų atliekų surinkimo ir tvarkymo bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktorius Sigitas Ašmonas GRYNAS.lt teigė pats dalyvavęs Druskininkų atliekų forume, kuriame pranešimą skaitė KTU profesorius. Diskusijos metu buvo padaryta tokia išvada – jeigu sąvartynas stovi ten, kur brangi žemė – jį kasinėti apsimoka dėl žemės vertės. Sąvartynas gali būti nukasamas dėl antrinių žaliavų, o toje vietoje statomi gyvenamieji namai ir t.t.

„Jeigu sąvartynas yra 10 km nuo miesto, žemė ne tokia brangi, praktiškai jį kasinėti neapsimoka. Vieni mūsų užsienio partneriai – pavojingų atliekų degintojai, kai sudegina pavojingas atliekas, lieka metalo. Sudegintas metalas turi labai nedidelę vertę, bet jie tą metalą kaupia. Galbūt po 20 metų to metalo vertė bus n kartų didesnė negu šiuo metu. Dabar to metalo jie net ir nepardavinėja. Yra daug tokių pavyzdžių ir su atliekomis. Sakykime, nėra išrasta technologijų tam tikroms atliekoms sutvarkyti, dėl to jos paprasčiausiai laidojamos, o kai bus atrastos technologijos, bus žiūrima, kaip galima panaudoti“, - svarstė S. Ašmonas. 

Pašnekovas sako, kad po penkerių metų tikėtina, kad diskusija apie sąvartynų kasinėjimą taps aktuali. Įdomu, anot jo, bus stebėti ir kaip artimiausiu metu vystysis atliekų rūšiavimo bei deginimo procesai.

Pavojų įžvelgia dėl metano dujų

„Anksčiau į sąvartynus buvo suvežta ir pavojingų atliekų ir viso kito. Pagrindinį pavojų matyčiau ne tiek dėl pavojingų atliekų, kiek dėl metano dujų. Kasant, jeigu metano dujų neištrauksi, žmonės gali apsinuodyti“, - dėstė S. Ašmonas.

Kol kas, kol ši tema dar nėra plačiai svarstoma, sunku numatyti kylančias grėsmes, tačiau „Žalvaris“ komercijos direktorius mano, kad dalis žmonių baimių nėra pagrįstos. Vyrauja išankstinės nuostatos, kurios nėra paremtos jokiais realiais faktais.

Paklaustas, ar kitos užsienio šalys taiko tokią praktiką – kasinėti savo sąvartynus ieškant antrinių žaliavų - S. Ašmonas teigė, kad, berods, tokį kelią yra pasirinkusi Belgija.

„Švedai, pavyzdžiui, atliekas laidoja į kalnus, norvegai taip pat. Kai kuriose šalyse tai gali būti aktualu. Tarkime, Olandijoje, nes ten labai brangi žemė, ten turėtų apsimokėti kasinėti sąvartynus. Bet jeigu žemė pigesnė - taip kaip Lietuvoje, kur hektaras kainuoja tiek pat, kiek aras Olandijoje, manau, kad tuo viskas ir pasakyta. Kol žemė neturės didelės vertės, sunkiai įmanoma, kad seną sąvartyną, panaudojus antrinių žaliavų ieškojimui, dujų išgavimui, jis atsipirktų“, - savo nuomonę dėstė pavojingų atliekų tvarkymo bendrovės atstovas.

Pašnekovas pabrėžia, kad kol kas svarstymų, kaip gi galėtų atrodyti sąvartynų kasinėjimo procedūros, ar būtų organizuojami aukcionai, ar kasybos darbus kuruotų valstybinės įstaigos, nevyksta.
„Tai pakankamai naujas dalykas. Forume buvo klausimas, kada įmonės pirks sąvartynus, juos rekultivuos, ištrauks tai, kad dar naudinga, bet šiam momentui tai ir lieka tik diskusija“, - teigė S. Ašmonas.

Kasinėti galima, bet ar to reikia?

Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė, išgirdusi, kad vyksta diskusijos šia tema, pripažino, kad valstybės lygmeniu kasinėti sąvartynų kol kas neketinama.

„Girdėjau, kad Estijoje kažkas vyksta, bet tikrai negaliu pasakyti, kad mes tai teigiame ir žinome, kas ką sako. Sakyčiau, kad šita tema yra visiškai diskusinė. Ar daug ar nedaug (antrinių žaliavų – red. past.) pasakyti turbūt labai subjektyvu. Nespėjome tik uždaryti sąvartynų, o dabar juos kasti... Gal, jeigu reikia, bet dėl ko reikia?“- retorinius klausimus kėlė V. Karosienė.

Anot jos, jeigu kalbėtume apie atliekų tvarkymo sistemą, mes ją dar tik kuriame – norime, kad atliekos nebūtų vežamos į sąvartynus, kad kuo daugiau jų būtų perdirbama.

„Kol kas koncentruojamės į tai. Neturiu ką pasakyti dėl sąvartynų kapstymo. Gal tai moksliškai įdomu būtų ieškant resursų... Bet tai yra visiškai atskiras klausimas. Manau, kad visąlaik reikia tam tikros analizės, ar verta, ką ten rastume, kas finansuotų tokius dalykus, ar atsipirktų. Neįsivaizduoju. Čia reikia projektus rengti. Jeigu yra pastatytas objektas ir jis uždarytas ir pradedame jį tyrinėti, reikia atskirto projekto, leidimų. Sakyčiau, kad tai labai jauna tema“, - taip kylančias visuomenėje diskusijas komentavo Atliekų departamento direktorė.

Tik Stelmužės galiūnui savo dydžiu nusileidžiantis Sandariškių ąžuolas baigia savo paskutines dienas. Biržų rajone, netoli Nemunėlio Radviliškio seniūnijos augusiam medžiui praėjusią savaitę teko galingas smūgis – medžio kamienas plyšo ir dabar iš kadaise buvusio galingo medžio beliko tik sausuolis ir šakų krūva.

Nemunėlio Radviliškio seniūnas Giedrius Kubilius portalui sakė, kad viena ąžuolo šaka dar likusi, o kitos nulūžusios, taigi galima sakyti, kad belikęs tik stuobrys – jokio įstabaus vaizdo jau nebėra.

„Žinios tokios, kad 85 proc. medžio jau nebeturime“, - padėtį konstatavo seniūnas. Pašnekovas sako, kad yra įvairių spekuliacijų, kas lėmė medžio mirtį, tačiau pagrindinė priežastis paprasta – medžiui tiesiog atėjo laikas: „Galbūt buvo vėjo gūsis, ar trenksmas ir to užteko“.

Medis „traumų“ turėjęs ir anksčiau – vienos didelės šakos neteko dar 2009 m. Po to medyje buvo atsivėrusi didžiulė drėvė ir kitos medžio šakos ėmė pūti ir kristi žemyn. G. Kubilius sako, kad medžio išgelbėti jau buvo neįmanoma – nebūtų padėjęs nei betonavimas, nei kokios kitos priemonės.

Kadangi medis augo privačioje teritorijoje, juo tikėtina, kad pasirūpins žemės savininkai: „Močiutės, kuri ten gyvena, anūkas supjaustė kamieną. Kadangi jis dar truputėlį trukdo privažiuoti prie kelio, regioninio parko direktorius sako, kad medį patrauks, kad būtų galima pravažiuoti, o visa mediena paliks vietoje – bus kaip prisiminimas“, - aiškino Nemunėlio Radviliškio seniūnas.

Tiesa, G. Kubilius iškėlė klausimą, ar tikrai Sandariškių ąžuolas buvo antras pagal dydį Lietuvoje. Anot jo, tai lieka klausimu: „Jis seniai netekęs gamtos objekto statuso. Nežinau, kodėl taip buvo. Aš kai atėjau dirbti, jo jau nebuvo kaip gamtos paminklo, bet pastatėme nuorodą, kad jį lankytų, mylėtų ir saugotų. Visi, kurie planuodavosi turistinį maršrutą palei Nemunėlį, užsukdavo ir Sandariškių ąžuolo pamatyt, galėdavo įlįsti į drevę, nusifotografuoti. Tačiau visos žinios apie medį jau buvo labai pasenusios – Wikipedijoje rašo, kad 1,3 m aukštyje jo storis yra 7,17 cm. Aš pats matavau jį – tokiame aukštyje jo plotis buvo 10,2 m“.

Užbaigdams pokalbį seniūnas juokavo, kad medžiui nuvirtus, svarbiausia, kad neprasidėtų karas su Švedija: „ XVI a. karų su švedais metu buvo pasodintos trys gilės ir užaugo tik Sandariškių ąžuolas nuo žodžio sandora. Buvo pasakyta taip, kad tol, kol bus nors vienas gyvas lapelis, karo su švedais nebus“.

Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate šiais metais sumontuotos vaizdo kameros, kurios leidžia iš toli fiksuoti draudžiamoje teritorijoje apsilankančius žmones. Anot rezervato vyr. inspektoriaus Sauliaus Bartmino, įsigytas pirkinys – nepigus, tačiau jau duoda rezultatų. Apie tokių kamerų įsigijimą prisipažįsta svajojantis ir Kamanų rezervatas.

Vargsta su pažeidėjais

Vaizdo stebėjimų kamerų įrengimas, pasak S. Bartmano, padės stebėti vilkus, lūšis ir kitą gyvąją  fauną. Tačiau vis tik šios įrangos pagrindinis įrengimo tikslas yra niekaip nemažėjantis nuo rezervato įkūrimo pažeidimų skaičius. Teritorijoje, kurioje neturėtų būti aptinkama žmogaus pėdsakų ar kitokios antropogeninės veiklos požymių, jų vis dar pasitaiko ne taip ir mažai.

„Jau daug metų vargstame su pažeidimais rezervato teritorijoje. Tai yra ir vietiniai, ir iš Kauno atvažiuojantys įvairūs grybautojai, uogautojai. Negalime su jais susitvarkyti, nes esame tik du inspektoriai 3,2 tūkst. ha plote, negalime vienu metu visose vietose pribūti. O pažeidėjai tuo ir naudojasi, nes rezervate draudžiama lankytis, o tuo labiau negalima grybauti ir uogauti. Jie visokių gudrybių prisigalvoja – ir seka mus, žino išvažiavimo laikus iš direkcijos“, - sakė Viešvilės rezervato vyr. inspektorius.

Kiek tiksliai vaizdo kamerų stebi rezervato teritoriją neatskleidžiama, nes tai – komercinė paslaptis: „Negalime atskleisti, nes filmuojama slapta. Kameros yra užslėptos paprasčiausiai dėl to, kad jų nepavogtų“, - aiškino S. Bartmanas. Kameros pirktos Lietuvoje, vienos kaina siekė daugiau kaip tūkstantį litų. Lėšos šiai įrangai įsigyti gautos iš Aplinkos rėmimo programos.

„Kameros reaguoja į judantį objektą. Šiuolaikinių komunikacijų dėka nuotraukas gauname į elektroninius paštus. Kartais gauname ir tuščių nuotraukų, kartais koks pažeidėjas, ar žvėrelis praeina“, - pasakojo pašnekovas.

Jau sugavo „nelegalius“ grybautojus

S. Bartmanas sako, kad vaizdo kameros labai praverstų teritorijose, kuriose žmonėms draudžiama lankytis. Šiemet nepaisę įspėjančios informacijos, kad Viešvilės rezervato teritorija stebima vaizdo kameromis, jau pirmomis dienomis įkliuvo du „etatiniai“ grybautojai rezervate. Vienas, iš jų nepatikėjęs kamerų „sugebėjimais“, įkliuvo tą pačią dieną du kartus. Kadangi šie asmenys dar niekada savo gyvenime nėra mokėję administracinių baudų, jų neteisėtas lankymasis rezervate įvertintas 2800 Lt bauda.

Į kamerų objektyvą įkliuvo ir du nepilnamečiai, su kurių tėvais ir globėjais vykusių pokalbių metu buvo prašoma, kad šie užtikrintų savo vaikų ir globotinių deramą elgesį. Kamerų techniniai duomenys leidžia jas greitai įrengti bet kurioje norimoje vietoje, tad pažeidėjams teks nelengvas uždavinys norint pasipinigauti iš rezervate augančių miško gėrybių.

„Pažeidėjus vaizdo kameros gal moraliai paveiks – jie žinos, kad gali įkliūti ar gudraus, ar negudraus, nes vietiniai labai gudrauja. Su laiku tikimės, kad išsiauklės vietiniai, turėtų ateityje išnykti tie pažeidimai“, - vylėsi S. Bartmanas.

Apie tokias kameras svajoja

Kamanų valstybinio gamtinio rezervato direktorius Darius Triaušys portalui pripažino, kad vaizdo kameros labai pasitarnautų kasdieniame darbe gaudant pažeidėjus, bet kol kas tai tėra svajonė.

„Mielai mes irgi naudotume, bet kol kas nenaudojame. Žinau, kad ir Žuvintas kažkiek jas naudoja“, - sakė D. Triaušys, pabrėždamas, kad kol kas didžiausia problema kameroms įsigyti – lėšų trūkumas.

Pažeidėjų Kamanų reverzate pasitaiko. Dalį pavyksta gražiuoju išprašyti, dalis pamokoma baudomis. Anot pašnekovo, dalis pažeidėjų į rezervato teritoriją užklysta tyčia, net ir žinodami, kad negalima. Informacija apie draudžiamą lankymąsi skelbiama ne tik rezervato interneto puslapyje, bet pateikiama ir informacinėse lentelėse, tačiau net ir tai neatbaido nuo vilionių rezervato teritorijoje nelegaliai pagrybauti, pasirinkti uogų ar pažvejoti.

„Mums tokios kameros būtų idealus variantas, manau, kad tai ateities klausimas. Galvojame apie tokias kameras jau seniai ir vis mąstome, kaip geriausiai ištobulinti šią sistemą, nes dabar daug vaikštome, daug stebime... Žmonių, kurie atlieka rezervato priežiūrą, stipriai sumažėję – jų beturime du. Rezervatas apie 4 tūkst. ha, todėl tikrai nemažai apeiti. Viską darome savo kojomis. Džiaugiamės dėl Viešvilės ir manau, kad pirma patikrinsime, kaip jiems seksis, o paskui ir mes galvojame, svajojame apie tai, žiūrėjome ir parduotuvėse su medžiokle susijusias kameras, planuojame tai pabandyti“, - sakė D. Triaušys.

Praėjusią savaitę Lietuvos gamtos fondas (LGF) pradėjo kovą su uosialapiais klevais, išvešėjusiais Vilnelės pakrantėse. Pagal invazinių rūšių projektą gamtininkai dvejus metus kovos su šia invazine klevų rūšimi ir tikisi, kad pavyks sureguliuoti jų populiaciją taip, kad ši neužgožtų kitų vietinių rūšių.

Uosialapiai klevai įveikiami trimis žingsniais

Kaip portalui sakė LGF gamtosaugos specialistas Danas Augutis, kovoti su uosialapiais klevais ryžtasi laimėjus Aplinkos ministerijos konkursą: „Turime atkarpą nuo Olandų žiedo iki Rokantiškių tvenkinio, išeina virš 7 km Vilnelės pakrantės. Tikslas – tame plote išnaikinti uosialapį klevą, kad jis nebemestų savo sėklų į upės vagą. Projektą turime dviems metams, bet jis apima ir daugiau teritorijų – visoje Lietuvoje bus keli šimtai hektarų. Tai yra palyginti nedidelis kiekis, bet kaip pradžiai saugomose teritorijose – tai yra svarbus gamtosauginis darbas kovojant su invazinėmis rūšimis žiūrint į tai, kas iki šiol buvo Lietuvoje daryta“, - sakė D. Augutis.

Iš viso konkursą kovai su invazine uosialapių klevų populiacijai laimėjo dvi organizacijos – LGF ir Gamtos paveldo fondas. Vilniuje LGF darbuosis Vilnelės pakrantėse, Gamtos paveldo fondas – dirbs Kaune prie Nemuno.

„Iki 2015 m. yra trys svarbūs darbai. Pirmasis – klevų medžius nudžiovinti, kadangi uosialapis klevas taip pat kaip ir gluosnis ar tuopa, duoda atžalas. Iš kelmo išauga naujos atžalos ir iš medžio lieka krūmas, su kuriuos reikia kovoti. Mūsų patirtis kituose projektuose rodo, kad tokias atžalas kapojant tai gali užsitęsti iki begalybės. Iš pradžių mes tuos medžius pragręžiame, įleidžiame mažas dozes herbicidų ir paskui nudžiuvusius medžius žiemą, kai bus įšalas, pjausime ir išvežinėsime iš teritorijos. Trečiasis veiksmas – išrauti jaunuosius medelius. Šiuo metu mes gręžiame medžius ir rauname naujus medelius“, - pasakojo D. Augutis.

Reguliuojant uosialapių klevų populiaciją dirbama su chemikalais, todėl paprastų gyventojų talkų organizuoti negalima. Lietuvos gamtos fondo atstovo teigimu, žmonės turi būti išklausę darbų saugos instruktažą, todėl sandomas rangovas, kuris turi apmokytus specialistus ir gali šį darbą atlikti be priekaištų.

Kuo prasikalto uosialapis klevas?

„Uosialapis klevas yra patekęs į naikintinų augalų sąrašą ir ne miesto želdiniuose jį siūloma naikinti (miesto želdiniuose jis yra toleruojamas). Savininkai, kurie turi uosialapių klevų ypatingai savo miško žemėse, turėtų nedelsti ir spręsti šią problemą patys, nes tai yra ta rūšis, kurios teoriškai Lietuvoje turėtų nebūti“, - toliau dėsto gamtosaugos specialistas.

Invazinių rūšių, kurios nėra pageidaujamos Lietuvos teritorijoje sąrašą sudaro Aplinkos ministerija. Kaip sako D. Augutis, uosialapis klevas į šį sąrašą pateko, nes jis atvežtas iš Šiaurės Amerikos kaip labai greitai augantis parkų medis.

„Bet vėliau pasirodė, kad jis jau 20 - ties metų sulaukęs turi labai trapią medieną ir pradeda lūžti, kyla problemų dėl saugumo. Tyrimai rodo, kad šie klevai sukelia šienligę. Kas liečia gamtinę įtaką, jie išstumia mūsų pakrančių rūšis - karklus, gluosnius. Jie smarkiai plečiasi ir į pievas, jeigu tik pieva apleista, jie labai greitai pradeda augti – pakeičia pievą į nevertingą mišką. Šie klevai keliais aspektais yra neigiami, dėl to jie ir įtraukti į invazinių rūšių sąrašą“, - aiškino D. Augutis.

Pašnekovas sako, kad teoriškai vienos rūšys iš invazinio rūšių sąrašo galėtų būti išbrauktos, tačiau praktiškai tai nelabai įmanoma: „Mes dabar sutvarkysime upės pakrantę, o mieste tų uosialapių klevų vis tiek liks. Jeigu gerai pasižiūrėtumėte jų žemupyje tikrai yra ne mažiau. Į bet kurį Lietuvos miestą nuvažiavus, uosialapiai klevai miesto želdiniuose sudaro tikrai svarią dalį“.

Viso uosialapiams klevams pagal projektą skirta beveik 500 tūkst. litų (be PVM). Iš jų Vilnelės pakrantėms 130 tūkst. litų. Viso projekto metu bus sutvarkyta 150 ha upių pakrančių.

Į oficialų AM patvirtintą invazinių rūšių sąrašą iš viso patenka 17 gyvūnų rūšių ir 18 rūšių augalų. Kol kas sunkiausiai sekasi spręsti Sasnovskio barščių naikinimo klausimą. Jiems naikinti jau kelis kartus buvo skelbtas konkursas, tačiau neatsirado norinčiųjų jame dalyvauti.

Portalo anksčiau kalbinta Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėja Lina Čaplikaitė yra sakiusi, kad iš pradžių į Lietuvą Sasnovskio barščiai atkeliavo kaip dekoratyvinis augalas žmonių sodams papuošti, tačiau tuo metu niekas nežinojo, kokia bėda laukia ateityje.

„Valstybiniu mastu praktinių veiksmų šiuo metu nėra vykdoma, nors neatsisakome, pavyzdžiui, kitais metais vėl skelbti konkursą dėl Sosnovskio barščių naikinimo, gal apimant mažesnes teritorijas, nenuleisime rankų šiuo klausimu. Šiemet gamta sau, laikas eina, nelaukia ir, matyt, dabar jau nebespėsime iš naujo (paskelbti konkurso – red. past.)“, - situaciją aiškino AM specialistė.

Žemės ūkio ministerija ne pirmus metus ragina kaimo gyventojus pasinaudoti teikiama parama ir pasikeisti senus asbestinius stogus. Tiesa, situacija dvilypė – parama teikiama tik smulkių kaimo gyvenviečių ūkininkams, kurie paramos prašo vangiai, o štai mieste gyvenantieji po asbesto stogais net ir norėdami gauti kompensacijas, į jas pretenduoti negali. Portalas ne kartą rašęs čia tema, šįkart domisi, ar iš tiesų asbesto stogai tokie pavojingi kaip kalbama? Galbūt asbesto pavojus gali būti sumažintas iki minimalios ribos net ir nekeičiant stogo dangos?

Pavojingiausios asbesto dulkės, jos gali sukelti vėžį

Šiemet paraiškas gauti iki 50 proc. siekiančią valstybės paramą keičiant asbestinius stogus buvo galima teikti iki liepos 31 dienos. Iš viso tam iš Kaimo plėtros programos skirta 19 mln. litų. Asbesto stogą pasikeisti ir pretenduoti į ES paramą galėjo gyventojai, gyvenantys ne daugiau 6000 gyventojų turinčioje gyvenvietėje daugiau nei penkerius metus ir daugiau nei dvejus metus užsiimantys profesine ar ekonomine veikla. Skaičiuojama, kad iki šiol kaimo vietovėse net 80 proc. stogų yra asbestiniai, todėl parama norima žmonėms padėti išvengti asbesto stoguose slypinčių pavojų.

Apie tai, kuo asbestiniai stogai pavojingi žmogaus sveikatai kalbama daug, tačiau beveik visur pabrėžiamas vienas itin svarbus faktas – pavojų kelia ne pats asbestas, o jo dulkės. Tai reiškia, kad asbestas tampa pavojingas tada, kai ardomos ar laužomos jo konstrukcijos. Akimi nematomos skaidulos gali lengvai būti įkvėptos ir plaučiuose lyg adatėlės susmigti įį kvėpavimo takų audinį, tapdamos įvairių nepagydomų vėžinių susirgimų bei asbestozės priežastimi. Dėl asbesto poveikio per metus Europos šalyse apytiksliai užregistruojama apie 20 tūkst. mirčių nuo plaučių vėžio. Žinomi atvejai, kai asbestas buvo inkstų, gerklų vėžio, imuninės sistemos nusilpimo priežastimi.

Kad asbestas sukelia vėžį, ištirta 1976 m., tačiau jį naudoti uždrausta tik 2005 m. Kai asbestas visą laiką šalia, gali pasirodyti, kad medžiaga nėra tokia jau pavojinga. Tačiau anaiptol – asbestas pavojingumu prilyginamas gyvsidabriui ir arsenui.

Kad asbestas didžiausią pavojų kelia jį apdirbant, įrodo Rusijos miesto Asbesto pavyzdys. Portalas jau yra rašęs, kad dėl šiame mieste vis dar vykdomos asbesto gavybos, vietiniai gyventojai pavojingas dulkes šluoja net iš svetainių ar skalbyklių.

„Visi normalūs žmonės stengiasi iš čia išvažiuoti. Vertinantys savo gyvybę žmonės išvažiuoja, tačiau aš čia gimiau, neturiu kur važiuoti“, – portalui nytimes.com pasakojo buvęs asbesto gamyklos darbininkas Borisas Balobanovas.

Dirbusieji  asbesto perdirbimo gamykloje ar kasykloje nuolat kosėja, serga odos ligomis. Dermatologų teigimu, nuo asbesto sukeltų uždegimų ant odos atsiranda randelių. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra daugelį metų tiria asbesto pramonėje dirbančių Asbesto gyventojų sveikatą. Aiškinamasi, ar asbestas sukelia ne tik plaučių, bet ir kiaušidžių vėžį bei kitas vėžio rūšis. Tyrėjų išvados negailestingos - visos asbesto formos žmonėms kelia vėžio grėsmę.

Lietuva asbesto neperdirba, o tik sandėliuoja

Portalas jau anksčiau yra rengęs temą, kur keliauja iš gyventojų surenkami šiferinių stogų lakštai, arba trumpiau tariant asbestas. Tuomet paaiškėjo toks faktas – net pavojingas atliekas perdirbančios įmonės, šiuos lakštus supirkdamos iš gyventojų ar verslo atstovų, asbesto patys neperdirba, o veža į sąvartynus, kur šie lakštai yra sandėliuojami.

„Dažniausiai yra taip, kad kiekvienas sąvartynas turi numatytą asbestui vietą, tai galima vežti į sąvartyną. Ten jis yra sandėliuojamas atskiroje sekcijoje, nėra kraunamas į bendrą krūvą. Paskui gal atsiras kažkokios technologijos, nors ir dabar jos yra, bet labai brangios. Perdirbti asbestą ekonomiškai neapsimoka“, - taip situaciją komentavo pavojingas atliekas tvarkančios bendrovės „Žalvaris“ komercijos direktorius Sigitas Ašmonas.

Pašnekovas teigė domėjęsis, kaip asbestas yra perdirbamas kitose šalyse. Jo teigimu, savas technologijas turi australai, olandai: „Technologijos yra, perdirbimo procentas gana aukštas – 98 proc. perdirbama, lieka tik 2 proc. asbesto, taigi mažėtų asbesto kaip pavojingos atliekos tūris. Kitą dalį galima panaudoti kaip statybines medžiagas. Šiai dienai tokia technologija yra labai brangi. Galbūt ateis laikas, kai pardavinėsime senus uždarytus sąvartynus dėl antrinių žaliavų, bus aukcionai, už kiek galima nusipirkti senus sąvartynus, kuriuose visos atliekos nerūšiuotos, galbūt per tą laiką atsiras ir technologijos asbesto perdirbimui kažkokį sprendimą rasti“, - vylėsi S. Ašmonas.

Kad Lietuvoje asbestas nėra perdirbamas, patvirtino ir Kauno regiono atliekų tvarkymo centro (RATC) direktorius Kęstutis Balčiūnas: „Technologija yra primityvi – šiferio lakštai yra perdengiami, kad nedulkėtų ir užpilami gruntu. Lietuvoje nežinau kitokio būdo, kaip saugiai juos padėti, kad nekeltų pavojaus nei aplinkai, nei žmonėms“.

„Yra tokia technologija tokias atliekas šalinti atskirai įrengtoje sekcijoje - dedamas sluoksnis šiferio, paskui sluoksnis grunto ir taip sluoksniuojant laidojama. Šiferio atliekos yra pavojingos, asbesto plaušeliai gali lengvai pasklisti aplinkos ore, taip paprastai kaip statybinį laužą jų nesumalsi ir nesusmulkinsi, - kolegoms antrino ir Klaipėdos atliekų tvarkymo centro (KRATC) ekologė Ramunė Šličienė. - Kai tokios atliekos yra saugiai laidojamos, perdengiant su gruntu, jos nereaguoja su aplinka, neišskiria jokių medžiagų nei į vandenį, nei į atmosferos orą. Kol kas yra pasirinktas toks tvarkymo būdas, nes jeigu traiškyti, smulkinti ir perdirbti, turėtų būti taikomos prabangios technologijos“.

Visuomenės sveikatos specialistė: asbesto poveikis pasireiškia po 20-30 metų

Šiaulių visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjos Jūratės Karalevičienės teigimu, nors nuo 2005 m. sausio 1 d. Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, uždrausta naudoti asbestą bei jo turinčius gaminius, asbesto problema Lietuvoje išlieka – daugiabučių balkonai, individualių namų stogai, šiluminiai mazgai ir pan.

Specialistė pabrėžia, kad asbestas tampa pavojingas ne tik jį ardant, bet ir ilgą laiką ekspoatuojant: „Po 20 metų eksploatacijos prasideda natūralus asbestcemenčio lakštų dūlėjimas, todėl kuo senesnė stogo danga, tuo didesnė tikimybė, kad asbesto skaidulos pateks į aplinką. Taip pat reikia paminėti, kad dar didesnė tikimybė asbestui patekti į aplinką atsiranda remontuojant šilumines trasas, kur kaip termoizoliacinė medžiaga naudojamas vadinamasis purusis asbestas“.

J. Karalevičienė aiškina, kad asbesto poveikis žmogui gali būti tiesioginis – ypač profesinėje veikloje, dirbant tiesiogiai su šia medžiaga, ir netiesioginis - kai asbestas į žmogaus kvėpavimo takus patenka būnant patalpoje, kurioje yra asbesto, arba būnant lauke, kai statinių paviršiuje esantis asbestas, veikiamas atmosferos veiksnių, suyra į plaušelius.

„Asbesto plaušeliai yra netirpūs vandenyje ir chemiškai atsparūs, patekę į kvėpavimo takus pasiekia plaučių alveoles ir gali pasilikti ten visą gyvenimą, - perspėja Šiaulių visuomenės sveikatos centro gydytoja. -Asbesto poveikis sveikatai pasireiškia po daugelio metų (20–30 metų), todėl identifikuoti ligos priežastį būna sudėtinga. Kuo daugiau ir kuo smulkesnių plaušelių patenka į aplinką, tuo didesnė rizika susirgti. Svarbu žinoti, kad asbesto plaušeliai labai lengvi ir ore gali sklandyti net keletą dienų“.

Specialistai pataria, kad geriausiu atveju asbesto keitimo darbus reikėtų patikėti specialiai darbui su asbestu paruoštoms komandoms ir jokiu būdu šių darbų nesiimti patiems gyventojams. Kad asbesto plaušelių kuo mažiau patektų į aplinką, atliekant ardymo darbus rekomenduojama naudoti specialią rišamąją medžiagą ar bent sudrėkinti. Darbus geriau vykdyti nusistovėjus drėgniems orams. Nuimtą šiferį būtina saugiai specialioje pakuotėje pristatyti į tam skirtą sąvartyno aikštelę, jokiu būdu negalima jo panaudoti dar kartą – sode, ūkinių pastatų stogams ar pan.

Blogiausiu atveju, jeigu nėra galimybės atliekamus šiferio stogų lakštus priduoti į sąvartyną, juos reikėtų aptraukti specialiais asbestiniais maišais ir užrišti jų viršų. Tai bent jau laikinai galėtų apsaugoti nuo asbesto dulkių sklaidos.