Amerikiečiai netgi turi specialų „KISS“ (keep it simple, stupid) terminą, reiškiantį „daryk paprastai, kvaily“, užgimusį kone pačioje sudėtingiausioje – karinėje – pramonėje. Nes paprasta jokiu būdu nereiškia, kad prasta.

Tuo tarpu mūsų valdžios žmonės linkę atrasti savas amerikas. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis jų rūpestis dabar yra: viską, kas gali būti paprasta padaryti kuo labiau sudėtinga. Sudėtinga ne tik ten, kur galimai reikalų turi tik atskirų sričių profesionalai. Jų užmojis dabar yra padaryti sudėtinga tai, kas taikoma kiekvienam žmogui, pavyzdžiui, mokesčiai ir pensijos.

Pirmiausia valdžia ėmėsi „Sodros“ pensijų. Pensijos skaičiavimo formulę pakeitė pensija, sudaryta iš dviejų dalių, bendrosios ir individualiosios. Bendroji dalis priklauso nuo stažo ir bazinio pensijos rodiklio, kuris yra mįslė numeris vienas. Individualioji dalis apskaitoma apskaitos vienetais, kas yra mįslė numeris du. Apskaitos vienetas konkrečią reikšmę jums įgis tada, kai išeisite į pensiją.

Dabar valdantieji labai rimtai užsimojo išnaikinti paskutinį aiškumą privačiame kaupime. Nuo pat pradžių buvusi aiški sistema, kuomet visi dalyvauja pensijų kaupime jau buvo išdarkyta, 2013 metais. Ir dabar turim bent tris skirtingus pensijų kaupimo būdus. Kaip taisyklė, dažnas net nežino, kurioje iš galiojančių schemų jis dalyvauja.

Nusiraminkite, tai dar tik žiedeliai. Brandinamos ir uogos. Pensijų kaupime greitai gali būti dar didesnis chaosas. Seimas jau turi vyriausybės paruoštą pensijų kaupimo reformos paketą. Jis toks painus, kad į paprastą atmintinę nesutilps. Reikalą visai komplikuoja tai, kad vienu metu daromos kelios reformos, dėl ko keičiasi ir įmokų bazė, ir įmokų tarifas, ir mokėjimo tvarka – žodžiu, lengviau pasakyti, kas nesikeičia. Nesikeičia valdžios požiūris į privatų kaupimą, kurį dabar ketinama pribaigti dar ir siūlomos sistemos sudėtingumu.

Bandau įsivaizduoti, kad po dešimties minučių aiškinimo, kaip nuo kitų metų žmogui bus galima dalyvauti pensijų fonduose, kokiame žinojimo lygmenyje toks asmuo apsispręs? Visiškai nesuprasdamas bazių, vienetų, procentų, pakopų ir kitų abrakadabrų, kurios nėra nei būtinos, nei neišvengiamos.

Visas įmanomas prievoles valstybei, turiu galvoje – įmokas ir mokesčius – taip pat, kur dar liko kas nors paprasta, siekiama perdaryti, pakeisti, kad tik būtų sudėtinga. Kad tik įkliūtų dar kokia žuvelė į PSD, VSD, GPM, PVM ir kitus tinklus – ne dėl to, kad mokėti nenori, o dėl to, kad painumas neišpasakytas. Oro uoste „Sodraׅ“ ragino emigrantus mokėti PSD įmokas: pasitikrinkite, ar nesate skolingas už privalomąjį sveikatos draudimą. Dabar jau girdime, kad susimokėjęs įmokas, legalus emigrantas dar ir už gydymą mokės, nes sistema tokia paini, kad velnias koją nusisuktų.

O už viso to slypi gili blogio šaknis. Nepasitikėjimo ir nepagarbos. Supriešinimo ir kerštavimo. Sąskaitų suvedinėjimo ir privilegijų. Paini ir sudėtinga sistema visa tai paslėps ir užtušuos. Ir kažkas apkvailintas net pasimes – o gal taip ir reikia?

Jei gyventume pagal deklaruojamus principus, pirmautume visuose laisvės, konkurencingumo, verslumo, o ir skaidrumo bei atsakingumo indeksuose. Pavyzdžiu mus rodytų tarptautinės institucijos, sėkmingos mūsų reformos būtų aprašytos rimtose knygose. Tačiau taip nėra. Štai nevyriausybinio „Heritage“ fondo skelbiamame laisvės indekse esame 19 vietoje. Ir tai – tik lyginant su kitomis šalimis, o ne su laisvės etalonu. „Freedom House“ skelbiamas šių metų laisvės indeksas pavadintas „Demokratija – krizėje“. Jis byloja, kad laisvės pasaulyje mažėja jau 12 metus iš eilės. Būdami tokiais laisvės mylėtojais, kokiais skelbiamės, nesunkiai aplenktume daugelį šalių. Tačiau ir mes, kartu su kitomis šalimis, kasmet prarandame po gabalėlį savo laisvės.

Kodėl kasdieniai politikų, o ir ne tik jų, darbai taip stipriai skiriasi nuo laisvai besiliejančių sveikinimų ir laisvės linkėjimų? Ar nėra taip, kad įvairias su laisve susijusias progas švenčiame daugiau iš inercijos, iš tradicijos, o ne dėl to, kad gyvename laisve? Nes kaip gi gali paaiškinti tokį susidvejinimą, kai vieną dieną kažkoks pareigūnas nuoširdžiai šaukiasi socializmo, o kitą dieną sveikina „bendražygius“ su Sąjūdžiu? Gal tikrai kai kurie politikai laisvės norėjo ne visos, ne iš esmės, o tik nuo Maskvos. Kad po to patys taptų tie vierchai, kad būtų tie, kurie kitiems nurodinėja, ką šie turi daryti ir kaip jie turi gyventi. Kad galėtų leisti arba neleisti, skirti lėšų arba neskirti, suderinti detalų planą arba nesuderinti. Juk būtent dėl to, kad valdžia savo rankose turi per daug kontroliuojamų sprendimų ir kyla korupcija – jos didmena ir mažmena.

Ar nėra taip, kad kai kurie laisvės norėjo ne iš esmės, ne visiems, o tik sau. Čia tik mano verslui nereikia muitų, licencijų ir patikrinimų, o štai konkurento – reikia būtinai. Kiek verslų buvo nugalabyta pasitelkus valdžią, konkurentų iniciatyva – jokios saugumo pažymos neatskleis! Visada būdavo labai keista, kaip verslai gali šauktis tam tikrų reguliavimų, aukštų standartų. O juk šaukdavosi ne sau – tik kitiems.

Gal kai kurie norėjo laisvės be kitos būtinos laisvės dedamosios – atsakomybės. Duokite, duokite, duokite, man, man, man. Gydymą, mokslą, apsaugą – viską aukščiausios kokybės ir viską nemokamai. Pašalpą, pensiją, algą, darbą – ir kas viskas būtų „oru“. Lyg būtų maži vaikai ir nesuprastų, kad gėrybės ant medžio neauga. Į tokių neatsakingųjų šūksnius netrunka atsiliepti politikai. Ir skuba pasiūlyti visa tai – gi ne savo sąskaita. Kitų laisvės sąskaita.

Taip skirtingo dydžio žingsneliais, iš visų įmanomų pusių, įvairios nelaisvės apraiškos skersai ir išilgai vagoja mūsų jauną valstybę, kuri vis dar apimta euforijos ir nemato, kur link krypsta jos laisvės reikalas. Norite susivokti? Atsiverskite Lietuvos teisės aktų projektų duomenų bazę ir pažiūrėkite, kas siūloma, kas svarstoma. Jei tavyje daug socialisto, tau turėtų patikti. 

Paradoksalu, kad kai privatizavimas tapo žymiai skaidresnis, privatizavimo kaip valstybės politikos ir krypties nebeliko. Ne dėl to, kad valdžia jau išsipardavė taip, kad jai beliko teikti tik viešąsias paslaugas. Anaiptol. Valdžia tiek centrinė, tiek savivaldos, yra stambi kapitalistė ir rimta verslininkė. Ji veikia daugelyje sričių, o dabar ypač užsimojo savo komercines, pelno siekiančias veiklas plėsti. Plėsti į naujas sritis, iš kurių jau buvo pasitraukusi. Kai kurias sritis siekiama visiškai monopolizuoti. O tada jau konkurencijai, vartotojo pasirinkimui – sudie.

Štai jau antrus metus visaip kaip kelią skinasi valstybinių vaistinių idėja. Ne dėl to, kad vaistinių Lietuvoje trūktų. Ne, kai kurie parlamentarai netgi norėtų jų skaičių sumažinti – riboti vaistinių skaičių. Bet štai ligoninėse esančius vaistų sandėlius siekiama paversti prekybos vietomis. Jei tuo norima papildyti ligoninių kišenes, vadinasi, vaistai bus brangesni. Jei norima, kad jie būtų pigesni, vadinasi, turės būti subsidijuojami iš to paties braškančio Sveikatos draudimo fondo. Apie lygias konkurencijos sąlygas valdžia apskritai yra pamiršusi.

Kita sritis, kurią valdžia ketina netgi monopolizuoti – tai anuitetų mokėjimas žmonėms, sukaupusiems lėšų privačiose antros pakopos pensijų sąskaitose. Numatoma, kad anuitetus mokėtų „Sodra“. Tik ji, ir niekas kitas. Pasiūlymas absurdiškas atrodo dar ir dėl to, kad pagal siūlomą modelį, žmogaus privatus prisidėjimas kaupimui būtų vidutiniškai du kartus didesnis, nei numatoma valstybės subsidija. Žmonės kaupimą renkasi didele dalimi dėl nepasitikėjimo „Sodra“. Pavesti „Sodrai“ mokėti privačius anuitetus, yra tas pats, kas kunigą laidoti be bažnyčios. Konkurencijos taryba saugo rinką nuo privačių monopolijų. O jei valstybinė, tai tada kas jau gera monopolija? Konkurencijos taryba neleidžia didinti koncentracijos prekybos sektoriuje. O kai įstatymu monopolizuojama visa paslauga – kaip reikėtų vadinti tokius konkurencijos pažeidimus?

Kontekstas valstybinių verslų plėtrai dabar yra kaip niekada palankus. Verslo reputacija ne be valdžios vyrų ir moterų pagalbos yra nuridenta į padugnes. Paradoksalu, bet labai dažnai – partinių liberalų rankomis ir lūpomis. „Šiukšlių reforma“ Vilniaus mieste įvykdyta, nes ankstesnis privatus modelis buvo per brangus. Naujasis modelis strigo, nes vėl kalti privatūs vežėjai. Šilumos ūkis tik valdiškose rankose galėjo sumažinti šildymo kainą tiek, kiek per rinkimus pažadėjo meras. Daugiabučių administravimu irgi geriau teužsiima savivaldybės įmonė, ir taip toliau.

Švytuoklė dabar labai aiškiai juda komercinės veiklos nacionalizavimo kryptimi. Tokioje realybėje labai svarbus viešumas ir skaidrūs viešieji pirkimai, kuo tikrai negalime pasigirti. O svarbiausia, buvo ir lieka – konkurencija, kuri viena vienintelė padaro taip, kad rinktųsi vartotojas, o ne valdžia.

Jie nori, kad sveikatos priežiūra taptų realiu prioritetu – su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis. Jie nori normalaus darbo krūvio, didesnių algų, skaidrios, efektyvios ir deramai finansuojamos sveikatos priežiūros sistemos. Galų gale, kaip ir dauguma klausimų, viskas susiveda į finansus – o iš kur tam paimti pinigų?

Yra ekonomistų, kurie mato tik vieną kelią – pakelti mokesčius. Pakelti sveikatos draudimo įmokas, labiau apmokestinti asmenis, užsiimančius individualia veikla, dar pakelti GPM ar PVM. Manau, kad šis kelias yra ydingas dėl kelių priežasčių. Lietuvoje jau ne kartą buvo keliami mokesčiai, ir mokesčių kėlimas visada buvo grindžiamas mažomis medikų ir mokytojų algomis. Tačiau kad ir kiek mokesčiai kilo, viešojo sektoriaus darbuotojų algos dėl to nedidėjo. Vienintelė mokesčių kėlimo pasekmė: patys medikai ir mokytojai moka daugiau mokesčių. Be to, didinami mokesčiai nepaliečia šešėlio, priešingai – jį tik padidina. O juk būtent didelio šešėlio egzistavimas paaiškina, kodėl Lietuvoje su pakankamai dideliais tarifais surenkamas mažesnis nei kitose šalyse biudžetas.

Lėšų sveikatos priežiūrai finansuoti reikia ieškoti ne mokesčių kėlime, o kituose trijuose šaltiniuose. Pirmas šaltinis – tai efektyvumo didinimas pačiame sveikatos priežiūros sektoriuje. Jis didžiąja dalimi apima ligoninių tinklo optimizavimą, valstybės investicijų programos bei ES paramos lėšų panaudojimą bei viešuosius pirkimus. Yra susidariusi paradoksali padėtis. Absoliuti dauguma sveikatos priežiūros įstaigų yra valstybinės. Tačiau jos veikia taip, tarsi būtų privačios – tai yra, turi gana daug savarankiškumo. Bet jeigu jos būtų privačios, jau seniai būtų priimtas sprendimas dėl efektyvesnio jų tinklo, būtų apjungti pirkimai, siekiant gauti didesnes tiekėjo nuolaidas. Nebūtų pripirkta besidubliuojančios brangios įrangos, kuri stovi nepilnai panaudojama. Kitaip tariant, viskas dabar yra išvirkščiai –  šioje teisių ir pareigų kombinacijoje turime sukomplektuotas visas įmanomas ydas.

Antrasis šaltinis – valstybės biudžetas turi tinkamai atsiskaityti už būtinosios pagalbos funkcijas bei valstybės lėšomis draudžiamus asmenis. Atsiskaityti už būtinosios pagalbos paslaugas įpareigojo Konstitucinis Teismas, tačiau šis jo nutarimas nėra vykdomas visa apimtimi. Valstybė pati prisiima įsipareigojimus savo lėšomis drausti tam tikrus asmenis, tačiau už juos perveda iš esmės tik pusę sumos. Taigi, valstybė čia turi du pasirinkimus: arba pripažinti, kad ji faktiškai nedraudžia visų tų kone pusės Lietuvos gyventojų, arba pervesti draudimo įmokas, kurios sudarytų bent jau sveikatos draudimo įmoką, mokamą nuo minimalios algos – tai yra 36 eurus per mėnesį. Netiesa, kad valstybės biudžete nėra lėšų. Ne pinigų nėra, o tiesiog nėra šio prioriteto. Taip, biudžete tikrai galėtų būti daugiau lėšų, jei būtų mažiau šešėlio ir mažiau auksinių šaukštų.

Trečias šaltinis yra papildoma simbolinė paciento priemoka, kuri veikia daugumoje Europos Sąjungos valstybių. Be to, kad ji generuoja lėšas ne bendrame katile, o būtent sveikatos priežiūros įstaigoje, tai yra realus šaltinis padidinti medikų, o ne abstraktų biudžeto finansavimą. Antra, ši priemoka geriau nei bendras mokestis skatina ją susimokėti, nes joje nebėra perskirstymo elemento, kai mokesčius moka – vieni, o paslaugomis naudojasi – kiti. Be to, ši priemoka turi teigiamą poveikį pacientų srautams ir jų atsakomybei, kurios, tenka pripažinti – irgi labai trūksta.

Ketvirtadienio mitingas – jau antrasis šiais metais. Vieno pakako, kad per įkainio didinimą įstaigoms būtų skirti papildomi 100 milijonų eurų. Kiek dar mitingų reikės, kad sveikatos sektorių pasiektų esminės reformos?

Didžiausias vyriausybės ekonominis prioritetas – kova su pajamų nelygybe ir skurdu. Iš tikro – pasirūpinti gaunančiais mažiausias pajamas – svarbi valstybės funkcija. Pasirūpinti, vienok, galima dvejopai: suteikiant tokiems asmenims daugiau socialinių išmokų ir kitokių garantijų. Arba suteikiant tokiems asmenims daugiau ekonominių galimybių. Žuvį arba meškerę, pasakytų vieni. Geriau žvirblis rankoj negu briedis girioj, atkirstų kiti. Taigi, kaip pažiūrėsi.

Vyriausybė pažiūrėjo užtikrintai ir pasirinko pirmąjį kelią – žuvį ir žvirblį. Ir šioje „ž“ kombinacijoje, vis tik geriausias sprendimas yra... vaiko pinigai. Nors dar yra šeimų, kurios jų negavo, ir nors įgyvendinimas sukūrė popierinių bylų archyvus, tai yra bene vienintelis „sisteminis“ sprendimas. Valstybės paramą už vaikus gauna ne tik tie, kurie gauna pakankamai pajamų ir gali prisitaikyti papildomą neapmokestinamą pajamų dydį. Dabar paramą gauna visi. Gali tokia sistema nepatikti, bet ji bent jau – sistema.

Kiti „sisteminiai“ skurdo mažinimo pokyčiai visai nekvepia arba sistema, arba skurdo mažinimu. Ekonomikos chrestomatija taps „Sodros“ grindys, kurios buvo įvestos asmenims, negaunantiems minimalios algos. Sistemiškai grindys neveikia, nes jose esama plyšių. Per vieną plyšį išbyra jaunuoliai, per kitą – senoliai, o per trečią – turintys dvi darbo sutartis. Kodėl neišbyra kiti, esantys panašioje padėtyje, pavyzdžiui, nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, mamos arba dirbantys su individualios veiklos pažyma – neaišku. Gal todėl, kad tada būtų ne „Sodros“ grindys, o „Sodros“ rėtis.

Bet kadangi „Sodroje“ yra ne rėtis, o grindys, tai tada jos nemažina skurdo ir atskirties. Netgi didina. Darbdaviai ėmė ir atleido darbuotojus. Ne visus, gaunančius mažiau nei MMA, bet tikrai nemažai. Kiti dar kitaip sukosi iš padėties, lįsdami į tuos kelis „Sodros“ grindų plyšius. Ai, bet čia gi darbdaviai kalti.

Kitas vyriausybės prioritetas – mažinti vaistų kainas. To siekė visos be išimties buvusios valdžios. Pasiekė tik šioji, ir labai tuo didžiuojasi. Pelnytas bravo už 5 procentų PVM nekompensuojamiems receptiniams vaistams, sudarantis prielaidas vaistams atpigti iš karto 16 procentų. Kita vertus, kai iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo išbrauki kokius du šimtus vaistų, sumažintas PVM tik sušvelnina kainų augimo pasekmes. Mažinant vaistų kainas jau kilo pavojus, kad karpymo žirklutėmis bus per daug įsibėgėta. Prisiminkime, kad yra siekis kompensuoti tik generinius, t. y. pačius pigiausius, vaistus. O čia jau gali nutikti kaip su „Sodros grindimis“. Norėjo padėti, bet pakenkė.

Ataskaitoje darbų pristatyta tiek daug, visų ir neaptarsi. Rodės, visi aplinkui „dirpti“ trukdė, trukdė, bet taip ir nesutrukdė. O tai vis tik nėra labai gerai. Nes yra pavojus, kad buldozeris gali ir įsibėgėti.

Juk gaunantys mažas pajamas nedaug mokesčių ir tesumoka, be to – jie paprastai būna didesni viešųjų finansų naudos gavėjai. Gaunantys pačias didžiausias pajamas paprastai būna mobilesni pasirinkti veiklos jurisdikcijas, be to – jų pajamos svyruoja kur kas labiau, jomis pasitikėti gana rizikinga.

Nepaisant to, kad vidurinė klasė yra tokia geidžiama, nėra galutinio sutarimo, kaip ją tiksliai apibrėžti. Vieni pataria vidurinę klasę vertinti pagal pajamas, patenkančias į intervalą tarp 0,75 ir 2 medianų. Kiti teigia, kad vidurinę klasę reikia vertinti pagal tai, kaip jie sugeba patenkinti savo poreikius, įperka sutartą gėrybių krepšelį.

Be to, kad vidurinė klasė apibrėžiama nevienodai, skiriasi ir supratimas, kaip gi visuomenėje ji atsiranda, kaip ji susikuria. Ir čia požiūriai, būna, išsiskiria visu 180 laipsnių kampu. Net ir mūsų mažoje Lietuvoje. Vienas požiūris teigia, kad vidurinė klasė užauga, kai šalyje yra palankios sąlygos ekonomikai plėstis ir kilti. Vadinasi, reikia padaryti taip, kad šalyje kurtųsi verslai, kurie investuotų, gamintų ir parduotų prekes ir paslaugas, įdarbintų žmones, mokėtų mokesčius. Pagrindinis valdžios dėmesys čia yra toks: ką dar turime padaryti, kad pašalintume kliūtis konkurencijai, investicijoms, kad leistume žmonėms šalyje veikti.

Kiti gi teigia, kad vidurinė klasė yra tam tikros socialinės-finansinės inžinerijos pasekmė, kad ji neužauga vien augant pajamoms, kad ją reikia kurti valdžios rankomis, sulipdyti – tarsi iš molio. Pagrindinis instrumentas tam yra biudžetas, abi jo pusės, tiek pajamos, t.y. mokesčiai, tiek išlaidos. Šio kelio atstovai į gerovę žiūri ne kaip į pyragą, kurį reikia visiems kartu iškepti. Jie mato jau iškeptą pyragą, t.y. BVP ir biudžetą ir žiūri, kaip jį „teisingai“ perdalyti.

Taip atsiranda teiginių, kad Lietuvoje per biudžetus perskirstoma per mažai lėšų. Nežiūrima funkcijų, žiūrima tik pinigų. Neva dėl per mažų viešųjų finansų ir nesusikuria vidurinė klasė. Nes neva vidurinės klasės „pajamos didele dalimi priklauso nuo mokesčiais finansuojamų sveikatos, švietimo, mokslo, valstybės tarnybos sektorių“.

Taip išeitų, kad vidurinė klasė tai didžiąja dalimi viešojo sektoriaus darbuotojai.  Net ir esant nesutarimų dėl vidurinės klasės apibrėžimų, tai – gana naujas požiūris ekonominėje padangėje, savotiškas ekoseksizmas. Visuomenei iškeliamas griežtas ultimatumas: jei norite turėti vidurinę klasę, kelkite mokesčius. Taip visuomenė priešinama tarpusavy, pleištas kalamas vis giliau.

Pagrindinis valdžios dėmesys čia vienas – kuo labiau apmokestinti turtinguosius, pageidautina – progresiniais mokesčiais. Jie sprendžia uždavinį, kuriame turtingieji yra „duota“, turtingieji jiems reikalingi, kad mokėtų didesnius mokesčius. Bet tada jie susipainioja, ir žiūrėdami į pajamų nelygybę rodančius pajamų pasiskirstymo grafikus, skundžiasi, kad turtingi yra per daug turtingi.

Kaip čia neprisiminsi anekdoto apie tai, ar moteris gali padaryti vyrą milijonieriumi. Taip, jei jis prieš tai buvo milijardierius. Valdžia irgi taip gali. Pasijuokime iš šio anekdoto, ir žinokime, kad ne šis yra tikrasis vidurinės klasės kūrimo kelias.

Kad darbo krūvis dėl naujos paramos vaikams teikimo formos išaugs – tikrai turėjo būti žinoma. Prisidėjo darbo ir programuotojams, kurie turėjo ir pakeisti pajamų mokesčio deklaracijas, ir sukurti naują prašymų teikimo sistemą. Vaikams dėl to – nei šilta, nei šalta, už juos tėvai gauna tuos pačius 30 eurų. Taip, naujoji sistema yra tikrai platesnės aprėpties. Trisdešimt eurų jau gali gauti visų vaikų tėvai, ne tik tie, kurie dirba. Vaiko pinigams numatyti 200 milijonų eurų vietoj buvusių 75. Žinant, kad jau bus pakankamai papildomo krūvio, gal nereikėjo naikinti papildomo neapmokestinamo pajamų dydžio? Gal dvi sistemos, viena skirta dirbantiems, kita – nedirbantiems tėvams, galėjo sugyventi kartu? Savivaldybėms būtų tekęs žymiai mažesnis krūvis. Tėvai jau turėtų vaiko pinigus savo kišenėse.

Vis tik vieninga paramos tėvams sistema yra geresnė tuo, kad joje nelieka „užmirštų“ vaikų. Pavyzdžiui, jei daugiavaikė šeima gauna mažesnes pajamas, už visus vaikus susumuotas neapmokestinamasis pajamų dydis gali būti didesnis, nei jų gaunamos pajamos. Ir tada susidaro situacija, kad didesnes pajamas gaunantys tėvai, už savo vaikus gauna didesnę paramą. Kas, akivaizdu, nėra nuoseklu. Greičiausiai, esant dviem sistemoms,  gimtų gausybė išlygų ir sąlygų, ir sistema taptų klampi.

Iš tikro, naują vaiko pinigų sistemą būtų galima pateisinti, ir net susitaikyti su tuo, kad kol ji įsivažiuos, pinigų gali tekti palaukti. Jei ne tai, kad valdantieji yra tikrai visiškai praradę kompasą, kuris jiems rodytų vieną kryptį, kuria jie eina. Seime keli valdantieji Seimo nariai jau užregistravo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas, kuriomis numatoma nuo šio mokesčio visiškai atleisti šeimas, auginančias keturis ir daugiau vaikų.

Siūloma tai daryti ne taikant fiksuotą neapmokestinamąjį pajamų dydį, o visišką atleidimą nuo mokesčio. Tai, kas buvo panaikinta, siūloma vėl grąžinti, tik su dar didesne lengvata. Tačiau ne visiems, o tik kai kuriems, tik keturis ir daugiau vaikus auginančioms šeimoms. Tik ką, prieš pusmetį, senoji paramos vaikams sistema buvo sukritikuota ir panaikinta dėl to, kad ji yra fragmentuota, neaprėpia visų vaikų, kad valstybei visi vaikai turi vienodai rūpėti. Ir še tau, užregistruotas pasiūlymas, kuriuo parama būtų dar labiau fragmentuota, vaikai – dar labiau nelygūs ir nevienodai svarbūs. Didesnė parama tektų didesnes pajamas gaunantiems tėvams. Viskas, už ką buvo kritikuojamas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis, siūloma grąžinti dar radikalesniu variantu.

Parama vaikus auginantiems tėvams – ne vienintelė sritis, kurioje valdantieji demonstruoja, kad jų vidinis krypties kompasas yra sutrikęs. Pasimetimo apstu ir prekybos vaistais srityje, kur vienu sprendimu mažina vaistų prieinamumą, kitu – didina, vienu mažina vaistų kainas, kitu – didina. Ir regioninės politikos srityje, kur viena ranka regionus norima puoselėti, kitu – pasmerkti. Ir verslo skatinimo srityje, kur viena ranka norima mažinti mokesčių naštą, kita – kelti. Tas pats ir pensijų kaupimo srity – ir naikins du „Sodros“ procentus, ir didins kaupimą. Kur čia neprisiminsi pasakėčios apie tai, kaip gulbė, lydeka ir vėžys vežimą traukė: „Kada tarpusavy nesutaria draugai, jų bendras darbas nesiseks gerai, naudinga nieko jie nepadarys.“

Dar jis nuolat skundžiasi, kad kiti jo draugai gauna daugiau. Ir jeigu jis iš jūsų gautų daugiau pinigų, jis galėtų dar daugiau gerų darbų jums padaryti. Vaikis tas iš esmės yra neblogas, bet jūs gi irgi ne aklas, jūs matote, kad vaikis labai jau daug darbų apsižiojęs, o ir ūkiškumo jam labai trūksta. Tai jis suremontuoja  mokyklas, kurias po to reikia uždaryti, nes nėra mokinių. Tai jis pastato viaduką ten, kur jo visai nereikia. Tai jis oro uostą kasmet remontuoja už naujo statinio kainą. Neūkiškumas akis bado bet kurioje srityje, kurioje tik tas vaikis prasisuka. O vaikiui tai kas – gi ne savo pinigus leidžia. Vaikio apetitas auga, ir jis pinigų jau net nebeprašo, jis jų reikalauja. Jis puikiai žino, kiek jūs uždirbate, ir sako, o dabar duok man tiek ir tiek. Gi ne sau prašau, gi dėl tavęs čia viskas.

Na, žinoma, jei tai būtų jūsų vaikas, kalba būtų trumpa: kol neišmokai taupiai leisti mano pinigų, daugiau jų negausi. Jei nemoki tvarkytis su mažais pinigais, tuo labiau nemokėsi tvarkytis su dideliais. Bet gi kalba tai ne apie vaiką, kalbą apie valdžią, kuri – nieko naujo – ir vėl imasi mokesčių reformos. Tame pakete, žinoma, ir šešėlio mažinimas, ir nauji, ir didesni mokesčiai bus svarstomi. Nebuvo nė metų be tokios darbo grupės. Ir niekada per visus 28-erius metus nebuvo darbo grupės, kuri su tokiu pat intensyvumu rūpintųsi išlaidų eilutėmis, jų efektyvumu. Biudžeto išlaidų srityje yra tik du rūpesčiai: išlaidų eilutę pramušti ir tą eilutę išleisti.

Valstybės kontrolė ir Viešųjų pirkimų tarnyba, kurios prižiūri, ar efektyviai naudojami viešieji finansai, atrodo kaip du vieniši kariai. Išlaidų efektyvumas nėra valdžios prioritetas. Ši funkcija yra paskendusi valstybės tarnautojų pareiginėse instrukcijose tarp kitų, irgi svarbių funkcijų. Kai kuriose įstaigose yra vidinio audito skyriai. Bet niekada neteko matyti, kad vidaus auditorius lydėtų ministrus į posėdžius, kaip kad juos lydi atstovai spaudai. Išlaidų efektyvumas niekada nebuvo sureikšmintas ir iškeltas bent iki atskiros pareigybės institucijoje lygmens, kur jau ten – atskiros darbo grupės.

Valdžia gal galvoja, kad pakanka įrašyti eilutę kiekvieno valstybės tarnautojo pareiginėje instrukcijoje apie taupų ir efektyvų viešųjų išteklių naudojimą ir tai veiks? Tai veikia lygiai tiek pat, jei į kiekvieno mokesčių mokėtojo darbo aprašymą įrašytum eilutę apie mokesčių mokėjimą ir lauktum, kol mokesčiai patys suplauks į biudžetą. Kažkodėl mokesčių srityje valdžia supranta, kad savaime niekas nevyksta. Ir mokesčių surinkimui skiria milžiniškas pastangas – finansines, žmogiškąsias, laiko, kalbėjimo, kovos, ir taip toliau. Tuo tarpu tai, kas susiję su išlaidomis, yra fragmentiška ir palikta daugmaž savieigai, dūšią nuraminant visokiais „ai“ – ai, tai gi yra biudžetas, ai, tai gi yra Valstybė kontrolė, ai, tai čia kanclerio funkcija.

Tokia graži valstybės proga už poros dienų, ir dar viena – už mėnesio. Tiek daug šventinių renginių, tikrai niekas nepasakys, kad šimtmetis liko nepaminėtas. Bet po švenčių, mielas vaike, padirbėti irgi reikia. Išlaidas susitvarkyti, ir tik tada galvoti, ar reikia dar daugiau mokesčių.

Šįkart esantiems valdžioje labai parūpo pats žmogus. Ne tiek verslo sąlygos, ne tiek mokesčiai, ne tiek socialinė aplinka, kiek pats žmogus ir jo asmeninis gyvenimas, jo kūnas ir jo siela. Kiek pamenu, viskas prasidėjo nuo embrionų. Šiek tiek pamokyti genetikos, politikai įstatymu ėmė aiškinti medikams, kaip gydyti nevaisingumo ligą. O šios bėdos paliestiems žmonėms jie įstatymu norėjo išaiškinti, koks vienintelis elgesys yra moralus, ir tik tokį vienintelį elgesį jiems leisti.

Po to jie ėmėsi žmogaus burnos. Jiems tapo labai svarbu viskas, ką žmogus į ją deda ir kada jis tai daro. Už suktinę – kalėjimas. Alkoholis – pagal sugriežtintas valandas ir amžių. Šį kartą rūpi ne „bambaliniai“ vartotojai, ir ne jų gydymas, bet visi kiti, kiekvienas žmogus. Nes žmogus iš limuzino ėmėsi kurti pasaulį pagal save. Išplėšyti net žurnalai – kad nebūtų jokio, net akių, kontakto. Dabar bus imtasi tabako – rūkyti greitai galėsi tik „po kaldra“. Kad neišduotų tikrųjų intencijų, tai pateikia kaip kilnią kovą už sveiką gyvenseną.

Kliuvo ir cukrui. Tiesa, čia kol kas einama švelniuoju keliu – tariantis su gamintojais, kad šie mažintų cukraus kiekį gaminiuose. O štai sergantiems žmonėms pasisekė mažiau. Jie nebegali rinktis kompensuojamojo vaisto. Jie privalo imti pigiausią, nes žmogus iš limuzino galvoja, kad sergantysis nori mažesnės priemokos už vaistą. O jei jis nori geresnio vaisto poveikio? Jei žmogus sutinka primokėti daugiau? Valstybei juk dėl to jokio skirtumo – valstybė kompensuoja vienodą sumą. Ne, negalima, nes šįkart žmogui iš limuzino parūpai pats tu, tavo kūnas, ir tavo siela. Kad neišduotų tikrųjų intencijų, tai pateikia kaip kovą su godžiais farmacininkais.

Tada jiems parūpo, o kuo gi rengiasi mūsų vaikai, ir prisiuvo jiems neva tai tautinių kostiumų. Dar jiems parūpo, kokia informacija pasiekia mūsų ausis. Ir tada jie norėjo nustatyti gerų ir blogų naujienų santykį žiniasklaidoje. Bet susizgribo – tas kelias yra sunkus, bet yra ir lengvesnis. Tada jie sudarė komisiją, kuri tyrinės nacionalinį transliuotoją. Kad neišduotų tikrųjų intencijų, vaizduoja, kad ieško išskirtinai tik skaidrumo ir tik finansuose.

Jie tikrai nusitaikė ir į mūsų lūpas. Jiems labai nepatiko tiesa klouno veidu. Pasirodo, nuo tiesos galima greitai ir lengvai atprasti. Paslaugūs limuzino vairuotojai, linkčiojantys padėjėjai, jausmingi spaudos atstovai ir ištikimi partiečiai tam labai padeda. Savęs tada jau nebemato, todėl ramia sąžine gali pasiūlyti nusidėvėjimą skaičiuoti žemei, fotografuotis prie kapo, būti greta gretos, suktis pilkojoje verslo zonoje ir dar daug kitų dalykų. Nes dabar jie užsiėmę tobulo žmogaus kūrimu, o tai – jau aukščiau nei dangus.

Kažkur tarp eilučių vis tik kirba klausimas, o tai kurios intencijos vis tik čia yra tikrosios? Ar šie misionieriai yra nuoširdūs, ar vis tik yra dar kažkas, ką mums norima dovanoti, o greičiau jau – atimti – jų rankomis – valstybės atkūrimo šimtmečio proga? Dar daug kas nuo mūsų lieka uždengta, bet neabejoju – ilgainiui taps žinoma, net ir tiems, kurie tobulo žmogaus kūrėjams vis dar ploja katučių.

Didelės įmokos, kurioms nėra lubų. Mažos išmokos, kurioms lubos yra. Ilgas ir vis ilginamas pensinis amžius, ilginamas valstybinio socialinio draudimo stažas. Šis stažas kaupiasi irgi keistai. Vieneri metai susikaupia tik tada, jei mokamos įmokos bent nuo minimalios algos. Metų stažas nesusikaupia, jei sumokėta mažiau. Tačiau jei kitais metais bus sumokėta daugiau nei nuo minimalios algos, stažo daugiau neprisidės – tik tie vieneri metai.

Lyg to būtų maža, nuo šių metų Seimas pasirūpino, kad „Sodros“ reputacija būtų dar blogesnė ir dar labiau supriešino ją su žmonėmis. Seimas įteisino vadinamąsias „Sodros“ grindis. Jei žmogaus darbo užmokestis mažesnis nei minimali alga, darbdavio „Sodros“ įmoka turi būti mokama nuo minimalios algos.

Numatytos trys išimtys: pensininkams, jaunuoliams iki 24 metų ir turintiems dar vieną darbą. Pakeitimas buvo pristatytas neva tai „darbuotojo labui“. Nes tik taip žmogui per metus susikaups vienų metų socialinio draudimo stažas. „Sodra“, išsianalizavusi duomenis, pamatė, kad stažo nesukaupia apie ketvirtadalis išeinančių į pensiją, ir nusprendė šią problemą išspręsti kirvuku.

Taigi, kas išėjo, nustačius „Sodros“ grindis? Išėjo, kad dalis ne pilną darbo laiką dirbančių asmenų ne tik kad nesukaups vienų metų stažo. Jie apskritai jo nesukaups nė kiek, nes bus atleisti iš darbo. Gal ir dirbs, bet visai nelegaliai, o gal kaip tik – bus dar ir fiktyviai įdarbinti dar vienoje darbovietėje, kad pradėtų galioti išimtis. Bet stažo jie nesukaups. Bus vienas kitas atvejis, kai darbdavys užsimerks ir sumokės didesnes įmokas. Bet tokių atvejų bus mažuma. Pasigilinus, kur daugiausiai dirbama nepilną dieną, matysime, kad tai – viešasis maitinimas, smulki prekyba, paslaugos. Tai sritys, kuriose sąnaudos yra taupomos net ne eurais, o centais.

O jei pasižiūrėtume, kokie žmonės dirba ne pilną dieną, matytume, kad tai gana socialiai jautri grupė. Kas slaugo ligonį, kas dėl sveikatos turi dirbti trumpiau, kas gal neranda darbo pilnu etatu. Šiuos asmenis iš darbo rinkos išstums ne blogasis darbdavys, o „geroji“ „Sodra“, jos naujosios grindys. Į absurdų sąrašą čia dar dera ir tai, kad valandinį darbą dirbantis asmuo, ir gaunantis daugiau nei minimalų valandinį atlygį, bet neuždirbantis 400 eurų per mėnesį, bus apmokestintas didesne mokesčio našta.

Geriau paanalizavusi duomenis, „Sodra“ pamatytų, kad stažas daugiau nei šimtui tūkstančių gyventojų kaupiasi ne tik tada, kai jie dirba pagal darbo sutartį, bet ir tada, kai jie vykdo individualią veiklą. Bet ši grupė asmenų yra kaip koks nemylimas „Sodros“ pavainikis: pareigos uždėtos visos, tik štai teisių – visų – nesuteikiama. Jei šie asmenys kaupia pilną darbo stažą, jiems vis viena reikės jį kaupti iš naujo, jei dar ir dirbs nepilnu etatu.

Įstatymas nepasieks savo tikslo, jis nebus naudingas žmogui – tai jau dabar akivaizdu. Bet užtat dar labiau kirs per to žmogaus pasitikėjimą „Sodra“. Ir tą pasitikėjimą griauna ne kas nors kitas, o tik pats įstatymo leidėjas, praktiškai kiekviename žingsnyje įteisinantis asimetriškas sąlygas.  Štai, kad ir vėl naujai nuskambėjęs atvejis – „Sodra“ nemoka ligos pašalpos už savaitgalius ir šventines dienas, net jei jos žmogui yra darbo dienos. Tuo tarpu darbdavys už šias dienas mokėti turi, jei darbuotojui „pasiseka susirgti“ prieš savaitgalį.

Kuomet „Sodra“ skundžiasi, kad kažkas išorėje menkina jos reputaciją, tai tikrai vertėtų žvilgtelėti į veidrodį. Ne taip jau sunku inventorizuoti visus tokius skirtingus standartus – jie ir atsakys į visus klausimus, kai pasitikėjimas „Sodra“ pasieks grindis.