Rašo restoranuose
"Šita diena yra kaip šventė, vėl sėdžiu aš restorane. Ateina čia korespondentė ir ima kalbinti mane. Jos klausimai sukti ir painūs – tame gyvenimo druska. Jei kam druska, tai man – saldainis, neatiduosiu nė už ką", – išvydęs mane restorano tarpduryje, poetas, vertėjas, prozininkas, dramaturgas ir XX a. devintojo dešimtmečio literatūrinis maištininkas G.Patackas prabilo eilėmis.
Neklausiau, koks likimas ankstesniųjų, kurias belaukdamas "Miesto sode" praėjusių metų pavasarį ant popieriaus skiautės man brūkštelėjo kūrėjas. Vyliausi, kad jos, kaip ir krūva kitų, nepaleistų skaitytojams, guli G.Patacko namuose.
"Visos eilės turi susigulėti", – pasiteiravus, ar pastarųjų kaip raugintų agurkų statinėje nereikia prispausti sunkiu akmeniu, aštriaplunksnis šelmiškai nusikvatojo.
Tada kyštelėjo ranką į plastikinį pirkinių maišelį ir, mano nuostabai, iš jo ištraukė ne pieno pakelį, duonos kepalą ar ridikų ryšulėlį, o dvi knygas: "Ordinas be orderio" ir "Angelų šešėlyje".
Ateina čia korespondentė ir ima kalbinti mane. Jos klausimai sukti ir painūs – tame gyvenimo druska. Jei kam druska, tai man – saldainis, neatiduosiu nė už ką.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Pastaroji, puošta dangaus mėlio viršeliu, iliustruota Arvydo Palevičiaus darbais, pirmoji pateko į mano rankas. 35-oje G.Patacko knygoje pastarųjų metų perlai: 2017 m. spalį restorane "La Fin" gimęs "Sonetas už monetą", tų pačių metų lapkritį restorane "55 laipsniai" surinkta "Dovana" ir "Nepažįstamoji", kurią besibaigiant šių metų sausiui "Miesto sode", veikiausiai, pamatė poetas.
"Kasdien parašau po tris ar keturis eilėraščius. Turiu jų daug. Arvydas atsirinko labiausiai patikusius ir sudėjo į šią knygą", – atsakyti į klausimą, kurio miesto restorano sienos labiausiai įkvepia, vienas žinomiausių kūrėjų nesiryžo.
Žmona – kūrėjo mūza
"Ar Tautvydai daug rašote?" – pirštams užstrigus ties eilėmis, pavadintomis mylimiausios moters vardu, dirstelėjau į G.Patacko veidą.
Suraukęs antakius jis nepuolė skaičiuoti stulpelių, kuriais yra apdainavęs meilę žmonai. Teprasitarė, kad jausmus Tautvydai skaičiuoja knygomis.
"Ji mano mūza. Mano geroji fėja. Be jos pražūčiau šiame pasaulyje, – pro storą kūrėjo odą sunkėsi nesuvaidinti jausmai, o rankos nevalingai gniaužė knygą melsvu viršeliu. – Trūksta raudono kaspino ir bus gera Kalėdų dovana. Kelias dar galite rasti centriniame knygyne. Aš namie keturias turiu. Pigiau atiduosiu."
Pusmetį nesirodžiau viešumoje – reikėjo išsilaižyti nuo smogo ir meilės Kaunui išpurvintą kailį. Tik dabar parėjau.
Paklaustas, ką pats norėtų rasti po eglute, G.Patackas nepuolė šmaikštauti. Pirmiausia paprašė sveikatos, o vėliau prabilo apie apčiuopiamesnius dalykus.
"Būtų neblogai naujas kompiuteris. Maniškis išgėrė visą litrą arbatos ir užmigo didvyrio miegu", – rimtu veidu kalbėjo poetas. Tiesą pasakius, nesupratau, kam G.Patackui kompiuteris – eilių klavišais jis nemaigo, nesinaudoja nei feisbuku, nei instagramu ar kitais socialiniais tinklais.
"Nesinaudojau ir nesinaudosiu. Mano atstovė – Tautvyda", – G.Patackas nė akimirkai nesuabejojo, kad XX a. šlovė, kurioje maudėsi kaip Raudonosios jūros pursluose, XXI a. išblėso ne dėl jo kompiuterinio neraštingumo.
Graibsto užsieniečiai
"Ordinas be orderio", – storiausia G.Patacko poezijos rinktinė. Negana to – dvikalbė ir dar su viršeliu, vaizduojančiu poeto biurą – stalelį, tuščią kavos puodelį ant jo ir peleninę su nuorūkomis.
"Lietuvoje knygą sunkiai rasite. Ji keliauja į San Fransiską, Maskvą, Vladivostoką", – rinktinės, kurią sudarė ir vertė Ana Gerasimova-Umka, puslapiais keliavo G.Patackas.
Kelias dešimtis metų rašytas eiles palikęs nuošaly, žvilgsnį kūrėjas įsmeigė į knygos pabaigą, kurioje, be ištraukų iš interviu, publikacijų spaudoje ir recenzijų, šūsnis jo nuotraukų. Pradedant nespalvotomis akimirkomis, kuriose – mažojo nutrūktgalvio Gintaro vaikystė ir paauglystė, baigiant kūrybinės brandos nuotraukomis, publikuotomis įvairiuose leidiniuose.
"Čia ir mano pirmosios knygos viršelis. Veidas pridengtas ranka, kad atpažinusios gerbėjos nenubučiuotų", – į 1976 m. kūrybinį debiutą, pavadintą "Atleisk už audrą", pirštu bedė poetas. Tada darsyk čiupo juodraštį ir prisiminė, kaip bėgant metams šis transformavosi. Kadaise buvęs pribraukytas žodžių kratinys, dabar jis mena dailyraščio sąsiuvinį.
"Anksčiau braukiau, dabar to nereikia. Subrendau", – kūrėjas prasitarė, kad jei gyvenimas būtų sąsiuvinio lapai, iš jų taip nieko nebrauktų. Nei pasirinkto kelio, nei jame sutiktų žmonių, nei nuklydimų.
Geria mažiau kavos
"Nekeisčiau nieko, – pro vitrininį "Miesto sodo" langą dėbtelėjęs į atsitiktinius praeivius G.Patackas darsyk deklaravo ir savo prieraišumą Laisvės alėjai, išartai iki pat skaudulių. – Dabar žmonių nesimato – viską uždengė tvoros. Dauguma išsilakstė. Kas į Senamiestį, kas į "Akropolį". Aš nekeičiu maršruto. Kasryt patikrinu savo kvartalą."
Pritūpęs tai ant vienos, tai ant kitos kavinės minkštasuolio, G.Patackas kaip ir įprastai geria stiprią juodą kavą. Tiesa, jau nebe dešimt puodelių per dieną, o perpus mažiau. Kai susitikome buvo antras. Pirmąjį kartu su Tautvyda jis gėrė namuose.
"Pusmetį nesirodžiau viešumoje – reikėjo išsilaižyti nuo smogo ir meilės Kaunui išpurvintą kailį. Tik dabar parėjau", – puse lūpų apie sušlubavusią sveikatą užsiminė G.Patackas.
Jei ne draudimas rūkyti viešose vietose, plunksnos virtuozas, be abejonės, būtų užsirūkęs čia pat. Ne kartą ir ne du, bet mažiau nei įprastai.
"Kava ir cigaretės – mano varomoji jėga, – dirstelėjęs į plačią kišenę, kurioje visuomet guli telefonas, piniginė, raktai, rašiklis ir žiebtuvėlis, apie pasikeitusius įpročius kalbėjo žinomas kaunietis. – Anksčiau surūkydavau tris pakelius, dabar – du. Būtinai reikia ką nors turėti burnoje. Žinoma, geriau moters spenelis. Įprotis čiulpti krūtį likęs nuo vaikystės."
Ištikimas Laisvės alėjai
Mums bekalbant G.Patackas akį užmetė į tamsiaplaukę padavėją, einančią pro stalelį. Ne dėl kavos, kurios aš nenorėjau, o dėl smalsumo. Sunkiajai technikai išrausus Laisvės alėją, moterų joje esą mažai beliko, o ir paskutiniąsias žiema pakeitė neatpažįstamai – po storais paltais, lapių ir šinšilų kailiniais liko tai, kas vasaromis narina G.Patacko akis.
"Jei moterys Laisvės alėjos grindinyje gadinasi aukštakulnius, aš gadinu akis žiūrėdamas į tuos aukštakulnius", – šelmiškai nusijuokė mergišius.
Širdyje gi slaptai vylėsi, kad kulniuodamos alėja miesto fėjos stabteli ne tik prie lemputėmis nukarstytų batų, drabužių ar kosmetikos parduotuvių vitrinų, bet ir prilimpa prie knygynų langų.
"Koks mano skaitytojas? Turbūt vyresnis. Nors gal senelio nupirktą knygą skaito ir anūkai", – gūžtelėjęs pečiais poetas žvilgtelėjo į laikrodį telefone, o tada į temstantį dangų.
Metas eiti namo – nagais koridoriaus grindis braižo nekantraujantis septynerių šuo Lokis.
"Sūnus negali išvesti, todėl eisiu aš. Čia mano ir Tautvydos sūnus. O šiaip vakarais aš nebevaikštau. Senatvė", – siurbtelėjęs paskutinį juodos kavos lašą, G.Patackas pasiruošė cigaretę ir pakilo nuo minkštasuolio.
