Populiariausios profesijos – kurių trūksta

Populiariausios Lietuvos darbdavių įdarbintų užsieniečių profesijos rugsėjo duomenimis – vilkikų ir lengvųjų automobilių bei furgonų vairuotojai (7,6 tūkst. darbuotojų), įvairių statybinių profesijų darbuotojai: suvirintojai, betonuotojai, metalinių konstrukcijų ruošėjai ir montuotojai, plytų mūrininkai, tinkuotojai ir pan. (daugiau negu 900 darbuotojų).

Lietuvos darbo biržos interneto svetainėje skelbiama, kad ir šiandien daugiausia darbuotojų trūksta transporto ir statybos sektoriuose – kiekviename iš jų maždaug po tūkstantį darbo vietų skelbimų. Vadinasi, darbdaviai dažniausiai priima tų profesijų, kurių nebegali rasti vietoje, atstovus.

Daugiausia užsieniečių įdarbina didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose – registruoti darbdaviai.

Kiek skiriasi atlyginimai?

Dar viena, dažnai minima su užsieniečių darbu susijusi grėsmė – darbo užmokesčio „dempingas“ – tai, kad iš ekonomiškai silpnesnių šalių atvykę užsieniečiai sutinka dirbti už mažesnį darbo užmokestį negu vietiniai, todėl vietiniams sunkiau išsiderėti didesnę algą.

Tų pačių profesijų užsieniečių ir vietinių darbuotojų vidutinio darbo užmokesčio duomenys rodo, kad dažniausiai populiariausių profesijų užsieniečių vidutinis darbo užmokestis yra maždaug 100 eurų mažesnis.

Pavyzdžiui, vidutinis Lietuvos gyventojo, dirbančio vilkiko vairuotoju, darbo užmokestis (pajamos, nuo kurių sumokėtos socialinio draudimo įmokos) sausio–rugsėjo mėn. buvo 538 eurai per mėnesį, o Lietuvoje įdarbinto užsieniečio – 424 eurai; suvirintojo – atitinkamai 601 ir 510 eurų; betonuotojo – 522 ir 457 eurai; plytų mūrininko – 489 ir 395 eurai.

Vis dėlto išvada apie „dempingo“ žalą būtų skubota, nes šių profesijų darbuotojų užsieniečių skaičius vis dar yra gerokai mažesnis negu lietuvių.

Be to, skaičiuojant darbo užmokesčio vidurkius, neatsižvelgta į tai, ar vienoda vienos ir kitos darbuotojų grupės darbo laiko trukmė. Taip pat tikėtina ir tai, kad užsieniečiai, palyginti su lietuviais, yra dar labiau suinteresuoti slėpti pajamas nuo mokesčių.

Nerimas neturi pagrindo

Pastaruoju metu daug diskutuojama – gerai ar blogai kviesti į šalį dirbti užsieniečius. Juos įdarbinantys darbdaviai sako, kad tai yra būtinybė norint vystyti verslą ir didinti sukuriamą pridėtinę vertę. Tačiau tokias kalbas palydi skeptikų pastabos apie atlyginimų „dempingą“.

Tie, kas propaguoja aukštųjų technologijų proveržį, tikriausiai ne vilkikų vairuotojų ar statybininkų antplūdžio iš užsienio laukia. Kita vertus, nekvalifikuotų profesijų atstovų tarp su darbo vizomis įdarbintų užsieniečių labai mažai.

Be jau minėto atlyginimų „dempingo“ dar teigiama, kad pas Lietuvos darbdavius uždirbtus pinigus tokie užsieniečiai išsiveža arba išsiunčia leisti į savo gimtąsias šalis, vadinasi, Lietuvos vidaus vartojimo jie neaugina.

Kita vertus, nuo šių pajamų vis tiek sumokami mokesčiai. Pavyzdžiui, preliminariais duomenimis, pernai pagal darbo vizas įdarbinti užsieniečiai sumokėjo maždaug 13 mln. eurų valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Kaip ten bebūtų, nerimas, kad užsieniečiai atima darbą iš Lietuvos gyventojų, vis dar neturi pagrindo.

"Sodrai" rūpi ir sąrašo apačia – mažiausius darbo užmokesčius mokančios įmonės. Ne tik dėl to, kad jų darbuotojai netenka dalies socialinių garantijų, bet ir dėl to, kad taip bandant nesąžiningai išvengti didesnių socialinio draudimo įmokų, nukenčia šias įmokas mokantieji sąžiningai bei tie, kuriems socialinio draudimo išmokos – ypač svarbios.

Mažos įmonės

Balandžio mėnesio duomenimis, 17,8 tūkst. (arba 40 proc.) įmonių buvo tokios, kuriose vidutinis darbo užmokestis nesiekė minimalios mėnesio algos (MMA) – 380 eurų.

Pastebėjome aiškią priklausomybę tarp įmonės dydžio ir darbo užmokesčio: kuo mažesnė įmonė, tuo mažų atlyginimų, nesiekiančių MMA, tikimybė didesnė. Iš minėto skaičiaus itin mažas algas mokančių įmonių 14,2 tūkst. yra tokios, kuriose dirba ne daugiau kaip po 10 darbuotojų, 3 tūkst. – kuriose darbuotojų skaičius nuo 11 iki 50 darbuotojų, ir maždaug 200 įmonių, įdarbinusių daugiau negu 50 darbuotojų.

Lemia ne tik sunki padėtis

Kas tos mažos įmonės, mokančios vidutiniškai po 248 eurus savo darbuotojams? Kartais tai tikrai sunkiai beverčiančios įmonės: sąraše yra dar tik pradėjusių savo veiklą ir aktyviai besiafišuojančių jauno verslo įmonių. Randame nedidelę dalį ir tokių, apie kurių finansines problemas galima numanyti pagal informaciją apie skolas "Sodrai".

Kai darbuotojų skaičius mažas, lengviau susitarti dėl atlygio schemų, kai sutaupoma socialinio draudimo įmokų.

Kitai daliai įmonių gali būti būdinga tai, kad dėl įmonės veiklos pobūdžio daugelis darbuotojų dirba ne visą darbo dieną, dėl to jų atlyginimas mažesnis, bet galbūt šiose įmonėse dirbantiems darbuotojams tai – ne vienintelė darbo vieta. Analizuodami duomenis pagal veiklos rūšis, šiame sąraše randame pramogų organizavimo, maitinimo, mokymo, konsultacinių, apskaitos paslaugų įmonių. Vis dėlto pastebėjome nemažai keistų atvejų: statybos, transporto, automobilių remonto paslaugas teikiančių įmonių, naftos produktų prekybos arba didmeninės prekybos juodaisiais metalais verslus, kur vidutinis atlyginimas nesiekia nė 10 eurų.

Vadinasi, mažas darbo užmokestis mažose įmonėse susiklostė nebūtinai dėl to, kad šios įmonės sunkiai verčiasi ar dėl jų veiklos pobūdžio. Kita priežastis gali būti tai, kad kai darbuotojų skaičius mažas, lengviau susitarti dėl atlygio schemų, kai sutaupoma socialinio draudimo įmokų. Būtent tokie nesąžiningi atvejai ir lemia įstatymų leidėjų bei politikos formuotojų norą griežtinti apmokestinimo sąlygas, pavyzdžiui, įvesti minimalią "Sodros" įmoką.

Paslaugų sektorius

Vienoje iš keturių įmonių, kuriose dirba nuo 11 iki 50 žmonių, vidutinis darbo užmokestis nesiekia MMA. Detalesnis tyrimas rodo, kad dažniau tai paslaugų įmonės: sveikatos priežiūros, maitinimo, apgyvendinimo, pramogų, transporto, valymo, aplinkos tvarkymo ir pan. Tikėtina, kad šioje įmonių grupėje taip pat rastume atvejų, kai darbuotojai dirba ne visą darbo dieną.

Kita vertus, galima numanyti, kad oficialus darbo laiko tvarkaraštis ne visada sutaps su realiu, kaip ir oficialios pajamos ne visada sutaps su realiomis. Mano galva, didelė dalis žmonių (darbdavių) yra linkę mokėti socialinio draudimo įmokas, bet matydami, kad kiti taip nedaro, o su jais tenka konkuruoti kainomis ypač jautrioje paslaugų rinkoje, mokančiųjų mokesčius dalis ima mažėti. Kai dauguma daro nusižengimą, tas nusižengimas pradedamas laikyti norma.

Šalutinis poveikis

Padėtį norima taisyti. Kalbama apie ketinimą griežtinti kai kurias apmokestinimo sąlygas. Kad visi, kurie turi mokėti įmokas pagal realiai gaunamas pajamas, tai darytų ir neturėtų galimybės atrasti landų bei prievolės išvengti. Iš to laimėtų darbuotojai, būtų vienodesnės konkurencinės sąlygos, visi labiau prisidėtų prie socialinių garantijų užtikrinimo ekonomiškai silpnesniems visuomenės nariams.

Kita vertus, sugriežtinus apmokestinimą, kai kurioms įmonėms – jauniems verslams, įmonėms regionuose, kur gyventojų perkamoji galia yra labai silpna, dirbti būtų dar sunkiau. Bet juk jei visi verslininkai būtų (buvę) dori ir sąžiningi, gal šiandien galėtume kalbėti apie įmokų tarifų mažinimą?