T.Daugirdo kūrinys

Pirmojo pasaulinio karo suirutės metu įvyko dar vienas lūžis Lietuvos heraldikos istorijoje. Vokiečių okupacijos Lietuvoje metu imti naikinti Rusijos imperijos simboliai ir kartu atsirado galimybių kurti naujus lietuviškus. Šiuo laikotarpiu ryškų indėlį į Kauno heraldikos atnaujinimą įnešė archeologas, dailininkas, muziejininkas Tadas Daugirdas (1852−1919).

XX a. pradžioje, esant sudėtingai politinei ir visuomeninei situacijai, jis aktyviai ieškojo senųjų Kauno miesto herbinių antspaudų, analizavo lietuvių liaudies kūrybą. T.Daugirdas buvo įsitikinęs, kad Kauno herbas turi būti skydo formos, o jo raudoname fone turi būti vaizduojamas sidabrinis tauras su kryžiumi tarpuragyje.

Nuo 1909 m. Kauno miesto muziejaus direktoriaus pareigas pradėjusiam eiti T.Daugirdui atsirado dar daugiau perspektyvų tobulinti Kauno herbo projektą. Jis nupiešė kelis herbinių vitražų projektus ir herbo piešinį. 1915 m. rugpjūtį T.Daugirdas sukūrė naują miesto valdybos spaudą su tauru. Tačiau jau netrukus karinės miesto valdžios iniciatyva tauras buvo išstumtas iš oficialios miesto heraldikos ir pradėtas naudoti vokiečių erelis.

Per vokiečių okupacijos laikotarpį T.Daugirdas sukūrė kelis Kauno herbo variantus. Viename iš jo 1917 m. piešinių stilizuotame renesansiniame skyde pirmą kartą herbui buvo uždėta penkių bokštų karūna. Kauno herbo variantai – spalvotas ir grafinis buvo išspausdinti T.Daugirdo išleistuose atvirukuose. Taigi T.Daugirdo eskizai paplito įvairiuose leidiniuose. Jo pieštas tauras tapo pagrindu kuriant pirmąjį lietuvišką Kauno miesto spaudą.

Stumbras ar tauras?

1917 m. spalį viename iš laikraščio "Lietuvos aidas" puslapių buvo džiaugtasi T.Daugirdo iniciatyva atgaivinti Kauno herbą, teigiant: "Vietoj šio primesto ir svetimo miestui herbo vėl buvo grąžintas miestui senasis ženklas: stumbras-jautis aukso kryžiumi tarpe ragų (...) Tegyvuoja tad senobinis Kauno herbas, tespindi miestui aukso kryžius, tebūnie stumbras jautis mūsų miestui ramybės ir darbštumo ženklas."

Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad to meto visuomenė neretai sukeldavo diskusijas, kas iš tikrųjų vaizduojama herbe – tauras ar stumbras? Atsakydamas į tai, naujojo herbo projekto autorius aiškino, kad herbui parinktas nuo senovės lietuvių gerbiamo tauro įvaizdis, nors žmonėms labiau pažįstami stumbrai. T.Daugirdas spaudoje ragino kauniečius gyvulių nemaišyti.

Herbo populiarumas

Čia tenka pripažinti, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos metais miestų heraldika taip ir nespėjo susiformuoti. Dailininkai dažnai laisvai interpretuodavo pirmtakų įdirbį.

T.Daugirdo herbiniai variantai oficialiai taip ir nebuvo patvirtinti, tačiau kiti autoriai rėmėsi jo pieštu tauro variantu, jį modifikuodavo ir spausdindavo ant pinigų kupiūrų, pašto ženklų, žemėlapių, atvirukų ir pan. Herbo bareljefas buvo pritvirtintas ant senojo Karo muziejaus bokšto (vėliau ir ant naujojo), įkomponuotas įvairiuose vitražuose (vienas iš jų – Stasio Ušinsko sukurtas vitražas Vytauto bažnyčioje Kaune).

T.Daugirdo sukurtą herbinį tauro variantą ypač išpopuliarino dailininkas Bronius Šaliamoras, sukūręs ir išleidęs ne vieno Lietuvos miesto herbinį variantą. B.Šaliamoro sukurtame atviruke su Kauno herbu tauras vaizduojamas įmantriame skyde su penkių bokštų auksine karūna.

Taigi nors šis autorius iš esmės savinosi T.Daugirdo indėlį, tačiau negalima paneigti jo įtakos heraldikos raidai ir XX a. 3–4 dešimtmečiuose populiarinant herbinį tauro įvaizdį. B.Šaliamoro Kauno herbo vaizdas pastebimai buvo paplitęs tarp Kauno miesto atributikos.

Naujas projektas

T.Daugirdo, B.Šaliamoro ir kitų autorių kurti Kauno herbo variantai vyravo net iki XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio. Sukurti naują ir oficialų Kauno miesto herbą impulsą davė 1931 m. gegužės 2 d. priimtas Vietos savivaldybės įstatymas. Pagal vieną iš naujovių, Vidaus reikalų ministerija numatė, kad miestų burmistrai reprezentacijai turėjo pradėti naudoti burmistro ženklą.

Be to, ligi tol bendro herbo varianto nebuvo. Vienur herbe vaizduota karūna, kitur – ne, nevienodai buvo piešiamas ir tauras. Tad buvo paskata Kaunui pagaliau priimti naują miesto herbą, kurio vaizdinys vėliau turėjo būti perkeltas ir į burmistro ženklelį.

Nuo 1934 m. Kauno miesto burmistru tapęs Antanas Merkys iš karto intensyviai ėmė spręsti naujo herbo kūrybos reikalus. Sukurti naują miesto herbą jis pasiūlė dailininkui Jonui Juozui Burbai (1907−1952). Pirmiausia jam buvo pavesta išanalizuoti Kauno herbo istorinę raidą. Atlikęs analizę jis priėjo prie išvados, kad naujame herbe privalo būti vaizduojamas tauras (stumbras) ir netrukus jis sukūrė du herbo eskizus – didįjį ir mažąjį. Herbe vaizduotas baltas (sidabrinis) tauras su auksiniu kryžiumi tarp ragų raudoname ir auksiniame fone.

Užsitęsę svarstymai

Auksinė fono spalva simbolizavo Nemuno ir Neries santakos smėlynus, o raudona – praeities kauniečių kovas.

Herbo projektą vertinusi komisija sutarė, kad naujam Kauno herbui tiks tauro kaip nuo senų laikų lietuvių gerbtino gyvulio simbolis, tik pasisakyta, kad jis turi būti vaizduojamas stovintis. Auksinė fono spalva simbolizavo Nemuno ir Neries santakos smėlynus, o raudona – praeities kauniečių kovas. Daugiau diskusijų kilo dėl vaizduojamo kryžiaus. Dalis komisijos narių siūlė jo atsisakyti kaip, neva, nebeaktualaus. J.J.Burba vėliau paruošė du herbo variantus – su kryžiumi ir be jo.

Kryžius stumbrui laikytas svarbus dėl legendos, kuri pasakoja, kad kunigaikščiams senovėje medžiojant taurus ant vieno tauro nukrito šakos tarpuragyje susikabinusio kryžiaus forma. Lemiamą žodį diskusijose dėl vaizduojamo kryžiaus tarė burmistras A.Merkys, nusprendęs vis dėlto priimti herbo projektą, kuriame tauras vaizduojamas su kryžiumi, tokiu būdu išlaikant miesto heraldikos istorinius bruožus. Tačiau naujasis Kauno herbas dar patvirtintas nebuvo, nes dailininkas Petras Rimša išsakė kritines pastabas vaizduojamo tauro atžvilgiu – susilietusias kojas, stuburo anatomiją – ir pateikė piešinį su galimais pataisymais.

J.J.Burba manė, kad herbe ne smulkmenos svarbiausia, o kad jis būtų ryškus, paprastas, lengvai pritaikomas ir atkartojamas. Tauras, anot dailininko, buvo pasirinktas dėl to, kad buvo gerbiamas praeityje. Tiesa, dėl tauro įvaizdžio buvo konsultuojamasi ir su gamtininku Tadu Ivanausku. Netrukus burmistras A.Merkys dar kartą perdavė J.J.Burbai taisyti herbo projektą.

Pagaliau patvirtintas

Naująjį Kauno herbo variantą miesto taryba patvirtino 1935 m. gegužės 2 d., o tų metų spalį – ir Vidaus reikalų ministerija. Taigi naujame oficialiame Kauno miesto herbo stačiakampiame suapvalinta apačia skyde vaizduojamas stovintis baltas tauras su auksiniu kryžiumi tarp ragų, skydo apatinis fonas – auksinis, o viršutinis – raudonas.

Anot heraldikos eksperto Edmundo Rimšos, šiame herbo variante gyvulys dėl masyvumo galėtų būti laikomas stumbru, o ne tauru, nors šios sąvokos to meto visuomenėje buvo dažnai painiojamos. E.Rimšos teigimu, skydo apačia vis dėlto galėjo būti žalios spalvos, o ne geltonos, nes, neva, legenda apie tauro sumedžiojimą upių santakos smėlynuose yra neteisingai interpretuota.

Naujasis herbas greitai paplito įvairiuose tuometės sostinės gyvenimo srityse – savivaldybės blankuose, vėliavoje, miesto leidiniuose, pašto ženkluose. Neabejojant galima teigti, kad, nepaisant ilgai trukusios herbo priėmimo procedūros ir galbūt priimto netobulo jo varianto, naujasis herbas tapo akivaizdžiu kauniečių tapatumo simboliu ir miesto reprezentantu. J.J.Burbos sukurtas Kauno miesto herbas oficialiai naudotas iki 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusios pirmosios sovietinės okupacijos.

Publikacijoje remtasi literatūra

E.Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994.

Lietuvos aidas, 1917 12 27, Nr. 47, p. 2.; 1935 05 03, Nr. 101, p. 3.; 1935 03 01, Nr. 50, p. 6.; 1935 05 03, Nr. 100, p. 6.; 1934 09 27, Nr. 220, p. 5.

Iliustracijų šaltinis:

E.Rimša, Kauno miesto herbas XV–XX a., Vilnius, Diemedis, 1994

Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir Kauno regioninio valstybės archyvo rinkiniai.