Sandra yra išleidusi novelių rinkinį „Gaisras“, romanus „Katė, kurios reikėjo“ ir „Dioniso barzda“, studiją „Laisvojo rašymo elementai“, rašo publicistiką aktualiomis ir jai rūpimomis temomis, veda rašymo seminarus.
Kas užkuria vaizduotę
– Grįžti pusmečiui į Lietuvą, prie savo šaknų, nors visada buvai čia matoma ir skaitoma, tačiau būti kūnu ir būti mintimis yra du skirtingi buvimo būdai. Ar gali pasidalyti, ką ketini tyrinėti, būdama gimtinėje? Koks laukas šiuo metu tave domina?
– Kai grįždavau tik dviem savaitėms ar mėnesiui, išvykdavau su tokiu jausmu, kad kažko nespėjau, kad visą laiką skubėjau siurbti į save įspūdžius, bet negalėjau sau leisti ramiai nusėsti, užsidaryti nuo žmonių ir skaityti ar rašyti. Visą laiką kažkur bėgau, kažką tvarkiau, o norėjosi tiesiog pagyventi Lietuvoje. Tada atėjo tokia aiški nuojauta, kad reikia atvykti ilgam. Tiesiog reikia įsikurti čia namus. Jokių pasiteisinimų. Kai viduje apsisprendžiau, staiga atsirado ir darbų, kurie kvietė. Štai ir atvykau.
Pernai Kaune dešimt dienų rinkau medžiagą savo naujam romanui, bet tai buvo tik punktyro nusižymėjimas. Šiemet suplanavau Kaune praleisti tris mėnesius ir išplėsti tuos savo pernykščius atradimus, juos vėl išgyventi, svetimą istoriją paversti sava. O mano tyrinėjimų laukas gana platus – tai ir tarpukario Lietuvos gyvensena, ir klausimas apie rašymo paskirtį, ir šiandieniai kaltės, gėdos, skolos kompleksai lietuvių kolektyvinėje sąmonėje, taip pat feminizmas... Čia gyvendama rašysiu publicistiką tomis temomis.
– Išvardijai temas mūsų pokalbiui. Pirmoji – tarpukario Lietuva, labiausiai turbūt Kaunas. Ketini pagyventi Kaune ir patirti miestą. Kas tave labiausiai domina: XX a. pirmos pusės modernistinė architektūra, politikų ir menininkų asmenybės, moterų likimai, europinio miesto gimtis ir transformacijos – iš carinės Rusijos provincijos iki mažojo Paryžiaus? Labai įdomu, kas buvo tas pirmasis kabliukas, kuris tave užkabino ir truktelėjo Kauno link?
– Mažasis Paryžius! Kaip galima neužsikabinti vien jau už tokio dalyko? Apie tarpukario kauniečių bohemą, debošus ir kitus ekscesus išgirdau dar studijuodama aktorystę. Dėstytoja pasakodavo, kaip Laisvės alėjos viduriu lėtai vaikštinėdavo ponas su cilindrine skrybėle, mojuodamas lazdele su baltu bumbulu, o ant jo piršto – žiedas su milžiniška akimi... Jei nepainioju, taip žmonėse rodėsi režisierius Antanas Sutkus, įkūręs satyriškąjį „Vilkolakio“ teatrą. O jeigu ir painioju, tai nieko tokio, nes taip ir kuriamos legendos su pusiau mitologiniais personažais...
Įdėmiau pažvelgti į tą nepaprastai reikšmingą mūsų šaliai laiką ir vietą privertė susidomėjimas viena persona. Kadangi toji persona moteriškos lyties, tai mane, žinoma, neišvengiamai atvedė prie moterų likimų klausimo. Ypač – moterų menininkių. Kai supratau, ką tyrinėju, tarsi apčiuopiau aukso gyslą ir iš dangaus ėmė byrėti dovanos – laimingi sutapimai. Nuo tol sutinku žmonių, kurie man dovanoja knygas, siunčia nuorodas ir pasakoja istorijas apie tarpukario Kauną. Muziejuje būtinai išlenda gidė ir skiria man vienai kelias valandas, bešnekučiuodamos mes panyrame į kitą pasaulį. Gatvėse sutinku savo personažų prototipus, nugirstu dialogus, kurie galėtų skambėti ir romano aplinkybėse...
Pernai Melburne turėjau progą susitikti ponią Elzą, kuri vadinamais Smetonos laikais buvo labai jauna mergina. Vien ką reiškia paliesti šviesų, europietišką žmogų, kuris paauglystėje vaikščiojo po Kauną (nors ji gimusi Klaipėdoje), su mama keliavo po Europą, skaitė tuomečius laikraščius, klausėsi radijo, sutiko gatvėje Lietuvos įžymybes... Mane tai pribloškė! Kokia laimė, kad spėjome susitikti, nes, deja, neilgai trukus nuo mūsų susipažinimo ponia Elza mirė.
Tai štai ponia Elza teigė, jog lietuvėms nereikėjo feminizmo, nes jos ir taip buvo stiprios, laisvos ir darė tai, ką norėjo. Kad ir kaip man norėtųsi tuo tikėti – pačios ponios elgesys ir sėkminga karjera būtų įrodymas, kad jos žodžiai tiesa – kiti ženklai rodo, kad nebuvo viskas taip jau gerai, nebuvo moterų teisės lygios su vyrų teisėmis. Na, bet gal nebuvo ir labai blogai.
Kaip sakoma, visas velnias detalėse. Tad ir renkant medžiagą apie to laikmečio personalijas – daugiausia menininkų, bet nemažai jų buvo ir politiškai angažuoti, – ieškau smulkmenų, kurios užkurtų vaizduotę. Pavyzdžiui, koks buvo mėgstamiausias Prezidento Smetonos patiekalas? Šito manęs paklausė muziejaus gidė. Spėliojau, spėliojau, ką jis anais laikais galėjo mėgti, ir tikrai nebūčiau atspėjusi, kad... rūgusį pieną su bulvėmis. Betgi tai logiška, nes jis buvo iš vargingos kaimiečių šeimos.
Rašymas – terapinis ir kūrybinis
– Galvoju apie tavo sutiktą ponią Elzą, gyvųjų ir mirusiųjų bendravimą. Tikiu, kad ji tave globoja ir laimina knygos rašymą. Ką manai apie sielos mirtį?
– Mano supratimas, kas tai yra siela ir kas yra nemirtingumas arba sielos mirtis, – ne per religinę prizmę. Siela man yra toks dalykas, kuriam rastis reikia kito žmogaus. Negali būti vienas, atsiskyręs nuo viso pasaulio, ir labai šviesios sielos, dvasingas. Dvasingumas reiškiasi per santykį, per darbus, per bendravimą, per tuos prisilietimus, kurių kartais ieškome, o kartais – bijome. Man regis, esu sutikusi žeme dar vaikščiojančių, bet jau mirusias sielas savyje nešiojančių žmonių. Mirusias arba dar negimusias sielas. Nemirtingumą reikia užsidirbti. Tikiu, kad po savo mirties gyvename kituose. Savo vaikuose, jei tokių turime, arba žmonėse, kuriuos sutikę palietėme giliai. Susitikti galima ir netiesiogiai, ne fiziškai, o per savo pagimdytas mintis, per meną, per knygas, pavyzdžiui. Čia visai tinka sielos metafora – nes tai juk graži metafora, kurią kiekvienas gali suprasti kiek skirtingai, pasirinkęs vis kitokią jos reikšmę.
– Pasakei – susitikti per savo mintis, meną, knygas. Šie dalykai mažiau pavaldūs laikui nei žmogaus kūnas, turintis pradžią ir pabaigą. Fizinis konkretumas pernelyg siaubingas, jei nematai sielos gyvenimo. Sakei, kad šiuo metu domiesi terapiniu rašymu. Kodėl? Kokie principai skiria terapinį rašymą nuo kūrybinio?
– Bemąstant apie dabartinę literatūros būklę, dingtelėjo, kad retai kalbame apie vieną svarbiausių, nors gal ir ne tokių romantiškų, momentų – apie gydomąją meno galią. Galbūt tai atrodo savaime suprantama? Juk ir pati dažnai kartoju: rašau visų pirma sau, rašau, nes man pačiai to reikia, bet džiaugiuosi, jei užkabinu jautrią stygą, jei mano istorijos rezonuoja ir padeda skaitytojams.
Psichologai jau seniai naudojasi rašymu, kaip įrankiu gelbėjant pacientus, įstrigusius savo gyvenimo schemoje. Atrodo, kad kartais lyg ir gėdijamasi to terapinio poveikio, kurį gali padaryti grožinės literatūros skaitinys. Panašiai nesigiriama ir tuo, kad lankomasi pas psichologą... Vis dėlto išėmus gydomąją lieka tik pramoginė arba narcisistinė paskirtis: kai menas – menui. Na, dar šiek tiek informacinės.
Iš esmės terapinį rašymą nuo kūrybinio skiria eskizų skaičius ir galutinio varianto vertinimas pagal meistriškumo lygį. Taip pat skiriasi santykis su auditorija. Pacientas dirba su savimi, jis siekia nusimesti naštą, „išsirašyti“, ištraukti į sąmonės šviesą išstumtą trauminę atmintį. Autorius yra savikritiškas ir siekia suprasti tai, apie ką kalba ir kaip jo kalbėjimas veikia auditoriją. Tačiau įmanoma, kad žmogus, „išrašantis“ savo traumą psichologo seanse arba kūrybinio rašymo dirbtuvėse, jau pirmuosiuose bandymuose sukurs literatūros epizodų, atras minties perlų ar puikių vaizdinių, ypač jeigu jo kalbos pojūtis yra išlavintas. Taip pat įmanoma, kad kai kurie tarp knygos viršelių atsidūrę tekstai tėra traumų aprašymai – be refleksijos, be sąmoningumo tai tik nesuvaldyta medžiaga, kurios ir pats autorius nesupranta, tik mėgaujasi rašymo procesu, o vėliau užsiima ekshibicionizmu.
Vienatvė žmogų keičia
– Ar gali būti taip, kad autorius rašo iš giluminio nujautimo, sukaupto stebint tai, kas vyksta aplinkui? Jis rašo per daug nereflektuodamas. Paskui jo tekstus aiškinasi skaitytojai ir sako – o, žiūrėk, tokia mintis ir dar tokia. O autorius atsako, – nieko sau, žinai, rašydamas apie tai nepagalvojau. Ar tai labiau būdinga ne rašytojui, o tapytojui, muzikui, kurių raiškos priemonės nėra tokios aiškiai perprantamos ir rezultatas turi daugiau interpretacinių galimybių?
– Ar būna, kad mūsų tekstai neatspindi mūsų pačių? Nežinau, man dar neteko tokio skaityti. Veikiau atvirkščiai – kuo mažiau autorius sąmoningas arba kuo labiau jis slepiasi, tuo auditorijai stipresnis įspūdis, kad tai apie jį patį, apie autorių. Priedangas mes pasakodami, žinoma, pasitelkiame, bet, kaip sakė Oscaras Wilde'as, duokite man kaukę ir aš pasakysiu visą tiesą.
Nemanau, kad literatūrą skaitytojai interpretuoja mažiau nei tapybą ar muziką. Gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad tekstas yra nepajudinamas faktas, tekstinės informacijos srautas. Juk skaitydami neredaguojame: nebraukome pastraipų ir nesukeičiame žodžių vietomis. Bet štai puslapius galime praversti, skaitymo greitį kaitaliojame, aplinka, kurioje skaitome, gali keistis dramatiškai, kaip ir skaitytojų būsenos, nuotaikos, o kai pagalvojame apie kiekvieno gebėjimus įsivaizduoti ir reflektuoti... Romanas – tai erdvė, į kurią skaitytojai ateina ir apsigyvena arba ne. Erdvė, kurią skaitytojai savimi ne tik keičia, t. y. interpretuoja, bet ir apskritai priverčia egzistuoti. Autorius romaną pradeda, o skaitytojai užbaigia. Tik parašyta ir išleista, bet neskaitoma arba užmiršta knyga dingsta, jos nėra.
Beje, prieš kelerius metus įvyko vienos knygos prisikėlimas. Tai Johno Williamso „Stouneris“. Nepamenu, kuris dabar populiarus rašytojas šią knygą atrado savo lentynoje ir perskaitė po 50 metų nuo jos išleidimo ir mirties. Perskaitė ir sušuko: ji gyva, ji nuostabi, žmonės, skaitykite, tai šedevras! Ir štai kuklusis Lozorius stoja į bestselerių sąrašus.
– Kaip manai, ar nėra taip, kad daugelis didžiųjų rašytojų buvo ligoniai, besigydantys rašymu – Vulf, Manas, Rilkė, Kafka, Jelinek. Tik iš dvasinės negalios, vidinio žaizdotumo randasi gyvas literatūros turinys. Tai gal dirbant su rašančiais žmonėmis kaip su ligoniais rašymo seminaruose galima padėti jiems sukurti gerą literatūrą?
– Didžiuosius rašytojus mieliau sujungčiau kitu bruožu: bent jau tie, kuriuos išvardijai, buvo (yra) daugiau nei vidutiniškai intelektualūs. Žinoma, ne visi puikūs rašytojai yra intelektualai. Tikrai ne visi puikūs rašytojai kentėjo baisias dvasines kančias. Ir juolab ne visi kankiniai parašė gerų knygų. Man įstrigo Witoldo Gombrowicziaus dienoraščio įrašas: aš esu visiškai vienas ir todėl aš labiau egzistuoju. Iš totalios vienatvės egzistencijos jis ir kūrė. Tai nereiškia, kad Gombrowiczius visai nematė žmonių, ne, jo dienoraščiai liudija, kad jis sėdėjo baruose, keliavo, mylėjo moteris, bet – buvo toli nuo lenkų kultūrinės ir politinės terpės (karas jį atskyrė). Ir dar labiau įtariu tiesiog jo paties priimtą gyvenimo poziciją, su kuria man lengva tapatintis. Tokia sąmoninga, atkakli vienatvė žmogų keičia, ir visuomenės akimis jis ima atrodyti, švelniai tariant, keistas. Ligonis, pamišėlis, ekscentrikas. Monstras, kaip sakė Slavojus Žižekas. Iš pradžių juokiausi iš tokio žodžio, bet paskui surimtėjau: taip, monstras – tai aš!
Kai dirbu su žmonėmis kūrybinio rašymo dirbtuvėse, nežiūriu į juos kaip į ligonius, net jeigu jie ir būtų arti pamišimo. Kiekviename matau vienatvę, nepakeliamą būties naštą, meilės alkį ir mirties siaubą, su kuriuo visiems reikia tvarkytis. Psichologai per rašymą gelbėja tuos, kurie vaikšto ratais, neberasdami išėjimo iš kompleksų kalėjimo, tuos, kurie tapo savo paties įkaitais. Man rūpi ištraukti iš žmonių naratyvą ir paskatinti juo dalytis. Geros literatūros nesukursi, jei bijosi nerti į savo sielos gelmes, kuriose yra ir nuostabių, ir baisių dalykų. Būtent pastaruosius kartais sunku toleruoti tiek savyje, tiek kituose, bet dar blogiau juos išstumti. Blogiausia, jeigu visuomenė juos išstumia iš kolektyvinės sąmonės. Čia matau savo misijos tikslą.
– Ačiū už pokalbį ir už laiką, kurį dovanoji besidomintiems rašymu Klaipėdoje.
