-
Bušido kovotojo nužudymo mįslės (išskirtinė medžiaga) 14
Suteikia vilties
Neseniai žiniasklaidoje plačiai skelbta, kad artimiausiu metu gali paaiškėti didžiausios per pastaruosius 20 metų kriminalinės bylos tikrosios priežastys. Kodėl Vilniuje nežinomo snaiperio šūviu buvo nukautas Kaune susiformavusios Daškinių grupuotės vadeiva, tuometis Lietuvos bokso federacijos prezidentas Remigijus Daškevičius, pravarde Daškė. Kaip įtariamieji garsiosios žmogžudystės organizatoriai, už grotų vienam ir trims mėnesiams pateko du buvę Daškės bendražygiai – Rolandas Dromantas, pravarde Ilgas, ir Robertas Užukauskas, žinomas Rublio pseudonimu.
Nors minėta byla tampa jau aiškesnė, bet, atidžiau pažvelgus į pastarųjų keliolikos metų tamsiausių Kauno kriminalinių bylų seriją, prieš akis iškyla vienas ne itin malonus vaizdas: neištirta didžioji dalis panašių bylų, kurios yra susijusios su per 30 nepriklausomos Lietuvos metų nuskambėjusiais įvykiais Kauno gatvėse, daugiabučių kvartaluose.
Bet po netikėto proveržio Daškės byloje atsirado tikimybė, kad su laiku bus galutinai ištirtos ir kitos ne mažiau garsios, reikšmingos ir didžiulį rezonansą turėjusios užsakytų žmogžudysčių bylos.
Tyliai sustabdytas tyrimas
Pastaraisiais metais neretai viešose diskusijose tenka sulaukti klausimų, kada pagaliau paaiškės tikrieji žymaus bušido kovotojo Remigijaus Morkevičiaus nužudymo užsakovai ir vykdytojai. Bet atsakymų vis dar nėra. Labai panašu, kad ši visuomenę sukrėtusi garsaus sportininko užsakytos žmogžudystės byla vis dar kurį laiką bus neįveikiama net kiečiausiems Lietuvos kriminalistams ir prokurorams.
R.Morkevičiaus nužudymo užsakovai ir vykdytojai iki šiol nežinomi.
Neseniai paaiškėjo, kad paskutinio garsiausio šių laikų Lietuvoje užsakyto nužudymo – daugkartinio Tailando bokso ir bušido turnyrų čempiono R.Morkevičiaus mirties tyrimas jau dvejus metus yra ne tik tylioje aklavietėje, bet ir absoliučiai sustabdytas neribotam laikui.
"Ikiteisminis tyrimas dėl R.Morkevičiaus nužudymo yra sustabdytas 2018 m. rugsėjo 21 d.", – toks oficialus atsakymas į mano e.pašto dėžutę atskriejo iš Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus specialistės darbinio pašto.
Paprastai tokie sudėtingi tyrimai būna sustabdomi, kai teisėsaugininkams nepavyksta surinkti oficialių duomenų ar įkalčių, leidžiančių atskleisti padaryto nusikaltimo schemą. Tačiau mums pavyko surinkti dar iki šiol niekur neviešintų duomenų ir versijų, kam galėjo neįtikti skandaluose ne kartą minėtas, Kauno kriminalinių gaujų aplinkoje pastebėtas, bet, nepaisant to, daugeliui simpatijas kėlęs bušido ringo kovotojas.
Komentarai iš morgo
Kodėl taip tragiškai susiklostė jauno, perspektyvaus ir žadėjusio grįžti į aktyvų sportą bušido kovotojo gyvenimas? Po plačiai išgarsėjusio Airijos piliečio užpuolimo Kauno senamiestyje, viešai deklaruodavęs, kad pagaliau gyvenimą pradės iš naujo, praėjus pusmečiui, 2016 m. gruodžio 21-ąją 34 metų R.Morkevičius krito nuo žudiko kulkų.
R.Morkevičių pažinojau labai gerai. Su juo teko sportuoti, jis ne kartą lankėsi mano dvare, pirtyje maudėsi. Jį gerbiau!
Tai nutiko maždaug 20 val., kai kovotojas sugrįžo namo po treniruotės, prie Kauno Šilainių rajono, Baltų pr. 31-ojo namo laiptinės. Nužudytojo kūną tą patį vakarą apžiūrėję Kauno morgo specialistai nustatė, kad į R.Morkevičių buvo paleisti septyni šūviai.
Daugelį metų dirbusius morgo darbuotojus nustebino tai, kad kovotojo kūne aptiktos šautinės žaizdos padarytos iš itin keistos modifikacijos šaunamojo ginklo. Tikėtina, kad kone Kūčių išvakarėse Šilainiuose į R.Morkevičių šūviai buvo paleisti iš gana reto ir perdirbto "Kalašnikov" automato, kurio paleistos kulkos tarsi išsibėgiojo po aukos kūną. Po mirusiojo apžiūros ekspertai pažymėjo, kad R.Morkevičiaus ir šaulio tarpusavio padėtys su kiekvienu šūviu keitėsi.
"Teko girdėti iš kolegų pasakojimų, kad nužudytojo kūne surastos kulkos buvo labai įdomios ir išskirtinai retos modifikacijos – išcentruotos. Jos pro vienur įeina ir kitur išeina. Kaip supratau, jos neturėjo konkretaus centro. Tokios kulkos paprastai keičia kryptį, kad padarytų kuo daugiau sužalojimų. Į galvą jam (R.Morkevičiui) nebuvo paleistas šūvis. Šautiniai sužalojimai buvo padaryti septyni. Tačiau tą lemtingą vakarą jį pakirto trys mirtini šūviai. Jam šauta iš priekio į pilvo apačią, iš kairės ir vos iš nugaros į kairiojo žasto viršutinę dalį ir iš nugaros bei dešinės į kairį sėdmenį. Tokias kalbas esu girdėjęs iš jo kūne sužalojimus analizavusių kolegų", – taip pasakojo itin patikimas šaltinis pagrindiniame Kauno morge.
Iškalbingos fotografijos
Nors vis dar aukšti šalies pareigūnai nelinkę pripažinti, kad R.Morkevičius buvo glaudžiai siejamas su asmenimis iš Kauno kriminalinių grupuočių, kai kurie kiti šaltiniai teigia priešingai.
Renkant medžiagą knygai "Kriminalinė Agurkinių odisėja", teko peržiūrėti nemažą kolekciją fotografijų, kurios buvo surastos per kauniečių gangsterių namuose atliktas kratas. 2010–2012 m. laikotarpiu darytose nuotraukose R.Morkevičius pozavo kartu su užsienio šalių kalnų kurortuose slidinėjusiais ir atostogavusiais tuomet Kaune lyderiais tarp gangsterių laikytos Agurkinių grupuotės vadeivomis. Ne vienoje šių nuotraukų kartu su R.Morkevičiumi ir kitais Agurkinių vyrais pozavo ir metais anksčiau, 2015 m. lapkritį, tuose pačiuose Šilainiuose, šalia mylimosios – žinomos socialinių tinklų garsenybės Vitos Pliadytės-Jakutienės, automobilyje "Mercedes-Benz" nušautas ir prieš mirtį didelių ambicijų turėjęs Deimantas Bugavičius.
Tarp daugybės iškalbingų fotografijų matyti, kaip R.Morkevičius ir D.Bugavičius sėdi prie vieno stalo drauge su Agurkinių veikėjais ir jų antrosiomis pusėmis. Tarp sėdinčiųjų aiškiai matyti ir šiuo metu kalėjime bausmę atliekantis Agurkinių gaujos lyderis Saulius Velečka, pravarde Agurkas. Kitoje, kalnuose darytoje, nuotraukoje – R.Morkevičius pozuoja pasitikdamas 2012-uosius kartu su tais pačiais anuomet Kaune klestėjusios gaujos vyrais.
Dar vienoje nuotraukoje matyti, kaip viduryje sėdintis R.Morkevičius šypsosi pakėlęs pieno stiklinę, o šalia jo smagiai įsitaisę du neįprastų biografijų veikėjai. Vienas iš jų – anuomet prie Agurkinių lyderių priskirtas, tačiau vėliau su kriminalistais pradėjęs bendradarbiauti ir nuo 2014-ųjų birželio iš Lietuvos padus papustęs, lig šiol pačias netikėčiausias sąmokslų teorijas kurstantis Algimantas Ringaila, pravarde Čikis. Kitoje pusėje – šiandien neretai žiniasklaidoje minimas kaunietis Ričardas Baika, anksčiau turėjęs Ščiuko pavardę.
Kiek žinoma, Agurkiniai jį paimdavo slidinėti į kalnus, ir tiek", – taip apie tariamą R.Morkevičiaus svarbą Kauno banditų pasaulyje atsiliepė ilgamečiai pareigūnai.
Kaip žinia, jau kurį laiką Kauno apygardos teisme nagrinėjama D.Bugavičiaus nužudymo byla. Jos medžiagoje skelbiama, kad prieš penkerius metus iš Estijos į Kauną atvykusiems dviem samdomiems žudikams – Hansui Erikui Ehvertui ir Arle Grabbi bei juos koordinavusiai estų kriminalinei įžymybei Imre Arakasui kurį laiką išties aktyviai galėjo talkinti ne tik R.Baika, bet ir nemažai kitų asmenų. Tarp jų – šiuolaikinės kartos gangsteriai, kurie ne vienus metus nusikalstamą veiklą vykdė ne Lietuvoje, o Ispanijoje ir kitose Europos šalyse.
Kas įdomiausia, kad priešingai nuo savo veidų nedangstančių dviejų Estijos piliečių – H.E.Ehverto ir A.Grabbi, R.Baika kaskart prieš teismo posėdžius itin slepia savo veidą nuo jį įamžinti bandančių žurnalistų. Taigi retas kuris šį asmenį gali lengvai atpažinti iš veido.
R.Morkevičius (iš kairės) kartu su dėl D.Bugavičiaus nužudymo teisiamu R.Baika (viduryje) ir nuo agurkinių ir teisėsaugos besislapstančiu A.Ringaila-Čikiu.
Dar vienas įdomus faktas, kad 2019-ųjų vasarį su kyšiu, skirtu vienam iš teisėjų korupcijos byloje minimam advokatui Drąsučiui Zagreckui dėl R.Baikos išlaisvinimo, buvo įkliuvęs ir nuo Vilniaus kriminalistų Savanorių prospekte renovuojamo objekto pastoliais bandęs pasprukti, tačiau galiausiai ant pastato stogo vis dėlto sučiuptas kaunietis Giedrius Rimkus. Jis kadaise artimai bičiuliavosi ne tik su R.Baika ir R.Morkevičiumi, bet ir su jo vaikystės draugais.
Tokie keisti ryšiai ir sąsajos ypač sudomino R.Morkevičiaus nužudymą tyrusius Vilniaus kriminalinės policijos darbuotojus. Taigi neatsitiktinai kurį laiką sklandė versija, kad, nužudant D.Bugavičių ir R.Morkevičių, dalyvavo tie patys asmenys iš tų pačių tarptautiniu mastu veikiančių kriminalinių gaujų.
Agurkinių byloje galima pamatyti ne vieną nuotrauką, kur R.Morkevičius drauge puotauja su ryškiausiais grupuotės nariais ir taip pat nužudytu D.Bugavičiumi.
H.Daktaro pamąstymai
Kad R.Morkevičius, vadintas Morka, visiškai nesibaimino kontaktų ar būti užfiksuotas su ryškiausiais Kauno banditais, viešai patvirtino ir aukščiausia bausme – iki gyvos galvos – nuteistas kriminalinio pasaulio veteranas Henrikas Daktaras. "R.Morkevičių pažinojau labai gerai. Su juo teko sportuoti, jis ne kartą lankėsi mano dvare, pirtyje maudėsi. Jį gerbiau! Jis buvo geras sportininkas ir puikus žmogus. Jį nužudyti galėjo tik bespridelnikai, kurie šiuo metu ten (Kaune) viešpatauja", – taip 2017-ųjų sausį, praėjus kelioms savaitėms po nužudymo, viename iš portalų pareiškė beveik 30 metų Vilijampolės Daktarų gaujai dirigavęs H.Daktaras.
Teko girdėti iš kolegų pasakojimų, kad nužudytojo kūne surastos kulkos buvo labai įdomios ir išskirtinai retos modifikacijos – išcentruotos.
Senosios Kauno mafijos veterano bendravimas su R.Morkevičiumi nutrūko, kai Henytė 2005 m. lapkritį sėdo už grotų. "Kiek teko skaityti spaudoje, tada Remyga susidraugavo su Agurku (S.Velečka). Pastarasis taip pat gerbė Remygą. Bet, noriu pabrėžti, Remyga niekada nebuvo nei agurkinis, nei daktarinis. Jis save laikė nepriklausomu bachūru, čempionu. Ir jis gyveno gerai. Bet kai sėdo Agurkas, Remyga susidraugavo su Kamuoliniais, bent kiek supratau iš laikraščių. O apie Kamuolinius nieko gero pasakyti negaliu, jie man bespridelnikai", – teigė H.Daktaras.
Anot jo, tarp Kamuolinių ir R.Morkevičiaus galėjo būti nesutarimų. "Mano nuomone, jie (Kamuoliniai) galėjo nesugyventi su Morka, nes pastarasis nebuvo pratęs nusileisti. Nieko negaliu tvirtinti, bet turbūt tarp jų dėl nepagarbos kilo ginčų. Kamuoliniai bendrauja su visu pasauliu, tad jiems užsakyti kokį menkniekį iš Azijos neturėjo sukelti problemų. Nuvežė, parodė, tas padarė ir išvažiavo. Bet esu seniai įkalintas, tad nieko tiksliai pasakyti negaliu. Čia tik nuomonė, kurią galima buvo susidaryti iš spaudos", – tokiais pamąstymais pasidalijo H.Daktaras.
Praėjus daugiau nei metams, 2018 m. spalio viduryje, pratęsdamas šią temą, buvęs senosios Kauno Daktarų gvardijos bosas papildomai pateikė naujausių faktų apie bušido įžymybės mirties bylą. "Dirba ta mūsų teisėsauga. Kiek žinau, jau šeši iš Kamuolinių gaujos duoda parodymus dėl R.Morkevičiaus nužudymo. Kai viskas bus sudėliota, jie (pareigūnai) nepraleis progos pasigirti", – tąsyk pabrėžė H.Daktaras.
Pirmąsyk išvengė šūvių
Tai, kad R. Morkevičius galėjo tapti Kamuolinių gaujos taikiniu, versijos ir kalbos, atrodo, sklandė ne šiaip sau. Kaip jau neseniai skelbta "Kauno dienoje", paviešinus apie 200 puslapių Kamuolinių gaujos bylos kaltinamąjį aktą, paaiškėjo, kad tarp potencialių teisiamųjų aukų buvo ir jau minėtas R.Morkevičius. Labai tikėtina, kad būtent tokius duomenis iš savų šaltinių kalėjimo "pašte" sužinojo, o vėliau žiniasklaidai ir pateikė H.Daktaras.
Bylos medžiagoje skelbiama, kad Kamuolinių grupuotės vadeiva Giedrius Janonis, arba tiesiog Kamuolys, yra kaltinamas Kauno prekybos centro "Molas" aikštelėje beveik prieš dešimtmetį davęs nurodymą septyniems šaunamaisiais ginklais ginkluotiems savo "torpedoms" pamokyti R.Morkevičių ir dar vieną žmogų. Visa tai nutiko dar likus penkeriems metams iki bušido ringo kovotojo nužudymo – 2011-ųjų vasarą. Tai buvo siejama su kerštu Kamuolinių grupuotės nariui Mantui Pečiuliui, garsėjusiam Ruonio pravarde.
Būta duomenų, kad M.Pečiulis kartu su R.Morkevičiumi neva svaiginosi ne tiktai alkoholiu, o galiausiai̇ sumušė kartu su jais prie vieno stalo tą vakarą puotavusį Kamuolio svainį, praeityje žinomą Kauno mašinvagį Ernestą Buivą, pravarde Beždžionė. Netrukus abu vyrai užsitraukė nemažą gėdą ir rūstybę tarp daugybės Kauno gangsterių. Taigi kuriam laikui jie nutarė tyliai iš Kauno pasitraukti į Hagos miestą Nyderlanduose. Verta prisiminti, kad tai buvo tamsus laikas R.Morkevičiaus sporto karjeroje.
2011 m. liepos 6-osios vakarą jaunieji Kamuolinių kareiviai nustatė M.Pečiulio ir R.Morkevičiaus buvimo vietą Hagoje ir nutarė nedelsdami smogti. Tą pačią naktį į prie automobilio besiartinantį M.Pečiulį buvo paleisti keturi šūviai. Jis buvo sunkiai sužeistas, bet pasikėsinimą išgyveno.
Po išpuolio kauniečiai ginklais ir drabužiais atsikratė, išmesdami juos į vietos vandens kanalą ir šiukšlynus. Jau 2017-ųjų spalį bendros Lietuvos ir Nyderlandų pareigūnų pajėgos surado per išpuolį panaudotus ginklus ir juos ištraukė iš vieno Hagos vandens kanalo. Šie unikalūs vaizdai užfiksuoti, o vėliau viešai pademonstruoti 2018 m. balandį sėkmingai Kamuolinius sutriuškinusių ir aukščiausiais "Metų seklių" apdovanojimais apdovanotų šalies kriminalistų uždarame renginyje.
Šiandien drąsiai galima teigti, kad 2011 m. liepos naktį Kamuolinių bosų pasiųstų smogikų kulkų R.Morkevičiui pavyko išvengti tik per laimingą atsitiktinumą. Kalbama, kad tą vakarą žinomas kovotojas lankėsi ne M.Pečiulio, o kito asmens namuose. Tad jis taip ir nepasirodė jo tykojusiems atvykėliams iš Kauno.
Vis dėlto šiandien vis labiau plinta kalbos ir įtarimai, kad prie R.Morkevičiaus žmogžudystės rankas yra prikišę visai ne Kamuoliniai, o kiti savo laiku kur kas rimčiau veikę ir tarptautiniams nusikaltėlių sindikatams priklausę lietuviai.
Garsaus žudiko braižas?
R.Morkevičiaus žmogžudystė apaugusi pačiomis netikėčiausiomis sąmokslo teorijomis. Pagal vieną iš versijų, tikėtina, kad jį galėjo likviduoti garsiausias samdomas žudikas I.Arakasas iš Estijos. Būtent tas pats, kuris tariamai režisavo D.Bugavičiaus nužudymą vykdžiusius du Estijos piliečius, šiuo metu teisiamus Kaune. Yra duomenų, kad atvykėliai žudikai dar 2015-ųjų rugsėjį išsinuomojo butą Šilainių rajone, kuris buvo skirtas būsimiems nusikaltimams nuodugniai išstudijuoti šioje miesto teritorijoje.
Tarp daugybės versijų yra ir tokia, kad į R.Morkevičių mirtinus šūvius galėjo paleisti garsiausias Estijos samdomas žudikas I.Arakasas.
Jie veikė kaip aukšto profesionalumo žudikai Vakarų šalyse. Spėjama, kad I.Arakasas parūpino optinius taikiklius Ispanijoje ir Estijoje, taip pat cheminių medžiagų, kurios buvo skirtos pašalinti pirštų atspaudams nuo ginklų ir drabužių, įvykdžius D.Bugavičiaus žmogžudystę tuose pačiuose Šilainiuose. Lietuvos kriminalistams tapo aišku, kad nuo 2015 m. rugsėjo iki 2015 m. lapkričio 7-osios (tą vakarą, kai buvo nušautas D.Bugavičius) pats I.Arakasas į Lietuvą buvo atvykęs lėktuvais, autobusais ir automobiliais ir kelis kartus lankėsi Kaune.
Šiandien Lietuvos teisėsaugininkai tikisi, kad įstrigęs R.Morkevičiaus bylos tyrimas pajudės būtent tada, kai artimiausioje ateityje I.Arakasas bus deportuotas į Lietuvą, kur jam bus pareikšti įtarimai nužudymu. Tai esą bus padaryta, kai grėsmingos išvaizdos ir senų klasikinių veiksmo filmų žvaigždes Dolphą Lundgreną ir Arnoldą Schwarzeneggerį iš veido bruožų primenantis samdomas žudikas estas atliks bausmę Airijoje, Portlišo kalėjime.
Čia Estijos kriminalinė įžymybė atlieka šešerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri jam buvo skirta už airių gangsterių nužudymą. Kalėdamas Airijoje, 60 metų I.Arakasas kurį laiką sirgo tuberkulioze, todėl nebuvo jokių vilčių, kad jis bus pervežtas į Lietuvą. Kaip žinome, mūsų šalyje užsienio piliečiams kalinimo sąlygos yra gerokai prastesnės nei Airijoje. Tačiau, praėjus kuriam laikui, vyras pasveiko ir nuo tos dienos vėl atsirado viltis, kad airių teisėsauga I.Arakasą kažkada perduos Lietuvai.
Kaune buvo vieša paslaptis, kad prieš mirtį R.Morkevičiui bet kokia kaina reikėjo pinigų ir jis stačia galva nėrė į itin abejotinos reputacijos reikalus.
Mėgaujasi laisve?
I.Arakasas tiktai galėjo vykdyti kažkieno prašymą likviduoti R.Morkevičių. Bet kas yra tikrieji garsaus nusikaltimo organizatoriai? Vis dažniau kalbama, kad tikrasis šio nusikaltimo iniciatorius galėjo būti buvęs klaipėdietis Sergejus Bėglikas, jau beveik 20 metų gyvenantis Ispanijoje. Taigi tas pats neįgaliojo vežimėlyje sėdintis asmuo, kuris su kitu šiandien ieškomiausiu lietuviu tituluojamu – buvusiu kauniečiu Renaldu Kaniu įvardijamas kaip neva du pagrindiniai veikėjai, dalyvavę organizuojant D.Bugavičiaus nužudymą.
Po 2018-ųjų gegužę skambiai pradėtos bendros Ispanijos, Lenkijos ir Lietuvos operacijos "Ledlaužis", kurios metu išaiškinta daugiau nei 0,5 mlrd. eurų iš kokaino kontrabandos uždirbusi ir vėliau sėkmingai išplovusi tarptautinė 22 asmenų gauja, o pagrindiniu gaujos lyderiu vadintas S.Bėglikas areštinėje praleido vos dvi paras. Malagos provincijos teismas nusprendė, kad Ispanijos įkalinimo įstaigos negali šiam jau beveik 24 metus neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam Lietuvos piliečiui sudaryti normalių sąlygų laukti teismo. Daugelio nuostabai, S.Bėglikas buvo paleistas už 15 tūkst. eurų užstatą. Be to, jam nurodyta registruotis policijoje ir neišvykti iš Ispanijos.
Bet šių metų kovą ėmė sklisti kalbos, kad vis dėlto Ispanijos teisėsaugininkai, užversti Lietuvos kriminalistų prašymais, S.Bėgliką jau netrukus išduos ir iš milijonus kainavusios vilos Ispanijoje jis bus perkeltas į gimtosios šalies kalėjimą. Tačiau, prasidėjus masiniam karantinui dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos, mūsiškių pareigūnų planas akimirksniu sužlugo. Vėliau dėl tokio nesusipratimo netgi ėmė sklisti versijos, kad S.Bėgliko žmonės per karantiną nesnaudė ir esą surado rimtų priėjimų prie didžiulėje prieš lietuvį nukreiptoje operacijoje dalyvavusių aukščiausio lygio Ispanijos ir Lenkijos pareigūnų. Atsirado nemaža tikimybė, kad korumpuoti teisėsaugininkai S.Bėgliko žmonių galėjo būti tiesiog užmėtyti solidžiomis eurų premijomis. Taigi, prašmatniuose Ispanijos apartamentuose prie vežimėlio prikaustytas lietuvis toliau slepiasi nuo praeities kriminalinių skandalų, dėl kurių jam gresia teismo procesas gimtinėje. Su S.Bėgliku buvo mėginimų pabendrauti betarpiškai, tačiau šis per advokatę iš Klaipėdos perdavė, kad kol kas nemato prasmės bendrauti su žurnalistais iš Lietuvos.
"D.Bugavičiaus ir R.Morkevičiaus užsakytos mirtys – tai jų su S.Bėgliku ir R.Kaniu vykę tarpusavio karai dėl narkotikų krovinių užvaldymo ir noro perimti pelningos kvaišalų kontrabandos maršrutus. Bet labiausiai R.Morkevičiaus mirties galėjo geisti R.Kanys. Juk Kaune buvo vieša paslaptis, kad prieš mirtį R.Morkevičiui bet kokia kaina reikėjo pinigų ir jis stačia galva nėrė į itin abejotinos reputacijos reikalus", – taip kalbėjo vienas nebaigtos bylos užkulisius neblogai žinantis kriminalistas.
Sklando kalbos, kad neva prie R.Morkevičiaus nužudymo organizavimo galėjo prisidėti ir jau daugiau nei metus prašmatnioje Ispanijos viloje namų arešto sąlygomis įkalintas S.Bėglikas.
30 metų liejosi kraujas
Per 30 nepriklausomos Lietuvos metų gaujų ir kontrabandininkų kovose kulkos varstė ne tik įtakingiausių nusikalstamų šeimų lyderius. Susišaudymai Kaune suintensyvėjo nuo 1993 m. iki 2000 m. Lig šiol neišaiškintos ir garsiausių to meto verslininkų, sportininkų ir visuomenės veikėjų nužudymų bylos. Pamažu tokių asmenų žudynės apaugo daugybe gandų ir buvo pavadintos paslaptingiausiais šimtmečio nusikaltimais. Apie kai kurias mafijos klasikų bylas jau daugelį metų nieko negirdėti ir apie jas nerašo žurnalistai. Tad vieną dieną nutariau pasidomėti, kaip klostosi anuomet plačiai išgarsintų bylų tyrimai.
1992 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus sporto salėje, netoli tuomet veikusio "Žalgirio" stadiono, šaltakraujiškai "Kalašnikov" automatais buvo sušaudyti A.Tomilinas, arba Zelionas, ir kartu su juo sportavęs Igoris Zorkinas. Jie abu aršiai konkuravo su tuomečiais "Vilniaus brigados" bosais. Kurį laiką tarp įtariamųjų buvo Boriso Dekanidzės dešiniąja ranka vadintas Igoris Tiomkinas.
Kai kurie anų laikų įvykių stebėtojai dviejų vyrų iš Vilniaus sušaudymą netgi prilygino praėjus metams – 1993 m. spalio 7 d. tuometį Kauno "Vilijos" restoraną sudrebinusioms žudynėms, kai vėlgi iš "Kalašnikov" automatų buvo nušauti net penki Daktarų lyderio H.Daktaro aplinkos vyrai. Deja, abiejuose miestuose įvykdytos užsakytos masinės žmogžudystės oficialiai neatskleistos iki šių dienų. Manoma, kad šios abi bylos yra nutrauktos.
1997 m. spalio 30 d. prie meilužės namų Kaune, Partizanų g. 98-ojo namo, nušautas 1985 m. Lietuvos IX spartakiados suaugusiųjų bokso čempionas ir Sovietų Sąjungos jaunimo čempionas, desantiniame sovietų armijos dalinyje tarnavęs Gintautas Bakanauskas, pravarde Bakanas.
1998 m. spalio 3 d. samdomo žudiko kulkos Islandijos plente, šalia garažų 162–163 vartų, pakirto SSRS dziudo ir karatė čempionatų prizininką, tuometį Kauno dziudo federacijos prezidentą Vaidotą Stankevičių, pravarde Smauglys. Abiejų kauniečių bylos nutrauktos dėl suėjusių senaties terminų.
2000 m. rugpjūčio pabaigoje šalia S.Dariaus ir S.Girėno sporto komplekso Kaune kulkos suvarpė ieties metiką Kęstutį Juršą. Jis buvo siejamas su Centro kriminaline šeima. Šios žmogžudystės tyrimo byla kelis kartus buvo sustabdyta, bet nenutraukta. 2007-aisiais Kauno prokurorai ją išsiuntė į Generalinę prokuratūrą. Pastarąjį kartą tyrimas atnaujintas 2010 m. kovą, dabartiniu metu tyrimas pristabdytas.
2002 m. balandį Kaune nežinomas šaulys nušovė Daškinių grupuotės veteraną Vidmantą Mickevičių, pravarde Kryžius. Netrukus buvo nušautas ir su juo ryšius palaikęs Kryžkelės gaujos lyderis Artūras Šatas. Abiejų vyrų nužudymų tyrimai buvo nutraukti suėjus senaties terminui.
2004 m. balandį samdomo žudiko kulkos Kaune, Sukilėlių prospekte, nutraukė Valdo Jakučio, buvusio R.Daškevičiaus verslo partnerio, tapusio solidžiu verslininku ir vėliau netgi dosniai prisidėjusio prie politiko Rolando Pakso prezidentinės kampanijos rėmimo, gyvybę. Bylos tyrimas pristabdytas.
2005 m. kovą Šiauliuose, prie namų nenustatyto užpuoliko nušautas vienas iš praeityje garsios Princų grupuotės lyderių Vidmantas Kavoliukas, pravarde Amerikonas, paskutiniais metais garsėjęs kaip pasiturintis verslininkas. Nužudymas vis dar neišaiškintas.
2010 m. sausį Kaune, prie Šilainių daugiabučio, nužudytas sunkią judėjimo negalią turėjęs vienas Agurkinių gaujos narių Rytis Korsakas. Tų pačių metų liepos 21 d. Kauno apygardos prokuratūroje priimtas nutarimas sustabdyti tyrimą, nenustačius nusikaltimą padariusių asmenų.
2011 m. gruodį Šilainiuose, Žiemgalių gatvėje, greta vaikų darželio sėdėdamas automobilyje nušautas su Agurkiniais ryšius palaikęs Darius Čekalinas. Nusikaltimas neišaiškintas, o tyrimas sustabdytas.
2014 m. liepą Vilniuje, šalia daugiabučio Trinapolio gatvėje, nušautas "Vilniaus brigados" veteranas Igoris Tiomkinas. Prokurorų atstovė informavo, kad dėl šio nužudymo ikiteisminis tyrimas tebevyksta. Dėl galimų žudikų ir su jais susijusių įtariamųjų Vilniaus prokurorai išsiuntė prašymus į kitas užsienio šalis.
"Nors daugelis jūsų minimų ikiteisminių tyrimų yra sustabdyti nenustačius nusikalstamą veiką padariusių asmenų. Tačiau primename, kad sustabdyti minėti tyrimai gali būti bet kada atnaujinti, gavus tyrimui svarbios informacijos ar kitų duomenų", – taip skelbė Generalinės prokuratūros atstovė Elena Martinonienė.
"Pirmieji kovotojai su mafija"
Apie dabartinių laikų Kauno nusikalstamą pasaulį, D.Bugavičiaus ir R.Morkevičiaus žmogžudystės užkulisius nemažai skelbiama rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje "Kriminalinė Agurkinių odisėja".
"Taip R.Morkevičius palaikė draugiškus ryšius su Agurkiniais, bet ar jie vykdė bendrą nusikalstamą veiklą, mažai tikėtina, – minėtoje D.Dargio knygoje kalbėjo Kriminalinės policijos biuro aukštas pareigūnas Artūras Garla. – Kiek žinoma, Agurkiniai jį paimdavo slidinėti į kalnus. Bet kuriuo atveju tai netektys, bet tiek R.Morkevičius, tiek D.Bugavičius nebuvo kažkokios išskirtinės nusikaltėlių pasaulio žvaigždės ir nepriklausė aukščiausio kalibro asmenims."
Debiutinis D.Dargio dokumentinis filmas "Pirmieji kovotojai su mafija" jau kuris laikas rodomas internetinėse platformose – Žmonėscinema.lt ir "Telia Lietuva". Čia apsilankę žmonės už simbolinį mokestį filmą gali pamatyti iš bet kurios pasaulio vietos.
-
Kaunietis sujungė Holivudo monstro šeimos narius (išskirtinė medžiaga) 26
Išskirtinis kalinys
Per daugiau nei trylika metų nuo pirmojo Los Andželo teismo nuosprendžio mirties bausme nuteistas ir Tere Hote kalinamas vienintelis mirties bausme Amerikoje nuteistas Lietuvos pilietis Jurijus Kadamovas iki šiol nedalijo interviu JAV žiniasklaidai, nesuteikė galimybės apie jį susukti dokumentinio filmo, nepradėjo rašyti memuarų ir nesugrįžo prie savo seno pomėgio – groti būgnais. Tačiau atėjo diena, kai̇ mirtininkas vėl panoro į save atkreipti visuomenės dėmesį.
2010 m. gruodį, prieš pat Kalėdas, viename Kauno restorane, netoli buvusios 35-osios vidurinės mokyklos, kurioje kadaise mokiausi pirmosiose klasėse, buvo pristatyta originali meno kūrinių paroda. Čia eksponuotos kauniečio dailininko Gytauto Balkevičiaus ir JAV mirties bausme nuteistų J.Kadamovo bei jo bičiulio Jurijaus Michaelio bendrai nutapytos drobės.
Kaunietis G.Balkevičius rašytojui D.Dargiui pasakojo, kad kadaise padėjo J.Kadamovui iš naujo atrasti ryšį su jo ankstesnės šeimos, gyvenančios Lietuvoje, nariais.
Susitarė su mirtininkais
Ekscentriškais meno darbais pagarsėjęs G.Balkevičius, 2010-ųjų pavasarį iš spaudos sužinojęs kraują stingdančią J.Kadamovo istoriją, iškart nutapė kelias drobes. Po kurio laiko kaunietis elektroniniu paštu susisiekė su J.Kadamovo advokate Barbara O’Connor.
Menininkas iš Kauno teigė, kad pirmieji susirašinėjimai buvo mažai ką žadantys. „Jaučiau, kad advokatė manimi nepasitiki“, – prisiminė G.Balkevičius. Beje, jis vienas iš nedaugelio Lietuvos žmonių, kuriam betarpiškai laiškais teko bendrauti su šiandien Holivudo monstru tituluojamu ir mirties bausme nuteistu buvusios žiauriais nusikaltimais JAV, Los Andžele, anuomet garsėjusios emigrantų gaujos veikėju J.Kadamovu.
Netrukus kaunietis G. Balkevičius sulaukė teigiamų žinių, kad prie neįprasto projekto sutinka prisijungti ne tik pats J.Kadamovas, bet ir jo buvęs bendrininkas J.Michaelis. Sutaręs dėl bendradarbiavimo dailininkas išsiuntė už Atlanto keturias drobes, kurias abu už grotų dienas leidžiantys vyrai papildė savais potėpiais.
Pamenu, ji beveik verkdama tiesiai šviesiai paklausė: „Aš turiu sūnų, ar galėtumėte padėti jam susisiekti su tėvu?“
Buvo sutarta, kad J.Kadamovas ir J.Michaelis drobėse papildys kauniečio menininko G.Balkevičiaus nutapytą siužetą. Trijose drobėse jis nutapė giltines ir kaukoles, vienoje – viltingai sudėtas rankas. Praėjus kuriam laikui šie paveikslai sėkmingai sugrįžo į Kauną, kur juos galėjo pamatyti visi norintieji. Deja, paroda truko trumpai ir nebuvo surengta kituose Lietuvos miestuose.
Vienu metu G.Balkevičius ketino unikalią parodą skubiai pristatyti Londone. Kaunietis menininkas tokiam skubėjimui turėjo rimtą pagrindą. Tomis dienomis G.Balkevičius man prisipažino gavęs J.Kadamovo teisininkų parengtą laišką, kuriame skelbiama, kad teismui nepatenkinus skundo mirties bausmė lietuviui gali būti įvykdyta artimiausiu metu. Tačiau situacija vėliau gerokai pasikeitė ir jie toliau, tačiau jau atskirai, užsiėmė menu.
Daugiau nei prieš dešimtmetį, gyvendamas Kaune, su tapytoju G.Balkevičiumi esu parengęs vieną pirmųjų jo interviu. Jau tada jis kalbėjo, kad neįsivaizduojantis savo gyvenimo be pieštuko ir aliejinių dažų. „Tai kaip narkotikai, negaliu atsispirti. Mane mama išlaikė iš savo kuklių pajamų, todėl buvau visiškai atsidavęs menui“, – 2003 m. gruodį apie savo aistrą tapyti atvirai prasitarė Gytautas.
Jis pasakojo, kad mintis tapti dailininku kilo, kai jam buvo dvylika metų. Jau vėlesniais laikais, studijuodamas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, G.Balkevičius savo darbams pasirinko neįprastus pozuotojus – laikinosios sostinės benamius. Asocialūs ar balansuojantys ties asocialumo riba asmenys, XIX a. pabaigoje įkvėpę prancūzų impresionistą Henri de Toulouse’ą-Lautrecą, Gytautą sudomino visiškai atsitiktinai.
Naktimis piešė stotyje
Kartą per paskaitą G.Balkevičius gavo užduotį nupiešti žmogaus kompoziciją. Tada jo draugai ir pažįstami nesutiko pozuoti net už pinigus. Tuomet savo darbo tema jis pasirinko miesto valkatas, nuolat ieškojusius prieglobsčio Kauno geležinkelio stoties patalpose.
„Ateidavau naktimis, patogiai įsitaisydavau prie stoties kolonų, stebėdavau ir paskui vaizduodavau popieriaus lape gerokai įkaušusius valkatas, – pasakojo G.Balkevičius. – Kai kurių tuomet šilumos ieškojusių benamių biografijos buvo labai spalvingos. Keli jų anksčiau patys dirbo geležinkelio stotyje. Tačiau nė vienas jų manęs nepasiuntė ant trijų raidžių.“
Dailininkas kruopščiai piešė valkatų veidus, rankas, batus. Šios detalės Gytautui atrodė išraiškingiausios.
2001 m. G.Balkevičius susipažino su Maskvos dailės akademijos profesoriumi. Jis buvo sužavėtas kauniečio darbų ir pasirūpino, kad jie būtų parodyti užsienyje. Netrukus Gytauto darbai buvo eksponuojami Vašingtone, Londone, Vatikane, Berlyne. Kauniečio darbų parodos buvo surengtos privačiose galerijose Tokijuje, Honkonge ir Maskvoje.
Kadaise, kai dar buvo studentas, Gytautas autostopu nuvažiavo į Paryžių, kad apsilankytų legendiniame Luvro muziejuje. „Kai Luvre pamačiau žinomų menininkų darbus, akimirksniu apsvaigau ir staiga panorau grįžti namo. Pasijutau esąs pienburnis, kad suvokčiau profesionalų meną“, – kalbėjo G.Balkevičius.
Nuo karjeros pradžios dailininkas susikūręs gana neįprastą filosofiją, tad kelia griežtus reikalavimus ne tik sau. „Nuo senų laikų esu įkvėptas vieno gyvenimo filosofijos kūrėjų Friedricho Nietzsche’s posakio: „Gerbiu menininką, kuriam pakanka duonos kąsnio ir idėjos.“
Pirmasis užmezgė kontaktą
Prieš kurį laiką kaunietis G.Balkevičius baigė tapybos magistro studijas. Netrukus buvo priimtas į Londono elitinių dailininkų, tokių kaip Harry Pye, ratą. Pastarasis už vieną paveikslą internete prašo įspūdingų sumų, siekiančių nuo 3 iki 5 tūkst. Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Lietuvis pasijuto maloniai, kai sužinojo, kad jį pripažino ryškiausi šiuolaikinės dailės meno atstovai pasaulyje.
„Mane mirties tema mene visuomet domino ir žavėjo, – kalbėjo Gytautas. – Štai vienas kaukolę deimantais nusagstęs menininkas pastaruoju metu labai brangiai vertinamas ir liaupsinamas pasaulinio lygio dailės mene. Mirties tema menininkams yra patraukli.“
Paprašytas prisiminti, kodėl ryžosi užmegzti kontaktą su JAV mirties bausme nuteistu lietuviu J.Kadamovu, G. Balkevičius sakė: „Viename leidinyje perskaičiau pirmus straipsnius, kad J.Kadamovas Amerikoje nuteistas mirties bausme. Šiaip esu atsiribojęs nuo gangsterių pasaulio, manęs nedomina jų vadinamosios „poniatkės“, kiti eiliniams žmonėms nelabai suvokiami jų papročiai. Bet domina pati mirties bausmė. Į visa tai esu linkęs žvelgti filosofiškai. Jei atvirai, manau, kad J.Kadamovas yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų.“
Dailininkas prisiminė dienas, kai pasiuntė pirmuosius laiškus už grotų kalinčiam J.Kadamovui. „Amerikoje labai sudėtinga įstatymų bazė, bet mes su J.Kadamovu pradėjome susirašinėti laiškais. Jis rašė tiesiai iš kalėjimo kameros. Kai pradėjome susirašinėti, tuo laiku net jo artimieji neturėjo galimybės su juo palaikyti bet kokių kontaktų. Jis kaltinamas tikrai rimtomis žmogžudystėmis, be to, dar bandė pabėgti iš kalėjimo. Galime tiktai įsivaizduoti, kaip į visa tai sureagavo JAV kalėjimų administracija.“
J.Kadamovo aplinkos žmonės pasakoja, kad jį nuo seno traukė pramogų verslas, tad jis galėjo tapti ne žudiku, o klestinčiu Holivudo kino prodiuseriu
Politinė byla?
Gytautui gerai žinomos J.Kadamovo kriminalinės istorijos, kad anksčiau jis žudė turtingus, žinomus, įtakingomis pažintimis garsėjusius Los Andželo gyventojus.
„Kalbama, kad vienas nužudytųjų, rodos, buvo tuomečio Gruzijos prezidento giminaitis. Girdėjau tokią versiją, kad po garsiųjų paskutinių dviejų vyrų (ambicijų Holivude turėjusių ir ketinusių sukurti sovietinio kino hito „Žmogus amfibija“ naują versiją Nikolajaus Charabadzės ir Georgijaus Safijevo) žudynių Gruzijos prezidentas paskambino tiesiai buvusiam JAV prezidentui George‘ui Herbertui Walkeriui Bushui (Amerikai vadovavusiam nuo 1989 iki 1993 m.) ir ištarė maždaug taip: „Klausyk, kas ten dedasi jūsų šalyje, kad taip brutaliai žudomi gruzinai?“ Pasibaigus pašnekesiui G.H.W.Bushas pažadėjo, kad būtinai išsiaiškins minėtas aplinkybes“, – naują netikėtą versiją pateikė G.Balkevičius.
Kaunietį menininką buvo pasiekusios kalbos, kad į J.Kadamovo ir jo bendrų paieškas anuomet JAV buvo mesta neregėtai daug – net 150 Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentų. Juk ne kas nors kitas, o jie ir išsiaiškino pagrobimuose bei žudynėse dalyvavusius nusikaltėlius. Jie į teisiamųjų suolą atvedė ir iš Vilniaus į Los Andželą emigravusį J.Kadamovą.
Dar daugiau įvairiausių žinių apie J.Kadamovą Gytautas sužinojo po garsiai nuskambėjusios jų bendrai nutapytų paveikslų parodos pristatymo Kaune. „Kai pristačiau mūsų bendrus dailės kūrinius, į mane kreipėsi keli rimti žmonės ir atskleidė kai kuriuos iki šiol mažai žinomus J.Kadamovo bylos faktus“, – mįslingai kalbėjo pašnekovas.
Užsakė knygų
Gytautas teigė, kad susirašinėdamas laiškais J.Kadamovas kauniečiui visą laiką neigė, kad bent kiek yra prisidėjęs prie garsiai JAV nuskambėjusių nusikaltimų, už kuriuos vėliau buvo nuteistas mirties bausme. „Jis, kaip ir daugelis, sakė: „Aš nekaltas, aplinka kalta“. Jis vis aiškino apie įstatymus, kad yra pirmasis Europos Sąjungos pilietis, kuris nuteistas mirties bausme. Kad visa tai nehumaniška, – savo įžvalgomis dalijosi G.Balkevičius. – Taip, šioje vietoje aš palaikau jo poziciją. Juk lengviausia paspirginti žmogų elektros kėdėje. O jei kada nors netyčia išlįs, kad jis išties nekaltas? Juk gyvenime visko nutinka. Todėl esu prieš mirties bausmę. Manau, kad jei žmogus padaro ką nors blogo, privalo atkentėti už savo negerus darbus. O jei imsi ir jį užlenksi, vis tiek nieko nepajus.“
Menininkas teigė, kad buvo savotiškai sužavėtas aplinkybės, jog myriop nuteistas J.Kadamovas tapo savamoksliu tapytoju, turinčiu neblogą viziją. „Jam savotiškai norėjau padėti. Pamenu, man pačiam buvo gana sudėtinga finansinė situacija, bet suradau jo prašomas rusiškas knygas dvasinėmis temomis. Nupirkau ir nedelsdamas nusiunčiau į kalėjimą. Buvo smagu, kad toks žmogus panoro dvasiškai tobulėti, – pasakojo Gytautas. – Sumokėjau, rodos, 40 ar 50 litų, bet buvo labai sudėtinga tas knygas surasti. Netikėtai pamačiau nedideliame specifinės literatūros knygyne, kuris tuomet veikė šalia Karo muziejaus Kaune. Niekada negaila padėti žmonėms, kai jaučiu, kad jie linkę tobulėti, lavintis. Jei bet koks žmogus patenka į bėdą, visada privalau padėti.“
Domina pati mirties bausmė. Į visa tai esu linkęs žvelgti filosofiškai. Jei atvirai, manau, kad J.Kadamovas yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų.
Santykiai pašlijo
Gytautas sakė, kad paskutinį kartą su J.Kadamovu laiškais susirašė 2015 m. „Visada su juo laiškais bendravau angliškai ir tiktai per Lietuvos diplomatus Amerikoje. Juk jis buvo griežtai prižiūrimas, su juo galėjo komunikuoti vos keli asmenys: kunigas, advokatas ir diplomatas, – prisiminė G.Balkevičius. – Jis negalėjo palaikyti ryšio nei su žmona, nei su vaikais. Šiek tiek esu bendravęs su jo advokate B. O’Connor, bet tada ji priminė pernelyg pasipūtusią, susireikšminusią amerikietę. Sklandžiausiai pavykdavo komunikuoti per geranoriškai nusiteikusį tuometį Lietuvos ambasados JAV darbuotoją. Kitokios galimybės kontaktuoti su J.Kadamovu neturėjau.“
Kai žiniasklaidoje pasirodė žinutė apie G.Balkevičiaus surengtą parodą Kaune, kurios metu buvo pristatyti ir J.Kadamovo paveikslai, menininkas sulaukė netikėto skambučio. Jam paskambino Vilniuje gyvenusi pirmoji J.Kadamovo žmona Jūratė Kadamovienė.
„Pamenu, ji beveik verkdama tiesiai šviesiai paklausė: „Aš turiu sūnų, ar galėtumėte padėti jam susisiekti su tėvu?“ Iškart sutikau padėti ir daviau visus kontaktus, kad jie kaip įmanoma greičiau pradėtų bendrauti. Paskui, kai jau buvau užmezgęs kontaktą su J.Kadamovu, jie iš tiesų pradėjo bendrauti laiškais ir telefonu“, – pasakojo Gytautas.
Praėjus kuriam laikui kaunietis dailininkas sulaukė žinutės, neva J.Kadamovo sūnus Gabrielius ant jo supykęs, nes norėjęs atsiminimui gauti bent vieną JAV kalėjime nutapytą tėvo paveikslą.
„Mes abu su J.Kadamovu tapėme ir Lietuvoje surengiau nedidelę mūsų paveikslų parodą. Iš viso nutapėme keturis bendrus paveikslus. Tai buvo vienintelė tokia Kaune surengta paroda, – kalbėjo G.Balkevičius. – Nors praėjo beveik dešimtmetis, šių paveikslų specialiai neketinau parduoti ar kitaip realizuoti, nes apskritai retai užsiimu komercija. Taip, galėčiau juos parduoti, bet labai renkuosi žmones, kurie pareiškia norą įsigyti mano darbus. Bet kuriuo atveju nesu komersantas, esu labiau idėjinis žmogus, humanistas, išsaugojęs tam tikras žmogiškąsias vertybes. Nenorėčiau savęs liaupsinti, bet meno rinkoje mano paveikslai kur kas labiau geidžiami nei J.Kadamovo darbai.“
Gytautui žinoma, kad specialioje interneto svetainėje (http://www.yurikadamov.com/home) kadaise J. Kadamovas buvo paskelbęs apie jų bendrus tapybos darbus. Šiame tinklalapyje liūdnai pagarsėjęs mirtininkas iš Lietuvos prisistatė kaip žmogus, bendraujantis su menininkais ir užsiimantis visuomenine veikla.
„Man smagu žinoti, kad bent kažkiek J.Kadamovui padėjau, – kalbėjo G.Balkevičius. – Kaip ir jo sūnui, nes norėjau, kad po daugelio metų jis atnaujintų ryšį su tėvu. Jaučiausi pakylėtas, kai sužinojau, kad jie pradėjo bendrauti. Juk šių žmonių gyvenimas sudaužytas. Bet paskui pajutau, kad viskas klostosi nebe taip, kaip buvo mūsų pažinties pradžioje.“
Paklaustas, kas labiausiai pastūmėjo atsitraukti nuo J.Kadamovo ir jo aplinkos, nelinksmai nusiteikęs kaunietis sakė: „Sūnus pradėjo pernelyg tėvui vadybininkauti, todėl viskas pamažu ir baigėsi. Kartą jis man netgi rašė, jog jie su tėvu esą kreipsis į Amerikos advokatus, kad jiems neva priklauso tam tikros teisės į mūsų bendrai nutapytus darbus. Tai mane šokiravo. Tai buvo skaudi pamoka, kad negalima pernelyg pasitikėti žmonėmis.“
„Vilniaus brigados“ šešėlis
„Esu Lietuvoje gimęs rusas, man federalinis teismas JAV skyrė mirties bausmę už nusikaltimus, kurių nepadariau. Aš taip pat esu pirmasis ir vienintelis Europos Sąjungos šalių pilietis JAV federalinio kalėjimo nuteistųjų mirties bausme sparne“, – taip savo laišką rašytojui, žurnalistui D. Dargiui prieš keletą metų pradėjo JAV myriop nuteistas ir prieš mėnesį pasirodžiusioje knygoje „Holivudo monstras iš Lietuvos“ plačiai aprašytas J.Kadamovas.
Kadaise Vilniaus restoranuose būgnais grojęs J.Kadamovas šiandien yra tituluojamas kaip vienintelis JAV mirties bausme nuteistas lietuvis.
Aštuntoje D.Dargio knygoje atskleidžiamas ne tik J. Kadamovo, kaip kadaise Vilniuje būgnais grojusio žmogaus ir vaizdo kasečių nuomos bei amerikietiškų limuzinų nuomos verslus plėtojusio asmens, psichologinis portretas. Čia atvirai šneka Lietuvoje gyvenantys J.Kadamovo šeimos atstovai – buvusi sutuoktinė bei verslo partneriai, bičiuliai. Taip pat knygoje sužinosite ir nemažai intriguojančių faktų apie „Vilniaus brigados“ nusikalstamą organizaciją, Georgijaus ir Boriso Dekanidzių šeimyną, mirties bausmių vykdymo politiką Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse.
Šią vasarą sukako 25 metai, kai 1995-ųjų liepos 12 dieną Lietuvoje paskutinį kartą buvo įvykdyta mirties bausmė – Vilniaus „brigadinių“ bosas Borisas Dekanidzė buvo nuteistas dėl žurnalisto Vito Lingio mirties užsakymo.
B.Dekanidzės mirties bausmė ir jos vykdymo aktas iki šiol kelia nemažai sąmokslo teorijų.
Vieni teigia, kad lemtingas šūvis Boriai buvo paleistas Lukiškių kalėjimo rūsyje, kiti tvirtina, kad kelyje Vilnius–Panevėžys ar net Minsko specialiąjame kalėjime. Kaskart atsiranda žmonių, teigiančių, kad ne šiaip sau didžioji „brigadinių“ gaujos likučių dalis yra persikėlusi į Jungtines Amerikos Valstijas.
Būtent JAV, Niujorke, jau kurį laiką sėkmingai įsitaisęs ir B.Dekanidzės sūnus Viktoras Dekanidzė. Neva jie visi išvykę paskui ten laisvu gyvenimu besimėgaujantį ir anuomet tyliai laisvę išsipirkusį senosios „Vilniaus brigados“ bosą Borią.
B.Dekanidzė su sūnumi Viktoru, kuris šiuo metu sukinėjasi JAV, Niujorko legalaus verslo pasaulyje.
Tiesa, kai kurie kurie B.Dekanidzės artimiausios aplinkos žmonės ne kartą yra pabrėžę, kad laidotuvių dieną karste matė ne bet ką, o patį Borią – neva jį atpažino pagal rankas.
Tiesa, labai įdomus laiškas rašytoją D.Dargį pasiekė iš žmogaus, gerai pažinojusio 1990-ųjų Lietuvos kriminalinius autoritetus. Jis parašė, kai pamatė, jog išleista naujausia knyga „Holivudo monstras iš Lietuvos“ ir patikino, kad neva J.Kadamovas buvo ne kas kitas, o tarpininkas, pinigų vežiotojas tarp senosios Vilniaus mafijos gaujos vyrų ir tuometinės sostinės teisėsaugos. Neva būtent jis vienam iš Vilniaus teisėsaugos žmonių prieš lemtingąjį V.Lingio nužudymo bylos sprendimo paskelbimą teisme buvo nuvežęs net 250 tūkst. JAV dolerių, kurie turėjo išpirkti Borios laisvę.
B.Dekanidzės sūnus Viktoras (dešinėje) per vieną iš priėmimų sveikinasi su dabartiniu Niujorko meru Billu de Blasio.
Šis šaltinis teigė, kad pas vieną asmenį (jo pavardė žinoma) yra netgi vaizdajuostė, kurioje užfiksuota, kaip žinomi anų laikų Vilniaus teisėsaugininkai prie vieno stalo puotauja su „Vilniaus brigados“ šulais. Kad kadaise Vilniaus sporto rūmuose veikusiame bare ir kazino patalpose vykdavo neformalūs „posėdžiai“ tarp Vilniaus banditų ir teisėsaugos darbuotojų. Beje, būtent Sporto rūmų pašonėje kurį laiką veikė 1995 metais įsteigtos J.Kadamovo įmonės, besivertusios JAV limuzinų nuoma, pagrindinis biuras. Šiandien beveik neabejojama, kad minėtą verslą J.Kadamovas anuomet pradėjo iš „Vilniaus brigados“ vyrų paskolintų pinigų.
-
Paskutinė Henytės slaptavietė Lietuvoje (išskirtinė medžiaga) 53
Tobula slapstytis
Šilai. Nedidelis miestelis Panevėžio rajone, kuris netrukus taps vienu garsesnių ir galbūt netgi kur kas dažniau aplankomų visoje Lietuvoje. Būtent jis slepia ir ypatingą paslaptį, apie kurią težino vos dešimt mūsų šalies gyventojų, o tiksliau – tiek buvusių, tiek esamų elitinių pareigūnų iš sudėtingiausius pastarųjų metų nusikaltėlių gaujų tyrimus atliekančio Lietuvos Kriminalinės policijos biuro kabinetų.
Ir būtent Šilų miestelis maždaug prieš kiek daugiau nei dešimt metų sutraukė visą Lietuvos teisėsaugos elitą, kuris čia galbūt patyrė kai ką, kas ilgai buvo slepiama nuo visuomenės akių.
Šilų miestelis yra patogioje geografinėje padėtyje ir galima sakyti, kad absoliučiai ideali vieta slapstytis nuo teisėsaugos arba nuo galvas pradėjusių kelti naujosios kartos nusikaltėlių, kurie iš gimtojo miesto tarsi išveja palydėdami grėsmingais šūviais ir granatų sprogimais. Ši vieta nuo Kauno rajono gyvenvietės Užliedžių nutolusi vos 95 km, o nuo Vilniaus centro šiek tiek daugiau kaip 100 km.
Būtent šioje gana atokioje Lietuvos vietoje paskutines savo slapstymosi dienas gimtinėje praleido visų laikų garsiausias šalies kriminalinio pasaulio autoritetas H.Daktaras.
Šiandien aiškėja, kad nuo 2008-ųjų gruodžio 19-osios iš Kauno rajono gyvenvietėje esančio garsaus Užliedžių dvaro pasprukęs H.Daktaras tikrai ne iš karto patraukė iš Lietuvos ir įsikūrė saulėtoje Bulgarijoje, kur jis buvo sučiuptas 2009 m. rugsėjo 4 d.
Dabar jau žinoma, tačiau vis dar viešai neskelbiama, kad tą patį 2008 m. žiemos vakarą žymus Daktarų grupuotės šulas nutarė kuriam laikui apsistoti mažai dėmesio sulaukiančioje Šilų miestelio vietoje. Juk kas tada galėjo pagalvoti, kad Henytė bandys slapstytis tokiame neįprastame vienkiemyje.
Paskutinę H.Daktaro slapstymosi vietą Lietuvoje nėra paprasta surasti net pasitelkus išmaniąsias programėles ir žemėlapius.
Šulų sulaikymai
Verta prisiminti, kad iš Kauno H.Daktaras pasitraukė 2008-ųjų gruodžio pabaigoje, kai tarp senosios kartos nusikaltėlių ėmė plačiai sklisti kalbos, kad kriminalistai iš Vilniaus ėmėsi ryžtingų veiksmų ir prasidėjo netikėtos sulaikymų operacijos.
"Man iki šiolei neduoda ramybės klausimai, kodėl jie tokie patyrę ir ilgus metus kriminalinėje sferoje besisukę vyrai (Vilijampolės Daktarai), sumanė tiesiog trumpam sugrįžti į namus per Kalėdas, kai jau kuris laikas visame mieste sklandė kalbos, kad yra vieni kiti žmonės, kurie apie senus Daktarų reikalus su menkiausiomis smulkmenomis nuosekliai pasakoja policijai. Šiandien kyla dvejopi jausmai: arba jiems visiškai atsibodo kriminalinis pasaulis ir jie atvyko tiesiog prisiduoti, kartu siekdami iš to pasaulio išsivaduoti, arba jiems kažkas iš savų žmonių teisėsaugos sistemoje buvo pažadėję, kad bet kuriuo atveju iš anksto praneš apie numatomus sulaikymus. Bet niekas nepranešė, nes mes pasibeldėme pirmieji ir visai nelauktai", – taip prieš kurį laiką svarstė vienas iš paskutinėse Daktarų veteranų sulaikymo operacijose dalyvavusių buvusių pareigūnų.
2008 m. gruodžio 20 d., vos tik sužinoję, kad slapčia į savo vilą pakaunės gyvenvietėje Giraitėje sugrįžo Vidmantas Gudzinskas, žinomas Guzo pravarde, kriminalinės policijos darbuotojai, pasitelkę "Aro" kovotojus, pradėjo masinę Daktarų veteranų sulaikymo kampaniją. Šiandien kalbama, kad keli į šio vyro namus įsiveržę "Aro" kovotojai bet kokia kaina siekė greičiau ir sklandžiau sulaikyti kaunietį, kad vos išstovėjo ant per naktį ledinio tapusio pagrindinio į Daktarų veikėjo namus vedančio kelio ir kiemo takelių.
Kai vieni kriminalistai su "Aru" iš Giraitės į areštinę išvežė Guzą, kiti patraukė į netoliese esančius H.Daktaro namus – legendomis ir istorijomis žiniasklaidoje pagarsėjusį Užliedžių dvarą. Tačiau tenai jo nerado. Labai tikėtina, kad šią žinią apie būsimus sulaikymus Henytei tada galėjo perduoti Guzo kaimynai ar kiti informatoriai, kurie savo akimis regėjo, kaip ant ledo vos pastovintys "Aro" kovotojai kopėčiomis ropštėsi į vieno iš buvusio Daktarų veikėjo namus. Bet kriminalistams pavyko sučiupti kitą Daktarų lyderiams priskiriamą stambų veikėją – Egidijų Abarių, pravarde Goga. Jis buvo suimtas iš Suomijos į Lietuvą atplaukusiame kelte.
Absoliučiai esu tikras, kad Šilai rimtai galėtų pretenduoti į vieną iš įdomesnių objektų šiuolaikinio turizmo programoje, pavadinimu "Daktarų gaujos keliais".
Daktarų šiurpintojai
Manoma, kad tą gruodžio 19-osios naktį H.Daktaras iš namų Užliedžiuose pabėgo ne tik dėl policijos šturmų, bet ir netikėtos jo dvaro atakos. Praėjus kelioms dienoms Kauno policiją pasiekė duomenys, kad ant Daktarų šeimos namo tvoros aptikta kulkų pėdsakų. Netgi žurnalistai, nuvykę į tą vietą, dvarą juosiančioje masyvioje sienoje aptikto septynių kulkų žymes, buvo rastos kelios gilzės. Ėmus narplioti painią istoriją, paaiškėjo, kad siena buvo apšaudyta būtent gruodžio 19-osios naktį, apie 3 val. nakties.
Nors šiandien oficialiai neskelbiama, bet gerai žinoma, kad tos nakties išpuolį prieš H.Daktarą ir jo šeimos narius įvykdė ne kažkas kitas, o Kauno Daktarų įpėdiniams priskiriamų nusikalstamų grupuočių atstovai. Keli po Daktarų žlugimo suklestėjusių gaujų atstovai net kelias dienas svaiginosi ne tik alkoholiu, bet ir narkotikais, o galiausiai nutarė tiesiog pasilinksminti nuvažiuodami prie H.Daktaro dvaro Užliedžiuose ir paleisdami seriją šūvių ir į jo kiemą įmesdami granatą. Vėliau pats H.Daktaras viename iš knygoje "Tikroji Daktarų istorija" paskelbtų laiškų su savo paaiškinimais apie pasitraukimą iš Lietuvos prisipažino, kad tos nakties galingą sprogimą girdėjo visų pakaunės kaime esančių namų gyventojai.
Buvęs aukštas Kriminalinės policijos biuro pareigūnas, vėliau pasukęs į politiką Vitalijus Gailius sako, kad paskutinius kelerius metus H.Daktarui būnant Kaune tvyrojo nuolatinė įtampa, nes ryškiausios grupuotės visiškai nepaisė jo autoriteto.
"Juk tais metais žaibiškai atsirado kur kas įtakingesnės ir žymiai aršesnės kauniečių grupuotės, – svarstė jis. – Manau, kad tokių incidentų kaip minėta situacija Užliedžiuose, kai jaunimas galėjo išreikšti nepagarbą senosios kartos Daktarų lyderiams, galėjo būti ne vienas ir ne du. Panašu, kad tada net nereikėjo pasitelkti tokių autoritetų – ryškiai galvas kėlusių Agurkinių ar Kamuolinių gaujų lyderių. Juk būtent tada prasidėjo nevaldomų jaunuolių amžius Kaune."
Net ir praėjus daug metų, niekas iš teisėsaugos vis dar oficialiai nelinkęs atskleisti tada prieš H.Daktarą rimtą ataką surengusių asmenų tapatybių. Tačiau, gerai informuotų šaltinių teigimu, dabar vienoje iš rezonansinių Kauno bylų liudijantys buvę Kamuolinių gaujos nariai atvirai pasakoja, kad tada taip iš H.Daktaro sumanė pasišaipyti du kriminalistams gerai pažįstami asmenys. Vienas jų – buvęs legendinis Kauno Šančių rajono mašinvagis Tomas Mickevičius, pravarde Varlė. Bet jis jau daugiau kaip dešimt metų yra pripažintas dingusiu be žinios ir vargu ar atsiras šiame pasaulyje. Kitas, anot Kamuolinių byloje liudijusių asmenų, drauge su juo neeilinį vakarą prie Daktarų rezidencijos Užliedžiuose buvęs asmuo – šiandien Kauno apygardos teisme atverstoje su Agurkiniais siejamo Deimanto Bugavičiaus užsakytos žmogžudystės byloje tarp kaltinamųjų minimas kaunietis Ričardas Baikas (kadaise turėjęs Ščiuko pavardę). Tas pats asmuo aktyviai talkinęs galimai drastišką nusikaltimą Šilainiuose įvykdžiusiems dviem samdomiems žudikams iš Estijos.
Keistas giminaičių pirkinys
2009 m. sausio pabaigoje pasklido šnekos, kad H.Daktaras slapstosi neiškėlęs kojos iš gimtojo Kauno. Esą jis galėjo glaustis kukliuose savo patikėtinių konspiraciniuose butuose, kurie yra toje pačioje Vilijampolėje. Vis dėlto tada operatyvininkus išties pasiekė rimta informacija, kad Henytė slapstosi Lietuvoje, bet jau ne Kaune.
2009 m. vasario 6 d. oficialiai paskelbiama H.Daktaro paieška. Pareigūnai pareiškia, kad patikimiems informatoriams už reikšmingos informacijos pateikimą apie galimą bėglio buvimo vietą bus sumokėta maždaug 100 tūkst. litų premija.
Panašiu metu Henytės artimuosius stebintys kriminalistai pamatė, kad H.Daktaro žmona ir kiti asmenys vis dažniau kažkodėl susiruošia į atokioje vietoje esančią sodybą netoli Panevėžio. Šiandien jau žinoma, kad tai buvo vienkiemis Šilų kaime.
Buvęs įtakingas kriminalinės policijos darbuotojas V.Gailius pabrėžė, kad šiandien galima drąsiai sakyti, "jog visa H.Daktaro šeimyna tuo metu buvo praėjusi labai gerą antižvalgybinį kursą".
"Mano nuomone, jie siekė išvengti bet kokių jo taikymo metodų tuometėje operatyvinėje veikloje. Savotiškai buvo taikytos profesionalios kontrpriemonės", – neatskleisdamas konkrečių faktų ir aplinkybių atsakė buvęs ilgametis kriminalistas.
Kitas aktyviai H.Daktaro susekimo operacijoje dalyvavęs pareigūnas prisiminė, kad buvo gauta žinių, jog susidomėjimą sukėlusią sodybą Šiluose kažkada nebrangiai nupirko tolimi H.Daktaro sutuoktinės giminaičiai ir joje įkurdino buvusį ilgametį kalėjimų gyventoją, su kuriuo H.Daktaras kažkada kartu atliko bausmę. Būtent pastaroji aplinkybė sukėlė įtarimų garsiausių lietuviškos mafijos bylų tyrėjams, tad buvo nuspręsta į Šilus sutelkti daugiau dėmesio.
Prašė pakelti sraigtasparnį
Kaip pasakojo vienas iš H.Daktaro slaptavietę su kolegomis stebėjusių buvusių kriminalinės policijos darbuotojų, operatyvininkams teko ne vieną parą praleisti gulint šaltame sniege ir iš tolo pro žiūronus stebėti Šilų kaimo trobesius, kur viename jų galėjo slapstytis ieškomiausiu laikytas to meto Lietuvos nusikaltėlis.
Vienkiemyje buvusi sodyba su trimis mediniais ir visai į akis nekrintančiais kone avarinės būklės pastatais buvo saugoma net trijų garsiai lojančių ir iš tolo nelauktus svečius užuodžiančių šunų. Šie grandinėmis buvo pririšti prie būdų. Taigi, bet koks besiartinančių žmonių judesys šunų lojimu būdavo tarsi perspėjimas keistoje sodyboje apsistojusiems asmenims.
"Bet H.Daktaras niekada nebuvo iš tų, kuriems labai rūpėjo prabanga ir patogumai, tad manoma, kad šioje sodyboje jis galėjo užtrukti ir gerokai ilgiau, jei ne iš paskos jį atsekę mūsų pareigūnai", – taip kalbėjo vienas ilgamečių Policijos departamento pareigūnų.
Kelias paras šaltyje be maisto ir vandens išbuvęs kriminalistas vieną 2009-ųjų vasario rytą pro žiūronus netikėtai pamatė prie stebimos sodybos kažką neįprastai veikiančius du vyrus. Pareigūnas jautėsi nustebęs ir sutrikęs: nejaugi netoliese jų yra policijos aktyviai medžiojamas bėglys. Kadangi net kelias paras budėjo pasaloje ir jautėsi išvargęs, jis nebuvo tvirtai įsitikinęs, kad sodyboje išties pamatė H.Daktarą.
Bet vienas iš pro žiūronus pastebėtų vyrų vilkėjo ryškios spalvos sportinę žieminę striukę. Tik vėliau operatyvininkas suvedė galus, kad būtent tos pačios spalvos pūkine striuke per vieną iš sulaikymų Lietuvoje buvo apsirengęs ne kas kitas, o pats H.Daktaras.
Taigi, H.Daktarą pamatęs pareigūnas paprašė, kad siekiant efektyvaus sulaikymo vertėtų pakelti netgi karinį sraigtasparnį. Taip esą sumažėtų galimybės bėgliui pasprukti mišku ar laukais. Yra duomenų, kad galiausiai po tam tikrų ginčų tarp objektą stebėjusių operatyvininkų ir vadovybės buvo atsisakyta šios minties. Vienas tebedirbančių pareigūnų svarsto, kad iki tol menkai žinomo pareigūno sėkmė visiškai netikėtai aptikus garsiausią pastarųjų laikų Lietuvos nusikaltėlį gal netgi savotiškai sužadino jo viršininkams sunkiai protu suvokiamą pavydą, kuris baigėsi ne visai sėkmingai iki galo atlikta operacija.
Po kelių akimirkų būriai policijos darbuotojų ir "Aro" pareigūnų nutarė snieguotais laukais žengti link sodybos, tačiau čia ieškomo H.Daktaro niekas neišvydo.
"Manoma, kad jis, pajutęs ir pastebėjęs artėjančius pareigūnus, tiesiog pasileido miškais, vėliau – keliu. Jis iš tų žmonių, kuris bet kokiomis oro sąlygomis galėjo nubėgti bent 20 km, o vėliau susistabdyti autobusą arba pakeleivinį automobilį ir galiausiai su keliomis skirtingomis transporto priemonėmis išvykti iš Lietuvos. Kaip žinoma, jis buvo iš tų asmenų, kurie dar nuo sovietinių laikų stengėsi bet kokia kaina sprukti nuo jį persekiojusios milicijos, o paskui ir policijos", – pabrėžė žinomas kriminalistas.
Per minėtą šturmo operaciją Šiluose buvo sulaikytas ne H.Daktaras, o tiktai ne vienus metus įkalinimo įstaigose praleidęs asmuo. V.Gailius atkreipė dėmesį į svarbią aplinkybę, kad paskutiniais slapstymosi mėnesiais Lietuvoje H.Daktarui padėjo ne nusikalstamo pasaulio autoritetai, o buvo pasitelktas kalinių žargonu vadinamas šnirius (ištikimas tarnas, kuris buvo neblogai pažįstamas nuo bausmės atlikimo pataisos namuose laikų).
"Tai rodė, kad tik tokiais žmonėmis kaip ištikimais tarnais, bet jau ne sėbrais, jis galėjo remtis", – kalbėjo V.Gailius.
Prieinama visiems
Iš Šilų sodybos sėkmingai pasprukusio H.Daktaro pėdsakai kurį laiką buvo visiškai pradingę iš teisėsaugos akiračio. Vieni tikino, kad tada Henytė slapstėsi Ispanijoje, kiti – kad Rusijoje.
Tačiau Daktarų eros pabaiga galima laikyti 2009 m. rugsėjo 4 d. pavakarę, kai su kolegomis viename naujienų portalų pirmąsyk paskelbėme pranešimą, kad H.Daktaro slėpynės baigėsi Bulgarijoje. 2009 m. spalio 9 d. į Lietuvą po beveik dešimties mėnesių sugrąžintas garsusis bėglys į Vilniaus oro uostą buvo atskraidintas kariniu lėktuvu "Spartan".
Ši H.Daktaro pargabenimo operacija buvo kruopščiai slepiama ne tik nuo žiniasklaidos, bet ir nuo aukštų policijos vadovų.
Šiandien tik nedaugeliui žinoma Šilų miestelio sodyba, kurioje paskutinius slapstymosi mėnesius Lietuvoje leido legendinis nusikaltėlis, yra prieinama visiems. Faktas, kad šį objektą aptikti nėra paprasta net pasitelkus išmaniąsias programėles ir žemėlapius.
Dabar po buvusią nusikaltėlio slėpynių vietą gali pasivaikščioti bet kas.
Tą dieną, kai lankėmės šioje muziejaus objektu pretenduojančioje tapti sodyboje, ji nepasirodė patraukli. Susidarė įspūdis, kad jei dabar kažkas ir trumpam čia apsilanko, nebent tie, kurie nebeturi pastogės ar kartkartėmis slepiasi nuo šalčio ir lietaus. Kai kurie pastatai smarkiai suniokoti laiko ir anuomečio policijos šturmo. Norint juos atstatyti prireiktų nemažai investicijų. Iki šiol stovi visi trys mediniai pastatai, tiesa, be langų, kai kurie ir be medinių sienų, bet akivaizdžiai slėpynėms nuo šalčio pritaikytomis apšiltinimo medžiagomis padengtomis sienomis. Atmosfera atrodo netvarkinga, baugi ir slegianti, kaip iš kokio siaubo filmo. Tiesa, pastatų viduje teko aptikti senų knygų, populiaraus gyvenimo būdo žurnalo numerį, ant kurio pažymėta 2009 m. vasario pabaigos data ir keli vaizdo diskai su klasikiniais rusų gamybos koviniais filmais ar aštraus kovinio sporto dvikovų įrašais. Panašu, kad minėti radiniai bene geriausiai atskleidžia tai, ką tomis dienomis išties galėjo jausti ir galvoti šioje sodyboje nuo aplinkinių besislapstęsis garsusis vilijampolietis. Absoliučiai esu tikras, kad Šilai rimtai galėtų pretenduoti į vieną iš įdomesnių objektų šiuolaikinio turizmo programoje, pavadinimu "Daktarų gaujos keliais".
Panašu, kad anuomet besislapstęs nuo teisėsaugos garsusis Kauno kriminalinis veikėjas nuobodulį sklaidydavo žiūrėdamas filmus ir skaitydamas knygas.
Ir vėl nepasisekė
Praėjusią savaitę Lietuvos apeliacinis teismas atmetė Henriko Daktaro skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta garsiosios Daktarų grupuotės lyderiui skirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę pakeisti terminuoto laisvės atėmimo bausme. Lietuvos apeliacinis teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad vien aplinkybė, jog H.Daktaras jau yra atlikęs daugiau nei 20 metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, nesudaro pagrindo nuteistajam keisti paskirtą bausmę, kadangi nuteistojo elgesys laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nebuvo nepriekaištingas.
Anot teismo, yra nustatyta vidutinė (artimesnė aukštai) pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika, H.Daktaras yra teistas už daugelio nusikaltimų, tarp jų ir kvalifikuotų nužudymų, padarymą, net ir praėjus daugiau nei 20 metų nuo padarytų labai sunkių smurtinių nusikaltimų, vis dar nepripažįsta savo kaltės, mano, kad yra nuteistas nepagrįstai griežta bausme. Taip pat teismas pažymėjo, kad faktas, jog H.Daktaras laikosi nusikalstamos subkultūros pažiūrų, kelia pagrįstų abejonių dėl jo pasirengimo išėjus į laisvę siekti savo tikslų teisėtais būdais ir priemonėmis.
Nepalankų sprendimą Henytei paskelbęs teismas padarė išvadą, kad šiuo metu dar per anksti svarstyti klausimą dėl H.Daktarui paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimo švelnesne bausme. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.
"Tikroji Daktarų istorija"
2019 m. pabaigoje paskelbtas "Baltijos tyrimų" visuomenės nuomonės tyrimas, kurio metu šalies gyventojai buvo klausiami apie jiems žinomus Lietuvos nusikalstamo pasaulio lyderius ir kriminalinius susivienijimus, atskleidė, kad iki gyvos galvos nuteistą H.Daktarą ir beveik tris dešimtmečius karaliavusią Daktarų gaują žino net 87 proc. šalies gyventojų.
H.Daktaro žinomumas didžiausias tiek tarp aukštąjį, tiek tarp nebaigtą vidurinį išsilavinimą turinčių šalies gyventojų – nuo 93 proc. iki 80 proc. Ir beveik vienodai didelis visose respondentų grupėse.
Rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygos "Tikroji Daktarų istorija" atnaujintos ir išplėstos versijos egzempliorių vis dar galite surasti pagrindiniuose Lietuvos knygynuose bei internete: www.dailiausknygos.lt, kur yra galimybė įsigyti knygų su autoriaus autografu.
-
Kruvinais Agurkinių išdaviko pėdsakais Ispanijoje (išskirtinė medžiaga) 58
Tarp Ispanijoje gyvenančių buvusių kauniečių visą savaitę netyla kalbos, kad A.Ringailos išpuolis siejamas su regione susiformavusiomis narkotikų gaujomis, kurias sudaro atvykėliai iš Rytų Europos. Didžiąją jų dalį sudaro lietuviai, kurie prieš keletą metų dėl vienokių ar kitokių priežasčių paliko gimtinę ir įsiliejo į tarptautinius kvaišalų platintojų sindikatus. Įspėjame – pasakojime yra žiaurių detalių.
Serbų kerštas
Gerai informuotų šaltinių teigimu, kadaise Kauno Agurkinių viršūnėms priskirtas A.Ringaila kartu su šiauliečiu Dariumi Fridmanu neva apgavo serbų mafijos veikėjus ir sulaukė itin žiaurios nubaudimo akcijos. Šaltakraujiškumu ir žiaurumu visame pasaulyje garsėjantys serbų nusikaltėliai surado A.Ringailą pasaulio pramogų verslo įžymybių ir milijonierių pamėgtame Marbeljos kurorte.
Pasakojama, kad Čikiu vadinamą kaunietį kelias paras kankino, o galiausiai nukapojo pirštus, sugręžiojo galvą grąžtu, netgi sumontavo ragus galvoje ir specialiai paleido leisgyvį į laisvę. Tokia "baudimo" akcija tarp nusikaltėlių reiškia, kad A.Ringaila apsivogė ir buvo nuslėpęs faktą apie savo praeities ryšius su policija. Su tuo gali būti siejamas ir prieš keletą metų vykęs glaudus A.Ringailos bendradarbiavimas su Kriminalinės policijos biuro darbuotojams, kuriems jis atskleidė nemažai faktų apie vidinį Agurkinių gaujos pasaulį bei jos lyderį Saulių Velečką, pravarde Agurką.
Kartu su A.Ringaila serbų mafiozams neįtikęs D.Fridmanas šiuo metu yra paslaptingi dingęs be žinios. Nors tarp šio įvykio sukrėstų Ispanijos lietuvių netyla kalbos, kad D.Fridmano nebėra gyvųjų tarpe, tačiau manoma, kad vyriškis sėkmingai galėjo pasislėpti su iš serbų nugvelbtais milijonais eurų. D.Fridmano artimieji ir dabartinė draugė lietuvė kreipėsi į Ispanijos teisėsaugą ir pranešė apie netikėtai pradingusį lietuvį. Kalbama, kad būtent A.Ringaila ir D.Fridmanas įsivėlė į konfliktą su serbais dėl iš narkotikų prekybos gautų ir nugvelbtų net kelių milijonų eurų sumos.
Tokia "baudimo" akcija tarp nusikaltėlių reiškia, kad A.Ringaila apsivogė ir buvo nuslėpęs faktą apie savo praeities ryšius su policija.
Pribloškė savo pasirinkimu
Su teisėsaugos pareigūnais sutikęs bendradarbiauti ir itin prie Agurko gaujos nusikaltimų išaiškinimo prisidėjęs A.Ringaila daugeliui geriau žinomas Čikio arba Algiaškos pravardėmis. Tiesa, jis ne iškart ryžosi išduoti savo seną draugą S.Velečką. Liudyti jis pradėjo tik 2014 m. vasarį, praėjus daugiau nei metams po to, kai Agurkiniams antrankius sudėjo Kriminalinės policijos biuro pareigūnai iš Vilniaus.
Agurkinių sulaikymo dieną – 2013 m. sausio 22 -ąją – parodytame vaizdo įraše aiškiai matyti, kai iš Policijos departamento pastato išvedami S.Velečka ir Čikis. Pastarasis, galvą nuo žiemos šalčio pridengęs "Gucci" mados namų ženklu papuošta kepure, savo skrodžiančiu žvilgsniu įžūliai nužvelgė ne tik gaujos vyrų sulaikymą fiksavusį policijos darbuotoją, bet ir jį lydėjusius ginkluotus "Aro" pareigūnus. Kai kurie šį vis dar "YouTube" platformoje esantį įrašą išvydę žmonės vėliau komentavo, kad tai buvo jokių tabu nepripažįstančio bandito žvilgsnis.
Iš anksčiau su jaunųjų kauniečių nusikaltėlių gaujomis sieto Vytauto Pavilonio-Dragerio apklausos Agurkinių byloje susidarė įspūdis, kad A.Ringaila-Čikis anuomet buvęs vienas iš pagrindinių jaunųjų Kauno "brigadininkų" įkvėpėjų ir griežčiausių taisyklių propaguotojų. Būtent jis bene vienintelis labiausiai įsijautęs aiškino, kad nereikia suskysti, bijoti policijos, kategoriškai neatsiverti tardymų metu. Pagaliau, visiškai nesibaiminti patekti į kalėjimo kamerą, nes anksčiau ar vėliau iš ten išeisi. Jaunimą stengęsis įkvėpti Čikis liepė, kad šie visuomet prie savęs nešiotųsi šaunamąjį ginklą. "Kartą jis mums yra sakęs: "Prisipirkote brangių mašinų ir neturite pinigų ginklams? Tai parduokite mašinas ir nusipirksite ginklų", – prisiminė V.Pavilonis.
Taigi, vėliau daugelis Kaune sunkiai galėjo patikėti, kad praėjus metams už grotų Čikis kriminalistams ėmė pasakoti ir nuosekliai dėstyti visas didžiausias Agurkinių nusikaltimų paslaptis.
Kalnuose: iki šiol daugelis nesupranta, dėl kokių priežasčių anksčiau vienu iš Agurkinių lyderių laikytas A.Ringaila (kairėje) nutarė išduoti savo buvusius bendrus iš Agurkinių grupuotės.
Čikio intrigos
Kol kas niekas tiksliai negalėjo pasakyti, kas nutiko, kad vieną dieną Čikis nusprendė prabilti apie visus anksčiau padarytus Agurkinių nusikaltimus.
Teko girdėti netgi tokių versijų, kad neva A.Ringaila būdamas už grotų buvo kone prispaustas duoti parodymus, nes kai kurie Lukiškėse apsilankę pareigūnai jam esą pademonstravo iš kažkur ištrauktą vaizdo įrašą, kuriame jis užfiksuotas itin specifinėje pozoje su kitu vyriškiu.
Kad ir kaip būtų, turėjo įvykti kažkas tokio, kad kone po vienų metų, praleistų Lukiškėse, A.Ringaila, iki tol aplinkinius įkvėpęs italų mafiozams būdingomis manieromis bei tradicijomis, vieną žiemos dieną netikėtai palūžo ir pradėjo nuosekliai bendradarbiauti su Agurkinių bylą ištyrusiais pareigūnais. Toji diena išaušo 2014 m. vasario 4-osios rytą, kai A.Ringaila Generalinės prokuratūros patalpose padavė pirmą savo istorijų "porciją".
Kol kas niekas tiksliai negalėjo pasakyti, kas nutiko, kad vieną dieną Čikis nusprendė prabilti apie visus anksčiau padarytus Agurkinių nusikaltimus.
Paskui sekė dar du mėnesius užtrukusios apklausos, kurių metu Čikis demaskavo visus jaunystės laikų draugus, bičiulius, bendrininkus, paaiškino gana sudėtingas ir painias Kauno Agurkinių ir kitų nusikalstamų grupuočių veikimo schemas. "Kaip vėliau tapo aišku, Čikis davė parodymus, o greičiau savo sukurptas melagystes ir fantazijas du ar net tris mėnesius, kai niekas iš mūsų to dar nežinojome", – knygoje "Kriminalinė Agurkinių odisėja" prisiminė S.Velečka.
Pareigūnams atskleidęs daugybę Agurkinių gaujos paslapčių ir prisipažinęs dėl įvairiausių nusikaltimų Čikis Policijos departamento darbuotojams netgi prasitarė apie anuomet neva įteiktus kyšius bei klestėjusią korupciją Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos padalinyje. Kai Čikis apie tai išdėstė savo liudijimuose, o, remiantis šia Agurkinių gaujos bylos medžiaga, Kauno policijoje prasidėjo patikrinimai, kuriuos inicijavo Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Kilo nemažas sąmyšis, o nauja Kauno kriminalinės policijos vadovybė, pernelyg nesigilindama į A.Ringailos parodymų autentiškumą, atsikratė keliais nemažą darbo stažą turėjusiais kauniečiais kriminalistais.
Pabėgo su bičiulių pinigais
Sugrįžęs iš Lukiškių į namus Čikis pas sugyventinę Eveliną, kurią jis vėliau paliko su dviem mažamečiais, susimontavo vaizdo stebėjimo kameras. Jis kiauras dienas sėdėdavo pakaunėje esančiame kotedže, gerdavo, nors prieš tai nebuvo linkęs, ir stebėdavo kameromis transliuojamus vaizdus.
"Jis dažnai savo moteriai sakydavo: "Kaip gaila Agurko, kad jį "mentai" neteisingai suvalgė", – kalbėjo vienas neblogai informaciją valdantis šaltinis. – Kadaise Agurkas išties stojo mūru už Čikį. Buvo kilęs rimtas konfliktas su vienu žmogumi, tačiau tada Saulius užstojo Algį. Jei nebūtų palaikęs, neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę. Jis aiškino savo sugyventinei, kad jam pareigūnai duodavo skaityti parodymus kitų vyrų, varančių ant Agurkinių, ir kiekvieną sakinį bei eilutę dėliodavo, ką, kaip, kur kalbėti, papildyti. Pasakojama, kad kartą Čikis Lukiškėse Agurkui šaukė žinąs, jog jo namų kieme pareigūnai iškasė visą sklypą. Tiesa, jis kažkam iš teisėsaugos buvo prišnekėjęs, kad Agurko namuose yra užkasti šaunamieji ginklai."
2014 m. birželio 20 d. Čikis tiesiog pradingo be pėdsakų. Kaune plačiai kalbama, kad prieš pasitraukdamas iš gimtinės jis apvažiavo visų savo draugų giminaičius, žmonas, sugyventines ir iš jų apgaulės būdu išviliojo apie pusę milijono eurų (kai kurių šaltinių teigimu, esą suma galėjo viršyti ir 1,5 ar net 2 mln. eurų!). Kalbėta, kad neva A.Ringaila, vos tik ištrūkęs iš Lukiškių kameros, pradėjo lankytis pas savo bendražygių moteris ir joms suokti istorijas, kad esą suradęs rimtus žmones, kurie už tam tikrą sumą galėtų sudėlioti tinkamą schemą, kaip išlaisvinti už grotų likusius Agurkinių veikėjus. Kalbama, kad kai kas ne tik ištuštino namuose laikytus seifus, bet ir skolinosi iš savo artimiausių žmonių, draugų ar užsienyje gyvenančių giminaičių.
Vėliau tapo žinoma, jog Čikis surinko reikiamą pinigų sumą, paslaptingai pasitraukė iš Kauno ir, kaip vėliau paaiškėjo, iš pačios Lietuvos. Vienu iš Agurkinių gaujos lyderių laikytas A.Ringaila net ir po praėjusios savaitės kruvinųjų įvykių Ispanijoje yra tebežymimas ieškomiausių Europos nusikaltėlių sąraše, kurį paskelbė Europolas (visą bėglių sąrašą galite pamatyti čia).
2015 m. pavasarį britų teisėsaugininkai viešai skelbė, kad šis kaunietis galėjo slėptis Anglijos lietuvių pamėgtame Lutono rajone. Pastaraisiais metais kalbėta, kad A.Ringaila vis dažniau pastebimas Ispanijoje – Almerijos regione bei pačiame Marbeljos kurorte.
Kompanija: Agurkinių klestėjimo metais A.Ringaila-Čikis (dešinėje) dažnai laiką leisdavo ir nužudyto bušido kovotojo Remigijaus Morkevičiaus (kairėje) draugijoje.
Pagarsėjo žmogžudystės byloje
Kaip anksčiau skelbta žiniasklaidoje, D.Fridmanas, anksčiau turėjęs pavardę Mačys, bene labiausiai pagarsėjo kriminalinėse antraštėse, kai 1996 m. gruodžio 31 d. apie 1–2 val. bute Šiauliuose savo draugei, "Nuostabiausių kojų" konkurso laimėtojai, tyčia sudavė ne mažiau kaip dvylika smūgių į galvos ir kaklo sritį, dėl to mergina mirė. Iš karto po šio nužudymo D.Fridmanas dingo iš Lietuvos ir slapstėsi 13 metų.
Net kelių šalies teismų teisėjų nuomone, tai yra vienas iš patvirtinimų, kad jis slėpėsi nuo atsakomybės už nužudymą, kadangi išvyko niekam nepranešęs. Byla kelis kartus nagrinėta Lietuvos apeliaciniame teisme – 2012 m. liepą teismas atmetė prokuroro ir nukentėjusiųjų skundus, tačiau šią nutartį panaikino Lietuvos Aukščiausiasis teismas, ir byla vėl grįžo į Apeliacinį teismą, kur 2015 m. buvo paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis.
Nors D.Fridmanas kaltės nepripažino, Apeliacinis teismas nustatė, kad merginą nužudė būtent jis. Teisėjų kolegija tokią išvadą padarė išanalizavusi ir įvertinusi parodymus ir nusprendusi, kad surinkta pakankamai patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, kurių visuma leidžia nustatyti merginos tyčinio nužudymo aplinkybes ir identifikuoti šią nusikalstamą veiką padariusį asmenį. 2016 m. sausį Aukščiausiasis Teismas paliko galioti nuosprendį D.Fridmanui dėl merginos nužudymo 1996-aisiais. Nuteistajam buvo skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.
Kiek vėliau D.Fridmanas jau nuskambėjo ir narkotikų kontrabandos istorijoje, kai 2012-ųjų kovo 11-ąją pasieniečiai ties Kalvarijos savivaldybės Salaperaugio kaimu sulaikė iš Olandijos į Rusijos sostinę Maskvą tranzitu per Lietuvą gabentą milijoninės vertės hašišo krovinį. Patikrai sustabdyto vilkiko slaptavietėje aptikta apie 70 kg hašišo.
Po vilkiko ir jo vairuotojo sulaikymo pareigūnai pričiupo grupę asmenų – didžioji dalis jų buvo susiję su viena Marijampolės įmone, kuriai priklausė narkotikų prikimštas vilkikas. Už grotų atsidūrė sostinės ir Marijampolės gyventojai bei dvigubą Rusijos ir Izraelio pilietybę turintis vyras.
Šios kontrabandos organizavimu tada buvo įtariamas D.Fridmanas. Jo namuose Vilniuje vėliau per kratą buvo aptikta didžiulė pinigų suma grynaisiais. Iš viso per kratas rasta daugiau kaip 200 tūkst. Jungtinės Karalystės svarų ir daugiau kaip 18 tūkst. eurų. Įtarus, kad D.Fridmanas, pravarde Darulis, gali būti vienas narkotikų kontrabandos organizatorių, jis buvo suimtas. Nors dėl šio reikalo jis buvo nuteistas keliolikai metų, bet pernelyg ilgai už grotų neužsibuvo, o vis dažniau buvo pastebimas laisvėje, tam tikrų asmenų sluoksniuose Vilniuje.
