Sėkmė Japonijoje

Neseniai Sapore (Japonija) surengtose „Grand Prix“ serijos dailiojo čiuožimo varžybose „NHK Trophy“ mūsų šalies ledo šokėjai jau įteikė sau Kalėdų dovaną: užėmė ketvirtą vietą, pagerino du asmeninius rekordus, nustebindami gerbėjus, trenerius ir – smagiausia – patys save.

Be to, šį sezoną Allison ir Saulius jau papildė savo trofėjų kolekciją reikšmingais apdovanojimais – iškovojo sidabrą „Challenger“ serijos varžybose Vokietijoje ir Italijoje.

Rezultatai įkvepia siekti dar daugiau – čiuožėjai įsitvirtino Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) pasaulio reitingo dešimtuke.

Pora pratinasi prie naujo vaidmens – tapo lietuviško prekės ženklo „Audimas“ ambasadoriais.

Ruošdamiesi šiam sezonui keitėme požiūrį į detales, kurios padeda artistiškiau perteikti mūsų šokius.

Įsitvirtino anapus Atlanto

„Kiekvienose varžybose mes patys ir mūsų pasirodymai vis stipresni tik dėl to, kad trenerių komanda parengia tikslingas pratybas, choreografijas, kurias gludindami praleidžiame ant ledo labai daug valandų“, – sakė Kaune gimęs, augęs ir šešerių čiuožti pradėjęs S. Ambrulevičius.

Kurį laiką į čiuožimą žiūrėjęs tiesiog kaip į laisvalaikio leidimo būdą, galiausiai nusprendęs tapti profesionaliu sportininku, pirmiausia jis čiuožė vienas. Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, talentingam jaunuoliui pasitaikė proga išvykti į JAV, dirbti su puikiais treneriais.

Pradžia anapus Atlanto sportininkui nebuvo lengva, kaip ir daugumai atvykusiųjų. Viskam stigo pinigų, teko kibti į darbus – treniruoti vaikus, kasdien važinėti tarp JAV ir Kanados, nes vienoje šalyje treniravosi pats, kitoje – mokė kitus.

Ambasadoriai: sportininkai palankiai įvertino treniruotėms ir laisvalaikiui skirtą „Audimo“ aprangą. / sportas.info nuotr.

Treniruojasi Kanadoje

Nuo 2014-ųjų ledo šokių renginiuose besivaržantis Saulius 2017-aisiais pradėjo čiuožti drauge su Allison.

Puikiai dera jų abiejų būdas, fizinės savybės ir sportinės ambicijos – kiekvieną dieną būti geresniais ledo čiuožėjais nei vakar. Jie – puikūs bičiuliai, drauge praleidžiantys begales laiko, bet pora – tik ant ledo, ne gyvenime.

Šio džiuginančio sezono pradžioje Allison ir Saulius šokių elementus tobulino Lietuvoje su žinomu choreografu Gintaru Svistunavičiumi. Dabar daugiausia laiko leidžia Monrealyje, Kanadoje, kur dirba svarbiausi jų treneriai – Marie-France Dubreuil, Patrice’as Lauzonas, Romainas Haguanaure. Čia yra akademijos, kuriai atstovauja – „IAM Skating Academy of Montreal“ – treniruočių bazė.

„Ruošdamiesi šiam sezonui keitėme požiūrį į detales, kurios padeda artistiškiau perteikti mūsų šokius tiek žiūrovams, tiek teisėjams“, – Allison įvardijo naujovę, kuri greičiausiai irgi turi įtakos sėkmei.

Šiemet jie čiuožia taip grakščiai ir lengvai, sudėtingas kompozicijas paversdami jausminga drama, spektakliu, kad poros šokio įkvėptas „Audimas“ savo žiemos šventinę komunikaciją pavadino „Žiema lyg šokis“. Šio prekės ženklo parduotuvėse galima pamatyti čiuožėjų šokio, užfiksuoto prieš kelias savaites jiems svečiuojantis Lietuvoje, nuotraukas.

Svarbi kiekviena detalė

Dešimtoji vieta pasaulio reitingų lentelėje įkvepia dirbti, stropiai rengtis svarbiausioms sezono varžyboms – Europos ir pasaulio čempionatams.

„Smagu būti dešimtuke, tai didelis pasiekimas, bet, mano nuomone, teisėjų, varžovų ir žiūrovų pagarbą lemia ne reitingai, o efektingi pasirodymai varžybose“, – sakė Allison.

Čiuožėjų porą puošia dizainerė Aina Zinčiukaitė, daugybę metų kurianti aprangą ir geriausiems Lietuvos sportinių šokių šokėjams. Kiekvienam pasirodymui siuvami specialūs kostiumai.

Svarbu ir pasirinkta muzika. Sėkmę porai atnešęs trumpasis šokis statytas pagal grupės „Yello“ dainų variacijas, laisvasis – pagal „Faithless“ ikoninį kūrinį „Insomnia“.

Kad švytintys iščiuožtų ant ledo varžybose ir vos kelias minutes trunkančiu pasirodymu prikaustytų gerbėjų ir teisėjų dėmesį, čiuožėjai dirba ilgus mėnesius. Darbas ir kompozicijos tobulinimas, galima sakyti, niekada nesibaigia, nes vis atsiranda pakeitimų tobulinant ir stiprinant jį.

Sezonas: Lietuvos ledo šokėjai – Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) pasaulio reitingo dešimtuke. / sportas.info nuotr.

„Pagrindinis šokio rengimas dažniausiai vyksta apie mėnesį – per tiek laiko parengiama choreografija, suderinamos idėjos čiuožimo elementams. Tada iš viso porą mėnesių trunka juodžiausias darbas, kad vėliau galėtume čiuožti visą programą“, – apie ledo šokių užkulisius pasakojo S. Ambrulevičius.

„Audimo“ pranašumai

Šiame etape, o ir kasdien per pratybas sportininkams ypač svarbu apranga, kurią dėvi. „Svarbiausia – patogumas ir estetika“, – sakė Saulius.

Apranga turi neslėpti čiuožėjų kūno linijų, nevaržyti judesių – būtent tokiais drabužiais juos aprūpino „Audimas“.

Treniruočių metu čiuožėjams nepamainomi merino vilnos marškinėliai, kurie ne tik ploni, nepaprastai lengvi, bet ir sulaiko šilumą, išgarina drėgmę ir nekaupia jos viduje, leidžia kūnui kvėpuoti, palaiko pastovią jo temperatūrą, nedirgina odos, o prižiūrėti juos tikrai paprasta.

„Moteriškos linijos dizainas ir spalvų paletė man labai patinka“, – neslėpė Allison.

„Šių „Audimo“ drabužių pranašumus ypač pajuntame apšildami. Jie padeda kūnui pasiekti darbo temperatūrą greičiau, bet nesijaučiame perkaitę, suprakaitavę“, – teigė Saulius.

Kai tenka sportuoti ypač šaltose arenose, gelbsti „Audimo“ merino vilnos pirštinės, kepurės ir pūkinės liemenės ar striukės. Ne vieną naminį gyvūną laikiusiems sportininkams svarbu, kad šie ypač šilti drabužiai turi RDS sertifikatą, patvirtinantį, kad juose esantys žąsų ir ančių pūkai surinkti nukritę, o ne nupešti – nedarant skriaudos paukščiams. Tai užtikrina humanišką elgesį su gyvūnais.

„Labai malonu ir gera tai žinoti“, – pabrėžė gyvūnus mylintys čiuožėjai.

Augintiniai juos pasitinka ir dabar, kai čiuožėjai grįžta namo – Allison mama rūpinasi mišrūne Kali, o Sauliaus tėvas ir brolis augina Sibiro laiką Mają.

Sulaukia kolegų pagyrimų

Allison domisi mada, seka tendencijas, pastebi didžiųjų žvaigždžių kasdienės aprangos ir raudojo kilimo renginių stilių.

„Pastaruoju metu vis daugiau laiko leidžiu parduotuvėse, dairydamasi patinkančių drabužių, ir tai dažniausiai darau Lietuvoje! Man tikrai patinka lietuviškas stilius“, – džiaugėsi amerikietė.

„Man regis, mudu panašiai tiek pat laiko leidžiame apsipirkdami“, – pridūrė Saulius.

„Nemažai čiuožėjų gauna komandoms skirtos aprangos iš savo šalies drabužių kūrėjų ir gamintojų. Tad mes, mažos šalies atstovai, džiaugiamės ir didžiuojamės galėdami būti savo prekės ženklo ambasadoriais. Pristatyti savą prekės ženklą, kai kiti čiuožėjai vilki pasaulinių grandų gaminius, mums ypač svarbu ir didelė garbė“, – sakė „Audimo“ ambasadoriai.

Jų vilkima „Audimo“ nacionalinė kolekcija – komfortiška, funkcionali, taip pat praktiška ir reprezentatyvi. Į lietuviškus drabužius atkreipė dėmesį sportininkų kolegos užsienyje. „Dėl tautinių spalvų ir simboliais puoštų kostiumų sulaukėme daug komplimentų“, – sakė Saulius.

Lietuvos futbolo federacija (LFF) tikisi pažaboti šalies klubų apetitą samdyti būrius užsieniečių. Kalbama apie ketinimus įvesti toli gražu ne simbolinį registracijos mokestį užsienio futbolininkams.

Gautos lėšos būtų paskirstomos klubų, kurie ugdo vietinį jaunimą, skatinimui.

„Prisipažinsiu, tokią idėją svarstome, - neneigė LFF generalinis sekretorius Nerijus Dunauskas, paklaustas apie užsieniečių registravimo apmokestinimą. – Bet prieš ją įgyvendinant dar reikia pasitarti su klubais“.

Tiesa, anot jo, klubai šiuo klausimu galės nebent patarti, o įgyvendinti idėją ar ne, spręs LFF Vykdomasis komitetas.

N. Dunauskas atsisakė įvardyti galimus užsienio futbolininkų registracijos įkainius. Užkulisiuose kalbama apie sumas nuo trijų iki dešimties tūkstančių eurų.

Prieš 2017-ųjų sezoną nutarta Europos Sąjungos (ES) šalių piliečių pasus turinčių futbolininkų nelaikyti legionieriais. Iki tol galiojo šešių legionierių limitas. Būtent tiek jų galėjo žaisti komandoje vienu metu A lygos pirmenybių rungtynėse.

Užsieniečių skaičius Lietuvos pirmenybėse padidėjo drastiškai. Viena A lygos komandų „Utenis“ į aikštę kartais eidavo vien iš jų suformuota sudėtimi.

Vienintelė Gargždų „Banga“ iš dviejų stipriausiųjų Lietuvos futbolo lygos komandų išsivertė be nė vieno svetimšalio.

Futbolo veikėjai limitų ES piliečiams panaikinimą aiškino, kad ribojimas pažeidžią ES darbo teisę.

Nors štai krepšinyje tebegalioja šešių užsienio žaidėjų komandos sudėties registracijoje apribojimas, be jokių išimčių europiečiams. Nebent už papildomą mokestį galima įregistruoti ir daugiau legionierių.

Iš kitos pusės, stipriausiųjų Lietuvos klubų atstovai teigia, kad galutinai užsieniečiams atvėrus vartus, šalies komandos sustiprėjo ir tapo labiau konkurencingos Europos turnyruose. Pavyzdžiu nurodydami neturintį analogų šiemetinį dviejų Lietuvos klubų žygį Europos lygos atrankoje, per kurį Marijampolės „Sūduva“ pasiekė ketvirtąjį, o „Trakai“ – trečiąjį etapą.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad šiedu klubai dažniausiai žaisdavo tokiomis lietuvių-užsieniečių proporcijomis, kurios puikiai būtų tenkinę ir ankstesnių metų limitą.

„Neįsivaizduoju Lietuvos be krepšinio ir krepšinį be Lietuvos. Galiu sakyti, kad aš išaugau kartu su krepšiniu. Lietuvos krepšinis už mane vyresnis vos penkeriais metais", - šyptelėjo 90 metų prezidentas, žiemą praleidęs Lietuvoje ir akylai sekęs šalies sporto įvykius.

– Prezidente, kaip jūs jaučiatės, kokia sveikata?

– Viskas gerai, didelių pasikeitimų nėra, viskas stabilizavosi. Dėkui Dievui, kol kas laikausi, kas antra diena plaukioju baseine. Kartu man daromas ir masažas. Bandau stiprinti sveikatą, bet dar pavargstu. Mano tikslas dabar - per vasarą iki rudens sustiprėti, tvirtai atsistoti ant kojų. Žinoma, 100 m nebėgsiu, amžius jau ne tas.

Pasiryžimas ir užsispyrimas yra grįžti atgal į normalų gyvenimą. Bandau su viršuje esančiuoju daryti kokį nors susitarimą, kad mano gyvenimo kartelę pakeltų dar 5 centimetrais.   

Sportiniais terminais šnekant, 1 m 90 cm peršokau, todėl norėčiau įveikti ir 1 m 95 cm. Pažiūrėsime, ar man tai pavyks padaryti, ar ne. 

– Kokius nuotolius įveikiate baseine? 

– Plaukioju Santariškėse, 25 m ilgio baseine. Po 10 kartų nuplaukiu į priekį ir atgal.

– Kadangi kalba pakrypo apie plaukimą, kaip vertinate Rūtos Meilutytės pastaruosius startus Stokholme, kur po stovyklos JAV sportininkė nepateko į finalus?

– Jos pasiektus rezultatus analizuoju kaip sportininkas. Būnant tokio amžiaus, greičio reikalaujančioje distancijoje jai per sunku savyje pakelti tiek raumenų ir masės. Jai praleidus nemažai laiko treniruočių stovykloje Amerikoje, aukštikalnėse ir  nusileidus iš kalnų, per varžybas Stokholme buvo sunku tikėtis gerų rezultatų. 

Antra. Vienintelio, ko negaliu suprasti, kodėl Rūta, galinti Lietuvai pelnyti ne vieną garbingą apdovanojimą, atsisako vykti treniruotis į Ameriką, kur dirba geriausi pasaulio plaukimo treneriai. 

Nežinau, kas tokiam sportininkės apsisprendimui turi įtakos – ar Lietuvos plaukimo federacija, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, ar dar kas nors.

Reikia su Rūta kalbėtis ir įtikinti, kad ji, kol dar gali ir amžius leidžia, turi vykti tenai ir patekti į geriausių trenerių rankas. Jos viena pagrindinių varžovių rusė Julija Jefimova irgi gyvena ir treniruojasi Amerikoje. 

– Artėja Lietuvos krepšinio 95-metis, kurio iškilmės bus paminėtos šį sekmadienį Kaune, ar žadate dalyvauti?

– Iškilmėse nedalyvausiu. Savęs dar nenoriu perkrauti, bandau taupyti jėgas. Tačiau nuo jubiliejaus nenusišalinu.

Atlikau moralinę pareigą ir jaučiau didelį malonumą Lietuvos krepšinio šeimą pasveikinti su jubiliejumi – Linas Kunigėlis su manimi padarė filmuotą įrašą, ir šį sekmadienį mano sveikinimą ekrane bus galima išgirsti jubiliejaus metu. 

– Esate kone vienmetis su Lietuvos krepšiniu, ką apie šią sporto šaką galite pasakyti?

– Neįsivaizduoju Lietuvos be krepšinio ir krepšinį be Lietuvos. Galiu sakyti, kad aš išaugau kartu su krepšiniu.

Lietuvos krepšinis už mane vyresnis vos penkeriais metais. Nuo pirmųjų Europos pirmenybių Rygoje, kurias sekiau per radiją ir džiūgavau kartu su Lietuva, laimėjus aukso medalius, su krepšiniu gyvenu iki šios dienos. 

Man krepšinis – dvasinė stiprybė, nes galvoju, kad Lietuvos krepšinis niekada nebuvo nugalėtas, nors ir turėjome vilkėti svetimus marškinėlius. 

Per visą tą laiką mūsų krepšinis garsino Lietuvos vardą. Sugrįžus į laisvą gyvenimą, mūsų krepšininkai žaidžia beveik visose stipriausiose pasaulio komandose. 

Tikiuosi, kad šiemet pavyks juos visus suburti ir visi geriausieji žaidėjai atstovaus Lietuvai Europos čempionate. Manau, kad, jeigu visi vyrai susirinktų, jie Europoje būtų nenugalimi. 

– Ar ir toliau gaunate daug kvietimų dalyvauti įvairiuose renginiuose? 

– Gaunu labai daug ir su dideliu apgailestavimu turiu atsiprašyti žmonių, negalėdamas visur dalyvauti. Tačiau stengiuosi raštu, vaizdo įrašuose pasveikinti ir tokia forma dalyvauti renginiuose.  

– Ar sulaukite ir Kūno kultūros ir sporto komiteto, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto kvietimų?

– Dabar mažiau. Bet juos suprantu, kadangi jie žino mano sveikatos būklę ir leidžia pačiam susigrąžinti gerą sportinę formą.

Sportinį gyvenimą seku ir toliau, išgyvenu, savotiškai sergu sportu. Per televiziją stebiu visas transliuojamas LKL krepšinio rungtynes.     

– Gal rašote savo dienoraščius?

– Ir toliau stengiuosi užsirašinėti savo mintis, pastebėjimus, susitikimus, kuriuose  dalyvauju.

Šioks toks savotiškas mano gyvenimo kasdieninės dienos dokumentas tęsiasi toliau. 

– Gal galima tikėtis ir naujos knygos?

– Gal būtų dar per anksti apie tai kalbėti, turi praeiti kažkiek laiko. Nesakau ne, bet ir nesakau taip. 

– Ar šiemet buvote išvykęs atostogauti į šiltus kraštus?

– Gydytojai patarė vengti ilgų ir tolimų kelionių. Tą daryti man dar per anksti. Paklausiau jų patarimo ir šią žiemą „šalau“ su visais kitais Lietuvoje.

– Gal jūsų geriausias draugas Algirdas Birutis, su kuriuo jaunystėje žaidėte krepšinį, atvažiuos jūsų aplankyti?

– Norėčiau, bet, turbūt, to malonumo jau nebus. Nebent aš užsispirsiu ir jį aplankysiu.

– Kokia ponios Almos sveikata?

– Džiaugiuosi, kad ji laikosi labai gerai ir tikiuosi, kad dar ilgai taip bus.      

Po Londono žaidynių imtynininkas ėmėsi permainų – iš svorio kategorijos iki 74 kg, kurioje kovojo, perėjo į dešimt kilogramų sunkesnę. Tokios permainos neišėjo į gera, nes per naują ketverių metų olimpinį ciklą nei Europos, nei pasaulio čempionatuose A.Kazakevičui sužibėti nepavyko. „Viskas ne taip greitai vyksta – svorio kategorijų skirtumas buvo dešimt kilogramų. Turbūt  aš nespėjau taip greitai persiorientuoti į naują kategoriją. Jėgos kažkiek, matyt, pritrūko – daug niuansų yra. Kitoje svorio kategorijoje viskas kitaip, sunkiau. Bet ketverių metų eigoje buvo visko – buvo ir pergalių. Europos žaidynėse esu laimėjęs ir prieš tą baltarusį, kuris Rio buvo trečias. Kovoti galima buvo su visais. Bet čia imtynės – vieną kartą pasisekė, kitą kartą – ne, yra sėkmės faktorius. Sportavau, atidaviau visą save – nepavyko“, - ketverių metų rezultatus vertino A.Kazakevičius.

Nepavyko jam prasibrauti ir į Rio olimpines žaidynes. Olimpinei atrankai artėjant prie pabaigos, A.Kazakevičius desperatiškai bandė grįžti prie savo senojo svorio. Tačiau iš olimpinės atrankos turnyro Turkijoje, kur jis vėl startavo svorio kategorijoje iki 75 kg, A.Kazakevičius grįžo ne tik be kelialapio, bet ir su sunkia trauma. „Paskutiniame savo kvalifikacijos turnyre vėl kovojau toje pačioje svorio kategorijoje, kurioje buvau pelnęs bronzą Londone. Ir tas turbūt lėmė mano traumą – per labai trumpą laiką numečiau 11 kg“, - svarsto patyręs imtynininkas.

Bet tai jau praeitis. Rio olimpinės žaidynės pasibaigė, sportininkai pradėjo naują olimpinį keturmetį. O 30-metis olimpinis prizininkas stovi ant savo sportinės karjeros pabaigos slenksčio. Ir nors dar  griežto žodžio „pabaiga“ nesako, mintimis ir darbais jau verčia naują gyvenimo puslapį.  „Aš 20 metų sporte – visą kūną skauda ir apskritai į gyvenimą reikia truputį žiūrėti, nes taip galima užsisportuoti ir užmiršti, kad yra kitas gyvenimas“, - įsitikinęs A.Kazakevičius, susižadėjęs su muzikos atlikėja, trenere Greta Lebedeva.

– Ar dar dalyvausite kokiose nors varžybose, neolimpinių kategorijų pasaulio čempionate, kuris gruodžio mėnesį rengiamas imtynininkams, nedalyvavusiems olimpinėse žaidynėse?

– Buvo planuose šis čempionatas, bet jis atitolo, nes trauma sutrukdė. Per atrankinį  turnyrą Turkijoje man plyšo mentės rotatorių sausgyslė bei peties sąnario apatinė lūpa. Galbūt dar šiek tiek mane ir ši trauma stumia karjeros pabaigos link. Atstačiau ranką, bet vis tiek ji jaučiasi, nusprendžiau, kad reikia galvoti apie gyvenimą, žiūrėti, kokį kelią pasirinkti. Gal trenerio? Tai dar apmąstymai, bet jau po truputį po truputį galvoju apie tai.

– Tad ar žadate dar startuoti kokiose nors varžybose?

– Kol kas negaliu pasakyti. Bus matyti. Galbūt po metų noras ateis, gal startuosiu kur nors. Dabar pasirinkau kitą gyvenimo būdą ir po truputį bandau užmiršti sportą.

– Ką veikiate dabar?

– Esu Lietuvos jaunių rinktinės treneris, įsiliejau į šį darbą. Bandau dirbti, pažiūrėsiu, kaip man seksis, ar patiks tas darbas. Bus matyti toliau. Gal kilsiu trenerio karjeros laiptais – gal jaunimo rinktinę treniruosiu, gal ir suaugusius?

– Nuo kada dirbate treneriu?

– Nuo spalio pradžios. Neilgai, bet jau buvau nuvažiavęs ir į varžybėles.

– Tai, kad nepatekote į Rio olimpines žaidynes, prisidėjo prie jūsų apsisprendimo baigti sportinę karjerą?

– Buvo skaudu, bet imtynininkai irgi turi savo limitą. Gal dar ir ne senas, bet žiūri, kad jau nebepatempi tų krūvių, kad jau sunkiau po varžybų atgauti jėgas – viskas susideda. Man dabar 30 metų, jeigu dar ketveriems metams apsispręsčiau sportuoti, per Tokijo žaidynes man bus jau 34-eri. O gyvenime aš nieko kito nedariau, kaip tik sportavau. Ir tokios mintys aplanko. Reikia jau į gyvenimą žiūrėti. Reikia šeimą sukurti. Žinoma, galima paraleliai sportuoti, bet važinėsi, sėdėsi stovyklose, o tavo šeima bus kažkur toli. 

– Gal planuojate atšokti vestuves?

– Mintyse yra, manau, kitais metais.

„.. ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį... Dzūkas“.

Šie Lietuvos partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko žodžiai ištatuiruoti ant baidarininko Aurimo Lanko krūtinės.

„Jie man labai daug reiškia. Ir gyvenime, ir dėl to, kad senelis buvo tremtinys. Į šiuos žodžius įdėta labai daug širdies. Jie tinka ir mūsų dvivietei, gyvenimo būdui“, – paaiškino olimpinių žaidynių bronzos medalį kartu su Edvinu Ramanausku iškovojęs sportininkas.

Rio de Žaneire abu irkluotojai nesiskiria ir su pakabukais ant kaklo, ant kurių išgraviruota „Rio 2016“, olimpiniai žiedai, sportininkų pavardės, kraujo grupė ir „Lithuania“.

„Mums po šį talismaną padovanojo šeimos nariai ir draugai. Į juos sudėta labai daug šeimos ir draugų jausmų“, – tikino sportininkai.

Po finišo jie būtent šeimos nariams, treneriams, draugams ir visiems, kas buvo šalia, skyrė olimpinę bronzą.

Po savaitės, liepos 13 d. Lietuvos čempionai Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai startuos šių metų UEFA Čempionų lygos atrankoje. Jie Vilniuje susitiks su stipriausia Kazachstano komanda „Astana“.

UEFA priklausantis Kazachstanas, kurio didžioji dalis yra ne Europoje, o Azijoje, pinigų futbolui negaili. Dažnai kazachų klubų biudžetai būna gerokai didesni, negu jų varžovų Europoje, bet tai nereiškia, kad Kazachstano futbolininkai būtinai laimi.

Didžiausias Kazachstano klubų pasiekimas buvo pernykštis „Astana“ žygis į Čempionų lygos grupių turnyrą. Karagandy „Šachtior“ 2013-aisiais žaidė Europos lygos grupių turnyre.

Tačiau dažnokai kazachų klubai iškrenta pirmuosiuose UEFA turnyrų etapuose.

Kodėl kazachų milijardai nelaimi arba laimi mažiau, nei iš jų tikimasi, pabandė panagrinėti Kazachstano rusakalbio laikraščio „Vremia“ apžvalgininkas Igoris Nevolinas, apžvelgęs šios šalies klubų galimybes prieš praėjusį ketvirtadienį sužaistas Europos lygos pirmojo etapo pirmąsias rungtynes.

Pateikiame sportas.info skaitytojams I.Nevolino svarstymus:

"Netrukus Kazachstano klubai startuos Europos taurių turnyruose. Kokie jų šansai? Su Kazachų klubų milijardiniais biudžetais turėtų būti didžiuliai.

Kalbama, kad futbolas – milijonų sportas. Ne, ne milijonų aistruolių – milijonų dolerių ar eurų. Esant gerai vadybai turėtų laimėti tie, kurių biudžetas yra didesnis ir dėl to žaidėjai bei treneriai – geresni. Tokiu atveju, mūsų klubai pirmąją Europos taurių turnyrų stadiją turėtų ne pereiti, o peršokti, sutriuškinę varžovus pinigais.

Pavyzdžiui, turtingiausias pirmojo Europos lygos atrankos etapo mūsų varžovas – Belgrado „Čukarički“ iš Serbijos šiems metams turi apie 760 milijonų tengė (2 mln. eurų). Kazachstane, kur didžiausios klubų išlaidos yra futbolininkų ir aptarnaujančio personalo algos, bei mokesčiai tarpininkams, tokio biudžeto komandos kovoja dėl teisės išlikti Premjer lygoje. Dažniausia – nesėkmingai. Serbijoje, kaip matome, kovoja dėl titulų, augina jaunus futbolininkus ir gina šalies garbę tarptautinėje arenoje.

Kazachų apžvalgininkas Gabdula Aigozinas, Serbijos, Kroatijos, Juodkalnijos, Albanijos čempionatų specialistas pažymi, kad tik du Serbijos klubai – Belgrado „Patizan“ ir „Cvena zvezda“ – turi biudžetus po 4-5 milijardus tenge (10,3 - 13,3 mln. eurų).  O Kazachstano turtingiausieji varto sumas nuo 6 iki 15 milijardų (16-40 mln. eurų). Mūsų klubams niekada nepavyko parduoti savo užauginto futbolininko už bent kiek padoresnius pinigus. O štai „Čukarički“ neseniai pasiuntė į danų „Kobenhavn“ Andriją Pavlovičių už 760 milijonų tenge (2 mln. eurų), t.y. – už savo klubo metinį biudžetą.

„Ordabasy“ turi beveik keturis kartus daugiau pinigų. Ar Šymkento futbolininkai žais keturis kartus geriau nei Belgrado? Vargu. Serbų komanda – viena iš šalies pirmenybių lyderių savo žaidėjus parduoda į galingiausius Europos klubus. Nors šiokių tokių šansų Pietų Kazachijos komanda turi. Kadangi Serbijos pirmenybėse dabar yra pertrauka ir „Čukarički“ futbolininkai tik neseniai susirinko po atostogų.  Gal dėl jų nesusižaidimo „Ordabasy“ pajėgs įveikti priešininkus?

Toliau lyginant pinigines, ypač mažai šansų Dureso „Teuta“ iš Albanijos. Su tokiu iždu, kokį turi šis klubas (190 mln. tengė - 0,5 mln. eurų), pas mus įmanoma tik plaukioti pirmojoje lygoje be jokių perspektyvų pažangai.

Almaty „Kajrat“ už albanus turtingesnis 33,3 karto! Kaip galima nebūti įsitikinusiam, kad Almaty ekipa pateks į kitą etapą?

Tikslių duomenų apie Budapešto MTK iš Vengrijos biudžetą, deja, neturime. Bet galima pasidomėti jo futbolininkų kaina. Ji panaši, kaip ir „Aktobe“ futbolininkų, turinčių dviejų milijardų biudžetą (5,35 mln. eurų). Bet šis vakarų Kazachstano klubas yra vienas neturtingiausių šalyje ir tai daro jį potencialiu kandidatu iškristi iš Europos taurių turnyrų po pirmųjų susitikimų. Ar vis dėl to suplėšysim vengrus?

Beje, visi šie finansiniai skaičiavimai neaplenkia ir mūsų pasididžiavimo „Astanos“, pernai pirmą kartą Kazachstano futbolo istorijoje patekusios į Čempionų lygos grupių stadiją. Šio pasisekimo kaina – 10,7 milijardų tengė (28,6 mln. eurų).

Priminsiu, kad „Astana“ ne visai čempionišku žingsniu perėjo Slovėnijos „Maribor“ (svečiuose nusileido 0:1, namie laimėjo 3:1), suomių HJK (svečiuose - 0:0, namie 4:3, įmušę viską nulėmusį įvartį paskutinę sekundę) ir Kipro Nikozijos „Apoel“ (namie 1:0, svečiuose paskutinėmis minutėmis išplėšė lygiąsias 1:1).

Šį kartą „Astana“ varžovas bus neturtingas klubas su garbinga istorija dar nuo sovietmečio – Vilniaus „Žalgiris“. Pastaraisiais laikais Lietuvos komanda vis susiduria su lėšų deficitu. Dėl pinigų trūkumo klubas kartą jau buvo pasitraukęs iš savo šalies aukščiausiosios lygos, į kur vėliau buvo gražintas drąsiu valdžių sprendimu „už praeities nuopelnus futbolui“. Tai štai, neseniai „Žalgirio“ treneris Valdas Dambrauskas, kad jis su 1 milijardo tengė (2,57 mln. eurų) biudžetu – jūs tik įsivaizduokite tokį įžūlumą - yra pasiryžęs nušluostyti nosį Kazachstano futbolo čempionams.

Matyt, postsovietinio futbolo atstovas tiesiog gerai supranta, kaip „efektyviai“ mūsų šalyje naudojami klubų biudžetai.

Beje mūsų sostinės klubui šiemet dar ir iš UEFA nuskilo bonusas iš 6 milijardų tengė (16 mln. eurų). Tikimės, kad su tokia krūva pinigų „Astana“ treneris Stanimiras Stoilovas kaip per sviestą pereis per neturtingą išsišokėlį iš Vilniaus.

Ar nepereis? Štai pernai penkių milijardų (13,35 mln. eurų) „Aktiobė“ neišlaikė penkių šimtų milijonų (1,35 mln. eurų) Estijos „Nomme Kalju“ spaudimo. Ir su triukšmu iškrito iš turnyro – pinigai nesužaidė.

Tiesa, kažin ar šiemet „Astana“ turi kur sėkmingai panaudoti savo milijardus tengė. Klubui yra skirtos UEFA sankcijos už finansinio „Fair Play“ principų pažeidimą. T. y., Kazachstano čempionai negali pirktis naujų žaidėjų, naujokus į savo komandą „Astana“ gali registruoti tik jeigu jie yra laisvieji agentai arba išsinuomojus.

Tačiau bet kokiu atveju atrodo, kad kazachų žurnalisto įspėjimas, jog pinigai nebūtinai laimi, gali būti teisingas. Trys Europos lygoje startavę Kazachų klubai milijardieriai ne ypač nudžiugino savo gerbėjus. Almaty „Kajrat“ Albanijoje tenkinosi minimalia pergale 1:0 prieš Dureso „Teuta“, „Aktobe“ namuose sužaidė lygiąsias 1:1 prieš Budapešto komandą, o Šymkento „Ordabasy“ Belrgrade buvo „Čukarički“ sutriuškintas 0:3.

„Žalgiris“ su „Astana“ rungtyniaus liepos 13 Vilniuje ir liepos 20 Kazachstane.

Suskubę prie saugo komandos draugai nunešė žaidėją prie stadione budėjusio greitosios pagalbos automobilio, kur medikai keliolika minučių kovojo dėl jo jo gyvybės. Budėjusiai "greitukei" į pagalbą netrukus atvažiavo antroji.

Po keliolikos minučių K. Ivaškevičius pradėjo rodyti gyvybės ženklus. Netrukus jis buvo nuvežtas į Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninę.

"Palanga" buvo šio mačo šeimininkė. Kitame mieste palangiškiai žaidė, nes Palangos miesto stadionas yra užimtas lengvaatlečių varžybų.

31-erių metų K. Ivaškevičius per savo karjerą yra žaidęs Klaipėdos "Atlanto", "Kauno", "Šilutės", Edinburgo "Heart of Midlothian" (Škotija), Kryvyj Riho "Kryvbas" (Ukraina), Tel Avivo "Bnei Yehuda" (Izraelis) klubuose. Lietuvos rinktinėje jis sužaidė 28 rungtynes.

Po to, kai „Lietuvos rytas“ pasibaigus 2009–2010 m. sezonui atsisveikino su vyr. treneriu Rimu Kurtinaičiu, tuomečiai Lietuvos čempionai ilgam atsisveikino ir su naujais titulais.

Vyriausiųjų trenerių veidai komandoje keitėsi tarsi kaleidoskopas, tačiau vilniečių krepšinio laivas dreifavo ir skendo, kol galiausiai pasiekė dugną, iš kurio jį pakėlė vienuoliktu strategu per šešerius metus tapęs Tomas Pačėsas.

„Šis sezonas po dviejų mėnesių darbo tapo vienas iš geresnių klubui per pastaruosius šešerius metus“, – džiaugiasi 44 metų strategas, į viršų su komanda jau iškėlęs pirmąjį trofėjų – Karaliaus Mindaugo taurę, turnyro finale įveikęs principinį varžovą Kauno „Žalgirį“.

Kitaip nei „Lietuvos ryto“ vadovybė, emocingasis dzūkas išsiskiria ištikimybe. „Lietuvos rytas“ – viso labo antrasis klubas, prie kurio vairo stoja šis treneris.

Tiesa, ir T. Pačėso trenerio karjera nėra itin ilga – penkeri metai. Tačiau tiek užteko, kad jis atrastų sėkmingo žaidimo receptų. Dirbdamas Lenkijoje, T. Pačėsas Eurolygoje sugebėjo atvesti Sopoto „Prokom Trefl“ į stipriausiųjų aštuonetą. „Tik dvi komandos su mažais biudžetais per visą istoriją yra pakliuvusios į aštuntuką“, – laimėjimu pagrįstai didžiuojasi lenkų klubui dirigavęs dzūkas.

Ar pavyks daugkartiniam Lenkijos čempionui, kuriuo jis tapo dar pats žaisdamas kaimyninėje šalyje ir jau diriguodamas Sopoto „Prokom Trefl“ ekipai, užsimauti LKL čempiono žiedą? Atsakymą sužinosime jau greitai.

– Kodėl sutikote treniruoti „Lietuvos rytą“? Sezono vidurys, komanda dugne, o treneriai prieš tai buvo labai dažnai keičiami. Nebuvo baisu dėl savo reputacijos? O galbūt gavote klubo vadovų pažadą, jog nebūsite atleistas ir po nesėkmių?
– Negalvoju apie atleidimą. Radome bendrą kalbą. Man svarbu ne piniginė išraiška, o sportinis tikslas. Mane suviliojo sportinio rezultato siekimas, be to, mano požiūris sutapo su klubo vadovų. Antra, pasakiau, kad jeigu komanda toliau tęs pasirodymą Europos taurėje, treneriu tikrai nebūsiu, nes tik keliaujant ir žaidžiant nematau galimybių pakeisti nei komandos, nei treniruočių proceso. Nemanau, kad darant viską taip pat galima laukti kito rezultato. Rezultatas įmanomas pradėjus dirbti kitaip, modeliuojant sudėtį. Kai komanda iškrito iš Europos taurės, tai ir padarėme. Baimės nebuvo. Tikėjausi, kad komandoje bus geresnė situacija, bet iš tikrųjų situacija buvo bloga visais atžvilgiais. Nemaniau, kad bus taip blogai. Bet tikėjau ir tikiu, kad iš žaidėjų galima ką nors išspausti ir žaisti geriau.

– Tikite, kad su Vilniaus komanda galite užsimauti čempionų žiedus?
– Netikėčiau – nedirbčiau. O kaip bus, niekas nežino. Stengsimės, pakeliui laukia daug pajėgių komandų ir visos pasiruošusios įkąsti, mesti iššūkį favoritams. Matome, kad LKL vienos iš silpnesnių komandų, žaisdamos namuose, yra pavojingos. LKL lygis labai pakilęs. Kokia bus komandos forma per atkrintamąsias varžybas, nuo to ir priklausys žaidimas. Manau, gerą pavyzdį parodėme Karaliaus Mindaugo taurės turnyre. Džiaugiamės tuo, tikimės, kad titulų badas baigėsi ir atsakomybės našta ne taip slėgs žaidėjus.

– Karaliaus Mindaugo turnyre „Lietuvos rytas“ įveikė principinį varžovą „Žalgirį“ ir į viršų kėlė taurę, tačiau LKL čempionate prieš tai keletą kartų suklupo prieš kur kas silpnesnes komandas, o iškart po pergalės Karaliaus Mindaugo turnyre krito prieš Klaipėdos „Neptūną“.
– Po atlaikyto trijų dienų maratono nusiraminome, todėl Klaipėdoje ir pralaimėjome. Antra, per du mėnesius neįmanoma kardinaliai pakeisti komandos, kai tie patys žaidėjai žaidžia antrus ar trečius metus. Jie pripratę ir susitaikę su pralaimėtojo pozicija, pakeisti tai iš pagrindų labai sunku. Tad ateina ir silpnesnių akimirkų. Manau, LKL kelis kartus pralaimėjome dėl to, kad labai sunkiai dirbome ir ruošėmės turėdami konkretų tikslą – būti optimalios formos Karaliaus Mindaugo turnyre, tai ir padarėme. Neakcentuoju tarpinių tikslų. Dabar mūsų tikslas – LKL čempionatas. Būna, pakeliui aukojame kai kurias rungtynes, kad pasiruoštume tikslui, todėl prarandame ir šviežumą, ir greitį, ir taiklumą – daug dalykų, kurie ir būna tų pralaimėjimų, pavyzdžiui, Utenos „Juventus“ komandai po pratęsimo, pasekmė.

– Buvote vienas iš „Dzūkijos“ klubo steigėjų, pastaruoju metu jūsų gyvenimas virė gimtajame Alytuje. Ar grįžęs su „Lietuvos rytu“ į Alytų jautėtės išskirtinai?
– Išskirtinių jausmų nebuvo. Alytaus komanda LKL žengia pirmuosius žingsnius, po ilgos pertraukos Alytuje vėl atsirado komanda, žaidžianti aukščiausiu lygiu. Sirgaliai dar pratinami, auginami. Malonu, kad didelė bendruomenės dalis ateina į areną – tai viena lankomiausių arenų Lietuvoje. Tad tokios stiprios asociacijos nėra, kaip, pavyzdžiui, būtų, jeigu būčiau žaidęs Lenkijoje, kur rungtyniavau ir dirbau treneriu devynerius metus. Tada tikrai lieka stiprus rėžis tiek karjeroje, tiek visuomenėje – čia tokio nėra.

– Trejus metus nieko netreniravote, VTB jungtinėje lygoje ėjote vykdomojo direktoriaus pareigas. Kodėl? Nebuvo tinkamo pasiūlymo ar norėjosi atsikvėpti?
– Norėjosi atsikvėpti. Sportiniu atžvilgiu mane labai sunku motyvuoti, nes daug metų iš eilės tapdavau Lenkijos čempionu, Eurolygoje pakliuvome į aštuntuką – tik dviem komandoms su mažais biudžetais per visą istoriją taip yra pasisekę. Tai Belgrado „Partizan“ ir mūsų komandai. Kad žaisime ULEB taurėje ar kokiam nors čempionate, man nėra motyvacija. Labai daug jėgų ir sveikatos paaukojau per tuos 5–6 metus būdamas treneriu. Pastaruosius metus buvau prie krepšinio, dirbau vadybininku, labai komfortiškai jaučiausi. Nors buvo keli geri, finansiškai patrauklūs pasiūlymai, bet sportine prasme jie manęs nesudomino.

– Treji metai VTB lygoje. Kas įdomiau – trenerio ar organizacinis darbas?
– Savotiškai įdomūs abu. Valdininko darbas gal mažiau atsakingas, mažiau matomas, mažiau nervinės įtampos, komfortiškesnis. Trenerio darbas tikrai nedėkingas. Tai labai sunki duona.

Trenerio darbas – didelė emocinė iškrova ir nervinė įtampa. Kaip atsipalaiduojate po rungtynių?
Stengiuosi daug dėmesio skirti sportui – žaidžiu futbolą, krepšinį. Tai kol kas vienintelis būdas, padedantis atsipalaiduoti. Alkoholio nevartoju, kitų žalingų įpročių neturiu. Atsipalaiduoti tikrai gana sunku, bet su tuo reikia bandyti susidraugauti.

– Per varžybas esate itin emocionalus. Ar už aikštės ribų, namuose jūs toks pat?
– Ne, kai išsikraunu, toks emocingas nebebūnu. Nebent ilgiau nebūna rungtynių, tada susikaupia (šypsosi).

– Nuo žaidėjo iki klubo steigėjo. Kokių dar krepšinio iššūkių trokštate?
– Tikiuosi, mano alkis po šio sezono bus visiškai patenkintas ir jau niekada nebūsiu alkanas.

– O apie vyrų rinktinės trenerio postą svajojate?
– Ne, kol kas nesvajoju ir nemanau, kad tai – viliojanti kėdė. Kas kita Ispanijoje, Italijoje, kur treneriai gauna gana solidžius honorarus ir visus metus ruošiasi tam trumpam periodui – 2–2,5 mėnesio: analizuoja rinktinės žaidėjų darbą, žaidimą, bendrauja su žaidėjais, treneriai negali dirbti klubuose, koncentruojasi tik į rinktinę. Tai gana komfortiškas darbas. Bet pas mus rinktinėje visiškai kitaip – viskas iš idėjos, o už rezultatus tave gali prikalti prie kryžiaus. Aš negalvoju apie rinktinę, nes, mano nuomone, yra daug puikių trenerių – Jonas Kazlauskas, Rimas Kurtinaitis. Nemanau, kad reikėtų bėgti prieš traukinį.

– Krepšinį žaidžia ir jūsų penkiolikmetis sūnus Tomas. Ar užaugs dar vienas garsus Tomas Pačėsas?
– Labai tikiuosi, nes yra duomenys, genetika. Jeigu susiformuos charakteris, galima tikėtis, kad kas nors išeis. Bet dar daug darbo reikia įdėti. Dabar sūnus žaidžia „Dzūkijos“ dublerių komandoje.

– Sūnui duodate daug patarimų?
– Duodu daug, bet ir jis man duoda, reiškia savo nuomonę. Labai malonu išgirsti jauno krepšinio sirgaliaus ir žaidėjo nuomonę, situacijų vertinimą.

– Esate Alytaus miesto tarybos narys. Kodėl pasukote į politiką?
– Todėl, kad negalime to išbraukti iš savo gyvenimo. Dažnai girdime: „Ten nieko nepakeisi“, „Ten susirinkusi šutvė žmonių“ ir pan. Bet norint ką nors keisti reikia patiems aktyviai dalyvauti procese. Tai ir bandome daryti. Žmonės yra pavargę dėl to, kad biudžeto lėšos naudojamos neskaidriai, tai reikia palaipsniui išgyvendinti iš mūsų visuomenės. Niekada nežinai, kaip gyvenimas pasisuks ir koks naujas iššūkis laukia.

– Kaip pavyksta trenerio pareigas suderinti su darbu miesto taryboje?
– Nesunkiai – turiu protingą patarėją, ji man daug padeda. Vienas tarybos posėdis per mėnesį ir dalyvavimas komiteto posėdyje kartą per savaitę man daug laiko neatima.

– Miesto taryboje dirbate be atlyginimo?
– Vienas verslininkas parodė tokį pavyzdį – atėjo ne pinigų užsidirbti, o tikrai ką nors nuveikti miestelėnų labui. Dabar dirbu „Lietuvos ryte“, anksčiau kitose darbovietėse – užsidirbu. O atlyginimą už posėdį ar išlaidas kanceliarinėms prekėms galima skirti tam, kam labiau reikia.

– Rudenį – rinkimai į Seimą. Gal galvojate apie rimtesnę politiko karjerą?
– Reikės pasitarti su komandos vadovais, ar nieko prieš bus, jei kandidatuočiau į Seimą (šypsosi).

– Bet tokių minčių turite?
– Nežinau (juokiasi). Mano gyvenime daug kas vyksta spontaniškai. Kol kas koncentruojuosi į krepšinį.

Vilniaus "Lietuvos ryto" vyr. treneris Tomas Pačėsas darbą klube derina su pareigomis Alytaus miesto taryboje.

Į gimtojo miesto miesto tarybą 44-erių T.Pačėsas išrinktas praėjusių metų pavasarį kaip visuomeninio judėjimo "Už Alytų" narys.

– Kodėl pasukote į politiką?

– Todėl, kad negalime to išbraukti iš savo gyvenimo. Dažnai girdime: „Ten nieko nepakeisi“, „Ten susirinkusi šutvė žmonių“ ir pan. Bet norint ką nors keisti reikia patiems aktyviai dalyvauti procese. Tai ir bandome daryti. Žmonės yra pavargę dėl to, kad biudžeto lėšos naudojamos neskaidriai, tai reikia palaipsniui išgyvendinti iš mūsų visuomenės. Niekada nežinai, kaip gyvenimas pasisuks ir koks naujas iššūkis laukia.

– Kaip pavyksta trenerio pareigas suderinti su darbu miesto taryboje?

– Nesunkiai – turiu protingą patarėją, ji man daug padeda. Vienas tarybos posėdis per mėnesį ir dalyvavimas komiteto posėdyje kartą per savaitę man daug laiko neatima.

– Miesto taryboje dirbate be atlyginimo?
– Vienas verslininkas parodė tokį pavyzdį – atėjo ne pinigų užsidirbti, o tikrai ką nors nuveikti miestelėnų labui. Dabar dirbu „Lietuvos ryte“, anksčiau kitose darbovietėse – užsidirbu. O atlyginimą už posėdį ar išlaidas kanceliarinėms prekėms galima skirti tam, kam labiau reikia.

– Rudenį – rinkimai į Seimą. Gal galvojate apie rimtesnę politiko karjerą?

– Reikės pasitarti su komandos vadovais, ar nieko prieš bus, jei kandidatuočiau į Seimą (šypsosi).

– Bet tokių minčių turite?

– Nežinau (juokiasi). Mano gyvenime daug kas vyksta spontaniškai. Kol kas koncentruojuosi į krepšinį.

2012 m. Europos lengvosios atletikos čempionato 100 m distancijos bronzos medalininkė Lina Grinčikaitė prieš pusantrų metų sukūrė šeimą su advokatu Justinu Samuoliu.

Bėgikės vyras - vilnietis, tad, pasak L. Grinčikaitės, Vilnius – šeimos namai, čia jie turi  butą.

„Bet kol siekiu sportinės karjeros, tai mano miestas yra Klaipėda. Apsistojau pas tėvus ir visą laiką treniruojuosi.  Savaitgalius stengiuosi leisti su vyru. Arba aš važiuoju į Vilnių ir pirmadienį grįžtu į Klaipėdą, arba jis atvažiuoja pas mane“, - sakė 28 metų Lina, kuri gausią savo medalių kolekciją neseniai papildė dar vienu apdovanojimu – tapo Lietuvos uždarų patalpų čempione 60 m nuotolyje.

– Kaip vertini šią pergalę?

– Pergalė yra pergalė, norisi neužleisti iškovotų pozicijų, apginti čempionės titulą. Siekiau geriausio sezono rezultato.

– Visiškai neturi varžovių, ar įdomu bėgti?

– 60 m distancijoje dar yra viena kita varžovė, o 100 m – didesnis atotrūkis. Bėgi ir kovoji pati su savimi. Visai kitoks bėgimas, kai yra didelė konkurencija. Jeigu Lietuvoje atsirastų pajėgesnių sprinterių, tik džiaugčiausi, būtų į ką lygiuotis, atkaliau kovoti. Tačiau yra kaip yra.

– Kur susipažinai su savo vyru, kuris tapo dideliu tavo sirgaliumi?

– Atsitiktinai pietaujant vienoje iš Klaipėdos kavinių. Justinas yra kilęs iš Panevėžio, bet daug metų gyvena Vilniuje.

Šeima man – didelis prioritetas, tačiau, kadangi šie metai yra olimpiniai, todėl visas pastangas skiriu sportui. Po žaidynių, tikiuosi, mano gyvenime bus permainų ir jos, manau, bus geros.

Justinas domisi sportu, nes žmona yra sportininkė (šypsosi ...). Ir ne tik lengvąja atletika, bet ir kitomis sporto šakomis. Kiek turi laisvo laiko, jis sportuoja savo malonumui, ateina pasižiūrėti varžybų. 

– Gal abu irgi bėgiojate?

– Kartais pabėgiojame. Kai atostogaujame, bėgiojame ten, kur būname. Jeigu treniruojuosi Vilniuje ar Klaipėdoje, Justinas kartais su manimi pabėgioja ir manieže, ir lauke.  

– Tad gyveni tarp Klaipėdos ir Vilniaus. 

– Dar ir tarp Kauno. Studijuoju Sporto universitete doktorantūroje, esu paskutiniame kurse. Studijos yra laisvos, mums nebūna jokių sesijų. Rašome darbus, dalyvaujame konferencijose. Tai manęs nepririša prie Kauno, mokausi laisvu grafiku.

– Kada būni Vilniuje, ar ateini pabėgioti į lengvosios atletikos maniežą?

– Manieže turiu galimybę sportuoti, tačiau mano treneris Edmundas Norvilas gyvena Klaipėdoje. Su juo esame komanda ir, jeigu dirbame, tai dirbame kartu.

Man Klaipėdoje ir maniežas, ir visa sporto bazė yra geresni. Vilniaus manieže retsykiais susitinku besitreniruojantį ir Lietuvos sprinto čempioną bei rekordininką Rytį Sakalauską, kuris vasarą irgi sieks olimpinio kelialapio.

– Kai tiek daug važinėji, ar tau kas nors sumoka už benziną?

– Ne. Esu Lietuvos olimpinės rinktinės kandidatė, gaunu olimpinę stipendiją iš jos ir gyvenu. 

– Mokslą, sportą, šeimyninį gyvenimą, ko gero, sudėtinga derinti?

– Visą gyvenimą tą bandžiau suderinti ir iš tikrųjų man puikiai sekasi. Tuo labai džiaugiuosi, mane palaiko ir vyras. Kol jis palaiko, tol sportuoju. Jeigu nepavyktų visko suderinti, tektų daryti išvadas.

– Kokie tavo planai šią žiemą?

– Didelių tikslų sau nekeliu, kadangi 60 m distancija nėra mano pagrindinė. Stiprioji – 100 m. Kai dėl pasaulio uždarų patalpų čempionato, tai realiai vertinu savo galimybes, todėl aukštų tikslų ir nėra.

Pasaulio uždarų patalpų čempionato normatyvas (7,32 sek.), bet savęs neforsuosiu. Aš Kaune distanciją įveikiau per 7,44 sek. Gal dalyvausiu ir vienose ar dvejose tarptautinėse varžybose.

Žinoma, norisi gerai startuoti ir uždarose patalpose, tačiau, jeigu nepasiekiu gerų rezultatų, tai nelabai ir nusiviliu. Visas mano dėmesys dabar sutelktas vasarai, pasirengimui Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Žiema – tai tik tarpinė stotelė.

– Ar jau turi įvykdžiusi olimpinį normatyvą?

– Normatyvų šturmas mums prasidės nuo pavasario. Sezonas prasidės labai anksti, todėl nebus kada ilsėtis, reikės palaikyti sportinę formą. Olimpinis normatyvas – 11,31 sek., o man priklausantis Lietuvos rekordas – 11,19 sek. Viskas įmanoma.

Kol kas varžybų, kuriose dalyvausiu iki olimpiados, dar nesu numačiusi. Viskas  spręsis, likus vienam-porai mėnesių iki svarbiausių metų varžybų. Iki paskutiniosios minutės stengsiuosi normatyvą įvykdyti. Jeigu man tai pavyktų padaryti, dalyvaučiau savo trečiosiose olimpinėse žaidynėse. Debiutavau Pekine, startavu Londone, o dabar svajoju apie Rio de Žaneirą.