Europos Komisijos (EK) rūstybę Italijos populistų vyriausybė užsitraukė visų pirma dėl to, kad 2019 m. biudžete numatytas gerokai didesnis biudžeto deficitas nei rekomenduotas EK ir nei buvo planuotas ankstesnės vyriausybės. Italijos valdžios sektoriaus skola jau ir taip siekia daugiau nei 130 proc. BVP, ir pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje (ES) Italiją lenkia tik Graikija. Išaugęs skolinimosi poreikis ir toliau didintų valdžios sektoriaus skolą ir keltų riziką šios skolos tvarumui. Sustiprėjus dvejonėms dėl Italijos vyriausybės įsipareigojimų laikytis fiskalinės drausmės, Italijos vyriausybės skolinimosi 10 metų laikotarpiui kaina nuo šių metų gegužės pradžios išaugo dvigubai ir yra netoli 4 metų aukštumų.

Tačiau Italijos politikai nesutinka koreguoti biudžeto, argumentuodami tuo, kad didesnės viešosios išlaidos yra būtinos norint išvesti Italiją iš užsitęsusios letargiško ekonomikos augimo stadijos. Italų nepasitenkinimas ekonomine situacija ir noras matyti greitus sprendimus yra suprantami. Šalies pragyvenimo lygis, matuojamas BVP, tenkančiu vienam gyventojui, yra toks pat kaip ir prieš 19 metų, kai šalis įstojo į euro zoną. Be to, Italija ES išsiskiria aukštais skurdo rodikliais, didele pajamų ir regionine nelygybe, aukštu nedarbo lygiu, ypač tarp jaunimo. Ir nors italai pagrįstai pyksta, kad pastaraisiais metais buvo palikti vieni spręsti milžiniško imigrantų srauto problemas, visgi ekonomikos augimo iššūkiai yra labiausiai susiję su vidiniais veiksniais − daugybę metų trunkančiu prastu šalies valdymu ir nepatrauklia investicine aplinka.

Tad pagrįstai abejojama, ar didesniu išlaidavimu italų vyriausybei pavyktų pasiekti ekonomikos proveržio. Kai kurios planuojamos išlaidos, pavyzdžiui, bazinės pajamos skurdžiai gyvenantiems asmenims, suteiktų tik vienkartinį stimulą ekonomikai. Visgi net ir šį trumpalaikį teigiamą impulsą greičiausiai kompensuotų griežtesnės finansinių institucijų skolinimo sąlygos įmonėms ir namų ūkiams. Nemažą Italijos bankų sektoriaus turto dalį sudaro Italijos vyriausybės obligacijos, tad smunkant šio turto vertei, skolintis bankams tampa vis brangiau, o galimybės atremti finansinius nuostolius menksta. Auganti skolinimosi kaina gyventojams ir šalies įmonėms taip pat turėtų neigiamo poveikio šalies ekonomikos augimui. Tad šalies viešiesiems finansams tektų susidurti su dar didesniais iššūkiais, o tai sukurtų dar didesnį spaudimą šalies bankams. Toks uždaras ciklas tarp bankų ir šalies vyriausybių vadinamas „doom loop“.

Šiuo metu Italijai labiausiai reikia struktūrinių reformų, kurios pakeltų ekonomikos augimo potencialą. Net ir didesnis deficitas galėtų būti toleruotinas, jei jis būtų nukreiptas įgyvendinti tokias priemones, kurios galėtų paskatinti ekonomikos potencialo augimą ir taip užtikrinti spartesnį tvarų ekonomikos vystymąsi ir skolos mažėjimą. Tačiau taip reikalingos mokesčių, darbo santykių bei viešojo sektoriaus reformos, kurios paskatintų investicijų ir produktyvumo augimą šalyje, populistų vyriausybei nėra prioritetas. Priešingai, italai ketina atšaukti kai kurias ankstesnes reformas ir, pavyzdžiui, vėl sutrumpinti pensinį amžių. Toks žingsnis vienoje sparčiausiai senėjančių ES visuomenių turėtų neigiamo poveikio ekonomikos augimo galimybėms ir šalies finansams. Italijos viešųjų išlaidų senatvės pensijoms ir šalies BVP santykis jau dabar yra didžiausias iš visų EBPO šalių.

Tad panašu, jog politinius dividendus Italijos valdantieji pasirinko kaupti ne sudėtingais ir dažnai nepopuliariais sprendimais, o išnaudodami Briuselio demonizavimą. Visgi EK greičiausiai nebus linkusi nusileisti, kadangi tai padidintų ir kitų ES šalių norą lanksčiau traktuoti ES fiskalines taisykles. Visgi tuo pačiu griežtas EK tonas bei drausminamųjų priemonių taikymas, pavyzdžiui, „perviršio deficito procedūros“ pradėjimas ir dėl to galbūt atsirasiančios finansinės baudos, rizikuotų padidinti antieuropietiškai nusiteikusių politinių jėgų pergalę kitąmet vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose.

Labiausiai baiminamasi, jog Italijos vyriausybės atsisakymas laikytis fiskalinės drausmės gali paskatinti reitingų agentūras sumažinti šalies skolinimosi reitingą ir lemti tolesnį finansų rinkų spaudimą vyriausybės skolinimosi kainai. Tai galiausiai galėtų sukelti valstybės skolos krizę, kurios užkratas galimai pasklistų į kitas pažeidžiamas euro zonos šalis. 2010 m. prasidėjusi euro zonos skolų krizė pareikalavo Graikijos gelbėjimo nuo bankroto, tačiau tokia situacija šiandien būtų neįmanoma dėl nepakeliamo Italijos skolos dydžio ir galimai dėl politinės valios stokos kai kuriose euro zonos valstybėse kreditorėse, ypač Vokietijoje. Italijoje kilusi skolų krizė galėtų sukelti ir valiutos krizę, o tai greičiausiai reikštų Italijos pasitraukimą iš euro zonos.

Visgi norisi tikėti, jog blaivaus proto bei dialogo keliu bus galima išvengti šio blogiausio scenarijaus. Net jei situacija ir toliau eskaluosis, gali būti, jog populistų vyriausybė paseks Graikijos pavyzdžiu, taps nuosaikesnė ir sutiks su reformomis. Taip pat negalima atmesti ir to, kad situacijai pablogėjus ši vyriausybė žlugs ir ją pakeis nauja technokratinė vyriausybė. Gali būti ir taip, jog ši situacija atneš ir teigiamo postūmio Europos valstybių vadovams siekiant susitarti dėl būtinų euro zonos reformų. Europos valstybių lyderiai paprastai yra linkę sudėtingus sprendimus pasiekti tik spaudžiami ypatingų aplinkybių − gali būti, kad paaštrėjusios Italijos problemos kaip tik ir sukurs dirvą tokių sprendimų priėmimui.

Per pastaruosius dvejus metus vidutinis darbo užmokestis šalyje išaugo daugiau nei 20 procentų. Kitaip nei įprasta manyti, jis didėjo ne tik daugiausiai uždirbantiems – atvirkščiai, remiantis Sodros duomenimis, per pastaruosius metus pajamų didėjimą dažniau pajuto mažiausių pajamų gavėjai. Apskritai, minimalus mėnesinis atlygis (MMA) nuo 2016 m. pradžios išaugo 14 proc., o nuo pernai vasaros jį imta leisti mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. Išaugus mažiausiai uždirbančiųjų pajamoms, mažesnį nei 450 eurai atlyginimą gaunančių darbuotojų dalis sumenko nuo 32 proc. 2015 m. iki 17 proc. 2017 metais.

Mažiausiai uždirbančiųjų pajamas padidino ir per didesnį neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) sumažinta mokestinė našta. Tačiau augo ne tik gyventojų darbo pajamos, bet ir vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri per pastaruosius dvejus metus padidėjo kiek daugiau nei 20 proc. Padidėjo ir įvairios socialinės išmokos, vietoje papildomo NPD dirbantiems tėvams visiems vaikams imti mokėti vaiko pinigai.

Visgi gyventojų nuotaikos, kurias atspindi nuomonės apklausos, nėra labai optimistiškos. Šių metų pradžioje atliktos BNS/ RAIT apklausos duomenimis, net trečdalis gyventojų teigė, jog 2017 m. gyveno prasčiau nei ankstesniais metais. Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ birželio mėnesį atlikta apklausa parodė, kad 59 proc. gyventojų nejaučia gyvenimo gerėjimo ir mano, jog reikalai šalyje blogėja. Kuo galima paaiškinti tokį gyventojų nusivylimą?

Visų pirma, reikia sutikti su tuo, jog faktinis atlyginimų augimas greičiausiai nebuvo toks spartus, kaip rodo statistiniai duomenys – dalį jo lėmė dėl mažėjančio šešėlio vykstantis atlyginimų skaidrėjimas. Didinamas minimalus mėnesinis atlyginimas, įvestos Sodros įmokų grindys, „vyšninių vokų“ akcija ir apskritai didėjanti kova su šešėliu greičiausiai paskatino darbdavius didesnę darbo užmokesčio dalį mokėti oficialiai, o ne vokelyje, tačiau realybėje dėl to darbuotojų piniginės nepastorėjo.

Dėl menkesnės derybinės galios ir įsidarbinimo galimybių su tokia situacija dažniausiai susidurti galėjo žemos kvalifikacijos darbuotojai, asmenys gyvenantys mažesniuose miestuose ar kaimiškose vietovėse. Apie tai byloja ir apklausų rezultatai – vieni labiausiai nusivylusių yra asmenys, turintys vidurinį ar žemesnį nei vidurinį išsilavinimą, kaimo vietovių gyventojai. Apskritai, šių asmenų įsidarbinimo galimybės šalyje išlieka vienos prasčiausių, tad tai gali taip pat kurti šios visuomenės grupės neužtikrintumo jausmą.

Neretai gyventojų nusivylimas aiškinamas ir išaugusiomis vartotojų kainomis, kurios, neva, eliminavo išaugusių pajamų poveikį gyventojų perkamajai galiai. Tačiau statistiniai duomenys byloja ką kita – atsižvelgus į kainų poveikį, vidutinis atlyginimas šalyje nuo 2016 m. pradžios išaugo beveik 14 proc., tad gyventojų perkamoji galia padidėjo.

Tiesa, kai kurių asmenų, pavyzdžiui, kai kurių viešojo sektoriaus darbuotojų, pajamos minėtuoju laikotarpiu pasižymėjo lėtesniu augimu nei šalies vidurkis, tad šie asmenys galėjo labiau jausti neigiamą išaugusių kainų poveikį savo perkamajai galiai. Visgi augančių vartotojų kainų poveikis galėjo būti labiau jaučiamas pernai, nes šiemet infliacija yra gerokai atslūgusi.

Bandant paaiškinti gyventojų nuotaikas, negalima atmesti ir pajamų nelygybės reikšmės šioje dėlionėje. Gali būti, jog vertindami savo finansinę situaciją, gyventojai atsižvelgia ne tik į savo asmeninius pasiekimus, bet ir lygina save su kitais. Net jei asmens pajamos ir išaugo, bet augo gerokai mažiau nei, pavyzdžiui, kaimyno, jis gali būti linkęs vertinti savo finansinę situaciją kaip prastėjančią ar bent jau negerėjančią.

Tačiau pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų pastaraisiais metais sumažėjo, o apskritai atskirties padidėjimui daugiausiai įtakos turėjo tai, kad pensijų augimas atsiliko nuo atlyginimų augimo. Kita vetus, šiemet vidutinė senatvės pensija jau augo sparčiau nei vidutinis atlyginimas, tad, tikėtina, jog ir šių metų pajamų nelygybės rodikliai bus geresni.

Ko gero neįmanoma išvengti to, kad šalyje visada bus pesimistiškai nusiteikusių gyventojų, tačiau daug svarbiau žinoti, ar augant ekonomikai tokių asmenų dalis mažėja. Apklausos, kurios nėra atliekamos reguliariai ir jų rezultatai negali būti palyginami laike, pateikia tik tos akimirkos nuotrauką, bet nieko nepasako apie tai, kuria linkme judame. O panašu, kad judame teisinga kryptimi. Minėtoji „Baltijos tyrimų“ gyventojų nuomonės apklausa atskleidė, jog gyventojų, manančiųjų, kad gyvenimas šalyje gerėjo, dalis išaugo nuo 30 procentų pernai iki 35 procentų šiais metais.

Panašias optimistiškai nuteikiančias tendencijas fiksuoja ir kas mėnesį Statistikos departamento atliekama vartotojų apklausa. Pasak šio tyrimo rezultatų, vartotojų pasitikėjimo rodiklis rugsėjo mėnesį buvo vienas iš aukščiausių per pastaruosius 11 metų. Gyventojai vis geriau vertino savo finansines perspektyvas, galimybes sutaupyti ir įsigyti stambius pirkinius.

Tad galbūt laikas pripažinti, kad nors ir tebeturime nemažai rimtų problemų ir vis dar pernelyg daug šalies gyventojų yra nepatenkinti savo finansine padėtimi, gerėjantis gyvenimas aplanko vis daugiau šalies gyventojų.

Pasak Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos, šių metų gegužės mėnuo buvo karščiausias nuo 1961 metų. O vasaros mėnesiais fiksuota maždaug 2 laipsniais aukštesnė temperatūra nei daugiametė norma. Visgi pernelyg džiūgauti nederėtų − pastarieji karščiai yra sparčios žmogaus veiksmų sukeltos klimato kaitos pasekmė. Situacijai ir toliau blogėjant, žmonijai už savo klaidas gali tekti sumokėti milžinišką kainą.

Neįprasta karščio banga šiais metais aplankė ne tik Lietuvą, ji buvo jaučiama visoje Europoje. Saulė svilino netgi įprastai vėsesniu klimatu pasižyminčioje Skandinavijoje. Karštis ir sausra sukėlė milžiniškus gaisrus Švedijoje, Graikijoje, kurie nusinešė ne tik žmonių gyvybių, bet ir padarė neatitaisomos žalos gamtai bei sudavė smūgį medienos pramonei. Klimatologai skelbia, kad dėl neįprastų orų kalta klimato kaita, ir prognozuoja, kad dėl jos panašios karščio ir šalčio bangos, kokias stebėjome šiemet Europoje, uraganai ir potvyniai, kokie siaubė pernai JAV,  gali imti kartotis vis dažniau.

Dėl besikartojančių nepalankių oro sąlygų ūkininkams gali tekti vis dažniau susitaikyti su prastu derliumi.

Paryžiaus susitarimas dėl klimato kaitos, kuris 2015 m. buvo pasirašytas beveik visų pasaulio šalių, siekia apriboti pasaulio temperatūros atšilimą iki 2 laipsnių, lyginant su lygiu iki pramonės revoliucijos. Deja, šiandien šis tikslo įgyvendinimas tampa vis mažiau įmanomas. JAV prezidentas D. Trumpas netiki žmogaus veiksmų sukelta klimato kaita ir mano, jog tai yra Kinijos sąmokslas, nukreiptas prieš JAV pramonę, tad iš šio susitarimo JAV pernai pasitraukė. Dėl to spaudimas kitoms šalims laikytis Paryžiaus susitarimo įsipareigojimų taip pat atslūgo. Pernai pasaulyje išaugus energijos paklausai buvo pasiektas naujas anglies dvideginio dujų emisijų, kurios laikomos pagrindiniu klimato kaitos kaltininku, rekordas.

Tačiau jei pasaulio temperatūros kilimas nebus suvaldytas, netrukus imsime jausti vis didesnį šių procesų poveikį gamtai, ekonomikai, žmonių sveikatai ir gyvenimo būdui ir net politikai. Dėl besikartojančių nepalankių oro sąlygų ūkininkams gali tekti vis dažniau susitaikyti su prastu derliumi, o vartotojams tai atsilieps aukštesnėmis maisto produktų kainomis. Dėl to šalių vyriausybės bus priverstos skirti dideles sumas gamtos stichijų padarinių likvidavimui, tad ilgainiui tai gali reikšti, jog finansavimas kitoms sritims gali mažėti, didėti mokesčiai arba menkti skolinimosi poreikis.

Gamtos kataklizmai, tikėtina, kels nemažai iššūkių ir draudimo bendrovėms, o besidraudžiantiems tai reikš didesnę draudimo kainą. Ekstremali oro temperatūra ir jos svyravimai gali sukelti ir sveikatos problemų, turėti neigiamo poveikio produktyvumui − įsivaizduokime kelininkus ar statybininkus, dirbančius 35-40 laipsnių karštyje. Išaugusios išlaidos kondicionavimui vasarą, o šildymui žiemą reikš sumenkusias kitų prekių ir paslaugų vartojimo galimybes.

Visgi labiausiai klimato kaita palies skurdžiausias pasaulio šalis – kai kuriose Afrikos bei pietų Azijos valstybėse gali tapti nebeįmanoma gyventi ir ūkininkauti, ir tai gali paskatinti migracijos bangą šiaurės kryptimi. Išaugę pabėgėlių srautai sukeltų ne tik ekonominių, bet ir politinių įtampų išsivysčiusiose šiauriau įsikūrusiose šalyse, sustiprintų populistų pozicijas. Jau dabar Europos šalys, priėmusios daug pabėgėlių, susiduria su išaugusiu rinkėjų palankumu populistinėms partijoms.

Kylanti pasaulio oro temperatūra turės neišvengiamos įtakos gyvūnams, augalams, kraštovaizdžiui – tikėtina, kad vis daugiau gyvūnų rūšių ateityje galėsime pamatyti tik zoologijos sode, o baltas Alpių kalnų viršūnes – senose nuotraukose. Siekiant išvengti nevaldomos pasaulio atšilimo spiralės, kurią sustabdyti taptų nebeįmanoma, žmonija privalo skubiai imtis aktyvių veiksmų, kad būtų sumažintos šiltnamio dujų emisijos.

Nuo 1990 m. Lietuva pasiekė didžiausią progresą visoje ES mažindama šiltnamio dujų emisijas, tačiau pastaruosius kelerius metus šalies progresas šioje srityje sustojo. Dėl to kyla rizika iki 2030 m. nepasiekti įsipareigojimo 9 proc. sumažinti šiltnamio dujų emisijas, lyginant su 2005 m. lygiu, o tai šaliai galėtų brangiai kainuoti.

Daugiausia šiltnamio dujų emisijų mūsų šalyje generuoja transporto (27 proc.) ir žemės ūkio (22 proc.) sektoriai, ir šių sektorių generuojamos emisijos kasmet didėja. Kelių transportas generuoja 90 proc. viso transporto sektoriaus emisijų, iš jų net 80 proc. tenka lengviesiems automobiliams. Šalies politikams būtina skubiai imtis priemonių skatinant gyventojus persėsti į mažiau taršias transporto priemones, vystyti viešąjį transportą ir skatinti gyventojus aktyviau juo naudotis. Automobilių taršos mokestis galėtų ne tik paskatinti gyventojus atsisakyti taršių automobilių, bet ir suteiktų valstybei fiskalinės erdvės aplinkosauginei paskatų sistemai įgyvendinti. Būtini griežtesni ribojimai ir žemės ūkyje.

Visgi, kaip byloja žinomas posakis − vienas lauke ne karys. Tam, kad kova su klimato kaita būtų išties efektyvi, būtinos pasaulinės bendruomenės pastangos: spaudimas šalims mažinti iškastinio kuro naudojimą, daugiau investuoti į atsinaujinančią energetiką ir pažangių sprendimų energetikoje vystymą, didinti energijos panaudojimo efektyvumą. Trumpuoju bei vidutiniu laikotarpiu kova su klimato kaita gali pristabdyti pasaulio ekonomikos augimą bei sukelti iššūkių šalims, kurių ekonomika yra paremta iškastinio kuro gavyba ir perdirbimu. Tačiau ilgesniu laikotarpiu aplinkai draugiškos investicijos galėtų paskatinti produktyvumo augimą ir prisidėti prie tvaresnio ekonomikos vystymosi.

Vartotojai taip pat turi svertų, kaip didinti spaudimą įmonėms ir vyriausybėms. Pavyzdžiui, ribodami produktų, kurių gamyba daugiausia prisideda prie šiltnamio dujų emisijų, vartojimą, atsisakydami taršių transporto priemonių, ribodami mėsos vartojimą – juk gyvulininkystė yra viena daugiausiai šiltnamio dujų generuojančių ekonomikos veiklų.

Gyventojai ir įmonės taip pat galėtų atidžiau rinktis savo investicijas, į investavimo kriterijus įtraukdami ir įmonių veiklos bei valstybių vykdomos politikos poveikį klimato kaitai. Toks spaudimas galėtų turėti net didesnį poveikį kovai su klimato kaita nei politikų veiksmai. Delsti daugiau negalima – juk nuo šiandienos žmonijos veiksmų priklauso ateities kartų galimybės gyventi ir kurti šioje žemėje.

Šių metų pradžioje ekonomikos augimas sulėtėjo labiau nei tikėtasi, o prastėjantys išankstiniai indikatoriai rodo, kad lėtėjimo tendencija tęsėsi ir antrąjį ketvirtį. Kodėl niaukiasi dangus euro zonoje ir ar verta dėl to sunerimti?

Dalies šio ekonomikos sulėtėjimo buvo galima tikėtis. Aukštas gamybinių pajėgumų panaudojimo lygis, darbuotojų trūkumas bei brangus euras turėjo prislopinti eksportą. Tiesa, šias tendencijas turėjo iš dalies kompensuoti atsigaunančios investicijos ir spartesnis namų ūkių vartojimo augimas. Tačiau kitaip nei tikėtasi, mažmeninės prekybos apimčių augimas šiemet sulėtėjo, o mažmeninės prekybos įmonių lūkesčiai balandžio mėnesį smuko į žemiausią lygį nuo 2016 metų.

Investuotojai vis dar gana teigiamai vertina esamą situaciją, tačiau lūkesčiai dėl ateities pastaruoju metu gerokai sumenko – „Sentix” investuotojų lūkesčiai gegužės mėnesį fiksavo beveik dviejų metų žemumas. Tikėtina, jog vartotojų norą labiau išlaidauti, o įmonių norą investuoti apkarpė vėl išaugęs ekonominis ir politinis neapibrėžtumas.

Daugiausia nerimo šiemet sukėlė gerokai padidėjusi prekybos karų rizika. Neseniai JAV įvesti muitai plienui ir aliuminiui kol kas neturėjo didesnio poveikio euro zonos prekybos srautams, kadangi Europos Sąjungai buvo suteikta laikina išimtis. Tačiau užtenka vien nerimo dėl prekybos konflikto eskalavimo, kad ekonomikos augimo tendencijos būtų paveiktos neigiamai. Tolesnės perspektyvos dėl ES ir JAV prekybos santykių, deja, nenuteikia labai optimistiškai, tad mažai tikėtina, jog verslo lūkesčiai artimiausiu metu ims gerėti. Gali būti, kad netrukus euro zona ims jausti ir tiesioginį naujųjų muitų poveikį − birželio 1 dieną nustoja galioti JAV suteikta muitų išimtis ES plieno ir aliuminio eksportuotojams, o pažangos siekiant gauti nuolatinę išimtį kol kas nematyti.

Maža to, JAV prezidentas iniciavo tyrimą dėl importuojamų automobilių grėsmės JAV nacionaliniam saugumui, kurio išvados galėtų paskatinti JAV padidinti muitus importuojamiems automobiliams. Tai turėtų ypač neigiamo poveikio ES šalių ekonomikoms, nes jose automobilių pramonė vaidina reikšmingą vaidmenį, pavyzdžiui, Vokietijai, Švedijai, Ispanijai, Italijai, Prancūzijai. Labiausiai nukentėtų didžiausia euro zonos ekonomika Vokietija. Automobiliai ir jų dalys sudaro beveik penktadalį viso Vokietijos prekių eksporto, o automobilių pramonėje dirba beveik 7 proc. visų šalies užimtųjų.

Euro zonos viduje taip pat bręsta neramumai, kurie gali kelti grėsmę ne tik euro zonos ekonomikai, bet ir paties euro išlikimui. Pastarosiomis savaitėmis ES rampų šviesoje atsidūrė trečia pagal dydį euro zonos ekonomika – Italija. Dviejų populistinių partijų suformuota koalicija buvo užsibrėžusi padidinti Italijos viešąsias išlaidas, atšaukti kai kurias anksčiau įgyvendintas reformas, buvo prabilta net apie galimą pasitraukimą iš euro zonos bei siekį nurašyti dalį valstybės skolos. Visa tai paskatino finansų rinkų dvejones dėl Italijos fiskalinės drausmės laikymosi, tad Italijos vyriausybės skolinimosi kaina šoktelėjo į trejų metų aukštumas.

Visgi, tikėtina, kad Italijai dar kurį laiką pavyks nenuklysti nuo fiskalinės drausmės kelio. Italijos prezidentas pasipriešino euroskeptiškos vyriausybės suformavimui ir ministru pirmininku pasirinko ekonomistą, kuriam, manoma, bus pavesta suformuoti technokratinę vyriausybę, kuri veiks iki kol šalyje įvyks išankstiniai rinkimai. Visgi panašu, kad šis sprendimas tik nukėlė problemą vėlesniam laikui, nes, tikėtina, jog naujus rinkimus laimės tie patys, tačiau dar labiau sustiprėję populistai.

Anksčiau laiko sparčiai lėtėjančio ekonomikos augimo kaina galėtų būti didelė. Visų pirma, sulėtėjęs augimas privertų galimybių langą struktūrinėms reformoms tiek šalyse narėse, tiek visoje ES. Tai taip pat prislopintų nedarbo mažėjimo tempus, o spartesnis darbo užmokesčio augimas taip ir nepasiektų darbuotojų. Šios tendencijos pakurstytų rinkėjų nepasitenkinimą ir padidintų Europos populistų sėkmės galimybes kituose rinkimuose.

Visgi gali būti, jog sveikas protas nugalės − baimės dėl Italijos netaps realybe, ES sugebės susitarti su JAV, o pasauliui pavyks išvengti prekybos konfliktų eskalavimo. Tokiu atveju atslūgus baimėms ekonomikos augimas antrojoje metų pusėje galėtų net paspartėti. Po tiek išgyventų nesėkmių Europa nusipelnė kiek ilgiau pasidžiaugti giedru dangumi.

Visuomenės gerovę įprasta vertinti pasitelkus šalyje sukuriamo BVP vienam gyventojui perspektyvą. Tačiau šiandien šis rodiklis susilaukia nemažai kritikos. Vis dažniau sutariama, jog BVP, kuriam nesvetimi rimti matavimo trūkumai bei pasikeitusios ekonomikos poreikių neatitikimas, yra uzurpavęs viešųjų diskusijų erdvę ir politinę darbotvarkę. Tuo tarpu ekonomikos augimo kokybės, teisingumo, tvarumo ir kiti visuomenės gerovės aspektai paliekami nuošalėje.

Apie būtinybę atsisakyti BVP „vienvaldystės“ ir kreipti viešąjį diskursą visuomenės gerovės linkme signalizuoja ir pasaulyje neseniai kilusi populizmo banga. Visuomenės nepasitenkinimas, nepaisant spartaus BVP augimo, jaučiamas ir Lietuvoje, kur neretai imama dvejoti, ar ekonomikos augimo vaisiai pasiekia visas visuomenės grupes ir prisideda prie bendros gerovės kilimo.

Sutariant, jog BVP yra ne pats geriausias gerovės progreso matas, yra bandymų ir siūlymų, kokiu kitu lengvai suprantamu ir komunikuojamu rodikliu būtų galima jį pakeisti ar papildyti. Ko gero populiariausias alternatyvus būdas stebėti gyvenimo lygio progresą yra pasitelkti į pagalbą iš atskirų rodiklių sukonstruotus indeksus. Šio būdo entuziastingai ėmėsi įvairios tarptautinės institucijos ne tik savo sudarytų indeksų pokyčių stebėjimui, bet ir šalių reitingavimui pagal juos. Šie indeksai pateikia įdomių įžvalgų apie Lietuvos visuomenės gerovės progresą.

Remiantis 2016 m. ataskaita, lietuvių suvokiama laimė per pastaruosius 10 metų sumenko, tačiau šalis vis dar patenka tarp 60 laimingiausių pasaulio valstybių ir reitinge gerokai lenkia kitas Baltijos šalis.

Štai Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos indekso reitinge (angl. Human Development Index), kuris vertina šalies pasiekimus sveikatos, švietimo ir pajamų dimensijose, Lietuva patenka tarp aukščiausiai įvertintų šalių ir užima 37 vietą iš 188 šalių. Visgi būtina paminėti ir tai, kad daugiausia progreso pasiekta iki 2010 m., tačiau nuo tada šalies progreso tempas gerokai sumenko ir 2015 m., lyginant su 2010 m., Lietuva šalių reitinge smuko 1 vieta žemyn. Be to, pakoregavus šį indeksą pagal pajamų, gyvenimo trukmės ir išsilavinimo nelygybės rodiklius, šalies indekso vertė sumenksta 10,5 proc. ir tai yra viena didžiausių korekcijų tarp minėtos grupės šalių. Tai iliustruoja, jog šalis patiria nemenkus gerovės nuostolius dėl šalyje egzistuojančios nemažos ne tik pajamų, bet ir sveikatos bei švietimo rezultatų nelygybės.

Tuo tarpu Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame Įtraukiančio vystymosi indekso (angl. Inclusive Development Index) reitinge Lietuva ir šiemet, ir pernai tarp besivystančių šalių atsidūrė pirmoje vietoje ir aplenkė daugelį naujųjų ES šalių. Lietuva šiame reitinge patenka tarp 20 proc. pažangiausių besivystančių šalių pagal tokius rodiklius, kaip darbo jėgos produktyvumas, vidutinės disponuojamosios pajamos, nacionalinės santaupos ir netgi turto nelygybė, kuri yra gerokai mažesnė nei daugelyje senųjų išsivysčiusių šalių. Visgi pastarųjų 5 metų tendencijos atskleidžia ir nerimą keliančių ženklų. Augantis išlaikomo ir darbingo amžiaus gyventojų santykis, pajamų nelygybė, menkas progresas mažinant skurdą bei išaugęs santykinis išskiriamo anglies dvideginio kiekis neigiamai veikia visuomenės gerovę. Prasta gyventojų sveikata, apie kurią signalizuoja santykinai trumpa tikėtina sveiko gyvenimo trukmė, ir gana menkas progresas ją gerinant taip pat yra viena iš dėmesio reikalaujančių sričių.

Kiek kitokį sprendimą gerovės matavimo problemai siūlo „laimės ekonomikos“ apologetai. Pastarieji teigia, jog svarbiausia yra subjektyvus laimės vertinimas, kuris nustatomas apklausų pagalba, o politikos formuotojų užduotis ją maksimizuoti. JT Pasaulio laimės ataskaitoje ėmėsi reitinguoti šalis pagal suvokiamą laimės lygį ir bando įvertinti, kokie veiksniai jį lemia. Remiantis 2016 m. ataskaita, lietuvių suvokiama laimė per pastaruosius 10 metų sumenko, tačiau šalis vis dar patenka tarp 60 laimingiausių pasaulio valstybių ir reitinge gerokai lenkia kitas Baltijos šalis.

Visgi šis būdas vertinti gerovę turi ir trūkumų. Praktiškai sudėtinga nustatyti, kokie konkrečiai veiksniai lėmė suvokiamos laimės pokyčius, tad neretai gali būti sudėtinga parinkti galimus sprendimus. Be to, politinės priemonės net ne visada gali būti veiksmingos, kadangi laimės pojūtį gali veikti nuo jų nepriklausantys veiksniai, pavyzdžiui, asmeninės savybės, tautinės ypatybės, istorinė patirtis ar net nuotaika. Tad toks gerovės matas realybėje gali būti netikslus, o jo veikimas praktikoje − komplikuotas.

Visgi nepaisant išaugusio įvairių indeksų bei subjektyvaus laimės vertinimo populiarumo, pasaulyje bandoma kurti ir labiau rafinuotus naujus gerovės rodiklius, kurie taip pat galėtų tapti reguliariai stebimais. Pavyzdžiui, Stenfordo universiteto mokslininkai Jones ir Klenow sukonstravo visiškai naują gerovės matą, kuriame vartojimo duomenys koreguojami pagal tokius gerovės aspektus, kaip laisvalaikis, nelygybė bei tikėtina gyvenimo trukmė. Pavyzdžiui, pasirodo, jog dėl ilgesnės gyvenimo trukmės, mažesnės nelygybės ir trumpesnių darbo valandų Vakarų Europos šalyse gyvenimo standartai yra gerokai aukštesni nei rodo BVP vienam gyventojui. Tuo tarpu besivystančiose šalyse, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, Kinijoje, Pietų Azijoje, gyvenimo standartai yra gerokai žemesni nei rodo BVP statistika. Lietuva šiame tyrime neanalizuojama, visgi tikėtina, jog „neblizgantys“ tikėtinos gyvenimo trukmės ir pajamų nelygybės rodikliai taip pat timpteltų šalies gyvenimo standartų įvertį žemyn.

Tad nors alternatyvių būdų įvertinti visuomenės gerovę ir jos raidą jau yra, kol kas visi minėti indeksai ir rodikliai sunkiai skinasi kelią į viešąsias diskusijas. Tikėtina, jog taip yra dėl to, kad ir patys politikai netrykšta dideliu užsidegimu kažką keisti – juk siekti ne vien spartaus, bet ir tvaraus bei įtraukiančio ekonomikos augimo būtų gerokai sunkesnė jiems tenkanti užduotis. Vis tik, net jei toks gerovės rodiklis ir nebūtų labai mėgstamas politikų, jis, tikėtina, paskatintų tiek visuomenę, tiek politikus pažvelgti į ekonomiką ir į visuomenės gerovę kompleksiškai ir paskatintų siekti teigiamų pokyčių. Kol kas vis dar keliaujame neturėdami aiškaus kompaso ir, nors judame greitai, nežinome, ar judame teisinga kryptimi.

Mažėjantis užimtumas neigiamai veikia ne tik vidaus rinkos vartojimo potencialą, bet ir didina įtampą šalies darbo rinkoje – įmonės susiduria su vis didesniu tinkamų darbuotojų trūkumu. Apie šį trūkumą byloja didėjantis laisvų darbo vietų lygis bei auganti įmonių, kurios įvardija darbuotojų trūkumą, kaip vieną svarbiausių plėtrą ribojančių veiksnių, dalis. Tinkamų darbuotojų trūkumas riboja įmonių plėtros galimybes, o išaugusi konkurencija dėl kvalifikuotų darbuotojų skatina galimai netvarų darbo užmokesčio augimą ir neigiamai veikia įmonių kaštų konkurencingumą. Darbuotojų trūkumas netrukus gali imti riboti šalies eksporto augimą bei galimybes pritraukti užsienio investicijų ir naujų aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų.

Įtampą darbo rinkoje galėtų šiek tiek sumažinti struktūrinio nedarbo problemos sprendimas. Paradoksalu, jog sparčiai augančioje ekonomikoje, kurioje verkiant trūksta darbo jėgos, net 100 tūkst. gyventojų vis dar negali rasti darbo. Tikėtina, kad didelė dalis šių bedarbių neturi reikalingų įgūdžių ir/arba gyvena nuo pagrindinių ekonominių šalies centrų nutolusiose vietovėse. Šios problemos sprendimui būtinas efektyvus bedarbių perkvalifikavimas bei didesnė vidinė šalies gyventojų migracija, ir, panašu, jog iki šiol įsisenėjusios struktūrinės darbo rinkos problemos buvo sprendžiamos labai vangiai. Ar tai pavyks padaryti šiemet pradėsiančiai veikti Užimtumo tarnybai, kuri apjungs teritorines darbo biržas, parodys laikas. Nors idėja ir gera, ją gali sugadinti prastas jos įgyvendinimas ir menkai motyvuoti darbuotojai. Be to, net ir sėkmės atveju, pokyčiai ims duoti vaisių tik praėjus kažkiek laiko.

Tad nesulaukdamas greitų ir ryžtingų sprendimų darbuotojų trūkumo problemai spręsti, verslas vis aktyviau žvalgosi darbuotojų už Lietuvos sienos. Praėjusiais metais į Lietuvą gyventi atvyko daugiau užsienio šalių piliečių nei bet kada anksčiau ir 2,8 karto daugiau nei 2015 metais. Ir šie duomenys apima tik tuos asmenis, kurie atvyksta į šalį legaliais būdais ir planuoja apsigyventi šalyje ne trumpesniam nei 1 metų laikotarpiui. Apie išaugusius į Lietuvą atvykstančių užsieniečių skaičius signalizuoja ir išaugęs išduotų nacionalinių vizų skaičius – praėjusiais metais jų buvo išduota daugiau nei 29 tūkst. arba beveik 4 kartus daugiau nei 2014 metais.

Visgi, tikėtina, kad dėl sudėtingų ir ilgai trunkančių užsieniečių įdarbinimo procedūrų nemažai šalies įmonių ryžtasi įdarbinti komandiruojamus trečiųjų šalių piliečius su lenkiškomis vizomis, kadangi Lenkijoje jų gavimas užtrunka gerokai trumpiau nei Lietuvoje. Dar kiti ryžtasi įdarbinti iš trečiųjų šalių atvykstančius piliečius nelegaliai. Nelegalaus užsieniečių darbo mastą šalyje įvertinti sunku, tačiau Valstybinė darbo inspekcija teigia, kad tokie atvejai tampa vis dažnesni. Apmaudu, kad dėl perteklinių biurokratinių reikalavimų užsieniečių įdarbinimui valstybė praranda potencialias mokestines pajamas. Be to, sudėtingos užsieniečių įdarbinimo procedūros diskriminuoja mažesnes įmones ir iškraipo konkurenciją – dėl resursų ir žinių trūkumo mažesnės įmonės ne visada gali pasinaudoti galimybe įdarbinti užsieniečius.

Politikų vangumas spręsti darbuotojų trūkumo problemą plačiau atveriant sienas legaliems imigrantams neretai argumentuojamas atlyginimų dempingavimo baime, tačiau ji yra perdėta.

Ne vienas tyrimas rodo, kad neigiamas išaugusios darbuotojų pasiūlos poveikis vietinių panašios kvalifikacijos gyventojų darbo užmokesčiui būna tik trumpalaikis. Dėl išaugusios konkurencijos vietiniai gyventojai pereina į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias darbo vietas, tad jų darbo užmokestis ilgainiui išauga.

Laisvesnė (legalios) imigracijos politika ne tik sumažintų įtampą darbo rinkoje, bet, tikėtina, paskatintų ekonomikos bei vartojimo augimą, papildytų šalies biudžetą bei palengvintų neigiamą senėjančios visuomenės poveikį ekonomikai. Nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, imigracija yra tai, iš ko gali laimėti visi – ne tik darbdaviai, bet ir darbuotojai bei pensininkai.

Naujausi BVP pagal apskritis duomenys rodo, kad ekonominis atotrūkis tarp pirmaujančių ir atsiliekančių šalies regionų ir toliau didėja. Vilniaus ir Kauno apskričių sukuriama viso šalies BVP dalis 2016 m. išaugo iki 62 proc. ir fiksavo rekordą. Palyginimui, 2000 m. šioms apskritims teko 54 proc. šalies BVP. Visų likusių apskričių, išskyrus Tauragę, svoris šalies ekonomikoje per pastaruosius 16 metų sumenko. Be to, 2016 m. visų apskričių, išskyrus Vilniaus ir Kauno, BVP vienam gyventojui augo lėčiau nei šalies vidurkis, tad jos tapo santykinai mažiau turtingos. Nemažai kitų rodiklių, pavyzdžiui, užsienio investicijų, užimtumo, demografinės, NT rinkos ir kitos tendencijos taip pat iliustruoja akivaizdžią tiesą – šalies regionai nesivysto tolygiai ir šios tendencijos negerėja.

Visgi būtina paminėti, jog auganti regioninė nelygybė nėra išskirtinai Lietuvos problema – regioninė nelygybė per pastaruosius du dešimtmečius išaugo daugelyje išsivysčiusių šalių. Tik apgriuvę fabrikai šiandien primena daugelio kadaise klestėjusių JAV pramonės miestų šlovę. Kaip ir sergantys Lietuvos regionai, jie nesugebėjo prisitaikyti ir atrasti naujų augimo šaltinių naujajame globaliame ir vis labiau automatizuojamame pasaulyje. Regionų gelbėjimo oponentai iš dalies teisūs – šioms globalizacijos ir automatizacijos tendencijoms pasipriešinti mes, būdami maža atvira ekonomika, ne tik negalime, bet ir neturėtume, nes tai reikštų regresą ir atneštų didžiulės žalos visos šalies ekonomikai.

Visgi pozicija negelbėti su technologine kaita nespėjančių regionų, tikintis, jog ši problema ilgainiui išsispręs savaime, šiandien vis labiau abejojama. Visų pirma dėl to, kad ne visi gyventojai yra vienodai mobilūs. Išvykus jauniausiems ir gabiausiems gyventojams atsiliekančiuose regionuose neretai lieka senyvo amžiaus ir turintys sveikatos problemų gyventojai bei jais besirūpinantys asmenys, taip pat neturintys finansinių galimybių ar motyvacijos migruoti.

Atsiliekantys regionai ilgainiui susiduria ne tik su vis prastėjančia ekonomine situacija bei augančiomis išlaidomis socialinėms reikmėms, bet ir likusių gyventojų nepasitenkinimu prastėjančia gyvenimo kokybe bei augančia socialine įtampa. Pastarosios populistų pergalės JAV prezidento rinkimuose ir „Brexit“ referendume, pademonstravo, jog regioninė nelygybė – tai puiki terpė populizmui klestėti. Būtina paminėti ir tai, kad, Lietuvos atveju tie produktyvesni regionai, kuriuos pasirenka mobilieji gyventojai, neretai yra už šalies ribų, tad dėl jų išvykimo nuostolį patiria visos šalies ekonomika.

Nors ir negalime pasipriešinti globalizacijos, automatizacijos ir besikeičiančios ekonomikos struktūros pasekmėms, galbūt galima padėti regionams prisitaikyti prie šių pokyčių. Sėkmės pavyzdžiai rodo, kad virsmas iš atsiliekančio į pirmaujantį regioną yra įmanomas. Regis, dar visai neseniai šypseną kėlė iškabos, sakančios, kad „Kaune irgi galima gyventi“, tačiau šiandien dienraščių antraštės mirga pagyromis Kauno plėtrai. Kaune dosniai investuoja ir kuria naujas darbo vietas užsienio įmonės, NT rinka seniai nematė tokio sujudimo, o atlyginimai šiame mieste jau keletą metų sparčiai vejasi Vilniaus lygį. Pernai Kauno apskrities BVP vienam gyventojui pirmą kartą pasiekė šalies vidurkį ir aplenkė Klaipėdos regioną. Žinoma, prie Kauno sėkmės prisidėjo nemažas miesto dydis, puiki geografinė vieta, sinergija su sostine bei gana aukšta aukštojo mokslo kokybė. Bet koks tuomet šalies pasienyje įsikūrusios Tauragės sėkmės receptas? Tauragės apskritis pastaraisiais metais pasižymi ne tik išaugusiu investuotojų susidomėjimu, bet ir vienais geriausių darbo rinkos rodiklių šalyje.

Aklai kopijuoti šių regionų sėkmės receptus sudėtinga ir net nebūtina. Visgi visas sėkmės istorijas dažniausiai vienija vienas esminis komponentas – pagerėjusi investicinė aplinka. Šiandien regionams ypač praverstų praktinė pagalba pritraukiant investuotojų bei žinios, kaip jų neatbaidyti ir nepaklaidinti biurokratiniuose labirintuose. Regionams taip pat būtina atlikti ekonominio potencialo analizę, kurioje būtų identifikuojama regiono specializacija, jo konkurencinis pranašumas, švietimo įstaigų kokybė ir pajėgumai. Tuomet svarbu užtikrinti technologijų sklaidą – kaip regione veikiančias įmones būtų galima paskatinti veikti išmaniau ir padėti joms kilti vertės grandine. Čia svarbus vaidmuo tektų ne tik pačioms technologijoms, bet ypač efektyviam darbuotojų perkvalifikavimui, skaitmeninių įgūdžių ir verslumo ugdymui.

Vyriausybė ėmėsi rengti regionų gelbėjimo planą, kitaip vadinamą „Lietuvos regioninės politikos baltąja knyga“, kurioje išdėstyta daugelis anksčiau paminėtų priemonių. Visgi numatytas tikslas sukurti 10 regionų centrų Lietuvoje šiandien atrodo sunkiai įgyvendinamas dėl dalies jų menko žmogiškojo potencialo. Pusė šių miestų yra tiesiog per maži, o akademinė bazė juose pernelyg silpna, kad jie būtų patrauklūs investuotojams, kuriantiems aukštos pridėtinės vertės produktus ir paslaugas. Pastangų, kompetencijų ir finansinių išteklių nukreipimas į, pavyzdžiui, 5 didžiausius šalies miestus bei didesnio gyventojų mobilumo šalies viduje skatinimas padidintų regionų politikos sėkmės tikimybę. Iš tiesų, penki klestintys regionų centrai tokioje nedidelėje šalyje jau reikštų nemenką sėkmę.

 Medicinos pažanga taip pat jaunimo pusėje – tikėtina, kad ši karta gyvens gerokai ilgiau nei jų tėvai. Ir nors šios kartos potencialas didžiulis, visgi kelyje į ekonominę gerovę jos laukia nemažai iššūkių.

Pirmasis rimtas iššūkis jaunajai kartai buvo pastaroji ekonomikos krizė. 2010 m. jaunimo nedarbo lygiui Lietuvoje šoktelėjus iki 35,8 proc., nemažai daliai į darbo rinką žengiančių jaunuolių teko atidėti karjeros pradžią vėlesniam laikui arba imtis jų kvalifikacijos neatitinkančių darbų. Ir nors šiandien šalies ekonomika yra visiškai atsigavusi, nedarbo lygis žemas, o vidutinis darbo užmokestis šalyje auga ypač sparčiai, praėjusi ekonominė krizė jaunosios kartos atstovams gali turėti ilgalaikių pasekmių. Jeilio universitete atliktas tyrimas parodė, kad jaunimo, kuris įžengia į darbo rinką ekonomikos nuosmukio metu, per gyvenimą uždirbamos pajamos ir pasiekimai karjeros srityje neretai gali būti gerokai mažesni nei tų, kurie karjeros pradžioje tokių sunkumų nepatyrė.

Ekonomines jaunuolių, ypač gyvenančių ne miestuose ir neturinčių tvirto finansinio užnugario, perspektyvas neigiamai veikia ir struktūrinės šalies problemos, pavyzdžiui, didėjanti regioninė atskirtis ir prasta švietimo kokybė. Jaunimo nedarbas miestuose jau beveik pasiekė prieš krizę buvusį lygį, tačiau kaime jis daugiau nei dukart viršija 2007 m. lygį ir pastaraisiais metais beveik nebemažėjo. Nors didėjanti ekonominė regionų atskirtis nėra išskirtinai tik Lietuvos problema, mūsų jaunosios kartos atstovų, gyvenančių kaimiškose vietovėse, perspektyvas ypač menkina prasta švietimo kokybė. 2015 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atliktas 15-mečių gebėjimų vertinimas PISA atskleidė didžiulius mokymosi rezultatų skirtumus tarp Lietuvos miesto ir kaimo mokinių.

Apskritai, žvelgiant pasauliniu mastu, buksuoja visa šalies švietimo sistema. Visa tai prisideda prie didėjančios galimybių nelygybės, mažėjančio socialinio mobilumo, augančios regioninės atskirties bei pajamų nelygybės, ir iš dalies skatina jaunimo emigraciją. Planai šalyje reformuoti profesinį rengimą ir aukštąjį mokslą yra sveikintini, tačiau ankstyvajam, pradiniam ir pagrindiniam ugdymui, kuris pakloja pagrindus tolesniam mokslui, dėmesio ypač stinga.

Panašu, kad ateityje jaunosios kartos atstovams nestigs naujų iššūkių, ir tikėtina, kad vienas iš didžiausių jų bus susijęs su sparčiu visuomenės senėjimu. EK prognozuoja, kad Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų skaičius, tenkantis vienam vyresniam nei 65 metai gyventojui, iki 2040 m. sumažės perpus. Su amžiumi susijusių išlaidų, pavyzdžiui, skiriamų pensijoms, sveikatos apsaugai ir slaugai, santykis su BVP minėtuoju laikotarpiu gali padidėti 3,5 procentinio punkto. Tad šiandienos jaunimas ateityje gali susidurti ne tik su didesniais mokesčiais, bet ir su išlaidų, skirtų jaunų gyventojų reikmėms mažinimu, pavyzdžiui, švietimui ar paramai šeimoms. Spartesnis produktyvumo augimas ateityje galėtų palengvinti jaunimui teksiančią naštą, tačiau įvairūs tyrimai rodo, kad senėjanti visuomenė turi neigiamą poveikį inovacijoms, kurios yra esminis produktyvumo augimo variklis.

Gyventojų senėjimas gali reikšti ne tik didesnę ekonominę naštą jaunimui, bet ir vis menkesnį jaunimo interesų atstovavimą šalies politiniame gyvenime. Lietuvoje senėjant gyventojams, jaunų gyventojų dalis tarp visų rinkimo teisę turinčių gyventojų sparčiai mažėja, o vyresnių rinkėjų dalis auga. Štai vyresnių nei 55 metai gyventojų dalis tarp rinkiminio amžiaus gyventojų Lietuvoje 2001 m. siekė 32,5 proc., 2017 m. – jau 40,5 proc., o remiantis EK prognozėmis, 2040 m. ši dalis gali siekti net 53 procentus. Tai reiškia, kad jaunųjų rinkėjų balsas politikoje turės vis mažesnį svorį ir todėl gali tapti vis mažiau girdimas, o politikų dienotvarkėje vis svarbesnės gali tapti vyresnio amžiaus gyventojų problemos. Šios tendencijos gali iš esmės pakoreguoti valstybės išlaidų prioritetus ir strateginius interesus, bei nustumti į šalį struktūrinių problemų sprendimą ir neigiamai paveikti ekonomikos augimo perspektyvas.

Jaunoji karta netrukus susidurs su dar vienu iššūkiu – technologine revoliucija ir su ja susijusiu technologiniu nedarbu bei darbo rinkos poliarizacija. Briuselyje įsikūrusio tyrimų centro Bruegel teigimu, per ateinančius kelis dešimtmečius daugiau nei pusė darbo vietų ES rizikuoja būti automatizuotos. Skaičiuojama, kad dėl bręstančios plataus masto automatizacijos gali labiausiai sumažėti vidutinių gebėjimų reikalaujančių ir su nerutininėmis užduotimis susijusių darbo vietų skaičius. Tad šiandienos jaunajai kartai ateityje gali tekti rinktis – arba dirbti darbus, reikalaujančius žemesnės kvalifikacijos nei turima, arba kelti kvalifikaciją, įgyti rinkoje reikalingų žinių ir papildyti daugiausiai uždirbančiųjų gretas. Deja, dėl prastos Lietuvos mokslo kokybės ir reikalingų pagrindų stokos ne kiekvienas jaunuolis sugebės sėkmingai persikvalifikuoti. EBPO atliktas suaugusiųjų gebėjimų tyrimas (PIAAC) rodo, kad vidutinio sudėtingumo ir sudėtingas skaitmenines problemas šalyje geba spręsti tik apie 30 proc. 25-35 metų gyventojų. Tarp Skandinavijos šalių atstovų šis rodiklis dvigubai aukštesnis.

Tad nors šių laikų jaunimui ir galima pavydėti pasirinkimų ir saviraiškos laisvių, tikėtina, kad daugelio iš jų kelias į ekonominę gerovę bus gana vingiuotas. Tam, kad jaunimas sugebėtų atlaikyti ateities iššūkius, būtina iš esmės pertvarkyti šalies švietimo sistemą, ypatingą dėmesį skiriant gyventojų skaitmeniniam raštingumui ir su technologijomis susijusioms kompetencijoms kelti. Kad jaunimo interesai nebūtų nustumti į šalį, būtina skatinti jaunimo domėjimąsi politiniu gyvenimu ir pilietiškumą. Vyresnio amžiaus rinkėjams taip pat turėtų rūpėti jaunųjų gerovė – tik finansiškai stiprūs mokesčių mokėtojai leis užtikrinti pakankamą būtinųjų valstybės išlaidų finansavimą. O kiekvienas jaunuolis turėtų žiūrėti rimtai į savo išsimokslinimą, nepriklausomai nuo to, kokioje mokykloje ar universitete jis atsidūrė – išsilavinimas dar niekada nebuvo toks svarbus.

Visgi toks aiškinimas ignoruoja kitus, su darbuotojų paklausa ir produktyvumu susijusius veiksnius. Ir jie turi kur kas didesnės įtakos ilgalaikiam ir tvariam atlyginimų augimui bei galėtų prisidėti prie pajamų nelygybės mažinimo ir galbūt reemigracijos skatinimo. Turbūt visi sutiks, kad tai ir turėtų būti strategiškai mąstančios valstybės tikslas.

Darbingo amžiaus gyventojų skaičius Lietuvoje šiemet bus daugiau nei 40 tūkst. arba maždaug 2 proc. mažesnis nei prieš metus. Dėl gyventojų senėjimo ir neigiamų migracijos srautų panašaus tempo traukimosi galima tikėtis ir ateityje. Ekonomikos augimo ciklui kylant į viršų ir įmonėms nesugebant rasti tiek darbuotojų, kiek norėtų, šiemet Lietuvoje pradėjo mažėti užimtųjų skaičius. Tuo tarpu atlyginimų augimas privačiame sektoriuje perkopė 10 procentų ribą.

Imigracija iš trečiųjų šalių pernai sparčiai augo, ir išduotų leidimų dirbti skaičius pernai padvigubėjo iki 21 tūkstančio. Vis dėlto aukštos kvalifikacijos darbuotojų dalis išliko nedidelė. Tam įtakos greičiausiai turėjo ne tik sudėtingos imigracijos procedūros, bet ir tai, jog dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų konkuruoja daugelis ES šalių. Šiais metais imigracijos procedūros paklausiems darbo rinkoje aukštos kvalifikacijos darbuotojams buvo šiek tiek supaprastintos.

Išaugus užsakymų apimtims, pramonės įmonės pasiekė dar neregėtas gamybinių pajėgumų panaudojimo aukštumas ir tai ilgina užsakymų įvykdymo terminus. Įmonės, negalinčios augti didindamos darbuotojų skaičiaus, renkasi didinti efektyvumą, ir tai lemia taip ilgai lauktą investicijų proveržį.

Augančios investicijos į efektyvumą turės teigiamos įtakos atlyginimų augimui, nes didins produktyvumą ir didins aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikį, nors apskritai įmonė galėtų išsiversti su mažesniu darbuotojų skaičiumi. Be to, esant didelei darbuotojų paklausai, įmonės vis dažniau ima iniciatyvą į savo rankas ir pačios investuoja į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Patobulinę savo kvalifikaciją darbuotojai gali pretenduoti į didesnį atlyginimą.

Visgi ilguoju laikotarpiu šie efektai pradės blėsti, kadangi egzistuoja riba, iki kurios darbo jėgą galima pakeisti kapitalu. Kol kas tai yra kur kas sudėtingiau padaryti aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektoriuje, kurio užsienio investicijų paskatinta plėtra turėjo didelės teigiamos įtakos ir atlyginimų augimui, ir Lietuvos vardo žinomumui, kuomet Lietuvą pasirinko tokie garsūs prekės ženklai, kaip "Barclays", "Western Union", "Nasdaq". Ne mažiau svarbios ir kitos užsienio investuotojų valdomos įmonės technologijų, gyvybės mokslų ir pramonės sektoriuose, kurios investuoja į inovacijas, darbuotojų rengimą, didina eksportą ir užimtumą. 

Maži atlyginimai yra viena iš pagrindinių emigracijos priežasčių, bet reiktų nepamiršti, kad mobilūs yra ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir vietos bei užsienio investuotojai, galintys į kitas šalis perkelti ir gamybą, ir paslaugų centrus. Be to, Lietuvai yra svarbu ne tik išsaugoti šias stiprias įmones, galinčias ir sugebančias investuoti į mokymus ir efektyvumą, bet ir užsiauginti daugiau tokių bei pritraukti naujų įmonių, kurios paspartintų inovacijų plėtrą. Sparčiai mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir suvaržyta imigracijos politika būtų labai prasta Lietuvos reklama.

Maži atlyginimai yra viena iš pagrindinių emigracijos priežasčių, bet reiktų nepamiršti, kad mobilūs yra ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir vietos bei užsienio investuotojai, galintys į kitas šalis perkelti ir gamybą, ir paslaugų centrus.

Be to, nereiktų ignoruoti ir to fakto, kad šalys įsileisdamos imigrantus iš tiesų sukuria darbo vietas, kurios be jų tiesiog būtų nesukurtos. Lietuvoje neretai tiesiog nėra reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, juos sudėtinga paruošti arba įmonė yra maža ir neturi galimybių to padaryti. Taigi imigrantai kartais gali būti vienintelis būdas įmonėms išlikti ir stiprėti. Be to, imigrantai taip pat patys gali kurti darbo vietas.

Daugiau dirbančiųjų taip pat padėtų balansuoti valstybės finansus senėjant visuomenei. Darbingo amžiaus aukštos kvalifikacijos imigrantai dažniausiai savo indėliu į valstybės finansus žymiai viršija jiems suteikiamų viešųjų paslaugų vertę. Be to, imigrantai gali prisidėti ir prie vidaus paklausos didėjimo, kas ypač svarbu smulkioms neeksportuojančios įmonėms. Smulkaus verslo plėtra yra svarbi siekiant ir tolygesnio pajamų pasiskirstymo, bet ji yra sunkiai įmanoma sparčiai besitraukiant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui.

Apribojus darbo jėgos imigraciją egzistuoja didelė tikimybė, kad investicijos, įmonių plėtra ir valstybės finansinės galimybės būtų apribotos. Tai ilguoju laikotarpiu sukurs mažesnę darbuotojų paklausą ir didesnę pajamų nelygybę, nes valstybė nesugebės užtikrinti kokybiškų švietimo ir socialinės apsaugos sistemų. Taigi kiltų didelė grėsmė toliau suktis mažų atlyginimų, didelės pajamų nelygybės ir aukštos emigracijos rate.

Jei valstybė išlaikys esamas ir sukurs naujas paskatas investuoti į efektyvumą, inovacijas ir darbuotojų mokymus, jų perkvalifikavimą bei pagerins aukštojo mokslo kokybę, Lietuvai taps paprasčiau pritraukti ne tik aukštos kvalifikacijos baltarusių ir ukrainiečių, bet ir geriausius užsienio universitetus baigusius, didelės patirties sukaupusius ir save realizuoti siekiančius emigrantus iš Lietuvos bei profesionalus iš kitų šalių.

Augant aukštos pridėtinės vertės sektoriuose dirbančiųjų daliai, Lietuva galėtų pasiekti žymų ir, svarbiausia, tvarų bei ilgalaikį atlyginimų didėjimą. Todėl galvojant apie šalies ateitį reikėtų ne nerimauti, kad kvalifikuoti darbuotojai iš užsienio gali turėti neigiamos įtakos Lietuvoje dirbančiųjų atlyginimams, o pasistengti Lietuvą padaryti kuo patrauklesnę tokiems darbuotojams.

Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius mažmeninės prekybos įmonių metinis apyvartos augimas išliko spartus ir siekė 6,6 procentus. Šis skaičius buvo artimas realaus darbo užmokesčio (po mokesčių) fondo augimui. Visgi atmetus degalų pardavimus mažmeninės prekybos įmonių apyvarta minėtuoju laikotarpiu augo daug lėčiau – metinis augimas siekė 3,8 procento, o maisto, gėrimų ir tabako pardavimų augimas stagnavo.

Nors maisto, gėrimų ir tabako pardavimai vis dar maždaug 13 proc. atsilieka nuo prieš krizę fiksuoto piko, daug erdvės augimui, net ir didėjant atlyginimams, nėra. Pagrindinė to priežastis – mažėjantis gyventojų skaičius, kuris ypač neigiamai veikia trumpalaikio vartojimo prekių paklausą. Nuo 2011 m. gyventojų skaičius šalyje sumažėjo beveik 7 procentais. Reikia pripažinti, kad prekybininkų pajamas šiek tiek mažina ir lietuvių apsipirkimai kaimyninėje Lenkijoje. Nors lietuvių išlaidos Lenkijoje pernai sudarė tik apie 3 proc. visos Lietuvos mažmeninės prekybos įmonių apyvartos, maisto prekėms tenkanti dalis greičiausiai buvo didesnė.

Kitas svarbus veiksnys, ribojantis mažmeninės prekybos maisto produktais plėtrą, yra susijęs su besikeičiančiais gyventojų įpročiais. Augant pajamoms vis daugiau gyventojų ima labiau vertinti savo laisvalaikį, ir maistas tampa svarbia kultūros bei laisvalaikio dalimi, todėl maisto gaminimą namuose vis dažniau keičia kavinių ir restoranų paslaugos. Tai liudija ir statistiniai duomenys – šalyje veikiančių restoranų ir panašių įstaigų apyvarta (atsižvelgiant į kainų pokyčio įtaką) pernai jau 13 proc. viršijo 2007 metų piką, o per pirmuosius keturis šių metų mėnesius metinis augimas siekė 7 procentus.

Kiek kitokios tendencijos pastebimos mažmeninėje ne maisto prekių prekyboje – panašu, kad tokių prekių pardavimai kol kas buvo mažiau jautrūs neigiamoms demografinėms tendencijoms. Nors prekyba ne maisto prekėmis pernai jau daugiau nei 11 proc. viršijo 2008 metų piką, apyvartos augimas ir toliau neslopsta. Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius mažmeninė prekyba ne maisto prekėmis (atsižvelgiant į kainų pokyčio įtaką) išaugo 8 procentais. Tebesitęsiant nekilnojamojo turto rinkos pakilimui, vis dar spartų apyvartos augimą demonstruoja su namų įrengimu susijusių prekių, pavyzdžiui, garso ir vaizdo įrangos, metalo dirbinių, baldų, apšvietimo įrangos pardavėjai. Neslopsta informacijos ir ryšių technologijų įrangos, kultūros ir poilsio prekių, tekstilės, drabužių ir avalynės pardavimai.

Reikia pripažinti, kad prekybininkų pajamas šiek tiek mažina ir lietuvių apsipirkimai kaimyninėje Lenkijoje.

Visgi dėl mažėjančio užimtumo ir didėjančios infliacijos lėtėjantis realaus darbo užmokesčio fondo augimas ir tebesitęsiantis gyventojų skaičiaus mažėjimas gali netrukus pristabdyti ir ne maisto prekių pardavimų augimą. Ypač jei NT rinkoje stebimas pakilimas imtų slopti. Spartesnis mažiausias pajamas gaunančių gyventojų pajamų augimas greičiausiai padidintų pastarųjų išlaidas vartojimui – skurdžiausiai gyvenančių asmenų taupymo norma yra žema, tad didžioji papildomų pajamų dalis būtų skirta vartojimui. Aukštesnės skurdžiausiai gyvenančių gyventojų pajamos taip pat galėtų paskatinti daugiau gyventojų apsipirkinėti ne Lenkijoje, o Lietuvoje.

Visgi tradicinių mažmeninės prekybos atstovų, turinčių tik fizines pardavimo vietas, ateityje laukia nemažai iššūkių. Juos lems ne tik nepalankios demografinės tendencijos, bet ir besikeičiantys gyventojų apsipirkimo įpročiai bei technologiniai pokyčiai mažmeninės prekybos sektoriuje. Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje mažmeninė prekyba sparčiai keliasi į internetą, o apie šiuos pokyčius byloja ir statistiniai duomenys. Nuo 2010 m. mažmeninė prekyba paštu arba internetu išaugo daugiau nei 600 proc. ir vis dar išlaiko dviženklį metinį augimo tempą. Pirmąjį šių metų ketvirtį elektroninė prekyba šalyje generavo 9,1 proc. visos mažmeninės prekybos ne maisto prekėmis pajamų, kai 2008 m. ši dalis buvo mažesnė nei 1 procentas.

Tai, jog prekyba keliasi į internetą, reiškia, kad vietinėms mažmeninės prekybos įmonėms teks vis daugiau konkuruoti ir su užsienio įmonėmis, net ir tokiais gigantais, kaip Amazon. Tačiau nereiktų pamiršti, kad internetinė prekyba sukuria ir galimybių išplėsti savo veiklą už šalies ribų bei pasiekti jaunus pirkėjus, kuriuos tradicinės parduotuvės žavi vis mažiau. Visa tai didins poreikį įmonėms modernizuoti veiklą, žengti į skaitmeninę erdvę, aktyviau panaudoti „didžiųjų duomenų“ galimybes. Deja, toms įmonėms, kurios nespės su šia banga, ateitis gali būti nuvilianti.