Etiškas ir empatiškas

A.Kemežys – žmogus, kurio išskirtinis talentas ir meilė kinui kūrė tai, kuo šiandien didžiuojasi lietuviškas kinas. Operatoriaus darbas įvertintas daugybe Lietuvos ir užsienio apdovanojimų, tarp kurių – trys "Auksinės gervės", jis porą kartų pripažintas geriausiu Lietuvos kinematografininkų sąjungos kūrėju. TKKF pirmasis pakvies į A.Kemežio kūrybos retrospektyvą, kurioje – vienuolika operatoriaus filmuotų dokumentinių ir vaidybinių filmų.

"Jis savo kūrybinėje veikloje pragyveno kelių žmonių gyvenimą", – apie nepaprastai intensyvius A.Kemežio kūrybos metus menininko atminimui skirtoje televizijos laidoje "Legendos" sakė režisierius Audrius Stonys. Iš tiesų sunku būtų išvardyti visus vos 44 metų sulaukusio operatoriaus nuopelnus Lietuvos kinui. Per du kūrybos dešimtmečius A.Kemežys nufilmavo daugiau nei 30 pripažinimo sulaukusių filmų.

Ypač svarus operatoriaus indėlis į Lietuvos dokumentinį kiną. A.Kemežys nufilmavo ne vieną reikšmingą juostą, nagrinėjančią ypač jautrias ir sudėtingas temas. Sunku būtų įsivaizduoti, ką reiškia su kamera pasibelsti į onkologinėmis ligomis sergančių vaikų palatą (rež. Arūno Matelio "Prieš parskrendant į Žemę"), į ūkininkų, kurių namus pasiglemžė gaisras, gyvenimą (rež. Audriaus Stonio "Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi"), į skaudžius išgyvenimus patyrusių vaikų ir jaunuolių mintis (rež. Giedrės Beinoriūtės "Pokalbiai rimtomis temomis"). Tam reikalingas itin etiškas ir empatiškas bendražygis, kuriuo galima pasitikėti, – toks ir buvo A.Kemežys.

"Mokėjo išbūti šalia žmonių, tarp žmonių. Sėdėti ir žiūrėti, atsukti kamerą ten, kur reikia", – prisimena G.Beinoriūtė. Šią režisierės mintį papildo A.Matelio pasakojimas apie tai, kaip filmuojant "Prieš parskrendant į Žemę" A.Kemežys savarankiškai užfiksavo berniuką, žaidžiantį su pagaliuku, ir tai vėliau tapo kadru, padėjusiais sustyguoti visą filmą.

Pažvelgti į ledynų širdį

Daug nepaprastų kadrų nebūtų, jeigu ne A.Kemežio kūrybiškumas, atkaklumas ir pasiaukojimas. Puikus įrodymas – ekstremaliomis salygomis nufilmuotas režisieriaus A.Stonio dokumentinis filmas – "Moteris ir ledynas" (2016). Filme – lietuvių mokslininkė Aušra Revutaitė, jau 30 metų gyvenanti visai viena Tian Šanio kalnuose, 3 500 m aukštyje esančioje Glaciologijos stotyje. Ir, žinoma, ne ką mažiau reikšmingas ir paslaptingas filmo herojus, nebylus ledynas, kurį prakalbinti padėjo A.Kemežio ir Mindaugo Survilos kameros.

A.Kemežio kamera atskleidžia ne tik monumentalių ledynų, bet ir kuriančių žmonių pasaulių nepaprastumą.

Pasiekti pačias pavojingiausias ir įspūdingiausias ledinio pasaulio kerteles šios kameros galėjo tik dėl A.Kemežio sukonstruotų mechanizmų. "Jis buvo tarsi alchemikas, kuris iš čia pat rastų pagalių, akmenų kurdavo sudėtingus ir tikslius filmavimo aparatus", – prisimena A.Stonys. Atšiauriam ledynų grožiui atskleisti reikėjo ir drąsos – filmavimas vyko itin pavojingomis sąlygomis, jo dalyviai nuolat rizikavo patekti po sniego lavina, prasmegti atsivėrusiame ledyno plyšyje ar pasiklysti. A.Kemežiui tai buvo nė motais – filmo režisierius prisimena operatorių lendantį į bedugnius ledo plyšius, į tarpeklį po ištirpusiu ledo sluoksniu. Taip gimė kvapą gniaužiantys kadrai, leidžiantys žiūrovui pažvelgti į rūsčią ir atšiaurią ledyno širdį.

Atgiję vaizdai

Ne ką mažiau drąsos reikia ir tam, kad atskleistum kito talentingo menininko istoriją, prakalbintum jo darbus. Tai su ypatingu atidumu padaryta režisierės Giedrės Žickytės filme "Meistras ir Tatjana" (2014 m.). Visi filmo elementai darniai veikia kartu, kad sukurtų magišką patirtį, – nukeltų į genialaus fotografo Vito Luckaus ir jo žmonos Tatjanos gyvenimą 7-ojo dešimtmečio Vilniuje.

Prie šio stebuklo – galimybės pažvelgti į V.Luckaus kūrybos lobyną – svariai prisideda kinematografija. Kamera dirba organiškai, šviesos eksperimentai ir judesys netrukdo mėgautis gyvybe pulsuojančiomis V.Luckaus nuotraukomis. Dar daugiau – judėdama lyg žiūrovo žvilgsnis, kamera įkvepia sustingusiems vaizdams gyvybės. Nuotraukos – tarytum tavo rankose, negali atitraukti žvilgsnio, jauti jų gyvą, tikrą alsavimą. Tokį gyvą, kad net dingteli – galbūt tai ne tik tavo, galbūt ir pačios Tatjanos žvilgsnis tyrinėja šias fotografijas.

Jautrų pasakojimą apie menininko būtį regime ir režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentiniame filme "Vienatvės gaudesys" (2014 m.), kuris supažindina su neseniai anapilin iškeliavusia rašytoja Jolita Skablauskaite. Čia atsiveria savitas, paslaptingas kūrėjos pasaulis.

Pro operatoriaus akis nepraslysta charakteringos detalės – juodas šunelis, užrašų sąsiuviniai, niūrūs, nerimastingi J.Skablauskaitės piešiniai. Kinematografiniai sprendimai atskleidžia ryškią atskirtį tarp menininkės namų mieste ir kaime. Savotiškas išsilaisvinimas ypač juntamas kadruose, kur rašytoja gamtoje, – atsiveria plačios erdvės, į kurias ji įsilieja lyg savo pačios sukurto fantastiško pasaulio būtybė. Taip A.Kemežio kamera atskleidžia ne tik monumentalių ledynų, bet ir kuriančių žmonių pasaulių nepaprastumą.

Vis kitas pasaulis

Koks preciziškas, jautrus detalėms profesionalas buvo A.Kemežys, galima įsitikinti ir stebint jo filmuotus vaidybinius filmus. "Kiekvienas filmas – visai kitas pasaulis. Labiausiai nenorėčiau užsiciklinti ir filmuoti tą patį filmą, tik skirtingo siužeto", – viename interviu yra pasakęs operatorius. Iš tiesų filmuose, su kuriais jis dirbo, galime stebėti, kaip kinematografija padeda sukurti savitą pasaulį, paveikią jo atmosferą.

Puikus to pavyzdys – G.Beinoriūtės filmas "Kvėpavimas į marmurą" (2018 m.), kurį išskirtinę progą išvysti anksčiau turės Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovai. Kūrinio centre – inteligentų pora Izabelė ir Liudas, auginantys epilepsija sergantį sūnų Gailių. Jie nusprendžia įsivaikinti globos namų auklėtinį Ilją. Filme vaizduojami įtempti šeimos santykiai, vis labiau trūkinėjantys tarpusavio ryšiai. Tai pabrėžia atidžiai apgalvoti kinematografiniai sprendimai: augant įtampai tarp Liudo ir Izabelės, porą vis dažniau skiria fizinės kliūtys. Štai Izabelė stebi nutolusį Liudą pro langą, vėliau jiedu kalbasi atskirti verandos lango rėmų. Net ir tokias scenas, kaip vakarienė, kurios tarsi turėtų būti jaukios, gaubia blausi šalta šviesa. Apgalvoti filmavimo būdai pasitarnauja ir kuriant paslaptingo, Iljos portretą – berniuką matome tarpduryje, paskendusį tirštoje tamsoje, nuo žiūrovo atkirstą stiklo, kaip šešėlį šmėžuojantį už durų.

Filmo "Kvėpavimas į marmurą" visumos ir kinematografijos sąveiką tiksliai apibūdino kino kritikė Živilė Pipinytė: "Stambūs jos (Airidos Gintautaitės) planai – ne tik aktorės, bet ir operatoriaus Audriaus Kemežio, kuris filmą užbaigė mirties patale, meistriškumo liudijimas. A.Kemežys puikiai materializavo ir vizualines G.Beinoriūtės intencijas – prasmių kūrimo svorį suteikia ne žodžiams, o vaizdams."

Kino magas, gebėjęs prakalbinti vaizdą, atverti jame slypintį stebuklą ir grožį. Grožį, kuris atsiskleisti gali tokiuose kasdienyės paveiksluose kaip stebint kiaulę, žindančią paršelius, ar ekstremaliomis sąlygomis filmuojant stūksančius ledynus. Išliko daugybė nepaprastų istorijų apie spalvingą A.Kemežio asmenybę ir itin vertintą profesionalumą, kurioms aprašyti neužtektų puslapių. Tačiau jos gyvos vaizdais, kuriuos mums paliko kiną kūręs Žmogus.