Vietinės kultūros atspindys

Projekto „Surink Lietuvą“ sumanytoja ir koordinatorė Lina Baublienė pastebi, kad turgavietės Lietuvoje yra ne tik vieta įsigyti produktų ir prekių, bet ir puikus būdas pažinti miesto ar miestelio veidą. Nuo seno į turgų žmonės eidavo ne tik apsipirkti, bet ir norėdami tiesiog prasiblaškyti, pasikalbėti, pasiderėti, pasidomėti prekių kainomis.

Ukmergės turizmo informacijos centre dirbusi L. Baublienė pasakoja, kad aplankyti turgų būdavo savaitgalio tradicija: „Ten dažniausiai sutikdavau pažįstamų, su jais pabendraudavau. Iki šiol išlikęs poreikis užsukti į turgų, kai nori ką nors savą pamatyti.“

Projektas „Surink Lietuvą“ išsiskiria tuo, kad jo dalyviai vis ieško naujų maršrutų ir netradicinių vietovių, todėl draugiškai dalijasi ir turgaviečių lankymo rekomendacijomis.

Sudomino: 2018 m. vasarą startavęs projektas suvienijo 60 savivaldybių. Apsilankę kiekvienoje jų ir įsigiję to krašto formos magnetuką, galėjo sujungti juos į Lietuvos žemėlapį. / L. Baublienės asmeninio archyvo nuotr.

„Kartą paklausėme, kur žiemą galima rasti baseinų, kai šalta. Nustebome, kai mums keliautojai jų rekomendavo virš 30. Panašiai ieškojome ir turgaviečių visoje Lietuvoje“, – sako projekto koordinatorė.

„Keliautojai dalijosi ir laiku, kada turgus atidarytas, tad galima teigti, kad keliaujant šeštadienį arba sekmadienį kone kiekviename miestelyje rasite veikiančią turgavietę. Aišku, kelionę rekomenduojama pradėti anksti ryte“, – pasakoja L. Balsienė.

Daugiau nei maisto prekės

Dažniausiai turgavietėse ieškoma ekologiškų maisto prekių. Vietinėse turgavietėse galima rasti šviežių, vietoje užaugintų ir mažiau aplinkos poveikio turinčių produktų.

Tačiau turgavietėse galima įsigyti daugiau nei šviežių produktų. Jos taip pat tampa vietomis, kur galima atrasti dėvėtų drabužių, senų daiktų ir nišinių prekių.

Turgavietės dažnai tampa hipsteriško interjero mėgėjų rojumi. Seni baldai, dekoratyvinės detalės, senojo servizo fragmentai ir močiutės sausainių formos – visa tai galima rasti jose.

Ką siūlo keliautojai

Projekto gerbėjai pasidalijo turgaviečių lankymo rekomendacijomis. Štai į ką nukrypo jų žvilgsniai.

Vilniaus halės turgus – seniausia Vilniaus turgavietė. Ši prekyvietė stoties rajone lankytojus džiugina ne tik maisto produktais, bet ir maitinimo galimybėmis. Čia organizuojamos teminės savaitės, įvairios pramogos.

Kauno Žaliakalnio turgus yra kitas svarbus turgavietės taškas Vidurio Lietuvoje. Čia rasite šviežių produktų, tradicinio maisto ir daugybę kitų prekių. Turgavietė yra žinoma dėl savo autentiškos atmosferos ir prekių gausos, dar nuo sovietmečio laikų sklindančiomis legendomis, kaip tik Kaune buvo galima nusipirkti džinsų.

Klaipėda taip pat turi savo senąjį turgų, kuriame rasite gausybę jūrų gėrybių ir vietinių maisto prekių.

Ypatingo žavesio turi mažos Lietuvos miestelių turgavietės. Projekto „Surink Lietuvą“ keliautojai akcentavo kai kurias jų.

Rietavas yra istorinis miestas su tradiciniu turgumi, kuriame galima rasti unikalių rankų darbo dirbinių ir vietinių maisto produktų, taip pat sendaikčių. Akmenėje galima rasti kelias turgavietes, kurios pasižymi skirtingais prekių pasiūlymais. Kalvarijos turgus yra puiki vieta išbandyti tradicinį lietuvišką maistą ir įsigyti autentiškų prekių. Dituvos blusų turgus – įdomesnis iš smulkiųjų turgaviečių.

Svarbus žingsnis

Pirmasis svarbus darbas einant savarankiško gyvenimo keliu – išsikelti iš tėvų namų. Statistika rodo, kad lietuviai, palyginti su kitų ES šalių gyventojais, tėvų namus palieka vėlai.

„Eurostat“ duomenimis, 2019 m. vidutinis jauno asmens išsikraustymo amžius Lietuvoje siekė 25,9 metų. Anksčiausiai iš tėvų namų Europoje išeina suomiai – maždaug 23-ejų.

Tie jauni žmonės, kurie jaučia nuolatinį tėvų palaikymą, atsiskiria lengviau nei tie, kurie būdavo griežtai kontroliuojami. Vaikai, nuo mažens iš tėvų girdėję paskatinimo žodžius, labiau pasitiki savimi, tai jiems padeda įveikti naujus gyvenimo iššūkius.

„Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovas psichologas Mykolas Kriščiūnas teigia, kad jauno žmogaus savijauta, atsiskyrus nuo tėvų, labai priklauso nuo konteksto.

„Viena, kai norima nuo kuo nors pabėgti, pavyzdžiui, nuo namuose nuolat kylančių konfliktų ar susiklosčiusių ydingų santykių, kas kita, kai išvykstama dėl mokslų, meilės, kelionių ar panašių dalykų, – nededa lygybės ženklo psichologas. – Tėvams gali būti lengviau susitaikyti su vaiko atsiskyrimu, jei jis palieka namus dėl studijų.“

Vis dėlto visais atvejais, paliekant namus, patiriamas nesaugumo jausmas: baugina nežinoma aplinka, nepažįstami žmonės, šalia nėra artimųjų, kurie prireikus galėtų pasirūpinti. O kur dar jaudulys ir adrenalinas, kad teks prisiimti atsakomybę ir kurti savarankišką gyvenimą!

„Daug kas priklauso nuo tėvų santykių su vaiku. Puiku, kai savarankiškas gyvenimas skatinamas būtent dėl to, kad vaikas kurtų savo gyvenimą, o ne būtų savo tėvų gyvenimo tęsinys“, – akcentuoja psichologas.

Mykolas Kriščiūnas / Asmeninio archyvo nuotr.

Patyrė nemenką šoką

Vilniaus dailės akademijos trečiakursė Aistė iki studijų gyveno su tėvais Kaune. Ji teigia, kad Vilnių pasirinko ilgėdamasi naujo gyvenimo etapo. „Labai aktyviai dalyvavau įvairiose veiklose, todėl norėjosi išbandyti ką nors naujo“, – šypsosi Aistė.

Pasiteiravus, kaip jautėsi palikusi namus, fotomedijų studentė neneigia, kad iš pradžių buvo sunku.

„Mane užplūdo per daug jausmų dėl didmiesčio – daugybė žmonių, didelis eismas, nuolatinis judėjimas. Tai vargino. Net pats gyvenimas bute buvo gana sunkus – per mažai erdvės, per mažai šviesos. Iš tikrųjų buvo kultūrinis šokas ir, man atrodo, jis dar nėra pasibaigęs.“

Paklausta, ką darydavo, kad pasijustų geriau, dalijasi savo kasdienybe. „Stengiausi susirasti naujų veiklų, naujų pažinčių, kad kuo daugiau bendraučiau. Savo naujuosiuose namuose ėmiausi visokių darbų, net pati juos dekoravau – tiesiog neleidau sau mąstyti apie tai, kad esu kitame mieste ir dėl to blogai jaučiuosi“, – atvirauja studentė.

Padėjo ir tai, kad savaitgaliais galėdavo grįžti namo. „Bent pirmame kurse dažnai grįždavau. Tuomet nesijausdavau vieniša, lengviau būdavo ištverti dienas Vilniuje“, – teigia Aistė.

Puiku, kai savarankiškas gyvenimas skatinamas būtent dėl to, kad vaikas kurtų savo gyvenimą, o ne būtų savo tėvų gyvenimo tęsinys.

Vertina galimybes

Verslo ir ekonomikos ketvirtakursis Matas studijuoja Japonijoje. Dėl pandemijos apribojus keliones, į Lietuvą jis grįžo tik po dvejų metų pertraukos.

„Palikau Lietuvą ir tėvų namus dėl savo senos svajonės pagyventi užsienyje. Tai tapo įmanoma, kai sužinojau, kad įstojau į norimą universitetą Kiote ir kai tėvai sutiko finansiškai paremti. Tai man reiškė daug laisvės ir savarankiškumo, galimybę aplankyti tolimą šalį ir tobulinti japonų kalbos žinias“, – džiaugiasi studentas.

Tiesa, teko susitaikyti su mintimi, kad retai matysis dėl didelio atstumo, brangių lėktuvų bilietų, parą trunkančios kelionės. Po ilgos pertraukos sugrįžęs namo, gavo progą ilgiau pabūti su tėvais: dėl pandemijos reguliavimo taisyklių Japonijoje turėjo pasilikti Lietuvoje tris mėnesius.

„Tai reiškė, kad turėjau keltis trečią ryto ir eiti miegoti apie šeštą vakaro. Nors gyvenome tuose pačiuose namuose Lietuvoje, tačiau skirtingose laiko zonose, vis rečiau matydavome vienas kitą. Aš tai laikau pereinamuoju laikotarpiu tarp mano gyvenimo su šeima Lietuvoje ir savarankiško gyvenimo Japonijoje“, – pozityviai žvelgia į iššūkius studentas.

Paklausus, kaip jautėsi jo tėvai, Matas neneigia, kad mamai buvo sunku. „Tą dieną, kai gavau laišką iš universiteto, ji atėjo į mano kambarį, atsisėdo ant lovos ir graudindamasi klausė, ar tikrai noriu išvažiuoti. Iki šiol mama manimi rūpinosi manimi visais gyvenimo atvejais, todėl nerimavo, kad negalės to daryti per atstumą“, – supranta mamos nerimą vaikinas.

Neišvengiami pokyčiai

Psichologas M. Kriščiūnas primena apie kai kurių tėvų išgyvenamą etapą – tuščio lizdo sindromą. Ši jautri būsena priklauso nuo daugelio aplinkybių.

„Sunku pamatuoti patiriamus jausmus, – sako psichologas. – Sielvartas ir liūdesys tęsiasi tiek, kiek tęsiasi, – svarbu jų neignoruoti, užsitęsus sunkiam etapui rūpintis savimi, bendrauti su žmonėmis.“

Šiame naujame gyvenimo etape svarbu suvokti, kad ir atžalai toks etapas prasidėjo. „Galime patarti vaikams ir paremti juos, bet jokiu būdu neturime kontroliuoti suaugusio žmogaus pasirinkimų“, – primena psichologas M. Kriščiūnas.

– Gabija, ar vadini save slemere?

– Nevadinu – reikia daug pasiekti, kad galėtum suteikti sau tokį titulą. Sleme dalyvauju trejus metus ir nesu nė karto laimėjusi – mano slemo kelionė nebuvo tokia kaip kitų. Yra tų žinomų entuziastų, kurie, vos užlipę ant scenos, jau tampa auditorijos numylėtiniais, ne tik nukeliauja ligi trečio etapo, bet dar ir tampa laimėtojais. O aš iš pradžių nebuvau mėgstama autorė, bet dabar, po trejų metų, pirmąkart patekau į trečią etapą ir surinkau maksimalų taškų skaičių (50). Taigi, vadinu save labiau etatine slemo dalyve nei slemere.

– Kaip susidomėjai slemu?

– Nuo jauniausių dienų rašiau eilėraštukus ar eiliuotus tekstukus – vienas jų netgi buvo išspausdintas vaikiškoje knygutėje. O kartą, kai buvau šešiolikos ir vasarą pradėjau dirbti ūkyje, bendradarbis pasiūlė nueiti į Kauno menininkų namus. Jis labai mėgo įvairius renginius, o vienas iš jų buvo Kauno slemeris. Aš sutikau, atvykau ir man patiko. Iš pradžių maniau, kad tai – poezijos vakarai, tačiau pabuvusi supratau, kad čia svarbiausia dalintis kūryba, nesvarbu, kokio žanro. Tuomet ir pradėjau svarstyti, kad galbūt tai ir bus mano galimybė įveikti scenos baimę.

G. Žumbakytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kokia buvo tavo kuriamų tekstų tematika ir kaip ji keitėsi tau augant?

– Vaikystėje eilėraštukus kurdavau apie viską – buvo linksma, kaip paprasta istorija gali rimuotis. Tiesiog mačiau grožį eilėse, posmuose. Paauglystėje pradėjau manyti, kad kūryba turi būtinai kilti iš kančios – rašydavau tik liūdnus, monotoniškus tekstus apie skausmą, liūdesį, nerimą. Teko persilaužti ir suprasti, kad taip, kančia yra vienas iš įkvėpimo šaltinių, bet ne vienintelis. Iš jos lengviausia kurti, bet labai nuobodu.

Šiuo metu žaviuosi satyra ir parodija. Mano paskutinio slemo tekstas, kuris sulaukė daugiausia dėmesio, buvo kaip ir pamokėlė, kaip pasiekti šventąjį „dzin“ – žodžių žaismas su šventuoju „zen“. Tai buvo tekstas apie tai, kaip tave nustoja kankinti nereikšmingi dalykai, pavyzdžiui, nepažįstamų žmonių komentarai. Paskui paskutiniam skambučiui „Saulės“ gimnazijoje, kai teko vesti pamoką, nusprendžiau sujungti savo mokyklos patirtį su istorija, kadangi mano auklėtoja buvo istorijos mokytoja. Visa mano mokyklos patirtis buvo pavadinta „saulėtizacija“. Tiesiog pamačiau, kad galiu į kiekvieną kasdienę situaciją pažvelgti juokingesniu kampu.

– Minėjai, kad iš pradžių slemo skaitymuose jauteisi nemėgstama. Kodėl taip manei?

– Viskas labai paprasta: mano tekstai kartojosi, buvo apie paprastus dalykus parašyti itin paprastai. „Oi labai negerai / gyvenime viskas blogai“, – tokios būdavo mano eilės. Toks primityvus žodžių rišimas ir rimavimas. Tokia buvo pati pradžia. Slemo auditorija dažniausiai – išsilavinusi, skaitanti, įžvelgia daugiau prasmės tarp eilučių. O aš buvau primityvi – eilinis paauglės skundimasis gyvenimu, tik tiek, kad rimuojasi žodžiai pabaigoje.

Kai į menininkų erdvę ateina tokie primityvūs, kaip aš, supratau, kad išsišokau, gadinau aplinką. Tiesiog nepritapau. Matydavau tai ir iš auditorijos reakcijos, iš skiriamų taškų. Geras pavyzdys buvo kitas slemeris, kuris yra itin originalus, juokingas, visų labai mėgstamas. Jis dažnai viršydavo tekstui duotą laiką, ir jo niekas nestabdydavo. Bet kartą mano tekstas viršijo tas duotas tris minutes – mane iš karto sustabdė. Mes sulaužėme tą pačią taisyklę, tik vienam tai buvo atleidžiama, o kitam – ne. Tuo metu jau ir taip kojos drebėdavo ant scenos, o dar kai pajauti, kad nepritampi, kiekvienas pasirodymas keldavo dar didesnę baimę.

G. Žumbakytės asmeninio archyvo nuotr.

– Bet vis tiek ir toliau dalyvavai slemo skaitymuose, kol Jovaras Kelpšas, Kauno menininkų namų slemo ir literatūrinių renginių vedėjas, viename iš tavo pasirodymų pagyrė tave.

– Jis jau tiek metų veda renginius ir matė mane nuo pat pradžios, taigi, turbūt natūralu. Pamenu, kitas slemeris, Tadas, nusprendė parodyti savo prasčiausią tekstą. Tai aš specialiai išsitraukiau savąjį senų laikų, perskaičiau jį garsiai ir pasakiau, jog būtent manasis tekstas yra prastesnis. Jovaras tuomet ir sakė, kad tokius mano tekstus jis ir pamena, ir džiaugiasi, kad mano tekstai paaugo kartu su manimi. Iš tikrųjų labai vertinu Jovaro palaikymą. Pamenu, bandžiau skaityti vieną tekstą, man nepavyko, nes jis buvo šviežias, o ir iš įtampos daug mikčiojau, nesugebėjau jo pabaigti. Vakare įkėliau į instagramą, kaip jį skaitau, ir Jovaras man parašė žinutę, skatindamas kurti toliau.

Tuomet paskutiniame sleme, kai skaičiau apie aukštąjį „Dzin“, Jovaras paėmė mikrofoną ir paklausė manęs, ar aš kada nors pamąsčiau, kad ant šios scenos taip gerai skaitysiu tekstus. Man atsakius, kad čia buvo improvizacija, buvau išlydėta plojimais. Jovaras palaiko mane, skatina – esu jam labai dėkinga. Manau, kad jis irgi iš pradžių manęs nemėgo, bet džiaugiuosi, kad neužsiliko prie pirmojo blogo įspūdžio ir vis tiek žiūri į mane pagarbiai.

– Ar tėvai žino apie tavo susidomėjimą slemu?

– Taip, žino. Labiausiai mano kūrybą palaiko mama. Ji mane ir skatina daugiau kurti, nes mato, kad tik kurdama išlieku savimi, laiminga.

Mano nuomone, daugelis žmonių per ilgai užsibūna komforto zonoje, nors visi mes esame sutverti tobulėti. Kai to nedarome – mums sunku.

– Jai nebuvo keista, tu – kūrybingas žmogus – išeini į kariuomenę?

– Ji – mano mama, žino daugiau, negu aš pati, taip pat žino, kad nesu vien tik kūryba užsiimantis žmogus. Aš mėgstu sportuoti, bet tuo pačiu mėgstu ir kurti. Mama nuo pat mažens matė, kad manyje yra visko po truputį, ir šis mano pasirinkimas jai nekėlė nuostabos.

– O ar mama neskatino tęsti kūrybinį kelią?

– Mama manęs neskatino niekur stoti, vengė duoti ir patarimų. Ji tiki, kad aš turiu pati susivokti ir pasirinkti, ką noriu veikti. Visos studijos, net ir ši kariuomenė, yra mano pasirinkimas. Aš manau, visi mes – kūrėjai, o kūrinys yra mūsų gyvenimas. Geriau, kai nutapai paveikslą, nuspalvini debesis baltai, o paskiau nusprendi, kad tie debesys turėtų būti mėlyni ir juos perpieši – tai tik tavo pasirinkimas, o ne kas nors atėjo ir perdažė juos už tave. Mano manymu, daugelis žmonių linkę pasitikėti kitų nuomone labiau negu savo. Nenoriu, kad man kas nors diktuotų, kokia spalva turėčiau ką nors spalvinti, verčiau pati eksperimentuosiu, suklysiu, bet pasitaisysiu.

– Kodėl nusprendei eiti į savanorius?

– Aš seniai žinojau, kad po mokyklos norėsiu pasiimti vadinamą „gap year“, laisvus metus tarp mokyklos ir studijų. Man sudėtinga prisitaikyti naujoje aplinkoje, todėl žinojau, kad ilgai užtruks susivokti aukštojoje mokykloje. Todėl norėjau šiek tiek atsitraukti nuo mokslų, atrasti save, pasiruošti naujam gyvenimui. Teko ieškoti veiklos, kokio nors iššūkio.

Šis iššūkis prasidėjo nuo juokelio, kai gavau laišką iš kažkurios valstybinės įstaigos, ir kartu su draugu pradėjome juokauti, kad mane šaukia į kariuomenę. Tuomet pradėjau mąstyti, kad juokas juokais, bet čia yra tas iššūkis, kurio taip norėjau. Taip neišvaistysiu laisvų metų, kiekvieną dieną būsiu priversta įveikti save fiziškai ir morališkai. Per daug esu įpratusi sėdėti komforto zonoje, todėl man reikia to stumtelėjimo įveikti save, kad paskui, kai grįšiu į patogų gyvenimą, norėtųsi palaikyti discipliną.

Taip pat pastebėjau, kad mano psichologinė sveikata yra geresnė, aš jaučiuosi laimingesnė, kai palaikau stabilų fizinį krūvį. Bet gyvenime niekas nevyksta pagal planą – tai tenka dirbti, tai su draugais kur nors išeinu ir mano rutina pradeda irti. Tada vieną ar tris mėnesius nebesportuoju ir vėl grįžtu į ritmą. Nuo tokių bangavimų pradedu jaustis pikta, liūdna, nuotaikos greitai keičiasi. Taigi, prieš pradėdama naują gyvenimo etapą turėčiau susitvarkyti, suformuoti reikalingus įpročius.

– Sužinoję, kad mergina išeina į kariuomenę, aplinkiniai dažniausiai nustemba. Ar tavęs nepaveikė tokia reakcija?

– Mane iš tiesų nervino, kai aš dar net nežinojau, ar patekau į savanorių tarnybą, o visi jau mane gyrė, kokia aš šaunuolė. Aišku, mane giria, kad pasiryžau, bet daug kas gali pasiryžti, tik daugiau nieko nedaryti. Kai aš praeisiu kariuomenę, tada galės mane ir girti. Dabar to nereikia.

– Kaip suderini discipliną ir kūrybinę laisvę?

– Kadangi neturiu disciplinos, jos stoka man trukdo. Aš atidėlioju viską, net ir savo kūrybą. Kyla gražių minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti, bet pamąstau, kad galiu užsirašyti vėliau, prisiminsiu, bet taip niekad ir nepamenu. Tas pats su sportu, ir su mokslais. Žinau, kad pažymiai gyvenime tiek vertės nebeturi, kiek mokykloje, kur tu ir esi tavo pažymys. Puikiai supratau, kad būčiau gavusi ir geresnius pažymius arba tiesiog daugiau sužinojusi, jeigu taip visko nebūčiau atidėliojusi. Kai atidėlioju – aš neaugu, nedarau to, kas man būtų vertinga. O tokia nuotaika žlugdo.

Mano nuomone, daugelis žmonių per ilgai užsibūna komforto zonoje, nors visi mes esame sutverti tobulėti. Kai to nedarome – mums sunku. Bet tada yra ir kita pusė: kai taip bijai grįžti į saugią būseną, pradedi jausti spaudimą toliau mokytis, toliau dirbti ir pamiršti pasidžiaugti patirties vaisiais. Tereikia atrasti aukso vidurį, kuris man pačiai dar nėra aiškus. Bijau, kad man kariuomenė gali irgi tuo atsirūgti, kad aš pajausiu nerealų norą kiekvieną dieną save perkopti ir kankinti. Tikiuosi, to nebus, o bus tik proga išeiti iš saugios būsenos.

G. Žumbakytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar svarstai kada nors sugrįžti prie muzikinės kūrybos, kurią buvai išbandžiusi mokykloje?

– Po kariuomenės, kai studijuosiu, labai norėčiau rasti laiko įrašyti nors vieną dainą. Tai mano svajonė nuo anksčiau – kažkada net svarsčiau pradėti muzikinę karjerą. Mano planas buvo įrašyti dainų su sceniniu slapyvardžiu, nerodyti savo veido, o koncertus rengti tik tada, kai klausytojai jau norės išgirsti. Žinau, kaip muzika gali paveikti žmogų emociškai, todėl ir pati norėjau prie to prisidėti. O tai yra darbas. Ir jeigu vis tik nuspręsčiau nesidalinti tuo, tai norėčiau bent vieną dainą įrašyti tik sau. Žodžiu, kaip gyvenimas nuves.

– O koks kitas iššūkis, kurį norėtum įveikti po kariuomenės?

– Dažniausiai mano tikslai keičiasi kas tris mėnesius (juokiasi). Kažkada svajojau įkopti į Everestą, bet tada sužinojau, kaip tai brangu. Anksčiau iššūkis buvo lipti ant scenos slemo skaitymuose, o dabar jau nebejaučiu baimės. Norėčiau pabaigti dietetikos studijas, o vėliau – psichologijos magistrą, kad galėčiau šiuos su dalykus surišti tarpusavyje ir padėti žmonėms suprasti jų požiūrį į maistą. Be to, pastebėjau, kad man patinka masažuoti žmones, tad svarstau ir apie kineziterapiją. Bet iš tiesų mano iššūkis yra tiesiog nesustoti tobulėti.

Apie slemo varžytuves

• Poezijos slemas – tai poezijos varžytuvės, kurių metu dalyviai atlieka savo parašytus tekstus.

• Taisyklės paprastos: tekstus skaito patys autoriai, pasirodymas turi trukti daugiausiai tris minutes, negalima vilkėti kostiumų, naudoti garso efektų ar kviestis pagalbininkų.

• Poezija vertinama ne tik pagal turinį ar stilių, bet ir pagal atlikimą, o poetai dažnai vertinami pagal auditorijos įsitraukimą arba juos vertina penki išrinkti teisėjai iš auditorijos.

• Poezijos slemų pradžia laikomi 1984-ieji, kada Čikagoje pirmosios varžytuvės buvo skirtos poezijos rečitaliams plačiajai visuomenei.

• Lietuvoje pirmuoju poezijos slemu laikomi 2008 m. Trūbadūro Bacevyčios (Kęstučio Bacevičiaus) surengti skaitymai Šakių rajono sodyboje.

Susidomėjo vaikystėje

Augustas pasakoja, kad nuo mažų dienų mėgo šokinėti nuo dviaukštės lovos, o mama jį filmuodavo. „Atrodo, kad nuo pat gimimo mane ši veikla domino“, – juokiasi pašnekovas.

Tradicinėmis sporto šakomis – krepšiniu ar futbolu – sako niekada nesižavėjęs. Augusto nuomone, šiose sporto šakose per daug taisyklių. „Parkūras tuo ir patraukė, kad yra laisvos formos – gali peršokti šulinį, karstytis po medžius, šokinėti, ir tai vis tiek bus parkūras“, – teigia entuziastas.

Dar būdamas pradinukas Augustas su draugais susidomėjo kieme įmantriai šokinėjančiais vyresniais vaikinais. Jie ir supažindino vaikus su parkūro bendruomene, kuri pasirodė esanti labai draugiška.

„Jie mus iškart priėmė, papasakojo, kas tai yra, pamokė, kaip taisyklingai šokinėti ir nusileisti ant kojų. Ir visa tai – per vieną dieną“, – prisimena lemtingą susitikimą, paskatinusį vėliau lankyti Šiauliuose vykusias parkūro treniruotes ir jau rimtai užsiimti šia veikla.

Galimybės: parkūro entuziastus labiausiai vilioja šio sporto teikiama laisvė judėti. / A. Laurinavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kova su stereotipais

Nors daugelis nesusipažinę su šia sporto šaka, tie, kurie vis dėlto žino apie ją, turi išankstinę nuomonę, kad parkūras – viena pavojingiausių sporto rūšių. Dažniausias stereotipas, kad tai šokinėjimas nuo aukštų pastatų, bėgiojimas stogais.

Augustas pabrėžia, kad nors ir yra tokia parkūro atšaka ir didelį adrenalino kiekį mėgstantys žmonės ją praktikuoja, tikri parkūro atletai sportuoja ant žemės.

„Mes viską darome labai atsargiai – įvertindami savo galimybes, todėl galiu teigti, kad čia netgi mažesnė tikimybė susižeisti nei užsiimant kitomis sporto šakomis“, – argumentuoja pašnekovas.

Jis pabrėžia, kad nenori aukoti sveikatos dėl hobio. „Pats žmogus yra atsakingas už tai, ką jis daro, todėl ir prisižiūri. Jeigu nori sportuoti ilgai, nedarysi to, kas pramuštgalviška“, – teigia Augustas.

Tiesa, neslepia, kad yra pasitempęs čiurną ir susilaužęs pirštą, tačiau daugiau susižeidęs nebuvo. Prieš kiekvieną treniruotę stengiasi gerai apšilti, pratampyti raumenis – taigi į šią veiklą žvelgia atsakingai.

„Aišku, negaliu sakyti, kad, kai man bus 80, gerai jausiuosi, – mes nieko nežinome. Šis sportas dar gana jaunas. Tačiau, manau, nepamirštant  pratampyti raumenis ir neprarandant sveiko proto, viskas bus gerai“, – šypsosi jaunuolis.

Įamžina: parkūro filmavimas – šios sporto šakos aistruolius vienijantis pomėgis / A. Laurinavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Filmavimas – naujas hobis

Augustas ne tik dalyvauja parkūro renginiuose, bet ir filmuoja juos. Paklausus, kaip tuo susidomėjo, pasakoja, kad kiekvienas, laisvalaikiu užsiimantis riedlenčių triukais ar parkūru, mėgsta ir filmuoti. „Labai nesusiję dalykai, bet kažkodėl visiems patinka“, – juokiasi vaikinas.

Filmų kūrimas ir jų peržiūra – parkūro entuziastus vienijanti veikla. Augustas prisimena, kaip kartą, filmuojant įvairius triukus, prie jo priėjo vyresnis žmogus ir pagyrė jį. Tąkart abu nuoširdžiai pabendravo, tačiau paskui kokius ketverius metus buvo tyla.

„Vieną dieną jis man parašė klausdamas, ar norėčiau sumontuoti vieną filmuką, – dalijasi pašnekovas. – Niekada nepamiršiu tos dienos, kai man parašė: „Atsiųsk savo sąskaitą, pervesiu pinigus.“ Kai pervedė, nubėgau pas mamą ir gyriausi, kad gavau pirmą algą. Nuo to karto žinojau, kad čia yra tai, ką galiu daryti.“

Dabar parkūro filmavimas – hobis, Augustas filmuoja ir montuoja įvairius reklamos įrašus, dirba su įmonėmis. Ateityje svajoja kurti muzikinius vaizdo klipus. „Aišku, tam, kad filmuotum žinomus žmones, ir pats turėtum toks būti. Tad kol kas po truputį dirbu prie to, ruošiuosi didesniems pasiūlymams“, – dalijasi pašnekovas.

Parkūras tuo ir patraukė, kad yra laisvos formos – gali peršokti šulinį, karstytis po medžius, šokinėti, ir tai vis tiek bus parkūras.

Pavojingiau už parkūrą

Pasiteiravus, kaip šeima reagavo į Augusto susižavėjimą parkūru, vaikinas neslepia – mama tikrai bijojo. „Ne! Nejuokauk, susilaužysi kojas, nebevaikščiosi!“ – tokie buvo jos žodžiai.

„Tačiau mama buvo ir yra tas žmogus, kuris leidžia man eksperimentuoti. Ji mane palaiko, kad ir ką veikčiau“, – dalijasi pašnekovas ir džiaugiasi, kad galiausiai nuramino mamą ir gali tęsti savo veiklą. „Jei ne parkūras, juk nesikalbėtume“, – šypsosi entuziastas.

Jeigu ne parkūras, vaikinas rinktųsi dar pavojingesnę sporto šaką – motokrosą. Vaikystės svajonė gyventi ant dviejų ratų ir lenktyniauti motociklu buvo grįžusi paauglystėje, tačiau pritrūko pinigų, be to, motokrosas nežavėjo taip labai, kaip parkūras.

Augustas juokiasi, kad iš tiesų keista, jog pasirinko ganėtinai saugią ir metodiškesnę sporto šaką, nors visą gyvenimą siekė gauti kuo daugiau adrenalino.

„Atsistoju ant kokio krašto žinodamas: jeigu šuolis nepavyks – susižeisiu. Tačiau tuomet daugiau nebemąstau ir šoku. Ir tai taip verta!“ – dalijasi potyriais jaunuolis.

A. Laurinavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Įžvelgia perspektyvų

Nors parkūras ne itin populiarus Lietuvoje, kiekviename mieste yra po grupelę jo entuziastų. Visi jie bendrauja tarpusavyje, drauge sportuoja. Augustas išskiria druskininkiečius, kurie organizuoja parkūro gaudynes, stovyklas, ir vilniečius, rengiančius filmų peržiūrų vakarus.

Dabartinis entuziastų planas – plėsti šią sporto šaką Lietuvoje. „Žinoma, čia parkūras niekada nebus tokio lygio kaip krepšinis, bet mes tikrai turime savo vietą: galime užimti vaikus stovyklose, organizuoti įvairias kitas veiklas. Yra ir galimybių gauti paramą, jeigu parkūras būtų labiau žinomas“, – argumentuoja Augustas.

Jis juokiasi, kad šiuo metu, pabandžius prašyti paramos, daugelis visų pirma pasiteirauja – o kas yra tas parkūras?

„Norėčiau, kad, interneto paieškoje įrašęs žodį „parkūras“, galėtum pažiūrėti ir lietuviškų vaizdo įrašų, ne tik amerikietiškų. Manau, tai jau būtų pasiekimas“, – įvardija tikslus pašnekovas.

Vienas labiausiai Augustą nustebinusių dalykų buvo tai, kad atvykęs į Kauną nerado žmonių, aktyviai užsiimančių parkūru.

„Šiauliuose buvo susibūrusi penkiolikos žmonių grupelė ir dažnai rinkdavomės įveikti įvairias kliūtis, o Kaune – nieko“, – stebisi šiaulietis. Tačiau kartu ir džiaugiasi – kiek dar galima atrasti naujų vietų, kur galėtum populiarinti parkūrą!

Augustas pažįsta kauniečių entuziastų, kurie praktikuoja šį sportą kituose miestuose, nes neranda bendraminčių gimtajame mieste. „Gal ir nebuvo, bet dabar tikrai bus – subursime parkūro grupę ir bus linksma!“ – neabejoja entuziastas.

A. Laurinavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Apie parkūrą

• Parkūras (pranc. parkour – distancija, kliūčių ruožas) – sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas yra judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Viskas aplinkui traktuojama kaip kliūtys, kurias siekiama įveikti pasikliaujant vien savo galimybėmis.

• Žmonės, užsiimantys parkūru, vadinami parkūrininkais.

• Parkūras nemoko naudoti kokių nors priemonių, specialios įrangos, bet skatina naudotis savo įgūdžiais čia ir dabar. Medžiai, stogai, sienos – įprastos kliūtys. Labai svarbu greitai reaguoti, mokėti įvertinti aplinką ir savo galimybes.

• Parkūro šūkis – nėra ribų, yra tik kliūtys, kurias galima įveikti. Todėl parkūras – ir gyvenimo filosofija.

• Parkūras, dar žinomas kaip art du deplacement (judesio menas), gali būti laikomas ne tik sportu, bet ir nuotykiu, padedančiu įveikti baimes, lavinti fizinius ir protinius gebėjimus.

• Parkūras atsirado 1987 m., jo pradininkais laikomi Davidas Belle’as ir Sebastienas Foucanas.

– Kaip susidomėjote skulptūra?

– Keistai nuskambės, bet jau nuo penkerių žinojau, kad būsiu skulptorius. Kai būdamas vaikas su tėvais lankiausi pas vieną skulptorių, man jis padarė labai didelį įspūdį. Vėliau vis pamąstydavau, kad tuo keliu eiti norėčiau ir aš. Mokykloje dažnai klausdavo, kuo mes užaugę norėtume būti. Daugelis norėjo būti darželio auklėtojais, mokytojais, minėdavo ir kitas profesijas, tik melžėjų – ne, nes mieste mokėmės.

Kai aš vienintelis iš klasės pasakiau, kad būsiu skulptorius, sulaukiau keistos tylos – niekas net nesuvokė, kad tokia specialybė yra. Ją pasirinkau skirtingai negu daugelis – nesekiau savo tėvų pėdomis, ėjau savarankiškai. Nors saviškius vis tiek laikau menininkų šeima, taigi toli nuo tų menų nepabėgau – rastume sąsajų su jų ir mano darbais, bendrų taškų.

Savas: T. Povilionio smėlio skulptūros kas vasarą džiugina Juodkrantės gyventojus ir Neringos svečius. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų tėvas – Nepriklausomybės Akto signataras Vidmantas Povilionis, mama – nacionalinės kultūros simboliu tapusi lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Ar nejutote iš tėvų spaudimo rinktis kurią kitą profesiją?

– Ne, šeimoje nejutau, gal labiau iš aplinkinių. Tik aš to visiškai nesureikšminau. Tai kitiems, aplinkiniams, atrodė, kad aš turiu pagal šeimos tradicijas arba dainuoti, arba vaidinti, bet yra, kaip yra. Žmonės skirtingi – kartais žiūri į juos ir manai visai kitaip, ne taip, kaip iš tikrųjų yra. Niekas į tavo vidų neįlįs.

Aš visą laiką stengiausi pritraukti laikinąją skulptūrą – ledo ar smėlio – prie tam tikro konceptualumo. Niekados nesistengiau daryti kažko, kad vien įtikčiau žmonėms.

– Daug nesidalijate savo darbų temomis, idėjomis viešojoje erdvėje – ką jūsų darbai atskleidžia?

– Tiesa, nedaugelis realiai žino mano darbus. Juokiuosi, supraskite, tie visi smėlio ar ledo projektai yra laikini. Mes, menininkai, visais laikais buvome visuomenės linksmintojai. Nesakau, kad menas turėtų tarnauti liaudžiai, nes liaudis yra labai įvairi – tai, kas tinka vienam, kitam vargu ar tiks. Mes visi skirtingi, mūsų gyvenimai skirtingi, skirtingos patirtys. Nesu žmogus, kuris stengiasi kapstytis kitų sielose, negaliu kiekvienam į ją įlįsti ir nemanau, kad verta tai daryti. Man paprasčiausiai patinka temos, kurios, manau, visuomenei yra vertingos.

Aš visą laiką stengiausi pritraukti laikinąją skulptūrą – ledo ar smėlio – prie tam tikro konceptualumo. Niekados nesistengiau daryti kažko, kad vien įtikčiau žmonėms. Tačiau suprantu viena – jeigu gyvenimą paskyriau tam, kad vizualiai linksminčiau žmones, aš juos taip ir linksminu. Visą gyvenimą mokiausi būti vizualus žmogus, kuris per vaizdinę medžiagą perteikia savo išgyvenimus, mintis. Taip galiu piktintis, džiaugtis, lieti savo tulžį, skausmą – visa tai darau vizualiai.

Reprezentuoja: ir tarptautiniuose smėlio skulptūrų festivaliuose T. Povilionis – ne naujokas. Rengiamuose Jelgavoje ne kartą atstovavo Lietuvai. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip susidomėjote laikinųjų medžiagų menu – daugelis pasirenka kurti iš tvaresnių?

– Čia turbūt kaip muzikanto klausti, ar groji vestuvėse. Tai yra darbas, už kurį gauni ir atlyginimą, ir praktikos. Tai nėra labai blogai. Kad ir koks būtum talentingas, kad ir kokias parodas rengtum, vis tiek reikia praktikos. Mano šeimoje buvo įprasta lankyti parodas, todėl man keista, kai mano studentai nelabai daug jų aplanko. Tokia buvo mano patirtis su tėvais, dėl to turbūt ir pasirinkau tokią specialybę.

Tačiau parodos šiais laikais neatsiperka. Jeigu nori jas rengti, dažniausiai tenka tarnauti tam tikriems klanams, kur tu su savo menu negali daryti to, ko pats nori, nes neatitiksi temos. Dažniausiai parodose vyrauja daug socialinių temų, pavyzdžiui, apie ekologiją – bet, neduok Dieve, sukursi kažką tautiško. Bus košmaras. Tavęs niekur niekas nepriims, nebendraus nė vienas menotyrininkas, niekas nešnekės apie tai. Tiesiog neįmanoma iš to pragyventi. Tai šiek tiek šią idėją nukišame į stalčiuką ir tikimės, kad kažkada vėliau galėsime jį atidaryti ir ką nors pradėti vėliau.

Netikėta: skulptūrą cukriniam runkeliui Marijampolėje T. Povilionis sukūrė kaip pagarbos Sūduvos krašto klestėjimo simboliui ženklą. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

Smėlis lieka tik nuotraukose arba, duok Dieve, geriausiu atveju kokioje nors atmintinėje. Jeigu paliksime ją internete, debesyje, velnias žino, kas su ta informacija bus: kur ji nukeliaus, ar ją iš viso bus įmanoma ištraukti. Mes nežinome, kaip bus vėliau. Su netvariomis medžiagomis – taip, darbai iš jų yra linksmi. Aišku, smėlis, sakykim, Turkijoje išsilaiko daug ilgiau nei Lietuvoje, nes mes turime tą malonumą tik iki pirmųjų šalnų. Jeigu kalbėtume apie ledą, tai mūsų keistomis žiemomis, kurios gali būti ir lietingos, ir vėjuotos, darbas gali išlikti ir vos kelias valandas.

– Kai dirbate su smėliu, pavyzdžiui, Juodkrantėje, kuriate temomis, kurios susijusios su jūra, Kuršių mariomis. Ar čia yra to konceptualumo?

– Juodkrantės simpoziumo tema ta pati – „Kuršininkų žemė“. Ji kartojasi jau kelerius metus. Aš pro pirštus į temas nežiūriu, stengiuosi į jas atsižvelgti – juk negaliu padaryti iš „Kuršio“ paprasto debesėlio ar ko nors kito, jeigu tai neatitinka temos ar jis neišeina kuršiškas.

Įkvėpimas: T. Povilionis visuomet domėjosi gatvės menu. Kurdamas skulptūrą apie gatvės meną išskyrė Banksy. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip darbas Prancūzijoje? Ar ir ten reikėjo laikytis temos?

– Prancūzijoje reikėjo kurti Baltijos šalių tema. Kadangi turėjau idėją, kurią seniai norėjau įgyvendinti ir kurios nepriėmė Latvijoje, nusprendžiau pasidalyti Prancūzijoje – jiems „Kuršis“ tiko. Ir netgi labai. Anksčiau buvau pabandęs dirbti su smėliu, turėjau praktikos. Šią temą labai seniai vysčiau ir norėjau ją įgyvendinti, tad, kai gavau galimybę kurti iš akmens, iš viso buvo nuostabu.

– Akmuo – ilgaamžis, o ar neapmaudu, kuriant skulptūras iš smėlio, ledo, kad jos laikinos?

– Kuri skulptūras jau nusiteikęs, kad tai bus laikinas darbas – turi numatyti, kad jis ir po šiek tiek laiko vis dar gerai atrodytų. Tai daugiau šoko efektas – ateini, padarai, o smėlis – kaip iš gamtos atėjo, taip į gamtą ir grįžo. Tai jis kur nors išsivaikščiojo, šiek tiek vėjas nupūtė, tai ledas ištirpo, tai šieną sudegino. Tie dalykai turi tam tikro grožio, kad yra laikini, o tu kitais metais padarysi kitą, kad žmonės atvažiuotų pasižiūrėti.

Tik dabartinės kartos lengvai nesudominsi. Padarei kokį obeliską, ir viskas. Jis pastatytas. Norint sudominti, reikės jį nugriauti ir kitais metais pastatyti ką nors naujo. Nesvarbu, geriau ar blogiau, nes po metų vis tiek jo nebeprisimins. Šių dienų problema – mes esame labai laikini, tuomet ir menas laikinas – pagal poreikį.

Laikinumas: ledo skulptūros – trumpaamžės, tačiau, pasak jų kūrėjo, tuo ir žavios. „Žmonės nori pamatyti vis ką nors naujo“, – teigia skulptorius, pasirinkęs dirbti iš laikinų medžiagų. / T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Teigiate, kad reikia vis daugiau ko nors naujo. Gal galite pakomentuoti?

– Čia prasimuša vartotojiškumas, kuris ganėtinai kalbant šia tema svarbus. Mes, žmonės, esame vartotojai: kiekvieną kartą norime vis daugiau ir daugiau. Ką padarysi. Yra poreikis – yra ir skulptūrų. Kita vertus, skulptoriai jau atrodo kaip dinozaurai – mūsų tuoj neliks. Mes, kūrėjai, kurie pradėjome kurti dar būdami jauni, nesame amatininkai. Mes kuriame žmonėms. Pavyzdžiui, saksofonininkas Petras Vyšniauskas minėjo, kad jis yra amatininkas. Jo amatas yra muzika: groti saksofonu, klarnetu, triūba. Jis nieko kito ir nemoka. Taip, galbūt ką nors sukurtų, bet ne taip gerai, o gal net ir ne taip greitai. Mes esame kūrėjai – kuriame vizualinius vaizdinius žmonėms – tai, ką mokame geriausiai.

– Kaip įvertinate galimus pokyčius ir apsidraudžiate, kad vėjo nupustyta ar šilumos aptirpdyta skulptūra vis tiek atrodytų gražiai?

– Į tai labiau tenka atsižvelgti dirbant su ledu. Dirbant šaldytuvuose ledas garuoja: padarai 10 cm ranką, o lieka 2 cm. Tenka restauruoti, pridėti, atkurti. Dėl to specialiai nedarai plonų detalių, daug ką pastorini, išryškini. Pavyzdžiui, kokią storesnę nosį, nes vis tiek nori nenori ištirps. Turi šiek tiek numatyti į priekį. Smėlis yra tokia medžiaga, kuri labiausiai bijo lietaus, krušos, gali pradėti augti žolė. Viską turi numatyti. Tačiau daug nesijaudinu – kaip bus, taip bus, tenka tai suvokti.

T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar galima teigti, kad jus labiausiai domina tautiškumo motyvai? Etnologija?

– Aš semiuosi daug idėjų iš mūsų etnologijos, ženklų. Manau, mes, kalbėdami apie dirbtinį intelektą, pamirštame savo tikrąjį, DNR, intelektą, perduodamą per kartų kartas. Mes jį visiškai ignoruojame ir, tarsi nekreipdami dėmesio, pamirštame, kad jis toks iš viso yra. Mūsų pojūčiai, kas yra susiejama su tam tikrais sąmonės dalykais, numetami kur nors į stalčių, o paskiau juos bandome ištraukti juos kaip kažkokį baisų dalyką – bandydami paaiškinti jį kaip skaudulį, kaip išliejamą tulžį, kaip tam tikrus kompleksus. Jeigu mes visus skaudulius priimtume kaip normalius dalykus, visai kitaip mąstytume, galbūt net ir kitaip gyventume.

T. Povilionio asmeninio archyvo nuotr.

– Televizijos reportaže teigėte, kad visą laiką domėjotės gatvės menu, grafičių meistrais – tai įkvėpė tų metų darbus. Ar įkvepia ir daugiau darbų?

– Gatvės meno, jo knygų ir leidinių buvo visuomet. Neišskirčiau vieno gatvės meno atstovo, kaip išskyriau Banksy. Tiesiog pritaikiau tą pačią tematiką, kad būtų perskaitoma ir suprantama tiems, kurie bent kažkiek pažįsta šį meno pasaulį. Tuo metu Banksy visiems buvo gatvės meno guru. Gatvės menas ateina iš pogrindžio – tie piešiniai yra gilūs, liečiantys gaujas, nusikaltimus. Net ir elementarus dalykas, kuris menininkams atrodo baisus, kaip užpaišyti kieno nors kito darbą, yra savotiškas karas.

Ką padarysi. Yra poreikis – yra ir skulptūrų. Kita vertus, skulptoriai jau atrodo kaip dinozaurai – mūsų tuoj neliks.

Tokią meno kultūrą pabandžiau ir dirbdamas dailės mokytoju – pakviečiau mokinius prie lentos nupiešti grafičio stiliumi, pratęsti vizualią istoriją. Labai keista žiūrėti, kai jauni žmonės taip kompleksuoja – nenori, bijo piešti. Tas idėjų badas tiek muša jiems per smegenis, vos keli žmonės įsitraukė į veiklą.

Tai buvo ir skaudu, ir keista. Nereikalavau būtinai nupiešti ką nors betarpiškai gero, idealaus – niekas to nereikalauja. Tai yra gatvės menas – darai taip, kaip įsivaizduoji. Kai suteiki žmogui tokią laisvę, jis nebežino, ką su ta laisve daryti. Tu sakyk ir kalbėk apie tai, kas iš tiesų rūpi, – aš tai priimsiu. Taip juk ir gatvėje žmonės dalijosi išgyvenimais, taip atsirado ir pirmykščių žmonių piešiniai ant sienų. Jie neprastesni už dabartinius – jie taip įsivaizdavo, kas yra svarbu.