Bet oksimoronas, t.y. loginė prieštara klesti: naujas reiškinys po metų pačių rengėjų sprendimu tampa tradiciniu – taip jiems maga save įtvirtinti rinkoje. O po pirmojo sakinio skaitome, kad šis tradicinis renginys pasiūlys – ir tai taip pat kone privaloma – netradicinių, kontraversiškų, šokiruojančių, nepatogių vakarų, susitikimų, asmenybių. T.y. to, ko normalus žmogus paprastai privengia, nes kam jam jaustis nepatogiai ir patirti šoką?

Bet atsisakyti tokio renginio – vadinasi, pripažinti, kad ne tik nesi šiuolaikiškas, bet suvis nesiorientuoji šiandienos pasaulio tendencijose ir nesi pasirengęs sutikti nuolatinius kasdienos iššūkius. Tavo vakaras baigėsi vakar.

Tačiau, kaip sakė vienas danų princas, tai tik žodžiai, žodžiai, žodžiai. Nes ir tas netradicinis vakaras dažniausiai būna nuobodžiai tradicinis, ir kontroversijos niekaip neįžiūrėjai, ir šokiravimas seniai tapo nemokšų prieglauda. Nes kontroversija kyla ne tada, kai ji reklamuojama, o kada pačių kūrėjų  giliai perprantama, o tradicija nuodugniai ištiriama. Bet tai – nebūtinai apie renginius. Nesąmoningos kovos tarp tradicijų ir naujovių vyksta kasdien, tik kur kas globalesniais mastais.

Žirgas ar kalvelė? Senoji ar naujoji muzika? Kino klasikai ar nauji daug žadantys? Sovietinis filmas ar ispanų? Užsienio režisieriaus spektaklis, į kurį ateis keli šimtai, ar lietuvių liaudies festivalis, kur bus keliasdešimt tūkstančių? Visi šie reiškiniai gali sau gyventi ir ramiai sugyvena, nesame unifikuota masė, kad būtinai visi rinktųsi viena ir smerktų kita. Bet čia kaip niekad svarbios   proporcijos. O tada ir prasideda, – kai prieinama prie visuomeninių finansų, kiekvienas ima kovoti už savo davinį. Tada neutraliai suminėti reiškiniai pervardijami ir įvertinami: kumelė ar bunkeris?

Graži senoji muzika ar naujasis triukšmas? Senas geras sovietinis filmas ar naujas pietietiškas kičas? Bobučių patrepsėjimai ar ištvirkusio elito vakaras su nuogybėmis scenoje? Kovojama už vietą – ne po saule, o už žiūrovo užsėdamą kėdę, jo laiką, kaunamasi paraiškose įrodinėjant novatorystes ir tęstinumus, lokalų originalumą ir globalias problemas. Sprendėjams, skirstantiems biudžetus ir disponuojantiems galiomis, išlaikyti pusiausvyrą darosi nelengva.

Tradicija yra tai, kas mus riša ir kas mums duota iš anksčiau – net jei to visai nenorėjome. Pagal tradiciją mes priklausome tam tikram būriui - giminei, genčiai, kuri ir laikosi tradicijų, jas tvirtinančių apeigų. Jau pagal šį modelį ji vien iš inercijos yra stipresnė už kitaip besielgiančius – kaip gyvūnai, kurie laikosi būriais. Išdrįsęs eiti savais keliais pasmerkiamas keleriopai rizikai. Net jei jis teisesnis už visą grupę. Mokslininkas Yuvalas Noah Harari knygoje „Sapiens“ rašo, kad viena didžiausių žmonijos klaidų buvo pradėti kultivuoti žemdirbystę. Užuot lengvai pelnęsi maisto keliaudami ir rinkdami, ką Žemė davė, žmonės ėmė sunkiai dirbti žemę, todėl prisirišo prie vietos, ir ėmė statyti didžiulius miestus, didinti populiaciją, kurią periodiškai vis ištinka nauja bado krizė. Bet tradicijos nemetė.

Šiandien, būdami seniai ne agrarine valstybe, bet paklusdami protėvių – kieno gi daugiau? – šauksmui, susiduriame su XXI amžiaus oksimoronais: renkame į valdžią nebeegzistuojančius valstiečius (logiškai oponentai turėtų būti grafai ir bajorai), žiniose aukščiausios tragedijos natos pasigirsta dėl derliaus – per didelio arba per mažo, derybose su ES visada žemdirbystės akcentai nurungs smulkųjį verslą ar kultūrą. O kultūroje ta jos dalis, kuri susijusi su kaimu ir tradicija, atėjusia iš šimtmečių praeities, visada bus prioritetinė. Ne deklaratyviai, bet realiai. Nes jai visada gresia kosmopolitiniai pavojai ir ją reikia apginti.

Iš esmės – apginti nuo bet kokio kitoniškumo, kuris jau jau puola. Nesename Kultūros tarybos forume nuskambėjo eiliniai pavojaus varpai, – etnokultūrininkai paprašė politikų užtarimo pakeisti įstatymus, kad taryboje privalomai būtų vienas etninės kultūros atstovas. Nesvarbu, kad toli gražu ne visos kultūros sritys turi savus atstovus, ir kad jie renkami itin demokratiškai.

Bet toks reikalavimas išduoda, kad lėšų skirstymas tradiciškai tebesuprantamas kaip kova vien  už savo lauką. Ir bet kokia alternatyva suvokiama kaip pavojus mūsų tapatybei. Ar ši iš tiesų tokia silpna, ar tokia stipri yra neapykanta kitaip mastantiems ir matantiems?

Valstybė gali deklaruoti kokią nori kultūros politiką, bet realiai ji išreiškiama pinigais. Ir geriausiai tradicijų ir naujovių sandūras galime pamatyti Dainų šventės ir kokio nors novatoriško tarptautinio festivalio finansavime. Artėjančios Dainų šventės meninė programa, kaip neseniai paskelbta, atsieis 700 000 eurų, o visa Dainų šventė – 3,5 mln. Tai – neskaičiuojant investicijų į infrastruktūrą ir meno kolektyvus, jų vadovų ir pačių organizatorių atlyginimus.

Tokias sumas gretinti su vieno festivalio biudžetu būtų pernelyg graudu: visi didieji tarptautiniai festivaliai, kurių Lietuvoje yra 15 ir kurie yra ir novatoriški, ir senos muzikos ar etninės kultūros – jie su visomis dalyvių kelionėmis ir maitinimu kasmet mokesčių mokėtojams kainuoja apie 1 200 000 eurų. O trunka jie nuo savaitės iki poros mėnesių! Sunku būtų paskaičiuoti ir palyginti jų infrastruktūras: vieni festivaliai dar kažką gauna iš savivaldybių, kiti gyvena iki kito renginio tik iš parduotų  bilietų ir skirtos dotacijos dalies.

Tradicinę kultūrą (ir ne vien etninį paveldą turiu omenyje) valstybė remia ne vien kolektyvų vadovams skirdama etatus, bet ir steigdama ir išlaikydama muziejus (kad ir kokios būtų menkos darbuotojų algos, bet jos yra!), burdama kolektyvus, organizuodama regionų šventes, pirkdama kostiumus, instrumentus ir t.t. Šiai kultūrai paprastai leidžiama tai, kas neleidžiama „netradicinėms“ institucijoms – įstatymais, apdovanojimais, mažesne ar jokia kontrole, nesuskaičiuojamais prioritetais regionams. Nes tai, kas patriotiška ar tradiciška, yra svarbiau ir lygiau. O tradiciškumą dažnai apibrėžia įstaigų gyvavimo amžius.

Visiškai nenoriu sakyti, kad jos nereikalingos, neketinu priešinti vienos kultūros dalies kitai. Tiesiog vis pasigirstantys bauginimai, kad mus žada užkariauti, kėsintis į tapatybes, reikalavimai teisingai finansuoti išduoda, kad ne tik nematoma bendra situacija – jos nenorima matyti, nes antraip pasirodys, kad pusiausvyra seniai pažeista, svarstyklės seniai pakrypusios į tą pusę, kuriai visada buvo duodama ir kuriai vis negana.

Tradicijos kaip grandys mums jungia. Sunkiais laikais padeda išlikti. Bet perspaustos grandys virsta grandinėmis, dažnai mus kaustančiomis, trukdančiomis eiti pirmyn, – liberalesni įstatymų projektai, kultūros ar švietimo reformos, ES konvencijos ima prieštarauti „mūsų tradicijai“. Nesvarbu, kad pati tradicija galbūt buvo akivaizdi sovietmečio nesąmonė ar etnografinis reliktas iš baudžiavos laikų, – ji turi būti tęsiama, idant išsaugotume savo nearistokratiškąjį kraują. Nenorinčiam paklusti bus pritaikytas visai netradicinis priežodis – būsi mielas per prievartą.

Šiuos principus išduoda ne vien finansavimai ir įstatymai, išimtys vieniems ir reikalavimai kitiems. Bendros nuostatos siūlo „ekskliuzyvumo“, išskirtinumo modelį: vieni yra išskiriami, kiti – atskiriami. Todėl pusiausvyra svarbi ne vien skirtingų kultūros sričių raiškai – nesupaisyti pažeidimai gali tapti esminiais visos kultūros ir šalies gyvenimui. Pakanka prisiminti lyderių, supratusių tik tradicines vertybes ir menus, apsilankymus parodose ir riksmus apie iškrypusį meną ar „dailininkus-pederastus“, kai jų pačių valdomos valstybės būdavo nukrypusios į vieną pusę. Nekalti gražūs kostiumai virsdavo uniformomis, o patys tradicionalistai tapdavo pavojingais visiems piliečiams.

Ar laikas tai prisiminti šiandien? Visada laikas nepamiršti. Net kada rašomas žodelis poįstatyminiame akte ar – atleiskite už primityvumą – statoma skulptūra parke. Novatoriai, netradiciškai mąstantieji, net ir šokiruojantys tam ir reikalingi, kad visi išvystume bendrą parko vaizdą, išmoktume dalintis takus pėstiesiems ir dviratininkams ir drauge eitume į priekį. Nenukrypdami į totalitarines šventes, kurios iš pradžių atrodo mielai kaip vaikų žaidimo aikštelės.

Iš tiesų mūsų leidėjų knygas lyginti su plytomis dažnai norisi užsukus į užsienio šalių knygynus. Tiesą sakant, jau išsiruošdamas keliauti susiduriu su problema, kokią knygą pasiimti, nes Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį išleistos dauguma jų ir nemažai sveria, ir krepšyje užima vietos. Lyg leidėjai bandytų pasakyti, kad tai – svari ir didelė literatūra. Kitoje šalyje pamatyta ta pati knyga ne tik pigesnė (taip taip, didesnė rinka, tai suprantama), bet ir gerokai plonesnė bei mažesnė. Vadinamojo kišenės formato ar kiek didesnė. Galite patys palyginti, tuos pačius pavadinimus atradę kokiame amazon.com ar goodreads.com puslapyje ir išleistas Lietuvoje: puslapių skaičius gali svyruoti, bet užsienietiškųjų formatas dažnai būna net perpus mažesnis ir knyga plonesnė. O jau tai nebesuprantama.

Nors iš esmės – suprantu. Mūsų leidėjai į priekaištus dėl formatų ginasi keletu keistų pasakymų, kad – a) – jie bandė leisti kišeninio formato knygas, bet tai nepasiteisino, b) – kišeninio formato knygelės prastai surištos, todėl greitai išyra. Dėl įrišimo tai gal patys leidėjai galėtų priekaištauti spaustuvėms, atmokusioms dirbti. O dėl nepasiteisinusių dydžių – kai kurios leidyklos jau prieš keletą metų ėmė spausdinti literatūros klasikos serijas mažu patogiu formatu ir tebeleidžia iki šiol, ir tai atrodo kaip tik tinkama forma norintiems atrasti literatūrą, o ne pavartyti knygą ir taip sustiprinti savo paties kaip kultūringo vartotojo įvaizdį. Atsistojus prieš veidrodį.

Bet kaip tik įvaizdis čia, regis, ir yra svarbiausia. Kaina taip pat yra įvaizdžio dalis. Keletas girdėtų diskusijų dėl nemenkos knygų kainos absurdiškai baigėsi sutarimu, kad jos vis dėlto pigios. Nes maža rinka, nes menki tiražai, nes neremia, nes remia, bet nepakankamai, nes leidyklą reikia išlaikyti, nes knygynai užsideda savo... Žodžiu, statistiškai knyga dabar kainuoja 10-11 Eur, nors iš tiesų perki už 15-20 ir daugiau. Tad čia ir yra atskaitos taškas: kaip sukurti iliuziją, kad knyga yra verta 19-20 eurų? Nemokėsi juk tiek ir už vidutinį formatą, ar ne? Tada knyga ir išpučiama taip pat, kaip anksčiau turguose čigono arklys – bent taip skaičiau lietuvių literatūroje. Dizaineris pluša bandydamas sukurti daugiau tuščios paraščių erdvės, pasirenka nemenką šrifto dydį, dar kiek paspalvinamos paantraštės ir skyrių pavadinimai, tada pasirenkamas purus popierius, ir štai – knyga kaip kultūringai įgyto turto ir įvaizdžio dalis. Galime palyginti net skirtingus lietuviškus leidimus. 1981 metų Johno Galsworthy „Forsaitų sagos“ pirmas tomas buvo sutalpintas į 732 puslapius, o jame pirma dalis, „Savininkas“ užima 247 puslapius. 2006 metais „Vaga“ sugalvojo išleisti visas tris pirmojo tomo dalis atskiromis knygomis, ir visos jos buvo išguldytos į atitinkamai 424 puslapius, 368 ir 320. Taigi, buvusią vieno tomo vietą užėmė trys, gražiai išdėlioti į 1112 puslapių – 500 daugiau. Neturinčiam kuo užpildyti lentynų tai – puiku, gražus „intelektualaus“ interjero akcentas. O neturintiems kur dėti knygų?

Bet tokių – nereikšminga kultūrinė mažuma, į kurią leidėjai nesiorientuoja. Žmogus turi pirkti prekę, o ši privalo ne tik gražiai atrodyti, bet ir pakelti jo savivertę. Nesvarbu, kad mokslinė knyga savo maketu gali priminti vaikišką knygelę su spalvotomis nuotraukomis, skirtingų šriftų marmalyne, kurie tik trukdo turinį suvokti adekvačiai, kaip rimtos studijos. Kartais apima įspūdis, kad skaitai gandų žurnalą, betrūksta, kad tik herojai išsilankstytų ir atsistotų gražiai iškirpti. Greimo biografiją komiksuose jau galėtų keisti paties Greimo traktatas „Apie netobulumą“ karpiniais. Anaiptol nesakau, kad geriausias yra kišeninis formatas, žanrai ir knygos pobūdis taip pat turi savas taisykles, ir kiekvienas jų yra tiek moksliškai, tiek per praktiką nuo Gutenbergo laikų pagrįstas patogumu skaityti ir suvokti. Šiandien milžiniškas formatas leidžia parsineštą knygą tik padėti į lentyną ar ant stalo. Ir nevartyti.

Bet padėtos knygos vis dėlto kaupiasi ir ilgainiui jas taip pat reikės kažkaip panaudoti. Tam, pasirodo, jau esama sprendimų: interjero dizaineriai siūlo – cituoju – „Neįtikėtinus būdus, kaip namuose panaudoti dulkančias knygas“. Nes, kaip jūs suprantate, knygos tiesiog dulka. Taigi, „jei turite krūvelę knygų, kurios tinka staliuko dydžiui, ant jo galite sukurti stilingą knygų kompoziciją. Tačiau jums neverta drovėtis. Pavienė knyga gali turėti savo žavesio, bet knygų krūvelės atrodo ne ką blogiau.“ Miegamajame patariama papildyti „knygas kitais elementais, pavyzdžiui, kambariniais augalais, dubenėliais ar naktiniu šviestuvu, kad sukurtumėt charizmatišką įvaizdį“. Galima panaudoti leidinius kaip pakylą kitiems aksesuarams, bet svarbu spalvos: „tinkamai parinktos knygos gali tapti puikiu įrankiu, susiliejančiu su kitais spalvingais daiktais ir sukuriančiu kambaryje vizualinės gelmės sluoksnius“. Keista, kad dizaineriai vonioje siūlo knygas apsaugoti nuo vandens – manyčiau, kad leidėjų dar laukia iššūkis išleisti „20 000 mylių po vandeniu“ taip, kad ir skaitytum ją su akvalangu.

Tačiau tenka konstatuoti kitką: kur kas daugiau dizainerių, įrengiančių mūsų elito žvaigždėms namus ir po to juos demonstruojančių gyvenimo būdo laidose ir žurnaluose, taip ir neatranda vietos knygoms. Jų ten iš esmės nėra, nebent koks žurnalas, preciziškai atsainiai numestas ant sofos šalia pledo ir pagalvių. Bet nesimato nei knygų, nei lentynų joms, nekalbant apie tokį atgyvenusį fenomeną kaip sekcija. Tad gal perka knygas tie, kurie nepabijojo būti nemodernūs ir nusipirko sekcijas ar senų neišmetė? Tačiau su leidėjais interjero požiūriu gali stipriai imti konkuruoti baldų gamintojai: juk pastebėjote, kad jų parduotuvėse stovi knygų muliažai – tuščiavidurės knygos su nukopijuotais viršeliais? Kam tada pirkti tikras sunkias knygas, jei galėtum kur kas pigiau jų formų įsigyti iškart su baldais? Gyvenimo būdo dizaineriai net pritaikytų jas prie medžio faktūros pagal spalvas ir autorių madas. Į tai, beje, ir pačių knygų dizaineriai galėtų atkreipti dėmesį. „Pietinia kronikas“ tikslingai tiktų prie Van Damo plakato paauglio kambaryje, bet su „Silva Rerum“ akivaizdžiai prašauta – tomai pernelyg blyškūs ąžuolo ar vyšnios lentynai, o štai minėtas naujasis Galsworthy – kaip tik. Ir porcelianas greta tik sustiprins romano kokybę.

Egzistuoja dar viena knygos pusė, dėl kurios tvirto atsakymo neturiu: kalbu jau ne apie formos, o turinio kokybę. Kiek bandžiau aiškintis, leidyklos, regis, nebeturi tokio darbuotojo kaip knygos redaktorius. Ne to, kuris peržiūri kalbos stilių ir taiso gramatines klaidas, o tikro redaktoriaus, kuris atneštą rankraštį paverčia knyga, kelintąkart taisytą švarraštį – literatūra? Ar leidyklos spausdina bet kokį beribį autoriaus įteiktą kūrinį?

Šiandien ginamasi, kad nebereikia redaktorių, nes cenzorių ir meno tarybų laikai praėjo. Tačiau tų ir anų esama ne vien praeities socializmo šalyse. O nesenas Michaelo Grandage‘o filmas „Genijus“ pasakoja apie garsios „Scribner“ leidyklos redaktorių Maxwellą Perkinsą, atradusį ir pavertusį rašytojais Ernestą Hemingway, Scottą Fitzgeraldą ir Thomą Wolfe‘ą. Pastarasis savo „Apie laiką ir upę“ atgabeno keliose dėžėse, iš kurių redaktorius nepaliko nė dešimtadalio. Filmas pavadinimu netiesiogiai klausia, kas vis dėlto buvo genijai – netramdantys jausmų ir plunksnos rašytojai, savo ir mūsų laiko švaistūnai, ar juos kaip vaikus globojęs, bet rašinius vertęs menu Perkinsas? Šiandien skaitydamas lietuvių autorių kūrinius labiau įžvelgiu tą pačią strategiją „pūsti“ knygą iki 20 eurų nei paklausti autoriaus, kokio žanro knygą jis parašė? Rizikuodamas gauti atsaką iš autorių ir gerbėjų, klausiu, kas yra „Silva Rerum“ – turisto gidas ar tiesiog verslo planas? O „Pietinia kronikas“ – pusė knygos dar dvelkia šiaulietišku „Rugiuose prie bedugnės“, nušokusios nuo jos baigiasi jaunuolių meilės romanu?

Kas bus tie genijai, įžūlūs ne vien kupiūruoti knygas, filmus, spektaklius, tuščius nuo pat pradžių, bet tempiamus iki 3-4 valandų „solidaus“ formato, – tačiau ir drįstantys būti atsakingi už savo leidžiamus kūrinius? Toks modelis neabejotinai primintų amerikietišką prodiuserių finalinio montažo principą, bet gal tai ne taip ir blogai: jie bent jau suinteresuoti parduoti gerą prekę. Šiandien klestinti „autorinė“, „arthauzinė“, „elitinė“ sistema paradoksaliai siūlo pirkti formą, kur turinys tikrai nėra pati svarbiausia prekės dalis. Pirkti plytą.

Tame KGB agentūros žurnale greta jų įrašytas ir Vincentas Sladkevičius, čia pat paneigiant jo bet kokį bendradarbiavimą. Bet paskelbta, ir viename lape susitinka tikėjimo kaip rezistencijos ir kultūros pasauliai. Visuomenės reakcija, kaip tokiais atvejais įprasta, staigi ir nevienaspalvė – nuo „nieko naujo“ iki pasipiktinimų tų įrašų pagrįstumu ir logika.

Nenagrinėsiu Genocido ir rezistencijos tyrimo centro taktikos ir įrašų įvairovės. Ir ne konkrečius atvejus norėtųsi aptarti. Šiandien svarbesni yra kylantys klausimai visuomenei – ką su šiuo palikimu daryti? Dauguma socialiniuose tinkluose ir informacinėse laidose smerkė šį Centro žingsnį, momentaliai pasirinkdami, už ką jie. Taip istorija tampa tikėjimu, nes nesena praeitis verčia rinktis, ir kartais net radikaliai. O išsižadėti to, kas buvo brangu, vadinasi, paneigti ir dalį savęs.

Čia galima svarstyti ir apie Stokholmo sindromus, ir apie krikščionišką atlaidą, o kadangi nesame unikalūs, galima būtų prisiminti ir istorijas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir denacifikacijos pradžios ar keliauti į kitas šalis – modelis visur yra panašus. Ir svarbiausia lieka visuomenės reakcija, nes kalbama jau ne apie praeitį, o kaip dabar su ja gyvensime.

Įvairaus svorio vardų ir sąrašų dar gali išlįsti: kadangi liustracija pas mus įvyko kaip dar didesnės slėpynės, tų skeletų pilnos buvusių ir esamų agentų spintos. Šį mūšį demokratiškai prakišome. Todėl padėti gali nebe institucijos ar istorikai, o kultūros tyrinėtojai ir menininkai, gebantys pamatyti situacijas kaip universalius mechanizmus ir žvilgsnio fokusą keičiantys nuo apibendrinto iki labai privataus. Žiūrovams belieka, jei ne pasirinkti, tai bent perprasti veiksmų schemą.

Arielio Dorfmano pjesėje „Mirtis ir mergelė“ (Death and the Maiden, 1990) susitinka budelis, auka ir teisėjas. Neįvardintos Pietų Amerikos šalies atokus namelis tampa privataus teismo vieta, o kiekvienas naujas niuansas mėto žiūrovų mintis iš vienos pusės kiton. Gal auka apimta keršto ir klysta, nes yra traumuota? Budelis visgi, pasirodo, ne tiek kankinęs kalinius, kiek bandęs mažinti jiems skausmą. Bet išaiškėja, kad tokia buvusi saugumo taktika – kalinius kankinti, bet neleisti jiems numirti. Galiausiai prisipažįstama: žvėriška saugumo aplinka paveikė gydytoją, kuris įsijautė į visagalio budelio vaidmenį. Romanas Polanskis, ekranizuodamas pjesę, žiūrovams dažniausiai skolina teisėjo – aukos vyro – žvilgsnį. O šis tuoj turėtų sėsti vadovauti ir nacionalinei komisijai režimo nusikaltėliams teisti... Beje, budeliai čia, kaip ir gyvenime, nežudomi, ir nei advokatas, nei auka nesiryžta keršyti. Kankyne gali tapti nebent jų pačių sąžinė.

Šią pjesę 1992 m. Kauno dramos teatre buvo pastatęs Jonas Jurašas. Regėdamas situaciją iš šalies ir iš savos patirties jis matė, kad su šia schema visuomenė jau susiduria ir dar susidurs. Bet spektaklis nesulaukė ovacijų, nes dar buvo sunku patikėti tiesiogine kalba, aštria problematika ir tuo, kad ji su mumis skaudžiai susijusi. Visi iš teatro tikėjosi – kai kas tebesitiki – vizijų ir paguodžiančių sapnų, tad didžiulė Lietuvos vėliava scenoje atrodė kaip konjunktūrinė dekoracija, o ne realybė.

1995 m. brito Ronaldo Harwoodo pjesė „Pasirinkimas“ (Taking Sides) apskritai Lietuvoje nebuvo statoma, nors ir šiandien, kaip sufleruoja reakcijos, ji būtų kaip tik. Nes laikas kuria atstumą, rašo nauji istorikai, praeities įvykius vertina ne viena karta. Juk ir denacifikacija Vokietijoje kur kas detaliau ir solidžiau buvo nagrinėjama trečios kartos, t.y. nebe sūnų, o anūkų tų, kurie dalyvavo kare bet kurioje pusėje.

Harwoodo pjesėje ir to paties pavadinimo Istvano Szabo filme į pokarinį Berlyną atvykęs amerikietis majoras apklausia dirigentą Wilhelmą Furtwänglerį, svarbiausią Josepho Goebbelso propagandos ir nacių Vokietijos reprezentantą, ne tik dirigavusį Berlyno Filharmonijai, bet ir koncertavusį Hitlerio gimtadieniui. Nevienareikšmė persona, nepriklausiusi partijai, bet palaikiusi ryšius su pačiais aukščiausiais, atsisakiusi diriguoti Vienos Musikverein, kol nebuvo pašalinta ant pastato kabojusi svastika, ir gelbėjusi žydus, priimdama juos į orkestrą. Dirigavusi lyg ir ne per patį Nacionalsocialistų partijos kongresą, o „tik“ jo išvakarėse. Taigi, yra begalės „tik“ ir „bet“, ir Szabo filmo finale matome archyvinius kadrus, kaip Furtwängleris paduoda ranką Goebbelsui, bet po to valosi ją nosine. Idealus veiklos modelis.

Harwoodo personažai argumentuoja iš įvairių pusių: vieni siūlo būti jautresniems, nes tai didis žmogus, menininkas. Rusų generolas dėl dirigento tiesiog derasi, norėdamas jį perimti sovietinei propagandai – už tai „duosime jums visą orkestrą rašytojų ir aktorių“. O amerikiečiui majorui visi lygūs. Ir jei menininkui muzika – abstrakti, tolima nuo politikos, tai amerikiečiui ji, kaip ir pats Furtwängleris, buvo simbolis tos jėgos, kuri vertė žydų lavonus į konclagerių duobes. Paradoksas, bet jam prieštarauja pagalbininkas žydas: jis juk nežudė, jis gelbėjo žydus! „Laikas suaugti“, sako majoras jam.

Jis žino: kertant mišką skiedros lekia, ir čia arba laikomasi principo, arba jį nubraukia smulkiausios detalės ir išimtys. Jei visuomenė nori apsivalyti – vadinasi, virusai turi būti pašalinti gal net per daug kruopščiai. Žvelgti atsargiai, jautriau, žmogiškiau – tai ir yra virusai. Pagaliau ir majoras atsižvelgia į žmogiškumą: dirigentas pagal profesiją yra linkęs į vienvaldystę, o Austrijoje jau galvą ėmė kelti jaunas konkurentas Herbertas von Karajanas. Todėl žmogiškiausias dėmuo, pavydas, taip pat veikė, ir kaip sistema naudojosi menininku, taip ir menininkas – ja.

Kaip jaučiasi žmogus, įklimpęs į sistemą, nuostabiai aprašo Julianas Barnesas romane „Laiko triukšmas“. Kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius – kas gali būti švenčiau, abstrakčiau ir apolitiškiau? Bet ir jis tapo sovietų meno flagmanu. Su nelabai ramia sąžine „kentė“ Komunistų partijos bet kokius pageidavimus. Užtat turėjo gerą kelių kambarių butą, tarnaitę, neregėtą sovietų piliečiui užsieninį automobilį (ir kitam kūrėjui pavydėjo „Bentlio“). Bet tai nesklaidė baimės ir prisitaikymo atmosferos, jis bijojo visko – draugų užsienyje, Londono ir JAV profesorių, sovietinio NKVD, kurio laukdavo kasnakt prie lifto. Avangardo kankinys, tapęs šalies emblema. Šiandien jautrieji atsidus: juk reikėjo manytis. Barnesas netiesiogiai priduria: gerai manytis, kaip niekas kitas.

„Gal galima būtų tai palikti ir tiesiog ramiai gyventi?“ – būtent to klausia „Mirties ir mergelės“ teisėjas. Tai klausimas mums, žiūrovams. Barnesas klausia ne vien apie ramų gyvenimą, bet ir apie kultūrą ir kūrybą: ar diktatūros apimtoje šalyje tai apskritai negali egzistuoti? Ar menininkai turi liautis kurti, žmonės – apsieiti be kultūros? Kas be jos iš mūsų būtų likę?

Norvegija be Knuto Hamsuno. Vokietija be Richardo Strausso. Iš 118 narių Vokietijos Demokratinės respublikos rašytojų sąjungoje 1989 m. buvo 49 „Stasi“ agentai. Didieji Prancūzijos dailininkai – Picasso, Matisse`as, Utrilllo – apskritai nekreipė dėmesio į okupantus vokiečius ir tapė šviesiausius paveikslus. Tai driekiasi per visas epochas: vieni gražiai kūrė ir dar gražiau gyveno, gaudami aukščiausius apdovanojimus prie visų valdžių, kiti negalėjo ar nenorėjo išvykti į tolimesnį užsienį, gauti ne geresnį butą, bet butą apskritai. Šie ir dabar nerūpi, juk diskutuojama tik apie du iš pusantro tūkstančio asmenų – įvairaus plauko ir veiklos. O jei šiandien kalbama apie jautrų tokių žinių skelbimą – kaip jaustis tiems, kurių sąžinė buvo jautresnė ir jie seniai garsiai prisipažino savo menką ar kone jokį bendradarbiavimą?

Detalės klampina, žmogiškumas trukdo. Minima neva prasidėsianti raganų medžioklė, nors ji jau seniai vyksta: tikri saugumiečiai, cituojant juos pačius, nebūna „buvę saugumiečiai“. O keisčiausia, kad dabar bijomasi, jog visuomenė bus supriešinta. Tokios frazės kyla arba nemąstant, arba veidmainiaujant. Tarsi dabar visuomenė būtų vienoda ir vieninga, visi gyventų gerai ar vidutiniškai gerai. Arba – tarsi visuomenė turėtų būti tokia, kaip sovietiniais laikais – vienoda, paklusni, skurdi. Tarsi įvykiai, ypač nekasdieniai, mums turėtų kelti tik vienodas reakcijas ir formuluoti vienodas nuomones.

Baimė dėl įvairovės yra kažkoks alogizmas 27-aisiais postsovietijos metais. Jei to bijomasi, vadinasi, dar esame postsovietai. Gal jau atėjo laikas leisti sau būti įvairiais, spalvingais ir pasitikinčiais savimi. Leisti sau suaugti.

Vaido Jauniškio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Įprastas mūsų tolerancijos pavyzdys: trys kaimynai lietuviai sutinka ketvirtą rusą. Po minutės visi persijungia kalbėti rusiškai. Rusas toliau sau ramiai jaučiasi kaip namie, o lietuviai - kaip anais laikais. Tokia situacija greičiau yra inertiško nuolankumo, o ne mandagumo ar juolab pakantumo rezultatas. Ir savivertė ar protas čia nedalyvauja. Veikiau priešingai, instinktyviai susirūpiname – jei kalbėsime lietuviškai, gal kitam bus nepatogu? Bet dabar kitai pusei bent 50 metų labai patogu.

Meistras, ateinantis taisyti bet ko ir aprėkiantis šeimininkus, kad čia neina prieiti, todėl plius 10 eurų, o dar prieš jį asilas, kaip įprasta, asiliškai ir padarė, kur tokį radote. Šeimininkai lankstosi, rausta, su viskuo sutinka, nors tiek stengėsi, iš darbų atsiprašė, kriauklę prieš nuimant išvalė... Ir tai nebe svetingumas, o tiesiog likusi vergystė prieš chamą su visais jos padariniais. Proletariato pusė paprastai to nejunta.

Bet atmeskime socialines klases ar tautas, kur susipriešinimas net užprogramuotas. Pereikime prie kultūros ir vienodų abiejų segmentų. Tai kultūringoji publika. Vieta – teatro spektaklis ar koncertas. Pastaruoju metu juose net mūsų mobilūs telefonai ne taip dažnai skamba, jau išmokome juos nutildyti. Tik iškilo kita bėda su naujomis technologijomis: jos, pasirodo, šviečia savo ekranais. Ir jei per kokį muzikos vakarą dar įmanai nekreipti dėmesio, juk garsų ir natų nesugadinsi (na, tikriausiai taip galvoja sergantieji sms-ine priklausomybe), tai kine ar teatre jau prasčiau. Pirma, ekranas apšviečia žiūrovo veidą, ir taip jis nenorom prisistato aktoriams. Jei pažįstamas, tai aktorius galbūt nepastebimai jam linktelės, o jei ne – kam tai aktoriui matyti? Kad sužinotų, kada spektaklis pasidarė nuobodus? Ar kad skaičiuotų, kiek salėje tų, kurie jau šiandien vadinami sergančiais nykščio diarėja?

Kur kas blogiau, kad šie tekstoholikai gerokai trukdo kaimynams intensyviu ar ir blausesniu ekranu.  Tačiau paprastai tai išmaniajam šeimininkui nė motais. Todėl įprastiniai prašymai nutildyti telefonus prieš spektaklį nėra efektingi – nes telefonai nutildomi. O kadangi kitko neprašė, tai sveikas egoistinis protas toliau nesivargina.

Tačiau apsilankius ne vien spektakliuose, bet ypač koncertuose, vis dažniau kyla klausimas, kodėl prieš juos neprašoma išsijungti ne tik telefonų, bet ir savo vaikų. Ir tai jau tapo manija, kuri ir žymi mūsų pakantumo ribas. Jos, deja, vis dar baigiasi ties neužmatomais horizontais.

Kad ir kiek „Naujojo cirko festivalio“ rengėjai trimituotų, kad ši pramoga - ne vaikams, vistiek atsiras senelė ar mamytė, kuri stebėsis, kaip jos neįleidžia su vienerių metų kūdikiu į spektaklį - juk cirkas! Ir va bilietus nusipirkusi. Ne, negalima, eikite į „Dansemą“, kuri kaip tik ir kuria šokius kūdikiams. O kodėl čia negalima? Nes jūsų dievaitis ar princesė ims klykti, kai tik užges šviesos, o tai blaško ne vien žiūrovus, bet ir akrobatus, o mes turime užtikrinti jiems saugumą. Ne, jis neklyks, mes čia truputį tyliai. Įleidžiami. Iš tiesų truputį – po penkių minučių išeina. Keista, mamytė gūžčioja, paprastai jis toks ramus. Sužinojo naujieną, bet ji kitiems kainavo spektaklio nuotaiką.

Blogesnis variantas džiazo koncerte: džiazas yra cool, čia laisvė, čia visi atsipalaidavę ir įsijautę. Pirmiausia – du vaikeliai, abu skirtinguose salės kampuose. Nuneša visas saksofonų subtilybes savo triūbomis. Bet mamytėms tai – gal net džiugu, kad tokie pajėgūs. Dėmesio nekreipia, matyt, įsivaizduoja, kad ir atėjo žmonės paklausyti jų mažųjų armstrongų. O publika kenčia. Bando atskirti, kur tikra muzika, o kur – neplanuotos improvizacijos. Bet iš tiesų prasideda saspensas: kada mamytės susipras. Viena po 15 minučių apleidžia salę be plojimų. Užtat kita per pertrauką įkala dar taurę vyno (juk už vaiko, ne už vairo!) ir jau visai atsipalaidavusi toliau stebi koncertą. Kai tai pabosta, šiek tiek „pačatina“, o tada jau imasi filmuoti, t.y. spiginti ekranu už jos esantiems. Apie koncerto subtilybes pamirškime. Vienintelis įtampos šaltinis čia yra ne muzikos kulminacijos, o tas pats principas, kaip ir siaubo filmo: laukimas. Kada kūdikis vėl ims klykti. Bet mamytei ramu. Ramiai elgiasi ir publika, nepriekaištaudama, neprašydama išeiti, netrukdyti kitiems, nes esame juk tokie mandagūs ir tolerantiški, ypač mamoms ir vaikams, kurie yra mūsų visuomenės jautrioji pusė bei gyvenimo gėlės. O mamytė džiugiai eksponuoja save, po valandos įkels į savo paskyrą nekokybišką filmuką „Aš su savo mažuoju koncerte nepamenu kieno“, nors internetas pilnas kur kas geresnių įrašų. Bet ten nėra mamytės, ir tai didelis minusas. Nes ji, filmuodama sceną, iš tiesų amžina save.

Kaip dorotis su šia nelaime, kuri iš tiesų yra nelaimė, atsitinkanti dėl mūsų tolerancijos?

Kinai jau sugalvojo, kaip apsisaugoti nuo išmaniųjų, bet tik prabangiose salėse – čia slopinamas ryšys. O vos tik pakyla rankos su išmaniuoju filmuoti ar fotografuoti, jį tuoj identifikuoja ir apakina lazerio blyksnis. Vagystė neįvyksta, o ilgainiui šeimininkas perpranta, kad rezultato nebus, ir savęs  įamžinimo refleksas nuslopinamas. Mūsų salėse tai dar neįmanoma, bet tokiais atvejais pasigendu vieno – salės prižiūrėtojų, kurių funkcija ir būtų užtikrinti kokybišką vakarą. Neįleisti vėluojančiųjų, mandagiai, bet išprašyti trukdančius. Bet tų prižiūrėtojų taip pat nėra dėl mūsų tolerancijos. O jei žiūrovas pabandys išprašyti, tuoj bus apkaltintas neatjauta. Tarsi ta kita pusė atjaučia, gadindama vakarą keliems šimtams. Čia kaip ministerija atleidžia iš darbo nekvalifikuotą darbuotoją, ir visi tuoj ima gailėtis – o kad jis ar ji metų metus trumpino gyvenimą tūkstančiams, tai nieko.

Ką tuomet daryti? Tą patį, kaip visais laikais: kai baigiasi kultūra, prasideda teisė. Manau, įstatymų yra pakankamai, trūksta tik didesnio ir masiškesnio noro: reikalauti grąžinti pinigus už bilietus ar keisti į kitus, nes nebuvo užtikrintas kokybiškas produktas.

Įstatymai yra tai, kas padeda išvengti tiesioginio susidūrimo su trukdančia puse, jei ta pusė nesuvokia, kad ji trukdo ar net neigia tai. Todėl tik pasidomėkime, ir atrasime reikiamus punktus tiek Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme, ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme. Tad jeigu mylinčiai mamytei smegenys nesuveda, kad didelis garsas ir tyčinės disharmonijos bei kraštutinės aistros scenoje (o paprastai teatruose kitokių nebūna) kažin ar užtikrins geresnį kūdikio miegą, tai įstatymai siūlo apriboti galimybes kūdikiams apskritai patekti į spektaklius ar koncertus.

Žinoma, susirūpins tolerantiškieji – o kaip mamytėms ir tėtukams lavintis? Čia jau šeimos logistikos, senelių bei auklių samdymo reikalai. Bet apskritai nemanau, kad tėveliai gali visiškai susikaupti ir atsiduoti muzikos tėkmei, kai šalia geriausiu atveju džiaugsmingai spygauja jų mažylis. Tad čia kalba tikrai ne apie lavinimąsi, o veikiau apie šeimos asmenukę scenos fone, pageidautina, per kulminaciją.

Iš tiesų mamytės tikrina mūsų visų toleranciją. Išmokę nuo vaikystės būti paklusnūs ir mandagūs, mes rūpinamės jomis, rūpinamės kitais, tyliai užgniaužiame pyktį ir spūdiname iš nunešto velniop koncerto, niekam nepateikdami nei sąskaitų, nei pretenzijų. Mes taip išmokyti ir taip mokomi būti neva šiuolaikiškai mandagiais. Lygiai taip pat tyliai išklausome nuomonės lyderius, televizijų idiotus, esamus ir būsimus politikus. Tyliai atsidūstame, garsiai neprieštaraujame. O tada jau tykiai spūdiname iš šalies. Į savo įsivaizduojamą europietišką nebūtį. Kad tik kitiems netrukdytume.

Tą dieną iš vaikystės prisimenu kaip tam tikrą vyrų migravimą: apie 11–12 dienos lengvai įkaušęs kaimynas – nes juk nedarbo diena – eina su lengvai palamdyta tulpele namo, kyla į ketvirtą aukštą. O jau po valandos kitos išeina tvirtesnis, kad turėtų pagrindą po dar 3–4 valandų visiškai girtas bandyti sugrįžti. Nes pareigą įvykdė, žmoną ir kitas giminės moteris pasveikino. Tai buvo diena, kaip proga vyrams išgerti. Moters diena.

Ir niekaip man neišeina jos priimti kaip tarptautinės, švenčiamos visame pasaulyje, kaip dabar bandoma ją mums reabilituoti ir sugrąžinti švęsti. Vis tiek kyla klausimų, ir jie nesiskiria nuo aprašytosios vaikystės situacijos: ar ją reikia švęsti tam, kad rodytume pagarbą moteriai tik tą dieną? Ir kokią pagarbą? Ir kokio gylio jos tarptautinės šaknys?

Pastaroji mįslė, pasirodo, nėra paprastai išsprendžiama, bet jei šiek tiek pasiknisime po internetą ir siūlomus istorinius šaltinius, atrasime įdomių faktų. Pavyzdžiui, kad dabartinė „kovo 8-oji“ pirmąsyk kaip Tarptautinė moters diena buvo minima 1908 m. gegužės 3-ią,  1909 – vasario 28-ąją, 1910 – vasario 27-ąją, o 1911 m. Vokietijoje – kovo 19-ąją, Švedijoje – gegužės 1-ą. Ir tik 1914 m. vokietės nusprendė kviesti moteris rinktis į moterų asamblėją būtent kovo 8-ąją, nes tada buvo sekmadienis, t. y. laisva nuo darbo diena.

Visos minėtos datos buvo skirtos sufražisčių, t. y. kovotojų dėl moterų teisės balsuoti, judėjimui ir visos jos neva minėjo neaiškų Amerikos moterų, dirbusių tekstilės ir rūbų siuvimo fabrikuose, streiką, kurio šaltinių istorikė Renée Coté neatrado, arba nė vienas tų streikų nevyko kovo 8-ąją.

Užtat 1917 m. Rusijoje moterys paskutinį vasario sekmadienį išėjo į Sankt Peterburgo gatves su „Duonos ir taikos“ reikalaujančiais lozungais, ir taip prasidėjo vasario revoliucija, galutinai išklibinusi šią pasaulio dalį spalio mėnesį. T. y. pagal senąjį Julijaus kalendorių streikas įvyko  vasario 23 dieną, kuri grigališkajame kalendoriuje ir reiškia kovo 8 d.

Bolševikė Aleksandra Kolontai ir Leninas vėliau ją pavertė švente, nors nedarbo diena ji tapo tik 1965 m. Tik 1921 m. per Moterų komunisčių tarptautinį kongresą „draugė iš Bulgarijos pasiūlė Tarptautinę moterų dieną minėti kovo 8-ąją, kaip skirtą Rusijos moterų iniciatyvai atminti“. Tai tiek tų tarptautinių šios konkrečios dienos šaknų.

Ir jei pažiūrėsime, kaip pasaulis ją mini šįmet, interneto portalas, skirtas Tarptautinei moters dienai (www.internationalwomensday.com), registruoja aibes minėjimų ir iniciatyvų iš viso pasaulio, – nuo arbatos vakarėlių Australijoje iki filmų rodymo Bangladeše. Įdomiausia, kad tų renginių labai daug nuo pat sausio iki gegužės ir po keliolika toje pačioje šalyje, bet iš buvusio Varšuvos pakto šalių ten rasime tik keletą arbatėlių Serbijoje, Albanijoje ir Armėnijoje. Vadinasi, ši pasaulio dalis ir vėl iškrinta iš bendro kaleidoskopo.

Todėl kai dabar šią dieną vėl įvairios „medijos“ siūlo minėti ir rengia įvairias šventines laidas, primenančias eilinius šou, kurių diapazonas – nuo „Šok su manimi“ iki „Šuolis su juo“, tai tik paliudija dar vieną prastai maskuojamą sovietinės-nostalginės propagandos triuką. Nes jei iš tiesų rūpėtų moterų teisės ir be- ar nesikeičiantis požiūris į jas, reikėtų apie tai ir kalbėti, o ne toliau bandyti lengvai išgėrus siūlyti televizines tulpytes.

Deja, bet paviršinis įspūdis – net nekalbant apie smurtą šeimoje – toks, kad šioje srityje niekas nesikeičia. Ypač viešojoje erdvėje tos šalies, kurios vardas moteriškas ir ji tuoj švęs visiškai brandų 25 metų jubiliejų.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo galima matyti gan intensyvias ir net kiek agresyvias pirmųjų feminisčių judėjimo apraiškas, besitelkusias apie kanadietę literatę ir filosofę Karlą Gruodis. Iki šiol, regis, galime stebėti tik keletą to ratilų – menininkių „Coolturisčių“ performansus ir akcijas, gerokai pakitusį literatūros tyrinėjimų lauką, atskirų dailininkių parodas, kvestionuojančias lyties standartus. Bet tai – menkos raukšlelės ant jauno ir kosmetikos išpuoselėto valstybės kūno.

Nes patriarchalinė valstybė ir ją viešai reprezentuojančios moterys yra jaunos ir gražios. Kadaise buvo bandoma leisti „Graži ir veikli“ (ar kažkokio panašaus pavadinimo) žurnalą, kuriuo ketinta atsverti „kosmopolitišką“ infantilumą, bet jis, be abejo, neišsilaikė pirminėje laukinio kapitalizmo fazėje. Tačiau liūdna, kad šiuo aspektu ta laukinių saliūnų fazė tebesitęsia ir tik gilėja.

Peržvelgę moterims skirtus žurnalus, aptiksime iš esmės vieną aiškią žinią – kad moterys skirtos vyrams, ir patarimus, kaip jas tinkamai jiems parengti. Žinoma, redaktorės (paprastai tik moterys) sakys, kad ten spausdinami ir intelektualūs interviu, bet šie bus su aktorėmis, modeliais, žaviomis paliktomis ir vėl surastomis ar susiradusiomis; dar (skaityk – pagal metus) nepasenusiomis, propaguojančiomis sveiką gyvenimo būdą (todėl skaityk – dar nenumirusiomis). Ir visa tai – kremų ir kosmetikos apsuptyje, nes kaip galima būtų rodyti natūralų, kiek vyresnį, bet ne mažiau gražų kūną ar net ir raukšleles veide? Kam redakcija pirko „fotošopą“? Todėl šiandien moteris, gimusi 1990-aisiais, žiniasklaidos nebedomina. 25-metės nebekotiruojamos. „O kas yra įžymybė?“ – paklausė viename filme Juliette Binoche amžiaus aktorė, kurią ir vaidina Juliette Binoche. Jos agentė nesuabejojo: „Ta, kurią garbina trylikametės.“ Taip ir bręstame, t. y. vaikėjame.

Kalbant apie šaknis – įdomi detalė: neseniai pervertus „Lietuvos ryto“ numerius, leistus prieš 25 metus, per visus 1990-uosius greta nepriklausomybės tvirtinimo rūpesčių ir tuomet aktyvios roko muzikos buvo aktyviai nušviečiama dar viena tema – Lietuvos gražuolių konkursai.

Šiandien internetas ir televizija rodo tą patį vaizdą, tik jau kur kas atviriau, ir dalija patarimus bei istorijas, kaip išsaugoti gražų kūną ir juo suvilioti Jį (pageidautina – milijonierių). Liaudyje tai vadinama sąvadavimu ir prostitucija, bet čia tikimasi, kad galimos vestuvės tai užtušuos. Tačiau modelis vis tiek toks pat, kokį jį aprašė Žemaitė – „laimė nutekėjimo“: po laimingų vestuvių vis tiek teks nusiprausti veidelį, ir mergaitė atsidurs pas XIX amžiaus Vingių Joną, kurį pati ir prisikvietė pasinaudojusi „Cosmo“ kerais. 

Įdomu, kad visiškai priešingos pusės laikosi menas: fotografijoje rasime daug raukšlėtų, negražių ir degradavusių herojų, dailėje karaliaus Schiele`s palikuonės. Teatre vienais metais nebuvo skirta apdovanojimo moteriai – koks skandalas kilo! Bet pjesių su pagrindinėmis  veikėjomis – moterimis nuo to scenoje nepadaugėjo, o gražios aktorės verčiamos būti tomis neveikliomis ir aseksualiomis, užtat – matyk – dvasingomis. Vėl „černuchiškai“ dostojevskiškos opozicijos, tad jei nori pažiūrėti gražių ir elegantiškų moterų scenoje, tenka važiuoti pas latvius ir – ypač – lenkus. Vadinasi, nei medijos, nei menai nenori nepastebėti vidurio, nes žiūrovus neva domina tik perviršis, ekscesai: juk čia beveik nėra vidurinės klasės žmonių, protingų, todėl ir gražių. O tų menų ir medijų specialistai apie žiūrovo susitapatinimą ką nors girdėjo? Aristotelis, prieš 24 amžius.

Apmaudžiausia, kad prasidėjęs feministinis judesėlis išvirto tik į vilionių judesiuką. Arba – į guodžiančią statistiką, kad vis daugiau moterų užima vadovaujamas pareigas, – tarsi Prezidentė atstotų visas dar nedirbančias. Dėl to pasaulio veidrodyje atrodome visai gražiai. Bet tai vaizdas iš nugaros. Matydamas „medijoms“ vadovaujančių damų pastangas įtikti vyriškajai pusei, stebiesi, kodėl tą kovo 8-ąją nekyla koks nors normalus feministinis protestas. Bent būtų realus pagrindas švęsti Moters dieną. Ir teikti gėles bet kada, tačiau neapsimestinai. Kad ir kovo 11-ąją.

Menininkui būti šiuolaikiškam gerąja prasme reiškia būti atviram šiuo metu svarbioms temoms, klausimams, o blogąja – kai bandai tiesmukai kopijuoti tai, kas vyksta, vaidini modernų, sako vienas įdomiausių šių dienų muzikinio teatro kūrėjų Europoje, vokiečių kompozitorius ir režisierius Heineris Goebbelsas. „Šiandien dažnai teatre galima matyti bandymus paversti teatrą televizijos pokalbių šou ar perkelti į sceną filmo idėjas. Šiuo aspektu tikrai nesu šiuolaikiškas, nes niekada nesikoncentruoju į šių dienų aktualijas, nebandau apsimesti, kad, tarkim, mano darbai vyksta 2014 metais. Dažniau elgiuosi priešingai“, – tikina festivalio „Gaida“ svečias.

Pats H. Goebbelsas sako, kad kuria tai, kas sunkiai įspraudžiama į tradicines meno kategorijas, sąmoningai stengiasi plėsti teatro meno ribas, keisti ar provokuoti žiūrovo suvokimą. H. Goebbelsas pasitelkia mokslinius tekstus, poeziją, filosofiją, formules, jungia garsą ir vaizdą, o žiūrovas čia tampa reikšmes kuriančiu veikėju. Menininkas įvertintas daugeliu reikšmingiausių muzikos ir teatro apdovanojimų, tarp jų – Naujosios teatro realybės prizu, du kartus nominuotas „Grammy“ apdovanojimui, prieš dvejus metus už novatoriškumą muzikinio teatro srityje H. Goebbelsas gavo Norvegijos tarptautinę Ibseno premiją.

– Jūs studijavote sociologiją, paskui pradėjote kurti muziką, dirbti teatre. O kaip pats apibūdinate save – kaip kompozitorių, režisierių, instaliacijų kūrėją?

– Nemanau, kad turėčiau save kaip nors apibrėžti. Nedarau visko vienu metu, egzistuoja tam tikri etapai, kai krypstu į vieną ar kitą sritį. Tarkim, iš pradžių grojau su muzikos grupe, man buvo įdomu muzikiniai projektai, improvizacijos, tuo pačiu metu kūriau muziką teatrui. Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio nemažai laiko praleidau su radijo pjesėmis, joms pasitelkiau ir teatrinę, ir muzikinę patirtį. Paskui kūriau muziką įvairiems kolektyvams, orkestrams. O dar kitas žingsnis buvo muzikos teatras, pradėjau dėstyti. Visa tai buvo tam tikrais gyvenimo etapais, kai buvau kviečiamas, kai man pasiūlydavo. Niekada nemaniau, kad būsiu kompozitorius ar režisierius. Tiesiog man sekėsi, tiksliau, vis dar sekasi, ir esu atviras naujiems dalykams.

– Kaip apibūdintumėte savo jaunystės metų (tarkime, 8-ojo dešimtmečio) kultūrinę aplinką, tai, kas vyko Vokietijoje ar kitur? Esate minėjęs, kad nemažai įtakos Jums turėjo vizualieji menai, pavyzdžiui, šiuolaikinio meno forumai „Documenta“ Kaselyje, kur vėliau ir pats dalyvavote.

– Vizualiais menais susidomėjau labai asmeniškai: dažnai į parodas eidavau vienas, be tėvų ar brolių. Man labai svarbus buvo 8-asis dešimtmetis. Dalyvavau politiniame kairiųjų judėjime: mes užimdavome negyvenamus namus ir gyvendavome juose, skvotuose. Tame pačiame skvote gyveno ir Joschka Fischeris [būsimasis VFR užsienio reikalų ministras], daugybė kitų kairiųjų pažiūrų žmonių.

– Tai vyko Berlyne?

– Frankfurte. Frankfurtas tuo metu buvo šio spontaniško judėjimo centras. Būtent tada supratau, kad muzika gali tapti pagrindiniu mano užsiėmimu, kad muzika plačiąja prasme gali būti politiška. Tuo metu su politikos, muzikos bendraminčiais įkūrėme grupę „Vadinamasis kairiųjų radikalų pučiamųjų orkestras“, su kuria grodavome įvairiose demonstracijose, gatvėse.

– Ko pasigedote muzikoje, kad ėmėte kurti vadinamuosius režisuotus koncertus?

– Manau, tam įtakos turėjo ir muzika, ir teatras. Jaunystėje lankiau daug klasikinės muzikos koncertų, bet visada juose žvelgdavau ne vien į tai, kas vyksta scenoje. Tarkim, man būdavo įdomu, kaip atlikėjos kostiumas neatitinka to, ką ji atlieka, arba kaip auditorijos elgesys dera su tuo, kas vyksta scenoje. Man visada buvo įdomus skirtumas tarp to, ką girdime ir matome. Tai buvo labai ankstyva ir, žinoma, svarbi patirtis, kurią ir dabar pasitelkiu savo darbuose: įtampa tarp garso ir vaizdo.

Be to, kurdamas muziką teatrui, supratau, kad muzika turi tiek galimybių didelėje scenoje, bet režisieriai, su kuriais dirbau, jomis nesinaudojo. Jie buvo užsiciklinę, kad svarbiausia – tekstas. O man norėjosi elgtis priešingai ir kurti ne tekstu pagrįstą teatrą, kur muzika tėra iliustracija ar skirtingas scenas sujungianti priemonė, bet išnaudoti muzikos ir kitų elementų galimybes. Pirmuosiuose radijo spektakliuose pagal vokiečių dramaturgo Heinerio Müllerio tekstus bandžiau atrasti pusiausvyrą tarp žodžių ir garsų. Būtent tai nuo 1984-ųjų mane inspiravo kurti radijo spektaklius.

– Paminėjote vokiečių dramaturgą H. Müllerį, kuris teatre 8-ajame dešimtmetyje taip pat ieškojo žodžio vietos scenoje, kad tekstas scenoje skambėtų ne vien literatūriškai. Kokia Jūsų patirtis dirbant su jo pjesėmis?

– H. Müllerį pažinojau nuo 9-ojo dešimtmečio, tuomet kūriau muziką jo spektakliui Frankfurte. Paprastai viešumoje apie vokiečių teatrą jis kalbėdavo labai mandagiai, bet privačiai prie kavos puodelio ar taurės jis būdavo labai kritiškas ir nusivylęs tuo, kaip kalba panaudojama teatre, kad jo tekstai interpretuojami psichologiškai, kaip aktoriai perša savo interpretacijas ir neleidžia žiūrovams kurti savo reikšmių. Tekstai visada buvo sakomi su patosu. Tai nepakeliama. Ir kai H. Mülleris jau gana vėlai, 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, ėmėsi pats režisuoti savo tekstus, pirmą kartą išgirdome, koks tekstas gali būti atviras ir lengvai suvokiamas. Manau, jam patiko mano darbai radijuje, o man patiko jo kalbėjimo maniera. Mes abu buvome nusivylę kalba teatre, ir būtent tai mane inspiravo dirbti su tekstais.

– Spektaklių tekstus kuriate remdamasis tam tikro meto avangardine literatūra, pavyzdžiui, Gertrude`os Stein, Elias Canetti, Samuelio Becketto, Paulo Austero, Alaino Robbe-Grillet, Paulio Valery tekstais. Kodėl renkatės tokius, sakykime, ne teatrinius autorius?

– Niekada nesirenku specialiai teatrui parašytų tekstų. Net ir kalbant apie H. Müllerio ar G. Stein kūrybą, retai imu specialiai teatrui jų sukurtus tekstus. Dažniau renkuosi prozą, kurią galiu skaidyti, dekonstruoti ir akcentuoti tai, kas man atrodo svarbu. Jūsų suminėtų autorių tekstai man įdomūs, nes jų struktūra, forma tiek pat svarbi, kiek ir tų tekstų idėjos, temos. Nėra taip svarbu, kas sakoma, daug svarbiau – kaip. Tai, kaip šiandien kalba pasitelkiama teatre, medijose, rodo didžiulį nepasitikėjimą ja: neišnaudojamos kalbos galimybės, ji tėra instrumentas. H. Mülleris sakė, kad teksto utopija glūdi formoje. Tai, kaip tu pasakai, ir yra literatūros galia. Kalba ir forma yra svarbūs, savarankiški teksto elementai, o ne tik instrumentas išreikšti idėjas.

– Tuomet ką pačiai auditorijai jūsų kūriniuose turėtų reikšti drama, jeigu apskritai teatre turi būti drama?

– Man patinka auditorija, kuri nėra nusistačiusi ir jau iš anksto žino, ko nori. Vienintelė svarbi savybė – smalsumas pamatyti tai, ko dar neteko matyti. Tai vienintelė mano sąlyga žiūrovams.

Dramos samprata pasislinko į auditorijos pusę. Šiandien drama nebėra vien tai, kas nutinka scenoje tarp dviejų vienas ant kito šaukiančių žmonių. Mane, kaip žiūrovą, tai atstumia. Man įdomus 7-ajame dešimtmetyje pradėjęs vystytis teatras, kur drama gimsta iš įtampos tarp skirtingų elementų: tarp garso ir vaizdo, tarp to, ką girdi ir matai. Drama atsiranda stengiantis tai suvokti ir tokios pastangos įtraukia auditorijos patirtis, vaizduotę, kūną. Pavyzdžiui, kai muzikos spektaklyje „Eraritjaritjaka“ publika staiga suvokia, kad kažkur toli esantis ir tiesiogiai filmuojamas aktorius iš tiesų yra scenoje. Tuomet žiūrovai nebežino, kuo tikėti toliau, ką galvoti. Tai yra drama.

Lygiai taip pat dramą galima patirti ir garsinėje plotmėje. Kuriant radijo spektaklius, man buvo įdomu, kas įvyksta susidūrus žodžiui ir garsui arba tarp dviejų žodžių atsiradus pauzei. Kai tokia pauzė yra gerokai ilgesnė, nei mums įprasta, ji patraukia dėmesį ir suteikia erdvės vaizduotei, nežinome, kas bus toliau. Tai irgi yra drama. Paminėjote Alainą Robbe-Grillet, kuris yra geras mano bičiulis ir įkvėpėjas. Prisimenu, kai pirmą kartą pamačiau jo filmą „Pernai Marienbadene“ (L'Année dernière à Marienbad), kur balsai tai iškeliami, tai nutildomi. Man tai pasirodė gana radikalus sprendimas ir paklausiau, kodėl režisierius taip laisvai elgiasi su tekstu. Bet būtent čia ir atsiranda drama, kai atsisakai daryti tai, kas nuspėjama, kai nebeseki tik teksto semantika, eksperimentuoji su balsu, pasitelki jį kaip muziką.

– Dar vieną Jūsų kūrybos sritis – instaliacijos. Čia galima paminėti instaliaciją šiuolaikinio meno parodoje „Documentoje“ ant nebaigto statyti Kaselio tilto (Landscape with Man Being Killed by a Snake), garsinę instrumentų instaliaciją „Stifterio daiktai“ (Stifters Dinge). Kuo Jus domina ši meno sritis?

– Manau, kad tai tik radikaliau atskleidžia situaciją, jog šiandien protagonistu tampa auditorija. Kurdamas instaliacijas, pašalinu viską iš scenos, išgryninu erdvę, kad auditorija suprastų, jog jie yra pagrindiniai kūrėjai. Neteisinga sakyti, kad instaliacijoje nėra veikėjų, dalyvių, nes ją kuria bent jau 160 žiūrovų, būtent jų dėka kūrinys įvyksta, susikuria reikšmės. Po pasirodymo žmonės dažnai prieina prie manęs ir dėkoja už tai, kad pagaliau scenoje niekas jiems nesakė, ką jie turi galvoti. Jie pajunta laisvę, kad patys gali kurti reikšmes, interpretuoti. Ir būtent tai man įdomiausia.

– Ar Jums svarbu būti šiuolaikišku, aktualiu kūrėju? Ką reiškia menininkui būti šiuolaikiškam?

– Gerąja prasme tai reiškia, kad esi atviras šiuo metu svarbioms temoms, klausimams. Blogąja prasme – kai bandai tiesmukai kopijuoti tai, kas vyksta, vaidini modernų. Būtent tai, ką šiandien dažnai galima matyti teatre: bandymus paversti teatrą televizijos pokalbių šou ar perkelti į sceną filmo idėjas. Šia prasme aš tikrai nesu šiuolaikiškas, nes niekada nesikoncentruoju į šių dienų aktualijas, nebandau apsimesti, kad, tarkim, mano darbai vyksta 2014 metais. Dažniau elgiuosi priešingai: pasitelkiu senus tekstus, XVII a. vaizdus, muziką ir atkakliai laikausi atstumo tarp auditorijos ir to, kas vyksta scenoje. Man atrodo, tokia distancija leidžia žiūrovams pajusti, kodėl tai mums svarbu šiandien, kad tai kažkaip veikia mus dabar. Bet čia kiekvienas žiūrovas pats susikuria reikšmes. Neprikišinėju, kad būtinai tai, kas vyksta scenoje, žiūrovas privalo susieti su šiandienos gyvenimu. Man patinka konstruoti realybę ir tokia distancija – svarbus įrankis savirefleksijai.

– 16 metų dėstote Gyseno universitete, kur mokėsi ir Lietuvos žiūrovams žinomi menininkai iš trupių „Rimini Protocol“, „Gob Squad“, taip pat „She She Pop“, „Showcase Beat Le Mot“, būsimi įvairių festivalių kuratoriai. Kodėl nusprendėte tapti pedagogu? Ar apskritai įmanoma išmokyti menininką?

– Dar prieš pradėdamas dirbti Gysene žinojau šią instituciją, bet pagrindinė priežastis dėstyti buvo patys studentai. Kartą grupė jų pasibeldė į mano namų duris Frankfurte ir pateikė dokumentą su studentų parašais, kad jie nori, jog mokyčiau juos. Niekada nesigailėjau šio sprendimo. Gyseno universitetas – puiki institucija, kur derinamos teorinės žinios ir kūrybiniai ieškojimai. Neturime griežtų specializacijų, t. y. tradicinės vaidybos ar režisūros mokyklų, neskirstome studentų kursais: nėra pirmo, antro ar trečio kurso. Visi dirbame drauge ir, man atrodo, tai gana paveiku: studentai vieni iš kitų mokosi tiek pat, kiek iš dėstytojų. Jie gauna techninių įgūdžių, tarkime, išmoksta dirbti su garsu, vaizdo medžiaga, žodžiu, visi daro viską ir nieko. Bet kartu mums svarbu, kad per tuos metus studentai ieškotų savo estetikos, išraiškos būdų. Svarbu išmokyti, ne kaip reikia daryti, – stengiamės ieškoti, koks teatras galėtų būti.

– Vienas iš trupės „Rimini Protocol“ įkūrėjų Stefanas Kaegi yra sakęs, kad po studijų Gyseno universitete įgijo įrankių, tačiau nežinojo, ką su jais daryti.

– Gal jis šiek tiek perdėjo. Bet pirmiausia turiu pasakyti, kad jis nebaigė studijų. Visada, kai su juo kartu dirbame, juokais paklausiu, kada sugrįš į mokslus. Bet studijuodamas Stefanas sukūrė tikrai įdomių darbų, kuriuose atsiskleidė jo estetika. Galbūt pats Kaegi nebuvo tikras, kad tai jo estetika, bet, kai šiandien žiūriu į jo kūrinius, tarkime, garso darbus, matau, kad jau tada ta estetika buvo gana aiški. Man atrodo, svarbu, kad mes studentams nesakome, kaip reikia padaryti, bet jie patys turi atmesti tai, kas nepatinka, ir išbandyti tai, kas įdomu.

– Kaip apibūdintumėte santykį tarp meno ir amato, menininko – kūrėjo, idėjų generuotojo ir amatininko, nepamirštančio ir technikos reikalavimų?

– Vokietijoje labai daug diskutuojame apie tai. Man atrodo, kad tai ir yra studijų Gysene privalumas, nes mes suteikiame techninius pagrindus, bet kiekvienas gali pasirinkti, kiek nori į tai gilintis. Greta to studentai turi daug laiko mąstyti, bandyti, turi laiko sustoti, kai nežinai, ką daryti toliau. Kai kalbuosi su tradicinių vaidybos, režisūros mokyklų atstovais, jie sako, kad irgi norėtų taip organizuoti studijas, bet neva neturi tam laiko, nes nuo aštuntos ryto iki aštuntos vakaro studentai mokosi scenos kalbos, judesio, fechtavimosi ir kitų amato dalykų... Mes to niekada nedarome. Man atrodo svarbiausia, kad besimokydamas žmogus pats ieškotų ir surastų, kas jam įdomu, o tuomet universitetas suteikia visas galimybes gilintis į tą sritį. Pavyzdžiui, jei susidomi medijomis, gali dirbti su įvairiausiomis programomis. Labai svarbu pabūti toje sferoje, pamatyti, kaip ji veikia, kad sulaukus 18-os nereikėtų nuspręsti, jog būsi aktorius, nes nori tapti kino žvaigžde.

– Esate tarp – tarp muzikos ir scenos, radijo, tarp institucijų ir laisvo menininko statuso, kai užsako kūrinius ar kviečia dirbti su įvairiais festivaliais, kuruoti Rūro trienalę. Kas Jums priimtiniau? O gal svarbiausia – pokyčiai?

– Aš renkuosi pokyčius. Esu patenkintas rezultatu, kurį pavyko pasiekti trejus metus rengiant Rūro trienalę. Pakviečiau tokius menininkus kaip Anne Teresą de Keersmaeker, Robertą Wilsoną, Romeo Castelluci, festivalis sulaukė, ko gero, didžiausio lankytojų dėmesio per visą savo istoriją. Mes pristatėme ne repertuarinį teatrą, nes Vokietijoje teatrinis laukas išties turtingas, veikia daugybė teatrų, išvystyta repertuarų sistema, todėl nenoriu konkuruoti su jais, man įdomiau kurti tai, kas netelpa į repertuarinio teatro kategoriją, kas apskritai sunkiai įspraudžiama į įprastas kateogrijas. Tai buvo puikus etapas, tačiau man patinka laisvė, kai galiu laisvai kurti, dėstyti. Mėgstu pokyčius. Gerai, kai yra distancija, kai atsitrauki nuo savo darbų, tuomet gali keistis.

– Esate labai užimtas, daug dirbate, ir čia prisimenu, ką žurnalas „Time Out“ rašė apie jaunystėje Jūsų ir bičiulių suburtą muzikos grupę „Cassiber“: „Jie groja taip, tarsi jiems būtų likusi gyventi minutė.“ Taigi kas yra Jūsų spiritus movens? Kas Jus inspiruoja taip intensyviai dirbti?

– Nuo „Cassiber“ laikų mano laiko samprata gerokai pasikeitė. Buvome jauni ir labai greiti. Visų mūsų keturių patirtys, muzikiniai skoniai buvo skirtingi, bet pavyko atrasti bendrą kalbą, sukurti polifoniją. Tai buvo fantastiškas laikas. Bet dabar stengiuosi duoti laiko auditorijai. Teatras gali būti erdvė, kurioje mums įprastas laiko suvokimas bent akimirkai nustoja būti kaina, kurią mokame už savo potyrius. Mėgstu teatrą, kuris leidžia pajusti, suvokti laiką, ir norėčiau, kad tai būtų erdvė, kurioje praleidome 75 minutes, bet išėjus atrodo, kad išgyventa ištisa savaitė.