„Mes, europiečiai, privalome imti savo likimą į savo rankas. Mes turime žinoti, kad privalėsime kovoti už savo ateitį patys“. Taip 2017 metų gegužės mėnesį po G7 valstybių vadovų susitikimo, tiksliau, po pokalbio su tuometiniu JAV prezidentu Donaldu Trumpu pasisakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tada šis pareiškimas sukėlė diskusijų bangą Europoje, įskaitant ir apie Europos Sąjungos (ES) strateginę autonomiją, kurią aktyviai propagavo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Tačiau praktiniai pokyčiai, kuriais ES ar Europos NATO narės rimtai pradėtų ruoštis kovoti už savo ateitį pačios buvo labai lėti ir skyrėsi priklausomai nuo šalies. Lenkija ir Baltijos šalys ėmė skirti daugiau išteklių gynybai jau po 2014 metų Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Tačiau tuo metu jos bei tradiciškai tvirtus santykius su JAV propaguojančios Šiaurės Europos šalys atsargiai vertino mažesnio JAV vaidmens Europoje perspektyvą. Be to kalbos apie ES strateginę autonomiją daug kam Šiaurės Europoje skambėjo kaip naujai įpakuotas protekcionizmas.
Tuo metu Prancūzijos bei Vokietijos politikai ne tik nepradėjo reikšmingai didinti investicijų į gynybą, bet ir toliau tęsė bendradarbiavimą su autoritarine Rusija. Toliau buvo įgyvendinamas dujotiekio „Nordstream 2“ projektas ir, pavyzdžiui, 2021 metų birželio Europos Vadovų Tarybos susitikime Vokietijos kanclerė, palaikoma Prancūzijos prezidento, netikėtai daugeliui kitų ES šalių pasiūlė atnaujinti aukščiausio lygio susitikimus su Rusija. Tuo metu, kai pastaroji jau telkė ginkluotąsias pajėgas ties Ukrainos sienomis.
Atrodė, kad plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą 2022 metų vasario 24 dieną turėjo tapti šoku, kuris sumažintų požiūrio į Rusiją ir jos keliamą grėsmę skirtumus tarp demokratinių Europos valstybių. Jau po kelių dienų Vokietijos kancleris Olafas Scholtzas Vokietijos parlamente pasakė garsiąją Zeitenwende kalbą apie istorinį lūžį ir įsipareigojimą skirti daugiau išteklių gynybai.
Rusijos karas taip pat parodė, kokia svarbi Europos saugumui toliau išlieka Amerika. Būtent jos lyderystės – pirmiausia žvalgybos informacijos apie Rusijos tikruosius ketinimus, o vėliau paramos ginkluote ir finansais Ukrainai dėka – Vakarų valstybės ne tik susitelkė remti Ukrainą, bet ir ėmėsi sankcijų esmines Jungtinių Tautų organizacijos taisykles pažeidusiai jos nuolatinei Saugumo tarybos narei Rusijai.
Rusijos karas taip pat parodė, kokia svarbi Europos saugumui toliau išlieka Amerika.
Tačiau 2023 metais ėmė aiškėti, kad nepaisant daugybės pradėtų bylų dėl įvairių įstatymų pažeidimų D. Trumpas vėl gali grįžti į Baltuosius rūmus. Ir kad šį kartą jis veikiausiai nebekviestų į savo komandą žmonių, suprantančių Amerikos sąjungininkų bei taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos svarbą. Kad po kitų metų lapkričio mėnesio rinkimų JAV ši Vakarų pasaulį telkusi galia dėl vidinių politinių procesų gali pakeisti visą po Antrojo pasaulinio karo egzistavusį konsensusą, jog Amerikos interesas yra remti Europos integraciją ir rūpintis saugumu demokratinėje Europoje. Ir kad norėdama parodyti tai, ji „užmigdytų“ transatlantinei sąjungai ir jos saugumui sukurtą NATO.
Tad įvertindami šią perspektyvą bei situaciją pasaulyje – Rusijos karus, terorizmą Izraelio atžvilgiu bei potencialią komunistinės Kinijos agresiją prieš Taivaną, taip pat ir kitus konfliktus, kurių skaičius šiuo metu yra didžiausias nuo Šaltojo karo pabaigos – ar galime teigti, kad nuo 2022 metų vasario 24-osios iki 2023 metų pabaigos Europa galiausiai ėmėsi rimtai ruoštis kovoti už savo ateitį pati? Ar istoriniu pavadintas lūžis buvo ne tik deklaracija, bet ir pavirto konkrečiais sprendimais, kurių Europa galėjo tikėtis, bet taip ir nesulaukė po A. Merkel ryžtingų pasisakymų 2017 metais?
Kaip įprasta politikoje, galima teigti, kad atsakymas yra prieštaringas. Viena vertus, Vakarų atsakas į Rusijos 2022 metų neišprovokuotą karą prieš Ukrainą buvo vieningesnis, nei buvo galima prognozuoti. Įvestos ypač plačios sankcijos su agresija susijusiems Rusijos piliečiams ir įmonėms, taip pat sektorinės sankcijos, o Ukrainai suteikta reikšminga karinė, finansinė ir humanitarinė parama. Be to, atgaivintas ES plėtros procesas – Ukraina ir Moldova ne tik praėjusiais metais gavo ilgai siektą kandidačių tapti ES narėmis statusą, bet ir šių metų pabaigoje sužinojo, jog kitais metais gali pradėti derybas dėl narystės ES.
Be to, šiemet Suomija tapo NATO nare, o kitais metais ja turėtų tapti ir Švedija. Be to, NATO ėmėsi stiprinti pajėgas Rytinio flango šalyse. Vienas svarbiausių Lietuvai žingsnių šiuo požiūriu yra gruodžio mėnesį pasirašytas Vokietijos įsipareigojimas dislokuoti Lietuvoje brigadą. Jis laikytinas prieš mėnesį viešai paskelbto Vokietijos įsipareigojimo paversti savo kariuomenę Europos gynybos stuburu žingsniu. Visiškai suprantama, kad BNS apklaustų žurnalistų vertinimais būtent šie sprendimai buvo svarbiausiais 2023 metų įvykiais.
Kita vertus, Vakarų parama ginkluote Ukrainai nuo pat plataus masto Rusijos puolimo sukėlė daug kritikos, kuri apibūdintina fraze „per vėlai ir per mažai“. Deja, ji tapo ypač aktuali pastaraisiais mėnesiais stringant sprendimams JAV ir ES dėl tolesnės paramos. Ši problema savo ruožtu kyla dėl susipriešinimo tarp respublikonų ir demokratų JAV viduje bei tarp Vengrijos ir kitų ES valstybių, kai parama Ukrainai tampa tarpusavio politinių ginčų įkaite. Turkijos ir Vengrijos vidaus politikos įkaite tapo ir įstoti į NATO siekianti Švedija. Be to, pranešama apie lėtą gynybos išlaidų didinimą Vokietijoje, kur Konstitucinio teismo sprendimas dėl fiskalinės drausmės taisyklių gali dar labiau apsunkinti šiuos planus. Ir apskritai, atrodo, kad daugelis Vakarų valstybių politikų ir rinkėjų vis dar nesuvokia Rusijos karo svarbos ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai.
Tad 2024-ieji bus išbandymo Europai veikti metai. Pastaraisiais metais iš Vakarų šalių vadovų girdėjome daug patikinimų, kad „remsime Ukrainą tiek, kiek reikės“ ir kad „NATO gins kiekvieną savo narės teritorijos centimetrą“. Tačiau dabar svarbiausias klausimas – ar šiuos žodžius tikrai lydės darbai. Politikos inercija yra įprastas reiškinys, o reikšmingi politikos pokyčiai net ir krizių akivaizdoje nebūtinai įvyksta greitai ir sklandžiai. Bet jei norime, kad reikalai pasikeistų, turime juos keisti patys. Žinant rinkimų Lietuvoje kalendorių, pradėti reikėtų nuo klausimo – ar 2024 metais Lietuvoje atsiras pakankamai atsakingų politikų, kuriems rūpės šalies ateitis ir kurie sugebės susitarti dėl strateginių saugumo tikslų ir jiems įgyvendinti būtinų išteklių? O tada turėti tvirtesnį pagrindą siekti, kad savo žodžių laikytųsi ir svarbiausi mūsų sąjungininkai?
