Kalbant apie Lietuvą, man ypač svarbu, ką #MeToo banga atskleidė apie aukštojo mokslo institucijas. Aukštosios mokyklos – tam tikros laboratorijos, kur jauni žmonės virsta subrendusiomis asmenybėmis, visaverčiais valstybės piliečiais arba priešingai – nusivilia sistema, aplinka, gal net praranda tikėjimą pačia valstybe. Tos laboratorijos gali būti ganėtinai uždaros, stipriai veikiamos viduje vystytų tarpusavio ryšių, elgesio kanonų. Apskritai švietimo įstaigos, ligoninės, globos, senelių ar vaikų namai, armija, net kalėjimai yra tam tikras lakmuso popierėlis. Tai pasauliai su savo taisyklėmis ir vidiniais santykiais, bet kartu jie gana aiškiai atspindi platesnes visuomenės normas ir tendencijas.

Taigi ką atskleidė #MeToo judėjimo banga apie Lietuvos švietimo institucijų aplinką? Pirmiausia tai, kiek dar autokratinių, despotizmu grįstų ugdymo tradicijų čia yra išlikusių. Tos tradicijos sovietinio bloko valstybėse buvo diegiamos daugybę metų ir veikė visą kultūrą, bendravimą. Autokratinio ugdymo principus geriausiai atspindi plačiai suvešėjusi priverstinio auklėjimo ir perauklėjimo zonų, baudžiamųjų lagerių, darbo stovyklų, pataisos kolonijų ir pan. subkultūra, kur fizinė ir psichologinė prievarta buvo pagrindiniai auklėjimo ir kontrolės įrankiai. Savo ruožtu ši tradicija per bendrabučius, kareivines, stovyklas ir t. t. plito už ypatingųjų perauklėjimo zonų ribų ir skverbėsi į įprastas mokyklas, kitas švietimo įstaigas.   

Tokio ugdymo paveldas iki šiol puikiai atsispindi kalboje – paradoksaliai, ji rodo tiesiogines jungtis tarp skirtingų kartų atstovų ir net skirtingose barikadų pusėse atsidūrusių oponentų. Štai profesorius sako studentei, jog uždengs jai veidą pagalve ir išprievartaus tam, kad galėtų kažko išmokyti. Kaip du vandens lašai panašią retoriką naudoja jau kitos kartos žmogus, to paties profesoriaus studentas, smerkiantis profesorių. Aukštosios mokyklos atstovas interviu žiniasklaidai komentuoja: „Nebūsiu jo mergaitė“, o tai iš esmės reiškia žemiausios kastos kalinį. Norėdamas fotorealistiškai tapantį studentą pamokyti geriau tapyti, profesorius jo klausia: „Gal tu esi pederastas?“ Ir tai yra veik tiesioginė  aliuzija į 1962 metus, kai gerklingas SSRS lyderis Nikita Chruščiovas lygiai tokiais pat žodžiais auklėjo jaunus dailininkus modernistus parodoje Maneže. Lyderiui nepatiko dailininkų darbai, todėl jis taip kreipėsi į jaunimą: „Jūs pederastai ar normalūs bernai?“ Ir atsisukęs  į dalininką Borisą Žutovskį grasino: „Numausim tau kelnes ir paklupdysim ant dilgėlių. Turėsi klūpėti, kol pasitaisysi ir ko nors išmoksi.“

Tokio auklėjimo esmė – psichologiškai palaužti kitą žmogų, brutaliai primesti savo galią. Seksualinis aspektas yra tik sudėtinė tokio modelio dalis, tik dar viena galios demonstravimo priemonė. Ir visuomet tokio modelio viršūnėje yra koks nors didysis autoritetas – lyderis, genijus, vadas, turintis teisę vienu rankos mostu ciniškai surūšiuoti žmones į vertingus ir beverčius, iškelti į aukštumas ar sumaišyti su purvu. Taip neva grūdinami stipriausieji.

Ir dar vienas aspektas.  Daug diskutuojama, kodėl jauni žmonės pasiduoda autokrato galiai, įsivelia į santykius, kurie yra žeidžiantys, skaudinantys ar traumuojantys. Į aukštąsias mokyklas ateinantys žmonės jau iš anksčiau (galbūt šeimų, ikimokyklinių įstaigų ar mokyklų) atsineša įskiepytą norą įtikti autoritetui, nekritišką tikėjimą juo ir manymą, jog, norint ko nors pasiekti, turi atiduoti duoklę galimybes atversiančiam vartininkui. Tai reiškia, kad Lietuvoje jauniems žmonėms trūksta tikėjimo, kad jų gabumai, žinios ir talentai, o ne gebėjimas kam nors įsiteikti ir paklusti gali atverti bet kurias duris.

Kiekvienas, atsinešantis tikėjimą, jog kelias į sėkmę tiesiogiai siejasi su kokio nors galią turinčio autoriteto malone, jau yra tam tikros korupcinės, autokratinės kultūros dalis. Kaip ir galios pozicija piktnaudžiaujantys autoritetai tikrai yra ne monstrai, o tos pačios korupcinės, autokratinės sistemos aukos ir ambasadoriai.

#MeToo banga Lietuvoje ardo dešimtmečiais diegtas autokratinio ugdymo normas, skaldo vergišką tikėjimą autoritetais. Labai noriu tikėti, kad šiame kontekste įsižiebusios diskusijos apie švietimo institucijas, studentų ir dėstytojų bendravimą, profesinę etiką, galios ribas padės geriau suvokti ir pagaliau išguiti iš Lietuvos ar bent jau iš švietimo institucijų atgyvenusią dedovščinos kultūrą ir korupciją.

Smurto kultūra kalboje kuriama ir sklinda per tam tikrų reikšmių kūrimą. Tos reikšmės įsiskverbia į žmonių sąmonę ir ją formuoja. Kalbant apie genocidų istoriją ir smurto proveržius kalbos terpėje, pavyzdžių – daugybė. Prisiminkime Stalino ideologinės kampanijos retoriką, kai tam tikrų socialinių grupių atstovai buvo sistemiškai vadinami kraugeriais, parazitais. Kinijos kultūrinės revoliucijos šaukliai savo klasinius priešus vadino kiaulėmis, šunimis ir kitais nužmoginančiais epitetais. Hutų žudikai Ruandoje tutsių aukas primygtinai vadino tarakonais ir t. t. Smurtas kalboje visą laiką arba ženklino realaus smurto pradžią, arba vyko paraleliai, ir taip sudarydavo palankų foną smurtui. Kodėl tokia retorika vadinama smurtu? Todėl, kad jos esmė – tam tikros grupės žmonių sumenkinimas, stigmatizavimas ir laipsniškas nužmoginimas. Tai labai svarbus segmentas smurto grandinėje.

Dar vienas komponentas – juokas. Paprastai juokas mums asocijuojasi su atsipalaidavimu, teigiamomis emocijomis, laisve nusijuokti į akis engiančiai kvailybei, brutalumui, absurdui. Juokas, kaip noras siekti tobulėjimo, sudaro klasikinės satyros pagrindą. Juokas turi kuriančios, teigiančios galios, tačiau juokas gali tapti ir svarbia smurto sklaidos dalis. Toks juokas pasitelkiamas pasityčioti iš paties žmogiškumo, juo niekas neteigiama, nekuriama, juo tik naikinama ir dekonstruojama.

Detaliai tokį juoką aprašė antropologas, etnologas Leo Klejnas savo kalėjimo aprašymuose. Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje kalėdamas sovietiniame lageryje, vadinamojoje „zonoje“, jis detaliai aprašė aplinką, kur galią turintys nusikaltėliai, vadinamieji „vierchai“, naudoja juoką kaip svarbiausią priemonę silpnesniems kameros gyventojams valdyti ir įrankį užgniaužti žmogiškai empatijai. Jokiu būdu negalima manyti, jog toks destruktyvus juokas yra nekūrybingas. Nusikaltėlių žargoną (rus. „blatnaja fienia“ (блатная феня)) tyrinėję mokslininkai pabrėžia, jog tai nepaprastai kūrybingas kalbėjimas, prisodrintas metaforų, metonimijų, parabolių, keliaaukščių keiksmažodžių, ištiktukų ir t. t. Labai svarbi jo dalis yra juokas. Tačiau kitiems nužmoginti panaudojamas juokas žingsnis po žingsnio paverčia jo skleidėjus monstrais ir nužmogina ne tik juos pačius, bet ir didelę dalį kitų šios visuomenės ląstelės narių. 

Šiandieninė medijų aplinka dar palankesnė negatyviam juokui skleistis. Dar daugiau – toks juokas ir smurto retorika gali būti puikus verslas, nes veikia emocijas ir sukuria greitą efektą, o tai leidžia formuoti emocines bendruomenes, suburtas destruktyvių emocijų pagrindu, neapykantos grupes. Charizmatiško lyderio nuolat keliamas ciniškas juokas leidžia jo manipuliuojamai auditorijai patirti galios iliuziją, pakelti savivertę jos stokojantiems, patirti trumpalaikę bendruomenės iliuziją vienišiems. Taip skleidžiamos destrukcijos pasekmė – auditorijos nujautrinamas ir leistinos civilizuotumo ribos stūmimas vis žemyn ir žemyn.

Beje, tokia juoko bendruomenė – puiki terpė politinėms ideologijoms ir propagandai skleisti. Stebėdami šiandienos kontekstą matome vis daugiau politinės galios turėtojų, kurie save pozicionuoja kaip juokdariai. Tai yra politikai personažai, pusiau satyrikai, pusiau šoumenai. Juoko forma jie primygtinai artina priimtinumo ribą link iš pirmo žvilgsnio absurdiškų, įžūlių, akiplėšiškų, iš pirmo žvilgsnio juokingų dalykų ir taip keičia tikrovę. Čia pirmiausia prisimenu Rusijos politiką- personažą Vladimirą Žirinovskį, tobulą Vladimiro Putino režimo viešųjų ryšių investiciją. Be abejo, ne V. Žirinovskis sukūrė šį žanrą. Toks kalbėjimas buvo išpopuliarintas praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais Šiaurės Amerikoje radijo laidų vedėjų, vadinamųjų „shock-jocks“ – kaip, pavyzdžiui, Rushas Limbaugh, sumaniai manipuliavusių klausytojų emocijomis per drastišką humorą, grįstą ne tik įprasta satyra, bet visišku tikrovės sukarikatūrinimu, supaprastinimu. Toks kalbėjimas sulaukė didžiulio populiarumo.

Galima sakyti, ir dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas yra puikus „shock-jock“ pavyzdys. Jo akiplėšiški pareiškimai, pašaipos, kėlę šoką ir pasipiktinimą – viena iš galios konsolidavimo formų, taip nuolat bet kokia kaina išlaikant dėmesį. Bet kur ta riba, kai juokas tampa sąmonės nuodais? Ar vis toliau nukeliama riba nestumia į žmogiškumo paniekinimą, barbarybę? Norėčiau atkreipti dėmesį į neseniai garsios JAV aktorės Meryl Streep pasakytą kalbą. Atsiimdama apdovanojimą ji taip apibūdino D. Trumpo drastišką pasišaipymą iš neįgalaus žurnalisto: „Instinktas žeminti, kai tai daro ypač galingas ir viešas asmuo, tiesiogiai pasiekia visų mūsų gyvenimus ir atsispindi juose, nes tai suteikia simbolinį leidimą kitiems daryti tą patį. Nepagarba visada sukelia nepagarbą, smurtas sukelia smurtą. O kai galingieji naudoja savo poziciją tam kad būtų niekinami kiti, silpnesni, mes visi, visi iki vieno pralaimime <...>.“

M. Streep kalba būtent apie simbolinę smurto grandinę, kai destruktyvus juokas pamina žmogiškumą ir perkelia mus į smurto lauką. Būtent apie tokį simbolinį žingsnį, mano galva, kalbėjo ir rabinas Hešelis teigdamas, kad Aušvicas buvo sukonstruotas ne iš plytų, o iš žodžių. Ar tikrai šiandien sugebėtume atpažinti juoką kaip smurto, destruktyvios manipuliacijos priemonę? Ar atpažintume destrukciją, jeigu ji būtų pateikiama kitokiomis – kultūriškai dar neįprastomis, kūrybingomis formomis?