– Ką turėtume žinoti apie žaibus?

– Žaibų sužalojimai pasaulyje intensyviau tyrinėjami apie 20 metų. Lietuvoje nuo žaibo per metus užregistruojama nuo vienos iki trijų mirčių. Patvirtinta, kad viena tokia mirtis regione prilygsta apie dešimčiai sužalojimų: jeigu registruojamos dvi mirtys, galima apytiksliai apskaičiuoti, kad buvo apie 20 žaibo sužalotų žmonių.

Istoriškai susiklostė, kad žaibo sužalojimai yra mistifikuojami – nuo senų laikų visose religijose, taip pat ir pagonybėje, žaibas turi labai didelę sakralinę reikšmę.  Profesorius Libertas Klimka atsiuntė kelis savo straipsnius, kuriuose analizavo etnologinius pastebėjimus apie žaibus.

Pavyzdžiui, lietuviai nestatydavo namų ten, kur anksčiau žaibas ką nors sudegino. Dažnas mitas, kad žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus, o lietuviai tokioje vietoje namo jau nestatydavo – jie suprato, kad tai nėra tiesa.

Visuomenėje taip pat paplitę mitai, kad gulėjimas arba tupėjimas gali apsaugoti nuo žaibo atvirame lauke. Kiti mano, kad padėti gali speciali avalynė, stovėjimas ant polistireno plokštės ar sėdėjimas ant kuprinės. Tai netiesa – nei batai, nei stovėjimas ant statybinių medžiagų ar kėdės atvirame lauke negali padėti apsisaugoti nuo žaibo.

Uždarame automobilyje esame saugūs, tačiau mus saugo ne padangos – per jas žaibas prabėga ir gali netgi suplėšyti. Taip pat yra su batais – žmonėms, į kuriuos trenkia žaibas, dažnai suplyšta batai.

– Tačiau žaibuojant tikriausiai pavojinga kalbėti telefonu?

– Nepavojinga, tačiau kalbėti laidiniu telefonu – nepatartina, nes jis neįžemintas. Mobilieji telefonai jokios įtakos neturi. Tačiau jei žmogus yra atvirame lauke, jam pavojinga viskas. Negerai laikyti aukštą metalinę kartį, nes taip padidinamas žmogaus ūgis. Metaliniai daiktai, pavyzdžiui, metalinės rankenos, neturi jokios reikšmės. Svarbiausia, ar žmogus yra lauke, ar viduje. Saugios vietos yra tik dvi: automobilis su kietu stogu ir uždarytais langais bei namas, kuris turi natūralų arba specialų įžeminimą.

Pixabay nuotr.

– O ką reiškia natūralus įžeminimas?

– Tai gali būti šiuolaikinė kanalizacija, vandentiekis, šildymo sistemos. Specialus įžeminimas yra žaibolaidžiai. Jeigu yra vienas iš šių įžeminimų, žmogus viduje saugus tol, kol nesiliečia prie natūralaus įžeminimo detalių – kranų, radiatorių.

Taip pat reikėtų apsaugoti elektros įrangą – iš kištukinių lizdų ištraukti kištukus. Vis dėlto, jei audra jau šalia, geriau nieko nebetraukti – nebelieskite jungiklių, kad netrenktų žaibas. Tai reikėtų padaryti daug anksčiau, kai dar kaupiasi debesys.

Statistiškai į kai kuriuos medžius, pavyzdžiui, ąžuolus, žaibas trenkia dažniau. Dėl to kai kurie galvoja, kad jeigu šalia sodybos pasisodins ąžuolą, namai bus apsaugoti. Taip nėra – vienu metu žaibas gali trenkti ir į ąžuolą, ir į namą. Apsaugoti gali tik žaibolaidis – aukšta metalinė kartis, kuri už maždaug pusantro metro nuo namo įbedama į drėgną dirvą. Tokia kartis virš namo stogo krašto turi būti išlindusi apie du metrus. Jei pastatas didelis, reikėtų įtaisyti dvi tokias kartis iš skirtingų namo galų.

– Kas nutinka žmonėms, kurie patiria žaibo sužalojimus? Kiek laiko jie jaučia pasekmes?

– Manoma, kad žaibai arba nužudo žmogų, arba nieko jam nepadaro. Iš tikrųjų daug žmonių yra sužalojami. Pavyzdžiui, jauna iškylaujančių žmonių grupė buvo nutrenkta žaibo. Ir po dvejų ar trejų metų po žaibo traumos jiems visiems pasireiškė įvairūs simptomai.

Dažniausi ilgalaikiai požymiai – neuropatija, lėtinis skausmas, labiausiai vargina trumpalaikės atminties problemos, žmogus negali susikaupti, apdoroti naujos informacijos, jaučia depresiją, jam pasireiškia potrauminio streso sindromas.

Mirtis ištinka dėl pirminio arba antrinio širdies sustojimo. Gali būti, kad žaibas širdžiai nepakenkia, tačiau kvėpavimo centrui padaroma didelė žala. Tada ištinka antrinis širdies sustojimas. Kai iškrovos metu žaibas skverbiasi ne per odą, o per natūralias angas – burną, nosį, akis ar ausis, gali jas pažeisti. Taip sukeliama ir katarakta.

Mokslininkai diskutuoja, ar metaliniai daiktai, pavyzdžiui, grandinėlės, gali pagerinti žaibo nusikratymą – tokiu atveju žaibas lengviau „prabėga“.

Dažnas mitas, kad žaibas ir elektros generatoriaus sukurta srovė sukelia tokius pat sužalojimus. Taip nėra. Nuo žaibo neapsaugo specialūs drabužiai ar avalynė, o elektrikai mūvėdami gumines pirštines gali dirbti neišjungę srovės.

Pixabay nuotr.

– Kodėl žmonės nebebijo žaibų?

– Taip yra dėl urbanizacijos, intensyvios žmonių migracijos iš kaimo į miestą. Mieste dauguma pastatų yra su natūraliu įžeminimu, dėl to žmonės nustojo saugotis žaibų. Mūsų močiutės ir seneliai užaugę kaime, todėl žaibo jie baiminasi.

Kadangi mieste saugiau, stipriai sumažėjo nuo žaibo patiriamų traumų skaičius. Vis dėlto didėja poreikis laiką leisti gamtoje. Mūsų karta užaugusi be žaibo baimės, jie nesibaimina ir gamtoje, kur nėra jokios apsaugos.

Jei laiką planuojame leisti gamtoje, turime žinoti orų prognozę. Esant žaibo tikimybei, būtina turėti kokį nors pastatą arba automobilį, kuriame galima pasislėpti nuo žaibo.

Lietuvoje žaibai dažnesni ten, kur dienos metu susidaro didesni temperatūrų skirtumai – tai pietinė bei pietryčių Lietuva. Mažesni temperatūrų skirtumai gali susidaryti pajūryje. Žaibų tikimybė didesnė toliau nuo vandenyno ar jūros, kur yra didelių vandens telkinių, iš kurių gali susidaryti debesys.

Daugiausiai žaibų ir jų sužalojimų užfiksuojama dienos metu – nuo 12 iki 16 arba 18 valandos. Nuo 18 iki 24 valandos žaibai nėra reti, tačiau pastebima mažiau sužalojimų, nes žmonės jau būna namuose, kur yra saugu.

– Ar yra žmonių, kurie patiria nestiprų žaibo nukrėtimą, dėl to nejaučia diskomforto ir nesikreipia į gydytojus?

– Būtų gerai, kad ir tokiu atveju jie kreiptųsi į gydytojus ir užfiksuotų įvykį. Tokia informacija turėtų būti įrašyta į ambulatorinę kortelę – jei ateityje kiltų psichologinių ar nervų sistemos problemų, gydytojai žinotų priežastį.

– Ar žaibo sukelti nudegimai gyja sunkiau?

– Dažniausiai žaibo sukelti nudegimai yra minimalūs, jie gyja savaime ir nepalieka randų. Žinoma, būna atvejų, kai žmonės patiria rimtus nudegimus. Labai didelės energijos žaibai gali tiesiog sudeginti žmogų. Vis dėlto mitas, kad, žaibui trenkus į žmogų, iš jo lieka tik pelenų krūva, neteisingas. Dažniausiai žmonės išgyvena.

Neseniai radau tokį komentarą, kad jei į žmogų trenkia žaibas, jį reikia išnešti į lauką ir užkasti po žeme, taip žaibas „išeina“. Tai netiesa. Žmonės taip pat bijo gaivinti nutrenktą žaibo, nes mano, kad jis gali būti pavojingas ir nukrėsti, – tai taip pat klaidinga nuomonė. Gali būti tik pavojus dar kartą gauti žaibo smūgį, todėl nukentėjusįjį reikėtų kuo greičiau įnešti į pastatą ir gaivinti ten.

Anot jos, romantiška meilė turi skaudžią pusę – laikas, kai į mylimą žmogų žvelgiame kaip į princą ar karalienę, negali tęstis ilgai.

– Mes nuolat kalbame apie romantišką meilę. Kodėl?

– Už visų istorijų apie romantinę meilę slypi kažkoks svarbus mitas. Dirbdama dažnai išgirstu klausimą, kaip rasti tą vienintelę meilę. Vakarų kultūroje daug kas gyvena tam tikru mitu, neva romantiška meilė gali išspręsti visas gyvenimo problemas, sunkumus. Jos siekia ir trokšta visi.

Tačiau aš matau šešėlinę romantiškos meilės pusę, nes galiausiai ateina didžiulis nusivylimas. Dažniausiai po trejų metų kyla krizė, nuostabi moteris tampa ragana, puikusis karalaitis – niūriu ledo gabalu ar piktu jaučiu. Tada klientai kelia klausimą – gal suklydau pasirinkdamas, gal reikia ieškoti kitos karalaitės ar kito princo. Bet svarbu savęs paklausti – ko tikėjausi, kokie buvo mano lūkesčiai?

Tačiau tai ne tik asmeninė problema, bet visos kultūros klausimas. Koks yra mitas apie romantišką meilę? Ko tikimės visi kartu? Frederico Beigbederio „Meilė trunka trejus metus“ įdomiai žvelgia į tai iš kelių pusių ir aiškina tam tikrų medžiagų veikimu.

Pirmus metus veikia hormonai adrenalinas ir dopaminas, kurie sutelkia dėmesį tik į mylimąjį, sukelia daug jaudulio. Bet tai trunka apie metus ar pusantrų. Vėliau pradeda veikti oksitocinas, sukeliantis švelnumo, prieraišumo jausmus. Bet chemija baigiasi maždaug po trejų metų, nes santykiai jau užmegzti, palikuonys gimė, tad kūno biologija sako – viskas, galima skirstytis.

Kitas aspektas – psichologinis. Projekcijos mechanizmai, kai į kitą žmogų žiūrime kaip į išgelbėtoją, princą ar karalių, negali tęstis labai ilgai. Iš pradžių mes susižavime, bet pamažu išaiškėja, kad ne tokia ta karalienė puiki virtuvėje, o tas princas irgi ne visada padeda, ne visada toks žavus. Ateina nusivylimas. Tai skaudi šešėlinė romantiškos meilės pusė.

– Dažnai tam tikrus lūkesčius mums sukelia popkultūra – mus žavi meilės romanai, romantiški filmai. Ar tai reiškia, kad žmogui reikia dramos, kurią jis išgyvena žiūrėdamas filmus ar skaitydamas istorijas? Gal tai mus paruošia kaip ir pasakos? Juk pasakose yra taip pat – tu įveiki aibę išbandymų, kol sulauki princo ar iškovoji karalaitę.

– Vakarų kultūroje romantiškos meilės mitas labai stiprus. Vieni ciniškai reaguoja, kiti tiki ir žavisi, bet jis veikia mus, norime to, net jei ir ciniškai žiūrime (o ciniškai žiūrime, kai nepasiseka). Manau,  kad tai gilus motyvas – mes sumaišome du skirtingus aspektus: sielos dalykus, apie kuriuos kalbama ir romantiškoje meilėje, ir pasakose, su realiais santykiais. Čia mūsų drama. Romantiška meilė kalba apie sielos kelionę. Juk ir pasakos daugiausia kalba apie sielos kelionę – apie tai, ką mes turime padaryti, nuveikti.

Pati romantiškos meilės sąvoka nukelia į XII a. Prancūziją, trubadūrų laikus. Daugelis mūsų meilės pasakojimų, pradedant „Medisono grafystės tiltais“ ar Romeo ir Džuljetos istorija, turi tą patį archetipinį pagrindą. Egzaltuota, nepasiekiama meilė dažniausiai nesibaigia net mirtimi, nes net po mirties meilė išlieka, lieka legendos apie ją. O mirties motyvas ir parodo, kad tai yra ne apie šį gyvenimą, o apie mūsų sielos procesus. Prisiminkime mitą apie riterį Tristaną ir airių princesę Izoldą. Jų meilė baigiasi mirtimi, ir kartu nesibaigia – ant jų kapų užauga vienas su kitu šakomis susipynę erškėčiai – kančios ir grožio simbolis.

Mitas pasakoja, kad Tristanas gimsta, bet tiek jo tėtis, tiek mama miršta. Tristanas tampa garsiu riteriu, puikiai valdančiu ir kardą, ir arfą. Jis tampa savo dėdės Marko patikėtiniu ir paveldėtoju. Viename mūšyje Tristanas sužeidžiamas, gulasi į valtį be irklų, leidžiasi per vandenyną ir yra nunešamas prie Airijos krantų, kur gyvena Izolda ir jos motina. Jos išgydo Tristaną, bet šis iš karto nesusižavi Izolda. Tik pasako dėdei, kad rado šiam neblogą moterį ir ją atveš.

Atsitinka taip, kad tarnaitė netyčia duoda Tristanui ir Izoldai juos užburiančio gėrimo. Jie įsimyli vienas kitą ir negali būti atskirai. Izolda atiduodama karaliui į žmonas, tačiau jos širdis priklauso Tristanui. Jie kankinasi, nes meilė negalima.

Įdomus momentas mite yra tai, kad jie trejus metus gyvena kažkur bakūžėje – apdriskę, valgydami tik žoleles, bet labai laimingi, besimėgaujantys meile ir artumu. Ketvirtaisiais metais jiedu nusprendžia grįžti, Izolda vėl turi priklausyti karaliui. Mitas baigiasi tuo, kad jie vis tiek negali vienas be kito. Kai Tristanui pasakoma, kad Izolda nebegrįš, jis miršta iš ilgesio. Izolda jį randa jau mirusį ir taip pat miršta šalia.

Reikia paminėti, kaip atsirado šis mitas. XII a. pietų Prancūzija buvo ekonomiškai gana stipri šalis. Vyrai tuo metu buvo grubūs, patriarchališki. Būtent riteriai atneša kitokį supratimą apie poeziją, seksualumą, erotiką, moteris. Bent Vakarų Europoje vyrauja naujas sąmonės blyksnis, kaip kompensacija stipriam patriarchatui, besidominčiam tik kova, konkurencija, žygiais.

Atsiranda trubadūrų dainos, istorijos apie riterius ir pan. Įdomu tai, kad kai kurie riteriai turėdavo žmonas, vyravo  aiškūs ekonominiai santykiai. Pasak istorikų, net seksualiniai santykiai tuo metu buvo grubūs ir primityvūs. Ir staiga atsiranda ypatinga mylimoji, princesė, kurios vien žvilgsnis ar audinio skiautė gali priversti nebijoti mirties, paskatinti žygiams. Moteriai suteikiama stipri energija, bet tai – ne apie tikrus santykius, o tam tikrą projekciją.

– Kokie mitai šiandien trukdo kurti santykius?

– Čia galima paliesti klausimą apie romantinės meilės idealizavimą ir neišvengiamą nusivylimą. Žmonių santykiai remiasi sąmoningu žvilgsniu – kodėl renkamės vienas kitą, ko norime. Tai ledkalnio viršūnė. Iš tiesų, mes mažai pažįstame vienas kitą ir save. Santykiuose tarp vyro ir moters visada dalyvauja sąmonė ir pasąmonė.

Romantinė meilė mus sujungia, bet reikia įsisąmoninti, kokie yra gilieji lūkesčiai.

Galima sąmoningai sakyti – taip, man patinka vyras, nes jis gražus, įdomus. Tačiau esminiai aspektai, kaip renkamės partnerius, yra pasąmonėje. Dėl to kyla daug sunkumų. Romantinė meilė mus sujungia, bet reikia įsisąmoninti, kokie yra gilieji lūkesčiai. Čia gali būti daug paradoksų.

Tai labai akivaizdu konsultacijose su klientais. Pavyzdžiui, moteris sako – aš noriu santykių, ilgiuosi, bet niekas nevyksta. Kai pradedame gilintis į jos vaikystę, matyti, kad vyrauja stipri santykių baimė, kad baisu atsiverti, sudužti. Gali būti taip, kad moteris, turėjusi sudėtingus santykius su tėčiu, kuris prieš ją smurtavo, renkasi agresyvų vyrą. Ji tikisi, kad toks vyras ją apgins. Dažniausiai būna atvirkščiai, tai vėl atsisuka prieš moterį.

– Kodėl širdies nepakankamumo problemos tokios svarbios? Viename interviu net sakote, kad tie, kurie serga širdies nepakankamumu, išgyvena trumpiau nei tie, kuriems nustatyta ankstyvos stadijos onkologinė liga.

– Tai tikrai tiesa. Jau seniai turime grafikus, kuriuos dažnai rodome, išgyvenimo kreives. Šalia onkologinių ligų išgyvenimo kreivės yra širdies nepakankamumo išgyvenimo kreivė. Turime ir atnaujintus duomenis, nes jie keičiasi. Gydymas progresuoja abiejose srityse, bet pačiomis pikčiausiomis onkologinėmis ligomis išlieka plaučių, storosios žarnos vėžys. Tokių ligų prognozė – blogesnė nei širdies nepakankamumo. Tačiau sergančiųjų krūties ar prostatos vėžių išgyvenimas geresnis nei sergančių širdies nepakankamumu.

Širdies nepakankamumas yra visų širdies ligų pabaiga, komplikacija, į kurią sueina visos širdies ligos. Tai reiškia, kad išsenka vidiniai širdies rezervai. Iki šiol nesikeičia tai, kad nuo šios diagnozės nustatymo dienos penkerius metus išgyvena tik pusė ligonių. Šis skaičius rodo, kokia piktybiška ši liga.

– Ar žmogus gimsta, turėdamas širdies nepakankamumą, ar tai įgyja?

– Dažniausiai įgyja. Kai kurie vaikai gimsta su įgimta liga, kuri gali blogai baigtis. Tokiu atveju taikoma širdies transplantacija, bet taip būna retai. Dažniausiai širdies nepakankamumas yra pagyvenusių žmonių liga.

– Ar pacientas, kuriam nustatyta ši diagnozė, gali pasveikti, jei pradės tinkamai gyventi?

– Jei diagnozė jau nustatyta, visiškai pasveikti negalima. Kelio atgal nėra, bet laiku nustačius, sureguliavus gydymą ir sukoregavus rizikos veiksnius, galima gerokai pailginti gyvenimą.

Jei diagnozė jau nustatyta, visiškai pasveikti negalima. Kelio atgal nėra.

– Ar tiesa, kad labai radikaliai žiūrite į alkoholio vartojimą ir rūkymą?

– Į rūkymą žiūriu griežtai, man skaudu žiūrėti į rūkančius draugus. Jie laiko save sveikais, bet, žvelgiant į ateitį, problemų dar atsiras. Kalbant apie alkoholį, neturiu nieko prieš mažas jo dozes ir sveikus žmones. Tačiau dažniausiai, vos ne kasdien, susiduriu su pertekliniu jo vartojimu ir toksiniu poveikiu širdžiai. Todėl, turint omenyje Lietuvos statistiką, taip, aš į alkoholį žiūriu neigiamai.

– Dirbate švietėjišką darbą – ruošiate slaugus, perteikiate informaciją gydytojams apie tai, kas vyksta pasaulyje. Kas naujo šioje srityje – ar išrandami nauji vaistai, gerinama slauga?

– Tiesa, stengiamės visus mokslinius pasiekimus įdiegti į praktiką. Tikrai išrandami nauji vaistai, kurie dvigubai geresni nei dabartiniai, prailginantys pacientų gyvenimą. Yra ir prietaisų, tačiau šių dalykų prieinamumas Lietuvoje dar nėra optimalus, jie gana brangūs. Norėtųsi, kad specializuota pagalba taptų vis labiau prieinama. Komanda gali skirti laiko pacientams, išmokyti juos gyventi su liga. Tokią pagalbą gaunančių pacientų gyvenimas ir prognozės – daug geresni.

– Ar Lietuva kitų Europos šalių kontekste atsilieka?

– Pagal prietaisus, bazinio gydymo prieinamumą praktiškai neatsilieka. Pagrindiniai vaistai, jei kompensuojami, nėra brangūs. Tačiau nauji vaistai nekompensuojami, todėl jie beveik neprieinami. Šiuo atveju mes atsiliekame nuo tokių šalių, kaip Vokietija, JAV, daugelis kitų. Mūsų specializuota pagalba taip pat yra pradinėje stadijoje. Labai norėtųsi tai pagerinti.

– Širdies nepakankamumas atrodo lyg amžiaus liga. Anksčiau žmonės daugiau dirbo fiziškai ir jos neturėjo. Ar tai tiesa?

– Mes šiek tiek mitologizuojame praeitį. Žinome, kad gyvenimo trukmė ilgėja, tai lemia ne kas kitas, o medicinos pažanga. Su širdies nepakankamumu susiję tai, kad bendra populiacija sensta. Kardiologija jau geba išgydyti ir miokardo infarktą, dabar nuo jo miršta mažiau žmonių. Jie gyvena, bet tokių žmonių širdies raumuo jau būna paveiktas. Tuomet ir tenka gydyti nuo širdies nepakankamumo.

Nusikaltęs žmogus kliedi, nesupranta, yra pasiklydęs, miega, sapnuoja. Vadinasi, tikroji bausmės paskirtis – prikelti jį iš kliedesio, iš sapno, pabudinti. Jeigu ji nebudina, tai – ne bausmė. Mes dabar sakytume – pataiso, pakeičia jo vidinį pasaulį, požiūrį, būseną, atramos, atskaitos taškus. Šia prasme pas mus bausmės beveik ir nėra, o būtų labai naudinga“, – pastebi mokslininkas.

– Ką mokslininkai, tyrinėjantys kalbos istoriją, įdomaus atranda?

– Kalbininkams rūpi nustatyti žodžio kilmę, jų tarpusavio santykius su kitais žodžiais, sandarą ir t. t. O man įdomiau pasaulėvaizdžio tyrinėjimai ir semantinė raida – pačios žodžių reikšmės ir formalioji pusė tik kaip pagrindas sąsajai. Kažkada indoeuropiečių prokalbė beveik viena kalba buvo, dabar žiūrėkite – kokios kalbos, iš pažiūros net nepanašios. Žodžių reikšmių raida be galo įdomi, nes ji – tarsi sulėtintas mąstymas. Įsivaizduokite tautas, dideles visuomenes, kurios per šimtmečius tarsi neša tokią lėtinę mintį. Ir ta mintis išreiškiama būtent tuo, kad keičiasi žodžio reikšmė – po šimto, dviejų šimtų metų tas pats sakymas reiškia ką kita.

Žinoma, tai nevalingas, nesąmoningas mąstymas, bet jis be galo įdomus tuo, kad mes visi esame jo nešėjai, mes jame dalyvaujame. Mums atrodo, kad mes mąstome tik tiek, kiek patys tame dalyvaujame, bet iš tikrųjų čia tik mažas paviršius. Mūsų mąstymas tėra tarsi žievė, paviršius to didelio, gilaus tūkstantmečio mąstymo, kuris atsispindi kalbos raidoje.

Ir dar yra vienas labai įdomus ir svarbus dalykas. Mąstant atsiranda naujos mintys (turėtų atsirasti). Tas mintis reiškiant, turėtų atsirasti nauji žodžiai. Jie gali atsirasti dviem būdais. Vienas – išvesti iš žinomų žodžių, ir tai yra tikrasis mąstymas. Kitas būdas – skolintis iš kitų kalbų kartu su sąvokomis. Tai pasyvus, vergo mąstymas, kuris pats minties neišveda, tik kartoja. Tikrąjį mąstymą neišvengiamai atspindi žodžių išvedimas, o ne skolinimasis. Šiuo atveju mes esame nugrimzdę į mėgdžiojimą ir užleidę mąstymą.

Beje, viešojoje kalboje, atrodo, žmonės beveik visai nebesugeba kalbėti. Tai reiškia, kad jie nebesugeba mąstyti. Apskritai senosios kalbos indoeuropiečių kalbos buvo be galo sudėtingos. O sudėtingos kalbos reiškia, kad buvo sudėtingas mąstymas. Išvada paprasta – žmonės daugiau mąstė ir buvo protingesni.

– Kur mes vartojame žodžius visai nesusimąstydami, kad jie turi tą senąją pasaulėjautą?

– Lietuvių žodis jėga turi visiškai tikslų atitikmenį latvių kalboje jēga. Kadangi manoma, kad lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė apie 7-ąjį pirmo tūkstantmečio šimtmetį, vadinasi, prieš tai buvo vienas žodis. Bet dalykas tas, kad latvių kalboje jēga reiškia visai ne jėgą, o prasmę ir protą. Tai įsivaizduokite, ką tas atitikmuo turėjo reikšti rytų baltų prokalbėje, kai dar latviai ir lietuviai nebuvo išsiskyrę. Išvada – kad tikroji jėga yra prasmė, kitaip tariant, tikrosios jėgos samprata yra ne fizinė, o maginė, psichofizinė jėga.

Lietuvių kalboje tokios reikšmės irgi yra, tik jau nublankusios. Pavyzdžiui, nujėgti turėjo reikšti išmanyti, suprasti, suvokti. Nuojėga reiškė sugebėjimą, supratimą, išmanymą. Tai irgi reiškia, kad šios šaknies žodis buvo psichinės, o ne fizinės prigimties. Toks pats santykis tarp reikšmių jėga ir prasmė yra mūsų žodyje siela: lietuvių kalboje – siela, o slavų – сила. Tas pats žodis slavų ir baltų prokalbėje skambėjo kaip seila.

– Tiesiog Biblija... Pradžioje buvo žodis...

– Biblija tėra vienas iš daugybės šaltinių.

– Bet – senųjų šaltinių.

– Iš tikrųjų biblinė pasaulėžiūra ir senovės lietuvių pasaulėžiūra labai panašios. Skirtumas tik istorinis – krikščionybė, atėjusi su iškelta Biblija, ištalžė, išnaikino, ištrynė, kiek tik galėjo, visa, kas buvo lietuviška. Kiek negalėjo, tiek pasisavino, ir dabar sako „mes esame pradžia“, ir viskas. Daugybė panašumų yra apskritai visame pasaulyje – bendražmogiškas pasaulėvaizdis yra praamažis, jam dešimtys tūkstančių, galbūt net šimtai tūkstančių metų. Yra tokia psichologinė sąvoka archetipas – nuo jo nėra kur dingti.

Dar keli pavyzdžiai. Žodis vaistas yra šaknies vaid- arba veid- – ta pati šaknis, kurią turime žodžiuose išvysti, išvydau, pavidalas ir t. t. Pirminė jo reikšmė susijusi su žinojimu, ją galime pažinti žodyje žiniuonis, kuris reiškia gydytoją (tik tas, kas žino, gali išgydyti). Kitaip tariant, gydymas yra tam tikras žinojimas.

Noriu dar vieną pavyzdį pasakyti. Yra veiksmažodis, galbūt per retai vartojamas, bausti. Būtojo laiko lytis baudė aiškiau rodo šaknį baud-. Tai tranzityvinė veiksmažodžio lytis, o to paties veiksmažodžio savaiminė, arba intranzityvinė lytis, – busti, budo (tas pats, kaip glausti, gludo; dužti, daužti; lūžti, laužti; smukti, smaukti). Čia šaknyje vyksta balsių kaita, bet busti ir bausti yra tas pats veiksmažodis, tik skirtingos jo lytys. Vis dėlto mūsų ausiai jos jau yra išsiskyrusios, nes išsiskyrė reikšmė: mes bausmę suprantame kaip viena, o budimą – kaip visiškai kita.

O čia yra tas pats. Bausti reiškia budinti – tikroji bausmės prigimtis yra tikslas pažadinti. Nes nusikaltęs žmogus kliedi, nesupranta, yra pasiklydęs, miega, sapnuoja. Vadinasi, tikroji bausmės paskirtis – prikelti jį iš kliedesio, iš sapno, pabudinti. Jeigu ji nebudina, tai – ne bausmė. Mes dabar sakytume – pataiso, pakeičia jo vidinį pasaulį, požiūrį, būseną, atramos, atskaitos taškus. Šia prasme pas mus bausmės beveik ir nėra, o būtų labai naudinga.

– Pabrėžiate, kad pasaulėvaizdžio tyrimams reikšmingi ir asmenvardžiai.

– Pasaulėvaizdžio tyrimams gali būti reikšmingos įvairios kalbos dalys, įvairūs žodžiai. Kad ir asmenvardžiai pavyzdžiui, dvikamieniai. Dvikamienis asmenvardis suduria dvi šaknis (du žodžius) į vieną – tai yra mikrotekstas, mažiausias įmanomas sakinys. Ir kai kurie dvikamieniai žodžiai labai iškalbingi. Pavyzdžiui, Mindaugą galima dviem būdais suprasti. Jei kariškai, nes karo luomui aktuali šlovės samprata, tai jis – daug minimas (šlovingas). Žynių luomui būdingesnė samprata – turintis daug minčių, daugiamintis.

Vidmantas arba Mantvydas taip pat nepaprastai iškalbingi. Šaknis mant- tiesiogiai susijusi su mentalitetu, mąstymu, o vyd- reiškia vydintis, regintis protas. Mindaugas irgi turi simetrišką apverstą variantą Daugminas. Algirdas labai kariškas – visų girdimas, taigi – visašlovis. Pavyzdžiui, užmirštas dėmuo yra išlikęs žodyje Arvydas. Antroji dalis vyd- reiškia žinoti, regėti, o pirmoji ar- siejama su tokiu žodžiu, kuris atitinka lotynų rytus (ritualas iš jo atsiradęs), o vedų kalboje atitikmuo – kosminės būties dėsnis. Taigi galima sakyti, kad Arvydas yra tiesą (dėsnį, tvarką, dorą, dermę) vydintis.

Kadangi vardai duodami kažko linkint, juose matome tam tikrą ideologiją, pasaulėvaizdį, nes per linkėjimą atsiskleidžia žmonių idealai, siekiai, siekiniai.

Kadangi vardai duodami kažko linkint, juose matome tam tikrą ideologiją, pasaulėvaizdį, nes per linkėjimą atsiskleidžia žmonių idealai, siekiai, siekiniai.

– Ką tyrinėtojai sako apie žodį dievas?

– Kad ir kokia būtų religija, šis žodis yra jos viduryje, branduolyje. Jis senas, 3 tūkst. metų senesnis už krikščionybę, paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės, turimas ir turėtas daugelyje senųjų indoeuropiečių kalbų, tebeturimas daugelyje naujų. Aiškinama, kad žodyje dievas yra du dėmenys. Viena vertus, tai galėjo būti bendrinis daiktavardis, reiškiantis dangų, – kai kuriose kalbose, ir lotynų, ir vedų, beje, ir latvių, ir lietuvių, yra tokių pėdsakų.

Kita vertus, tos pačios šaknies yra žodis diena (anksčiau tartas deina). Jis reiškia šviesą, kitaip tariant, dangiškos šviesos laiką. Taigi iš tų dviejų dėmenų – šviesa ir dangus – mokslininkai rekonstruoja bendrą vardiklį: arba tai buvęs šviesus dangus, arba dangaus šviesa. Vienaip jungsi šviesą ir dangų ar kitaip, bet tai nepaprastai gilus, iškalbingas, reikšmingas dalykas.

Tik reikia turėti omenyje, kad išorinis pasaulis, mūsų vadinamoji gamta, tik tada tampa religijai aktualus, kai suvokiamas perkeltine prasme. Niekas pasaulyje niekada negarbino gamtos. Čia yra kliedesys. Iš tikrųjų gamta visuomet suvokiama perkeltine reikšme, kaip simbolis, kaip ženklas ir kaip tai, kas yra aukščiau. O tai, kas yra visų aukščiausia, – dangus.

Lygiai taip pat simboliškai mes kalbame apie šviesą. Tarkim, nušvito (aptemo) protas – juk ne apie lemputę kalbame, o perkeltine prasme vartojame šviesos sąvoką. Pagaliau, sakydami švietimas, ne apie elektrifikaciją galvojame. Taip reikia suprasti ir šviesą – tai, kas yra visų šviesiausia, visų aukščiausia. Štai dievo sampratos branduolys, tai yra dievas. Tai toli gražu ne fizinis dangus, į kurį žmonės nuo aukšto kalnelio dairėsi. Žinoma, išoriniame pasaulyje tas regimas šviesus dangus tampa simboliu, o visose religijose tas aukščiausiasis dievas visuomet susijęs su šviesa ir dangumi.

– Kuo jums įdomi lietuvių laisvalaikio XIX a. pab.–XX a. pr. tema?

– Tas laikotarpis buvo įdomus, nes tai modernėjimo laikas. Visuomenė keitėsi, man įdomiausias tas kasdienybės aspektas. Laisvalaikis vienijo visus – visi norėjo jo turėti arba turėjo.

– Per laisvalaikio temą nagrinėjate ir besikeičiančias namų erdves.

–Taip, laisvalaikio tema gali atrodyti lengvai apibrėžiama, bet kai imi dirbti su archyvais ir ieškai šaltinių, aiškėja, kad apie laisvalaikį XIX a. pab.–XX a. pr. niekas daug nerašė, to nereflektavo. Norėjau suprasti, kaip laisvalaikį leisdavo įvairios socialinės grupės – žemiausias sluoksnis, vidurinis ir visuomenės elitas. Būtent namų erdvės padėjo tai geriau suprasti.

Pavyzdžiui, darbininkai Vilniuje gyveno labai ankštose patalpose, vieno kambario bute telkdavosi kokie aštuoni žmonės. Jie net nebuvo giminaičiai, tiesiog kartu nuomodavosi būstą. Akivaizdu, kad laisvalaikio namuose jie neleido, nes tam nebuvo malonių sąlygų. Laiką darbininkai leisdavo kažkur gatvėse, skveruose, priemiesčiuose ir pan.

Kitaip tiems, kurie gyvendavo aštuonių kambarių butuose, turėjo atskirą kabinetą, valgomąjį, vaikų kambarius, tarnaičių kambarius. Jiems namai atstojo visą pasaulį, nereikėdavo eiti į miestą. Tokie žmonės ir stengėsi susikurti savo pasaulį, kuris tilptų namuose. Kai kurių profesijų atstovai (medikai, teisininkai, rašytojai) ir dirbdavo namuose. Į miestą būdavo išeinama tik tam tikromis progomis.

– Iš namų išeidavo elitiniam laisvalaikiui?

– Taip, į tai įeidavo teatras, pramogos, įvykiai mieste, kurortai. Turtingesni žmonės būdavo apsisprendę, kur eis, todėl nesišlaistydavo. Elito atstovai į darbininkus, besišlaistančius gatvėmis, žiūrėjo iš aukšto ir manė, kad šie yra neišsilavinę, negebantys planuoti ir spręsti dėl ateities. Kiekvienas to meto asmuo turėjo skirtingus hobius, pradedant siuvinėjimu, baigiant atvirukų, ženkliukų, laikraščių iškarpų rinkimu.

Vidurinė klasė visur siekė įvesti ribas: tarp privataus ir viešo gyvenimo, vyro ir žmonos, miegamojo ir valgomojo, priimamojo ir šeimos kambario.

– Ar XIX a. pab.–XX a. pr. yra metas, kai atsirado masinė kultūra ir masinis laisvalaikio ieškojimas? Kažkada laisvalaikio net nebuvo.

– XIX a. pab. Lietuvoje, ypač Kaune ir Vilniuje, sprogo kapitalizmo bumas. Buvo statomi fabrikai, plėtėsi miestai, jie tapo traukos centrais. Kalbant apie šį laikotarpį galima svarstyti apie vidurinės klasės užuomazgas. Vidurinės klasės buvo nedaug, bet keitėsi suvokimas, kaip reikia planuoti ir kurti savo gyvenimo būdą.

Buvo išstumtos anksčiau vyravusios bajorijos sampratos, darbininkai ėmė svarstyti, kaip leisti savo laiką, kaip jį panaudoti. Dėl besikeičiančių ekonominių aplinkybių šis laikas buvo labai intensyvus, bet trumpas. Jį nutraukė 1914 m. prasidėjęs karas.

Vis tiek galima kalbėti apie modernią laisvalaikio sampratą, kai žmonės suvokia, kad jų darbo valandos turi būti normuojamos, o po jų turi pats apsispręsti, kur eisi – ar į aludę, ar knygą skaityti, ar į mišką padainuoti su draugais.

– Kaip atrodė to meto kurortai, ką jie siūlė?

– Kurortai atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pagrindiniai iš jų buvo Druskininkai, Birštonas, Palanga. Tiesa, jie tuomet priklausė ne Lietuvos teritorijai, bet lietuviai vietoves suvokė kaip savo šalies dalį. Nuo XIX a. pr. tai buvo bajorijos ir elito traukos centras. Į kurortus vasaroti važiuodavo žymūs poetai, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius.

Tačiau artėjant Pirmajam pasauliniam karui ėmė keistis ir kurortų lankytojų sudėtis. Pradėjo dominuoti vidurinis sluoksnis, kurortuose ilsėdavosi miestiečiai. Iš likusių šaltinių galima suprasti, kad tradiciniai kurortų lankytojai tuo piktinosi, jiems nepatiko besikeičianti tvarka ir nauji atvykėliai. Vėliau tuo pačiu piktinosi ir miestiečių klasė, nes į kurortus galiausiai ėmė važiuoti darbininkai. Taigi kurortai tapo prieinami, labai išsiplėtė jų lankytojų ratas.

Kurortai buvo sveikatingumo vieta, to meto žmonės itin tikėjo medicina ir pasitikėjo daktarais, nevengė eksperimentuoti. Tačiau ne visos sveikatingumo procedūros buvo malonios. Pavyzdžiui, neretai tekdavo per dieną išgerti kibirą mineralinio vandens.

– O koks buvo kinas?

– Kinas pirmiausia buvo miesto fenomenas, nes ten buvo daugiausia žmonių, galėjusių mokėti pinigus arba supratusių inovacijos kultūrai reikšmę. Kinas iškart tapo pati populiariausia ir kultūros, ir laisvalaikio forma – apie 1910 m. Vilniuje veikė aštuoni kino teatrai, o bilietų į kiną buvo nuperkama daugiau negu sudėjus visas kitas pramogas (teatrą, baletą, cirką) kartu.

Verslesni žmonės iškart suprato kino traukos galią, todėl pradėjo nuomotis kino projektorius, kino juostas ir keliauti po provinciją. Jie bandydavo prisitaikyti prie religinių švenčių, pavyzdžiui, atlaidų, kai miesteliuose būdavo pilna žmonių, ir ten rodydavo religinio turinio filmus. Eiti į tokius seansus skatindavo ir kunigai, nes judantis vaizdas žmones stulbino, ir kartais gąsdindavo. Pavyzdžiui, per pirmą kino seansą Paryžiuje buvo demonstruojamas atvažiuojantis traukinys, ir visa salė išsilakstė, nes išsigando, kad traukinys įvažiuos į juos.

– Kaip gyvenimo sąlygos pakeitė suvokimą, kad negalima miegoti su suaugusiaisiais ir matyti seksualinę praktiką? Atrodo, tai toks normalus reikalavimas – atskirti vaikus nuo tėvų, bet ta galimybė atsirado tik tada, kai atsirado vidurinė klasė?

– Vidurinė klasė visur siekė įvesti ribas: tarp privataus ir viešo gyvenimo, vyro ir žmonos, miegamojo ir valgomojo, priimamojo ir šeimos kambario. Atsirado suvokimas, kad vaikai turi matyti ne viską, kad yra ir privatus gyvenimas, privati erdvė. Ir ji buvo saugoma kaip vertybė.

– Jūsų disertacijoje yra skyrius „Žengimas į miestą“. Kokios ten pramogos laukė?

– Apskritai išėjimas į miestą, pasivaikščiojimai buvo populiariausia to meto laisvalaikio forma. Kita vertus, mieste buvo ir nebūtinai šviesių dalykų. Pavyzdžiui, dalis darbininkų būrėsi į gaujas, ėmė elgtis chuliganiškai, atsirado net ir smurto proveržių. Tai lėmė akivaizdi nelygybė. Be to, ir lankyti viešnamius buvo įprasta praktika to meto vyrams, ten ir moksleiviai tapdavo vyrais, ten būdavo patiriamos tam tikros iniciacijos.

– Niekas to nekontroliavo?

– Valdžia kontroliavo tik norėdama užtikrinti, kad nekils kokios epidemijos ir pan., bet niekas nebaudė ten besilankančių vyrų. O moterys tuo metu turėjo būti namų židinio simboliais, niekur negalėjo išeiti, ypač vienos. Naktinėmis pramogomis irgi mėgavosi ne visi – dažniausiai naktiniai klubai, restoranai buvo vyrų pramogos.

Vilniuje pats garsiausias buvo Šumano restoranas, veikęs dabartinio Bernardinų sodo teritorijoje. Pilna istorijų, kad ten buvo prašvilpiami milžiniški turtai, palikimai. Varšuvos satyriniai laikraščiai rašė, kad ten lietuvių dvarininkai grindis šampano kamščiais nuklojo, kad visi geria iki paryčių ir paskui neturi kuo sumokėti.

– Kas lankė teatrą?

– Teatras buvo labiau tradicinė pramoga, Vilniuje veikusi nuo seniausių laikų. XVIII–XX a. pr. Vilnius visada turėjo savo trupę, atvykdavo artistų ir iš kitur. Žinoma, tai buvo visuomenės elito pramoga – elitas galėjo sau leisti eiti į teatrą, suprasti, kas ten rodoma, kas statoma. XIX a. antrojoje pusėje atsirado kitokio pobūdžio, lengvesnių, pjesių, tad kartu ėmė keistis ir auditorija. Bet teatras vis tiek liko tam tikro elito pramoga, bet to, atsiradus kinui, teatras su juo negalėjo konkuruoti. Beje, kadangi Vilniuje dirbę teatro režisieriai buvo aukšto lygio (jie išvykdavo ir į Varšuvą arba Peterburgą), publika galėjo mėgautis kokybišku teatru.

– O ką tuo metu galėjo išbandyti gurmanai? Ar, pavyzdžiui, šeimos eidavo į miestą skaniai pavalgyti?

– Visa šeima neidavo. Jeigu eidavo vyras ir žmona, vaikai būdavo paliekami namuose. Vilniuje buvo apie 10 aukštesnio lygio restoranų. Vienas garsiausių restoranų veikė to meto Vilniaus bajorų klube, įsikūrusio netoli dabartinio Bernardinų sodo. XIX a. atsirado geležinkelis, tad ir Vilnių pasiekė gurmaniški produktai, pavyzdžiui, ikrai iš Sibiro, švieži vaisiai iš šiltų kraštų.

Taip LRT RADIJUI sako psichoterapeutė Eglė Zubienė. Anot jos, žmonės nuolatos siekia pranašumo, nes taip gali stabilizuoti savo savivertę, veikiamą išorinių veiksnių.

– Yra daug psichologinių mokyklų ir krypčių. Nors jų pavadinimai skiriasi, atrodo, kad visos kalba apie tą patį – ryšį su aplinka, prasmės klausimus. Kuo išskirtinis Alfredo Adlerio mokymas?

– A. Adlerio psichologijos kryptis akcentuoja žmogaus elgesio tikslingumą. Tai reikšmingas skirtumas, giluminė psichologija. Nors A. Adleris gyveno XX a. pr., kas atrodo senų senovė, jo mokymas aktualus ir šiandien. Jo pasekėjai daug dirbo nagrinėdami auklėjimo klausimus, daug kalbėjo apie ugdymą, naujos kartos kūrimą.

– Jūs baigėte psichologijos studijas, taip pat kursus Individualiosios psichologijos institute, jame susipažindama su A. Adlerio psichologija. Ar tai reiškia, kad A. Adleris kurį laiką buvo primirštas ir universitetuose jo mokymo nedėstė?

– Vilniaus universitetą baigiau tarybiniais metais. To laiko mokslas buvo toks, kad reikėjo studijuoti užsienio psichologinių mokyklų kritiką. Mokėmės ne teoriją, bet kritiką. Žinoma, visi girdėjome apie Sigmundą Freudą, Carlą Gustavą Jungą, A. Adlerį. Bet viskas buvo pateikiama per kitokią prizmę.

Visgi universitete dėstė labai šviesūs dėstytojai, „tarp eilučių“ gavome nemažai žinių. Tačiau, kaip ir visuomet, universitetinio išsilavinimo psichologo darbui nepakanka. Reikia gilintis ir ieškoti srities, kur galėsi būti geras, padėsi žmonėms.

Atkūrus nepriklausomybę, pradėtos kurti įvairių pakraipų psichologinės draugijos ir mokyklos. A. Adleris buvo įdomus tuo, kad jis giluminis psichologas, bet jo teorija nesunkiai pritaikoma praktiškai. Taigi 1996 m. mes įkūrėme Lietuvos individualiosios psichologijos draugiją, o 2000 m. – institutą, kuriame buvo galima pradėti mokytis individualiosios psichologijos teorijos ir praktikos.

– Mokymai institute skirti tiek profesionalams, tiek kitų sričių atstovams, norintiems sužinoti apie save?

– Tuo institutas ir unikalus. Tai pirmoji viešoji įstaiga Lietuvoje, kur psichologijos žinių galėjo gauti ir neprofesionalai. Šiandien turime skirtingas mokymosi pakopas, o mokytis gali ir namų šeimininkės, ir verslininkai, mokytojai, socialiniai darbuotojai.

– Skaitant apie A. Adlerį užburia tai, kad jis kalba apie kiekvieno žmogaus asmeninį gyvenimo stilių, turimą jau nuo penkerių metų amžiaus. Galima įtarti, kaip susiformuoja tas stilius, tačiau ar jis išlieka visą gyvenimą?

– Tai vienas bazinių A. Adlerio atradimų – kad kiekvienas turime savo gyvenimo stilių. Tai reiškia, kad kiekvienas esame unikalus ir nepakartojamas. Kitaip nei kitų teorijų atstovai, A. Adleris sako, kad mes patys save sukuriame.

Man patinka, kad šioje teorijoje žmonės nedėliojami į diagnostines kategorijas, nėra svarstoma, sveikas asmuo, ar nesveikas. Pagrindinis teiginys yra tai, kad mes nieko nedarome, nejaučiame, nesielgiame, kaip mums nėra naudinga.

Gyvenimo stilius formuojasi ankstyvaisiais metais. Iki septynerių metų amžiaus jis gali būti visiškai susiformavęs. Stilius yra tai, kaip matome save, aplinką, pasaulį, kitus žmones. Tai tarsi akiniai, pro kuriuos žvelgiame į pasaulį. A. Adleris taip pat sakė, kad tie akiniai yra melas, klaidingas matymas, nes viskas labai subjektyvu – taip, kaip matau aš pats.

– Tokiu atveju melas tarsi pasiteisina, nes jis susiformavęs kaip gyvenimo stilius?

– Tai melas, kuris pasako teisybę. Pavyzdžiui, žmogus piktnaudžiauja alkoholiu. Jis supranta, kad tai nesveika, blogai dėl to jaučiasi, bet jis niekada nesustos vartoti, jei nesupras, kad jam tai nėra naudinga.

Kažkas nutiko ankstyvame laikotarpyje arba vėliau, nes elgesys, kuris savaime yra žalingas, tam žmogui naudingas. Taip elgdamasis žmogus pasiekia kažkokius savo tikslus – priverčia šeimą ar kitus žmones juo rūpintis. Jei jis taip nesielgtų, nevartotų alkoholio, jaustųsi vienišas ar paliktas. Taigi toks elgesys jam naudingas, nes tokiu būdu asmuo jaučiasi reikšmingas.

– A. Adlerio mintyje, kad žmogus yra savo gyvenimo kūrėjas, galima įžvelgti ir paradoksą. Jei vaiko stilius susiformuoja iki septynerių metų ir tai lemia jo gyvenimą, žmogus nėra laisvas kūrėjas. Juk stiliaus susiformavimą lemia daug išorinių veiksnių – paveldimumas, įpročiai šeimoje, santykiai su aplinka ir t. t.

– Ir taip, ir ne. Mes nepasirenkame savo genetikos, nesirenkame tėvų. Tam tikrus dalykus suponuoja nelaisvas pasirinkimas. Tačiau vėliau žmogus yra laisvas rinktis, kaip jis reaguos į aplinką, kuri jam duota.

Visi žinome atvejų, kai vienoje šeimoje auga keletas vaikų, bet jų likimai visiškai skirtingi, nors sąlygos, tėvai, aplinka – vienodi. Tai rodo, kad kiekvienas iš tų vaikų laisvai pasirinko, kas jam tinka. Augdamas ir rinkdamasis kažkokius dalykus, žmogus susikūrė tai, kas jam leistų pasaulyje pasijusti pranašesniu. Nes varomoji jėga, stumianti mus per gyvenimą, yra pranašumo siekimas.

– Kaip A. Adleris paaiškina pranašumo siekimą?

– Idealu būtų, jei kiekvienas jaustume sau pakankamą pranašumą. Tai rodytų, kad su mūsų saviverte viskas tvarkoje. Tačiau tai siekiamybė, nes visą laiką vyksta judėjimas – savivertė nuolat veikiama išorinių faktorių ir tam tikrais momentais žmogus jaučiasi nuslopintas. Tuomet jis vėl ieško būdų, kaip pasijusti pranašesniu.

Pavyzdžiui, vairuojantis žmogus sustoja prie sankryžos, prieš jį stovinti mašina ruošiasi sukti, bet nerodo posūkio. Daugelis ima bambėti – kas per nenormalus žmogus, nerodo posūkio ir pan. Tokiu būdu stabilizuojama savivertė.

Kitas pavyzdys – vaikas, augantis jam nedraugiškoje aplinkoje. Tai gali būti labai kontroliuojantys tėvai, augimas socialinėje arba rasinėje mažumoje. Jei vaikas auga tam tikra prasme išskirtinėmis sąlygomis, normalus pranašumo siekimas jo atveju virsta hiperkompensacija. Jam reikės daryti daugiau, kad stabilizuotų pranašumo normą.

– Čia tiktų ir žodis „reikšmingumas“. Ar A. Adleris tikrai kalba apie pranašumą? Apie tai, kad reikia būti aukščiau kitų, kad jaustumeisi lygus?

– A. Adleris kalbėjo ir apie menkavertiškumo jausmą, taigi pranašumas – kaip menkavertiškumo antonimas. A. Adleris kalba apie nuolatinį žmogaus judėjimą iš minuso į pliusą. Mes visuomet esame judesyje, siekiame normalaus pranašumo, kuris stabilizuotų mūsų savivertę.

– Kaip manote, ar A. Adleris nuoširdžiai tikėjo, kad žmogus gali pakelti savo savivertę net tada, jei augdamas buvo nuvertintas?

– Nežinau, ką A. Adleris galvojo iš tiesų. Tačiau jo mintis, kad nevėlu save keisti, net jei lieka trys dienos iki mirties, labai daug pasako. Ši psichologijos šaka tikrai labai optimistinė, tikinti žmogaus kūrybiškumu. Manau, kad optimizmas ir kūrybiškumas yra geros sąlygos, leidžiančios žmogui kurti save visą gyvenimą. Iš savo ilgametės psichoterapinės praktikos tikrai žinau, kad viskas įmanoma.

– Kas jus paskatino mokytis esperanto kalbos?

– Besimokydamas mokykloje, būdamas devintoje klasėje, išgirdau, kad yra tokia kalba. Ji man skambėjo labai gražiai, jos gramatika – labai lengva. Tai tuo metu mane skatino mokytis šios kalbos. Visiškai negalvojau apie praktinį jos vartojimą, tiesiog buvo gražu.

– Sakoma, kad kiekvienos kalbos išmokimas – dar vienas langas į pasaulį. Per kalbą supranti kultūrą, žmonių bendruomenę, kuri turi savitą pasaulėjautą. Ši kalba – dirbtinė, tad kaip su tuo pasaulėjautos klausimu?

– Esperanto kalba padaryta iš gyvų kalbų, neišgalvota, visi elementai yra natūraliose kalbose. Visos kalbos yra šiek tiek dirbtinės, norminamos. Esperanto kalba nepriklauso jokiai tautai. Ji tuo ir patraukli, kad gali būti naudojama kaip tarptautinė bendravimo priemonė.

Čia iškyla lingvistinės diskriminacijos klausimas, kuris aktualus ir mažoms tautoms, nors nedaug apie tai galvojame. Kalbame, kad diskriminuojamos kokios nors grupės, bet lingvistinė diskriminacija užmirštama.

– Bet tai nėra argumentas. Jei gerai išmoksti anglų kalbą, gali skaityti puikią literatūrą. Ar esperanto kalba yra tokios kultūros galimybės?

– Daug daugiau literatūros yra anglų kalba, nei esperanto.

– Norite pasakyti, kad literatūros yra ir esperanto?

– Taip, yra ir Tolstojaus, Dostojevskio vertimai, Oskaro Wilde`o.

– Ar yra poezijos?

– Taip pat yra. Beje, daug kas galvodavo ir sakydavo kaip kontrargumentą, kad esperanto kalba netinkama tarptautiniam naudojimui, nes ja negalima išreikšti tam tikrų poetinių momentų. Pavyzdžiui, turime „Anykščių šilelį“, kuris taip nuostabiai skamba esperanto kalba. Jį išvertė Petras Čiliauskas. Jis išvertė ir Salomėjos Nėries, ir Maironio eilėraščių.

Patys esperantininkai dažnai būna truputį įdomesni žmonės. Tai galima pastebėti – tai avantiūristai, ieškantys gyvenime nuotykių – ar intelektualinių ar dvasinių.

– Minite, kad yra vertimų. Ar kas nors kuria ta kalba?

– Taip, kuria. Taip žmonės, mokslininkai išmokdavo ir lotynų kalbą, kuri taip pat tapo dirbtine. Atkreipkime dėmesį, kiek ilgainiui buvo sukurta naujų žodžių lotynų kalba, kurie neegzistavo tuo metu, kai lotyniškai buvo kalbama tam tikruose Italijos regionuose.

Esperantiškai kurti daug paprasčiau, nes ši kalba greitai įsisavinama. Kalba atneša tam tikrą kultūrą kartu su mumis, su jos naudojimu. Drįsčiau sakyti, kad esperanto neprilygs jokiai nacionalinei kalbai. Ji nebus tokia įmantri ir graži kaip lietuvių, italų kalbos, nes mes jas vartojame kasdien ir kuriame naujas prasmes. Kasdien mes įnešame dalelę savęs.

Galima kalbėti ne tik apie atskirų miestų skirtingas žodžių prasmes, bet ir apie šeimose skirtingai vartojamus žodžius. Tai – turtas. Besimokydami esperanto kalbos siekiame supaprastinti tarptautinį bendravimą, kad būtų paprasčiau bendrauti skirtingų tautų žmonėms ir būtų galima išvengti kalbos diskriminacijos.

– Kiek žmonių pasaulyje kalba esperanto kalba?

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis. Laikausi pozicijos, kad apie 10 mln. Kas nors galėtų mane sukritikuoti, nes kai kurie šaltiniai sako, kad esperanto vartoja tik 3 mln. žmonių, bet daug mano bičiulių, kurie esperanto kalbą dėsto Kinijoje, Brazilijoje, JAV, kasmet išleidžia būrį naujai paruoštų esperantininkų. Jie kažkiek vartoja šią kalbą.

– Ar galime išskirti, kas tą kalbą renkasi dažniau? Pavyzdžiui, ar vyrai, ar moterys, o gal kurios nors šalys?

– Galima išskirti pagal amžiaus grupes. Dažnai domisi moksleiviai, studentai, po to, kadangi prasideda šeimyninis gyvenimas, karjera, esperanto kalba lieka nuošalyje. Vėliau prie to sugrįžta ar iš naujo pradeda domėtis vyresni, ypač pensinio amžiaus žmonės.

Vertinant pagal šalis, įdomus dalykas, kad esperanto kalbos judėjimas balansuoja. Pavyzdžiui, Skandinavijoje esperanto judėjimas mirštantis, šią kalbą vartoja labai mažai žmonių. Tai gerai gyvenančios šalys. Tokiose šalyse, kaip Kinija, Japonija, Brazilija, – aktyvūs esperantininkai.

Beje, labai atsigauna Afrikos šalys – šalia atgimstančių nacionalinių kalbų nemažai mokomasi ir esperanto. Jų istorijoje – didelė žaizda. Net žymūs afrikanistai yra pasakę – gailimės, kad mums nuo vaikystės teko mokytis mąstyti prancūziškai ar angliškai ir normaliai neišmokome savo kalbų.

– Ar yra tokių pamišėlių, kurie pasidarė tą kalbą vos ne gimtąja? Pavyzdžiui, tėvai vaikus augina ta kalba?

– Yra. Iš tiesų, apie tą terminą „pamišėliai“. Patys esperantininkai dažnai būna truputį įdomesni žmonės. Tai galima pastebėti – tai avantiūristai, ieškantys gyvenime nuotykių – ar intelektualinių ar dvasinių. Yra esperantiškų šeimų, kurios vaikus moko, su jais kalba esperanto kalba. Šiems vaikams gimtoji kalba – esperanto.

Lietuvoje pažįstu korėjiečio ir lietuvės šeimą. Jie tarpusavyje visada kalbėjo esperanto, todėl jų atžala irgi pradėjo kalbėti esperanto.

– Šios kalbos kūrėjas – okulistas. Kas jį paskatino sugalvoti tokią sistemą?

– Turime keletą Liudviko Zamenhofo biografijų, išverstų į lietuvių kalbą. Tai įdomi asmenybė, didis humanistas. Jis pirmiausia svajojo sukurti kalbą žydams. Jis gimė Baltstogėje. Tos žemės tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Tai buvo daugiatautis miestelis, kuriame gyveno įvairių tautybių žmonės: žydai, lenkai, baltarusiai, rusai. Lietuvių bendruomenė buvo maža. Vyravo nesantaika. L. Zamenhofas galvojo apie kalbą žydams, nes jie tuo metu neturėjo jokios kalbos. Kiekvienos šalies žydai kalbėjo tos šalies kalba. Jiems reikėjo vienijančio aspekto.

Vėliau L. Zamenhofas pagalvojo, kad reikia visai žmonijai sukurti kalbą. Esperanto kalba labai europietiška, ji lengva tiems, kurie kalba romanų kalbomis. Ji lengva net ir lietuviams, nes joje labai daug tarptautinių žodžių. Kinams, japonams vis dėlto nelengva, nes beveik visus žodžius reikia išmokti, iškalti.

– Ar Zamenhofas panaudojo ką nors iš kinų kalbos?

– Vienas kitas žodis ilgainiui atsirado, nes buvo įvedinėjami tam tikri kinų medicinos terminai. Zamenhofas rėmėsi Europos kalbomis, ypač romanų –didžiąją dalį žodyno sudaro romanų žodžiai.

–  Minite, kad kalboje atsiranda tarptautinių žodžių. Tai ji dar vystosi?

– Kalba vystosi, keičiasi, yra net esperanto akademija, kuri užsiima naujų žodžių kūrimu. Bet įdomus dar vienas dalykas – ši kalba ir nemiršta. Neužmirškime, kad yra apie tūkstantį dirbtinių kalbų projektų, kurie liko stalčiuose.

Esperanto kalbą galima keisti, ten daug keistinų dalykų. Bet, jei kiekvienas iš mūsų pradėsime kažką įvedinėti – keisti gramatiką ar tobulinti žodyną, susidursime su daugeliu schizmų ir t. t.

Aš lieku ištikimas didžiajam esperanto žodynui, nustatytoms taisyklėms. Kaip pats esperanto kūrėjas sakė – jei kokios nors valstybės kada nors šią kalbą priims valstybinių ar tarptautiniu mastu, galima bus kalbėti apie pakeitimus.

– Ta kalba buvo persekiojama ir draudžiama. Atrodo, ja masiškai niekas nekalbėjo, bet kažkam ji užkliuvo. Kodėl užkliuvo Stalinui ir Hitleriui?

– Daug kur kliūdavo esperanto kalba. Man patiko Aleksandro Dambrausko Jakšto, kuris parašė pirmą esperanto kalbos vadovėlį lietuviams, pasakymas – reikia saugotis silpnaprotystės. Visada pasitaiko, kad esperanto kuo nors apkaltinama – neva esperanto persekiojama, nes ją sukūrė žydas.

Galiu paminėti, kad esperanto kalbos pamokas slėpdavo po „Nivea“ kremo etiketėmis ir jas taip platindavo.

Esperanto vartojančius žmones persekiojo ir Stalinas, nors jis įsakė šios kalbos apmokyti karius. Buvo idėja užkariauti pasaulį, kitas tautas. Kaip su jomis susikalbėti? Kalbant esperanto. Po to Stalinas sugalvojo, kad ši kalba yra buržujų kalba ir pradėjo tremti esperantininkus. Tarp ištremtųjų galima išvardyti daugybę visuomenei nusipelniusių žmonių.

Bet, pabrėžia jis, kosminiai smūgiai gali pasikartoti – vien XXI a. keliolika asteroidų pralėkė tarp Žemės ir Mėnulio (nors jie nebuvo ypač dideli, bet tai labai arti).

– Kokią naują tarptautinę dieną minėsime birželio pabaigoje?

– 2016 m. gruodžio 6 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 71-oje sesijoje priėmė rezoliuciją, skelbiančią naują atmintiną dieną – Tarptautinę asteroido dieną. Ji turėtų būti minima kasmet birželio 30 d. 1908 m. birželio 30 d. rytą negyvenamose Sibiro platybėse plykstelėjo galingas sprogimas, kurio banga apskriejo visą planetą.

Atvirai kalbant, mokslininkai ligi šiol nežino, kas tai buvo. Vieni mano, kad asteroidas, kiti – kad kometa, treti – kad kažkoks pavojingas eksperimentas. Siejama netgi su garsiojo Nicola Tesla vardu. Bet dauguma vis dėlto mano, kad tai buvo kosminis smūgis.

– Kas įvyko per tą smūgį?

– Sprogimas įvyko 10–15 km aukštyje, o jo jėga buvo tūkstantį kartų didesnė už Hirošimos bombos. Sprogimo banga išvertė apie 80 mln. medžių 2 tūkst. km2 plote. Smūgis sukėlė 5 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimą. Ši atmintina diena, kuria paskelbė JT, yra to sprogimo aidas, turintis priminti, kad kosminiai smūgiai gali pasikartoti, kad iš kosmoso mums nuolat gresia rimtas pavojus. Kai įvyko Tunguskos sprogimas, žmonės apie kosminius pavojus dar nemąstė.

Tiesa, 1906 m. verslininkas ir kalnakasys Danielis Barringeris įrodė, kad Arizonos krateris, esantis Arizonos dykumoje JAV, yra kosminės kilmės. Tas krateris nedidelis – 1,2 km skersmens, nesenas – apie 40 tūkst. metų. D. Barringeriui netgi pavyko surasti geležinio meteorito nuolaužų. Bet, nepaisant jo įrodymų, netgi mokslinė visuomenė į jo atradimą žiūrėjo gana skeptiškai. Tik po 50 metų geologas ir astronomas Eugene`as Shoemakeris patvirtino, kad D. Barringeris buvo teisus.

E. Shoemakeris buvo astrogeologijos pradininkas, pradėjęs smūginių kraterių Žemėje tyrimus. Jis buvo vienas iš nedaugelio žmonių, mačiusių, kaip Shoemakerio-Levy kometa, suskilusi į gabalus, smogė į Jupiterio paviršių ir paliko ten didžiulį pėdsaką. Pats E. Shoemakeris dalyvavo rengiant ekspedicijas į Mėnulį, dirbo paruošiamąjį geologinį darbą ir svajojo pats pakliūti į Mėnulį, bet sveikata jam neleido. Po to, kai jis žuvo autokatastrofoje, tirdamas vieną iš Australijos kraterių, jo pelenai buvo nugabenti į Mėnulį. Tai vienintelis žmogus, kurio palaikai Mėnulyje.

E. Shoemakeris ir kiti geologai apie 1960–1970 m. išmoko nustatyti smūginę kosminę kraterių kilmę – anksčiau buvo manoma, kad jie vulkaniniai arba tektoniniai. Nuo to laiko Žemės paviršiuje nustatyta apie 200 smūginių kraterių, o su „įtariamais“ (kol kas iki galo nepatvirtinta jų kilmė) tokių kraterių yra apie 800.

Didžiausias šiuo metu žinomas yra Manitsoko krateris Grenlandijoje, jo skersmuo – apie 600 km. Bet tai buvo prieš 3 mlrd. metų. Tarp „įtariamų“ kraterių yra dar du krateriai po 500 km skersmens. Vienas – Mumbajaus šelfe po vandeniu (arba netgi Žemės gelmėse), kitas – Antarktidoje po ledynais.

Dar viena svarbi data kelyje į asteroidų pažinimą ir jų poveikį Žemei, kai geologas Walteris Alvarezas ir jo tėvas – fizikas ir Nobelio premijos laureatas – Luisas Alvarezas iškėlė hipotezę, kad su stambiais kosminiais smūgiais susiję masiniai išmirimai. Jie kalbėjo apie išmirimą kreidos ir paleogeno periodu, kai išnyko dinozaurai, kiti gyvūnai. Paaiškėjo, kad Žemėje tokių įvykių masinių išmirimų, kurie galėjo būti susiję su asteroidų smūgiais, buvo ne vienas. Tada žmonija pakėlė galvą ir sužiuro į dangų, nes kilo klausimas – o kas, jei tai vėl pasikartos.

Beje, prie šito klausimo iškėlimo prisidėjo ir Lietuvos geologai. Dar gerokai iki Alvarezų darbų Lietuvoje buvo surasti du nemaži smūginiai krateriai – Mizarų prie Druskininkų (6 km skersmens) ir Veprių (8 km skersmens).

Kitas lietuvis, tiesa, gyvenęs ir augęs Peterburge, Viktoras Masaitis nustatė vieno didžiausių Žemėje Popigajaus kraterių kosminę prigimtį ir tapo vienu žymiausių tarptautiniu mastu tokių struktūrų tyrėjų. Mūsų krateriai (6 km ir 8 km skersmens) palyginti nedideli, bet mes pamodeliavome, kas būtų, jei panašaus dydžio kūnas (apie 300 m skersmens)  trenktų į tą pačią vietą prie Druskininkų.

Aiškėja, kad Druskininkų neliktų, sprogimo banga juos nušluotų ir palaidotų po storu nuolaužų sluoksniu. Vilniuje, už 150 km, būtų matomas plykstelėjimas, maždaug 90 kartų stipresnis už Saulės šviesą. Vilnių sudrebintų 7 balų žemės drebėjimas ir kristų nuolaužos iki 3 cm dydžio.

– Ar įmanoma būtų ką nors padaryti, jei asteroidas artėtų prie Žemės?

– Astronomai deda dideles pastangas, kad numatytų asteroidų orbitas ir tuos asteroidus, kurie gali kelti Žemei pavojų, ir ramina, kad šiuo metu realus pavojus Žemei negresia. Vis dėlto jie vartoja sąvoką „pavojingi Žemei asteroidai“. Tai tie asteroidai, kurie gali priartėti prie Žemės arčiau nei 7,5 mln. km –  tai maždaug 20 nuotolių iki Mėnulio. Bet žinoma, kad jau XXI a. keliolika asteroidų pralėkė tarp Žemės ir Mėnulio. Tiesa, nedidelių, bet tai labai arti.

Asteroidai yra ne tik grėsmė, galinti sunaikinti žmoniją, bet ir stichinė nelaimė, kurios bent teoriškai galima išvengti. Tarkim, galima pasitikti artėjantį asteroidą raketos smūgiais, kurie pakreiptų jo orbitą. Galbūt jį galima suskaldyti į gabalus, kurie krisdami atskirai nesukeltų tokio didžiulio smūgio. Yra kitokių priemonių išvengti nelaimės. Bet tai kol kas tik teorijos, nes žmonija tokių išteklių dar neturi.

Visą pokalbį rasite LRT mediatekoje.