Deja, dauguma šių kaimelių ir miestelių jau seniai pamiršti ir Dievo, ir valdžios. Kalbėdami apie gyvenimą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje dažnai naudojame terminą "gyvenimas verda", tačiau kalbant apie daugumą mūsų provincijų, labiau tiktų apibūdinimas "merdi". Uždaromos mokyklos ir vaikų darželiai, kultūros namai, bibliotekos, o ten, kur jų buvo dar likę, naikinami autobusų maršrutai, paliekant visiškoje saviizoliacijoje tuos gyventojus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesinaudoja nuosavu autotransportu.

Problema šiandien Lietuvoje akivaizdi, medikų provincijoje trūksta, niekas su tuo nesiginčija. Jauni medikai, baigę mokslus, nori uždirbti deramą atlyginimą ir gyventi normalų visavertį gyvenimą, koks ir turėtų būti vienoje iš ES valstybių, todėl natūralu, kad nesiveržia dirbti į vegetuojančią provinciją.

Laikas įstatymų leidėjams žvilgtelėti į kalendorių, dabar jau nebe praėjusio šimtmečio paskutinis dešimtmetis.

Tačiau kodėl valstybės problemas turėtume spręsti išnaudodami jaunuosius medikus? Gydytojų trūkumo regionuose problemos turėtų būti sprendžiamos ne prievolėmis, o gerinant medikų darbo sąlygas. Kodėl turime mosuoti bizūnu, užuot pasiūlę meduolį? Nebent tik todėl, kad taip lengviau ir taip įpratę daryti dar sovietiniais laikais.

Laikas įstatymų leidėjams žvilgtelėti į kalendorių, dabar jau nebe praėjusio šimtmečio paskutinis dešimtmetis. Mes jau 30 metų gyvename laisvoje Lietuvoje, kur sovietinis mąstymas ir sovietiniai veiklos metodai jau turėtų būti visiškas atavizmas.

Todėl labai liūdina, kad šioje veikloje, atmetę programinius nesutarimus, suvieniję pajėgas, dalyvauja ir konservatoriai, ir socialdemokratai. Ar tai rodo, kad sovietinių dogmų kol kas neatsikratė nei dešinieji, nei kairieji? Galima suprasti ponią Orintą Leiputę. Matyt, pokomunistinio sparno idėjos pas "socdemus' vis dar ganėtinai stiprios ir aiškus noras silpninti individualią laisvę dėl kitų socialinės gerovės. Galima suprasti ir ponią Rimantę Šalaševičiūtę, kuriai situacija dėl individo laisvių nekelia didelių klausimų tiek pačioje "valstiečių" partijoje, tiek jiems dalyvaujant šalies valdyme.

Tačiau visiškai nesuprantama konservatorių nuostata, kuri, atrodytų, turėtų būti visiškai priešinga ir ginti kiekvieno asmens teises ir laisves. Visgi esu optimistas ir tikiuosi, kad šios iniciatyvos nebus palaikytos, o sveikas protas nugalės, dabar ir ateityje iškylančias valstybėje problemas spręsime civilizuotai, neuzurpuodami jokios mūsų šalies piliečių bendruomenės dalies.

Savo dėmesį ir laiką turėtume sutelkti kompleksiškai spręsti mūsų provincijos kaimų ir miestelių gyventojų problemas. Nes medikų trūkumas – tikrai ne vienintelė problema. Padarykime, kad Lietuvos kaimuose žmonės norėtų gyventi, dirbti ir kurti, o ne bėgti iš jų. Aišku, tai gerokai sunkiau, negu aptverti gyvenvietes spygliuota viela ir niekam neleisti išvykti, o visus reikalingus specialistus siųsti atidirbti už nemokamus diplomus. Panašiai uigūrai siunčiami į stovyklas Kinijoje, bet mes, ačiū Dievui, gyvename laisvoje Lietuvoje.

Todėl nukreipkime dalį valstybės ir ES biudžeto lėšų į gyvenimo sąlygų provincijoje gerinimą, tinkamos darbo ir poilsio infrastruktūros kūrimą, užtikrinkime stabilų susisiekimą viešuoju transportu, o reikalingiems, trūkstamų profesijų atstovams kaimuose ir miesteliuose tiesiog pasiūlykime deramą atlygį.

Ir kyla natūralus, bet ne toks jau paprastas klausimas – o tai ką daryti, kaip šią aiškią, jau ne tik mokslu, bet ir kiekvienoje ligoninėje COVID ligonių skaičiais paremtą išvadą paversti visos visuomenės veikimu? Ko galėtų ir turėtų imtis Kauno miestas ir rajonas, kad Lietuvos širdis būtų ir savo sveikata besirūpinančių žmonių pavyzdžiu?

Pasinaudoti patirtimi

Nesu nei skiepų, nei komunikacijos ekspertas, tačiau per daugelį metų dirbdamas šalies transporto sektoriuje supratau vieną paprastą dalyką – nereikia išradinėti dviračių (tai sudėtinga ir retas tai sugeba), tačiau būtina nuolat sekti išradėjus ir jų pasiekimus kuo skubiau diegti pas save.

Pradėkime nuo kaimynų. Štai sostinėje savo kelią pradėjusi skiepų autobuso idėja sėkmingai rado vietą ir Kaune. Ar ją jau verta pabaigti? Ar visos seniūnijos ir visi užkaboriai aplankyti? Tikrai ne. Priešingai – reikia plėsti šias priemones, aktyviau nestandartinėmis priemonėmis skleisti žinią, dalyti lapelius, kabinti plakatus ar net kalbėtis su kavinių ir kitų taškų savininkais, kad jie gyvu žodžiu skleistų žinią. O gal jaunimui reikia specialios žaidimų programėlės, kurioje jie galėtų laimėti unikalų skiepą su, pavyzdžiui, kurio nors "Žalgirio" žaidėjo autografu?

Ne ką mažiau svarbi kita veiklos sritis – vietinės istorijos ir pavyzdžiai.

Artimos istorijos

Ne ką mažiau svarbi kita veiklos sritis – vietinės istorijos ir pavyzdžiai. Ar girdėjote apie vienos Kauno ligoninės istoriją, kad iki skiepų daugiau nei pusė gydytojų sirgo ir nuolat izoliavosi, o pasiskiepiję serga ar izoliuojasi mažiau ne dešimtadalis? Ir tai realus, gyvų žmonių liudijamas faktas čia pat, kiekvieno mūsų panosėje. Juk gerokai ramiau pasitikėti kaimynu nei kažkur toli ekrane matomu pasakotoju.

Kita neatrasta erdvė – Katalikų bažnyčia. Ar daugelis iš mūsų klausėmės popiežiaus Pranciškaus kreipimosi, kuriame jis ragina skiepytis ne dėl savęs, o dėl savo artimųjų – sergančių lėtinėmis ligomis, negalinčių skiepytis ar tų, kuriems dėl kitų priežasčių susirgti  COVID-19 būtų mirtina grėsmė? Esu tikras, kad artimo meilė nesvetima daugeliui kauniečių, kasdien mes daugybę dalykų darome nesavanaudiškai, aukodamiesi dėl kitų. Ar kunigai ir vyskupai apie tai kalba kauniečiams sekmadieniais ir šiokiadieniais? Kol kas bent man to išgirsti neteko. Neteko girdėti, kad tokią žinią kartotų ir valstybės vadovai – juk aukotis dėl kitų bendrapiliečių yra garbė, ar ne?

Apsižvalgykime aplinkui

Kiek skirtingų plakatų ir raginimų skiepytis jums teko matyti Kauno gatvėse? Kiek skirtingų žinučių perduodama kauniečiams, kurie visi skirtingi ir unikalūs. Juk jaunimui svarbu jų lyderiai. Darbininkams – galimybė dirbti ir užsidirbti. Mamoms – jų vaikų sveikata. Verslininkams – nenutrūkstanti prekyba. Senjorams – kokybiškos sveikatos apsaugos paslaugos. Skirtingų kauniečių grupių – daugybė, kiekvienai iš jų žinia ir argumentai skiepytis ir panašūs, ir šiek tiek skirtingi. O žinią perduoti ir paskatinti turime juos visus. Ir kuo kampanija pažengusi toliau, tuo individualesnė ir asmeniškai pritaikyta turi būti perduodama žinia.

Visi šie pavyzdžiai ir istorijos – ne mano išgalvoti. Vienas rasime pas kaimynus, kitas – Romoje ar net kitoje pasaulio pusėje. Šiais laikais, XXI a., gėda gali būti tik nematyti ir galvoti, kad mes patys esame patys protingiausi ir teisingiausi. Neva neturime mokytis iš kitų, negalime ieškoti efektyvesnių būdų spręsti labai realią mūsų visų problemą. Kaip yra sakęs "iPhone" išradėjas Steve'as Jobsas, "Apple" niekada nesigėdijo perimti puikių idėjų. Jeigu kažkam sekasi kovoti su COVID-19, jokia gėda perimti jų patirtį ir diegti ją čia, pas mus.